2016-07-05, terorizavimas

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (I)

Dabar aprašysiu metodus kaip gintis, kai įvairiomis telepatijos rūšimis yra piktnaudžiaujama. Šiuos metodus reikia žinoti, norint išmoti duoti tinkamą atkirtį įsibrovėliams. Psichotroninio sąmonės užgrobimo metu dažniausiai naudojamas žodinis terorizavimas (verbal abuse). Jis gali trukti labai ilgai: ištisą parą ir ilgus mėnesius, jeigu ne daugiau. Todėl reikia gerai žinoti, ką tokiose situacijose daryti. Kadangi šis terorizavimas labai panašus į tardymą, tačiau tokį kuriame nesiskaitoma su priemonėmis, tai gynyboje galima naudoti tardymo situacijos modelį. Bet šis modelis turi būti pakoreguotas ir pritaikytas prie skirtingos vietos, kuri yra žmogaus galvoje.

Kaip pradinį variantą galima pasiūlyti tokį metodą: pirmiausiai, kai viskas tik prasideda, kurį laika stebėti ir tempti laiką beprasmėmis diskusijomis, naudojant ne projekcinį, bet konstrukcinį mąstymą. Tada ištyrinėjus pagrindines taktikas, galima imtis atsakomųjų veiksmų. Tik reikia turėti galvoje, kad reikės daug kantrybės, nes dažnai tokios operacijos laikas neturi apribojimų. Bet tai naudinga tuo, kad parodoma jok toks vidinis puolimas (abuse) yra beprasmis.

Galima elgtis pritaikant dvi priemones: perspektyvos apsukimą ir vizualizaciją. Perspektyva apsukama tam, kad situaciją matytum iš šono, gerai būtų pačių terorizuotojų akimis, kad suprastum, ką jie daro. Vizualizacija reikalinga nužmoginimui, nes jie ir patys elgiasi ne kaip žmonės, todėl jiems šie bruožai nereikalingi. Su terorizuotojais galima kalbėti kaip su žmonėmis taktiniais tikslais, bet niekada negalima traktuoti kaip žmonių. Kad tai būtų lengviau, juos galima vizualizuoti kaip prie sąmonės prisisiurbusias lervas. Vadinasi savo galvoje reikia modeliuoti taip. Matyti tardymo kambarį su stalu, kur vienoje pusėje sėdi tu, kitoje lervos. Bet žiūrėti į šį kambarį perspektyvą patalpinus terorizuotojams už nugarų ir stebint iš šalies, save pastatant į lervų padėtį. Tai yra geriausias būdas suprasti ko lervos nori, ko siekia ir kokius metodus naudoja.

Reikia prisiminti, kad viskas ką jie daro visada būna tik vaidyba, ir kad jie siekia vienintelio tikslo – padaryti savo darbą, pasiekti rezultatą. Negalima tapatintis su lervomis ir rodyti jokių sindromų. Nenaudoti projekcinio mąstymo, jį pakeičiant konstrukciniu mąstymu. Tai nėra labai sunku, jeigu sunkiau pakeisti perspektyvą ir žiūrėti į situaciją iš šono, ne iš vidaus, galima šiek tiek pasitreniruoti. Šią taktiką naudojau gal pusantros valandos ir perskaičiau žemiau išvardintas lervų „gudrybes“. Tai gali padaryti kiekvienas žmogus užvaldytas lervų; jeigu pritrūksta kantrybės, galima įterpti beprasmes diskusijas kaip poilsio ir atsipalaidavimo priemonę. Noriu tik dar kartą paakcentuoti, lervos – ne žmonės ir negalima jų nuoširdžiai traktuoti kaip žmonių (draugelių). Kodėl – paaiškinsiu paskui.

Skaityti toliau


2016-07-05, terorizavimas

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (II)

Tardymo lervų tema – labai plati, todėl išsemti ją viename įraše neįmanoma. Negana to, ši tema ir labai svarbi žmonėms, kurie susiduria su psichotroniniu užgrobimu. Ji tokia svarbi, kad nuo to, kiek giliai sugebi šį klausimą suvokti, gali priklausyti likimas ir gyvybė. Todėl išplėtimas, pagilinimas, o kai kur – pakartojimas, labai naudingas. Reikia žinoti, ką paprastai tardymo lervos daro, kokios jų taktikos, priemonės ir kaip nuo viso to apsiginti, padarant lervų priemones neveiksmingomis.

