Mažoji geopolitika

 „Valstybės“ konstravimas

Kiekvienas žmogus maksimaliai teigiamas tada, kai yra pusiausvyros situacija. Pusiausvyros situacija reiškia, kad nėra jokios valdžios. Tuo tarpu kai pusiausvyra suardyta – kažkas teigiamas labiau, o kažkas mažiau. Jeigu kuriama tokia sistema, kurioje pusiausvyrą galima griauti, tai yra galimybė vienas perspektyvas plėsti, o kitas siaurinti pagal tai, kaip nusistovi galios santykiai. Šitaip natūraliai atsiranda „valdžia“, kuri paskirstoma netolygiai, tam tikruose centruose, bet tik paėmus ją iš kitų. Tie centrai, kurie sukaupia daugiau valdžios, pradeda tvarkyti likusį pasaulį pagal savo įsivaizdavimą, nes galios pranašumas leidžia kitiems primesti savo formas, formuoti savo „visuomenę“ ir savo „žmogų“.

Šitokia „valdžia“ ir laisvas žmogus – niekaip nesuderinami. Laisvė gudriai sutapatinama su primetama valdžios forma. Norintys priklausyti tik sau ir turintys savo tikrai laisvą formą, pradeda su valdžia konfliktuoti, kuri savo neteisėtai užgrobtos teritorijos, kuri yra laisvas žmogus, nenori niekam atiduoti. Teritorija laikoma „sava“, išsprūdimas iš valdžios letenų – „neteisėtu“. Riboženkliai statomi užgrobtoje teritorijoje, net jeigu šie riboženkliai neteisingi, prieštaraujantys prigimtinei teisei, kuri skelbia, kad žmogus gali priklausyti tik sau. Tačiau ši agresija ideologiškai įteisinama, paverčiama norma.

Suardyta pusiausvyra yra nenormali situacija, ir kad ją išlaikytum reikalingos dirbtinės priemonės. Tos dirbtinės priemonės visada buvo jėga, besireiškianti įvairiomis formomis: tai gali būti organizacija, kuri padidina socialinę jėgą; ideologija, kuri padidina psichologinį pranašumą, ir leidžia socialinę jėgą valdyti; ir technika, galinti iki begalybės išplėsti socialinį pranašumą technologijomis. Šitaip pradinė natūrali būsena poliarizuojasi, ir vienas polius tik ima, o kitas polius tik duoda. Šios situacijos rezultatas yra valstybės organizacijos atsiradimas, kurioje natūralus žmonijos audinys yra suardomas – vienose vietose išretėja, kitose sutankėja, šią situaciją vadinant „valdžios“ situacija.

Valdžios išskirtinumas yra ribotas išskirtinumas, ženklinamas tik išoriniu požymiu, vadinamu jėgos pranašumu. Spręsti gali kiekvienas, tačiau, kad sprendimas taptų realybe, reikia turėti valdžią, kuri galų gale yra pagrįsta jėga. Sudraskytas žmonijos audinys yra laikomas pranašesniu, nes valdžia gali primesti kažkokią vieną formą ir šis gyvenimo uniformiškumas, mažam žmogui gali būti lengvesnis ir patogesnis, nes yra „tvarka“. Kitokia situacija yra laikoma „anarchija“, nes nėra vienos formos ir įsivaizduojama, kad iš prigimties pusiausvyra žmonija gyvena pagal „džiunglių įstatymus“ ir kiekvienas daro ką nori. Tada žmonės patys „atiduoda“ kažkam savo valdžią, kad jie sutvarkytų „anarchiją“.

