Kaip grūdinamas plienas

Tardymo lervoms prilipus prie sąmonės, pagrindinis jų siekis yra pavogti dėmesį ir įjungti minčių grandinę, kurios tikslas ištraukti kuo daugiau žodžių. Kad žmogaus minčių grandinė neprarastų dėmesio, turi būti išsirinkta veikianti tema ir turi būti pastoviai pakurstoma minčių energija. Tuo tarpu operatoriai kompiuteriuose įrašinėja visą smegenų veiklą ir renka tuščią tekstą. Tokioje situacijoje, kuri pastoviai provokuojama, galima patarti gaminti kuo mažiau teksto, nes žodis yra pagrindas, ant kurio galima atsistoti, ir jais remiantis metodiškai artėti prie siekiamo tikslo. Žmogaus ir lervų tikslai visada būna priešingi, tad jeigu leidi lervoms artėti prie jų tikslo – vis labiau tolsti nuo savo tikslo. Lervos visada suinteresuotos, kad mąstyme būtų kuo daugiau proceso, o lervų auka – priešingai, tuo nesuinteresuota.

Kaip padaryti, kad proceso būtų kuo mažiau, jau aiškinau kituose įrašuose apie tardymo lervų metodus. Čia kai ką priminsiu, kai ką išplėsiu, o kai ką papildysiu. Pagrindinė priemonė – jau minėtas perspektyvos suišorinimas. Jeigu įsivaizduoji, kad sėdi su lervomis akis į akį už stalo, tai turi atsistoti lervoms už nugarų ir žiūrėti į jas į išorės. Gali net pamėginti įlysti joms į galvas, schematizuodamas visas provokacines taktikas. Kitas būdas – lervas vaizduoti kaip prie kompiuterių sėdinčius operatorius, kurių monitoriuose atidaryti programų langai, kuriuose rodomas išorinės ir vidinės sąmonės turinys, mintys, smegenų veikla, fiziologinės reakcijos ir t.t. Reikia įsivaizduoti, kad pats taip pat stebi savo mintis ekrane ir reaguoji į jas kaip operatoriai šnekantys į mikrofoną ir provokuojantys tavo vidines reakcijas, kurias iš karto iššifruoja psichotroninis kompiuteris.

Kiekvieną kartą kai operatorius ekrane pamato tavo mintį, kuri suaugusi su dėmesio centru, jis reaguoja bandydamas savo replika, komentaru į tą mintį įlysti. Tada gali pasielgti dviem būdais: arba reaguoji ir vystai dialogą, kurį lerva bando ištęsti kuo ilgiau, arba dėmesio kvadratą iškeli į išorę ir nuo tos minties atsitapatini. Atsitapatinęs turi tapti išoriniu stebėtoju ir generuoji naują mintį apie situaciją stebimą iš išorės. Tada operatorius vėl bando savo komentaru arba provokacija į tavo naują mintį įlysti ir sukurti dialoginę grandinėlę. Tokiu atveju reikia daryti tą patį, ką ir prieš tai: savo dėmesį vėl iškeli į išorę, atsitapatini nuo savo minties ir nekuri jokios minčių sekos išprovokuota tema. Suprantama, kad tai gali varginti, nes lervos puola be atvangos, neduodamos pailsėti ir be pertraukų. Tokiu atveju gali naudoti bangavimo taktiką, kai įtampą tai padidini, koncentruotai atmušinėdamas atakas, tai leidiesi į beprasmes minčių grandines, kurios iš esmės nekeičia jokios situacijos. Tik reikia išlaikyti šaltus nervus ir nepasiduoti emocijoms, nes atkaklaus lindimo tikslas toks ir gali būti – privesti kantrybę prie ribos, priversti pasiduoti akliems pykčio impulsams. Tai lervoms būna maloniausia, tuo tarpu patartina lervoms malonumus maksimaliai apriboti, kad joms būtų dietos ir celibato režimas. Bet tai gali būti ir pavojinga, nes tada lervos pasidaro labai agresyvios. Kita vertus, būdamos agresyvios jos gali prarasti budrumą. Tai būna saldžiausios akimirkos, kai gali smogti lervoms į patį centrinį šūdų mazgą.

Yra panaši situacija, tik šiek tiek kitokia, kai lervos ne pačios įlenda į mintį, bet tavo dėmesys pats jas įtraukia. Lervų taktika būna tokia: jos užveda kokį nors mini-dialogą tarpusavyje, o tave padaro išoriniu stebėtoju. Tačiau tikslas yra ne pasikalbėti tarpusavyje, bet patraukti tavo sąmonės susidomėjimą. Tada tu pats įtrauki tas mintis į savo dėmesio centrą ir lervoms nereikia agresyviai lįsti į vidų. Taigi taip nenoromis įtraukęs lervų pokalbį, kuris skirtas tau, į savo mąstymą, gali reaguoti ir kurti jau minėtą minčių grandinėlę. Tai ir yra šios taktikos tikslas – ištraukti kuo daugiau tuščių žodžių ir kompiuteryje tuos žodžius užfiksuoti, kad atlikus jų analizę, viską būtų galima manipuliaciniu būdu sugrąžinti. Tada atfiksuoji savo dėmesį nuo introjekcijos, pastatai save į išorę ir nereaguoji. Lerva vėl neria į tavo dėmesio vidų, bet tu greitai atsitapatinį ir vėl atsistoji į išorinio stebėtojo perspektyvą. Taip ir tęsiasi žaidimas, dažnai ganėtinai ilgai, bet pasirinkimo nėra, arba pasiduodi begaliniams informacijos siurbimo srautams, arba dirbi gynybinį darbą. Po kurio laiko šis darbas tampa automatiškas.

