Individualus kelias

Tikrovės išplėtimas

Žinant koks vyksta geopolitinis procesas planetoje, akivaizdi būtinybė ieškoti naujų stiprybės šaltinių. Ir jeigu tokių šaltinių nėra įprastinėje tikrovėje, tai jų reikia ieškoti realybėje, kuri išeina už įprastinės. Tai vadinama tikrovės lauko išplėtimu, kuris leidžia pamatyti tai, kas buvo nematoma anksčiau, ir galbūt suprasti pasaulyje vykstančius įvykius tokiu matymu, kokiu žmogus nedisponavo prieš tai. Šis išplėtimas reikalingas, nes įprastinis žmogaus pasaulis tikrovę parodo iš labai ribotos perspektyvos – teleekrano, laikraščio, knygos, kurie nėra patikimas informacijos šaltinis ir nerodo tikrovės iš tokio žiūros taško, kuris atvertų visas grėsmes arba visas galimybes nuo tų grėsmių apsiginti.

Kaip pamatyti tikrovę kitaip? Ką daryti, kad šis kitoks matymas suteiktų jėgų kovoje? Pirmiausia reikia atsiriboti nuo propagandos, o tai galima padaryti supratus, kokius metodus ji naudoja. Tada lengva atsijoti tikrą informaciją nuo melo, kuriuo bandoma užkimšti žmogaus akis ir ausis, kad jis negalėtų orientuotis tikrovėje ir taptų daug silpnesnis ir pažeidžiamesnis. Atsiribojus nuo propagandos, reikia siekti tikro žinojimo, būtent kuris ir suteikia stiprybės, kuri taip reikalinga kovoje. Ši kova yra svarbi, nes ji yra kova už laisvę ir prieš globalinę vergovę. Todėl negalima sau leisti pralaimėti. Tačiau taip pat negalima kovoti tokiomis pačiomis priemonėm, kaip ir mafija, nes tai reikštų susitapatinimą, o susitapatinimas prilygtų pralaimėjimui. Kova turi būti teisinga, ir ji negali nešti blogio. Dėl šios priežasties ir reikalingas tikrovės išplėtimas, nes įprastinėje tikrovėje kitokių būdų kovoti prieš vergovę nėra.

Įprastinėmis priemonėmis išbalansuoti pusiausvyros ir užgrobti valdžią, kad būtų galima šokdinti kitus – neįmanoma. Šokdinti galima tik savo rankose turint svertų. Pagrindinis svertas yra toks pats senas, kaip ir gyvasis pasaulis, kuris yra jėgos persvara. Įprastiniame pasaulyje šis principas naudojamas universaliai, ir į jį atsakyti galima tik dviem būdais: neutralizuoti jėgą dar didesne jėga, arba neutralizuoti jėgos valdymo centrą, kuris yra protas. Globalinę vergovę planetoje įvedinėjančios slaptos organizacijos naudoja būtent šį jėgos sverto pranašumą, kurį kūrė dešimtmečius, o gal net šimtmečius. Ką daryti, kad svertai atsidurtų laisvosios žmonijos pusėje, arba kad būtų galimą neutralizuoti iškreiptą mąstymą, skleidžiantį vergovę tokiomis brutaliomis priemonėmis? Susitapatinti su mafija nesinori, tapti tokiais pačiais kaip jie. Tačiau nežavi ir vergovė bei laisvosios žmonijos pavertimas tik antžmogio valdoma mašina. Tad būtina suvokti, kad propagandinis pasaulis ir propagandinis žmogus nėra visa tikrovė.

Tikrovės visuma, bet be įrodymų, pateikiama religijoje ir metafizikoje. Mokslas šią visumą gerokai apriboja. Šie santykiai su tikrove, net būdami unikalūs ir skirtingi, turi bendrą vardiklį – į vieną vyksmą susiejantį mąstymą. Prie tikrovės išplėtimo kitų kelių nėra – tik per protą ir skirtingas jo raiškas žmogaus mintyse. Vienas būdų išplėsti mąstymą yra išplėsti sąmonę, arba pamatyti įprastinės sąmonės rodomą tikrovę taip, kaip nėra matęs niekas kitas.

Taigi yra tokie atsakymo globaliniam procesui būdai: organizuotis, skleisti savo propagandą ir tobulinti iki begalybės technologijas, tikintis, kad jos pranoks priešą, leis apsiginti ar jį nugalėti. Tokiam atsakui nereikia jokių išplėstinių tikrovių ir pakankamas įprastinis jos vaizdavimas. Tačiau šis kelias nėra visada geras. Viena priežastis jau minėta – susitapatinimas su globaline ekonomine-politine-karine mafija. Tačiau jungtis į organizaciją, skleisti propagandą ar ginkluotis technologijomis dažniausiai nėra galimybių. Vien dėl to, kad, pavyzdžiui, žmogus renkasi individualų kelią. Individualus kelias irgi yra labai svarbus, galbūt svarbesnis už kolektyvinį. Tik yra didelis minusas: šis kelias jėgos požiūriu yra labai silpnas ir pažeidžiamas. Todėl kad nesugniuždytų besaikės jėgos siautėjimas ir kad žmogus einantis individualiu keliu nepultų į nevilti, reikia vidinės atramos. Tačiau tokios atramos, kuri nebūtų užgrobta ir valdoma kitų, kaip religijoje, filosofijoje arba moksle. Tam tikslui, reikia susikurti atramą pačiam. Pabandysiu parodyti kaip tai padaryti.