Visos valstybės organizacijos yra šitoks suardytas pusiausvyros žmonijos audinys. Valstybės organizacijoje pralaimėjusiuoju pirmiausiai tampa laisvas individas, neatsidūręs galios centre. Jis turi kovoti prieš valdžios primetamą formą, ir pralaimi. Vienas ar keli individai jėgos požiūriu yra silpni prieš valstybės organizaciją, ir tai valstybės organizacijai sudaro galimybes „žaisti“ su žmogaus gyvenimu. Organizacijos pranašumą valdžia demonstruoja netiesioginiu persekiojimu ir terorizavimu, tokiu kaip gaujinis pjudymas; ideologinis pranašumas įgyvendinamas Goebelso propagandos ministerijos vykdomu smegenų plovimu, primetamu nuo gimimo („švietimas“ ir masinio poveikio priemonės); technika galima nukenksminti žmogų ir fiziškai, neutralizuojant fizinę jėgą, ir psichologiškai, pritaikant gabumų lobotomiją. Šitaip yra nuo gimimo kontroliuojamas kiekvienas individas, jį nukenksminant ir primetant valdžios išfantazuotą formą, kurios paskirtis plėsti galios centro valdžią. Individuali laisvė sutapatinama su valdžios primetama forma, už šios formos esanti laisvė įnorminama kaip „nusikaltimas“. Pusiausvyra laisvė laikoma neįmanoma.

Atidžiau pažiūrėjus į tokią situaciją, tampa aišku, kad šitoks natūralaus žmonijos audinio suardymas kyla iš nusikaltimo, kuris smegenų plovimu ir propaganda paverčiamas „teise“. Nusikaltimas iš esmės yra natūralios ribos skiriančios vieną ir kitą žmogų peržengimas. Pusiausvyra reiškia, kad šios ribos paisoma, jos pažeidimui nenaudojamas joks pretekstas ir jokia „logika“. Tačiau įvairios sudėtingos aplinkybės verčia pusiausvyrą griauti, paslapčia sukaupus jėgą, kuri panaudojama išbalansavimui, natūralių ribų suardymui. Piramidinių struktūrų augimo šaltinis kyla iš nusikaltimo, nes be jo neįmanoma sukaupti jėgos ir pritaikyti ją perspektyvos išplėtimui. Šitas procesas išryškina du skirtingus požiūrius, kad

a) yra kažkokios prigimtinės ir neatimamos teisės, į kurias kėsintis yra nusikaltimas, ir kad

b) visos vietos yra konkurencinės, o teisės yra matuojamos pagal galią – nugali konkurencijoje prieš silpnesnį ir „pasiimi“.

Natūralaus žmonijos audinio ardymas pagrįstas būtent šiuo konkurencijos principu, nes valdžia neįmanoma be atėmimo ir šiam atėmimui reikalingas loginis pateisinimas. Šis pateisinimas yra principas, kad visos vietos konkurencinės, o ne prigimtinės.

Jeigu žmogų laikysime „teritorija“, tai dėl šios teritorijos taip pat vyksta kova. Ir pagal galingesnio teisę ji gali būti užgrobiama. Šitaip nusikaltimas valdžios yra paverčiamas „teise“.

Ši situacija yra ne tik valstybės organizacijos pagrindinis vidinio proceso principas, lemiantis santykius tarp valdžios ir įvairių individų grupių, kuriems neleidžiama tapti rimtais galios centrais ir patiems save formuoti. Planetos mastu tas pat vyksta tarp skirtingų valstybės organizacijų. Čia irgi galima pusiausvyra, nors viduje ji yra agresyviai griaunama, bet išoriškai silpnesnėms organizacijoms yra naudinga pusiausvyrą propaguoti ir nepripažinti konkurencinių vietų bei galios principo, nes konkurencijai galios nėra. Tačiau kaip ir natūraliame žmonijos audinyje tarp žmogaus ir žmogaus, tarp grupės ir grupės, šio principo nepaisoma ir formuojasi valdžios, kurios reiškia, kad kažkas tampa viskuo, o visi kiti niekuo (tik medžiaga valdžios haliucinacijų įgyvendinimui). Taip pat šio principo nepaisoma ir tarp valstybės organizacijų, ir kaip visuomenėje, taip tarptautinėje teisėje, galingesnė valdžia koncentruojama ir siekia pasiimti viską. Kitos valstybės organizacijos panaudojamos kaip medžiaga globalinės mafijos haliucinacijų įgyvendinimui, išlaikant formą ir ją kontroliuojant arba iš lėto ardant ir performuojant.

