Proto teroras visame gražume

Diskusijų žlugimas

Rašydamas šį blogą nuo tiesioginių vertinimų stengiuosi susilaikyti, nes nemanau, kad jie padėtų pasiekti mano tikslą, kuris yra žinojimas, o ne susidorojimas. Tai nereiškia, kad nereikia spręsti klausimų susijusių su nusikalstamu transhumanizmu. Tiesiog aš tai laikau ne savo pagrindiniu klausimu. Aš tik pateikiu informaciją, o ką su ja daryti – tegul mąsto patys žmonės. Klausimą galima spręsti per organizuotą neapykantą ir per protą, per propagandą ir per paaiškinimą, per aklą fanatizmą ir per įsigilinimą. Aš renkuosi antrą variantą, kuriuo grindžiu savo blogą, rašydamas jį todėl, kad esu privilegijuotoje padėtyje ir žinau, kas iš tikro vyksta planetoje. Todėl galiu padėti tiems, kas nežino. Šio straipsnio pagrindinė tema yra polemikos žlugimas, švietimo sistemų išaukštintos diskusijos išsigimimas.

Diskusija, matyt, išsigimsta todėl, kad jau savo prigimtyje turi tokių tendencijų, dėl kurių pavirsta į savo priešybę. Diskusija tampa propaganda, kurios tikslas organizuoti neapykantą ir nukreipti ją norima kryptimi. Tad kadangi diskusijos pagrindinis tikslas išsiaiškinti, o propagandos – manipuliuoti, atsiranda skirtumas tarp protingo kalbėjimo ir noro užvaldyti smegenis. To negali leisti nei vienas laisvas žmogus, tad reikia atsvaros tai propagandos lavinai, kuri užgriuvo dabartinį eterį.

Iš masinio poveikio priemonių vykdomo (dez)informavimo, kuriuo užsiėmusi establishment’ui tarnaujanti propagandos ministerija galima išskirti dvi vidines grupuotes, kurios net būdamos viena sistema, veikia atskirai, tai yra, kiekviena atidariusi savo frontą ir konkuruoja dėl visuomenės dėmesio. Visgi aš įsitikinęs, kad veikia viena sistema, tačiau vaidinamas ideologinės diferenciacijos spektaklis, kurio tikslas neprileisti prie valdžios tikrų antisisteminių jėgų.

Pirma grupuotė yra provakariečiai (proeuropiečiai arba proamerikiečiai). Politiškai ar ekonomiškai ši grupuotė daugiau susijusi su Europos sąjunga, o kariniu aspektu – su JAV. Ši grupuotė akylai seka visuomenės nuotaikas ir idėjas, ir propaguoja pirmiausiai proamerikanizmą kaip politinę struktūrą ar visuomenės sanklodą. Kitaip ši grupuotė klaidingai vadinama “neoliberalais”, nors šioje propagandoje nėra jokio liberalizmo, nei “neo-”, nei kokio nors kitokio.

Antra grupuotė yra nacionalistai, kurių pavienius atstovus galima rasti politikoje, švietimo sistemoje, propagandos ministerijoje ir t.t. Juos galima pirmiausiai laikyti anti-vakariečiais, kovojančiais dėl suvereniteto išsaugojimo, t. y. dėl savo valdžios. Aišku, geopolitiškai tai sunkiai įsivaizduojama, bet “principas aukščiau visko”, net jeigu jis logiškai neįsipaišo į jokią realybę. Nugalėti Rytus, per mažai pajėgumų, o paveikti vakarietiškus globėjus irgi neįmanoma, nes jų tikslas yra ne moralinė nacionalizmų globa, bet savo geopolitinis žaidimas, kuris tiesiogiai nukreiptas prieš pagrindinius konkurentus. Pagalba tėra šio žaidimo primityvi maskuotė, kurią kiaurai permato kiekvienas bent kiek mąstantis žmogus.

Pirmieji svajoja apie sėkmingą karjerą vakarų organizacijų sistemoje, nors tai tik reti pavieniai atvejai, kurie naudojami kaip masalas. Tai yra, bandoma pavaizduoti, kad elgiamasi kaip su “lygiais”, kad atveriamos lygios galimybės. Tad, jeigu žmogus (karjeristas) supranta, kad šansų kaip organizacijai nėra (pavirsti vakarų sistemoje galingu ir įtakingu politiniu dariniu), tai bent siūlomos individualios karjeros galimybės, kurios išrinktiesiems gali sukurti viliojančią perspektyvą. Tačiau nesunku suprasti, kad tai įmanoma tik išsižadant Lietuvos. O nacionalistai, priešingai, propaguoja likimą Lietuvoje – iki “paskutinio kraujo lašo”, be “kovos” neatiduodant niekam nieko. Tačiau tai naivu, kaip noras gauti ką nors nemokamai.

