Gyvenimų medis

Šiuolaikinėje ezoterikoje labai populiari sena daugkartinių įsikūnijimų teorija. Pasak šios teorijos, žmogus turi sielą, kuri mirties metu atsiskiria nuo kūno, pereina į tarpinį gyvenimą ir po to įsikūnija į naują kūną. Kadangi anapusinių ir šiapusinių pasaulių yra daug, tai yra įvairių rūšių įsikūnijimai, kurie skirstomi pagal pasaulių, kuriuose įsikūnijama klasifikaciją. Galimi įsikūnijimai žemėje, kitose planetose, kitadimensinėse realybėse, paraleliniuose pasauliuose, bei galimas gyvenimas pagrindinėje sielų realybėje. Visi šie įsikūnijimai kaupiami sielos atmintyje, kurie yra didžiojo sielos proto pagrindas. Šią atmintį ir protą galima pavaizduoti kaip gyvenimų medį, kurio šakose yra gyvenimų filmai iš įvairių realybių. Dabartinis sielos kūniškas gyvenimas vadinamas sielos karūna. Pasibaigus gyvenimui, karūnos informacija pereina į didžiąją sielos atmintį.

Gali kilti klausimas, koks viso to tikslas ir kokia prasmė? Čia prigalvoti daug neįmanoma, nes įsikūnijimais galima siekti vieno – dvasinio augimo, kurio pagrindas yra patirtys ir sukauptos žinios. Į kitą gyvenimą nieko materialaus parsinešti neįmanoma, pereina tik sielos atmintis ir papildytas naujomis patirtimis, žiniomis ir sugebėjimais protas. Dėl šios priežasties, kiekvienas įsikūnijimas laikomas savotišku žaidimu, kurio pagrindas yra laisva valia ir pagrindinis negatyvus principas – laisvos valios pažeidimas. Tiktai yra vienas niuansas. Žemuose augimo lygiuose arba žemo lygio įsikūnijimuose, siela savo visos atminties ir proto naudoti negali, ir turi tenkintis tik proto ir gabumų programa, kuri duota konkrečiai įsikūnijimo užduočiai, nes jeigu disponuotų visu sielos protu, tai žemo lygio pasaulyje nebūtų jokių adekvačių patirčių, siela būtų išaugusi tą pasaulį ir būtų tinkama tik lyderio vaidmeniui. Bet pasaulyje visos sielos lyderiais būti negali, toks pasaulis būtų nefunkcionalus materialioje plotmėje, todėl sielos užsiblokuoja ir mąsto savo įsikūnijusį gyvenimą tik iš apriboti fragmento. Kai patenka į tarpinį gyvenimą, gali savo patirtį apmąstyti visos sielos atminties kontekste.

Imkime gyvenimų medžio įsikūnijimų žemėje šaką. Tarkime kad žmogus žemėje įsikūnijo 100 kartų. Tai kaip vienai planetai aišku yra labai daug ir tie įsikūnijimai apimtų beveik visą civilizacijos istoriją. Tai rodytų ypatingą sielos prisirišimą prie šitos planetos ir tam tikras užduotis, kurias įvykdyti įmanoma tik šiame pasaulyje. Tarkime kad žmogus gyvena šimtą metų, įskaitant ir laiką praleistą tarpinėje būsenoje. Tai 100 įsikūnijimų reikštų 10 000 metų civilizacijos vystymosi istorijos patirtį. Kitaip sakant, į sielos didžiąją atmintį įeitų ir akmens amžiaus įsikūnijimai į pirmykštes bendruomenes, įsikūnijimai primose civilizacijose, naujesniuose laikuose ir visi dabartiniai įsikūnijimai. Patirtys priklauso nuo gauto/pasirinkto vaidmens, nuo įsikūnijimo lygio planetos piramidėje. Nuo to priklauso ar žmogus įgyja maksimalią visos civilizacijos patirtį, su visomis paslaptimis, kurios žinomos tik piramidės viršūnėje ar įsikūnijimai į vidurinę grandį, o galbūt ir pačią žemiausią. Sieloms, pasak ezoterikų, per visus įsikūnijimus tenka patirti daug ką. Pavyzdžiui, šiuo metu planetoje aukščiausio lygio patirtis gali turėti tik keli šimtai sielų. Ir šeši milijardai patiria žemiausio lygio patirtį.

