Tag Archive: TI

Inkvizicija europoje

Verta prisiminti. Rašyta 2009-04-06

Kankinimus pateisinančios racionalizacijos, kuriomis bandoma nuo savęs ir kitų paslėpti išsigimėlišką tokio elgesio prigimtį, turi daug pavidalų – nuo hedonistinio sadistinio mėgavimosi kito žmogaus kančia, patiriant iškreiptą malonumą (tokių sąmonės mutacijų taip pat pasitaiko) iki racionalizuoto, “protingo” principo “tikslas pateisina priemones”, manant, kad jeigu tikslui pasiekti reikia, galima naudoti kokias tik nori priemones, tarp kurių yra ir žmogaus kankinimas.

Hedonistinio sadizmo viena rūšis, kai vaizduotėje piešiamas nesutaikomas egzistencinis priešas kaip tariamo blogio įsikūnijimas, su kuriuo galima elgtis kaip patinka, netgi išsityčioti matant jo kančią ir bejėgiškumą ir pajausti savo beribę galią, nekalbant jau apie paprastą mėgavimąsi niekuo dėto žmogaus kančia, vien savo malonumui, jei reikia nuimant nuo savo galvos ragus ir uždedant juos aukai.

“Protingas” sadizmas vadovaujasi “protu”, racionaliais išprotavimai ir žmogaus, jo silpnų vietų, pažinimu, kai reikia valdyti ir nugalėti, o skausmas ir kančia yra, matyt, pati silpniausia žmogaus vieta. Niekas nenori patirti skausmo ir dažnai atsisako visko, kad tik jo išvengtų ir atiduoda sadistui pergalę, jei tai kovos situacija.

Matome, kad hedonistai yra savo iškreiptos prigimties nelaisvėje, o racionalistai – ideologijos ir aplinkybių aukos. Trumpai tariant yra daugybė tokių kaukių – nuo “sadistui patinka” iki “taip reikia” – kurių vardijimas nėra šio įrašo, kuriame pabandysime pažvelgti į valstybės sadistinių priemonių naudojimo ideologinius kontūrus, tikslas. Skausmas ir kančia yra realūs. Tai yra intensyviausia realybė, kokią tik žmogus gali patirti, nors tai patiriama tik išimtinėmis sąlygomis, kovojant dėl fizinio išlikimo. Kai tai “natūrali” kova, ribinėse situacijos su mirtimi, skausmas yra palyginti neilgai trunkanti būsena, nuo kurios išvaduoja mirtis. Tai yra natūralus skausmas, jis retai kada peržengia ribą, o jeigu peržengia, įsijungia sąmonės apsaugos.

Tačiau kankinimo ir kančios technologijos šią būseną gali pratęsti iki begalybės, kai reikia dėl vienos ar kitos priežasties: sadistui pajausti savo galią, patenkinti išsigimėlišką įgeidį, pavyzdžiui, atkeršyti, arba pasiekti savo tikslą. Per visą istoriją valstybių ir organizacijų buvo naudojami inkviziciniai metodai, ir tai parodo du dalykus: žmogaus moralinę degradaciją ir kankinimų efektyvumą.

Mūsų dienomis situacija yra labai dviprasmiška, kai viena vertus kankinimai yra oficialiai draudžiami, bet realiai vis tiek naudojami, taip pat ir Lietuvoje. Spektaklis vaidinamas, tad norint naudoti kankinimus reikalingos gudrybės. Jos yra nesudėtingos: nuo paprastos visuomenės izoliacijos nuo realių įvykių, naudojant propagandą, iki technologinių, kai skausmas sukeliamas pačiame žmogaus centre, smegenyse, naudojant psichotroninę techniką, nepaliekant jokių išorinių fizinių pėdsakų ant kūno, kad žmogus žalojamas.

Skausmas yra realus ir nepakeliamas. Ir valstybė, ypač teisėsauga, jį linkusi naudoti pasiekti savo tikslui, nes skausmas valdo žmogų, žmogus stipraus skausmo ilgai iškęsti negali, tad kas valdo skausmą, gali valdyti ir žmogų. Skausmas yra ne kas kita, kaip žmogaus valdymo priemonė. O šiais laikais labiausiai apie valdžią svajoja valstybės organizacija ir valdžios pamišėliai.