Lervos pamačiusios tavo gudrybę gali griebtis naujų taktikų, pavyzdžiui perprogramuoti psichotroninę smegenų matricą, kad suardytų paruoštą dėmesio struktūrą. Pirmą akimirką tai suveikia, dėmesio schemą ištinka paralyžius, tačiau greitai seną schemą pakeitus nauja, perspektyvos suišorinimo efektyvumas vėl atsistato. Reikia neužmiršti, kad tardymo lervos irgi yra žmonės, o žmonių dėmesys silpsta, pavargsta, senka kantrybė ir t.t. Tada imamasi rotacijos ir pamainų taktikos, kai lervos keičia viena kitą, kad galėtų pailsėti. Daug poilsio aišku nereikia, nes pliurpti net visą dieną be perstojimo – nėra sunku. Sunkiau būna, kai pliurpimas beprasmis, kad būtų kuo mažiau informacijos, bet daugiau būtų varginama psichologiškai, kad paskui būtų galima bandyti sugroti ant emocijų, nes esant didesniam nuovargiui emocijas paveikti lengviau.

Ir paskutinis momentas, kurį šiame įraše norėčiau pateikti yra vadinamasis „moralės ratas“, kurį kitaip dar galima pavadinti savų arba artimų žmonių ratu. Šios taktikos esmė ta, kad kuo žmogus artimesnis, tuo santykiai su juo atviresni. Tad siekiant per atvirumą išgauti kuo daugiau informacijos, siekiama patekti, suokimu, vilionėmis, gudrybėmis į šio moralės rato vidų. Griežtai nerekomenduojama lervas turėti šiame rate, nes tada jos surinks informaciją, pasišalins ir ta informacija tave sunaikins. Tai pagrindinė agentūrinio darbo taktika tada, kai naudojama socialinė inžinerija hakerių stiliumi. Jeigu žmogus įsileidžia tokį nepatikimą žmogų ir pats jam suteikinėja informaciją – padaro didelę klaida, pats sau išsikasa duobę, kadangi lervos dirba pagal pareigas psicho-kilerių darbą, tai šiame rate savo galvoje turėti lervas reiškia mirties nuosprendį. Ir tokią klaidą gali padaryti tik labai neapdairus ir nepatyręs žmogus.

Todėl: Būtina labai atidžiai saugoti perimetrą, stengiantis neprarasti budrumo net tada, kai suokia, mėto prie siūlo pririštus saldainius ir naudoja kitokias galvos susukimo technikas. Iš esmės bendras patarimas gali būti toks – laikyti lervas kuo toliau nuo savęs, net jeigu erdviškai jos labai arti, pačiame sąmonės centre. Reikia skirti joms kuo mažiau dėmesio, pastoviai jį patraukiant į kitą vietą ir nereaguojant į jokias provokacijas.

Kita vertus, dėmesį galima ir paskirti, bet tik tada, kai aktyviai puoli, o ne pasyviai reaguoji. Lervos taip pat turi galvas ir tose galvose daug visokio šūdo. Tad kai visą šį turinį ištyrinėji – gali pabandyti jį pataškyti. Tada lervos tampa labai agresyvios, grasina, įjungia poveikio priemones, pradeda kankinti ir t.t. Vienu žodžiu, stengiasi atgauti prarastas pozicijas.

Visa tai gali vykti ištisą dieną, dieną iš dienos. Todėl reikia užsidėti plieninę sąmonę, kurioje šūdas negalėtų padaryti nė mažiausio įbrėžimo. Tada tik taškai viską į šonus ir sekini energiją, kurią turi sukaupusi tardymo lervų sistemą. Operacija, be abejo įgyja neteisėtas formas, ir prilimpa ilgam. Lervos ardosi vis agresyviau, o tavo plienas darosi vis  tvirtesnis.

Čia buvo aprašytas metodas, kaip atkakliu kasdieniu darbu grūdinamas plienas ir metodiškai ruošiamas iešmas lervų prismeigimui.

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (4)

Pratęsiant psichotroninio tardymo taktikų neutralizavimo klausimą, prie viso to, kas pasakyta galima pridurti dar kelias priemones. Naudinga išskirti išorinį ir vidinį „darbą“ (abuse). Viduje veikiama per psichologinį manipuliavimą, kurio tikslas priversti žmogų paklusti; o išorėje siekiama pasinaudoti socialiniu spaudimu, per vardo juodinimą ir santykių griovimą. Kitaip sakant, poveikis vyksta dviem frontais, siekiant kiek įmanoma susilpninti žmogų psichologiškai, bandant jam pavaizduoti, kad nėra jokios išeities. Kad taip neatsitiktų, reikia gerai išmanyti visas psichotroninio tardymo metu naudojamas taktikas. Tokio tardymo metu siekiama dviejų tikslų: informacijos surinkimo ir valios palaužimo. Reikia visuomet žinoti, kad paklusimas terorizuotojams neišspręs jokių problemų, bet dar labiau gali apsunkinti situaciją.

Pavardinsiu vidines taktikas:

1) ėjimais pagrįstas žaidimas, kai po kiekvienos tavo minties įterpia savo repliką, kurios tikslas užtverti kelią, neutralizuoti tavo ėjimą ir sudaryti „dialogo“ iliuziją. Taip žmogui neduodama ramybės, sekinama kantrybė ir bandoma sukurti įspūdi, kad kelių jokių nėra. Šią taktiką naudojant ilgai, pavyzdžiui, visą dieną, sudraskomas minčių srautas, jis pasidaro fragmentuotas, neleidžiama vystyti jokios nepriklausomos minties. Ši taktika dar papildoma slopinimu, kai įterpiama ne tik replika, bet ir užblokuojamas tavo srautas. Šitaip gali įvilioti į kokius nori spąstus, kreipti „dialogą“ norima kryptimi. Laisvo minčių srauto nelieka ir tai labai nuvargina.

