Inkvizicija europoje

Verta prisiminti. Rašyta 2009-04-06

Kankinimus pateisinančios racionalizacijos, kuriomis bandoma nuo savęs ir kitų paslėpti išsigimėlišką tokio elgesio prigimtį, turi daug pavidalų – nuo hedonistinio sadistinio mėgavimosi kito žmogaus kančia, patiriant iškreiptą malonumą (tokių sąmonės mutacijų taip pat pasitaiko) iki racionalizuoto, “protingo” principo “tikslas pateisina priemones”, manant, kad jeigu tikslui pasiekti reikia, galima naudoti kokias tik nori priemones, tarp kurių yra ir žmogaus kankinimas.

Hedonistinio sadizmo viena rūšis, kai vaizduotėje piešiamas nesutaikomas egzistencinis priešas kaip tariamo blogio įsikūnijimas, su kuriuo galima elgtis kaip patinka, netgi išsityčioti matant jo kančią ir bejėgiškumą ir pajausti savo beribę galią, nekalbant jau apie paprastą mėgavimąsi niekuo dėto žmogaus kančia, vien savo malonumui, jei reikia nuimant nuo savo galvos ragus ir uždedant juos aukai.

“Protingas” sadizmas vadovaujasi “protu”, racionaliais išprotavimai ir žmogaus, jo silpnų vietų, pažinimu, kai reikia valdyti ir nugalėti, o skausmas ir kančia yra, matyt, pati silpniausia žmogaus vieta. Niekas nenori patirti skausmo ir dažnai atsisako visko, kad tik jo išvengtų ir atiduoda sadistui pergalę, jei tai kovos situacija.

Matome, kad hedonistai yra savo iškreiptos prigimties nelaisvėje, o racionalistai – ideologijos ir aplinkybių aukos. Trumpai tariant yra daugybė tokių kaukių – nuo “sadistui patinka” iki “taip reikia” – kurių vardijimas nėra šio įrašo, kuriame pabandysime pažvelgti į valstybės sadistinių priemonių naudojimo ideologinius kontūrus, tikslas. Skausmas ir kančia yra realūs. Tai yra intensyviausia realybė, kokią tik žmogus gali patirti, nors tai patiriama tik išimtinėmis sąlygomis, kovojant dėl fizinio išlikimo. Kai tai “natūrali” kova, ribinėse situacijos su mirtimi, skausmas yra palyginti neilgai trunkanti būsena, nuo kurios išvaduoja mirtis. Tai yra natūralus skausmas, jis retai kada peržengia ribą, o jeigu peržengia, įsijungia sąmonės apsaugos.

Tačiau kankinimo ir kančios technologijos šią būseną gali pratęsti iki begalybės, kai reikia dėl vienos ar kitos priežasties: sadistui pajausti savo galią, patenkinti išsigimėlišką įgeidį, pavyzdžiui, atkeršyti, arba pasiekti savo tikslą. Per visą istoriją valstybių ir organizacijų buvo naudojami inkviziciniai metodai, ir tai parodo du dalykus: žmogaus moralinę degradaciją ir kankinimų efektyvumą.

Mūsų dienomis situacija yra labai dviprasmiška, kai viena vertus kankinimai yra oficialiai draudžiami, bet realiai vis tiek naudojami, taip pat ir Lietuvoje. Spektaklis vaidinamas, tad norint naudoti kankinimus reikalingos gudrybės. Jos yra nesudėtingos: nuo paprastos visuomenės izoliacijos nuo realių įvykių, naudojant propagandą, iki technologinių, kai skausmas sukeliamas pačiame žmogaus centre, smegenyse, naudojant psichotroninę techniką, nepaliekant jokių išorinių fizinių pėdsakų ant kūno, kad žmogus žalojamas.

Skausmas yra realus ir nepakeliamas. Ir valstybė, ypač teisėsauga, jį linkusi naudoti pasiekti savo tikslui, nes skausmas valdo žmogų, žmogus stipraus skausmo ilgai iškęsti negali, tad kas valdo skausmą, gali valdyti ir žmogų. Skausmas yra ne kas kita, kaip žmogaus valdymo priemonė. O šiais laikais labiausiai apie valdžią svajoja valstybės organizacija ir valdžios pamišėliai.

