Telepatija aktyviai domimasi nuo 19 amžiaus vidurio, ypač nuo tada, kai 1882 metais buvo įkurta draugija „Society for Psychical Research“. Šio neologizmo autorius yra F. Myers, vienas iš minėtos draugijos įkūrėjų. Anglišką žodį „psychic“ būtų galima versti kaip ekstrasensas. Ekstrasensorika turi įvairių formų, viena iš jų – telepatija. Prieš tai buvo naudojamas žodis aiškiaregystė, tačiau jo reikšmė platesnė už telepatijos. Telepatija daugiau yra minčių skaitymas ir minčių perdavimas.

Šis reiškinys priskiriamas paranormaliems, tačiau jis turi labai racionalius paaiškinimus. Šiame įraše tai ir padarysiu: pateiksiu racionalų telepatijos galimybių paaiškinimą.

Paprasčiausias telepatijos variantas yra individualus žmogaus nuskenavimas, turint tikslą ištraukti jo vidinį pasaulį, pamatyti jo mintis, būsenas ir jausmus. Prieš tai pirmiausiai turi būti suklasifikuoti žmonės pagal apie juos turimą informaciją. Pirma kategorija yra artimieji, su kuriais gyveni arba kažkada gyvenai. Tada draugai ir geri pažįstami. Nepažįstami kuriuos dažnai matai ir pirma kartą matomi žmonės. Standartinis telepatijos variantas yra tada, kai skenuojamas žmogus nepažįstamas, matomas pirmą kartą, nes tokiu atveju neturi jokios informacijos gautos kitais kanalais ir jeigu pasieki kokį nors tikrą sąmonės turinį, tai yra tikrosios telepatijos įrodymai. Tačiau gauta informacija turi atitikti faktus. Tokie sugebėjimai yra retas atvejis, kuris reiškiasi daug platesniame kontekste, kai šalia telepatinio pajautimo taikomi ir kiti, papildomi metodai.

Pradedama nuo to, kad fiksuojama, jog yra kažkokios universalios žmogaus savybės ir individualios. Universalu viskas, kas būdinga bet kokiam statistiniam žmogui su dideliu tikimybės procentu. Tai, kas individualu dažniausiai būna unikalu ir nesikartoja. Todėl telepatą turėtų dominti individualūs dalykai, nes universalūs paprasčiausiai atspėjami. Be abejo, atspėjimas pagal universalius modelius yra telepatijos metodo dalis, bet domina visgi tai, kas nesikartoja ir unikalu.

Kitas dalykas universalaus pasaulio modelio, vadinamo žemėlapiu naudojimas, kuris susikuriamas galvoje ir vaikštant po jį, bandoma fiksuoti konkretų to žemėlapio tašką, kuris būtų faktas, koks nors šimtaprocentinis atitikimas, kuris gali būti tiek individualus, tiek universalus. Galimybių ir faktų schemos – fundamentalus telepatijos metodas, nes tikslas matant visą žemėlapį surasti jame tikrą tašką, kuris yra koks nors atitikimas su tikrove. Skenavimas visada prasideda nuo galimybių žemėlapio sukūrimo ir universalių tikimybių fiksavimo. Kai žmogų pavyksta sukategorizuoti tokia prasme, galima pereiti prie individualių momentų.

Reikia turėti gyvenimo ir pačio žmogaus modelį. Gyvenimas, į kurį įstatytas žmogus turi statišką dalį ir procesinę, pagal „anatomijos“ ir „fiziologijos“ principą. Faktų galima ieškoti tiek vienoje, tiek kitoje dalyje. Suklasifikuojami universalūs statiški dalykai, tada procesas. Gyvenimo proceso bendriausi šablonai tokie: tvarkingas procesas, netvarkingas procesas; standartinis procesas ir procesas su defektais. Kitaip sakant, ar žmogus gyvena tvarkingą gyvenimą ir pats toks yra, ar turi nukrypimų nuo normos, pavyzdžiui, nusikalstama veikla, priklausomybės, ligos ir panašūs dalykai. Toks yra žemėlapis, o tikslas nustatyti konkretų tašką jame.

