„Magijos“ teorija filognozijoje

Šiame skyrelyje pratęsiu sątvaro filognozinę analizę, kurioje pateiksiu sumatoriaus, sumanto ir sumato terminų platesnį paaiškinimą, su konkrečiais pavyzdžiais. Šis aiškinimas bus šiek tiek sudėtingesnis, todėl suprantamas tik įsigilinusiems į mano iškeltas filognozijos problemas. Kitiems skaitymas greičiausiai neduos jokios naudos, nes sudėtingas koncepcijas galima suprasti tik gerai įsisavinus pradmenis. Dėl šios priežasties laukiančius lengvo ezoterinio pasiskaitymo turėsiu nuvilti. Kiti, galbūt, turintys šiek tiek labiau išlavintą protą, net nesusipažinę su ankstesniais klausimais, esmę sugebės suprasti.

Tiems, kam sunku įsivaizduoti ką reiškia žodis laksatinis ekranas, kuris yra pagrindinė filognozijos aprašymui naudojama konstrukcija, siūlau į terminą pasižiūrėti paprasčiau, matematiniu žvilgsniu. Paprastą laksatinį ekraną galima įsivaizduoti kaip koordinačių sistemą, kur vertikali ašis žymi erdvę, x, o horizontali – laiką, t. Tai pats paprasčiausias atvejis, iki šiol naudojamas moksle, kurį laikau neteisingu, nes anapus sumatoriaus tokių dėmenų, kaip x ir t nėra. Naujas laksatinis ekranas yra toks, kuriame klasikiniai dėmenys, atvaizduojami ašyse, pakeisti naujais. Tai nėra taip paprasta, nes iš savo prigimtinių suvokimo formų išlipti labai sunku.

Taigi ašys x ir t yra dėmenys, paimti iš sumanto darybinių elementų, kurie veikia kaip formos, į kurias psichikoje įstatoma sumatas, arba pats objektyvus atvaizdas. Šioje koordinačių sistemoje sumatas būtų atvaizduojamas kreive grafike. Tarkime tai elementas, judantis tam tikru greičiu, kuris nustatomas naudojant ant ašių atsirandantį skirtumą liniuotės projekcijose. Taip kuriant formules, sumaišomos sumato ir sumanto savybės, objektas suvokiamas iš gaublės perspektyvos sąmonėje, kur gaublė sudaro savotišką objekto vertinimo atskaitos sistemą.

Skaityti toliau

Objektyvaus pažinimo struktūra

Filognozo kelionė prasideda nuo pačių akivaizdžiausių, sątvaro paviršiuje pasirodančių principų, kuriuos atranda visi šiuo keliu einantys tikrovės tyrinėtojai. Šių principų užuominos randamos religijoje, filosofijoje, ezoterikoje ir moksle. Tačiau man žinomuose variantuose trūksta išbaigtumo, teisingo įsigilinimo į savo sąmonės struktūrų esminius bruožus. Teisingu keliu ėjo I. Kantas, E. Husserlis, M. Heideggeris, filosofiniu metodu tyrinėję sąmonės, kurią vadinu sątvaru struktūrą, tačiau jų pasiekimai nepakankami, filognozijos ir filognozo netenkinantys. Filognozija siekia ne išminties, bet pažinimo, todėl didelė dalis filosofais vadinamų tyrėjų iš tikro buvo ne filosofai, bet filognozai. Mano tikslas šią kryptį išgryninti, atskirti nuo filosofijos ir užsiimti joje tik tikrovės pažinimu, bet jokių pašalinių užsiėmimų. Šiuo požiūriu esu pirmasis, „grynas“ filognozas, dedantis naujos srities pamatus.