Tačiau bet kokiame lygyje yra savi dėsniai. Pirmiausiai, bet kokiame lygyje galioja laisvos valios principas. Reikalas tik tas, kad pagal šį principą turi žaisti su tomis kortomis, kurios iškrito: kūno kokybė, proto programa, giminės, aplinka, socialinė matrica ir programa ir t.t. Kad galėtų suprasti kokiu principu vyksta šių kriterijų parinkimas, siela turi prisiminti savo tarpinius gyvenimus. O ši paslaptis būna užtamsinta ir žmogus dažniausiai net nežino, kad egzistuoja anapusiniai pasauliai. Savo didžiuoju protu gali naudotis tik netiesiogiai, per pasąmonę, nesuprasdamas iš kur tos žinios ateina. Iš tikrųjų tai akivaizdu, šios žinios ateina iš sielos didžiosios atminties, nes praėjusiuose gyvenimuose, ir ne tik žemėje, daugumai yra tekę pabūti daug kuo ir gauti pačios įvairiausios informacijos.

Be to, yra dar viena savybė, kuri priklauso nuo to, kokiame lygyje siela įsikūnija. Aukštuose hierarchijos lygiuose įsikūnijusi siela turi tendencija riboti, uždaryti, spausti į vidų, statyti į rėmus, o žemuose lygiuose priešingai: rėmus laužyti, veržtis į išorę, sprogdinti sistemą. Tai sielos implozyvumas ir eksplozyvumas. To priežastis – skirtingos užduotys. Žemesnio įsikūnijimo sielos galvoja apie savo ir kitų individualumą, o aukštesnio, apie visumą, apie sistemą. Tačiau toks vertinimas dar ne viskas, nes reikia žiūrėti ir į ką orientuotas pats pasaulis kaip visuma. Ar jo tikslai yra išdėlioti šio pasaulio rėmuose, ar pasaulis orientuotas į anapusinį sielos augimą. Pirmuoju atveju įsikūnijusi siela tik išnaudojama dėl labai žemo lygio tikslų, kurie neišeina iš iliuzinio pasaulio galimybių, o antruoju atveju – orientacija yra į mokymusi pasiekiamą augimą. Tad sprogdinanti tvarką siela dažniausiai tokia tampa tuo atveju, kai uždaroma į žemą, materialistinį pasaulį ir yra ribojamas jos tobulėjimas, nors to tikslas išmokti pamoką per ribojimą ir stoką. Kai siela sprogdinanti yra normaliai orientuotame pasaulyje, tai ji dažnai būna susipainiojusi ir paklydusi. Savo klaidas ji turi įvertinti tarpiniame gyvenime, visos sielos patirties kontekste.

Kaip visa tai pamatyti? Kad gautum tikrus prisiminimus, reikalinga holoplastinė, visas patirtis sujungianti sąmonė. Tačiau yra ir tam tikros technikos, kurios leidžia modeliuoti. Modeliavimo pagrindinis metodas yra gyvenimų medis, kuriame suklasifikuojami visi įsikūnijimai. Tada reikia įvertinti kiek įsikūnijimų kiekvienoje realybėje buvo ir pabandyti atkurti remiantis savo pasąmone gyvenimo istorijas. Pagrindinis standartas yra šimto metų gyvenimas kartu su visais tarpsniais. Reikia mokėti į tuos tarpsnius pažiūrėti iš šalies, kaip į visumą. Visuose įsikūnijimuose būna gimimas, vaikystė, jaunystė, vidutinis amžius, senatvė ir mirtis. Į visus šiuos tarpsnius reikia pažiūrėti iš šono ir pagauti gyvenimo pagrindinės istorijos „siužetą“. Pavyzdžiui, jeigu turimas 20 įsikūnijimų kitoje planetoje, kitoje rasėje, tai praktiškai yra iš įvairių civilizacijos laikotarpių 20 gyvenimo istorijų, nuo 100 iki galbūt 1000 metų. Taip, pagal visas kategorijas ir visus įsikūnijimus, jeigu atsimenama arba modeliuojant, galima įvertinti ir tikrą sielos amžių. Nustatyti ar siela sena, patyrusi, koks pagrindinis sielos „charakteris“, kokias patirtis pasauliuose siela renkasi ir kokie vaidmenys yra artimiausi. Tarkime yra realybių 9 kategorijos, ir kiekvienai tenka apie 10 000 metų. Tuomet sielos amžius būtų 90 000 – 100 000 metų. Labai senų sielų amžius gali būti skaičiuojamas milijonais metų. Be to, reikia neužmiršti, kad toks skaičiavimas sąlygiškas, nes skirtingose realybėse yra skirtingas laiko suvokimas. Šie skaičiai tik orientaciniai.