Žmogaus teisių miražas sklaidosi ir kankinimų draudimas pasirodo besanti tuščia retorika. Barbarai sugrįžta, o gal jie net nebuvo niekur išnykę. Rytuose nebuvo tikrai. Bet ar įmanoma patikėti, kad tie patys barbarai, nesibodintys mėgautis savo žiaurumu, sugrįžta ir į vakarus? Belieka įsteigti Europoje inkvizicijos ministeriją ir legalizuotis galutinai, nes to kas vyksta vis tiek nepaslėps joks spektaklis. Žmonės sužinos viską.

Kas vyksta Lietuvoje. Susidorojama su žmonėmis, fabrikuojamos bylos, nesibodima net naudoti kankinimus, kai reikia rezultatui. Priedangos paprastos – tai informacinė izoliacija ir iliuzijų rezervato bei spektaklio palaikymas, kad nesužinotų visuomenė. Sau apgauti naudojama ideologija ir racionalizacijos, apie kurias jau kalbėjome. Vienu žodžiu valstybės ir jos organizacijų monstrum in animo klesti ir tarpsta, o mūsų negelbsti jokie įstatymai.

Inkvizicijos kablys kaip valdžios simbolis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Ar žmonės pabūgs jo, ar sugebės deramai atsakyti? Tai parodys netolima ateitis, nes “nemirtinais” kankinimo ginklais apginkluojami visų pasaulio rezervatų aktoriai.

Paženklintas. Robert Naeslund istorija

robert

 

 

Robert Naeslund, Švedija

 

 

 

When the U.S. Senator John Glenn in 1994 began an investigation into the brain experiments with unwitting people, he said:

As a result of this hearing, and others to follow if necessary, I hope to be able to assure the people in my home state of Ohio, and those around the country, that their government is no longer conducting experiments unknown to the individual.

That experimentation was not limited only to the United States and had neither begun in the 1990s. Seventeen years earlier, The New York Times editorial, Control C.I.A. Not Behavior, demanded an end to the U.S. brain experiments and wrote:

So we must add repugnant medical experimentation to the list of horror stories emerging from the Central Intelligence Agency… The original motive was to develop a defense against the presumed mind control expertise of the Russians and Chinese, but the program soon took on offensive characteristics. One objective, for example, was to program individuals so that they might do the agency’s bidding even to the point of ignoring such fundamental laws of nature as self-preservation. We are not sufficiently schooled in ethics to know how this differs from murder. No one seems to know how many citizens were used as guinea pigs and how many were directly harmed.

During the summer of 1977 they published 30 articles about the C.I.A.’s mind control projects and the editorial demanded prosecution of these in charge and compensation to the exploited people. This was one of many great challenges The New York Times introduced against the U.S. state’s most top-secret program, as released C.I.A. documents indicated. Some of the previous articles had revealed that people in prisons and mental hospitals were abused. Already 1967, The New York Times had its first editorial of the subject, Push Button People and wrote:

It is quite conceivable that in some countries investigations may be under way into the possibility of using these techniques to control human beings… The mere existence of such a possibility is disturbing, and certainly merits wider public discussion and greater attention than it has received up to now.

In both Sweden and the United States, brain experiments with ignorant people were widespread already in the 1960s. This article will show my own experiences on how, where and by what methods brain experiments are done and will give a picture of both Swedish and U.S. projects, established behind secret services and military institutions.

The same year that I became a victim of the institutional abuse, the government had opened up their eyes to the subject. The Swedish State Investigation, SOU 1972: 47 wrote:

It will deliver far too much power to the authorities and increase their capacity to control the behavior of individuals… In the extension of information processing the contours of an unassailable police state with an absolutely efficient organization can be seen, inhuman in its consequences…

Only one month later, the next government investigation related to mind control was published. It was SOU 1972:59 with the subtitle Choosing the future by Alva Myrdal, appointed of Prime  Minister Olof Palme, as the sole investigator. She wrote of an imminent future:

Research in the field of brain function and behavior aimed primarily at clarifying the nature and degree of changes that can be achieved as well as new risks of control and modification of behavior against people’s will… Undoubtedly, the protection of the individual against the abuse of these methods in today’s society is insufficient.

The abuse had been established by the technology of two-way radio communication with the brain and developed behind military secrecy. It was the Swedish Military Research Institution, FOI, which took over as they had the supercomputers, and from the early times, in the end of the 1940s, built up data banks, collected the know-how, selected and taught the Professors and initiated the principles for the use of the new technology of cybernetics. That which FOI now call for human-system interaction.