Transcendavimas

Norint pačiam bandyti susikurti atramą tikrovėje, reikia suvokti jos sandarą ir gilesnį principą, kurį bando parodyti religija arba metafizika. Tačiau pastarosios yra užgrobtos ir individualiam keliui reikia kažko kito. Aišku, kažko visiškai naujo sukurti neišeina, nes kiekvieno žmogaus ir tikrovės sandara ta pati, bet jeigu identifikacija su grupe nežavi, būtina rasti savo vidinį kelią. Kilmės požiūriu tikrovė turi tokią bendriausią sandarą: Šaltinis, Pirminė tikrovė, Antrinė tikrovė. Iš Šaltinio kyla visa realybė, jis yra visko pagrindas. Bet per išorinius kelius prie jo priartėti neįmanoma, tad neįmanoma suvokti visos šios tikrovės prasmės. Toliau Šaltinis formuoja Pirminę tikrovę, kuri yra viskas visa visata arba multi-visata. Sąmonė atsiranda iš Pirminės tikrovės, ir yra tikimybė, kad šioje tikrovėje sąmonė turi daugiau galimybių, nei rodo ribotas sąmonėje esantis Pirminės tikrovės atvaizdas. Įtraukus į sąmonę Pirminės tikrovės informaciją, atsiranda Antrinė tikrovė, kuri virsta save suvokiančiu atvaizdu.

Tad yra trys vietos, kuriose galima ieškoti visos tikrovės gilesnio principo arba prasmės. Keliai yra paprasti ir sudėtingi, nes tikrovės gali būti nepasiekiamos, arba pasiekiamos iškreiptos. Taip yra todėl, kad sąmonė nėra absoliuti tikrovė, ji tik viena iš daugelio perspektyvų. Tai, kaip sąmonė mato tikrovę yra tik viena iš tikrovės matymo pakopų, kurių yra daugiau – vienos žemesnės, o kitos aukštesnės. Antrinės tikrovės atvaizde prasmės ieškoti neverta, nes šioje pakopoje visos prasmės iliuzinės, atitrūkusios nuo tikrovės branduolio pagrindinio principo.

Tačiau šis kelias renkamasis, nes jis yra lengviausias kelias, kadangi ši tikrovė yra tiesiogiai sąmonei pasiekiama forma. Propaganda siekia, kad kuo daugiau žmonių gyventų tokių simuliakrinių atvaizdų tikrovėje. Kiti du keliai yra Pirminė tikrovė ir Šaltinis, kurie tiesiogiai nepasiekiami, bet galima pajausti jų realumą ir principą. Šį jausmą galima vadinti intelektualine intuicija, kuri leidžia ne tik jausti, bet ir žinoti, kas tai yra. Šie keliai ir yra tie individualūs keliai, kuriais einant reikia stengtis atitrūkti nuo įprastinių sąmonės formų, ir susikurti savo protą, peržengiantį įprastines suvokimo aprėptis.

Reikia stengtis suvokti pagrindinį principą, kad tikrovė nėra tik tokia, kokia matoma atvaizde, kuriame sąmonės prasmė neaiški, ir kurioje atrodo, kad žuvus atvaizdui, sąmonė irgi žūsta. Dėl sąmonės perėjimo į aukštesnes pakopas reikia mėginti suvokti štai ką: sąmonę gali kurti tikrovė arba organas (smegenys). Skirtumas tas, kad organas atsiranda ir išnyksta, ir jeigu sąmonę kuria organas, tai ji atsiranda ir iš nyksta kartu su organu, kas reikštų, kad nėra jokios aukštesnės būties. Bet būtų naivu manyti, kad tai vienintelė įmanoma galimybė ir kad sąmoningos aprėptys įmanomos tik žmogaus lygyje. Turi būti žemesnės sąmonės ir aukštesnės sąmonės, turinčios savo unikalias aprėptis. Tad jeigu tarsime, kad sąmoninga aprėptis yra kuriama ne organo, bet pačios tikrovės, tai bus aišku, kad tikrovė neatsiranda ir neišnyksta, taip pat ir jos kuriama aprėptis. Arba tikrovėje esanti aprėptis valdoma visai kitais principais, negu atvaizdiniame pasaulyje, kuris rodo tik nedidelį tikrovės fragmentą.

Norint suvokti Pirminės tikrovės pagrindinį principą, reikia įsisąmoninti minimalų reikalavimą: žmogaus sąmonė tik viena iš daugelio perspektyvų ir kad yra sąmoningo suvokimo įvairios pakopos, per kurias pereina sąmonė. Tai reikškia, kad turi būti griaunamas propagandos absoliutumas reliatyvizmo principu. Nes absoliutizmas yra aklumas ir fanatizmas. O reliatyvumas reiškia išmintį. Ir antra, reikia suprasti, kad sąmonė išeina ne į nebūtį, ji yra didesnės tvarkos dalis, ir šioje tvarkoje užkoduotos ir kitokios galimybės. Šitaip einant individualiu keliu, galima išplėsti tikrovės suvokimą, šiam išplėtimui nebūtinai naudojant įprastus mąstymo pavidalus, tokius kaip religija, metafizika ar mokslas. Individualus kelias skirtas ieškojimui, o minėtos mąstymo formos ieškojimui kliudo.

Aukštesnės aprėptys

Žmogaus pakopoje, sąmonė naudoja dvi aprėptis, iš kurių atsiranda kiti sugebėjimai, tokie kaip vaizduotė, protas arba atmintis. Sąmonė suvokime aprėpia erdvę ir laiką. Šios suvokimo aprėptys, kaip kažkada sakė I. Kantas, yra apriorinės formos, į kurias įrašoma informacija. Tai yra, šis pasaulis yra Antrinė tikrovė, kurios formos tiesiogiai į Pirminę tikrovę arba Šaltinį neperkeliamos, tai reikškia, kad jose šių suvokimo aprėpčių gali nebūti, arba jos gali būti kitokios (pavyzdžiui, laikas ir erdvė kaip dar didesnės struktūros dalis, ne kaip aukščiausia forma). Laikas ir erdvė yra išorinio stebėjimo aprėptys, kurios neparodo tikrovės branduolio tikros sandaros ir prasmės.

Aprėpčiai suvokti svarbi sąvoka yra skirtumas. Skirtumas yra pagrindinė aprėpties išdava. Jis reiškia, kad pasaulis yra kaip aprėptis, atskirianti skirtingas vietas erdvėje ir skirtingus momentus laike. Šis atskirtumas reiškia, kad galimas judėjimas, arba veiksmo potencialas, kuris suponuoja, kad yra sąmoningai suvokiama egzistencija. Veiksmas kuria erdvę ir laiką ir sudaro egzistencijos pagrindą. Judėjimas gali vykti tik erdvėje ir jis visada turi trukmę. Erdvėlaikio nuo judėjimo atskirti neįmanoma.