Anksčiau į šią temą nesigilinau, kovojau su tardymo lervomis pasyviai, bet atėjo laikas situaciją pakeisti, iš pasyvaus pasipriešinimo pereiti prie aktyvaus. O tam labai padeda įsigilinimas ir analizė. Pagrindinės gynybos priemonės yra psichologinės, jos veiksmingos tiek, kiek lervos veikia psichologinės operacijos (psyops) rėmuose. Yra atidirbtos psyops priemonės, bet taip pat yra ir gynybos taktikos. Kadangi visgi tai tardymas, nors daugeliu bruožų jis prilygsta energetinei mitybai, reikia žinoti kaip vyksta tardymas, kokia tardymo pradžia. Visuose tardymuose dalyvauja objektas, tardytojas ir tardymo psichologijos ekspertas, kuris tardytojui turi paruošti tardymo modelį. Todėl pirmiausiai yra lerva, kuri atlieka tardymo psichologijos eksperto vaidmenį. Ši lerva daro atminties skenogramą ir ruošia maitinimosi objekto psichologinį profilį. Tada į darbą kimba psichotroninio tardymo lervos.

Reikia suvokti, ką jos daro, kaip daro ir ko siekia. Jų veiksmai prilygsta primityviam maitinimuisi; bet tardymo lervos maitinasi ne šiaip kuo, ne smegenimis, bet daugiau sąmonės energija, o šios energijos aukščiausia išraiška yra vadinama dėmesiu. Vadinasi, lerva siekia patraukti dėmesį ir per jį maitintis sąmone. Maitinimasis vyksta tol, kol sąmonė sunaikinama, visa iščiulpiama. Tai vyksta tokiais etapais: prisisiurbimo vietų ieškojimas, kurios yra dėmesys; tada – įlindimas į vidų; ir trečias etapas yra siurbimas, maitinimasis. Skirdamas kam nors dėmesį, žmogus atidaro savo sąmonę, praveria erdvę laisvam dalinimui, atidavimui per saviaktualizacijas.

Visa tai suprasti – nėra labai sunku. Galbūt kažkiek sunkiau kai neturi tokios patirties. Bet retas kas jos neturi. Nes tai universalus psichologinis principas – tie kas nėra patyrę vidinių tardymo lervų poveikio, vis tiek gyvenime yra susidūrę su žmonėmis, kurie net nebūdami viduje, bet būdami šalia – siurbia psichologinę energiją. Tai vyksta tokiais pat etapais, kaip aprašyta prieš tai.

Skaityti toliau


2016-07-08, terorizavimas

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (III)

Psichotroninis tardymas yra didesnės neteisėtos akcijos prieš žmogų dalis, kuri akcentuoja psichologinį poveikį (juodoji psichologinė operacija, psyop). Yra ir daugybė kitų priemonių, kurios nelenda į žmogaus galvą, bet kai lenda – tai psichologinė operacija, pirmiausiai pastatyta ant blefo ir apgaulės, siekiant susukti žmogui smegenis. Jie tai daro todėl, kad tai pigiau kainuoja ir įsivaizduoja, kad už taikinį daug kartų pranašesni. Juodų psyop psichologai įsivaizduoja, kad jų psichologiniai modeliai – nepajudinami, prieš juos nėra jokio priešnuodžio.

Bet yra daug būdų apdoroti šią situaciją savo prote ir surasti atramų, leidžiančių atsilaikyti prieš apgaulę, gąsdinimą ir blefą. Kiekviena organizuota grupė yra kibernetinė sistema, kuri susiurbia duomenis ir pagal paruoštą planą veikia, daro poveikį. Elgesį valdo elgesio algoritmai, kurie turi du sluoksnius: a) fiziškai įmanomų pasirinkimų išsišakojimas, b) psichologinis išsišakojimų algoritmas. Pavyzdžiui, su žmogumi, turint kiekybinį pranašumą, galima daryti viską kas tik įmanoma: terorizuoti, grasinti, kankinti, persekioti, žaisti žaidimą ir t.t. Bet ant šio bazinio algoritmo pastatytas teisinis algoritmas, kuris apibrėžia kokie pasirinkimai yra teisėti. Kiekvienoje operacijoje šie algoritmai susijungia, ir operacija pasidalina į slaptą ir viešą, neteisėtą ir teisėtą dalį.