Tačiau čia yra abstraktus požiūris į žmogų ir bendrai jo gyvenimą. Dažniau skenavimas vyksta kokioje nors konkrečioje situacijoje ir žmogus apie tai žino arba nežino. Paprastai siekiama, to jam neišduoti, nes priešingu atveju žmogus pradeda elgtis nenatūraliai, tampa nervingas, gali pradėti trukdyti.

Toliau aprašysiu koks universalus procesas vyksta žmogaus sąmonėje kiekvieną dabarties momentą.

Yra dvi galimybės: skenuoti galima tiesiogiai matomą žmogų ir žmogų esantį už horizonto. Tarkime, kad jis tiesiogiai matomas. Pradedame nuo universalaus proceso. Žmogus stebi aplinką ir ta aplinka pereina į fiksatą, kuris yra paveiksliukas jo galvoje. Tas paveiksliukas pereina į laksatą, kuris sukelia mintis apie objektą, esantį dėmesio centre. Tai tiesioginės dabarties patirties reaktyvioji būsena. Ji gali būti dviejų tipų: praslystanti paviršiumi, nes sąmonė pakibusi nematerialioje mintyje, kuri atsijusi nuo objektų ir objektus naudoja tik kaip priemones. Kaip ką nors naudojant: mašiną, telefoną. Kitas variantas, kai pats objektas tikslas, tarkime mašiną arba telefoną perkant ir renkantis tinkamą variantą.

Matant konkretų žmogų ir kartu jo aplinką, galima 100 proc. žinoti koks paveiksliukas jo galvoje ir jeigu numanomas dėmesio surinkimo taškas, galima numanyti universaliais šablonais, kokios mentalinės reakcijos galvoje.

Tačiau tiesioginis reaktyvumas tik viena iš galimybių. Dėmesys gali būti nuo tiesioginės aplinkos labiau atsietas ir pakibęs situacijos kontekste. Tada žmogus mato platesnę aplinką visą kontekstą ir situaciją, kuri išeina už tiesioginio patirties horizonto ribų. Tokioje būsenoje dėmesys gali nuklysti į praeitį, į kaupiamąją sąmonės dalį ir traukti iš ten minties objektus arba nukeliauti į ateitį, kuri dažniausiai planuojama, svarstomi variantai ir galimybės. Taigi šis judėjimas galima vidutinio periodo rėmuose, tarkime pusmečio arba metų. Žmogus sutelkia žvilgsnį į ateitį, pavyzdžiui, vasaros atostogų planus ar kitokius, kurie bus įgyvendinami tik metų bėgyje. Galima žiūrėti į praeitį, vertinant savo sprendimus ir veiksmus, ieškant atsakymų, prisimenant kitus žmones ir vietas. Pati aukščiausia būsena, kai žmogaus sąmonė pakimba su klausimu apie viso gyvenimo planą. Tas planas susijęs su ateitimi, bet naudojama ir praeitis kaip atskaitos taškas ir vertinimo kriterijus. Kai sąmonė plačiausiame kontekste, dabarties momentai būna darbiniai, įdarbinti kažkokių uždavinių ir tikslų vykdymui. Matosi, kad žmogus ne dykinėja ar šlaistosi, bet dirba kiekvieną dabarties momentą.

Pagal šį kriterijų žmones galima skirstyti į tvirtus, valingus ir bevalius. Tvirti turi gyvenimo tikslą ir atkakliai jo siekia, o bevaliai daro ką jiems liepia, t. y., kiekvieną momentą jie išnaudoja dirbti ne sau bet kitiems. Tokie dažnai ieško būdų išsisukti iš tokių įdarbintos dabarties momentų ir būna linkę į dykinėjimą, beprasmį buvimą ar pramogas, nes dirba vis tiek ne sau. Gyvenimas yra tarnavimas, o kai atsiimą sau, tai dabartį iššvaisto malonumams, vietoj to, kad susikurtų gyvenimo planą ir suteiktų jam individualią formą.

Sąmonės būsenos sluoksnį galima pažymėti koncentriniais ratais. Skenuojant žmogų reikia stengtis pamatyti kokiame sluoksnyje sąmonės būsena yra, kokia gyvenimo proceso dalis fiksuojama. Taip pat, einant per universalių galimybių modelį, galima įvertinti procentais, kiek laiko per dieną žmogus praleidžia kiekviename sluoksnyje. Jis labiau susitelkia į praeitį, ateitį, dabartį, ar svajoja belaikėje būsenoje.

