2019-12-11

Nulinio subjekto metodas

Vienas iš „Filognozų asociacijos“ tikslų yra gyvybinio proceso planetoje apsaugojimas nuo sunaikinimo/susinaikinimo, dėl technologijų nesuvaldomos invazijos į mūsų gyvenimus. Tam reikia suprasti, kokie jo principai, būtinosios struktūros, kurių nepaisymas ardo biosferos pusiausvyras. Kas yra gyvybė kol kas nežino joks mokslas, o žinios apima tik pradinį informacinį plotą, todėl sunku teisingai įvertinti kokį pilną poveikį jai daro technologijos, tačiau tai netrukdo teisingai sukonfigūruoti tą sluoksnį, kuris yra žinomas. Filognozija kol kas naudoja pirmos versijos gnostinį implantą, kuris sukuria struktūrą, gaunamą sumuojant tikrovės paviršių. Jo supratimas yra kelias į gelmę, kuri pirmame „Filognozijos pradmenų“ tome pavadinta forėja, antrame personifikuotu vardu Rėika, o teorinis terminas yra kuriančioji gaublė.

Savo tyrinėjimuose remiuosi dviem pagrindiniais filosofais, kurie yra F. Nietzsche ir A. Šliogeris. Nietzsche deklaravo, kad jo filosofijos paskirtis yra gyvybės išaukštinimas ir jos klestėjimo teorinis pagrindimas, nors tam jis naudojo labai netvirtą loginę struktūrą. Iš jo teorinės sistemos į filognoziją perimu kylančios ir smunkančios gyvenimo linijos principą, bet atsisakau jo amoralizmo, kuris gyvybę žlugdo, o ne vysto prie pažangesnių formų. Nietzsches amoralizmas bando įtvirtinti subjektyvistinį vertės supratimą, vaizduojant, kad vienintelė perspektyva į gyvybinį procesą yra subjekto ego, kuris vertę įdeda ir išima. Vietoj to, į kuriančiosios gaublės perspektyvą įdedu tokį patį subjektą, kuris nėra niekieno nuosavybė ir žmogiško subjekto atžvilgiu yra objektyvios vertės ir objektyvaus gėrio šaltinis, kuris matančioje sieloje nutrinamas subjektyvia invazija, nesuvokiant, kad tikrovė nėra tik subjekto kūrinys. Nietzsches teorijoje gyvybė atsisuka prieš save pačią per grobuonišką patologiją, nesuvokiant, kad kylanti dalis pagrįsta objektyviu gėriu, o krintanti, žudanti – tik patologinis psichovektorius, kuris susiformuoja dėl žemos matančiosios sielos kokybės. Toks principas atsirado dėl neteisingo kuriančiosios gaublės interpretavimo, kuri jam buvo sudaryta iš vienintelio sando, vadinto valia, skolinantis idėją iš Schopenhauerio. Valia yra valia viešpatauti, kuri kiekviename taške siekia pranašumo, persvaros, o kai ši įgyjama – žemesnis lygis suresursinamas, jeigu neranda pritaikymo – sunaikinamas. Tai laikoma natūralia, savaime suprantama tvarka, kuri sukuria pakopinę augimo struktūrą, siekiant viršžmogių rasės sukūrimo. Ribas tarp subjektų įtvirtinanti moralė tik kliudo, todėl pasak Nietzsches ji sunaikintina.

Toks principas filognozijai nepriimtinas ir Nietzschinė intelektualinė katastrofa sprendžiama subjekto dekonstravimu, parodant koks menkas šis vidinis valios viešpatauti sluoksnis prieš objektyviąją struktūrą, koks pavojingas jo amoralizmas, kylantis iš fantasmagorinio savęs sureikšminimo ir nesugebėjimo suvokti moralinio saiko principo svarbos. Pavojingiausia Nietzsches klaidos forma yra subjektyvistinės iliuzijos sugiminiavimas su technofašizmu, kuris klaidai ir netiesai galvoje suteikia galią, leidžia įsivaizduoti, kad tu ir esi tas viršžmogis, pašauktas kurti naują civilizaciją, kai tam nėra jokių vidinių pajėgumų. Filognozija siekia būti tuo proveržiu ir iškilimu į aukštesnį lygį, tačiau su teisinga sątvarologine struktūra galvoje, atsisakant grobuoniško psichovektoriaus, nesuresursinant žemesnės pakopos daugiau, negu būtina. Visi pretenduojantys vadinti save filognozais turi turėti sveiką asmenybinę dalį, kuri suvokia gyvybinio proceso principus, kokie neteisingų tikrovės interpretacijų pavojai ardant būtinąsias struktūras, kaip kovoti prieš nyčiškas invazines teorijas, formuojančias neteisingą, įžambinę asmenybės sandarą žmoguje.