Kiekvienas pasirinkimas algoritme yra psichologinis mazgas, kuris gali būti stipresnis ir silpnesnis, priklausomai nuo to, kaip „jaučiasi“ kibernetinė sistema, darydama pasirinkimą. Tai yra psichologija. Aišku, juodų psyop operatyvininkai būna išdresiruoti kaip psichopatai, ir jiems bet koks pasirinkimas yra vienodas. Tada žiūrima tik į žaidimą, teisingus sprendimus ir ėjimus.

Kadangi psichotroninis tardymas pirmiausiai yra galvoje rodomas spektaklis, tai čia kuriama psichodrama ir čia vyksta visas veiksmas. Tačiau viskas bandoma pateikti taip, lyg ši psichodrama atrodytų kaip pagrindinė tikrovė. Ant to ir pastatytas blefas. Viskas vyksta fantazijose, bet žmogui atrodo kaip realūs įvykiai, ir tuo naudojantis bei blefuojant bandoma įbauginti, prigąsdinti žmogų, priversti jį prisipažinti psichodramos kontekste, o paskui apgaulės būdų, šį prisipažinimą perkelia į realų pasaulį. Todėl norint neužkibti ant meškerės, reikia žinoti visą psyop sistemą.

Pirmas klausimas galvoje yra dominavimo klausimas, dviem aspektais: informacijos gavimo – psichožvalgyba; ir informacijos davimo – valdymas. Kai dominavimo nėra, psichožvalgyba įsipainioja į manipuliacijas, o valdymas nedaro jokio poveikio, nesuveikia. Tad viskas priklauso nuo to, kas dominuoja, subjektas ar terorizuotojų grupė. Taikinys turi visais būdais siekti dominavimą išlaikyti, tada jo psichologiškai neįmanoma paveikti ir jis su informacija gali manipuliuoti lervomis.

Visas šis procesas yra uždaras ratas, nes psichožvalgyba renka informaciją, ją kaupia, analizuoja, tada sugrąžiną atgal, perleidus per efektorių suformavimo modulį, kuris turi paruošti apdorotos informacijos formas, skirtas psichikos užvaldymui. Reikia neužmiršti, kad komunikacijoje niekada nebūna neformalaus pokalbio, nuoširdumo – visada vyksta spektaklis, kurio tikslas psichožvalgybiškai surinkti informaciją, kad paskui ją būtų galima panaudoti psichologinėje operacijoje, kokiam nors blefui arba šantažui.

Skaityti toliau


2016-07-20, terorizavimas

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (IV)

Pratęsiant psichotroninio tardymo taktikų neutralizavimo klausimą, prie viso to, kas pasakyta galima pridurti dar kelias priemones. Naudinga išskirti išorinį ir vidinį „darbą“ (abuse). Viduje veikiama per psichologinį manipuliavimą, kurio tikslas priversti žmogų paklusti; o išorėje siekiama pasinaudoti socialiniu spaudimu, per vardo juodinimą ir santykių griovimą. Kitaip sakant, poveikis vyksta dviem frontais, siekiant kiek įmanoma susilpninti žmogų psichologiškai, bandant jam pavaizduoti, kad nėra jokios išeities. Kad taip neatsitiktų, reikia gerai išmanyti visas psichotroninio tardymo metu naudojamas taktikas. Tokio tardymo metu siekiama dviejų tikslų: informacijos surinkimo ir valios palaužimo. Reikia visuomet žinoti, kad paklusimas terorizuotojams neišspręs jokių problemų, bet dar labiau gali apsunkinti situaciją.

Pavardinsiu vidines taktikas:

1) ėjimais pagrįstas žaidimas, kai po kiekvienos tavo minties įterpia savo repliką, kurios tikslas užtverti kelią, neutralizuoti tavo ėjimą ir sudaryti „dialogo“ iliuziją. Taip žmogui neduodama ramybės, sekinama kantrybė ir bandoma sukurti įspūdi, kad kelių jokių nėra. Šią taktiką naudojant ilgai, pavyzdžiui, visą dieną, sudraskomas minčių srautas, jis pasidaro fragmentuotas, neleidžiama vystyti jokios nepriklausomos minties. Ši taktika dar papildoma slopinimu, kai įterpiama ne tik replika, bet ir užblokuojamas tavo srautas. Šitaip gali įvilioti į kokius nori spąstus, kreipti „dialogą“ norima kryptimi. Laisvo minčių srauto nelieka ir tai labai nuvargina.