Žmogaus teisių miražas sklaidosi ir kankinimų draudimas pasirodo besanti tuščia retorika. Barbarai sugrįžta, o gal jie net nebuvo niekur išnykę. Rytuose nebuvo tikrai. Bet ar įmanoma patikėti, kad tie patys barbarai, nesibodintys mėgautis savo žiaurumu, sugrįžta ir į vakarus? Belieka įsteigti Europoje inkvizicijos ministeriją ir legalizuotis galutinai, nes to kas vyksta vis tiek nepaslėps joks spektaklis. Žmonės sužinos viską.

Kas vyksta Lietuvoje. Susidorojama su žmonėmis, fabrikuojamos bylos, nesibodima net naudoti kankinimus, kai reikia rezultatui. Priedangos paprastos – tai informacinė izoliacija ir iliuzijų rezervato bei spektaklio palaikymas, kad nesužinotų visuomenė. Sau apgauti naudojama ideologija ir racionalizacijos, apie kurias jau kalbėjome. Vienu žodžiu valstybės ir jos organizacijų monstrum in animo klesti ir tarpsta, o mūsų negelbsti jokie įstatymai.

Inkvizicijos kablys kaip valdžios simbolis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Ar žmonės pabūgs jo, ar sugebės deramai atsakyti? Tai parodys netolima ateitis, nes “nemirtinais” kankinimo ginklais apginkluojami visų pasaulio rezervatų aktoriai.

Paženklintas. Robert Naeslund istorija

robert

 

 

Robert Naeslund, Švedija

 

 

 

When the U.S. Senator John Glenn in 1994 began an investigation into the brain experiments with unwitting people, he said:

As a result of this hearing, and others to follow if necessary, I hope to be able to assure the people in my home state of Ohio, and those around the country, that their government is no longer conducting experiments unknown to the individual.

That experimentation was not limited only to the United States and had neither begun in the 1990s. Seventeen years earlier, The New York Times editorial, Control C.I.A. Not Behavior, demanded an end to the U.S. brain experiments and wrote:

So we must add repugnant medical experimentation to the list of horror stories emerging from the Central Intelligence Agency… The original motive was to develop a defense against the presumed mind control expertise of the Russians and Chinese, but the program soon took on offensive characteristics. One objective, for example, was to program individuals so that they might do the agency’s bidding even to the point of ignoring such fundamental laws of nature as self-preservation. We are not sufficiently schooled in ethics to know how this differs from murder. No one seems to know how many citizens were used as guinea pigs and how many were directly harmed.

During the summer of 1977 they published 30 articles about the C.I.A.’s mind control projects and the editorial demanded prosecution of these in charge and compensation to the exploited people. This was one of many great challenges The New York Times introduced against the U.S. state’s most top-secret program, as released C.I.A. documents indicated. Some of the previous articles had revealed that people in prisons and mental hospitals were abused. Already 1967, The New York Times had its first editorial of the subject, Push Button People and wrote:

It is quite conceivable that in some countries investigations may be under way into the possibility of using these techniques to control human beings… The mere existence of such a possibility is disturbing, and certainly merits wider public discussion and greater attention than it has received up to now.

In both Sweden and the United States, brain experiments with ignorant people were widespread already in the 1960s. This article will show my own experiences on how, where and by what methods brain experiments are done and will give a picture of both Swedish and U.S. projects, established behind secret services and military institutions.

The same year that I became a victim of the institutional abuse, the government had opened up their eyes to the subject. The Swedish State Investigation, SOU 1972: 47 wrote:

It will deliver far too much power to the authorities and increase their capacity to control the behavior of individuals… In the extension of information processing the contours of an unassailable police state with an absolutely efficient organization can be seen, inhuman in its consequences…

Only one month later, the next government investigation related to mind control was published. It was SOU 1972:59 with the subtitle Choosing the future by Alva Myrdal, appointed of Prime  Minister Olof Palme, as the sole investigator. She wrote of an imminent future:

Research in the field of brain function and behavior aimed primarily at clarifying the nature and degree of changes that can be achieved as well as new risks of control and modification of behavior against people’s will… Undoubtedly, the protection of the individual against the abuse of these methods in today’s society is insufficient.

The abuse had been established by the technology of two-way radio communication with the brain and developed behind military secrecy. It was the Swedish Military Research Institution, FOI, which took over as they had the supercomputers, and from the early times, in the end of the 1940s, built up data banks, collected the know-how, selected and taught the Professors and initiated the principles for the use of the new technology of cybernetics. That which FOI now call for human-system interaction.