Taigi turime dvi grupuotes ir dvi šitų grupuočių propagandos kryptis: 1) proamerikanizmas ir antirusizmas (padedant Amerikai vykdyti planetos užvaldymo planą), 2) antiamerikanizmas ir antirusizmas, siekiant išlikti patiems. Matome, kad antirusizmas establishment’ą vienija – šioje sistemoje minėtos grupuotės veikia kartu. Tačiau čia yra antivakariečių pagrindinė silpnoji vieta – jie nori naudotis vakarų politine, ekonomine ir karine galia, bet tuo pačiu išsaugoti savo senovinį identitetą ir valstybę. Bet tai neįmanoma, nes “nemokamas sūris būna tik pelėkautuose” ir akivaizdu, kad vakarai tik žaidžia savo geopolitinį žaidimą, kurio pagrindinis tikslas sunaikinti Rusiją, o paskui ir visas likusias liliputines valstybes.

Ir yra paskutinė grupė žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neangažuoti niekam ir skiria kur yra šitų grupuočių propaganda o kur realybė. Ir svarbiausia – nesiekia užsiimti nei neapykantos organizavimu, nei sutinka būti politinių manipuliatorių valdoma fanatiška mase. Geopolitinė situacija – sudėtinga, tačiau velnio pagalbos prašyti gali tik bepročiai, nes jis iš tikro padės, bet to kaina – amžinybė…

Taigi prasidėjus visų ilgai lauktam geopolitiniam žaidimui eterį užpildė ne šalta analizė, ne diskusijos, ne objektyvios informacijos skleidimas (t. y. žaidžiant ne į vienus, bet į abu vartus), bet propaganda ir smegenų plovimas, keiksmažodžiai “žurnalistų” straipsniuose, pasityčiojimas ir žeminimas. Tai ką pamatėme – turėjo apstulbinti visus matančius žmones – visa žiniasklaida užvaldyta ir nėra nei vieno antisisteminio informacinio tinklalapio. Viskas užgrobta establishment’o, o “laisvoji žurnalistika” tik apgaulė blogai matantiems žmonėms.

Sublimuoto banditizmo grimasos

Tačiau šiame straipsnyje mane domina ne tiek geopolitinė situacija ar propagandos taikiniai, bet pats reiškinys, kai propaganda tampa intelektualiniu ir psichologiniu smurtu, kuris savo poveikiu mažai skiriasi nuo fizinio smurto.

Tiesiog ant visuomenės galvų buvo išlieta tokia propagandinio mėšlo lavina, kad nesureaguoti neįmanoma. Pradėti galima nuo klausimo, kuo skiriasi jėgos ir proto pranašumas ir kodėl civilizacija jėgos pranašumą menkina, o proto pranašumą aukština. Bandoma primesti įsivaizdavimą, kad jėga akla, primityvi, susijusi su banditizmu ir t.t.

Protas yra šviesa, gėris, išaukštinimas, susijęs su inteligencija. Tačiau tai nėra tikslus įsivaizdavimas, nes savaime jėga nėra nei akla, nei primityvi ir norint svertus sukaupti, reikia dirbti ilgus šimtmečius. O protas pritaikytas susidorojimui, naikinimui, niekinimui ne ką gražesnis už “aklą jėgą”. Protas – gali būti toks pats banditizmas, kaip ir jėga. Naudojant jėgą, susidorojimas yra “nusikaltimas”, o naudojant protą susidorojimas “teisėtas”, nes kas nelogiška – turi būti “sunaikinta”. Protas turi būti pasaulio valdovas, net jeigu kūnas yra paliegęs ir suliurbėjęs – pasakai silogizmą iš trijų teiginių ir sutriuškini planetinę imperiją, kuri pradeda nykti tiesiog akyse (aišku tik silogizmų genijaus). “Inteligento” vaikiška svajonė.

Po paskutinių kelių mėnesių propagandinio teroro, nukreipto prieš Rusiją, matome, kad proto banditizmas labiausiai reiškiasi informaciniuose karuose, kuris pasiekia tokį laipsnį, kad net grasinama pasikėsinimu į egzistenciją – atseit, jeigu neužsičiaupsit su propagandinėmis kuokomis suskaldysime ne tik raides, bet ir makaules. Toks yra propagandinio banditizmo “protas”.

Filosofai, logikai ir filologai bando įrodyti, kad tiesa ir logika iš tikro naikina savaime. Tad reikia šiais dalykais apsiginkluoti ir tapsi nenugalimas. Visa bėda ta, kad tiesos ir logikos klausimas ne toks jau paprastas. Pretenzijos į tiesą ir neklystančią logiką – nepagrįstos. Tad pažiūrėkime kaip vyksta mąstymo procesas, šaudantis tiesos ir logikos kulkomis, skaldantis galvas idėjų kuokomis. Kaip “inteligentas” tampa barbaru ir banditu, neapykantos ir smurto organizatoriumi.

Savo bloge aiškinau ne kartą kaip surenkamos tiesos ir logikos kulkos žmogaus prote. Viskas prasideda nuo koreliacijos tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų žievės pirmame kognityviniame šuolyje: iš pradžių užpildomos juslinės zonos, toliau iš jų neuronų projekcijos pereina į kognityvines sritis. Dėl pastovių anatominių ryšių, tarp jų atsiranda koreliacija, arba susietumas. Šią struktūrą aš suvokiu kaip sąmonės senosoriumą, kuris yra pasaulis ir asociatyvinę hologramą, kuri yra protas. Taigi koreliacija pirmame kognityviniame šuolyje suriša pasaulį ir protą, įdeda į žmogaus sąmonę kognityvines struktūras bei faktus, kuriais remdamasis žmogus mąsto. Bet tai jau antras kognityvinis šuolis, kuris protą, per mintis sujungia su pasauliu. Tokio sujungimo pagrindas yra informacijos surinkimas iš asociatyvinės hologramos, kuri yra visų pasaulio struktūrų modelis, ir jos susiejimas mintyje, kuri po to projektuojama į “objektą”.