Čia irgi susiduria minėti požiūriai, kad yra „prigimtinė“ teisė į teritoriją, kurios nevalia atiminėti niekam, nors tokia valstybės organizacija šį principą viduje pati būna sugriovusi. Ir yra galingesnio ideologija, kad visos vietos konkurencinės, ir viską pasiima stipresnis.

Valdžios svertai

Tokiame nyčiškame pasaulyje viską lemia jėga, kuri lieka tuo pačiu dalyku, nesvarbu į kokią terpę perkeltume, į gamtą ar visuomenę. Jėga yra fizinės masės ir jos judėjimo pokyčio tiesioginė proporcija (F = ma, F – jėga, m – masė, a – pagreitis (greičio kitimas)). Visuomenėje šis principas reiškiasi ne kaip tikslus matematinis dėsnis, bet greičiau kaip metafora. Realiame pasaulyje jėgą pritaikyti gali tik kūnas, o psichinė substancija jėgą taiko tik kaip fizinio kūno valdymo centras. Todėl yra svarbios abi šios vietos – kūno fizinė jėga ir psichikos stiprumas, gebėjimas kūno jėgą išnaudoti. Šiais atvejais jėga „auginama“, kaip jau minėjau, organizacijoje jungiant „kūnus“ ir stiprinant psichologinį pranašumą ideologijos pagalba, kuri leidžia kūnus veiksmingai išnaudoti. Jėgą pirmiausiai lemia „masė“ (m) ir šią masę didina organizacija (žmonių skaičiaus prasme). Ideologija masę leidžia veiksmingai išnaudoti. Tačiau jėgą leidžia sukurti ir pats pasaulis, kuriame yra užkonservuotas begalinis energijos kiekis. Šis principas vadinamas technika – pirmykščiais laikais tai buvo „kuoka“, šiais laikais tai „bombos“ ir „raketos“.

Nekalbant apie technologinę galią, kuri šiais laikais yra svarbiausia, pamatinis per visą istoriją naudotas jėgos principas buvo socialinis ir ideologinis, jėgą pirmiausiai didinęs per organizuotą masę, apginkluotą pačiomis primityviausiomis priemonėmis. Šį principą galima suvokti įsisavinus sverto pusiausvyros taisyklę. Formule ji išreiškiama taip

[math] F_1l_1 = F_2l_2[/math]

Tai reiškia, kad kai F1 ir F2 jėgos ir l1 ir l2 sverto ilgiai lygūs, tai turima pusiausvyros situacija. Perkėlus į socialinę terpę, taisyklės esmė turėtų būti tokią: lemia organizuota jėga ir tos turimos masės kiekis. Pusiausvyrai išlaikyti tinka ne vienas F ir l santykis, bet įvairios jo kombinacijos. Sakykime jeigu technologinės jėgos daugiau, tai pusiausvyrai išlaikyti užtenka mažesnio „sverto ilgio“. O jeigu sverto ilgis didesnis (didesnė organizuotų žmonių masė), tai pusiausvyrai išlaikyti reikia mažesnių jėgos (technologinės) sąnaudų. Į šias proporcines taisykles įeina jau minėti komponentai, atliekantys savo specifinį vaidmenį: organizacija, jungianti fizinę jėgą; ideologija, formuojanti psichologinius pranašumus per visokius „pateisinimus“ ir „įteisinimus“; ir, aišku, svarbiausia – technika ir mokslas, išnaudojantis pačioje tikrovėje užkonservuotą energiją, su kuria galima naikinti konkuruojančias organizacijas.