Šis aprašymas parodo tai, kas universalu, bendrą žmogaus vidinio pasaulio schemą, kurią galima naudoti kaip žemėlapį. Pereinant prie individualių dalykų, būtina paminėti, kad jų nustatymui būtinas koks nors sąlytis (telepatinis). Be sąlyčio informacijos nebūna. Psichožvalgyba gali naudoti įprastines informacijos rinkimo priemones, tokias kaip į artimų žmonių rato įsibrovimas, šniukštinėjimas, hakinimas ir pan. Tačiau telepatija susijusi ne su tuo, tokie metodai yra agentūrinė žvalgyba.

Pats telepatijos mechanizmas yra pagrįstas echolokacija. Ji gali būti aktyvi ir pasyvi. Iš objekto pusės aktyvi, kai jis skleidžia radiacija, pasyvi – kai tik atspindi. Iš subjekto pusės, aktyvi – kai siunčia skenuojantį signalą, pasyvi – kai signalą tik surenką siunčiamą išorinių šaltinių, kurie gali būti natūralūs ir dirbtiniai. Telepatiniam echolokatoriui reikia tokios terpės, kad sklistų signalas ir jį būtų galima surinkti. Koks signalas sklinda nuo minčių – nežinoma.  Nežinoma ir kaip jis priimamas. Tam turi būti recepcijos sistema, kažkokia antena, kuri reaguotų į signalą ir siųstų jį į analizatorių.

Visos galimybės pavaizduotos nubraižytoje schemoje.

tmechanizmasSensorinis paveiksliukas yra natūralizuota telepatija, kuri parodo kūnus. Kiekvienas žmogus jį turi galvoje ir mato jame kitus žmones, renka informaciją apie jų veiklą. Artikuliuotas ir išreikštas kognityvinis paveiksliukas būna tik savos psichikos, o kitų žmonių psichika šiame paveiksliuke dažniausiai nedalyvauja ir žmogus tik iš patirties, iš laksato daro universalias projekcijas sensoriume, kuriose spėja kitų žmonių psichikos turinį (pavyzdžiui, pagal jau aprašytą metodą). Žmogų galima matyti su išore ir vidumi, bet tik galimybių rėmuose. Faktui riekia echlokatoriaus.

Klausimas toks: ar galima ištreniruoti kitus receptorius, kad jie pakeitę funkcijas pradėtų reaguoti į minčių aidą? Šis klausimas įdomus. Gal būt žmogus turi nežinomų receptorių, kurie tai jau gali arba recepcija atsiranda neįprastiniais būdais, pavyzdžiui, per tiesioginę neurorecepciją. Kad neuronas veiktų kai receptorius, turi būti procesas, kuris trigerintų jo depoliarizaciją, bet tam reikia stipraus išorinio poveikio ir subtiliems laukams fiksuoti tai gali būti netinkama. Tačiau šis procesas labai patogus technologinei psichotronikai. Kitas pastebėjimas, kankorežinė liauka su savo kristalais, kurie gali turėti recepcijos galimybių. Ir kiti panašūs variantai.

Įdomus dalykas tas, kad kai žmogus išmoksta kitų jutimų receptorius panaudoti subtiliujų laukų fiksavimui, telepatija arba ekstrasensorika gali reikštis kaip „subjektyvūs pojūčiai“. Įsivaizduokime, kad minčių laukas sugeba trigerinti temperatūros receptorius odoje. Tokiu atveju minties pokyčiai telepato būtų suvokiami kaip temperatūrų pokyčiai jo kūne. Tokiu atveju svarbiausia surasti dėsninguma ir išmokti juo pasinaudoti, atpažįstant schemas. Tas pats galioja visiems receptoriams ir jų subjektyvioms reprezentacijoms. Antrinio sužadinimo sistema – viena iš telepatijos galimybių ir galimybė išvystyti naujus sensoriumus, taip pat ir telepatinį.

Įmanomas ir kitas, grubus variantas, ryšį sukurti elektromagnetizmo priemonėmis, informaciją skaitant ir rašant galvoje su implantais, nors mane labiau domina natūralios galimybės. Daugumai žmonių minčių echolokacija silpnas, neišsivystęs ir nesusiformavęs sugebėjimas, kuris artėja prie senso-kognityvinių sintezių ir universalizacijų naudojimo.