Kadangi tai pažinimas, nenuostabu, kad filognozijai labai svarbus logikos klausimas, kurį bandau spręsti kitaip, ieškodamas naujo racionalumo, kuris būtų anapus vaizdo ir veiksmo. Tačiau pradžia visgi yra vaizdas ir veiksmas, kuriuos peržengti bus įmanoma tik tada, kai suprasime šio paviršiaus esmę ir būsime pasiruošę žengti tolesnį žingsnį, žingsnį į gelmę. Logika, kaip žinia, gali būti subjektyvi ir objektyvi. Subjektyvi logika naudoja emocijas ir grynas su niekuo nesusaistytas formas. Tokia logika formą ne tiek paima iš tikrovės, kiek jai primeta. Tokia logika yra subjektyvaus psichovektoriaus pagrindas, kuris veiksmą sujungia su tam tikra žinių, žinojimo sistema. Tokia logika gali programuoti tik save arba kitą sąmonę, tačiau negali objektyviai veikti tikrovės. Tuo pagrįstos visos psichologinės operacijos, folklorinės ezoterikos ir mitologijos, kurios kuria „technologiją“ iš psichinio substrato ir ta technologija veikia tik kaip šio substrato manipuliavimo priemonė.

Kitaip yra su objektyvia logika, kuri atitinka objektyvios tikrovės formą, kurią žinant, galima tikrovei daryti realų poveikį, tai yra, ne per suvokimą, ne per įspūdį ar iliuziją, bet per realų veiksmą su pirmapradžiais objektais. Tuo kažkokia dalimi užsiima filosofija, ezoterika, bet daugiausiai mokslas. Tuo tarpu religijoje, mitologijoje, magijoje objektyvios logikos yra mažiausiai. Šios senovinės sąmonės valdymo technologijos šiais laikais yra atgyvena visose objektyviose srityse, vienintelė vieta, kur dar gali rasti sau vieta yra psichologinė konsultacija ir terapija. Tame nieko nuostabaus, nes tokios logikos visos pagrįstos manipuliavimo savo ir kitų psichika psyopais. Aišku, negalima sakyti, kad psyopai neveikiantys – jie yra puikūs manipuliavimo sąmone instrumentai. Kai sakoma, kad tai neveikia, tai turima omenyje, kad jie neveikia kaip objektyvi technologija, kuria galima, vien per žinias, žinojimą manipuliuoti realia substancija, visu substancijų spektru.

Skaityti toliau

Tiesos vertinimo principas

Remiantis tuo, kas pasakyta pirmame „Filognozijos pradmenų“ tome apie kūnų sandarą ir racionalizuotą Uroboro schemą, galima apibrėžti pagrindinį bet kokio pažinimo principą, naudojamą visose pažinimo sistemose, tačiau aiškiai ir detaliai pirmą kartą atskleistą tik filognozijoje. Norint jį suprasti, reikia per hipostratas žiūrėti ne horizontaliai, nuo priekinės iki galinės sąmonės, bet vertikaliai, neriant iš tikrovės paviršiaus tiesiai į pačią gelmę. Viršuje turime sumatorių, kurį žymime raide A; po juo turime substratinį gnostinį implantą į nematomą gelmę, žymimą B; ir pačią neapdorotą nematomą tikrovę, žymimą X. Raidės naudingos tuo, kad leidžia glausta forma aprašinėti pagrindinę tikrovės struktūrą, kaip ji atsiveria iš sumatoriaus vidaus.

Tai trys tikrovės formos, įmanomos iš žmogiškos suvokimo perspektyvos, sukuriančios tiesos pasireiškimo būdus. Kiekvieną reiškinį galima laikyti šių trijų parametrų funkcija. Akivaizdu, kad dažniausiai tikrovė atsiveria labai iškraipyta, nepilna forma arba iš viso neatsiveria, todėl norint ją padaryti matoma, reikia atlikti papildomus veiksmus. Tai ir yra kuriamo naujo filognozijos metodo pagrindinis uždavinys. Pažymėję reiškinį simboliu Ω, gauname tokią funkcijos išraišką: Ω (A, B, X).