Tiesa ir logika ir yra tokių vidinių asociatyvinių proto struktūrų surinkimas, kuris naudojamas propagandiniam naikinimui.

Paradigmos, teorijos, sąvokos proto surenkamos iš aplinkos ir formuojamos pirmame gyvenimo ketvirtyje. Tuomet rinkimas tikrovėje užsibaigia ir sąmonė renka tik smegenyse ir žmogus tampa ideologiniu zombiu, sugebančiu mąstyme susieti tik tam tikras prote užkoduotas sąvokas. Iš tikro tokie yra visi žmonės – proto ir kalbos vergai, nesuvokiantys kaip veikia smegenys. Todėl norint pavergti žmogų, pirmiausiai jis padaromas proto vergu. Tada belieka įdėti atitinkamas sąvokas ir laisvo žmogaus nelieka visam likusiam žmogaus gyvenimui, t. y. trims gyvenimo ketvirčiams. Dėl šios priežasties aišku, kodėl tokia didelė reikšmė skiriama “švietimui”, jis yra vergovės pagrindas. Nes skirtingas asociatyvines hologramas sinchronizuoti sudėtinga, o masė visada valdoma labai lengvai, tereikia suformuoti kelis primityvius vaizdinius ir idėjas. Kitaip sakant, iki 25 metų į galvą “tiesa” dedama, o po to ji “surinkinėjama” likusius 75 metus.

Kyla klausimas, kaip galima diskusija ir polemika. Nesutarimai dažniausiai iškyla dėl skirtumų asociatyvinėje hologramoje. Jie verčia diskutuoti, tačiau ar neatrodo, kad iš tikro ji neįmanoma ir jos net nesiekiama. Kai asociatyvinės hologramos prištampuotos pagal vieną šabloną viskas aišku nėra ką diskutuoti, galima tik varžytis geresnėmis žiniomis, ar iškalbos gebėjimais, bet visada sutariant arba vienas kitam pritariant. Tačiau kai masės nėra ir žmogus išsiskyręs per laisvės individuacijos procesą, diskusija yra naikinimas. Prasideda susišaudymas, kurio tikslas pažeisti susiformavusią kitokią asociacijų sistemą, sutrikdyti jos veikimą ir žmogų sugniuždyti. Tada vedamas tokios “sėkmės” ir pranašumo gali daryti praktiškai ką nori, nes tavo tiesos ir logikos kulkos pasiekė taikinį. Ideologija tokia, kad po tokios parengiamosios stadijos turi teisę pereiti net prie egzistencijos naikinimo, arba jos pavertimo apgailėtinu vegetavimu. Akivaizdu, kas tai yra – tai paprasčiausias filologinis banditizmas.

Išorėje priešprieša atsiranda tarp skirtingų ženklų, kurie yra raidės ir žodžiai. Tačiau šie ženklai turi turiningą gelminę reprezentacijos struktūrą, kuri atsiranda asociatyvinės proto hologramos viduje. “Tiesos” ir “triuškinančios logikos” yra sąvokų surinkimas iš šios gelminės reprezentacijos, kuri susiformuoja žmogaus pasąmonėje. Pavyzdžiui, jeigu žmogus suformuotas smegenų plovimo sistemoje, tai nesant prieštaravimų aplinkoje ir tikrovėje, žmogus tampa ideologiniu zombiu, kuris visą gyvenimą surinkinėja propagandinį šiukšlyną, kuris tampa žmogaus gyvenimu. Tokios yra tiesų ir neginčijamų logikų pagrindinis principas, kurį aš vadinu semantine haliucinacija.

Pavyzdžiui, iš nubraižytos priešpriešos imkime sąvokas “masė” ir “individualizmas”. Ar įmanoma kokia nors diskusija ir pergalė? Man atrodo, tai būtų toks pats stebuklas, kaip ir religinis atsivertimas. Kokios “diskusijos” taktikos naudojamos: “to nėra”, “tai neįmanoma ir neegzistuoja”, o jeigu taip, tai ir sąvoka turi išnykti ir aš galiu tau “padėti”, papasakodamas apie savo teisingas sąvokas. Toliau, jeigu sunaikinimas nepavyksta, tada bandoma sąvokas nukenksminti, asocijuojant jas su nemaloniomis būsenomis (”kvailys”, “menkysta”, “iškrypėlis”, “išdavikas”, “velnias”, “tradicijų griovėjas”, “nusikaltėlis”).

