Praėjo aštuonioliktų metų du mėnesiai, todėl pats laikas pakelti į aukštesnį lygį savo ezoterinę sistemą, kuris bus pagrindinis šių metų principas. Kol kas jis nėra iki galo išbaigtas ir ta schema, kurią pateiksiu, gali būti ne pats geriausias ir patraukliausias variantas, bet metų eigoje ši idėja bus toliau tobulinama. Prieš pradėdamas noriu pasakyti kelis žodžius apie schemos interpretavimą. Pats brėžinys gali atrodyti neinformatyvus ir beprasmis. Tačiau reikia suprasti, kad jis turi ne tik išorinę išvaizdą, bet ir vidinę dalį. Kai žmogus mato tik išorinę, bet nepapildo jo vidine dalimi, nes nesupranta idėjos, gali pasirodyti, kad nieko įspūdingo nepavaizduota. Šioje vietoje reikia suprasti, kad visas turinys yra vidinėje dalyje, kurią reikia perprasti. Mano darbas tekstu paruošti vidinės dalies supratimą, kad tie žmonės, kurie neturi įdirbio, galėtų perimti mano padarytą darbą. Todėl tekstu rodau vidinę idėjos pusę, o brėžinys yra pagalbinė išorinė priemonė, leidžianti surišti visas dalis į vieningą visumą.

Tikrovei aiškinti naudoju Hėgelio sukurtą tezės, antitezė ir sintezės evoliucijos dėsnį. Manau, kad šis dėsnis yra pagrindinė tikrovę verčianti judėti į priekį schema. Tezė yra pradinė būsena, kuri rodo tikrovės žemas išsivystymo stadijas, pirmaprades stichijas. Tezė žymima horizontaliu brūkšniu. Antitezė yra subjekto ir objekto priešstatos atsiradimo būsena, kuri įmanoma tik tada, kai tikrovė skyla į dvi dalis, kurias galima vadinti priešingais poliais. Vienas polius yra sąmonė, o kita daiktas. Šį principą patogu išreikšti U formos struktūra, kuri yra ne kas kita, kaip sulenkta tiesė. Toliau yra sintezė, išlyginanti U formą, tačiau šio proceso metu pakelianti ją į aukštesnį lygį, į aukštesnę kokybę, kurioje išsaugomos priešstatos situacijos sukurtos sąmoningumo, suvokimo galimybės. Norint suprasti mano idėją, reikia apmąstyti šį tikrovės evoliucijos principą, sukurti sąmonėje ją atspindinčius vaizdinius.

Pamatinė schemos vidinė dalis yra visi šie etapai sudėti į vieną vietą. Turime du vertikalius brūkšnius ir tarp jų įsiterpusią U formą. U formos pagrindas prijungtas prie tezės tiesės, o prie sintezės tiesės jungia kreivė, kuri yra sąmoningumo substancijos kanalas į žemesnį materialų pasaulį. Apačioje yra tai, ką vadinu fizine brana, apibūdinanti materialų pasaulį, iš kurio pagamintas žmogaus fizinis kūnas. Prie fizinio kūno pridėti sąmonę galima sujungus jį kanalu su gnostine brana, kuri yra viršuje. Gnostinė brana yra ta vieta, iš kurios ateina žmogaus vidinis sielos pasaulis, įforminantis subjekto komponentą žmogaus sandaroje.

Mokslas vystosi abiem kryptimis tirdamas fizine realybę, taip pat šiuo metu užgimsta naujas mokslas, kuris bando eiti tuo pačiu keliu į gnostinę braną, vidinį žmogaus pasaulį. Reikia suvokti, kokie pagrindiniai šios evoliucijos dėsniai, įrėminami minėtos schemos, kuri dar yra ne visa, ir šiek tiek vėliau dar bus išplėsta. Sąmonė pažindama abi kryptis pradeda kurti dirbtinę realybę, kuri iš pradžių yra tik netobula kopija ir imitacija. Pradžia proceso būna visada U formos pastatytos ant šono viduje, nes neprilygsta natūralaus pasaulio kokybei. Dirbtinė tikrovė savo sudėtingumu žymiai nusileidžia natūraliai, nes žmogus neturi tokio proto, kuris leistų konkuruoti su tikrovės kuriamosiomis galiomis. Tačiau galima vertinti, kad tai laikina būsena ir dirbtinio pasaulio kokybė darysis vis geresnė ir geresnė – tol, kol pralenks natūralų pasaulį. Bus įmanoma sukurti geresnį sintetinį kūną ir geresnę sintetinę sąmonę. Tačiau kol kas tai tik svajonė ir šiame kelyje teks pereiti daug pavojingų etapų.