(All quotes from Swedish State Investigations and U.S. politicians are possible to read in more extensive texts in the report Documents (150 pages). The same is for all the references of New York Times articles, as can be read in The New York Times Source material of 150 pages, including, their 100 best articles of the issue. The citations of medical and scientific articles can be read in more broad versions in Frankenstein (ca. 170 pages) and all examples from book titles can be seen in the compilation of the 33 best books of the subject, entitled The Brain Wall, ca. 200 pages.) <…>

Visos istorijos .pdf failas:

R. Naeslund. Branded 2017

Radijo šizofrenija

Tai bus pirmas straipsnis nuo 2007 metų pavasario, kuriame aš bandau parodyti tiesioginį ryšį tarp psichotroninių priemonių ir psichikos sutrikimo. Tai svarbu, nes jaučiu, kad kai kurie skaitytojai, kurie skaito mano tinklaraštį, ir kurie tiesiogiai susiduria su keistais poveikiais, labiausiai domisi šiuo ryšiu. Taip yra todėl, kad psichikos sutrikimas yra pagrindinis psichotroninio užpuolimo lydintysis efektas, arba simptomas. Pirmiausiai žmogus pastebi, kad su juo kažkas atsitiko, nes viskas nėra taip, kaip buvo iki to. Paskui pradeda atidžiau tyrinėti, kas konkrečiai vyksta. Visada viskas pateikiama taip, kad būtų galimos dvi interpretacijos – natūralus sutrikimas arba technologinis įsikišimas. Kas žino su kuo turi reikalą, naivaus varianto, kad „nučiuožė stogas“ – nepriima. Nes viskas ne visai taip.

Psichikos sutrikimą interpretuoja trys pagrindiniai informacijos laukai, kurie bando apibrėžti kas iš tikro vyksta. Pirmas yra buitinis ir žiniasklaidos platinamas supratimas, pagal kurį žmonės arba gąsdinami, arba juokinami. Čia paveikti žmonės figūruoja kaip monstrai, dažniausiai asocijuojami su žiauriais ir nepaaiškinamais nusikaltimais arba pateikiami kaip idiotai, kuriuos valdo „mėnulis“. Tai reikalinga tam, kad būtų pateisinamos prievartinės priemonės, kai reikia susidoroti, ir kad nekiltų ažiotažo dėl asmens teisių pažeidimo. Kitais atvejais baiminamasi, kad gali atsirasti per daug pasekėjų ir kad taip neatsitiktų, bandoma su propaganda smogti įvaizdžiui. Visa tai daroma per agentūrų sistemą, papildant minėtas priemones „agentūrine paranoja“.

Kitas informacijos pateikimo variantas yra mokslinis, kur vaizduojama, kad klausimas tiriamas naudojant mokslinius metodus. Čia remiamasi psichikos ir smegenų sandaros ir veikimo teorija, bandoma išaiškinti patologijos genezę ir ieškoma būdų, kaip sutrikimą išgydyti arba bent sušvelninti, padarant jį „nepavojingu“. Tačiau pasižiūrėję į šitas teorijas, matome, kad čia irgi yra daug žaidimo ir gudravimo, tik čia žaidžia stambiausias žaidėjas, kuris yra valstybės organizacija. Ši turi pačių įvairiausių tikslų, darbotvarkių, planų, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose, ką daryti su sunkiai sukalbamais žmonėmis, kurių neįmanoma įtikinti paklusti, paveikti su psichologiniu smegenų plovimu ir pan. Tam yra ne tik viešo masinio smegenų plovimo sistema, bet ir susidorojimo sistema, kuri naudojama tada, kai neveikia kitos priemonės. Bet šitas susidorojimas pavaizduojamas kaip „išgydymas“. Psichikos ligonį valstybė auklėja ne kankinimu, bet gydymu vaistais, kurie turi tiek daug šalutinių poveikių, kad jų sąrašas dešimt kartų ilgesnis už ligos simptomų sąrašą.

Trečia interpretacijos rūšis – kai viskas paaiškinama taip, kaip yra iš tikro. Kas vyksta galvoje, ką daro visuomenė ir kokios priemonės naudojamos. Žiauriausi smūgiai būna per psichotroninius kankinimus, toliau smunka žmogaus statusas visuomenėje ir tai turi neigiamas pasekmes pragyvenimo ir juridinių teisių prasme. Taip pat šitie žmonės padaromi antrarūšiais ta prasme, kad juos naudoja visų savo problemų ir bėdų sukrovimui, kai pripaišo nebūtas veikas, siuva bylas, naudoja operacijose, kur bilietas tik į vieną pusę ir t. t. Tokį statusą turėti/įgyti – nepatartina, nes problemų sistema prikuria tiesiog iš oro, kad nusiimtų nuo savo pečių ir užkrautų tau.

