Tag Archive: siela

Gyvenimų medis

Šiuolaikinėje ezoterikoje labai populiari sena daugkartinių įsikūnijimų teorija. Pasak šios teorijos, žmogus turi sielą, kuri mirties metu atsiskiria nuo kūno, pereina į tarpinį gyvenimą ir po to įsikūnija į naują kūną. Kadangi anapusinių ir šiapusinių pasaulių yra daug, tai yra įvairių rūšių įsikūnijimai, kurie skirstomi pagal pasaulių, kuriuose įsikūnijama klasifikaciją. Galimi įsikūnijimai žemėje, kitose planetose, kitadimensinėse realybėse, paraleliniuose pasauliuose, bei galimas gyvenimas pagrindinėje sielų realybėje. Visi šie įsikūnijimai kaupiami sielos atmintyje, kurie yra didžiojo sielos proto pagrindas. Šią atmintį ir protą galima pavaizduoti kaip gyvenimų medį, kurio šakose yra gyvenimų filmai iš įvairių realybių. Dabartinis sielos kūniškas gyvenimas vadinamas sielos karūna. Pasibaigus gyvenimui, karūnos informacija pereina į didžiąją sielos atmintį.

Gali kilti klausimas, koks viso to tikslas ir kokia prasmė? Čia prigalvoti daug neįmanoma, nes įsikūnijimais galima siekti vieno – dvasinio augimo, kurio pagrindas yra patirtys ir sukauptos žinios. Į kitą gyvenimą nieko materialaus parsinešti neįmanoma, pereina tik sielos atmintis ir papildytas naujomis patirtimis, žiniomis ir sugebėjimais protas. Dėl šios priežasties, kiekvienas įsikūnijimas laikomas savotišku žaidimu, kurio pagrindas yra laisva valia ir pagrindinis negatyvus principas – laisvos valios pažeidimas. Tiktai yra vienas niuansas. Žemuose augimo lygiuose arba žemo lygio įsikūnijimuose, siela savo visos atminties ir proto naudoti negali, ir turi tenkintis tik proto ir gabumų programa, kuri duota konkrečiai įsikūnijimo užduočiai, nes jeigu disponuotų visu sielos protu, tai žemo lygio pasaulyje nebūtų jokių adekvačių patirčių, siela būtų išaugusi tą pasaulį ir būtų tinkama tik lyderio vaidmeniui. Bet pasaulyje visos sielos lyderiais būti negali, toks pasaulis būtų nefunkcionalus materialioje plotmėje, todėl sielos užsiblokuoja ir mąsto savo įsikūnijusį gyvenimą tik iš apriboti fragmento. Kai patenka į tarpinį gyvenimą, gali savo patirtį apmąstyti visos sielos atminties kontekste.

Imkime gyvenimų medžio įsikūnijimų žemėje šaką. Tarkime kad žmogus žemėje įsikūnijo 100 kartų. Tai kaip vienai planetai aišku yra labai daug ir tie įsikūnijimai apimtų beveik visą civilizacijos istoriją. Tai rodytų ypatingą sielos prisirišimą prie šitos planetos ir tam tikras užduotis, kurias įvykdyti įmanoma tik šiame pasaulyje. Tarkime kad žmogus gyvena šimtą metų, įskaitant ir laiką praleistą tarpinėje būsenoje. Tai 100 įsikūnijimų reikštų 10 000 metų civilizacijos vystymosi istorijos patirtį. Kitaip sakant, į sielos didžiąją atmintį įeitų ir akmens amžiaus įsikūnijimai į pirmykštes bendruomenes, įsikūnijimai primose civilizacijose, naujesniuose laikuose ir visi dabartiniai įsikūnijimai. Patirtys priklauso nuo gauto/pasirinkto vaidmens, nuo įsikūnijimo lygio planetos piramidėje. Nuo to priklauso ar žmogus įgyja maksimalią visos civilizacijos patirtį, su visomis paslaptimis, kurios žinomos tik piramidės viršūnėje ar įsikūnijimai į vidurinę grandį, o galbūt ir pačią žemiausią. Sieloms, pasak ezoterikų, per visus įsikūnijimus tenka patirti daug ką. Pavyzdžiui, šiuo metu planetoje aukščiausio lygio patirtis gali turėti tik keli šimtai sielų. Ir šeši milijardai patiria žemiausio lygio patirtį.