Erdvė, laikas ir veiksmas turėtų būti universalūs. Tačiau priklausomai nuo pakopos, šie dydžiai turėtų būti suvokiami skirtingomis aprėptimis. Pavyzdžiui, kvantinės mechanikos lygmenyje, suvokimas turėtų būti įmanomas tik kaip aprėptis be skirtumo, kaip grynas aktualumas. Aktualumas, kaip sakėme suponuoja erdvę ir laiką, juos kuria, tačiau šiame lygmenyje – be aprėpties ir skirtumo, nes tam reikia išėjimo į aukštesnę pakopą, kokia yra pasiekta žemiškos gyvybės.

Mano mintis buvo tokia, kad sąmoningą suvokimą kuria ne vien organas, bet ir tikrovė. Tai reikštų, kad aprėptis yra tik tikrovės hierarchijos kažkokia pakopa. Tai reikštų, kad tikrovė sąmoningas aprėptis gali kurti ne tik smegenų medžiagoje, bet ir kitose tikrovės energetinėse struktūrose, ir kad yra tokių suvokimo aprėpčių sistema. Tikrovėje sąmonė negali atsirasti iš nieko. Viskas, kas yra tikrovės bet kuriame taške, gali būti įvairiom formom atkartojama kituose taškuose. Nei vienas taškas nėra unikalus. Naivu būtų manyti, kad smegenys, pagamintos iš tos pačios materijos ir energijos kaip ir visa visata, yra unikalios. Ši psichoenergetinė sistema turi būti ne tik nekuriama vien organo, bet esanti visos susietos tikrovės dalis, ir ji turėtų būti universali visos tikrovės psichoenergija. Bet žmogiška aprėptis negali būti jokia universalija. Tikrovė rodo įvairovę, taip pat turėtų būti suvokimo aprėpčių įvairovė, ne tik pirminės tikrovės ekstensyvumas ir trukmė. Naivu būtų manyti, kad šios žmogiškoje aprėptyje pasirodančios formos išsemia visą pirminę tikrovę, ar gali paaiškinti Šaltinio prigimtį.

Galima duoti tokį pavyzdį. Pagal pateiktą principą, ši planeta taip pat susideda iš energijos ir medžiagos. Jeigu ji sukurė gyvybę su aiškiai išreikšta psichoeneregetine sistema, turinčią erdvės ir laikos psichoenergetinę aprėptį, tai ji pati, būdama energetinė sistema, gali tokią aprėptį turėti. Gyvybinė psichoenergija tokiu atveju būtų tik didesnės visos planetos sistemos dalis. Jeigu žmogaus sąmoninga aprėptis priklauso pačiai planetos tikrovei, o ne organui, tai visai logiška mąstyti, kad įmanomas perėjimas. Tai, aišku nereiškia, kad planeta yra žmogus ir kad ji turi žmogišką mąstymą. Planetos suvokimo aprėptis gali turėti visai kitas formas, ne išorinį atvaizdavimą, koks beveik neįmanomas, bet vidinius tikrovės energetinius principus atskleidžiančias aprėptis, kuriose nesuvokiamas nei ekstensyvumas, nei trukmė, ir kuris neįvedamas į sąmonę kaip suvokimas-sąvoka. Visi šie dalykais yra žmogiškos aprėpties formos, kurių tiesiogiai perkelti į kitokias tikroves negalima.

Protas

Žmogus yra atskirtas nuo aukštesnių aprėpčių suvokimo. Jo sąmonė įkalinta išorinėje erdvėje ir išoriniame laike. Tačiau šitokia sąmonės sandara sudaro galimybes atsirasti unikaliai savybei, kuri yra protas ir mąstymas. Protas kyla iš erdvės ir laiko aprėpčių, kaip sugebėjimas suvokti skirtumą ir santykį, juos įženklinti ir senso-kognityvinėje sintezėje jungti su atvaizdu. Butent protas leidžia peržengti žmogiškas aprėpiančios sąmonės formas ir suvokti aukštesnės būties galimybę, su visiškai kitokiomis galimybėmis.

Tad siekti individualaus kelio galima kaip tik šiuo būdu, transcenduojant Antrinės tikrovės atvaizdus, kuriant savo matymą mintyje. Erdvės ir laiko formų iš savo sąmonės pašalinti neįmanoma, taip pat neįmanoma pašalinti Pasaulio, tačiau siekiant išplėsti tikrovę reikia suvokti, kad šie dalykai yra tik aukštesnės tikrovės dalis ir pasistengti bent nujausti, kokia yra ši auktesnė tikrovė. Tai galima padaryti nepasiliekant sustabarėjusiame iliuziniame mąstyme, bet kuriant visą tikrovę atitinkantį protą. Tikrovė nėra tokia paprasta ir situacijos, kurios atrodo beviltiškos iš Pasaulio atvaizdo, visoje tikrovėje gali būti ne tokios jau beviltiškos.

Aišku, dar aukštesnė forma būtų bandymas kilti į aukštesnę suvokimo pakopą, atveriant naujas sąmonės galimybes ir apmąstant apie kitokias galimas tikrovės aprėptis, kurios peržengtų tik ekstensyvią ir trunkančią jos dalį ir šiuos dydžius pamatytų didesnėje visumoje. Pabandytų suvokti Pirminę tikrovę ir Šaltinį aukštesnės esybės akimis.

Nesakau, kad žmogui tai įmanoma, tačiau verta į tokias galimybes įsimąstyti visu savo protu, ir iš tokios galimybės pasisemti kiek įmanoma daugiau išminties.

Svarbiausia, reikia suvokti, kad individualus kelias nebūtinai yra pralaimėjimas prieš brutalios jėgos siautėjimą, nes šitaip matosi tik iš labai ribotos ir siauros perspektyvos.

