Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

Tos laiko siužetinės linijos būtų matomos iš pabaigos perspektyvos, kaip užbaigtas, praėjęs pasaulio modelis, kuriame galima būtų nustatyti visas meta-struktūras, ryšius, kurie parodyti visas įvykių priežastis ir pirmus judintojus. Deja žmoguje sujungta ir a) momentinė perspektyva, nes jo sąmonė kaip informacija nuolat juda, ir b) pabaigos perspektyva to gyvenimo atžvilgiu, kuris žmogui ir pasauliui jau yra pasibaigęs. Tuo tarpu tolesni scenarijai įmanomi tik kaip numatymas, planavimas arba judėjimą ir įvykius aplenkianti informacija, tekanti greičiau, nei vyksta procesai. Tada galime numatyti ateitį ir laukti įvykių, būti jiems pasiruošę.

Taigi galime skirti du atvejus, kai iš informacijos judėjimas išimamas, nes jis pasibaigęs ir dėl to, kad renkamės tokią modeliavimo perspektyvą – pirmenybę teikdami statiškam vaizdui, ir jeigu reikia į trajektorijas įdėdami momentines dinamikas.

Įprasta žmogų mokyti gyventi šioje akimirkoje, gėrėtis momentiniu grožiu, tačiau taip formuojant mąstymą, žmogus gali save pastatyti į labai sunkias padėtis, nes tektų patirti gyvenime daug įvykių, kurie iš principo numatomi ir prognozuojami, bet šitaip susiaurinant sąmonę paverčiami netikėtais. Kai kurie netgi gali ištikti kaip smūgis, griaunantis visą gražių akimirkų grožį. Vietoje to, aš propaguoju holoplastinio vaizdo mąstymą, kai žmogus bando sukurti ne tik erdvės aprėptį ir orientuotis joje iki matomo horizonto, bet sukurti laiko aprėptį, kuri leistų sąmonėje suformuoti hiper-dabartį, kurioje kaip viena geometrinė figūra matytųsi visas gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos. Žmogus gyvena apie 80 metų, t. y., aštuoniasdešimt planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Pradžia yra įėjimas į realiną, pirmas realino susiformavimas ir pabaiga yra atsijungimas nuo luksorinų lauko ir realino išsijungimas. Tarp šių taškų eina mišri būsena, kurioje žmogus yra suvokianti egzistencija, turinti realizuoti savo galimybes pasaulyje, kuriame atsiranda.

Žmogus turi matyti visą savo gyvenimą, taip pat tų žmonių, su kuriais susijęs. Jeigu modeliuojama visa žmonija, tai galima matyti visos žmonijos kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorijas, kurios leidžia numatyti ar net formuoti naudingas situacijas, darant intervencijas į asmeninius žmonių gyvenimus. Net ateitis gali būti matoma kaip pabaiga, jeigu yra koks nors tikslas, ir žiūrima kaip sujungti susiraizgiusias trajektorijas, kad būtų gautas norimas rezultatas. Akimirkos dvasingumas yra iliuzija, kuri atitraukia žmogų nuo viso vaizdo ir gali būti neištaisomų klaidų gyvenime priežastis.

Čia buvo nukrypimas nuo temos, apskritai kalbant apie požiūrį į tikrovės dėmenis. Toks požiūrio modifikavimas galimas ir kalbant apie fizikinį pasaulio modelį. Tai, ką parodžiau pagrįsta tik vieno dėmens išėmimu, kuriuo yra judėjimas. Išėmus judėjimą, gaunamas statiškas pasaulio vaizdas. Tačiau vien išėminėjimu vargu ar įmanoma įminti objektyvaus laksato paslaptį, reikia kažką ir pridėti. Todėl areonominis modelis gaunamas išėminėjimu, bet pilnas vaizdas bus gautas tik tada, kai prie to bus pridėta ir tai, ko trūksta.

Pabraižant naują blokų schemą, centre būtų branduolys, kairiame viršutiniame kampe – statiškas judėjimas, dešiniame viršutiniame kampe arxe, apačioje – chronos. Šias dalis dar reikėtų papildyti ir išplėsti, pavyzdžiui, branduolį – informacija ir energija, sujungti arche ir chronos į areonominę geometriją, ir gautume mąstymo naujai pirmą pavyzdį. Kol kas paveiksliuko nebraižau, nes noriu, kad tie, kas domisi tokiomis galimybėmis, palavintų savo vaizduotę patys. Tenoriu nubraižyti prieš tai aptartą informacijos judėjimo žmoguje schemą, kuri remiasi į ankstesnius piramidinius modelius.

areonominisKaip jau ir buvo sakyta, paveikslėlyje matome, kad yra skirtingi laikai. Viena rodyklė su kilpa rodo a) informacijos laiką, kuri pereina per sąmonę ir b) anapusinį tikrovės laiką, kuris tik atsispindi pirmajame. Tas atsispindėjimas, deja tėra hipotezė ir mes nežinome ar informacija, atspindėdama judėjimą ir laiką, neiškreipia tikrovės. Galbūt tikrovėje tai daug sudėtingesnė koncepcija negu tai atspindi iš informacijos suformuotas sąmonės realinas.

Tai labai svarbūs klausimai siekiant suprasti žmogaus ir pasaulio prigimtį ir šiuo supratimu pagrįsti naują mokslą. Naujas mokslas įmanomas, ir mano trumpas samprotavimas yra to įrodymas. Reikia nebijoti keisti savo mąstymą, susikurti naują požiūrį į šio pasaulio reiškinius, neužmirštant ir savęs.