Moralinė teisė veikti

Gnostinė energija

Tam, kad žmogaus psichikoje informacija būtų pernešta iš vienos pakopos į kitą – reikalinga energija, kuri yra kitokia nei žinomos fizinio pasaulio energijos rūšys. Ją galime vadinti gnostine energija, kuri yra esaties forma, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Galima išskirti dvi pagrindines energijos pernašos kryptis:

a) iš išorės, kai įjungiamas sensorinio pasaulio atvaizdas (būtiškoji energija);

b) iš vidaus, kai sąmonės burbulas pereina iš nesužadinto į sužadintą būseną (suvokimo energija), bei kuria morfinį lauką, kuris sudaro asmens aktyvumo branduolį.

Pastaruoju atveju energiją turi generuoti autonominio aktyvumo sistema, kuri pirmiausiai valdydama raumenis perduoda ją į kūno judėjimo mechanizmą; bei generuoja impulsus, kurie reikalingi kognityvinių procesų sužadinimui, nuo kurių priklauso protas, pagrįstas asociatyvine holograma, kuri yra sensoriumo introjekcija į kognityvinę žievę (gnostinė energija). Be to, galima tarti, kad informacija juda kartu su energija ir, galbūt, pastaroji ir yra tapati informacijai.

Svarbiausia energijos veikimo psichologinė būsena yra valia, kuri yra ne kas kita kaip sąmonės aktyvumo jausmas, sudarytas iš energetinės ir informacijos valdymo dalies. Šis jausmas yra autonominės aktyvumo sistemos pagrindas. Kaip suaktyvinimas veikia iš išorės – daugmaž aišku: išorinė energija veikia receptorius, kurie transformuoja ją į vidinę energiją, perduodama tam tikro lygmens impulsą ir tuo pačiu informaciją, kuri sensoriume virsta morfine sistema. Pasaulis yra energija ir jo spaudimas veikia vidinius gnostinius laukus.

Tačiau turi būti analogiška vidinė sistema, kuri energiją pagaminti turi gnostinių laukų struktūroje kaip gnostinę energiją. Ši energija yra kažkas panašaus į smegenų „variklį“, kuris kiekvieną dieną suaktyvina visas kūno sistemas ir varo jį į priekį, skatindamas užsiimti kokiomis nors užprogramuotomis veiklomis. Šias veiklas pasiūlo pasaulis arba protas.

Ši energija yra ypatinga tuo, kad ji nei potencialinė, nei kinetinė. Jos pagrindas yra informacija, kuri yra ir tam tikro turinio ir jo sklidimo per substanciją mišinys. Pavyzdžiui, tokiu principu veikia raumenų sužadinimas, nes neuronų suaktyvintas impulsas tiekia vienu metu energiją skaidulų susitraukimui ir signalus, pasakančius konkrečiai kaip tos skaidulos turi susitraukti. Nėra taip, kad mechanizmas būtų dviejų dalių: pirma energetinis sužadinimas ir paskui informacija iš smegenų struktūrų, kuri šiuos susitraukimus paverstų atraminio aparato sudėtingų judesių seka. Tas pats veikia specifiškai žmogiškiems motorinio aktyvumo pasireiškimams, kai žmogus raumenis naudoja garsų skleidimui, vadinamam kalbėjimu arba ženklų rašymui. Judesiai koduoja formą, o ta forma dar perneša papildomą kognityvinę (semantinę) informaciją, kurią supranta žmogaus sąmonė.

Žmogaus struktūrą aš įsivaizduoju dualistinę, susidedančią iš įprastinių fizinių branų kvantinių konfigūracijų ir iš gnostinių laukų, kurie generuojami smegenų srityje. Tradicinėje filosofijoje šis dualizmas išreiškiamas fizinio ir dvasinio pasaulio skirtimi. Iš gnostinio pasaulio juda aktyvumo formos, o iš išorės – informacija. Gnostinės energijos, ne tik apdoroja informaciją, bet ir tiekia energetinius resursus kūnui. Kitaip sakant, kaip kokioje nors mašinoje yra kuras ir variklis, taip ir žmogus turi tokį centrą, kuris visą gyvenimą varo žmogų į priekį, jeigu jis nėra sužalotas arba užblokuotas, nes vergovinėje kastų sistemoje laisvas aktyvumas netoleruojamas ir, kad „nebūtų problemų“, žmogus deaktyvuojamas ir užprogramuojamas standartiniam išnaudojamo automato robotizuotam aktyvumui.