“Masė yra jėga, o individualizmas griauna valstybę (ir apskritai asmenybėmis visi būti neturi teisės, tai tik išrinktųjų privilegija).”<> “Individualizmas išlaisviną žmogų ir išaukština jo kūrybines galias, o masinė sąmonė ardo asmenybę, ją žlugdo ir apskritai tai yra vidutinybių teroras.” Abiem priešpriešos atvejais žmogų apima siaubas tik priešinga prasme: laisvą žmogų sukaustyti masės kalėjime, nors jo protas geba sieti mintyje nepriklausomą realybę; masės žmogų padaryti laisvu ir pačiam atsakingu už savo sprendimus ir gyvenimą, kai įprasta būsena ne laisvai mąstyti, bet paklusti autoritetui. Ir t.t.

Manau akivaizdu: atsivertimas neįmanomas, todėl pradedama siekti ne atsivertimo, bet ideologinio sunaikinimo tiek loginėmis, tiek socialinėmis priemonėmis, t. y. pradedant grasinti net egzistencijai. Diskusija nieko nedomina; arba diskusijos yra tik treniruotės, kurių tikslas užaštrinti savo naikinimo gebėjimus ir pasiruošti “kovoti” kojomis, rankomis ir liežuviu. Ši praktika, pavyzdžiui, naudojama universitetuose.

Tad ar įmanoma bent vienoje pusėje “triuškinanti tiesa” pažiūrų prasme? Pažiūros yra pažiūros – nei tiesa, nei netiesa.

Tiesiog tai patirties sukurti įsitikinimai, kurie nėra nei teisingi, nei klaidingi. Tad jeigu įsitikinimų neįmanoma suėsti su tiesos rūgštimi, pasirinkimai lieka tik keli: mirtinas karas arba tolerancija galimybių ribose. Negerbianti žmonių valdžia renkasi karą ir savo padėties įtvirtinimui žmones daro kuo silpnesniais, kad su smegenų krušimu jais būtų lengviau manipuliuoti, kad jie visada eitu ten, kur rodo fiurerio pirštas…

Ir visą tai parodė vietinė ir pasaulinė propagandos ministerija, užnuodijusi laisvų žmonių sąmonę ideologiniu dvoku, kuriam išvėdinti, jaučiu, reikės nemažai laiko.

Vienu žodžiu, pagal vieno tokio barsuko išsireiškimą stebėjome “proto terorą visame gražume”.

Semantikos sąmokslas

Ženklas ir jausmelis

Didelė dalis komunikacijai naudojamų ženklų ne tik perduoda informaciją, bet ir išreiškia tam tikrą požiūrį į ją. Bendrai paėmus, tas požiūris gali būti teigiamas arba neigiamas. Šis konotacijos reiškinys atsiranda net pačiuose neutraliausiuose ir objektyviausiuose ženkluose, tokiuose kaip matematiniai. Skaičiai, ir kiti ženklai, semantiškai neutralūs ir nesusiję su jokiu emociniu požiūriu; tačiau užtenka prisiminti skaičius naudojamus vertinimo skalėje ir ši mintis pasidaro aiški. Vienetas arba dvejetas – ne tik paprasti skaičiai, bet turi ir emocinį krūvį, kuris gali būti ryškesnis ar menkesnis. Konotacijos ryškumas priklauso nuo daugelio dalykų.

Vienetas arba dvejetas yra blogai, nes šie skaičiai naudojami neigiamam įvertinimui. Šis pavyzdys su aritmetiniais ženklais parodo, iš kur ir kaip ženkle susiformuoja neigiamas arba teigiamas krūvis. Jis į ženklo semantiką perduodamas iš tos emocinės aplinkos, kurioje to ženklo ir jo prasmės buvo išmokta. Dvejetas, du, 2 – skaičius, išmoktas mokykloje, ir nurodo į neigiamą emocinę aplinką. Formuojantis šiam ženklui, atmintyje atsiranda negatyvus supratimas, kurį išgirdus patiriama emocinė įtaka. Kitaip sakant, ženklo prasmė, kaip emociją sukeliantis įspūdis, išreiškia tam tikrą požiūrį, kuris susiformuoja tada, kai emocija semantizuojama ir sujungiama su ženklo informacija.

Valdyti žmogų galima įvairiai, bet vienas iš tokių būdų yra sukelti teigiamas arba neigiamas emocijas. Nes žmogus siekia to, kas semantiškai teigiama ir vengia to, kas semantiškai neigiama. Tas pat ir su emocijoms: neigiamų emocijų vengiama, o teigiamų siekiama. Jeigu tokios emocijos semantizuotos ir užkoduotos žodžiuose, tai ir žodžiai savo socialinėje aplinkoje arba siekiami, arba vengiami, rodant situacijas tokias, kurios asocijuotos su teigiamais žodžiais ir vengiant susijusių su neigiamais. Šis pavyzdys parodo, kad žodžiais, sukeliančiais emocijas, galima manipuliuoti žmogaus elgesiu, valdyti. Pavyzdžiui, kad žmonės nepavadintų tinginiu, stengiamasi daugiau dirbti arba kad nepavadintų kvailiu, stengiamasi kalbėti ir elgtis protingai ir t.t.