Tačiau pirmiausia turi sukurti tam tikrą būseną, kuri yra visų operacijų pagrindas. Norint nevaikščioti šiuo klausimu tamsoje, reikia atsisakyti pirmų dviejų interpretacijų, o jeigu šios bėdos aplenkė, tai reikia atmesti ir trečio varianto suformuotą negatyvizmą ir pabandyti suprasti, kas vyksta iš tikrųjų. Pirmiausiai reikia suvokti koks pagrindinis už to stovintis veikėjas. Čia nėra jokių abejonių – valstybės organizacija, kuri turi savo neformalią sistemą, kuri veikia neformaliomis priemonėmis ir šitaip kontroliuoja visų stebimų žmonių gyvenamą aplinką.

Toliau turite suprasti, kaip veikia psichikos sutrikimas. Šį pavyzdį, šiek tiek juokais, vadinu „radijo šizofrenija“. Apie tai turbūt niekas išskyrus mane nėra pagalvojęs, bet sutrikimo simptomai yra labai panašūs į tam tikrus ryšio technikos efektus. Manau, kad bent apytikriai visi žino kaip veikia radijo ryšys. Yra stotis, tam tikrais dažniais transliuojantis siųstuvas, ir tą stotį priimantys radijo imtuvai. Kiekviena stotis turi savo dažnį, kurį nustačius galima demoduliuoti tuo dažniu transliuojamas programas. Bet kartais tas ryšys sutrinka, bent jau taip dažnai atsitikdavo senesniais laikais. Kas mėgsta klausyti radijo įvairaus ilgio bangomis, žino, kad kartais į nustatytą stotį įsiterpia signalas iš kitos stoties ir atrodo, kad šitą signalą atpūtė vėjo gūsis – banga užeina, išgirsti kalbėjimą iš kitos programos ir vėl dingsta. Arba kartais būna, kad labai sunku tiksliai pagauti dažnį, nes nepakankamai jautrus radijo imtuvas ir prie tos pačios padalos vienu metu girdisi dvi skirtingos radijo stotys. Tai yra kito dažnio įsiliejimas, kurį aš vadinu „radijo šizofrenija“, nes kita stotis yra haliucinacijos, arba kaip mėgsta sakyti „psichikos ligoniai“ – „balsai“.

Ši liga, kuria serga kai kurie radijo aparatai, yra grynai technologinė. Ji gali kilti netyčia, dėl nekokybiško radijo aparato arba tai gali būti daroma tyčia, tam kad nugesintų kokią nors nepageidaujamą radijo stotį. Tai darydavo „šaltojo karo metu“ Sovietų Sąjunga ir JAV. Tam reikia teritorijoje, kurioje veikia imtuvo antena, paskleisti dažnį dubliuojančią programą, ir radijo imtuvai toje teritorijoje išprotėja, nes pradeda transliuoti/girdėti įsiterpiančius pašalinius „balsus“. Kadangi priešo teritorijoje siųstuvą pastatyti sudėtinga, naudojami komunikacijų palydovai, kurie nepaiso dažnių paskirstymo ir susargdina radijo imtuvus „radijo šizofrenija“. Yra vienas skirtumas, susargdintas žmogus dažniausiai agentūros izoliuojamas, o radijo imtuvus gali stebėti ir tyrinėti visi. Visi žino kas vyksta, kad teritorijoje paskleistas svetimas dažnis.