2) kvadratinių akių taktika, kai bandoma tavo mąstymo turiniui primesti interpretacija ne pagal temą, bet pagal reakciją į ją. Tai pasiekiama su dirbtinėmis, suvaidintomis, apsimestinėmis reakcijomis, vaizduojant, kad sužinojo kažkokį siaubingą dalyką ir siaubo laipsnį nustatyti galima pagal terorizuotojų reakciją į tavo mintį, „kvadratines akis“. Tai gali būti nebūtinai vidinė taktika skirta tik terorizuojamam žmogui. Ypač ji veikia kai reakcija demonstruojama pašaliniams žmonėms ir jie apie objektą sprendžia ne pagal jį patį, bet pagal aktorių reakciją į jį. Šitaip prikuriamas siaubas ten, kur nieko tokio nėra.

3) savo operacijos problemų suišorinimas, žaidžiant gailesčio jausmu. Rodoma kaip jiems nesiseka, kokie jie nelaimingi, žlunga gyvenimas ir tik tu gali padėti pakišdamas pats save. Šitaip suišorinant informaciją, padalinama našta, dalis užkraunama taikiniui, kad jo sąmonėje atsidurtų neigiama informacija ir ta informacija pradėtų graužti taip pat, kaip graužią terorizuotojų grupę. Šitaip sumažinama sau skirta negatyvi energija ir našta pasidaro šiek tiek lengvesnė. Tai ypač veikia tada, kad žmogų norima įtraukti į savo problemų sprendimą, padarius viešais visus savo skaudulius.

4) dvigubo mąstymo taktika ypač dažna, kuri dar kitaip vadinama melavimu. Melavimas yra konstrukcinis mąstymas, kai savo viduje sukonstruojama tikrovės neatitinkanti mąstymo schema, ir savo šnekoje (vadinamame išeinančiame sraute) naudojama ne tikrovė, bet išgalvotos priemonės, kurių tikslas pasiekti tikslą paveikiant žmogų per apgaulę. Dvigubas mąstymas gali kurti išgalvotą istoriją, pateikti išgalvotą situaciją, kurios tikslas įrėminti sprendimų centrą ir priversti žmogų padaryti klaidingus sprendimus. Tačiau naudojant kognityvinę telepatiją, šią taktiką nesunkiai galima pramatyti. Ypač lengva kai suvoki, kad negalima pasitikėti nei vienu žodžiu, nes tokiose situacijose kaip psichotroninis tardymas niekada nebūna jokio nuoširdumo. Viskas yra apsimetinėjimas ir vaidyba, kurios tikslas padaryti darbą.

Išorinės taktikos:

5) išorinio pasaulio įvykių sukrovimas į tavo vidų. Ši taktika mišri, ji iš dalies taikoma vidinio terorizavimo metu, iš dalies – skleidžiant apie žmogų dezinformaciją visuomenėje. Pasaulis visada pilnas įvykių, kurie nebūtinai susiję su tavimi. Tačiau vykdant juodąją operaciją, šie išoriniai nusikaltimai pritempiami prie tavo gyvenimo, kad būtų galima primesti už juos atsakomybę. Tai yra kaltinimas dalykais, kurie iš tikro kažkur įvyko, bet tu nesi su jais susijęs, tačiau tau nesąžiningai siųnama už juos atsakomybė. Kartais tai daroma norint pagąsdinti ir patikrinti, kartais norima apšmeižti visuomenės akyse, arba paprasčiausiai norima tave padaryti atpirkimo ožiu, nes prokuratūrai reikia statistikos ar dar ko nors. Yra dar vienas paaiškinimas: už „išaiškinimus“ skiriamos premijos, tad netrūksta menkystų, norinčių užsidirbti.

6) paskutinė taktika yra tavo privataus gyvenimo pavertimas fasadu, kuriam taikomos viešo gyvenimo normos. Šiaip žmogus vertinamas pagal viešą elgesį ir jis tai žinodamas, jį kontroliuodamas gali rūpintis savo reputacija. Privačiame gyvenime žmogus daug laisvesnis, nes jis normaliomis sąlygomis turi būti prieinamas tik artimiems žmonėms. Čia jaučiamas didelis atsipalaidavimas, tikintis, kad privatūs dalykai netaps viešais. Tuo naudojasi agentūra, kuri įsibrauna į privatų gyvenimą, surenka informaciją ir padaro tą informaciją tavo viešu veidu ir jis tampa prieinamas visai visuomenei. Šitaip žmogus paverčiamas patyčių objektų dėl pačių normaliausių dalykų, kuriuos savo privačiame gyvenime daro visi žmonės. Tačiau tai tampa agentūros silpnapročių pramoga ir teorizavimo metodu, vaizduojant, kad privačiam gyvenimui galioja tokios pat normos kaip ir viešam. Taip agentūra blefuoja, bando pastatyti į nepatogią padėtį, sukelti stresą. Suvaržyti privatų gyvenimą, tikintis kad žmogus bijos „netinkamai elgtis“. Tai neturėtų suveikti, nes ši taktika yra blefavimas, kai žaidžiama statant ant apgaulės.