Žvilgsnis į begalybę

Egzistenciniai klausimai

Žmogaus sąmonė yra pagrindinis egzistencinis klausimas, nes atsakymas į jį lemia žmogaus statusą šioje realybėje. Mąstant aukščiausiame lygmenyje svarbiausia išsiaiškinti ar ji yra prigimtinė tikrovės dalis, kurioje žmogus atsiranda natūraliai, todėl kad užkoduotas pasaulio sąrangoje, ar jis yra tik „šalutinis produktas“. Tai lemia žmogaus statusą, priklausomai nuo to, kaip apibrėžiama ši jo esminė dalis. Kaip pavyzdį galima imti elektromagnetini lauką – jis savo prigimtimi nėra skirtas radijo ryšiui, greičiau tai yra fundamentali jėga, rišanti visą fizinį pasaulį, tačiau jis turi ir antrinio panaudojimo galimybes – nors nėra tam skirtas, tačiau tam tinka. Panašiai ir žmogaus sąmonės laukas – jis turi savo pagrindinę paskirtį, tam tikrą nežmogišką funkciją tikrovėje arba jis skirtas tik tam, nes žmogus atsiranda šioje tikrovėje būtinai, kadangi jo atsiradimas užkoduotas tikrovėje ir tam specialiai „sukurtos“ visos reikalingos priemonės. Sąmonės laukas ir turi būti ta tikrovės dalis, kurioje paruoštas tikro žmogaus atsiradimas. Tai yra pagrindinė ir vienintelė jos paskirtis.

Dar vienas fundamentalus principas yra sąmonės kryptis ne iš vidaus į išorę, bet iš išorės į vidų. Ši kryptis ne įprasta, nes esame įpratę prie pirmos informacijos krypties: knygos puslapiai, monitoriai, televizoriai informaciją rodo į išorę, o žmogus – į vidų, t. y., sau pačiam. Tai priklauso nuo to, kur yra priimantis subjektas – jeigu jis išorėje, informaciją perduoti reikia į išorę, o jeigu viduje – į vidų. Kadangi kiekvienas subjektas save suvokia kaip viduje išnyrantį sudėtingą laukų kompleksą, tai kad jis suvoktų aplinką, informacija turi būti perduodama į sąmonės kapsulės vidų. Tai įsivaizduoti nėra sudėtinga. Galima remtis tokiu vaizdiniu: yra kokio nors „debesėlio“ pavidalo sąmonės laukas, o suvokimo perspektyva yra viduje. Vadinasi, kad ši perspektyva suvoktų išorinę informaciją, ji turi būti panardinama į ją kaip kokia elektrodų gardelė, generuojanti aktyvumą, o šis debesėlio viduje sukuria suvokimo formas, t. y., iš vidaus. Į šią sistemą žiūrint iš išorės, nesimato nieko – nei subjekto, nei vidinio ekrano.

Kyla ir dar vienas klausimas, kurį galima suformuluoti kaip „ekrano statusas“, o dar tiksliau – ekrano žmonių klausimas. Jis panašus į paprastesnį buitinį klausimą: žiūrint į TV ekraną, jame matomi pavidalai yra tikri aktoriai ar tik kompiuterio sukurtos hologramos (tokios galimybės seniai egzistuoja)? Tikri aktoriai – šiek tiek domina, bet jeigu žiūri tik į kompiuterio sugeneruotą haliucinacija arba falsimuliakrą, tai ir šis TV ekranų turinys nususta, praranda savo statusą. Panašiai galima mąstyti ir apie vidinius ekranus. Viskas ką žmogus savo viduje mato yra tikri išoriniai žmonės ar tik vidinė matrica? ~Pavyzdys rodo, kad statuso klausimą galima priskirti abiem dalims – žmogui, kaip suvokiančiai perspektyvai, kuri gali būti tik šalutinė tikrovės būsena, ir pasaulio reprezentacijai, kuri gali būti tik sugeneruota iliuzija. Tarus, kad abiem klausimais atsakymas negatyvus, nelieka nei žmogaus, nei pasaulio suvokimo kaip būties ir visatos centro, vietoj to iškyla pirminės priežasties, arba Šaltinio didybė, nes šis Šaltinis – kosminės hologramos autorius, šiame pasaulyje – visagalis.

Nurodytas statuso klausimas yra pagrindinė filosofijos problema, nuo kurios priklauso gyvenimo, paties žmogaus ir jo pastangų vertinimas. Tarus, kad žmogus yra tikras, pagrindinis „produktas“, sąmonę turėtume vadinti substancija, galinčia būti gnostine, arba žmogiška. Jeigu jis būtų tik būsena, tai būtų stiprus argumentas, kad žmogus tėra šalutinis reiškinys, moksliškai – epifenomenas. Beje, šį klausimą kelti galima ne tik apie smegenis, bet ir apie žmogaus kūną: jis yra pirminė substancija ar būsena? Jeigu būtų substancija, tai reikštų, kad visa tikrovė turi tik tokią paskirtį, ir kad ši materija tinkama tik žmogaus organizmo konstravimui. Bet mes matome, kad pagrindinė materijos paskirtis yra Visatos kūrimas, o kūnas – tik epifenomenas: pasaulis galėtų gyventi ir be gyvybes, o gyvybė be pasaulio – negalėtų. Tik reikia gerai pamąstyti, kokios iš to seka išvados. Kūnas – epifenomenas reiškia, kad ir sąmonė – epifenomenas? Nebūtinai. Nes žmogus ne vien kūnas, jis gyvena vidiniame gnostinių laukų pasaulyje, kuris nebūtinai vietinis (lokalus). Tarp kitko, pastarasis aspektas taip pat svarbus. Jeigu sąmonė yra vietinė (ne Visatos masto sąmonė), tai labiau tinkama versija būtų sąmonės kaip būsenos, kuriai reikia vietinio mechanizmo ir natūraliai ji daugiau niekur nepersikelia, nes be vietinės aplinkos nėra jokios tam tinkamos terpės (galėtų judėti tik išoriniu principu panašiai kaip kūnas). Jeigu sąmonė pirminė substancija, kosminio masto laukas, tai galimybių įgyti nevietinių savybių daugiau.