Tai aišku ne viskas. Yra ir daug sunkesnė psichikos arba technikos sutrikimo forma. Be abejo, ji retesnė. Dabar minčių eksperimentui imkime televizorių. Jis daug sudėtingesnis, nes transliuoja ne tik garsą, bet ir vaizdą. Abu gali išprotėti. Tai vyksta keliais būdais – kabeliu ir antena. Dabar jau – skaitmeniniu signalu, nes taip lengviau dirbti kompiuteriui. Į detales nesigilinsiu, bet, analogiškai radijo ryšiui, skirtingi kanalai nustatomi naudojant kabeliais keliaujančiu signalo dažniu, t. y., kiekvienas kanalas turi savo dažnį. Bet kartais atsitinka taip, kad žmogus žiūri vieną kanalą, stebi kokią nors laidą ir staiga, nei iš šio nei iš to ekrane įsiterpia pašaliniai vaizdai – užeina banga, parodo kokį fragmentą iš kito dažnio ir jis vėl dingsta. Tai vėlgi – diagnozė televizoriui, paprastai vadinama „televizoriaus šizofrenija“. Taip gali atsitikti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, techninių nesklandumų, bet gali būti ir piktybinis trukdymas. Kai signalas perduodamas į skaitmeninę anteną radijo ryšiu, „šizofrenija“ veikia taip pat kaip ir radijo imtuve. Šiek tiek sudėtingiau, kai signalas keliauja kabeliu. Norint televizoriaus ekrane sukelti vaizdo ir garso haliucinacijas, reikia signalą indukuoti televizijos kabelyje. Tačiau technologiškai tai taip pat įmanoma, nors tai jau aukštosios specialiųjų tarnybų technologijos. Iš pavyzdžių matome, kad jos geba psichikos sutrikimus sukelti ne tik žmonėms, bet ir radijo imtuvams bei televizoriams.

Man keista, kad žmonės anksčiau į tai neatkreipdavo dėmesio ir manydavo, kad šizofrenija tik žmonių problema. Nieko panašaus – išprotėja taip pat ir radijo imtuvai, bei televizoriai. O jau dabar, visai naujais laikais, manau, gali išprotėti net mobilūs telefonai – jeigu girdisi kokie nors trukdžiai arba aidas – tai greičiausiai piktybiniai „balsai“, su kuriais bandoma telefoną išvesti iš proto. Tai tikrai ne juokas, tik neaišku kuo agentūrai nusikalsta telefono aparatai.

Bandom apibendrinti, kaip veikia įvairios „šizofrenijos“ rūšys. Viena rūšis sukuriama radijo bangomis, teritorijoje paskleidus dubliuojantį dažnį. Imtuvas gali priimti vieną ar net dešimt papildomų stočių ir tada jau visiškas chaosas. Kita rūšis kai naudojama elektra kabeliuose. Tokiu atveju „paskleisti“ neužtenka – konkrečiuose kabeliuose reikia dubliuojančius signalus sukelti indukcijos būdu. Ekranuose matomi pašaliniai vaizdai ir garsai, kuriuos galima vadinti televizoriaus haliucinacijomis. Kažkada juokdavosi kai „psichikos ligonis“ aiškindavo, kad su juo kalbasi radijo aparatas. Šiais laikais telefonai kalba su visais žmonėmis ir niekam nejuokinga.

Daug plėstis neketinu. Tačiau įrašo neužbaigsiu nepataręs žmonėms, kuriems „radijo šizofrenija“ ir kurie nežino pagrindinių kovos su šia neganda taisyklių. Pirmiausiai reikia suprasti, kad įsibrovimas, tai kita, piktavalių žmonių transliuojama radijo stotis. Kai klausaisi kokios nors vienos pagrindinės radijo stoties, niekada nesiklausyti, ką transliuoja „demonai“. Kai kanalai pradedami dubliuoti, radiją aišku galima išjungti, bet to neįmanoma padaryti savo galvoje. Su tuo tenka apsiprasti. Jeigu neįmanoma „išjungti“, reikia nepaversti šių stočių savo pagrindiniu kanalu ir nepasiduoti jokioms manipuliacijoms. Visada reikia atsiminti, kad čia yra radijo šizofrenija ir ji veikia kaip radijo aparatas – jį galima išjungti. Bet pirmiausiai galima išjungti siųstuvą. Ligos nėra nei kūne, nei sieloje.

Operacija „Pasipriešinimas“

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pridedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo, kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, riboja galia – jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvyros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos išbalansavimui. Tada kita, „šalutinė“ grupė pradedama traktuoti tik savo naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta, kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus pagrindinę, prijungiamasis „sakinys“ netenka savo statuso ir pagrindiniu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organizacija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra individas, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo asmeninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadinama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaidmenimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota, tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia bendruomenės forma visgi yra organizacija.

Tad natūralu remtis savo šeima, bet jeigu ambicijos paprastu gyvenimu neapsiriboja, kuriama organizacija. Organizacija turi vienintelę paskirtį – išplėsti galią, kad būtų įmanoma pagal savo pageidavimus šokdinti kitus.