Iš tikrųjų tai tik kelios naujausios nustatytos taktikos, kurių repertuaras yra labai platus. Jų žinojimas, susidūrus su tokia situacija, labai svarbus, nes tai leidžia iš manipuliuojamo taikinio tapti aktyviu veikėju, kuris geba smogti atgal nemažiau skaudžius smūgius negu abuseriai. Nors puikiai suprantu, kad tokios priemonės neišsprendžia visų problemų, ypač kai terorizuotojai susinervina ir gali pereiti prie tiesioginių kankinimų. Be to, ir tempą ilgą laiką išlaikyti labai sunku, tad reikia derinti pasyvius ir aktyvius momentus, kai kartas nuo karto pasiilsima arba paprasčiausiai stebima ir renkama informacija, kuri paskui gali būti naudingai sugražinta tardytojų grupei, naudojant „įveikimą per analizę“ arba „įveikimą per įvardijimą“.

Svarbiausia – nepasiduoti jokiai įtakai, o tai lengviausia tada, kai supranti, kad viskas, kas vyksta yra netikra, tik melas ir blefas.

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (3)

Psichotroninis tardymas yra didesnės neteisėtos akcijos prieš žmogų dalis, kuri akcentuoja psichologinį poveikį (juodoji psichologinė operacija, psyop). Yra ir daugybė kitų priemonių, kurios nelenda į žmogaus galvą, bet kai lenda – tai psichologinė operacija, pirmiausiai pastatyta ant blefo ir apgaulės, siekiant susukti žmogui smegenis. Jie tai daro todėl, kad tai pigiau kainuoja ir įsivaizduoja, kad už taikinį daug kartų pranašesni. Juodų psyop psichologai įsivaizduoja, kad jų psichologiniai modeliai – nepajudinami, prieš juos nėra jokio priešnuodžio.

Bet yra daug būdų apdoroti šią situaciją savo prote ir surasti atramų, leidžiančių atsilaikyti prieš apgaulę, gąsdinimą ir blefą. Kiekviena organizuota grupė yra kibernetinė sistema, kuri susiurbia duomenis ir pagal paruoštą planą veikia, daro poveikį. Elgesį valdo elgesio algoritmai, kurie turi du sluoksnius: a) fiziškai įmanomų pasirinkimų išsišakojimas, b) psichologinis išsišakojimų algoritmas. Pavyzdžiui, su žmogumi, turint kiekybinį pranašumą, galima daryti viską kas tik įmanoma: terorizuoti, grasinti, kankinti, persekioti, žaisti žaidimą ir t.t. Bet ant šio bazinio algoritmo pastatytas teisinis algoritmas, kuris apibrėžia kokie pasirinkimai yra teisėti. Kiekvienoje operacijoje šie algoritmai susijungia, ir operacija pasidalina į slaptą ir viešą, neteisėtą ir teisėtą dalį.

Kiekvienas pasirinkimas algoritme yra psichologinis mazgas, kuris gali būti stipresnis ir silpnesnis, priklausomai nuo to, kaip „jaučiasi“ kibernetinė sistema, darydama pasirinkimą. Tai yra psichologija. Aišku, juodų psyop operatyvininkai būna išdresiruoti kaip psichopatai, ir jiems bet koks pasirinkimas yra vienodas. Tada žiūrima tik į žaidimą, teisingus sprendimus ir ėjimus.

Kadangi psichotroninis tardymas pirmiausiai yra galvoje rodomas spektaklis, tai čia kuriama psichodrama ir čia vyksta visas veiksmas. Tačiau viskas bandoma pateikti taip, lyg ši psichodrama atrodytų kaip pagrindinė tikrovė. Ant to ir pastatytas blefas. Viskas vyksta fantazijose, bet žmogui atrodo kaip realūs įvykiai, ir tuo naudojantis bei blefuojant bandoma įbauginti, prigąsdinti žmogų, priversti jį prisipažinti psichodramos kontekste, o paskui apgaulės būdų, šį prisipažinimą perkelia į realų pasaulį. Todėl norint neužkibti ant meškerės, reikia žinoti visą psyop sistemą.

Pirmas klausimas galvoje yra dominavimo klausimas, dviem aspektais: informacijos gavimo – psichožvalgyba; ir informacijos davimo – valdymas. Kai dominavimo nėra, psichožvalgyba įsipainioja į manipuliacijas, o valdymas nedaro jokio poveikio, nesuveikia. Tad viskas priklauso nuo to, kas dominuoja, subjektas ar terorizuotojų grupė. Taikinys turi visais būdais siekti dominavimą išlaikyti, tada jo psichologiškai neįmanoma paveikti ir jis su informacija gali manipuliuoti lervomis.

Visas šis procesas yra uždaras ratas, nes psichožvalgyba renka informaciją, ją kaupia, analizuoja, tada sugrąžiną atgal, perleidus per efektorių suformavimo modulį, kuris turi paruošti apdorotos informacijos formas, skirtas psichikos užvaldymui. Reikia neužmiršti, kad komunikacijoje niekada nebūna neformalaus pokalbio, nuoširdumo – visada vyksta spektaklis, kurio tikslas psichožvalgybiškai surinkti informaciją, kad paskui ją būtų galima panaudoti psichologinėje operacijoje, kokiam nors blefui arba šantažui.

Todėl tardymo lervas reikia labai atidžiai stebėti. Ypač stebėti aktyvumo ir pasyvumo ciklą. Aktyvi lerva bando paveikti, daro ėjimus, realizuoja kokį nors planą, o receptyvi lerva laikosi ramiai, nesireiškia, nedaro poveikio, leidžia išsikalbėti. Šis ciklas būna įstatytas į didesnę operatyvinės grupės struktūrą, kuri yra temų bendrumo ir aktyvumo lygiai. Centre būna siauriausios temos ir aktyviausios lervos, kurios dirba su tiesioginiu poveikiu, nors jų tekstas būna labai primityvus, beprasmis. Kiti, aukštesni lygiai laikosi pasyviai ir dirba receptyviu režimu. Bet kartais aktyvumo lygiai apsikeičia ir pradeda aktyviai reikštis bendresnės temos lygis. Taip kaitaliojant, gali būti bandoma supainioti, susukti galvą. Bet dažniausiai jie dirba receptyvios psichožvalgybos principu.