2) kvadratinių akių taktika, kai bandoma tavo mąstymo turiniui primesti interpretacija ne pagal temą, bet pagal reakciją į ją. Tai pasiekiama su dirbtinėmis, suvaidintomis, apsimestinėmis reakcijomis, vaizduojant, kad sužinojo kažkokį siaubingą dalyką ir siaubo laipsnį nustatyti galima pagal terorizuotojų reakciją į tavo mintį, „kvadratines akis“. Tai gali būti nebūtinai vidinė taktika skirta tik terorizuojamam žmogui. Ypač ji veikia kai reakcija demonstruojama pašaliniams žmonėms ir jie apie objektą sprendžia ne pagal jį patį, bet pagal aktorių reakciją į jį. Šitaip prikuriamas siaubas ten, kur nieko tokio nėra.

3) savo operacijos problemų suišorinimas, žaidžiant gailesčio jausmu. Rodoma kaip jiems nesiseka, kokie jie nelaimingi, žlunga gyvenimas ir tik tu gali padėti pakišdamas pats save. Šitaip suišorinant informaciją, padalinama našta, dalis užkraunama taikiniui, kad jo sąmonėje atsidurtų neigiama informacija ir ta informacija pradėtų graužti taip pat, kaip graužią terorizuotojų grupę. Šitaip sumažinama sau skirta negatyvi energija ir našta pasidaro šiek tiek lengvesnė. Tai ypač veikia tada, kad žmogų norima įtraukti į savo problemų sprendimą, padarius viešais visus savo skaudulius.

4) dvigubo mąstymo taktika ypač dažna, kuri dar kitaip vadinama melavimu. Melavimas yra konstrukcinis mąstymas, kai savo viduje sukonstruojama tikrovės neatitinkanti mąstymo schema, ir savo šnekoje (vadinamame išeinančiame sraute) naudojama ne tikrovė, bet išgalvotos priemonės, kurių tikslas pasiekti tikslą paveikiant žmogų per apgaulę. Dvigubas mąstymas gali kurti išgalvotą istoriją, pateikti išgalvotą situaciją, kurios tikslas įrėminti sprendimų centrą ir priversti žmogų padaryti klaidingus sprendimus. Tačiau naudojant kognityvinę telepatiją, šią taktiką nesunkiai galima pramatyti. Ypač lengva kai suvoki, kad negalima pasitikėti nei vienu žodžiu, nes tokiose situacijose kaip psichotroninis tardymas niekada nebūna jokio nuoširdumo. Viskas yra apsimetinėjimas ir vaidyba, kurios tikslas padaryti darbą.

Išorinės taktikos:

Skaityti toliau


2017-03-11, terorizavimas

Kaip grūdinamas plienas (V)

Tardymo lervoms prilipus prie sąmonės, pagrindinis jų siekis yra pavogti dėmesį ir įjungti minčių grandinę, kurios tikslas ištraukti kuo daugiau žodžių. Kad žmogaus minčių grandinė neprarastų dėmesio, turi būti išsirinkta veikianti tema ir turi būti pastoviai pakurstoma minčių energija. Tuo tarpu operatoriai kompiuteriuose įrašinėja visą smegenų veiklą ir renka tuščią tekstą. Tokioje situacijoje, kuri pastoviai provokuojama, galima patarti gaminti kuo mažiau teksto, nes žodis yra pagrindas, ant kurio galima atsistoti, ir jais remiantis metodiškai artėti prie siekiamo tikslo. Žmogaus ir lervų tikslai visada būna priešingi, tad jeigu leidi lervoms artėti prie jų tikslo – vis labiau tolsti nuo savo tikslo. Lervos visada suinteresuotos, kad mąstyme būtų kuo daugiau proceso, o lervų auka – priešingai, tuo nesuinteresuota.

