Klajūnas

Atidžiau pažiūrėję į filosofijos ir mokslo grandus rodomus istorijoje pamatytume, kad nebuvo jie tokie jau dideli genijai, nes jų proveržiai silpni, neteisingai suprantamas kontekstas ir bendras vaizdas. Jeigu būtų kitaip, filognozijos projektas būtų atsiradęs ne dabar, bet prieš 2500 metų. Šiandien turėtume ne pirmus žingsnelius, ne pradžią, bet galėtumėme mėgautis rezultatais – dideliu holoplastinės tiesos procentu, daug didesniu negu turime dabar. Tuo tarpu matome, kad nepasiektas joks rimtas rezultatas – arba jis nerodomas, sukuriant skirtumą tarp situacijos, kuri yra garde ir karalių rūmuose. 2500 metų yra iššvaistytas laikas, matome apgailėtiną vaizdą, žmonija nežino tiesos ir stovi toje pačioje vietoje, kurioje buvo prieš tūkstančius metų. Matome nedidelį proveržį paskutinį šimtmetį, tačiau tai išimtis, o ne taisyklė. Manau, tai paaiškinti galima tuo, kad tyrinėjimas, pažinimas buvo blokuojamas, lėšos švaistomos lėbavimui ir karams. Panašus stabdymas matomas ir dabar, nes padaryti būtų galima daug daugiau negu leidžiama.

Mano situacija irgi sunki, negaliu rimtai užsiimti tuo, kuo turėčiau, tačiau tai manęs nestabdo. Informacijos yra daug, tačiau atiduoti jos negalėsiu, nes tam nėra tinkamų žmonių, bet užuominą po savęs nusprendžiau palikti, todėl ir viešinu šį filognozijos modelį. Jo paskirtis „filosofinio principo“ lygyje parodyti bendrą vaizdą ir išsklaidyti įsisenėjusias iliuzijas. Šis darbas skirtas ne elitui, bet visuomenei, tiems, kurie turi galimybių paversti tai plačiai paskleista žinių sistema. Gal kas nors atsiras, kas sugebės tai pritaikyti praktikoje.

Pažinimo didžiausia problema jau buvo paaiškinta. Jos kilmė yra sąmonės sandara, kuri mums rodo supančią realybę. Sąmonė yra prezentinis srautas, paleistas per paprastą kontinuumą, kuriame rodomi objektų kevalai neturintys gelmės. Kad šie kevalai nebūtų buki, jie apibarstomi cukrumi, vadinamu grožiu, kurio paskirtis laikyti pririštą sąmonės dėmesį. Jeigu šie kevalai būtų tikras pilnas pasaulis, tai mes suprastume visus jo reiškinius, galėtume paaiškinti visus įvykius ir procesus. Tai, kad mes nesuprantame šios realybės rodo, jog objektai yra nepilni, tik nedidelė informacinio ploto dalis, nedidelis paviršinis sluoksniukas, nieko neduodantis tikrovės supratimui. Ir mes šios neteisingos informacijos pagrindu kuriame teorijas apie mus supančią realybę ir gauname visiškus kliedesius, nes žvilgsnis nemato gelmės. Vienintelis išsigelbėjimas – įtraukti daugiau tikrovės, bet įtraukti taip, kad šiame procese pamatytume visą formą. Tuo tarpu dabar remiamės tuo ką turime ir to pagrindu bandome suprasti save bei pasaulį.

Pakalbėkime apie žmogų ir tikrovę bendrai, tačiau remdamiesi ne paplitusiais tikėjimais, bet sąžiningu protu. Galutinių išvadų, žinoma, padaryti neįmanoma, nes sumuojame tik 5 proc. informacinio ploto. Artimiausia aplinka formuojama trijų komponentų, kurie matomi ne vien per atominės sandaros ašį, bet ir per viso spektro formą. Tie komponentai yra galaktikos centras, saulė ir planeta. Kaip atomų sankaupos jie atrodo neįspūdingai – kaip koncentruoti energijos kamuoliai. Tačiau tas dydis ir koncentracija apgaulinga, nes aplink save jie turi nematomus simetronus, kurie turi daug didesnius mastelius negu rodo vien atominis branduolys. Galaktikos poveikis ir sąveikų sistemos masteliai apima visą galaktiką iki pat pakraščio ir daug toliau. Vadinasi jos komponentai hipostratose pasiekia net mūsų planetą. Taip pat saulė yra ne tik įkaitęs dujų kamuolys, bet nematomame spektre ji apima šviesmečio dydžio simetroną, kuris persmelkia visą planetų sistemą ir daro planetoms poveikį. Taip pat ir planeta yra ne vien materijos sankaupa, bet turi nematomą paslėptą gelmę, kuri privaloma todėl, kad mums pasiekiami šios gelmės sukurti reiškiniai, vienas kurių yra žmogaus sąmonė. Vadinasi mūsų kūnus persmelkia galaktinio centro, saulės ir planetos hipostratiniai simetronai, galbūt kūno sandaroje yra naudojami šių hipostratinių eterių komponentai.