Šį variantą dar reikia patikslinti, nes tikrovėje yra daugiau dalių negu rodo raidės B ir X. Visi substratai skyla į kuriančiojo prado substratą ir kūrinio substratą, todėl B1 – kuriančiojo prado gnostinis implantas ir B2 – kūrinio gnostinis implantas. Šis atskyrimas būtinas, nes kūrimo ir kūrinio hipostratos tokios skirtingos, kad turi būti dalinamos į atskirus segmentus loginėse struktūrose. Tas pats galioja ir tikrajai realybei, kuri sudaryta iš mažų mažiausiai dviejų dalių X1 ir X2 pagal gnostinių implantų analogiją. Sumatorius yra pagrindinis realybę surenkantis veiksmas, parodantis ją pagal sątvare užkoduotą kūnų sistemą; ir žmogus, naudodamas sumatoriaus surinktą realybę, kuria jos surastus modelius, atskleidžia hipostratų simetronus.

Skaityti toliau

Van Gogas skerdykloje

Filognozijos žinojimo sistemoje bandau savomis sąvokomis permąstyti tai, kas yra žmogus. Tai darau stengdamasis atverti jo gelmę tam, kad parodyčiau kas yra paslėpta už paprastoje patirtyje pasirodančio fasado. Norint geriau save pažinti, tokio paprasto žinojimo jau neužtenka ir turime siekti daugiau. Kadangi tai pažinimas, negana to – ne kūrybinis pažinimas, estetinio vaizdavimo pasitelkti negaliu. Dėl šios priežasties žmogaus paveikslas atrodo sutechnintas ir nužmogintas, tarsi norėčiau pateikti žmogų kaip daiktą ar bevertį objektą. Kodėl tai netiesa ir kodėl filognozija nebus kuriama kaip techninė disciplina, paaiškinsiu toliau. Visą struktūrą lemia „Filognozijos pradmenyse“ pateikti trys sąmonės kokybės kriterijai, kurie yra a) tiesos procentas, b) veiklos mastas, c) pozityvus traktavimas. Pirmi du – daugiau techniniai kriterijai, tačiau juos bandoma kompensuoti trečiame punkte.

Pradėkime žmogų aiškinti nuo įsivaizduojamos pradžios, kai tikrovėje, kuri yra tik simetrijų valdomas, inertiškas rėizolas, įvyksta laisvės įvykis. Kokia šio įvykio prigimtis, kaip galime paaiškinti jį paprastomis, mūsų jau turimomis filognozijos sąvokomis? Pirma formuluotė būtų tokia: laisvės įvykio esmė – informacinės gaublės energetinėje gaublėje susiformavimas. Tarkime, kad iš pradžių pasaulis tėra taškinių, energetinių elementų sankaupa, kuri surišta tik lokaliai. Šiuos taškus valdo pamatiniai simetronai, kurie sukrinta taip, kad geriausiai atitiktų geometrinės formos. Tokioje realybėje laisvė neįmanoma, viskas joje determinuota. Tačiau tarkime, kad tokioje taškinėje terpėje atsiranda galimybė pridėti papildomų dimensijų ir taškai yra plečiami į informacinius plotus. Rėizole visos sąveikos vyksta tiesiogiai, taškas į tašką per jėgą; eiolas susiformuoja tada, kai atsiranda galimybė sąveiką sumuoti į informacinį plotą, išplečiant dimensijų skaičių. Tokioje sistemoje kai taškas veikia tašką, galimybių jokių nėra, nes sąveika yra elementas-visuma vienas prie vieno. Bet tarkime, kad susumavus visą plotą, pateikus jį kaip suvokiamą vaizdą, atsiranda galimybių perteklius, kuriame jau reikia gebėjimo orientuotis – taip tikrovėje atsiranda laisvės dimensija.