Aktyvumo centras taktikų naudoja daug, nemažą dalį jau esu aprašęs ankstesnėse dalyse. Bet čia paminėsiu dvi: gąsdina „Baudžiamojo kodekso“ sąvokomis, tai yra, savo aktyvume naudoja BK žodynėlį ir siuva jį visoms būsenoms, visiems įvykiams, net jeigu tam nėra pagrindo. Tai yra bauginimo taktika, kai visa psichika vaizduojama kaip nusikaltimas. Kita taktika yra kelių pagrindinių sąvokų, kurias parinko psichologai, kalimas, kuriomis norima užprogramuoti psichiką. Dažniausiai būna 5-6 nuolat kartojami žodžiai ar frazės, apdorojimą taikant kelis metus. Apsiginti, nepasiduoti valdymui, išlaikyti dominavimą galima tomis priemonėmis, kurias jau paaiškinau, svarbiausiai  neleidžiant prisisiurbti prie savo dėmesio.

Taip nukenksminamas destruktyvus, manipuliatyvus psichožvalgybinės informacijos grąžinimas. Psichika išlieka nepaveiki.

Tačiau tai – pasyvi gynybą, o žmogus gali taip pat būti ir aktyvus. Jis daro tą patį, ką ir lervos – vykdo psichožvalgybą ir manipuliatyviai grąžina informaciją. Pirmiausiai tikslas išsiaiškinti tikslus ir planą, kurio siekia operatyvinė grupė, o konkrečiai per savo psichologinę operaciją. Tai bendra užduotis. Galima imtis konkrečiai lervų ir bandyti nustatyti sąvokų tinklą, kuris yra pagrindiniai poveikio mazgai, kas leidžia suprasti, koks psichologų sukurptas poveikio metodas, kaip profilyje interpretuojama asmenybė. Tai naudinga todėl, kad dažnai metodų būna nedidelis skaičius, ir žinodamas pagrindinius lervos psichikos tinklo mazgus, gali matyti plano centriniame lygyje visumą.

Išsiaiškinus tampymui naudojamas sąvokas, kurios dažnai būna klonuotos iš tos informacijos, kurią pats davei, galima pereiti prie aktyvesnių veiksmų, bet savo aktyvumą reikia riboti. Kodėl? Todėl, kad aktyvumui reikia daug energijos ir tu eikvoji ją toje vietoje, kurioje nevyksta lemiamas mūšis. Nes visa vidinė psichodrama būna blefo vieta, kuris pats save griauna, jeigu nesuveikia ir eikvoti tam savo energiją nėra jokios prasmės. Užtenka blefo įtakai nepasiduoti ir daugiau daryti nereikia nieko.

Mintimi galima sunaikinti logiškai, bet neįmanoma fiziškai, todėl loginis pravalas lervų dažniausiai būna ignoruojamas, padaroma pauzė ir vėl viskas prasideda iš naujo. Tad čia užtenka atsimušinėti žaidžiant paprastą lengvą žaidimą.

Sunkiausia būna, kad tai tęsiasi labai ilgai ir reikia turėti labai daug kantrybės, kad kiekvieną dieną galėtum kartoti tą patį per tą patį.

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (2)

Tardymo lervų tema – labai plati, todėl išsemti ją viename įraše neįmanoma. Negana to, ši tema ir labai svarbi žmonėms, kurie susiduria su psichotroniniu užgrobimu. Ji tokia svarbi, kad nuo to, kiek giliai sugebi šį klausimą suvokti, gali priklausyti likimas ir gyvybė. Todėl išplėtimas, pagilinimas, o kai kur – pakartojimas, labai naudingas. Reikia žinoti, ką paprastai tardymo lervos daro, kokios jų taktikos, priemonės ir kaip nuo viso to apsiginti, padarant lervų priemones neveiksmingomis.

Anksčiau į šią temą nesigilinau, kovojau su tardymo lervomis pasyviai, bet atėjo laikas situaciją pakeisti, iš pasyvaus pasipriešinimo pereiti prie aktyvaus. O tam labai padeda įsigilinimas ir analizė. Pagrindinės gynybos priemonės yra psichologinės, jos veiksmingos tiek, kiek lervos veikia psichologinės operacijos (psyops) rėmuose. Yra atidirbtos psyops priemonės, bet taip pat yra ir gynybos taktikos. Kadangi visgi tai tardymas, nors daugeliu bruožų jis prilygsta energetinei mitybai, reikia žinoti kaip vyksta tardymas, kokia tardymo pradžia. Visuose tardymuose dalyvauja objektas, tardytojas ir tardymo psichologijos ekspertas, kuris tardytojui turi paruošti tardymo modelį. Todėl pirmiausiai yra lerva, kuri atlieka tardymo psichologijos eksperto vaidmenį. Ši lerva daro atminties skenogramą ir ruošia maitinimosi objekto psichologinį profilį. Tada į darbą kimba psichotroninio tardymo lervos.