Koks pagrindinis pavojus – akivaizdu: iš pradžių bus didelė pagunda su dirbtiniu žemesnio tobulumo pasauliu užgožti natūralų kūno ir sąmonės ryšį su fizine ir gnostine braną. Atkirtus šį ryšį, sąmonė uždaroma žemesnio pasaulio kalėjime, gniuždoma, luošinama, paverčiama tik sistemos kontrolierių išnaudojamu resursu. Tai iš dalies žmogaus pralaimėjimas ir apokalipsės lygio katastrofa. Šioje situacijoje yra dvi galimybės: grįžti atgal technologiškai, atsisakyti mokslo arba sustoti tam tikroje stadijoje ir užsikonservuoti. Taip stabdoma evoliucija, aukojamos žmogaus galimybės persikelti į aukštesnį tikrovės lygmenį. Kita galimybė yra stengtis šį netobulą etapą pereiti kuo greičiau, patiriant kuo mažiau nuostolių dėl sugebėjimų ir sąmonės kokybės trūkumo. Tai ne visada pavyksta, nes turinčiųjų valdžią sąmonės siekia užkonservuoti tokį status quo kuo ilgesniam lakui. Tai visai suprantama, nes tokiame pasaulyje jie yra valdovai ir nenorėdami prarast patogių pozicijų neleidžia kartelę kelti į aukštesnį lygį. Taip yra todėl, kad jie būna sureikšminę savo ego ir jų sąmonėje už šį ego nėra jokios aukštesnės realybės, todėl perlipti per save būna labai sunku ir didelė pagunda susidievinti, šią stagnuojančią technologinę pelke paversti amžina.

Yra dar vienas dirbtinio pasaulio pavojus: kadangi evoliucijos laipteliais kylama ne evoliucijos būdu keičiant sąmonės kokybę, kas užtrunka labai ilgai, bet dirbtinai transplantuojant žemesnę pakopą į aukštesnę, tai taipogi sukuria stagnaciją, nes pratęsiama į aukštesnį pasaulį žemesnė kokybė. Toks transplantavimas reiškia, kad kokybė ta pati, tik ji įgyja daugiau galimybių ir daugiau galios, vadinasi gali ilgiau išsaugoti žemą lygį. O tai irgi yra stabdymas, kuris neleidžia civilizacijai greitai judėti pažangos keliu. Todėl labai svarbu, kad technologijos nepakliūtų į rankas žemesnei sąmonei, kad ji nepakeitusi savo išsivystymo lygio, nebūtų transplantuota į aukštesnių galimybių pasaulį. Tame yra ir šioks toks prieštaravimas, nes viena vertus progresą stabdo išsipūtęs valdžios ego, kuri nenori prarasti savo pozicijų, bet iš kitos pusės, tą pažangą atiduoti tik tam, kad žemesnė kokybė nepakitusi būtų transplantuota į aukštesnį pasaulį, neprotinga. Dėl šios priežasties, dirbtinių technologijų pažanga turi eiti kartu su sąmonės kokybės kėlimu. Tam reikalinga didelė technologijų kontrolė, tačiau ją vykdyti turi ne valdžia, kuri turi ego išsipūtimo sindromą, bet pažangioji planetos dalis – talentai ir genijai. Jų klaida būna ta, kad jie susižavi pinigais ir pardavinėja technologijas nusikaltėliams, kuriems sąmonės kokybė vienodai rodo, jie nori tik įgyti galimybių įamžinti savo valdžią, o civilizacijos ir žmonijos pažanga mažiausiai domina.

Dabar reikia pratęsti schemos analizę, kuri be šios vidinės dalies turi ir išorinę. Gnostinė ir fizinė brana taip pat yra ant šono stovinti U forma, kuri pagrindu prijungta prie Šaltinio tezės. Tai visos šios realybės atsiradimo vieta, kuri antitezės stadijoje pereina į gnostinės ir fizinės branos būseną. Tačiau šaltinis negali veikti vienas tam, kad sukurtų šią sąmonės ir kūno realybę. Reikalingas gnostinės branos atitikmuo aukštesniame pasaulyje. Tą visatinę triados viršutinę dalį vadinu savo sukurtu terminu Eiolas. Eiolui susijungus su Šaltiniu atsiranda ši visata, kuri sudaryta iš fizinės ir gnostinės branos. Susijungimas su Eiolu verčia tezės tiesę lenktis į viršų, iki U formos, ir subjektinė U formos dalys kanalu viršuje sujungta su Eiolu. Galima pasamprotauti, kas tai yra ir kam reikalinga tokia dvipolė struktūra. Logika ganėtinai paprasta. Šiame lygyje tikrovė taip pat skyla į subjektinę ir objektinę dalį, kaip sąmonė-kūnas, ir sąmonei visatos mastu reikalinga aukštesnės substancijos injekcija. Žinoma, žmogaus sąmonė, vadinama egzistenciatu, yra tik tolimas aidas to, kas yra Eiolas. Žmogui šios substancijos formas suvokti labai sudėtinga, tai įmanoma tik padarius milžinišką šuolį vystant sąmonės kokybę. Tačiau toks yra žmogaus tikslas – ne atskiro žmogaus, bet žmogaus kaip rūšies ir žmogaus kaip civilizacijos.