Skaityti toliau

Dievų karas

Pateikus bendrą filognozijos vaizdą pagrindinėse dvejose schemose, idėja užbaigiama į tikrovę pažiūrėjus iš sąmonės perspektyvos, pagal tai, kiek procentų joje matosi tikro pasaulio. Sąmonę galima vadinti informacijos sumatoriumi, kuris iš tam tikro kiekio signalų sukonstruoja tikrovės atvaizdą. Šie signalai užgriebia tik nedidelę dali tikro aplinkos vaizdo, todėl sumuojamas nepilnas informacinis plotas. Koks yra pilnas plotas ir kokia dalis jame atitenka sumatoriui įvertinti sunku, tačiau tai matosi iš to, kiek mes suprantame tikrovę ir kiek galime ją valdyti. Mano spėjimu fenomenloginis sumatorius sumuoja tik 2,5 proc. viso vaizdo, prie kurio dar pridedami 2,5 proc. intelektinio antisumatoriaus, kuris kuria sensoriumo paaiškinimus kontinuumų metodu. Taip gaunami 5 proc. viso informacinio ploto. Akivaizdu, kad tai labai mažai, ir tai, ką mes matome savo šviesos arkose – labai netikslus ir iškraipytas aplinkos vaizdas. Tačiau jo pagrindu mes turime orientuotis, jo pagrindu kuriame tikrovės pažinimo modelius.

Atrodytų savaime suprantama, kad turime siekti 100 proc. tikrovės formos, kuri yra visa, pilna tiesa, tačiau šis klausimas ne toks paprastas. Vien dėl to, kad tą 100 proc. ne taip lengva įtraukti į proto laksatą, neiškraipant tikrovės formos, nes jo galimybės jai atvaizduoti – minimalios. Tačiau filognozijoje šį ribotumą bandoma spręsti naujų, laksatinių ekranų kūrimo idėja, siekiant sukurti pažangesnius tikrovės atvaizdavimo būdus. Galimybės vis tiek ribotos, bet daugėjant tikrų žinių, galima keisti savo sandaros formą, padarant ją labiau pažengusia. Tai tolima ateitis, ir tai šiuo metu neturėtų būti aktualu.

Skaityti toliau

Kuo pakeisti antisumatorių?

Norėdami suprasti kuo skiriasi tikras mokslas nuo netikro, turime surasti tą tašką, kuriame įvyksta išsiskyrimas ir suprasti šio išsiskyrimo priežastis – kodėl viena atšaka nueina teisingu keliu, o kita klaidingu. Tam reikia šiek tiek patyrinėti vidinę žmogaus dalį, suvokti kokiais principais ji yra pagrįsta. Supaprastinimo dėlei tarkime, kad žmogus sudarytas iš sąmonės ir proto; sąmonė – tai savotiška gaublė, kurios viduje turime minčių ekranus. Sąmonės principą apibrėškime kaip sumatorių, kuriame vyksta surinktų duomenų sintezė, suformuojama į objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Pati sąmonė kaip visuma antisumatoriaus sugebėjimų neturi arba jie labai neryškūs, tačiau jis labai stipriai išryškėja žmogaus prote ir sudaro žmogaus sandaros antrą polių. Todėl sąmonė yra tik sumatoriaus veiksmo erdvė, o prote suprojektuotas sumatorius ir antisumatorius, kuris gali judėti abiem kryptimis, nuo visumos prie dalies ir nuo dalies prie visumos.

Todėl suvokimas veikia kaip kokybinis informacijos sumatorius, o protas sudarytas iš sumatoriaus ir antisumatoriaus. Nuo to kokia savybė dominuoja priklauso mąstymo tipas: holistinis, jausminis, asociatyvinis, indukcinis, sintetinis yra sumatorinis; o analitinis, matantis detales ir faktus, logikas ir ryšius yra antisumatorinis. Mokslo išsivystymas priklausė kaip tik nuo šių polių išsiskyrimo, kai prote pradėjo formuotis antisumatorius ir analizė. Sumatorius ir antisumatorius prote gali būti

Skaityti toliau