Pavadinus šiais žodžiais, galimos dvi reakcijos: 1) susigūžimas ir smūgių laukimas arba 2) aktyvus atsakymas su apsuktomis konotacijomis ir negatyviomis prasmėmis. Čia tas pat kaip muštynėse: viskas priklauso nuo žmogaus statuso ir jėgos panaudojimo galimybių. Nes jėgos gali būti lygios arba nelygios. Pavyzdžiui, valdžiai atsakyti semantine jėga vengiama, nes pagal socialines procedūras už tai gali grėsti susidorojimas, sukeliantis daug nemalonių emocinių išgyvenimų.

Semantika ir valdžia

Šitoks ženklų apdorojimas neatsiejamas nuo vertinimo sistemos. Nuo to priklauso kokie ženklai – negatyvinami ir kokie – pozityvinami. Pozityvinama tai, kas organizacijai arba visuomenei turi vertę ir negatyvinama tai kas žalinga arba nenaudinga. Pasirinkimas ir apsisprendimas priklauso nuo grupės tikslų ir vizijos, kokia turi būti socialinė tikrovė. Pavyzdžiui, pagrįsta kastomis, atskirtimi ir jėga; protu ir argumentais; arba moraliniais žmonių tarpusavio ryšiais visuomenėje.

Praktiškai visos vertinimo paradigmos paremtos tokiomis konotacijomis ir jos valdo būtent su tokiu semantizuotų emocinių situacijų „jausmeliu“. Įstatymų arba moralės principų pažeidėją, pavyzdžiui, vadina nusikaltėliu. Šis žodis turi labai ryškų neigiamą atspalvį. Pagal aprašytas situacijas žodžio „nusikaltėlis“ prasmė atsiranda iš socialinės aplinkos, kuri persekioja žmones, pažeidinėjančius įstatymus. Įdomu tai, kad ši negatyvi konotacija atsiranda, išmokstama, net tada, kai žmogus niekada nebuvo nusikaltėliu ir niekas jo nepersekiojo. Toks ženklo jausmelis susiformuoja vien iš supratimo, grasinimų, ir pavyzdžių, su kitais žmonėmis. Vaikas, po to paauglys ir suaugęs žino „kaip būna“.

Tokio žodžio panaudojimas priklauso nuo tikrovės. Ar žmogus iš tikro ką nors pažeidė, ar su juo, naudojant negatyvią semantika, norima susidoroti. Yra galimybės duoti atsakymus, kai jėgos lygios ir jėgos nelygios. Bet kokiu atveju, kai žmogus susiduria su semantiniu puolimu, jis gali gintis arba bėgti. Pranašesnis ir lygus atsako jėga arba įrodymais, silpnesnis atsako argumentais ir protu, iškeliant tikrovės klausimą. Nes pasakyti galima bet ką, net tai, kas netikra. O žmonės nesiaiškina. Todėl, kad neturi galimybių ar todėl, kad tikrovė net nedomina, pvz., jeigu žmogus sistemoje laikomas „mažaverčiu“, o susidorojimą organizuoja koks nors sistemos „kietiakas“. Todėl įrodymo klausimas vis dar laikomas vertingu, visai iš šios situacijos nešalinamas.

Svarbiausia, kad jėgos žodžiai veiktų, turi būti išankstinis smegenų paruošimas. Kaip tai vyksta – jau rodžiau. Pirmiausiai, semantika formuojama pagal emocines situacijas, kurios perduodamos į žodžio struktūrą atmintyje, arba stengiantis žodžio kognityvines dalis pervesti į tą plotą, kur kaupiami negatyvūs žodžiai ir šiaip visokie „keiksmažodžiai“, kurių arsenalą kaip semantinės kovos priemones turi sukaupęs kiekvienas žmogus. Šitai atliekama per socialinį paskatinimą arba baudimą naudojant emocinę įtaką. Emocijų centrai gali sukelti sąmonėje įvairias būsenas, kurios paprastai yra dvispalvės, baltos arba juodos, teigiamos arba neigiamos.

Kad suaugęs žmogus turėtų tokią vergo semantiką įkaltą į galvą, vaikystė turi pereiti per ištisą kalbinio muštro ir dresiravimo sistemą. Ne veltui organizacijoje svarbų vaidmenį vaidina „auklėjimo“ sistema.

Švietimas, auklėjimas gali būti formalus ir neformalus. Formalus – per mokyklos discipliną, neformalus – per kultūrinę ir socialinę aplinką. Aišku, nereikia užmiršti, kad semantinė asmenybė nėra vien tik socialinis konstruktas, nes negatyvas ir pozityvas žmoguje (emocijos) – ne išmokstamos, bet užkoduotos genetiškai ir genai sudaro sąlygas formuoti įvairias emocines kalbos, ir ne tik kalbos, ženklų konotacijas.

Propaganda ir informacinis karas

Šią smegenų savybę plačiausiai išnaudoja propaganda, kurios pagrindas teigiamų ir neigiamu jėgos žodžių naudojimas. Viskas, kas teigiama sutraukiama į save, o viskas, kas neigiama – projektuojama į priešą. Arba kitu atveju, kai plaunamos smegenys, teigiamus ir neigiamus (skatinančius ir baudžiančius) žodžius naudoja vergų psichikos manipuliavimui. Propagandos pagrindinis su jėgos žodžiais siekiamas tikslas yra neapykantos/paniekos/patyčių organizavimas ir nukreipimas. Ir aukštinimo/garbinimo tikslinis organizavimas bei valdymas. Kaip sakiau, pozityvas projektuojamas į save, o negatyvas į priešą.