Autonominio aktyvumo sistema turi turėti tokias dalis:

a) energijos mechanizmą;

b) informacijos šaltinį ir

c) morfinį lauką, kuris sujungia informaciją su energija ir perduoda ją į dvi vietas: į kognityvinę žievę, kurioje veikia protas, ir motorinę žievę, kurioje protas įgyvendina savo sukurtus veiklų modelius.

Šį centrą galima vadinti asmenybės centru, arba siela, kuri valdo žmogų visuomet, kai jis nemiega. Tuo tarpu miego metu atsijungia ir raumenys, ir protas ir žmogų valdo dar gilesnės struktūros, kurios kontroliuoja šiuos aktyvumo centrus. Tad galima sakyti, kad siela, kaip gnostinių laukų junginys, yra ta vieta, kurioje kuriamas laisvo žmogaus gyvenimas ant šios planetos paviršiaus. Protas yra kontrolės mechanizmas, o kūnas yra proto įsakymų vykdytojas. Ir galų gale, už jų stovi gnostinių laukų energomorfinė struktūra, vadinama siela.

Kuo siela skiriasi nuo dvasios suprasti paprasta: dvasia asocijuojasi su žodžiu pasaulis („dvasinis pasaulis“), o siela su žmogaus asmenybe, nes ji yra sąmonės pagrindas ir atveria tam tikrą etinę žmogaus dimensiją. Tai yra filosofinės sąvokos. Kitos vartotos sąvokos, tokios kaip „gnostiniai laukai“, „gnostinė energija“, „autonominė aktyvumo sistema“ ateina iš mokslinės srities: kognityvinės psichologijos, biofizikos ir t.t.

Sprendimo ir veiksmo tipai

Veiksmo pagrindas prote yra sprendimas. Jis gali būti spontaniškas, instinktyvus, emocinis, racionalus arba psichotroninis. Hierarchinėje sistemoje svarbus klausimas ar jis yra laisvas, ar nelaisvas. Pasaulis sutvarkytas taip, kad sprendimų užgrobimas ir valdymas būtų pagrindinis valdžios primetimo principas. Kad žmogus elgtųsi taip, kaip nori valdžia, sprendimai formuojami nuo gimimo, į asociatyvines hologramas įrašant valdžiai palankius elgesio ir mąstymo modelius. Kiekvieną dieną, kai įsijungia gnostinės energijos aktyvumas su savo energomorfine sistema, aktyvuojamos proto ir judesio asociatyvinės hologramos, kurios parodo žmogui, ką šiandien reikia daryti. Tokia sistema yra robotizuota autonominė aktyvumo sistema, kuri nemąsto, bet tik sužadina įrašytą į atmintį programą. Beveik visų žmonių energomorfinis aktyvumas yra sutrikdytas, kad žmonės neprisigalvotų valdžiai nenaudingų veiklų ir užsiėmimų. Laisva egzistencija paverčiama darbu, kuris yra „civilizuota“ vergovės forma.

Veiksmą galima atvaizduoti kaip tam tikrą grandinę, per kurią prateka energija sistemoje stimulas-reakcija. Tai fizinis veiksmas priklausantis fiziniam pasauliui, kuris sukuria veiksmo ir niekaip nepertraukiamo atoveiksmio situaciją. Tokios grandinės yra nesustabdomos. Tačiau biologiniame pasaulyje atsiranda vis sudėtingesnės sistemos, kurios priklauso nuo rūšies sudėtingumo santykiuose tarpusavyje ir su aplinka. Čia galimas refleksas su išskirstymu, kai sensoreceptoriai atpažįsta ir renkasi. Toliau dar labiau išvystyta sistema yra instinktas, kuris jau koduoja visą elgesio programą, nors čia dar sudėtingų kognityvinių suvokimų nėra. Tai yra daugumos žemesnių rūšių elgesio principas, kurios turi tik labai specializuotas proto formas, skirtas medžioklei, dauginimuisi, socialiniam elgesiui ir t.t.

Tačiau socialinis protas jau sugeba skirstyti: „mano rūšis – ne mano rūšis“, „priešas – draugas“. Taip pat geba koordinuoti veiksmus medžioklėje, turi hierarchijos suvokimą ir t.t. Tokiose smegenyse sprendimai daug sudėtingesni ir juos grindžia rudimentiniai proto principai. Ir paskutinis modelis yra moralės sistema, kuri įsiterpia į veiksmo grandinę ir jį arba blokuoja, arba skatina priklausomai nuo principų įrašytų į smegenis. Moralinė sistema yra sudėtingėjančių socialinių santykių rezultatas ir kognityvinių gebėjimų milžiniškas žingsnis į priekį.