Reikia suvokti, ką jos daro, kaip daro ir ko siekia. Jų veiksmai prilygsta primityviam maitinimuisi; bet tardymo lervos maitinasi ne šiaip kuo, ne smegenimis, bet daugiau sąmonės energija, o šios energijos aukščiausia išraiška yra vadinama dėmesiu. Vadinasi, lerva siekia patraukti dėmesį ir per jį maitintis sąmone. Maitinimasis vyksta tol, kol sąmonė sunaikinama, visa iščiulpiama. Tai vyksta tokiais etapais: prisisiurbimo vietų ieškojimas, kurios yra dėmesys; tada – įlindimas į vidų; ir trečias etapas yra siurbimas, maitinimasis. Skirdamas kam nors dėmesį, žmogus atidaro savo sąmonę, praveria erdvę laisvam dalinimui, atidavimui per saviaktualizacijas.

Visa tai suprasti – nėra labai sunku. Galbūt kažkiek sunkiau kai neturi tokios patirties. Bet retas kas jos neturi. Nes tai universalus psichologinis principas – tie kas nėra patyrę vidinių tardymo lervų poveikio, vis tiek gyvenime yra susidūrę su žmonėmis, kurie net nebūdami viduje, bet būdami šalia – siurbia psichologinę energiją. Tai vyksta tokiais pat etapais, kaip aprašyta prieš tai.

Į lervų elgesį šie tiek pasigilinau pirmame įraše. Dabar parodysiu, koks yra pagrindinis gynybos principas, be jau minėtų trijų – perspektyvos suišorinimo, vizualizacijos, ir temos apskritimo sukūrimo, į kurį įstumiamas klonuojantis lervos elgesys. Gynybos esmė – sąmonės padalinimas į dvi zonas: atvirą sąmonę ir uždarą sąmonę. Bet tai ne viskas. Reikia ne tik vizualizuoti šį skirtumą, nubrėžti demarkacinę liniją, bet visais būdais stengtis likti uždaroje būsenoje ir neatidaryti savo dėmesio, nes per dėmesį lerva įlenda į vidų ir maitinasi tavo energija („tardo“). Tai lervos daro desperatiškai bandydamos pertemti per demarkacinę liniją ir ieškodamos būdų prisisiurbti prie tavo sąmonės. Vyksta provokacijos, vaidyba, melavimas, gąsdinimai ir t.t.

Kad tai lervai nepavyktų reikia naudoti perspektyvos vizualizaciją, stebėti procesą iš išorės arba lervos akimis (tam kad suprastum ką ji nori padaryti). Šitas įterptas vaizdinys labai palengviną išlaikyti dėmesį uždarytą, arba reaguoti tik įveikimu per analizę to, kas vyksta ir apibendrinančiu arba šmaikščiu lervų elgesio klonavimu (komentavimu), t. y., perkartojimu savo replikomis.

Lerva siekia dėmesingo panirimo į išprovokuotą būseną, kad galėtų su ja susilieti per budrumo praradimo akimirką prisisiurbdama. Tai gali būti pasiekiama per apgaulę, kai naudojami du verbaliniai signalai teigiamas ir neigiamas, kad atidarytų su teigiamu, o nuodus kartu išvirkštų su neigiamu. Arba atidarymui naudoja teiginį, su kuriuo norėtum sutikti ir netgi patiktų įsivelti į diskusiją, bet diskusija provokuojama tik tam, kad būtų atidaryti dėmesio vartai. Dar vienas apgaulės panaudojimas yra melagingo žodžių ekrano sukūrimas, kurio tikslas paslėpti tikrą situaciją, prikurti oro pilių ir įvilioti žmogų į kokius nors spąstus, „sudominti“.

Kai turi kabliukų, gauna svertų, su kuriais gali laisvai atidarinėti ir uždarinėti dėmesį ir maitintis tada, kada nori. Tad reikia visomis jėgomis stengtis, kad lervos tokių šantažo svertų neįgytų – nei apgaule, nei gąsdinimu.

Lervos, pamačiusios aktyvią gynybą, pradeda desperatiškai ieškoti kaip ją įveikti. Praeitame įraše jau rašiau, kas daroma, norint tai pasiekti. Prie to galiu dar pridurti keletą pastebėjimų:

1) Įveikimas per situacijos, argumentų analizę;

2) Kai našta tampa nepakeliama, naudoja inversijos taktiką, atseit čia ne mes lervos, bet tu;

3) Daugkartinis to paties pakartojimas, kuris erzina, nes žinomos informacijos pakartotinis gavimas, perteklinis, beprasmis ir kai kas nors taip bruka, ima erzinti; tačiau kai tai per ilgai užsitęsia – situacija tampa kvaila arba absurdiška; tada peršokama prie kitos temos;

4) Psichologinis smurtas įšvirkščiant dirbtines mintis į sąmonę ir jas sustiprinant verbaline ataka (abuse);

5) Apibendrinantis klonavimas, refleksija; apibendrinimas naudojant duomenų bazės lygio informaciją apie asmens gyvenimą;

6) Ir t. t.

Yra visa galybė pačių įvairiausių taktikų ir norint sėkmingai nuo jų apsiginti, neatidarant savo dėmesio ir neįsileidžiant tardymo lervų, reikia gerai išmanyti pagrindines jų rūšis, kad galėtum iš karto atpažinti ir naudoti gynybos priemonę, kuri vadinasi „įveikimas per įvardijimą“ arba „įveikimas per analizę“. Šią taktiką pirmiausiai naudoja lervos, tačiau viena iš galingiausių ir veiksmingiausių priemonių yra apsukti tas lervų taktikas, su kuriomis galima efektyviai neutralizuoti lervų agresiją.