Atvira propaganda dažnai maskuojama; ir semantika valdoma netiesioginiais būdais, sukaupiant jėgos žodžius potekstėje, sumažinant proporcijas tarp neutralaus ir emocionalistinio teksto, kad reaguodamas į semantinį smūgį, žmogus turėtų „kontratakuoti“ tekste ir tai, kas jame yra neutralu arba teigiama, ir būtų galima visada turėti kabliuką, žmogų darant „amžinu durniumi“.

Neturintis galios žmogus tokiuose žaidimuose priverstas išlikti pasyvus. Su tokiu žmogumi valdžia elgiasi dviem būdais – arba emociškai naikina ir gniuždo, pvz., jeigu jaučia kosminę panieką ir neapykanta. Jeigu žmogus reikalingas, tada juo manipuliuojama naudojant skatinimų ir baudimų sistemą. Toks žmogus reaguoti gali tik pasyviai, pavyzdžiui, tik savo elgesiu pritraukdamas tas emocines socialines situacijas, kurios sukelia valdžiai teigiamas konotacijas. Gniuždomas pasyvus žmogus gali, pavyzdžiui, būti privedamas prie savižudybės, kai valdžia siekia būtent tokios letalinės baigties. Bet čia labai svarbus klausimas būna, ar žmogus nusipelno organizuotos neapykantos jėgos žodžių, ar ne. Jeigu ne, tai jis keliauja į dangų kaip kankinys.

Taip pat galimos tokios situacijos, kai žmogus atsiduria organizuotos neapykantos semantinio smūgio smaigalyje, bet turi galimybę išlikti aktyvus, aktyvios reakcijos nešėjas. Pavyzdžiui, turintis galią arba pranašesnį intelektą. Tarkim, gali pradėti informacinį karą, arba smogti realius karinius smūgius. O taip ir atsitinka, kai priešo jėgos žodžiai būna per daug nachališki ir įžūlūs. Norint, kad tai pavyktų, pirmiausiai galvoje turi būti ne vergo semantika. Bet laisvas žmogaus neišdresiruojamas paklusti, pavyzdžiui, dėl įgimtų lyderio charakterio savybių, kurios leidžia pačiam nustatinėti vertes, organizuoti neapykantas arba adoracijas.

Semantikos sąmokslas

Yra tokia versija, kad tikras žmogus – dažnai būna nepriklausomas nuo tokio manipuliavimo arba bent jau turi daugiau aktyvių negu pasyvių galimybių. Net jeigu žmogus-vergas pasyvinamas nuo vaikystės, pavyzdžiui, dresiravimu. Visada galima išmokti aktyviai reaguoti į tokias semantines „atakas“, naudojamas lygiavertės aplinkos arba valdžios. Tačiau paslaptis dar būna ir ta, kad tokia vergo sąmonė formuojama ne tik socialinės-emocinės aplinkos įtakos, bet ir technologiškai. Visiškai neaišku ar kalbos žodžių žievėje iš tikro yra keiksmažodžių ir visokių kitokių negatyvių žodelių plotai. Gali būti, kad tokios kognityvinės savybės ir plotai yra psichotroninės matricos, uždedamos ant smegenų žievės, turint tikslą valdyti visuomenę „kultūringai“, ne vien tik primityvia jėga.

Geras pavyzdys yra jėgos žodis „teroristas“, kuris propagandos ir informacinio karo į sąmonę buvo įkaltas net suaugusiems žmonėms, nenaudojant jokių ypatingų muštro priemonių, kurios turėtų būti vykdomos nuo ankstyvos vaikystės. Tai rodo arba kad negatyvaus emocinio krūvio įsisavinimas nėra toks sudėtingas, arba gali būti, kad šis žodis buvo įdiegtas per psichotroninę matricą, transliuojamą per valstybės valdymo techniką. Technika išsprendžia daug klausimų ir žymiai palengvina vergo semantikos suformavimą – tokį, kuriam įprastinėmis priemonėmis žmogus pasipriešinti neturi galimybės. Jeigu žmogus turi aštrų protą, dresiravimo programą gali sugriauti. Aišku, tada susiduria su organizuotos neapykantos išorine sistema, kuri sukuria negatyvią emocinę aplinką. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jis gali išsaugoti savo pranašumą.

Organizuota neapykanta (banditas) arba patyčia (idiotas) visuomenėje naudojama ne tik tiesiogiai valdžios, bet pirmiausiai per tarpininkus, kurie visuomenėje veikia kaip agentūrai priklausantys aktoriai, kurie kuria valdžiai naudingas emocines įtakas, semantiškai organizuodami savo grupę prieš išsirinktus taikinius, kuriuos nori sunaikinti arba šiaip daro visuomenei bendro pobūdžio emocinį poveikį – alkoholikams, bomžams, tinginiams, pašalpiniams, globalistams, tolerastams ir t.t.