Kaip padaryti, kad proceso būtų kuo mažiau, jau aiškinau kituose įrašuose apie tardymo lervų metodus. Čia kai ką priminsiu, kai ką išplėsiu, o kai ką papildysiu. Pagrindinė priemonė – jau minėtas perspektyvos suišorinimas. Jeigu įsivaizduoji, kad sėdi su lervomis akis į akį už stalo, tai turi atsistoti lervoms už nugarų ir žiūrėti į jas į išorės. Gali net pamėginti įlysti joms į galvas, schematizuodamas visas provokacines taktikas. Kitas būdas – lervas vaizduoti kaip prie kompiuterių sėdinčius operatorius, kurių monitoriuose atidaryti programų langai, kuriuose rodomas išorinės ir vidinės sąmonės turinys, mintys, smegenų veikla, fiziologinės reakcijos ir t.t. Reikia įsivaizduoti, kad pats taip pat stebi savo mintis ekrane ir reaguoji į jas kaip operatoriai šnekantys į mikrofoną ir provokuojantys tavo vidines reakcijas, kurias iš karto iššifruoja psichotroninis kompiuteris.

Kiekvieną kartą kai operatorius ekrane pamato tavo mintį, kuri suaugusi su dėmesio centru, jis reaguoja bandydamas savo replika, komentaru į tą mintį įlysti. Tada gali pasielgti dviem būdais: arba reaguoji ir vystai dialogą, kurį lerva bando ištęsti kuo ilgiau, arba dėmesio kvadratą iškeli į išorę ir nuo tos minties atsitapatini. Atsitapatinęs turi tapti išoriniu stebėtoju ir generuoji naują mintį apie situaciją stebimą iš išorės. Tada operatorius vėl bando savo komentaru arba provokacija į tavo naują mintį įlysti ir sukurti dialoginę grandinėlę. Tokiu atveju reikia daryti tą patį, ką ir prieš tai: savo dėmesį vėl iškeli į išorę, atsitapatini nuo savo minties ir nekuri jokios minčių sekos išprovokuota tema. Suprantama, kad tai gali varginti, nes lervos puola be atvangos, neduodamos pailsėti ir be pertraukų. Tokiu atveju gali naudoti bangavimo taktiką, kai įtampą tai padidini, koncentruotai atmušinėdamas atakas, tai leidiesi į beprasmes minčių grandines, kurios iš esmės nekeičia jokios situacijos. Tik reikia išlaikyti šaltus nervus ir nepasiduoti emocijoms, nes atkaklaus lindimo tikslas toks ir gali būti – privesti kantrybę prie ribos, priversti pasiduoti akliems pykčio impulsams. Tai lervoms būna maloniausia, tuo tarpu patartina lervoms malonumus maksimaliai apriboti, kad joms būtų dietos ir celibato režimas. Bet tai gali būti ir pavojinga, nes tada lervos pasidaro labai agresyvios. Kita vertus, būdamos agresyvios jos gali prarasti budrumą. Tai būna saldžiausios akimirkos, kai gali smogti lervoms į patį centrinį šūdų mazgą.

Yra panaši situacija, tik šiek tiek kitokia, kai lervos ne pačios įlenda į mintį, bet tavo dėmesys pats jas įtraukia. Lervų taktika būna tokia: jos užveda kokį nors mini-dialogą tarpusavyje, o tave padaro išoriniu stebėtoju. Tačiau tikslas yra ne pasikalbėti tarpusavyje, bet patraukti tavo sąmonės susidomėjimą. Tada tu pats įtrauki tas mintis į savo dėmesio centrą ir lervoms nereikia agresyviai lįsti į vidų. Taigi taip nenoromis įtraukęs lervų pokalbį, kuris skirtas tau, į savo mąstymą, gali reaguoti ir kurti jau minėtą minčių grandinėlę. Tai ir yra šios taktikos tikslas – ištraukti kuo daugiau tuščių žodžių ir kompiuteryje tuos žodžius užfiksuoti, kad atlikus jų analizę, viską būtų galima manipuliaciniu būdu sugrąžinti. Tada atfiksuoji savo dėmesį nuo introjekcijos, pastatai save į išorę ir nereaguoji. Lerva vėl neria į tavo dėmesio vidų, bet tu greitai atsitapatinį ir vėl atsistoji į išorinio stebėtojo perspektyvą. Taip ir tęsiasi žaidimas, dažnai ganėtinai ilgai, bet pasirinkimo nėra, arba pasiduodi begaliniams informacijos siurbimo srautams, arba dirbi gynybinį darbą. Po kurio laiko šis darbas tampa automatiškas.

