Šmėklinis sumatorius

Dabartinis Filognozijos variantas nėra aukšto lygio, nes naudojamas tik antisumavimo pavadinimais metodas, kuris gali sukurti daugiausiai 1 versijos teoriją. Toks metodas naudojamas religijoje, ezoterikoje ir filosofijoje, kurių lygis po tūkstančių metų darbo – minimalus. Šį lygį seniai turėjome gerokai pakelti, tačiau tikras darbas buvo slaptinamas, o fasade naudojamas tas pats žemo lygio modelis, su kuriuo apgaunama kiekviena nauja žmonių karta. Filognozijos tikslas – ištaisyti šią padėtį, tačiau galėsiu pasiūlyti tik, geriausiu atveju, 2 versijos gnostinį implantą į visus tris jau ne kartą minėtus substratus. Tie, kas sugebės įsisavinti – supras daugiau, tačiau imuosi saugumo priemonių, kad tai nepavirstų nusikalstamomis technologijomis, prie kurių kūrimo prisidėti nenoriu.

Šiame skyrelyje panagrinėsiu šviesos arkos modelio išplėstą variantą, kuris pagilina ankstesnę struktūrą, papildo ją naujomis sąvokomis, naujais principais, nubrėžia perspektyvą į anapusinį pasaulį, pateikiant viltingą pomirtinio pasaulio interpretaciją. Jokių garantijų duoti negaliu, tačiau tam tikri svarstymai gali pasirodyti pakankamai įdomūs visiems, kas domisi religinėmis temomis, sielos ciklu šioje realybėje. Prie to paties, galima sakyti, pateikiamas ir naujas sielos modelis, kuris ją iškelia į paviršių iš hipostratinės pasąmonės gelmės. Kitaip aiškinama mirtingoji ir amžinoji žmogaus dalis.

Pirmame „Filognozijos pradmenų“ tome paaiškinau, kad žmogus sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos. Rodančioji dalis yra ta, kuri rodo, o rodomoji yra tai, kas rodoma. Šios struktūros visuma vadinam sumatoriumi, nes rodančioji dalis rodo anapusinę tikrovę per informacijos sumavimą. Akivaizdu, kad sumavimo pagrindas turi būti kažkokia reali substancija, sudaranti pirmapradžio, hipostratinio žmogaus kūno galinę dalį, kurią aš įsivaizduoju kaip tam tikrą bozoninį eterį. Anksčiau šią struktūrą vadinau luksorinų lauku, tačiau antisumavimo pavadinimais lygmenyje šis pavadinimas reiškia nedaug, nes jis nerealizuotas praktiškai. Filognozija yra praktinė, todėl turi vykdyti realius tyrimus, tačiau visi tyrimai prasideda nuo idėjos.

Skaityti toliau

Kūrimo teorijos

Tiriant viso žmogaus spektro klausimą, kūrimo problema yra svarbiausia, tačiau norint ją išspręsti, reikia peržengti įsisenėjusius mąstymo šablonus. Kadangi naudojamo gnostinio implanto versija labai neaukšta, kol kas užtenka tik bendros struktūros suvokimo, tačiau ateityje ji turės būti gerokai pagilinta. Kol kas žengiame pirmus žingsnius, todėl užtenka pristatyti pačią idėją, kuri ateityje turi galimybę pavirsti rimtu filognozijos principu. Principas, kurį noriu pristatyti, nėra naujas, nes mano jau naudotas prieš tai, tačiau šiame skyrelyje noriu viską surišti į bendrą, rišlią sistemą. Šablonas naudojamas tas pats, ant smaigalio pastatytas trikampis, kuriame matosi pagrindinės tikrovės tyrimo kryptys, naudojamos antrajame tome kaip knygos struktūra.

Kiekvienas iš trijų kampų yra gaublė, į kurios substratinį pagrindą įdedame gnostinį implantą, turėdami tikslą paaiškinti jos pamatinį simetroną. Viršutiniai du kampai jau buvo paaiškinti, tuo tarpu pamatinės gaublės simetronas lieka paslaptyje ir klausimas turės būti išspręstas ateityje, remiantis ta informacija, kuri turima fizinėje ir gnostinėje branoje. Fizinė brana suvokiama per priekinę sąmonę, per priekinės suvokimo dalies sumatorių, kur randame vadinamąją „objektyvią realybę“. Koks jos tikras objektyvumas iki galo neaišku, bet iš konfigūracijų sumatoriuje galima įžvelgti tam tikrus charakteringus šios realybės bruožus. Gnostinė brana pasislinkusi galinės spektro dalies kryptimi ir čia randame subjektyvųjį pasaulį, kuriame viešpatauja laisvė ir galimybė atlikti kūrybines manipuliacijas, modeliuoti. Čia taip pat akivaizdžios tam tikros savybės, kurias galima padaryti pirmo gnostinio implanto į galinę spektro dalį pagrindu.

Reikia aprašyti koks yra pagrindinis struktūrinis vienetas, naudojamas pradiniame gnostiniame implante į hipostratinę erdvę. Jį vadinu multivektoriumi, sudarytu iš sutvarkytų atskirų vektorių sistemos, veikiančios tam tikrame substancijos plote. Vektorius yra labai plati sąvoka, nebūtinai suvoktina kaip erdvinis judėjimas ar erdvinis skirtumas, vektorius yra bet koks būsenos pasikeitimas, bet kokioje terpėje ir bet kokioje struktūroje, todėl neturi būti įsivaizduojamas paprastai, kaip elementarusis erdvinis matematikos vektorius. Pavyzdžiui, apskritimą galima suvokti ir kaip apskritiminę struktūrinę aibę.

Skaityti toliau