(daugiau…)

Psichikos anatomija

Kaip ir kūnas, žmogaus psichika turi savo „anatomiją“, kurią reikia žinoti, norint geriau suprasti žmogų. Šios anatomijos gal kiek neįprastas bruožas yra tas, kad psichikos sandara, kaip ir kūnai, visų žmonių vienoda, tad šis principas universalus, leidžiantis vertinti net gerai nepažįstant žmogaus ir turint ribotus informacinius išteklius. Tiktai reikia pabrėžti vieną minusą: be patyrimo apie žmogų galima sužinoti tik tokius faktus, kurie sąlygojami visuomenės organizacijos principų; pavyzdžiui, visi septynių metų vaikai, rugsėjo 1 dieną pradeda lankyti mokyklą; tuo tarpu visa kita yra universali sandara arba kognityvinių abstraktų sukurtos kognityvinės fantazijos. Fantazijos reiškia – tikima, bet neįrodyta galimybė. Kad galimybė virstų faktu, reikia ieškoti būdų įrodyti.

Dabar preliminariai galima apibrėžti kas yra žmogus, bet nenaudojant metafizinių sąvokų, tik įprastą, kasdienę žmogaus sampratą. Tai galima padaryti išskiriant pagrindines jo dalis ir tas dalis įvardijant naujais žodžiais. Reikia pridurti, kad žmogaus sąmonės anatomija tyrinėjama psichologijos mokslo, tačiau šiame skyriuje noriu į žmogų pažiūrėti šiek tiek kitaip, netradiciškai, arba naudodamas savo „schemą“. Žmogus yra fiksato ir laksato junginys sąmonėje, kurie yra du informacijos iš aplinkos susiejimo ir naudojimo būdai. Žodis „fiksatas“ daugumai žinomas, nes susijęs, pavyzdžiui, su žodžiu „fiksuoti“ arba „fiksuotas“. Tai reiškia „stabilus“, „patvarus“, „pritvirtintas“. Toks yra pasaulio vaizdas, kurio judinti žmogaus sąmonė negali. Gal kiek neįprastas žodis yra „laksatas“; tačiau jo logika panaši, ypač tiems, kas moka anglų arba lotynų kalbas. Angliškai „lax“ reiškia „laisvas“, „atsipalaidavęs“ ir jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „laxus“, kuris reiškia beveik tą patį. Šis žodis žymi tą dalį, kuri laisva ir lengvai valdoma bei formuojama, tokią kaip vaizduotė arba mąstymas, kurie pavaldūs žmogaus valiai.

Turiu patikimos informacijos, kad laksato judrumas priklauso nuo to, kokio stiprumo psichotroninė lobotomija, kuri naudojama žmonių rūšiavimui į klases. Judrumas valdomas įdedant slopinimo implantus, kurie įjungia elektrostatinį arba magnetostatinį lauką ir šitaip iš sąmonės ištrina arba labai susilpnina ir apriboja kognityvinį procesą. Slopinimo implantai dedami visiems vaikams; ir kiekvienas jų, pagal leidžiamą laksato judrumą, ruošiamas savo vietai valstybės organizacijoje. Yra dviejų tipų žmonės arba du laksato judrumo programavimo variantai: kai laksatas judrus vidiniame pasaulyje, bet išoriškai, kalba tam neleidžiama pasireikšti; ir išorinis judrumas, kuris, pavyzdžiui, reiškiasi kalbėjimo sklandumo charakteristikomis. Kalbėjimas valdomas per pauzės programavimą, kuris parodo sugebėjimą pasakyti kažkokį skaičių sakinių, nepadarius pauzės. Labiausiai nuslopinti tie, kas kalba frazėmis arba keliais sakiniais, ir maksimalus laksato judrumas yra žmonių, kurie gali kalbėti nesustodami. Šį sugebėjimą turi visi žmonės, nes tai natūralus laksato judrumas, bet šis sugebėjimas valdomas ir jo lygis priklauso nuo statuso organizacijoje. Fiksato, žinoma valdyti prasmės nėra, nes jį galima padaryti bet kokį žmogaus psichikoje valdant laksatą, pagal principą „žmogus mato tai, ką nori matyti“.