Ardant pusiausvyrą žmonijos audinį ikivalstybinėse situacijose galioja tokie patys principai. Pradinė diferenciacija pirmiausiai yra psichologinė, tačiau tokios ribą peržengiančios gaujos labai greitai pradeda suprasti minėtus tikrovės principus, svarbiausia, kad kas turi jėgos pranašumą, to sąvokos ir galioja, kurias galima primesti visiems likusiems žmonėms. Pažiūrėjus į kiekybines proporcijas, gali atrodyti, kad valdžia yra mažesnė už valdomų žmonių masę, tačiau ši masė visa yra sudorota ir gyvena vergų padėtyje, nes yra

a) neorganizuota,

b) susilpninta psichologiškai-ideologiškai,

c) ir yra nuginkluota, t. y. neleidžiama naudoti jėgą didinančios technikos.

Dėl šių priežasčių palyginus maža skaičiumi valdžia, turi didesnę jėgą, gali išlaikyti tarp valdžios ir visuomenės pusiausvyrą ar net išbalansuoti savo naudai. Dėl šių priežasčių valdžia daro ką nori, gali tikrove paversti bet kokią savo haliucinaciją, visuomenės masę formuodama pagal savo užgaidas. Šitaip dirbtinai kuriamas tam tikro „žmogaus“ pavidalas ir valdžios poreikius atitinkanti „visuomenė“. Visos laisvos formos atsiduria užribyje, valdžiai panaudojant slaptą arba viešą prievartą: iš viršaus nuleistas organizuotas persekiojimas, sąmonės highjack’inimas, lobotomija, sukurptos teisinės bylos ir t.t. Pusiausvyrą lengviausia atsikovoti žodžiais ir sąvokomis, priešinantis smegenų plovimui ir propagandai, tačiau toks būdas yra ir mažiausiai veiksmingas. Rizikingesnis ir sudėtingų sprendimų reikalaujantis būdas yra jėgos balanso atstatymas organizuojantis ar net apsiginkluojant technika, kurią valdžios teisinė sistema „draudžia“.

Mafiją šiuo metu labiausiai domina visa planeta – vyksta konkurencija, kas pasiims viską. Pirma ideologinė gudrybė yra absoliučių prigimtinių teisių pašalinimas, pakeičiant konkurenciniu principu, pagal kurį viskas priklauso stipriausiam ir nėra jokių prigimtinių teisių. Padarius šį ideologinį ėjimą, kitas momentas yra globalinės geopolitinės pusiausvyros išbalansavimas: įgyjant organizacinį pranašumą, konkurentus silpninant psichologiškai (ideologija ir propaganda), ir svarbiausia kuriant priešininkus pranokstančią karinę techniką. Globalinė mafija turi ir jėgą, ir svertą, ir šį pranašumą išnaudodami po truputį pradeda versti konkuruojančias valdžias ir įvedinėti „naują pasaulio tvarką“. Ataka prieš pasaulį vyksta visais minėtais frontais, ypač intensyviai per masinio poveikio priemones varant propagandą, kurios tikslas susilpninti psichologiškai bet kokį pasipriešinimą tokiai geopolitinei strategijai.

Įsišaknijimas nerealybėje

Valdžia neatskiriama nuo iliuzijos, kuri naudojama plaunant smegenis. Pagrindinis iliuzijos mechanizmas pagrįstas tuo, kad sąmonė beveik niekada nebūna tik atvaizde. Dėmesys paskirstomas tarp atvaizdo ir minties, ir svarbesnė dalis yra būtent mintis, o ne atvaizdas, ypač tada, kai atvaizdas nepasiekiamas, nes jo nebuvo tikroje patirtyje. Sąmonei atvaizdas yra tai, kas apie jį mąstoma mintyje. Pats atvaizdas priklauso nuo tikrovės jis valdomas menkai, o visa minties substancija sukuriama sąmonės. Kaip sąmonė sąvokas sujungia, taip žmogus ir mąsto ir tuo atvaizdas „atrodo“. Kitaip tai galima suformuluoti, kad sąvokų jungimas yra subjektyvus, netgi tuo atveju, kai šiame sujungime minties ir daikto yra kažkoks objektyvumo momentas.