Ši sistema svarbi ne tik tuo, kad ji leidžia gintis nuo vidinio psichotroninio terorizavimo. Ji ne mažiau veiksminga ir nuo išorinio terorizavimo arba paprasčiausio psichologinio ėdimo, kai kas nors pastoviai nori tavo dėmesio tam, kad galėtų juo naudotis, maitintis sąmone ir tavimi, tavo kokiais nors resursais. Bet yra ir labai didelis skirtumas: nuo išorinio ėdimo gali pasitraukti, pasislėpti, o vidinis terorizavimas yra toks sąmonės užgrobimas, kad niekur nėra saugios vietos ir neįmanoma gauti jokios atvangos. Be to, išorėje gali matyti su kuo turi reikalą, o viduje gali tik vizualizuoti tardytojus kaip šlykščias prie sąmonės prisisiurbusias kirmėles. Su tokiomis kirmėlėmis gali tekti turėti reikalų labai ilgai, todėl būtina mokėti arba mokytis su jomis gyventi. Pagrindinė priemonė bado dieta – neatiduoti jokio dėmesio, jokios minties, jokios emocijos, niekada netraktuoti kaip žmonių, net jeigu vaidina pažeidžiamus ar demonstruoja savo žaizdas. Tai jos daro tam, kad prisisiurbtų prie tavo dėmesio, ir galėtų naudoti jį kaip kokį į sąmonę įleistą kateterį.

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (1)

Dabar aprašysiu metodus kaip gintis, kai įvairiomis telepatijos rūšimis yra piktnaudžiaujama. Šiuos metodus reikia žinoti, norint išmoti duoti tinkamą atkirtį įsibrovėliams. Psichotroninio sąmonės užgrobimo metu dažniausiai naudojamas žodinis terorizavimas (verbal abuse). Jis gali trukti labai ilgai: ištisą parą ir ilgus mėnesius, jeigu ne daugiau. Todėl reikia gerai žinoti, ką tokiose situacijose daryti. Kadangi šis terorizavimas labai panašus į tardymą, tačiau tokį kuriame nesiskaitoma su priemonėmis, tai gynyboje galima naudoti tardymo situacijos modelį. Bet šis modelis turi būti pakoreguotas ir pritaikytas prie skirtingos vietos, kuri yra žmogaus galvoje.

Kaip pradinį variantą galima pasiūlyti tokį metodą: pirmiausiai, kai viskas tik prasideda, kurį laika stebėti ir tempti laiką beprasmėmis diskusijomis, naudojant ne projekcinį, bet konstrukcinį mąstymą. Tada ištyrinėjus pagrindines taktikas, galima imtis atsakomųjų veiksmų. Tik reikia turėti galvoje, kad reikės daug kantrybės, nes dažnai tokios operacijos laikas neturi apribojimų. Bet tai naudinga tuo, kad parodoma jok toks vidinis puolimas (abuse) yra beprasmis.

Galima elgtis pritaikant dvi priemones: perspektyvos apsukimą ir vizualizaciją. Perspektyva apsukama tam, kad situaciją matytum iš šono, gerai būtų pačių terorizuotojų akimis, kad suprastum, ką jie daro. Vizualizacija reikalinga nužmoginimui, nes jie ir patys elgiasi ne kaip žmonės, todėl jiems šie bruožai nereikalingi. Su terorizuotojais galima kalbėti kaip su žmonėmis taktiniais tikslais, bet niekada negalima traktuoti kaip žmonių. Kad tai būtų lengviau, juos galima vizualizuoti kaip prie sąmonės prisisiurbusias lervas. Vadinasi savo galvoje reikia modeliuoti taip. Matyti tardymo kambarį su stalu, kur vienoje pusėje sėdi tu, kitoje lervos. Bet žiūrėti į šį kambarį perspektyvą patalpinus terorizuotojams už nugarų ir stebint iš šalies, save pastatant į lervų padėtį. Tai yra geriausias būdas suprasti ko lervos nori, ko siekia ir kokius metodus naudoja.

Reikia prisiminti, kad viskas ką jie daro visada būna tik vaidyba, ir kad jie siekia vienintelio tikslo – padaryti savo darbą, pasiekti rezultatą. Negalima tapatintis su lervomis ir rodyti jokių sindromų. Nenaudoti projekcinio mąstymo, jį pakeičiant konstrukciniu mąstymu. Tai nėra labai sunku, jeigu sunkiau pakeisti perspektyvą ir žiūrėti į situaciją iš šono, ne iš vidaus, galima šiek tiek pasitreniruoti. Šią taktiką naudojau gal pusantros valandos ir perskaičiau žemiau išvardintas lervų „gudrybes“. Tai gali padaryti kiekvienas žmogus užvaldytas lervų; jeigu pritrūksta kantrybės, galima įterpti beprasmes diskusijas kaip poilsio ir atsipalaidavimo priemonę. Noriu tik dar kartą paakcentuoti, lervos – ne žmonės ir negalima jų nuoširdžiai traktuoti kaip žmonių (draugelių). Kodėl – paaiškinsiu paskui.

Atlikus minėtą veiksmą, vadintą perspektyvos suišorinimu ir vizualizacija, reikia terorizavimo situaciją uždaryti į siauresnį temos arba situacijos ratą, pagal situaciją. Kadangi viena iš lervos taktikų yra minčių, būsenų, jausmų ir situacijų klonavimas, tai mintis reikia padaryti tokias, kad klonavimas būtų uždarytas į kuo siauresnį, beprasmį ratą. Jį pagal situaciją galima siaurinti arba plėsti, taip pat pertraukai peršokti į beprasmes, konstrukcines, ne projekcines diskusijas. Kadangi lervos irgi turi kantrybę, jos gali pradėti priešintis ir kaitalioti savo taktikas. Kantrybės savybė ta, kad ją labiausiai išsekina beprasmybė, nes labai sunku be galo tęsti beprasmę būseną.