Filologinių diversantų metodai

Neurolingvistinis programavimas

Greičiausiai visi yra girdėję žmogaus sąmonės valdymo metodą, vadinamą „neurolingvistiniu programavimu“. Žodis „neuro“ nurodo į smegenis, „lingvistinis“ į kalbos sistemą, o „programavimas“ į psichologinį poveikį. Šio metodo esmė ta, kad smegenims daromas poveikis su kalba: specialiai parinktais žodžiais, frazėmis, sakiniais ir tekstais. Šis poveikis nėra pagrįstas kokiu nors labai sudėtingu mokslu; jis sukeliamas naudojant įgimtas ir įgytas, su kalbos formomis susijusias psichologijas. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikro taip valdomi, galima daryti išvadą, kad planetoje „normalių“ (kaip aš suprantu laisvų) yra ganėtinai nedidelis procentas. Tačiau normaliu tapti įmanoma, bet pirmiausiai reikia perprasti paprastus neurolingvistinio programavimo poveikius, kad nuo jų nepriklausytų jokie tavo sprendimai.

Panagrinėkime tokius reiškinius: žodis – kaip neuronų elektrinio sužadinimo vieta smegenyse; reikalingų sužadinimų per žodžius surinkimas; žodinių sužadinimų junginio projekcija į kitas nelingvistines smegenų zonas (emocijų, minčių, veiksmų); dėmesio paslinkimas, kai savaiminis ar sukeltas sužadinimas neturi reikalingo turinio, tačiau yra greta jo ir specialiu poveikiu gali būti perkeltas į norimą vietą. Imant redukcionistines materialias smegenis, žodis jose atsiranda kaip elektrinis aktyvumas tam tikrame neuronų mazge. Kad toks žodis atsirastų, turi būti labai ilgą laiką, beveik nuo gimimo, naudojamas lingvistinis dresiravimas, kuris iškraipo pasaulio suvokimą pagal valdžios poreikius tam, kad šitaip paruoštą suaugusį žmogų būtų galima valdyti veikiant neuronų aktyvumą (veiksmo potencialų sukėlimas). Šis principas pagrįstas įdėtaisiais žodžiais, vadinamais efektoriais.

Turint šitaip paruoštą žmogų, jį galima įvairiai programuoti – tiek destruktyvia, tiek konstruktyvia kryptimi. Tam reikia sužadinti reikalingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus. Tai gali būti projekcijos į emocijų ir jausmų sritis, į kognityvinius mazgus, juose iššaukiant reakcijas, ir svarbiausia – į veiksmų tvarkymo neuronų tinklus. Pavyzdžiui tam, kad žmogus priimtų motorinį sprendimą, pagrįstą sukeltosiomis emocinėmis būsenomis.

Terorizuojant žmogų pirmiausiai ieškoma būdų kaip sukelti pamatines užvaldymo emocijas: baimę, kaltės jausmą arba gėdos jausmą, jais bandant stimuliuoti reakcijas kaip motorinius sprendimus arba veiksmus, siekiant juos suparalyžiuoti. Galima pateikti pavyzdį, kaip suparalyžiuojamas motorinis jausmas, naudojant iš anksto sukurtą vidinę ir išorinę aplinką. Yra daug žmogų žeminančių arba žeidžiančių žodžių, kuriais galima jį terorizuoti ir provokuoti. Tie žodžiai yra efektoriai, kurie dažnai iššaukia fizinės jėgos atsakymo motorinį sprendimą. Tačiau šis atsakymas socialinėje aplinkoje yra „neteisėtas“ ir už jį gresia bausmės. Bausmių efektorių sistema turi sukelti baimės jausmą ir stabdyti atsakymą. Ir šita išderinanti situacija labai dažnai naudojama tam, kad būtų sukeltas atsakymo psichologinis paralyžius, kai sukuriama tyčia išprovokuota motorinė būsena, kuri paskui suparalyžiuojama baime panaudoti fizinę jėgą, nes už tai gresia dar didesnės jėgos panaudojimas (iki gyvenimo sužlugdymo). Taip užtvenkiamos emocijos, jos ilgą laiką kaupiasi ir sukuria frustraciją arba perdegimą. Jeigu žmogus silpnas ir susaistytas, jis dažniausiai bijo ir lieka pakibęs tokioje tarpinėje būsenoje.

Šitaip žmogus uždaromas į kalbinę matricą, kuri neleidžia normaliai ir blaiviai mąstyti, duoti deramus atsakymus, vietoj to veikiant emociškai arba vadovaujantis į galvą įkaltais refleksais. Visiškai laisvas žmogus savo galvoje neturi jokių efektorių ir jo su kalbine matrica valdyti neįmanoma. Tuo tarpu, jeigu tokiu valdymu pagrįsta kokios nors žmonių grupės kalba, tai yra požymis, kad jie išauginti nenormaliomis sąlygomis ir jų smegenys suformuotos taip, kad juos būtų galima valdyti kaip kokius robotus arba ideologinius zombius. Tokie žmonės, jeigu jie nori išsilaisvinti, turi susikurti apsauginę sieną, kuri leistų neutralizuoti automatinį efektorių veikimą ir jis būtų kuo labiau kontroliuojamas žmogaus sąmonės.