Išsiskiria tokie realybės sluoksniai: kas objektas yra pats savaime ir kuo jis laikomas subjekto mąstyme. Kuo laikomas lemia tai, kaip su objektu elgiamasi. Kalbant apie žmogaus psichiką, tikrovės daugiau yra sensoriniame atvaizde negu sąvokų sintezėje, tačiau asmenybės centras beveik visada būna prote, ir žmogaus elgesys visada būna subjektyvus, skirtas ne tik atvaizduoti kas yra, bet ir kažkaip elgtis, kažką daryti. Šio mechanizmo rezultatas yra tas, kad tiesa retai kada domina ir dažniau nugali iliuzija. Nors tiesos, tiesioginėje individualioje sandūroje su tikrove yra daug, jos mažėja tada, kai sąmonė pasineria į filologines ir vizualines terpes ir jungia sąvokas ir kažką kažkuo laiko, neturėdama jokios tiesioginės patirties.

Prote patirtis įsąvokinama tiesioginės ir netiesioginės sandūros su tikrove. Kaip smegenys patiria tikrovę, taip formuojasi žodis ir sąvoka. Kiekviena epocha turi savo sąvokas ir žodžius, kuriuos sujungus į teoriją, kažkaip aiškinamas pasaulis, kuriama paradigma, kuria remiasi žmogus mąstydamas. Tokios įdiegtos paradigmos lemia, kaip jungiamos sąvokos, kai žmogus susiduria su tikrove, ką jis mąsto mintyje apie daiktą ar žmogų. Ši atrama nėra absoliuti ir nekintama, laikui bėgant paradigmos keičiasi, taip pat net toje pačioje epochoje skirtingos grupės gali remtis skirtingomis paradigmomis, kas neišvengiamai veda prie konfliktų.

Pirmam kognityviniam šuolyje patirtis prote yra įsąvokinama. Toliau šios sąvokos yra jungiamos į teorijas ir paradigmas. Antras kognityvinis šuolis yra tokio sąvokų aparato pritaikymas patirtyje, susiduriant su tikrove, kuri pateikiama tik kaip sensorinis atvaizdas smegenyse. Šis mechanizmas valdo supratimo ratą, kai žmogus supranta tikrovę tik taip, kaip yra užkoduota prote. Tai ne objektyvumas ir ne absoliuti tiesa. Šis supratimo mechanizmas rodo, kad subjektyvumas persmelkia visus sluoksnius, nuo atskiro individo iki visos civilizacijos ir kultūros. Kiekvienas žmogus, aišku, savo mąstymą linkęs iliuziškai suabsoliutinti ir save savo sąmonės perspektyvą laikyti absoliučia tiesa. Negana to, savo iliuziją pasiruošęs fanatiškai ginti.

Protas turi dvi pagrindines funkcijas. Su pirma tikrovė pažįstama, iš tam tikros perspektyvos ir tam tikromis sąvokomis bandant paaiškinti tikrovės paslaptį. Tai sudėtinga, nes atvaizdas rodo tik kontūrą, bet neparodo tikros esmės, kuri yra pamatinėje kiekvieno daikto būties priežastyje. Tačiau mokslas šios pirminės priežasties (prasmės) nežino. Užtenka suvokti, kad visa tikrovė moksle aiškinama tik keliais fundamentaliais parametrais, iš kurių neįmanoma išvesti nei žmogaus, nei visos tikrovės pagrindinės paslapties. Trumpai tariant – mokslas iš tikro nieko nepaaiškina. Ši epocha tikrai nėra žinojimo apogėjus. Labai tikėtina, kad vėlesnės civilizacijos griaus mokslo iliuzijas taip, kaip ši civilizacija sugriovė senovės civilizacijų aiškinimus. Antra funkcija yra vertinimas, kaip vertės priskyrimas pagal kokią nors paradigmą ir kaip klasifikavimas (naudingas-nenaudingas, moralus-amoralus). Vertinimo paradigma dar subjektyvesnė nei pažinimo, nes remiasi viena iš begalybės perspektyvų ir vienu iš begalybės kriterijumi, pagal kurį arba priskiriama vertė, kaip perėjimo iš netobulo į tobulą matas, arba pagal kurį suklasifikuojamas tobulumas ar netobulumas pagal tą kriterijų. Tam reikia kažkokios objektyvios savybės, tačiau objektyvumo vertinime vis tiek lieka nedaug, o dažnai tokios savybės net neieškoma ir vertinama be jokio objektyvaus pagrindo.