(daugiau…)

Visas žmogus: sielos likimas

Žmogaus sandara

Dauguma žmonių sutaria, kad jie sudaryti iš sielos ir kūno. Galimos įvairios šio klausimo variacijos, nuo idealistinio subjektyvizmo iki grubaus materializmo. Idealistinis subjektyvizmas tvirtina, kad žmogus yra tik sąmonė, savo viduje susikurianti fizinio pasaulio iliuziją. Materializmas teigia, kad žmogus yra tik fizinis kūnas, o siela yra tik žodis prie šio kūno, tai yra, kūno susiskurta iliuzija. Daug kas šiame ginče užima vidurio poziciją, tarp sielos ir kūno suabsoliutinimo, nepaisant ko, vis tiek pirmenybę teikia sielai. Iš šio ginčo išplaukia klausimai, koks yra kūno ir sielos likimas pasaulyje, kuriame jie atsirado?

Dėl kūno likimo daug problemų nekyla, nes tai kaip jis atsiranda, vystosi ir nunyksta, žino kiekvienas, nes tai patiriama pasaulyje, kuriame gyvename. Tai apibendrinama teiginiu, kad žmogus mirtingas, nes mirtingas jo kūnas. Ar šiam mirus kas nors lieka, yra nesibaigiančių ginčų objektas. Kodėl kūnas mirtingas atsako mokslininkai: taip yra dėl dviejų priežasčių: tokia yra genetinė programa, kuri programuoja kiekvieno organizmo biologinį laikrodį. Kita priežastis yra ta, kad kūnas yra mechanizmas, sudarytas iš sandaros ir proceso. Procesas, vadinamas medžiagų apykaita, yra kiekvieno gyvo organizmo pagrindas. Negana to, procesas palaiko sandarą. Kai gyvybės biologiniam amžiui pasibaigus procesas nutrūksta, pradeda irti ir sandara. Tada sakoma, kad kūnas yra. Visa kas iš jo lieka yra tik užkonservuota, negyva fosilija.

Taigi, kūno likimas – žinomas. Dabar galima paklausti, o koks gi sielos likimas? Ar ji irgi yra „organizmas“ (organas), sudarytas iš sandaros ir proceso? Ar ji irgi yra tik mechanizmas, kurio veikimui sustojus, sustoja ir sielos gyvenimas? Man žinomos dvi sąmonės teorijos. Viena sako, kad sąmonė yra būsena, kuri atsiranda paprastai nesąmoningoje substancijoje, kai išpildomos tam tikros sąlygos. „Būsena“ reiškia, kad ji gali atsirasti ir išnykti, kad sąmoningumas nėra pagrindinė egzistencijos forma, tik šalutinis fazinis būvis. „Būsena“ taip pat reikštų, kad yra mechanizmas, kuriuo ją galima sukelti, bet tuo pačiu ir sunaikinti. Pati tikrovė, išeitų, nesąmoninga, tik tam tikrose, izoliuotose vietose gali sukonstruoti tokią atspindinčią struktūrą, vadinamą ekranu. Tai reikštų, kad yra sandara ir procesas. Taip pat, kad sandara priklauso nuo proceso kaip kūne: pasibaigus procesui, pradėtų irti ir sandara ir substancija pereitų į fundamentalesnį stovį. Kūnas, pavyzdžiui, suyra į molekules ir atomus.

(daugiau…)