(All quotes from Swedish State Investigations and U.S. politicians are possible to read in more extensive texts in the report Documents (150 pages). The same is for all the references of New York Times articles, as can be read in The New York Times Source material of 150 pages, including, their 100 best articles of the issue. The citations of medical and scientific articles can be read in more broad versions in Frankenstein (ca. 170 pages) and all examples from book titles can be seen in the compilation of the 33 best books of the subject, entitled The Brain Wall, ca. 200 pages.) <…>

Visos istorijos .pdf failas:

R. Naeslund. Branded 2017

Radijo šizofrenija

Tai bus pirmas straipsnis nuo 2007 metų pavasario, kuriame aš bandau parodyti tiesioginį ryšį tarp psichotroninių priemonių ir psichikos sutrikimo. Tai svarbu, nes jaučiu, kad kai kurie skaitytojai, kurie skaito mano tinklaraštį, ir kurie tiesiogiai susiduria su keistais poveikiais, labiausiai domisi šiuo ryšiu. Taip yra todėl, kad psichikos sutrikimas yra pagrindinis psichotroninio užpuolimo lydintysis efektas, arba simptomas. Pirmiausiai žmogus pastebi, kad su juo kažkas atsitiko, nes viskas nėra taip, kaip buvo iki to. Paskui pradeda atidžiau tyrinėti, kas konkrečiai vyksta. Visada viskas pateikiama taip, kad būtų galimos dvi interpretacijos – natūralus sutrikimas arba technologinis įsikišimas. Kas žino su kuo turi reikalą, naivaus varianto, kad „nučiuožė stogas“ – nepriima. Nes viskas ne visai taip.

Psichikos sutrikimą interpretuoja trys pagrindiniai informacijos laukai, kurie bando apibrėžti kas iš tikro vyksta. Pirmas yra buitinis ir žiniasklaidos platinamas supratimas, pagal kurį žmonės arba gąsdinami, arba juokinami. Čia paveikti žmonės figūruoja kaip monstrai, dažniausiai asocijuojami su žiauriais ir nepaaiškinamais nusikaltimais arba pateikiami kaip idiotai, kuriuos valdo „mėnulis“. Tai reikalinga tam, kad būtų pateisinamos prievartinės priemonės, kai reikia susidoroti, ir kad nekiltų ažiotažo dėl asmens teisių pažeidimo. Kitais atvejais baiminamasi, kad gali atsirasti per daug pasekėjų ir kad taip neatsitiktų, bandoma su propaganda smogti įvaizdžiui. Visa tai daroma per agentūrų sistemą, papildant minėtas priemones „agentūrine paranoja“.

Kitas informacijos pateikimo variantas yra mokslinis, kur vaizduojama, kad klausimas tiriamas naudojant mokslinius metodus. Čia remiamasi psichikos ir smegenų sandaros ir veikimo teorija, bandoma išaiškinti patologijos genezę ir ieškoma būdų, kaip sutrikimą išgydyti arba bent sušvelninti, padarant jį „nepavojingu“. Tačiau pasižiūrėję į šitas teorijas, matome, kad čia irgi yra daug žaidimo ir gudravimo, tik čia žaidžia stambiausias žaidėjas, kuris yra valstybės organizacija. Ši turi pačių įvairiausių tikslų, darbotvarkių, planų, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose, ką daryti su sunkiai sukalbamais žmonėmis, kurių neįmanoma įtikinti paklusti, paveikti su psichologiniu smegenų plovimu ir pan. Tam yra ne tik viešo masinio smegenų plovimo sistema, bet ir susidorojimo sistema, kuri naudojama tada, kai neveikia kitos priemonės. Bet šitas susidorojimas pavaizduojamas kaip „išgydymas“. Psichikos ligonį valstybė auklėja ne kankinimu, bet gydymu vaistais, kurie turi tiek daug šalutinių poveikių, kad jų sąrašas dešimt kartų ilgesnis už ligos simptomų sąrašą.

(daugiau…)

Operacija „Pasipriešinimas“

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pridedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo, kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, riboja galia – jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvyros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos išbalansavimui. Tada kita, „šalutinė“ grupė pradedama traktuoti tik savo naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta, kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus pagrindinę, prijungiamasis „sakinys“ netenka savo statuso ir pagrindiniu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organizacija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra individas, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo asmeninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadinama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaidmenimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota, tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia bendruomenės forma visgi yra organizacija.

(daugiau…)