Skaityti toliau


2017-05-17, taktikos

MK brigados įveikimas per analizę

Psichotroninio terorizavimo metu MK brigados naudoja įvairias gudrybes, kurias būtina žinoti norint nepapulti į spąstus. Viena jų – vadinamasis psichologinis atpalaidavimas, kurio metu bando patekti į patikimų žmonių ratą, kuriame santykiai būna mažiau formalūs ir daugiau atviri. Tai daroma tam, kad būtų galima surinkti dominančią informaciją ir tada, pasitraukus, – tą informaciją panaudoti prieš žmogų. Dėl šios priežasties siekiama tapti draugais, meilužiais ir pan. Tai daro agentas-aktorius gerai žinantis psichologiją ir išmanantis apsimetinėjimo bei vaidybos technikas. Būna naudojama surinkta psichologinio profilio ir kita asmeninė informacija, kuri būna kruopščiai išanalizuota ir pagal ją sukurtas operacijos modelis.

Vienas būdas save vaizduoti idealu to žmogaus akyse, norų išsipildymu arba geru pasiūlymu. Norint suprasti kaip kai kurie metodai suveikia, reikia žinoti realybės ir nerealybės principus. Dėsnis yra toks, kad tikrame pasaulyje tikrovė nėra norų atspindys, tarp jų visada yra skirtumas ir prieštaravimas. Nerealybės principas yra visų norų ir troškimų realizavimo pasiūlos principas. Toks pavyzdžiui būna ekranų pasaulyje. Tai žinant ir suvokiant – kad kiekvienas trokšta, jog pasaulis būtų jų norų ir troškimų atspindys – siekiama, pasinaudojant šiuo metodu, tapti „idealu“ arba „geru pasiūlymu“. Tai yra, aktorius visada būna tokios pasiūlinės tikrovės manipuliatorius, bet to tikslas yra patekti į vidinį ratą arba įvilioti į spąstus. Vienintelis apsaugos būdas yra kontroliuoti ar tikrovėje nevyksta manipuliacijos pagal nerealybės, ekranų pasaulio principus. Visada turi būti griežtas skirtumas tarp to, ko aš noriu ir kaip yra iš tikro.

Viliojimas į spąstus – taip pat turi įvairias technikas, kurias galima apibendrinti tokiu debesimi, kur yra minusu pažymėta dalis, mažytė pliuso dalis ir taikinys, kuriam rodomas šis pliusas tam, kad būtų galima įtraukti į paruoštą didelį minusą, pagal apgaulės tikslus. Minusas visada yra tikras planas, kurio tikslas susidoroti su žmogumi, tačiau tikras planas slepiamas, jo niekas neturi žinoti. Vietoj to siūlomas mažytis pliusas, kas nors priimtino ir patrauklaus arba bandoma sužaisti kokiomis nors emocijomis, tokiomis kaip gailestis, kaltė ir pan. Žmogui užkibus ant kabliuko, spąstai užsidaro ir parodomas viso žaidimo tikras tikslas, kuris taikiniui būna ne toks gražus, tačiau apvyniotam aplink pirštą žmogui išsprūsti iš spąstų būną neįmanoma. Todėl jeigu kas nors labai gražiai elgiasi, rodo pagarba, siekia atrodyti geru draugu, papulti į uždarą draugų ratą, duoda nerealiai patrauklius pasiūlymus – reikia būti labai atsargiam, nes šis mažytis pliusas gali slėpti labai didelį minusą.

Tokiu metodu galima laikyti ir laisvų vaidmenų tardymą, kai tardytojai apsimeta kaliniais, tampa „draugais“, įsibrauną į privačios sferos ratą tam, kad išgautų norimas informacijas. Tam svarbiausia sukurti atsipalaidavusią atmosferą, patiems pradėti atvirauti ir laukti, kol taikinys atsakys tuo pačiu. Ant šio kabliuko seniai niekas neužkimba, bet tokiu atveju išsisukama naudojant aktorių melagingus parodymus.

Skaityti toliau