Bet reikia suprasti, kad šiose Eolinėse dimensijose jau gali egzistuoti civilizacijos, praėjusios visą dirbtinių technologijų vystymo kelią. Didelis klausimas, kas mes esame šioms civilizacijoms – jos nori mums padėti ar stabdo pažangą ir neleidžia išplėsti technologijų iki tokio lygio, kuris leistų kurti dirbtinį pasaulį tobulesnį už natūralų. Pakilus į Šaltinio ir Eiolo dimensiją galima tapti šios tikrovės dievais. Jeigu tokioje būsenoje išlieka žemesnio pasaulio ydos, jos gali būti didelė kliūtis vystytis tiems, kas yra atsilikęs nuo pažangiausių civilizacijų. Valdant šią tikrovę įmanoma sukurti dirbtines kliūtis vystytis žemesnėms sąmonėms, uždarant jas į neįveikiamos matricos kalėjimą. Šiuo metu ezoterikų pasaulyje tai yra populiari legenda. Ši parazitinė sistema, kuri stabdo žmonijos vystymąsi, vadinama Demiurgo valdoma archontų realybe, apie kurią daug kalba D. Icke‘as ir kiti. Ši legenda yra kilusi iš gnostinių tekstų ir bendrais bruožais galimybė atitinka tą schemą, kuri man buvo parodyta, ir kurią bandau paaiškinti. Tai šios realybės bendriausias principas, kuriame užkoduotos visos evoliucijos galimybės.

Ezoterikai nesutaria dėl to koks kelias tinkamesnis žmonijai: dirbtinės realybės kūrimas siekiant ja pralenkti natūralią ar puoselėjimas natūralaus žmogaus ryšio su tikrovės Šaltiniu, atiduodant evoliuciją natūraliems mechanizmams ir galbūt šių mechanizmų ribotoms galimybėms. Dirbtinė evoliucija yra okupacinė, kai žemesnė sąmonė siekia užgrobti aukštesnį pasaulį, keldama savo kokybę. Natūrali plaukia pasroviui ir ima tik tai, kas duodama tikrovės Šaltinio, nesisavindama nieko pati. Akivaizdu, kad natūralus kelias yra ilgas, o technologinis greitina išėjimą į eolinę dimensiją, bet dirbtiniu išėjimu prikuria daug problemų, kurios potencialiai gali sukelti sąmonei daug kančių ir padaryti daug žalos. Transhumanizmas eina okupaciniu keliu ir su juo kartu keliauja visos žmogaus ydos, apie kurias jau kalbėjau. Sunku pereiti stagnacines pelkes dėl valdžios išsipūtusio ego ir daug problemų sukelia žemesnė kokybės transplantavimas į aukštesnį pasaulį, kuris turi didelę griaunamąją galią, išdarko natūralius procesus. Didelė problema bus technologinės matricos, kuriose save neišvengiamai uždarys civilizacija ir kurias įveikti reikės labai daug pastangų. Gali atsitikti taip, kad matricose žmonija užsikonservuos milijonams metų ir evoliucija bus ilgam sustabdyta.

Matome, kad Babelio bokšto statybos yra labai pavojingas užsiėmimas. Neveltui žmonija stabdoma, bokštas griaunamas, sąmonė skaldoma ir uždaroma fragmentinėse iliuzijų būsenose, kad negalėtų susitarti ir bendromis pastangomis tapti šios tikrovės dievais. Šiuo metu civilizacija stato naują technologinį Babelio bokštą ir laikas parodys ar tai spąstai, kurie sunaikins žmoniją, ar ji sugebės įveikti visus sunkumus ir dirbtinėmis priemonėmis išeiti į kitas dimensijas. Turime būti pasiruošę dideliems sunkumams ir kai kuriems žmonėms deja tai sukels pragariškas kančias, nes jie bus vardan šios civilizacijos aukojami.

Mano pateikta schema dar turi būti analizuojama, tai metų eigoje ir darysiu. O šiuo įrašu pradedu tikrą 2018 metų sezoną.

eiolas