Vadinasi yra dvi mąstymo linijos:

1) sąmonė – šalutinis produktas, būsena, lokali, vidinė, tikrovės periferija

2) sąmonė – pagrindinis kūrinys, pirminė substancija, nelokali, išorinė-telepatinė, tikrovės centras.

Šias kryptis galima rinktis pagal tai, kaip labiau patinka ir galima remtis įrodymais ir argumentais. Ir galima nesirinkti nieko, bet mąstant aktyvaus agnostiko principu, pagal kurį galutinis atsakymas neįmanomas, tačiau tai nereiškia, kad nėra prasmės rinkti argumentus ir tirti. Taigi spektras galimų kelių yra a) tikėjimas viena kuria galimybe, b) agnosticizmas, renkantis įrodymus ir c) pasyvusis agnosticizmas, kuris atsisako įrodinėti arba tikėti ir tenkinasi nežinojimo būsena. Pastarojoje būsenoje rūpinamasi tik artimiausiais poreikiais, nesukant sau galvos dėl visumos. Už kitus spręsti nesiruošiu, tik parodau kelius, kuriuos reikia rinktis patiems. Aišku, yra ir pasirinkimo psichologija, nes žmogui labiau priimtina prasmė nei beprasmybė – jeigu žmogus pirminė substancija, tai jis turi rimtą vietą tikrovės sąrangoje, nes joje užkoduotas kaip pagrindinis fenomenas. Tokiu atveju daugiau galimybių, kad žmogus turi aukštesnę prasmę. Jeigu žmogus yra nenumatytas, atsitiktinis, tai jis tikrai neturi pirmose eilėse rezervuotų vietų, galbūt net neįleidžiamas į tikrovės spektaklį ir galinti žiūrėti tik per būties rakto skylutę.

Sąmonės parametrai

Mano tekstuose jau buvo minėta, kokie pagrindiniai sąmonės struktūrų komponentai. Tai yra

a) substancija,

b) energija,

c) informacija.

Pirmas elementas savaime suprantamas – nes viskas šioje Visatoje sudaryta iš „substancijos“ (ją galima vadinti ir materija). Savo teorijoje aš išskiriu fizinę ir gnostinę substanciją. Iš fizinės sudarytas visas pasaulis ir žmogaus kūnas, o iš gnostinės – sąmonė, protas. Substancijos pagrindas yra laukų struktūros, tad abiem atvejais yra tam tikri informacijos sujungti materialūs laukai – gnostinis ir fizinis. Informacija ateina iš fizinio pasaulio, o gnostinis laukas tą informaciją sutvarko ir suvokia. Gnostinio lauko paskirtis yra susieti informaciją ir pateikti jos reprezentaciją, leidžiančią žmogui orientuotis ir išlikti toje tiesioginėje aplinkoje.

Energijos klausimas – taip pat elementarus, nes ji reikalinga visiems procesams. Visam, kas vyksta, išnaudojama energija. Turi būti tam tikri efektyvūs kontinuumai, slenksčiai ir t.t. Toliau energija gali būti kinetinė, potencialinė, kurių principais atsiranda energomorfiniai pernašos reiškiniai, dalyvaujantys informacijos formavime ir jos atvaizdavime. Taip pat energija kuria reikalingą būseną, kuri yra suvokimo sistemos pamatas. Kitaip sakant, substancija ir energija neatsiejamos žmogaus dalys. Kalbant apie transhumanizmo „amžinybės“ svajonę, jos yra realios gnostinės-fizinės sielos dalis, kuri galėtų būti perkeliama į išorinius substratus. Perkėlimas (uploading) nėra tik informacijos kopijavimas ir abstrakčios neasmenybinės būsenos sujungimas. Perkeltas turi būti tikras žmogus, arba siela. Nes jeigu jo neperkelsi, tai neišliks tapatybė, bus sukurta tik jos iliuzija. Kopijos amžinybė nėra tiek patraukli, kaip asmeninė amžinybė. Todėl, norit sukurti tokią technologiją, reikia substancialių laukų ir energetinių būsenų teorijos.

Ir paskutinis elementas yra informacija, kuri yra sąmonės maistas – be informacijos nėra nei žmogaus, nei pasaulio. Ji yra žmogaus „materija“, o visa kita tik indas. Kol jis tuščias – žmogus neegzistuoja (Budos sąmonė), tačiau sujungus su informacija, atsiranda vidinė ir išorinė reprezentacija, kurių tėkmė yra pagrindinis vidinis procesas. Bet tai ne viskas, ką galima pasakyti apie informaciją. Pirmiausiai, labai didelė tikimybė, kad informacija perteikiama analoginiu principu. Yra moduliavimo forma, morfizmų srautas, struktūriniai potencialai ir indukcija. Sistema vadinama fizine ir gnostine brana. Fizinė brana moduliuoja informaciją ir perkelia ją į gnostinę braną išorinės indukcijos principu. Tai yra, analogiškai moduliuotas šablonas perkelia informaciją į suvokimo gnostine sistemą, kuri priima moduliavimą. Fizinė brana daugmaž žinoma, todėl reikia kelis žodžius pasakyti ir apie gnostinę braną. Tai taip pat yra laukas, kuris sudarytas iš gnostinių kompleksų, pagrindinių suvokimo vienetų, iš kurių sudarytas skaliarinis informacinis kondensatas. Tai tas „debesėlis“, į kurį įterpiami biologiniai elektrodai, perduodantys energiją ir morfizmą, per kuriuos sukuriama žmogaus sąmonė.

Glaustai aptariau pagrindinius parametrus. Dabar galima priminti ir tą struktūrą, kuri naudojama kaip gnostinio proceso karkasas. Tai yra

a) šablonas,

b) kokybė ir

c) suvokimas.