Visos tokios proto sistemos (paradigmos) susidūrus su kokia nors tikrove pereina į mintį, kurioje sintezuojamos sąvokos ir sąmonė šias sąvokas sujungia su objektu. Visai įmanoma tokia situacija, kad tai, ką sąmonė subjektyviai mintyje mąsto apie objektą, su pačia tikrove neturi nieko bendro. Nes žmogus iš turimų sąvokų, skatinamas įvairių motyvacijų gali rinktis tai, kas yra naudinga iliuzija, o ne tiesa. Tokia motyvacija tik sustiprėja, kai vyksta konkurencija ir kova dėl valdžios ir žmogaus visas mąstymas tampa visiškai instrumentiniu, tai yra padaromas kovos priemone, o ne vieta, kurioje galima būtų parodyti pačią tikrovę. Tam pirmiausiai paruošiama terpė hierarchinėje socialinėje struktūroje apverčiant informacinę piramidę, pastatant ją ant smaigalio, kad visuomenės apačiose būtų informacijos minimumas ir jos kiekis augtų tik kylant hierarchija į viršų. Apačioje informacija pakeičiama dezinformacija ir propaganda, naudinga valdžiai. Kadangi natūraliai sąmonė susiduria tik su labai ribota tikrovės dalimi, galima skleisti visokias „istorijas“, kurios įsirašo į žmonių atmintį ir šią dezinformaciją žmonės jungdami sąvokas mintyje naudoja kaip „objektyvius duomenis“ ir kitame mato tai, ko nėra ar nebuvo jokioje tikrovėje.

Šitaip žmonės tikrovėje mato ne kitus žmones ar pasaulį, kuriame gyvena, bet „valdžias“, „valstybes“, „partijas“, „piliečius“, „teroristus“, „nusikaltėlius“, „teisuolius“, „teisę“, „teismą“ ir t.t. Sensoriniame atvaizde to nėra, tačiau protas greitai pakiša paruoštas sąvokas ir sąmonė mato tokias „metafizines“ realybes. Nes toks yra senso-kognityvinės sintezės sąmonėje mechanizmas. Ir žmogus matys tokias realybes, galbūt istorijos ir civilizacijos pakoreguotas, tol, kol egzistuos homo sapiens rūšis. Bet suvokiantys šį mechanizmą bus išmintingesni, o nesuvokiantys greičiausiai virs fanatikais, pasiruošusiais savo iliuzijomis pakeisti pasaulį ir sunaikinti tikrovę, kuri laikoma žemesnio rango už subjektyvią haliucinaciją. Šiam tikslui pasiekti pats efektyviausias yra iliuzijos ir galios junginys, kuris leidžia tikrovę pakeisti, perkurti taip, kad ji šią haliucinaciją atitiktų. Bet išmintingiems amžina taisyklė yra tokia: kas tikrovė yra ir kuo ji laikoma jungiant sąvokas – skirtingi dalykai.

Kovoje dėl valdžios, kai tikrovė neparanki, ji pakeičiama dezinformacija. Metodai paprasti:

1) pakišimas po sąvoka, įtraukiant į universalijos masę,

2) referento pakeitimas,

3) apriorinė sintezė, neturint jokios patirties ir naudojant tik kognityvinę fantaziją,

4) perspektyvizmas ir t.t.