Šliogerio perspektyva yra priešinga Nietzsches perspektyvai, ypač gelmės paviršiaus požiūriu. Jis nekūrė jokios kuriančiosios gaublės koncepcijos, greičiau siekė apvalyti subjektyvistinius, invazinius sątvaro, arba reginčiosios sielos, sluoksnius, sugrąžinti ją į pradinę, objektyviąją būklę, kuri suvokiama per sumavimo paviršius, į kuriuos neįdėtas joks gnostinis implantas, jokios išorinės ir vidinės psyopinės struktūros. Ne be priežasties jo sistema vadinama sugrįžimo filosofija, kai atbuliniu būdu grįžtama atgal todėl, kad kelionė pasiekė aklavietę. Tai vargu ar yra galutinė stotelė ir aukščiausias pasiekimas, tačiau kaip metodinė būtinybė kartais būna privaloma. Šliogerio filosofija filognozijai vertinga todėl, kad yra Rėikos struktūros išlaisvinimas, žmogišką psichovektorių sumažinant iki nulio, leidžiant gamtai veikti savaime, pagal savo pirmapradį, natūralų gėrį. Tai nevaldomo, nekontroliuojamo, neužgrobto gyvybinio proceso veikimo teorija, kuri jame nemato vietos subjektyvistinei žmgaus valiai. Jeigu šis procesas ir turi būti organizuojamas, tai tik pačiame paviršiuje, per socialines, ekonomines ir politines formas, o ne per savo subtiliąsias energetines struktūras. Filognozas nuo Šliogerio skiriasi tik tuo, kad šiam metodiškai buvo svarbu sukurti nulinio subjekto principą, o filognozija, vietoj to, nori teisingo subjekto, su maksimaliomis objektyvių struktūrų vaivorykštėmis ir minimaliais subjektyvistiniais sluoksniais.

Filognozijos pirmos versijos gnostiniame implante gyvybės atsiradimas ir išvystymas skirstomas į du etapus. Pirmas etapas yra protoformos sukūrimo substratologija, o antras etapas yra protoformos iššakojimas į biosferos rūšinę įvairovę. I etapas yra kuriančiosios gaublės fundamentalioji dalis, kurios aprašymui filognozijoje kol kas turimi tik trys komponentai, nors jų turi būti žymiai daugiau. Rėizolinis pradas, sudarytas iš energijos dinamikose esančių materijos struktūrų; eiolinis pradas, sudarytas iš plotinio sumavimo ir strateginių multivektorių principų; ir pradinis kuriantysis impulsas, kaip vieta, kurioje atsiranda gyvybės formos projektas, pradžioje kaip didelę potenciją turinti protoforma, kuri aktualizuojama antrame etape. II etapas yra protoformoje esančių struktūrų aktualizavimas, parenkant vystymosi kelius ir proveržių gyvūninėje ir matančioje dalyje formas. Šiame etape pirmiausiai sukuriama pirmaujanti rūšis, šuolis biosferoje, tada ta rūšis pereina per savo sandaroje užkoduotas vystymosi pakopas iki susinaikinimo arba naujo šuolio sukūrimo. Tos pakopos yra a) laukinis etapas, b) kultūrinis etapas, ir c) technologinis etapas. Jeigu padalintume technologinį etapą į 10 dalių, dabar būtume trečio etapo trečioje technologinėje dalyje, vadinasi prie pačios pabaigos, kai gresia arba proveržis, arba žlugimas, kuris galimas kaip išnykimas arba atkritimas į ankstesnę formą. Šioje situacijoje Nietzsches ideologinė struktūra yra nusižudymo kelias, kurio pavojingiausia forma yra technofašizmas ir vertybinis subjektyvizmas, vaizduojant, kad gyvybiniame procese nėra jokios objektyvios vertės, kad technologijos invazijai į gyvybinį procesą nėra jokių apribojimų.

Nietzschei atrodė, kad nėra jokių kas-centrų, arba subjektų, propagavo sątvaro psichovektorius formuoti tik kuo-centriniu būdu, kad visus sumatus matytų tik kaip galios plėtimo, išnaudojimo įrankius. Šliogeris atstato 100 proc. kas-centrinį principą, uždraudžia kūrybinę invaziją į daiktų gelmę, išvalo tikrovę nuo humanoidinio mėšlo.