Pritaikęs šias pradines taktikas, nustačiau tokius lervų pagrindinius metodus:

1) Klonuoja mintis, būsenas, situaciją naudodami veidrodinio atspindėjimo taktiką;

2) Naudoja temų paletę, tai yra, ieško silpnų ar minkštų vietų individualiai arba grupe peršokdami per jautrių temų sąrašą ir žiūrėdami kaip reaguoji (ar įsitrauki į reakcijas ar diskusijas);

3) Gali apsimestinai rodyti perdėtas emocijas, bet klonavimo lygyje;

4) Užsiima savirefleksija, rato kuriame uždaryti ribose; jeigu ratas siauras, situacija uždaroma į primityvią dėžutę;

5) Vaizduodami, kad ilgai neįmanoma išlaikyti tokio dėmesio – groja ant kantrybės;

6) Pradeda vaizduoti, kad metodiškai renka informaciją, tave nuasmenina ir padaro objektu;

7) Ieško grojančių temų;

8) Tylinti lervų grupė stebi konstruktus ir aktualizacijas;

9) Kad pagamintų daugiau minčių, bando įtraukti į diskusiją (retoriniais klausimais);

10) Savarankiškumo didinimas mažinimas, per beprasmes savirefleksijas, vertinumus (kurie klonavimo tipo, sukurto rato ir vizualizacijos ribose);

11) Kai nustoja klonuoti, daro bandomąjį emocinį moduliavimą, per temų paletę;

12) Išnaudoja bio-psichologinius smegenų konstruktus – konkurencijos, hierarchijos, proto statuso, pajuokos objekto statuso;

13) Kai mato pastangas ignoruoti, pradeda kalbėtis tarpusavyje komentuodami elgesį, kad savo vertinimą pasakytų kaip išoriniam stebėtojui, esančiam užribyje;

14) Gali kantrybę trumpinti techniniu implantų programavimu, kai pradedi jausti, kad kantrybė senka;

15) Dažnai kantrybė tampa pagrindiniu terorizavimo objektu, kuris pakeičia emocinį tampymą;

16) Bando patys ratą siaurinti iki beprasmybės, nes su beprasmybe sunkiau išlaikyti dėmesį;

17) Kai nepasiekia, ko nori, lervos labiau atsitapatina, individualizuojasi, susilpnėja klonavimas (tada ypač naudinga išorinė perspektyva ir įlindimas į lervos vidų);

18) Iš siauro rato lervos gali bandyti iššokti, pradėdamos naują temą, kai neveiksmingumas nepakeliamas ir norima atsikratyti situacija;

19) Gali išryškėti situacija kai lerva „vėl nori tapti žmogumi“ ir padiskutuoti iš širdies; bet tai – apgaulė;

20) Jeigu nepavyksta, pradeda gąsdinti, kuri yra antra priemonė po apgaulės;

21) Kai lervos susinervina, bando savo problemą spręsti technologiškai;

22) Tardymo firminė taktika, perdėtas mandagumas ir manieringumas, norint parodyti kontrastą; visas negatyvas tavyje, o mūsų iš pusiausvyros ir gerų manierų neišveda, net tavo blogis; tai tave turėtų labai sunervinti; pavyzdžiui, sako ne – „tu meluoji, melagis“, bet „nenorėčiau tavimi tikėti…“; aš esu mandagus ir tikiuosi, kad tuo pačiu atsakysi ir tu;

23) Jeigu parodyti, kad visas blogis yra objekte neišeina, tada pereina prie kankinimų;

24) Gali vaizduoti pažeidžiamą, tikėdamasis, kad prarasi budrumą ir pradėsi pulti,

girdamasis;

25) Gali vaizduoti tave kaip „kumyrą“ kuriuo žavisi, bet pareiga yra pareiga, darbą reikia padaryti, nes „kumyras“ priešingoje barikadų pusėje;

26) Tokiose situacijose, kad prasitęstų kantrybė, galima įterpinėti beprasmes diskusijas;

27) Kai įtampa užaštrėja, gali prieš tave naudoti žodinius signalus, priešingus situacijai, pavyzdžiui, sakydami „laikykis, laikykis…“ kai mato kad senka jėgos, nes tada šie žodžiai skamba kai pasityčiojimas, sukuria frustraciją ir sutrumpina pasipriešinimą;

28) Naudoja įvairias užuominas, kad visas negatyvas tavyje; arba naudoja pasipriešinimo įveikimą per įvardijimą;

29) Kai mato kad niekas neveikia, dėmesį nuima per pertrauką ir išprogramavimą;

30) Gali naudoti demonstratyvų metodiškumą, kad parodytų, jog esi tik objektas;

31) Gali bandyti kažką tau pasakyti netiesiogiai, bet tarpusavio mini-dialogu, tave išstumdami į užribio stebėtojo vaidmenį;

32) Gali pabandyti aiškinti savo šūdiną sistemą, rodydami absoliutų įsitikinimą ir t.t., tam kad „suprastum“ kaip turi būti;

Lervų taktikų yra labai daug; bet visas jas reikia stebėti užsirašinėti ir klasifikuoti, kad lengvai galėtum atpažinti ir, pavyzdžiui, naudoti įveikimą per įvardijimą. Niekada nieko apie save nepasakoti, nerodyti atminties, nesivelti į „nuoširdžias“ diskusijas, nes lervos niekada nebūna nuoširdžios. Jos rodo meilę ne tau, bet savo darbui, kurio logika yra tavo sunaikinimas. Jeigu priimi lervos meilę, tai kartu susitaikai ir su tokia meilės logiką. Tada būsi žavėjimosi objektas tik kalėjime arba po žemėmis.