Ideologiniai metodai naudojami visų konkuruojančių pusių, tačiau taisyklė tokia, kad kas turi jėgos pranašumą, tas pagal savo sąvokas ir teisia tą, kuris pralaimėjo. Toks teismas vyksta visada ir jis kaip taisyklė pagrįstas ne teisingumu, bet perspektyvine iliuzija, kuri perdaro tikrovę į tokį pavidalą, kokio reikia teismui. Ir šitas pavidalas yra mintyje sujungtos sąvokos, naudojamos sąmonės senso-kognityvinėje sintezėje. Tikrovės gali nebūti, bet jeigu turima galia – tai valdžios dažniausiai nedomina.

Ar Gėris neįmanomas?

Galima įsivaizduoti, kad pusiausvyra žmonija yra neįmanoma, ir kad kažkas turi valdyti, o kažkas paklusti. Taip buvo visada ir taip bus. Tačiau galima atskirti seną valstybės organizacijos modelį, kai ši sistema tik valdančios mafijos galios įrankis, kurios žmogus, prigimtinės teisės, ribos ir t.t. nedomina. Ir galima įsivaizduoti modernų tipą, kuriame atsižvelgiama į žmogų ir jam pripažįstamos tam tikros neginčijamos teisės, kurių net turint jėgos pranašumą niekas negali atimti. Pirmuoju atveju, visa sistema tarnauja tik siauros grupės interesams, antruoju atveju ji kuria vertę visiems organizuotiems žmonėms.

Žmogus pasaulyje vertinti gali bet ką. Kad vertinamas objektas būtų vertingas – jis turi kurti vertę, jeigu organizacija vertės nekuria, bet tik išnaudoja ir eksploatuoja – ji yra bevertė, ir čia neišgelbės joks smegenų plovimas ir propaganda. Jeigu laikysime, kad visos planetos vietos yra konkurencinės, ir jeigu viršenybę pripažinsime protui ir teorijai, o ne jėgai, tai vertės kūrimas yra esminis dalykas, būtina išlikimo sąlyga.

Tačiau pažiūrėjus į dabartinę situaciją planetoje, matosi ryški demokratinės santvarkos ir žmogaus teisių sistemos degradacija, dėl kažkokių priežasčių atgaivinant seną principą ir seną modelį pagrįstą ne protu ir vertės kūrimu, bet jėga ir valdomos visuomenės dehumanizacija, pavergimu, pavertimu tik išnaudojama biologine žaliava. Sunku pasakyti, kodėl taip yra ir ar tai laikina stadija būtina kuriant pasaulinę valstybę, kuriai bus priešinamasi, ar tai bus seno tipo sistemos atgaivinimas ir globalinė vergovė. Kas vyko visose valstybės organizacijose viduje, kuriame pusiausvyra išbalansuota amžiams ir revoliucijos – istorinė retenybė, tas gali įvykti ir tarptautinėje plotmėje tarp galingesnių ir mažiau galingų valstybės organizacijų, kai vietinės sistemos bus laipsniškai naikinamos ir kuriama planetos aukščiausia valdžia.

Kaip valstybėje laisvam individui tokia sistema nieko gero neatnešė, ir kuris buvo paverstas tik valdžios haliucinacijų formuojamu objektu, be laisvės ir teisės į savo individualią formą, tas pats bus ir tarp valstybės organizacijų tarptautinėje sferoje. Matome, kad šia vienijančia jėga pretenduoja tapti JAV, kuri su NATO pagalba agresyviai, viena po kitos šokdina suverenias valstybės organizacijas.

Šį tikslą galima pasiekti tik jėga, kuri atneš demokratijos ir žmogaus teisių eroziją, ir naują kovų ir laisvų bendruomenių pralaimėjimų epochą. Ryžtingam atsakui reikia mokytis kovos metodų, aiškiai suvokiant kokie yra realūs svertai, ir kokios jų galimybės, įsisąmoninant visą riziką ir iš sprendimų kylančią atsakomybę.