Pradedam nuo šablono. Tai yra vieta, kur moduliuojamas pagrindinis informacijos analoginis morfizmas. Gali kilti klausimas, kur jis yra, fizinėje ar gnostinėje branoje. Manau, kad informacija perkeliama į neuronų elektrinį aktyvumą, kuris saugo morfizmo kodą, o šis indukcijos būdu perkeliamas į gnostinę braną. Čia pirmiausiai atsiranda kokybės elementas, kuris lemia tą juslumo formą, į kurią perkeliama pradinė informacija. Tai yra, juslumo kokybės atsiranda ne neuronuose, bet gnostinėje branoje, kurios laukas sudaryta iš skirtingų kompleksų derinių, kurie skirti atvaizduoti vis kitokios rūšies reprezentaciją. Yra vaizdo kompleksai, garso kompleksai, temperatūros kompleksai, skausmo kompleksai, reikšmės kompleksai ir t.t. Kitaip sakant, kokybiniai skirtumai atsiranda ne neuronuose, bet gnostiniuose kompleksuose. Tačiau nei viename lygmenyje, reprezentacijos nėra griežtai suskaidytos į dalis ir surišimo mechanizmas atsiranda tiek fizinėse smegenyse kaip organe, tiek gnostiniame antstate. Ir galų gale, kaip jau buvo užsiminta, yra aukščiausia struktūra, vadinama vidinio subjekto-ekrano sistema, kurioje atsiranda aktyvioji gnostinė perspektyva, kylanti iš energomorfinės sielos.

Šablonas yra substancijos, energijos ir informacijos junginys šiame pasaulyje, arba fizinėse smegenyse. Jis nuolat keičiasi, uždegdamas vis skirtingas žievės arba vidinių smegenų dalis. Iš išorės šis aktyvumas atrodo kaip žybčiojimų srautas. Kiekvienas žybsnis į gnostinę braną perduoda moduliuotą informaciją ir yra suvokiamas kaip pasaulis ir žmogus. Žmogus yra visi „vidiniai“ žybsniai, tai yra kuriantys suvokiantį subjektą galvos atvaizde; „išoriniai“ žybsniai kuria pasaulį, kurio pagrindinės dalys yra formos, spalvos, kitimas, judėjimas arba tonai, melodijos, ritmai, tembras ir t.t. Šios sekos sukuria vidinio laiko sistemą, nes nieko neišlieka pastovaus, viskas teka, keičiasi, transformuojasi, net ir kaupiamojoje smegenų dalyje. Pasaulio kaita lėtesnė, stabilesnė ir solidesnė, tuo tarpu, galvoje mintis keičia mintį, vaizdinys keičia vaizdinį ir nieko nėra pastovaus. Minties centras pulsuodamas užsižiebia ir užgęsta ir priklausomai nuo šablono moduliavimo perteikia surinktą informaciją į minčių formų gnostinį „debesėlį“. Sąmonė pati sau parodo, kokia informacija buvo generuota konteksto.

Dar viena struktūra yra pagrindinės psichinės funkcijos, kurių reikia informacijos susiejimui ir tinkamam jos išnaudojimui:

a) rodomoji dalis – sensoriumas (pasaulis) ir kognityviumas (mąstymas),

b) kaupiamoji dalis – atmintis ir įgūdžiai, ir

c) valdomoji dalis – veiklos tikslas ir planas (motorinis ir kognityvinis aktyvumas)

d) protas ir mąstymas – reprezentacinis (rodomasis) ir procedūrinis (analitinis).

Rodomoji dalis tapatinama su sąmonės lauku, nes viskas, kas atsiduria sąmonėje, tuo pačiu yra ir rodoma. Sąmonė rodyti gali aplinkinį pasaulį ir vidinį subjektą minčių, vaizdinių ir atsiminimų pavidalu. Ši dalis yra momentinis ekranas, kuriame vaizdas keičiasi kadras po kadro, vaizduojant įvairias dinamines aplinkos būsenas, o jeigu išorėje tokių nėra, perspektyvinius perėjimus. Šis spektaklis rodomas gnostinėje branoje, kurį kažkada vadinau transneuroniniu lauku, nes jis nėra neuronų substancija. Greičiau tai kontinuumas, kuris sutraukiant kompleksus susikondensuoja ir atlieka juslių ir semantikos surišimo vaidmenį į vieną sąmonės kapsulę.

Kaupiamoji dalis pati nėra sąmonė, o matoma ji tik tada, kai išskleidžiama kognityviume, kuris yra vidinė rodomoji dalis, suvokiama galvos srityje. Jos paskirtis yra surinkti morfines struktūras ir jas užfiksuoti, kad būtų galima išskleisti vėliau, tada, kai tokia informacija reikalinga. Pagrindiniai principai yra suskleidimo ir išskleidimo mechanizmai, kurie priklauso nuo įrašymo ir atgaminimo būdų. Vėlgi atminties ieškoti galima fiziniuose laukuose ir gnostiniuose, kuri gali net tam turėti specialią gnostinių kompleksų rūšį, kurioje kaip diskelyje užrašoma visa iš sąmonės ir pasąmonės ateinanti informacija. Šis laukas turi būti fiksuotas, bet turintis plastiškas ir savaime sistemingai persitvarkančias struktūras. Visą atmintį suvokia „antras aukštas“, tad ieškoti ir išrinkti paprasta. Tačiau lieka paslaptis fizinei, apribotai sąmonės daliai, kuri atsiranda tada, kai žmogus visą gyvenimą pragyvena su psichotronine lobotomija.

Valdomoji dalis labiausiai susijusi su kūnu ir protu, nes kūnas valdomas ne bet kaip, o protingai. Sistema yra pažintas arba natūralus poreikis, tikslas jį patenkini ir veiksmų procedūra kaip planas, kuris veda link matomo tikslo. Čia veikia ir momentinis vaizdelis pateikiantis aplinką, gilesnės struktūros sukauptos kaupiamojoje dalyje ir galimybė protingai, išmaniai ir sumaniai siekti išsikeltų tikslų. Be motorikos yra ir vidinė valdoma proto/mąstymo struktūra, kuriame matomas patirtas ir pažintas pasaulis. Reprezentacinis protas daugiau susijęs su sensoriumu, ženklais, informacija, o procedūrinis protas su veiksmais arba proto aktais. Pavyzdžiui, kokio nors teksto loginė analizė, kuriai atlikti naudojamas išmoktas metodas. Reprezentacijos klausimas yra „kas“, arba esmė, o procedūros – „kaip“, arba metodas. Šitokie yra iš pasąmonėje esančio proto kaip asociatyvinės hologramos į mąstymą iškeliami sužadinti gabalai, kurie parodo, kaip buvo sutvarkyta iš išorės atėjusi informacija. Šiuolaikinėje visuomenėje šios dalys, be išvaizdos, yra pagrindinis projektuojamos vertės kriterijus, nes žmogaus rangas priklauso nuo to, ką jis žino ir to, ką moka/sugeba.