Norisi žinoti koks visas žmogaus likimas šioje visumoje, apimančioje tiek paviršių, tiek gelmines dalis. Tačiau norisi žinoti rimtai, ne vien tikint legendomis. Žinoma, viskas bus aišku peržengus slenksčius, tačiau reikalingas bent koks išankstinis pasiruošimas. Koks giliųjų žmogaus spektro dalių likimas po mirties prikurta daug legendų. Koks fizinės dalies likimas matome savo priekinėje sąmonėje – ji neišlieka. Ar sielinė dalis išlieka prikurta daug teorijų siūlančių mums pačius įvairiausius modelius. Vienas jų teigia, kad visi keliaujame į pomirtinį pasaulį. Prikurta nemažai tokio pasaulio įrodymų, vienas iš jų grįžusieji regėtojai, kurie pasakoja matę perėjimą. Kas tai, sunku pasakyti to nepatyrus pačiam ir neištyrus. Viena mano hipotezė, kad  tai ne pomirtinio pasaulio įrodymas, bet priešmirtinis sapnas, panašus į sapną, sapnuojamą miegant. Kita versija, kad tas vizijas generuoja kompiuteriu valdoma matrica, prie kurios esame prijungti.

Kad išliekame kaip pirminė substancija, akivaizdu. Tačiau esame labai prisirišę prie individualios informacinės formos ir norime kad ji irgi išliktų, nes su ja tapatiname save. Per gyvenimą sukauptos informacijos praradimas atrodo kaip katastrofa. Bet nemanau, kad turėtume šią informaciją pervertinti, galbūt žmogaus misija yra visai ne čia, ne kaupti patirtį per iliuzinius suvokimus – tai tik šalutinis dalykas. Žmogus kaip substancija išlieka, bet gali deasmenizuotis ir deindividualizuotis. Toks greičiausiai yra šios tikrovės pamatas, be asmenybinių iliuzijų, todėl jos nelaikomos vertingomis, nors iš iliuzijos centro tai, aišku, atrodo priešingai. Žmogus svyruoja tarp šių dviejų būsenų, pagal tam tikra programą surenkamas tikrovėje daug kartų ir įstatomas į archontinių programų valdomus iliuzijų pasaulius.

Kas nutinka giliosioms žmogaus spektro struktūroms dar reikia tyrinėti. Žmogų sukuria pilno spektro planetos hipostrata, į kurią žmogus ir sugrįžta. Ar visame planetos spektre yra toks „metafizinis“ pasaulis, kuriame gyventų gryna siela, nežinome, tik galime tikėti. Akivaizdu, kad planetos sandaroje tokia metafizinė terpė yra, ir ji kažkokiu būdu išlenda žmoguje per smegenis. Kaip sakiau, turime prezentinį srautą, įdėtą į paprastą kontinuumą, kuriame rodomi kokybiniai objektų kevalai, kurie yra tokie seklūs, kad remiantis vien jais tikrovės prigimties suprasti neįmanoma. Sąmonėje tyrinėtojai per visą istoriją rėmėsi paviršiumi, kurdami savo filosofines idėjas. Kita vertus, įsibrovimas į šiuos pasaulius, jų atidarymas, gali būti pavojingas dalykas. Suardžius simetrijas, gali įsijungti mirtinos energijos, kenksmingos mūsų pasauliui. Žinoti norisi, tačiau turi būti laikomasi visų atsargumo priemonių.

Ši visuma per visą civilizacijos istoriją domino religines organizacijas, filosofus, net mokslininkus. Tačiau tikrų atsakymų neturime, o galbūt jie nerodomi. Matosi sąmokslas, kurio tikslas riboti žmogaus suvokimą, laikyti jį iliuzijų pasaulyje tam, kad būtų patogiau išnaudoti. Nežinodamas tiesos žmogus nesugeba teisingai pasirinkti, nežino ką reikia daryti su savo gyvenimu ir priima viską, kas jam primetama valdžios. Mūsų gyvenimai pavogti, iš mūsų atimta laisvė. Laisvė prasideda nuo teisingo žinojimo, todėl ir viešinu filognozijos sistemą, kuri turi pagerinti sąmonės kokybę, suteiki žmogui daugiau drąsos. Nusikaltėlių įspūdis toks stiprus todėl, kad jie užsimaskavę, pasislėpę, nes supranta, kad jeigu žmonės pamatytų kas jie iš tikro yra ir kaip jie atrodo – sprogtų iš juoko. Mus valdo visiški menkystos ir puskvailiai, apsimetinėjantys „dievais“. Tačiau pasislėpę už galingos technologijos. Norėdami žengti pirmus žingsnius į išsilaisvinimą, pirmiausiai turime suvokti tai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.