Kiti svertai yra tik priedas prie šio pagrindinio sverto. Psichologijos svertas rodo tik kaip efektyviai sutvarkytas informacinis ir simbolinis organizacijos valdymas. Kuo tvirtesni simboliai ir didesnis prisirišimas prie jų, matuojamas fanatizmo laipsniu, tuo stipresnė organizacijos psichologija ir ji gali būti pranašesnė net tuo atveju, jeigu nusileidžia pagal kitus kriterijus. Pavyzdžiu galima imti islamo organizacijas, kurias amerikiečiai lenkia tik technologiškai, bet jokiu būdu ne psichologiškai.

Paskutinis priedėlis prie organizacijos galios centro yra mechanizavimas, kuris iki begalybės padidina galią ir valdymo, arba poveikio konkuruojančiai organizacijai, efektyvumą.

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pusiausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai (o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės“ organizacija. Ji yra atsakinga už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sistema, kad net „privatus sektorius“ iš tikro yra tik priedėlis prie „valstybinio sektoriaus“. Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje. Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje – tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje – vyksta įvairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, kuriuos galima suprasti tik žinant „deep state“, „deep society“ mechanizmus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti kokio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai išvardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izoliaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai, kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba „neteisėtas“. Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta organizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą. Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepatrauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą organizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena“. Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuomenėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai“ vyksta naudojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nepriklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, panaudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad susidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žeminimas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas – palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė techniką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo sąlygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duomenų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti apdorota su programine įranga. „Youtube“ galima rasti smegenų aktyvumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Kitaip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (moduliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos galima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus, paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pavidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavimui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus, bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės palydovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant žemės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance) sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis“. Dirbtinis intelektas ir programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius, kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sistemos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus“, kurių, žmogus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio intelekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydovinius MAZER‘ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruomenės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik labai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors privačių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Praktiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija. ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sistemos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų girdėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos mintys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų, dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikaltėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo darymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant operacijas „Šizofrenija“ ir „Siena“.

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais – labai daug visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Organizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia dešimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesugeba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsispirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis – pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichotronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pasaulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis – įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organizacijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis – žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, poveikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis – gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techninės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žinojimo lygio kėlimas;

5 lygis – visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus, kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas, mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogramuoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

Jau rašiau, kad norint priversti žmones ką nors daryti, naudojami svertai. Aprašytais trimis svertais išbalansuojama pusiausvyra situacija ir žmogus arba jų grupė atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kai jiems diktuoja sąlyga kokia nors susiorganizavusi gauja. Tačiau aprašytos svertų sistemos suprasti neužtenka, piešiant bendrą situacijos paveikslą, dar reikia suprasti apie tai, kokie yra sąveikos tipai.

Yra tokios sąveikos žmonių pasaulyje:

– materiali sąveika – tokia kurioje materija veikia materiją, per fizinę jėgą;

– mišri sąveika – tokia kurioje materija paverčiama informacija arba sujungiama su informaciniu šablonu;

– informacinė sąveika – tokia kurioje informacija veikia informaciją tarpininkaujant tarpusavyje komunikuojančioms sąmonėms.

Materiali sąveika yra fundamentali, o jos efektyvumas didinamas technologijomis, mechanizuojant. Šios sąveikos atveju, organizacija susidoroja fiziškai arba psichologiškai, naudojant technologijas. Mišri sąveika yra sandaros išmanymu pagrįstas poveikio planavimas, kuris leidžia sutrikdyti gyvybiškai svarbias funkcijas. Tam informaciją mokslas surenka ir sukuria jos panaudojimo technologijas. Informacinė sąveika yra protas į protą, kai bandoma suvystyti racionaliai arba emociškai. Čia tradiciškai kertama per individualią psichologiją, konkuruojančios organizacijos reputaciją, rodant kaip gerai perpratai visus psichologinius ir mentalinius mechanizmus, kaip permatai kiaurai ir įsivaizduoji, kad su tavimi to paties padaryti neįmanoma.

Kadangi psichotronikos paveikti žmonės orientuojasi į gynybą, tai pirma sąveikos rūšis atkrinta, bet antra ir trečia – labai svarbios, nes reikia kuo geriau pažinti savo priešą, sutvarkyti visą su bendra gynyba susijusią informaciją.