Šitas teorijas žinantis mentalistas pirmiausiai aiškinasi kertines sąmonės sąvokas (koks garsinis arba ženklinis turinys rezonuoja su tam tikromis smegenų sritimis) ir tada kuria subtilių efektorių sistemą, kad kitą žmogų skatintų kam nors arba nuo ko nors atbaidytų.

Psichologinis atsakas psichotroniniam terorizavimui

Kad atsilaikytum prieš vidinį telepatinį terorą, reikia beveik plieninės valios. Kad ją įgytum, turi išjungti visas emocijas ir visas diversines kalbos struktūras, kurios kaip virusas įrašytos į smegenis. Šis virusas laukia signalo – ištarto arba perskaityto žodžio – ir signalą atpažinus, pradeda veikti. Tiesia projekcijas į kitus neuronų tinklus ir siekia juos užnuodyti teroristiniais nuodais, kurie persisunkę į sąmonę, sukelia priklausomybės jausmą nuo manipuliatorių kalbos priemonių, kurios vienu metu ir provokuoja, ir bando sukaustyti. Šis metodas yra kalbinio kalėjimo matrica.

Šitaip su neurolingvistiniu programavimu siekiama sukelti kaltės ir gėdos jausmą, kuriuos pavykus implantuoti, siekiama sukelti baimę ir išprovokuoti motorinį sprendimą, palankų lervoms. Vienas būdas yra BK sąvokų naudojimas, siekiant jas prisiūti smegenų vidinėms būsenoms. Tai yra, su montažo programomis viduje sumontuoja nusikaltimo jausmo būseną ir gąsdina iš BK atsivilktomis sąvokomis, su kuriomis žmogus daromas nusikaltėliu. Šios sąvokos yra pagrindinis spec. tarnybų naudojamas gąsdinimo metodas. Žmogui pastimuliavus tam tikrus žievės plotus, instaliuojama kaltės būsena, su montažu suformuojamas turinys, ir tada visai agentūrai paskelbiama, kad turi „įrodymus“ ir galima pradėti atviro agentūrinio teroro operaciją.

Šiai operacijai bandoma sukurti savilegitimacijos (leidimo išdavimo sau pačiam) jausmą, kuris irgi turi savo efektorius, tik šie ne kausto veiksmus, atsakymus, bausmes ir t.t., bet juos leidžia. Nors, aišku, šis leidimas iš esmės yra duodamas sau pačiam, svarbu tik tai, kad vidinės būsenos būtų išdėliotos taip, kad nei vienoje vietoje, nekiltų stabdymo sužadinimas: nestabdo nei tikrovė, nes ji pakeičiama pagal poreikius, nestabdo protas, nes jis visas išverstas į vieną pusę, yra užblokuoti jausmai ir emocijos, ir prievarta, smurtas, sadizmas neatrodo koktus. Agentūra visus šiuos blokus pašalina smegenų krušimu sau patiems, arba autogenine treniruote. Ir patys sau leidžia veikti.

Kaip nuo viso to apsiginti? Ką daryti, kad sąmonės neužvaldytų šios kontrolės priemonės? Pirmiausiai reikia suvokti, kad ši sistema pagrįsta neurolingvistinio terorizavimo efektorių principais, kurie yra kvantinė struktūra, kurią sužadina išorinis žodinis poveikis. Tad reikia ištyrinėti savo kalbos ir psichologijos struktūras, kad galėtum jas atskirti nuo savęs ir suprastum, kad tai įsibrovėlių, okupantų į sąmonę įstatyti trojanai, laukiantys kol koks nors išsigimėlis pabandys juos suaktyvinti ir tave neutralizuoti. Didžiausia nuostaba būna tada, kai tokie žmogystos pamato, kad visi valdžios primetimo instrumentai ir filologiniai svertai – sunaikinti ir žmogui neįmanoma padaryti jokio psichologinio poveikio.

Jeigu šių efektorių iš karto neutralizuoti nepavyksta, tai reikia pasirūpinti, kad jie per veiksmo potencialų projekcijas neplistų į kitas smegenų sritis, kurios atsakingos už kitas organizmo funkcijas: elgesį, mąstymą, atmintį, emocijas ir t.t. Toliau reikia neleisti valdyti dėmesio, kuris perkeliamas nuo viruso prie gretimų struktūrų, kurias siekiama atidaryti. O atidaryti pirmiausiai nori mąstymą ir atmintį, iš kurių traukiama informacija labiausiai domina agentūros žvalgybą.

Kad nepavyktų sukelti afekto būsenos, kurios metu siekiama išprovokuoti motorinius sprendimus, reikia matyti savo situacijos visumą ir turėti savo strateginį planą, kuris turi apibrėžti iš anksto paruoštus sprendimus įvairioms situacijoms. Net jeigu peresekiotojai šias mintis žino, tai nekeičia situacijos, svarbu, kad jų laikytumeisi ir veiktum tik iš anksto paruoštais ir saugiais metodais. Kiekvienas žmogus žino visą savo gyvenimą ir galutinis atsakas, kuris pasaulio valdovams yra žinomas, priklauso nuo tiesos, kurios pakeisti negali joks montažas ar turinio įdėjimas post factum, kad pakoreguotų situaciją operatyvinei operacijai naudinga linkme.