Veiksmai be stabdymo arba veiksmai valdomi gyvūninio instinkto pagrįsti efektyvumu ir jie nei moralūs, nei amoralūs, – tokia yra gamta žemutinėje evoliucijos pakopoje. Kitoks elgesys atsiranda socialiniuose santykiuose, kuriuose reikia riboti aklą refleksinį arba instinktyvų elgesį, tam tikra socialinės moralės forma. Jis atsiranda jau aukštesniuose gyvūnuose, kurie veikia bendrai, grupėmis ir negali su savo rūšimi elgtis taip pat kaip su kitomis. Pvz., savo rūšies nemedžioja ir nenaikina, dalinasi grobiu ir t.t. Iš tokių santykių atsiranda moralinis mąstymas, kai susikuria rūšys, apdovanotos aukštesniu, suprasti ir pažinti gebančiu protu.

Nepaisant to, net labai civilizuotoje socialinėje aplinkoje išlieka, o galbūt net evoliucionuoja nemoralus elgesys, nestabdantis agresijos. Pavyzdžiui, tada, kai pradedama kovoti dėl dominavimo, valdžios, kai išnaudojama ir atsisakoma dalintis ar net naikinama kovoje dėl įtakos ir galios arba net savo malonumui. Toks buvo žmonijos pasaulis per visą istoriją, ir šiomis dienomis nei kiek nepakitęs. Maža to, kadangi moralus protas paralyžiuoja veiksmą, jis mechaniškai diegiamas į vergų sąmones tam, kad jie nekeltų valdžiai pavojaus ir nesiektų konkurencijos.

Bet aukštesniame range tenka atsisakyti etinės dimensijos ir veiksmai artėja prie nestabdomos grandinės principo, kai neveikia jokie stabdžiai ir jokie skrupulai. Tai ypač būdinga valstybės organizacijai ir šios organizacijos valdžiai. Ar todėl, kad turi stiprinti savo galią, ar todėl, kad save laiko „geresniais“, labiau „nusipelniusiais“.

Tad aukščiausiame range anksčiau minėtas gnostinis varikliukas veikia laisvu režimu ir individai su savo valdomomis organizacijomis konkuruoja aukščiausioje lygoje. Žemesnis rangas dresiruojamas būti moralus, doras, pareigingas darbštus, paklusnus ir t.t. Turi priimti įdiegtas į protą darbinės egzistencijos programas ir paklusti vyresnybei. Tokiems žmonėms dažnai dedami kontrolės implantai ir autonominė aktyvumo sistema robotizuojama, kad žmogus paklusniai vykdytu savo pareigas. Jiems atiduodamas darbingumas ir energija, bet tik tam, kad gerai padarytų paskirtą darbą. Šitaip elgiamasi su visa visuomene, nes per didelis jos aktyvumas nepageidautinas, nes manoma, kad išplistų riaušės ir maištai, ir bet kokia mažiausia dingstimi būtų nuvertinėjamos valdžios. Visu tuo pasirūpina „ugdymo“ sistema, kuri įjungiama nuo darželio.

Kitaip sakant, smegenys formuojamos taip, kad aukštesnėje valdžioje veiksmai būtų efektyvesni, o tam reikia kuo mažiau skrupulų, o žemesnėse kastose įvedamas kuo sudėtingesnis, neryžtingesnis ir baikštesnis elgesys, nuolat baiminantis, kad tik nebūtų pažeistos kokios nors valdžios sugalvotos taisyklės, nes tada „bus problemų“.

Kam reikalinga etika?

Jeigu nebūtų socialinių santykių rūšies viduje, moralė būtų nereikalinga, nes jos prigimtis yra socialinė. Tačiau Homo Sapiens yra socialinė rūšis, tad natūraliai kognityviniame prote susiformuoja įvairios moralės sampratos ir elgesio etikos taisyklės. Aš kaip libertaras išskiriu tokias pagrindines sąvokas, dėl kurių rūšies viduje vyksta konkurencija ir tampa reikalingos reguliavimo taisyklės. Konkurencijoje išskiriamos Gyvybės, Laisvės, Turto ir Orumo sferos. Tai reiškia, kad kalbant apie gynybą (pirmiausiai!), žmogus turi teisę į priemones ginti gyvybę, laisvę, turtą ir orumą. Taip pat, šią gynybą galima išplėsti iki sau artimų žmonių grupės, kuriuos gali užtarti arba savo priemonėmis apginti. O tai reiškia, kad kitam atimama teisė kėsintis. Jeigu, nepaisant šių taisyklių, kėsinamasi – įgyjama teisė į gynybą. Šis supratimas rodo, kad etika gali būti matoma iš dviejų pusių: pirma pusė yra draudimas kėsintis, o kita pusė teisė gintis. Taigi toks moralumo principas yra rūšies viduje susiformuojanti etikos sistema.