Žvelgiant atgal, galima pakartoti pagrindinius klausimus: kokia vertė ir koks statusas? Vertinama pagal substancijos ir energijos teoriją, kuri atveria materialios sielos problemą – ji yra Visatos centras ar tik šalutinis reiškinys, atsiradęs dėl būties pertekliaus. Ir informacija – ji parodo ką nors tikra ar yra tik iliuzija arba sumontuota haliucinacija. Nuo to priklauso Tiesos klausimas visose vietose – pasaulyje ir žmogaus prote. Ir pagrindinis akcentas apmąstymams – toks žmogaus gnostinės dalies interpretavimas propaguoja pirmą ar antrą požiūrį į žmogų?

Ką aš manau: toks požiūris į žmogų jį šiek tiek sumenkina, kiek sumenksta visos subjekto pažintos pasaulio ir tikrovės dalys. Tačiau kita vertus, tai ir neišvengiama, nes tikslas yra išlyginti per daug išsiskyrusias žinojimo situacijas.

Žmogaus signalinės sistemos

Kadangi pasaulyje vis labiau pradeda skleistis tikrasis žmogaus veidas (žmogiškumas ne etine, bet prigimties prasme), manau atėjo pats laikas supažindinti su žmogumi iš egzobiologijos perspektyvos. Egzobiologija daro prielaidą, kad žmogus nėra vienintelė protaujanti būtybė visatoje, jį galima klasifikuoti gretinant su kitomis gyvybės formomis. Tai yra, nors egzobiologija aprašo nežemišką gyvybę, žmogus taip pat yra egzobiologijos subjektas, nes yra vienas iš daugelio. Egzobiologija apibrėžiama kaip mokslas, kuris tiria gyvybės visatoje formas.

Kitas svarbus terminas yra signalinė sistema, nes aš pasirinkau aprašymo būdą, kuris pagrįstas signalinių sistemų klasifikavimu. Kiekviena egzobiologijos aprašoma gyvybės forma turi savo unikalų signalinių sistemų rinkinį ir gali pagal jas būti klasifikuojamos. Signalinės sistemos terminą 1932 m. įvedė rusų mokslininkas Pavlovas, tačiau jis išskyrė tik dvi signalines sistemas: pirmąją ir antrąją. Tai yra labai primityvus modelis, kuris naudotas bihevioristinės (elgesio) psichologijos rėmuose, pirmoje 20 a. pusėje.

Tuo tarpu egzobiologiniu požiūriu žmogus turi 15 signalinių sistemų. Dalis jų yra žmonėms žinomos, tik psichologų mafijos ignoruojamos, menkinamos, o kitos yra visai naujos, nes žmogui latentinės arba nuslopintos. Visas šias signalines sistemas galima sugrupuoti į penkias grupes, kurių kiekviena turi tris pogrupius. Trys pogrupiai yra a) priklausoma signalinė sistema, b) nepriklausoma signalinė sistema ir c) kaupiamoji signalinė sistema. Priklausoma signalinė sistema yra tokia kuri priklauso nuo kažkokios išorinės realybės ir yra tos realybės signalas. Nepriklausoma signalinė sistema yra priklausomos signalinės sistemos modeliavimo vieta. Ir kaupiamoji signalinė sistema yra skirta signalų informacijos sukaupimui ir atgaminimui, kad ją būtų galima pavyzdžiui panaudoti nepriklausomoje signalinėje sistemoje.

Toliau išvardinsiu pagrindines signalinių sistemų grupes, bet prieš tai noriu paaiškinti kai kuriuos momentus. Terminai nėra galutiniai, jie sąlygiški, nes sistema nebaigta ir yra daugiau kaip pavyzdys. Toliau, pavadinimai gali skambėti keistai ir neįprastai, bet tik todėl, kad tai žodžiai paimti iš kitų kalbų (lotynų ir graikų kalbų). Ir norint juos suprasti reikia žodžius išsiversti.

Taigi penkios grupės yra:

a) sensoriumas – yra juslinio pasaulio signalinė sistema,

b) korporiumas – yra kūno signalinė sistema,

c) telepatiumas – yra kitų sąmonių telepatinė signalinė sistema,

d) transoriumas – yra kito realybės sluoksnio signalinė sistema,

e) oneiriumas – yra sapnų tikrovės signalinė sistema.

Egzobiologijos požiūriu, svarbiausia signalinė sistema yra telepatiumas ir transoriumas. Kas yra telepatiumas dauguma žino, taip pat žino, kad yra pasyvi ir aktyvi telepatija. Ji klasifikuojama pagal tai, su kuria signaline sistema komunikuojama. Transoriumas yra mažiau žinomas. Aš šį pavadinimą pasirinkau todėl, kad jis yra susijęs su dviem žodžiais: lotynišku „trans“ – anapus, ir žodžiu „transas“. Keliuose savo įrašuose apie tokias galimybes esu rašęs, bet to neįvardijau kaip signalinės sistemos. Iš esmės ši signalinė sistema atsiranda tada, kaip sąmonėje apsukami realybės sluoksniai, ir pakylama į aukštesnį realybės lygmenį, kuris yra priklausomos signalinės sistemos pagrindas.

Oneiriumas gali atrodyti kaip kokia keistenybė, bet kai kurių žmonių, ypač pažengusių, ši signalinė sistema taip pat labai aktyvi. Ji daugiau susijusi su sapnų ir sąmoningo sapnavimo pasauliu, kuris irgi yra besivystanti signalinė sistema. Ją išskirti svarbu todėl, kad šitai padarius, galima koncentruoti didesnį dėmesį į jos lavinimą.

Dabar pabandysiu suvesti viską į vieną sistemą.