Iki dabartinės stadijos vystėmės taip:
1) protoformos atsiradimas,
2) protoformos įvairovės sukūrimas,
3) pirmaujančios rūšies sukūrimas,
4) laukinis etapas,
5) kultūrinis etapas,
6) technologinis etapas,
7) proveržis arba žlugimas.

Technologinis etapas išsiskiria tuo, kad jis gelminis ir substratologinis ir siekiantis pilnu užvaldymu užvaldyti kuriančiąją gaublę. Nors filognozijoje irgi yra substratologija, ji neina šiuo technologiniu keliu ir jos gelmės traukos principas daugiau yra gynybinė, o ne puolamoji substratologija. Šliogerio kelią labai vertinu, tačiau kaip filognozas atmetu jo nulinio subjekto metodą ir bandau pateikti teisingo subjekto principą per sątvarologiją, formuojančią ištaisytą psichovektorių iš daugtūrių, kurie aprašomi sątvarologijos koordinačių sistemoje, burinėje struktūroje. Kaip ji atrodo, aprašyta kitur ir čia nesiplėsiu, tačiau priminsiu, kad ji sudaryta iš 5 dalių arba krypčių: vertikali ašis – karūninė-emocinė ir korporinė-homunkulinė; horizontali ašis – kognityvinė dalis ir sensorinių sumatų ekranas, vadinamas pasauliu. Šios dvi ašys susikerta centre, vadinamame asmenybės sumatų daugtūryje, kuriame yra subjekto, Ego centras. Kiekviena dalis turi savo sumatų/sumantų struktūras, formuoja daugtūrius, psichovektorius, ir kitas komandines suvokimo, jausmo ar veiksmo formas. Įdėjus į šias vietas tinkamus objektyvius, vaivorykštinius sluoksnius, galima neutralizuoti invazinių struktūrų grobuoniškumą, atstatyti pusiausvyrą tarp subjekto ir objekto, subjektą padaryti nepavojingu sau pačiam ir tikrovei. Yra vienas gyvybinis procesas ir jis turi būti ne smukdomas bet auginamas, atimant iš resursinimo patologijos ideologinius pagrindus sątvarologijoje.

Tam galima panaudoti įvairias formas, ne vien technologines teorijas, kur viešpatauja protas, logika, technologinė struktūra. Sugrąžinant ankstesnį etapą, galima rekonstruoti kultūrinius pasiekimus, kurie yra religija kaip garbinimo egzoterinė sistema; mitologija kaip mitinis pasaulėvaizdis, konkuruojantis su mokslo objektyviąja struktūra; ir magija kaip simbolinis valdžios tikrovei įrankis. Integruojant visas šias dalis į visumą galima sugrąžinti net šiek tiek laukinės būklės kaip darė Šliogeris, tam, kad matančioji siela neužstrigtų evoliucinėje perspektyvinėje iliuzijoje ir suvoktų subalansuotą žmogaus visumą. Ši sistema vadinama „gyvybės magija“, kaip kuriančiosios gaublės tikrovėje išaukštinimas ir išlaisvinimas nuo grobuoniškos invazijos, kuri kyla iš anomalinio psichovektoriaus atsirandančio dėl sutrikusio sumavimo proceso, kai neteisingai sątvare sujungiami medžiagos ir formos aspektai. Tai atsitinka dėl psichotronikos invazijos arba dėl menko savimonės išsivystymo, kuri nesukuria aukšto lygio suvokimo ir supratimo proceso žmoguje.

Todėl, apibendrinant, galima sakyti, kad, lyginant su Šliogeriu, renkuosi aristotelinį aukso vidurio kelią. Bet manau šis kelias tinkamas tik tiems, kurių liga nėra toli pažengusi ir kuriuos galima išgydyti nuosaikiomis priemonėmis. Kitiems pasiūlysime radikalesnių metodų.

Darius

Tinklaraštininko veikla užsiimu nuo 2007 metų, visada siekdamas sudominti skaitytojus alternatyviu ir originaliu požiūriu į įvairius klausimus, kurie susiję su oficialioje žiniasklaidoje ignoruojamomis arba neteisingai nušviečiamomis temomis. Turiu humanitarinį išsilavinimą, domiuosi dirbtinių kalbų kūrimu, filosofija ir alternatyviu mokslu. Turiu išvystęs savo sistemą, kurią naudoju nepaaiškinamų reiškinių aiškinimui ir sėkmingai taikau ją praktikoje. Mano tekstai skirti žmonėms, kurie nebijo nukrypti nuo taisyklės ar mastymo normos ir pažiūrėti anapus leidžiamo horizonto. Tai, ką rašau pirmiausiai skirta smalsiems ir drąsiems protams.

View all posts by Darius →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.