Mūsų laikais visuomenė yra išardyta ir šita teisė į tiesioginę gynybą labai susilpninta. Pirmiausiai, ji atskiriama nuo nukentėjusio ir institucializuojama, tai yra, pats žmogus negali daryti nieko. Tada ši suišorinta jėga organizaciškai sustiprinama, kad paskiri asmenys negalėtų nuo jos apsiginti, nesiimdami specialių priemonių (nedarydami „nusikaltimo“). Ir galutinis etapas, ši suišorinta jėgos ir prievartos sistema aukštesnių kastų mafijos užgrobiama ir jokios teisės valstybės organizacijoje nelieka. Valdžia, žinodami, kad jie nebaudžiami, daro ką nori ir šitaip susiformuoja vadinamoji teisinio nihilizmo ir teisinio banditizmo situacija.

Tačiau prigimtinė teisė ir jos sistema išlieka ir kartas nuo karto pavyksta ja pasinaudoti. Tokį supratimą galima pavaizduoti schema, kurioje matome tris sprendimo-veiksmo tipus, apie kuriuos kalbėjome prieš tai, ir turime atsakymą-atoveiksmį, kuris yra ne kas kita kaip teisė į gynyba. Kuo aukštesnis moralumo lygis, tuo mažiau reikalingos drastiškos gynybos priemonės, kurios iš principo prieštarauja moraliniam žmogaus supratimui.

Šis principas reikšmingas tuo, kad jis neverčia žmogaus idiotu, kuris net patirdamas agresiją „neturi moralinės teisės daryti nieko“, duodant pasityčiojantį patarimą „atsukti kitą žandą“. Ir visiškai nesvarbu koks žmogus, grupuotė, mafija ar organizacija kėsinasi. Šitokia sistema reguliuoja santykius tarp žmonių ir sukuria susitarimo galimybes. Taip pat ji normalizuoja požiūrį į visą aplinką, į kitas rūšis, ir sudaro sąlygas egzistuoti įvairioms gyvybės formoms Žemės biosferoje.

Kita vertus, per visą žmonijos istorija egzistavo įvairios iškreiptos sistemos, kurios buvo primetamos kitiems grupuočių, užgrobusių valdymo svertus. Kiti individai paverčiami arba pavojingais priešais ir sunaikinami arba naudingais idiotais ir jie išnaudojami. Išnaudojamų kastų žmonėms nuo gimimo luošinamos smegenys, šiam tikslui sukūrus ištisą comprachicos’ų sistemą, kuri užsiima autonominio aktyvumo sistemos deformavimu, pritaikant ilgalaikį slopinimą, terorizavimą, tyčiojimąsi, žeminimą, niekinimą ir t.t. Šita sistema vadinama „švietimu“. Be psichologinio, fizinio ir socialinio deformavimo, naujausios galimybės įgyjamos pritaikant psichotroniką, kurios pagrindinė priemonė yra įvairių lobotomijų sistema. Comprachicos’ai šiais laikais programuoja smegenis ir jų tikslas – ne paruošti laisvam veikimui ir jei reikia savo interesų gynimui, bet siekia kiek galima susilpninti, kad nebūtų problemų valdžiai. O šie daro ką tik užsigeidžia.

Dabartinėje visuomenėje matome gnostinės energijos „varikliuko“ nusilpimą, veiklos robotizavimą ir dvasinį skurdą. Aiškiai matosi, kad ši savivalė primetama iš pašalies. Tai nėra „užprogramuota genetiškai“, greičiau tai pasekmė techniškai suardytos, sužalotos ir deformuotos autonominio aktyvumo sistemos pasekmė. Vienintelis kelias į laisvę yra išsiprogramuoti ir atsikratyti robotizuotų mąstymo šablonų.

Svarbiausias principas, kurį turi įsisavinti kiekvienas žmogus – moralė tai ne vien draudimai, bet ir teisė laisvai veikti.