Pirmos trys signalinės sistemos:

a) sensoriumas – 1 signalinė sistema,

b) kognityviumas – 2 signalinė sistema,

c) memoriumas – 3 signalinė sistema.

Reikia dar kiek daugiau paaiškinti memoriumas. Suprasti kas tai yra labai paprasta, jei kas žino anglišką žodį „memory“ – atmintis. Tai signalinė sistema todėl, kad atmintis yra atskira signalizavimo vieta, kuri skiriasi nuo kitų vietų.

Kitos trys signalinės sistemos:

a) korporiumas – 4 signalinė sistema,

b) nepriklausomas korporiumas – 5 signalinė sistema,

c) kaupiamasis korporiumas – 6 signalinė sistema.

Matosi, kad čia daugiausiai naudojamas aprašomasis arba aiškinamasis vadinimas, nes kalboje tam nėra tinkamų žodžių ir reikėtų sugalvoti naujus. „Nepriklausomas korporiumas“ yra kažkas panašaus į kūno mąstymą, kuris ypač svarbus sporte, kovos menuose ir t.t. Kaupiamasis korporiumas yra šios signalinės sistemos atmintis, t. y., k-memoriumas.

Trečia signalinių sistemų grupė:

a) telepatiumas – 7 signalinė sistema,

b) nepriklausomas telepatiumas – 8 signalinė sistema,

c) kaupiamasis telepatiumas – 9 signalinė sistema.

Šiai grupei galioja viskas, ką rašiau apie prieš tai buvusias grupes. Telepatija yra aktyvi ir pasyvi ir skirstoma pagal tai, su kokia signaline sistema dirba. Taip pat ji gali būti kolektyvinio signalo telepatija ir individualaus signalo telepatija, kai išskiriamas konkretus žmogus. Telepatiumas yra kitaip – telepatinis bendrapasaulis, kur susitinka skirtingos sąmonės. Iš egzobioogijos požiūrio, skirtingų rūšių telepatijos nebūtinai suderinamos, nes telepatijos gali naudoti skirtingus mechanizmus ir skirtingus signalo išvertimo žodynus.

Ketvirta signalinių sistemų grupė:

a) transoriumas – 10 signalinė sistema,

b) nepriklausomas transoriumas – 11 signalinė sistema,

c) kaupiamasis transoriumas – 12 signalinė sistema.

Transoriumas daugumoje žmonių yra latentinė signalinių sistemų grupė, bet ji pasiekiama meditacijomis arba specialiomis cheminėmis medžiagomis.

Ir paskutinė grupė yra

a) oneiriumas – 13 signalinė sistema,

b) nepriklausomas oneiriumas – 14 signalinė sistema,

c) kaupiamasis oneiriumas – 15 signalinė sistema.

Oneiriumas yra tokia priklausoma signalinė sistema, kuri ištraukia astralinę realybę į suvokimą ir pateikia tam tikrus astralinius signalus. Nepriklausomas oneiriumas labai glaudžiai susijęs su sąmoningo sapnavimo technikomis, kuris yra gebėjimas šią realybę valdyti. O-memoriumas yra talentas atsiminti savo oneiriumo vizijų pasaulį ir jį panaudoti. Oneiriumas taip pat yra latentinis, besivystantis sugebėjimas, todėl daugelis žmonių gali naudotis tik labai ribotomis galimybėmis, bet yra ir oneiriumo tikrų talentų, kurie gerai įvaldė šią signalinių sistemų grupę.

Šitaip egzobiologiškai išplėtus žmogų, tenka konstatuoti faktą, kad dabartinis žmogus labai apribotas, bet pirmiausiai propagandiškai. Be abejo, svarbus ir technologinis ribojimas, kuriam pasipriešinti beveik nėra galimybių. Taip pat matome, kad kalba, kurią mokame – nėra pilna kalba, nes jos gramatika ir žodynas neatspindi viso signalinių sistemų rinkinio. Todėl kalba turi būti atstatyta į savo normalią padėtį. Aš čia visos sistemos nerekonstruosiu, bet noriu atkreipti dėmesį į kai kuriuos momentus.

Geriausia tai ką sakau iliustruoti su nuosakomis. Lietuvių kalboje žinoma tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji nuosakos. Lotyniškai yra tokie pavadinimai kaip presumptyvas (prielaidos nuosaka), konjunktyvas (tariamoji nuosaka), optatyvas (geidžiamoji nuosaka) ir t.t. Bet pagal išvardintas signalines sistemas būtina įtraukti kaip minimum:

a) telepatyvą – telepatinių nuosakų sistemą (pagal aktyvumą, modalumą ir t.t.),

b) transoratyvą – nuosakų sistemą 10-13 signaliniam pasauliui,

c) oneiratyvą – sapno nuosakas ir visą sapno gramatiką, nes ji kitokia nei tiesioginės nuosakos.

Iš šios paviršutiniškos apžvalgos matosi, kad žmogus labai daug savo dalių apleidęs ir apie jas beveik nekalba. O jeigu kas kalba ribotos kalbos priemonėmis, nesugeba išreikšti savo minčių ir tampa pajuokos objektais. Tačiau pats metas prisiminti save ir pamatyti visą giliąją perspektyvą. Intelektualumas, kuris pagrįstas trimis pirmomis signalinėmis sistemomis – seniai yra atgyvena. Tad egzobiologinis modelis leidžia pagilinti žmogaus sampratą, pažvelgti į jį iš šalies ir palyginti su kitomis gyvybės rūšimis. Matome, kad žmogus paslėptas pats nuo savęs ir neišnaudoja visų savo galimybių.

Kita vertus, kitos gyvybės formos taip pat turi labai sudėtingą signalinių sistemų struktūrą ir jų gali turėti kelis kartus daugiau nei žmogus.

Gali žmonės paklausti: „O iš kur tu visa tai žinai?“ Bet kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, nėra kalbos priemonių, nes tam kad suprastumėte, turėtumėte žinoti telepatyvo, transoratyvo ir oneiratyvo gramatikas. Kol to nėra, tol patenkinamas paaiškinimas – neįmanomas.

signalinės sistemos