Sielos taip pat skiriasi ir pagal įsikūnijimų vietos statistiką. Ar jos labiau vietinės ar labiau ateiviškos, kitokios ir sunkiai prie vietinės realybės prisitaikančios. Jeigu su žmogiško tipo siela sunku rasti bendrą kalbą, gali būti, kad siela šiame pasaulyje gyvena pirmą kartą, todėl jai čia sunkiau susiorientuoti nei kitiems. Taip pat svarbios ir patirtys: jeigu jos aukšto lygio ir patenki į žemą lygį, jautiesi ne savo vietoje, ir atvirkščiai – žemo lygio įsikūnijimai, patenka į aukšto lygio pasaulį, kur patirtys būna rinktinės ir su jomis susitvarkyti siela neturi pakankamai įgūdžių.

Kaip tai patiriama ar modeliuojama, aišku, yra įvairios galimybės. Ne visi teigiantys, kad atsimena savo gyvenimus yra sąžiningi ir daug kas būna paprasčiausiai sumodeliavęs gyvenimų medį ir prikūrę istorijų romano kūrimo principu. Tačiau yra ir kas iš tikro sugeba pajausti visą savo sielos gelmę, naudodami tam tikrų indikatorių iš dabartinio įsikūnijimo sistemą. Pagrindinis kelias į holoplastinę sąmonę yra kelias per sielos karūną, kuri yra dabartinis gyvos sielos įsikūnijimas.

Ką toks gilus ir platus mąstymas duoda? Pirmiausiai išmintį, ramybę supratimą, kad ne viskas šiame gyvenime prasidėjo ir ne viskas jame užsibaigia, kad yra aukštesnė realybė, kurioje žmogus egzistuoja ne apribotu, bet tikru savo pavidalu ir gali būti kelių šimtų tūkstančių metų amžiaus, t. y., su milžiniška patirtimi.

Psichikos anatomija

Kaip ir kūnas, žmogaus psichika turi savo „anatomiją“, kurią reikia žinoti, norint geriau suprasti žmogų. Šios anatomijos gal kiek neįprastas bruožas yra tas, kad psichikos sandara, kaip ir kūnai, visų žmonių vienoda, tad šis principas universalus, leidžiantis vertinti net gerai nepažįstant žmogaus ir turint ribotus informacinius išteklius. Tiktai reikia pabrėžti vieną minusą: be patyrimo apie žmogų galima sužinoti tik tokius faktus, kurie sąlygojami visuomenės organizacijos principų; pavyzdžiui, visi septynių metų vaikai, rugsėjo 1 dieną pradeda lankyti mokyklą; tuo tarpu visa kita yra universali sandara arba kognityvinių abstraktų sukurtos kognityvinės fantazijos. Fantazijos reiškia – tikima, bet neįrodyta galimybė. Kad galimybė virstų faktu, reikia ieškoti būdų įrodyti.

Dabar preliminariai galima apibrėžti kas yra žmogus, bet nenaudojant metafizinių sąvokų, tik įprastą, kasdienę žmogaus sampratą. Tai galima padaryti išskiriant pagrindines jo dalis ir tas dalis įvardijant naujais žodžiais. Reikia pridurti, kad žmogaus sąmonės anatomija tyrinėjama psichologijos mokslo, tačiau šiame skyriuje noriu į žmogų pažiūrėti šiek tiek kitaip, netradiciškai, arba naudodamas savo „schemą“. Žmogus yra fiksato ir laksato junginys sąmonėje, kurie yra du informacijos iš aplinkos susiejimo ir naudojimo būdai. Žodis „fiksatas“ daugumai žinomas, nes susijęs, pavyzdžiui, su žodžiu „fiksuoti“ arba „fiksuotas“. Tai reiškia „stabilus“, „patvarus“, „pritvirtintas“. Toks yra pasaulio vaizdas, kurio judinti žmogaus sąmonė negali. Gal kiek neįprastas žodis yra „laksatas“; tačiau jo logika panaši, ypač tiems, kas moka anglų arba lotynų kalbas. Angliškai „lax“ reiškia „laisvas“, „atsipalaidavęs“ ir jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „laxus“, kuris reiškia beveik tą patį. Šis žodis žymi tą dalį, kuri laisva ir lengvai valdoma bei formuojama, tokią kaip vaizduotė arba mąstymas, kurie pavaldūs žmogaus valiai.

Turiu patikimos informacijos, kad laksato judrumas priklauso nuo to, kokio stiprumo psichotroninė lobotomija, kuri naudojama žmonių rūšiavimui į klases. Judrumas valdomas įdedant slopinimo implantus, kurie įjungia elektrostatinį arba magnetostatinį lauką ir šitaip iš sąmonės ištrina arba labai susilpnina ir apriboja kognityvinį procesą. Slopinimo implantai dedami visiems vaikams; ir kiekvienas jų, pagal leidžiamą laksato judrumą, ruošiamas savo vietai valstybės organizacijoje. Yra dviejų tipų žmonės arba du laksato judrumo programavimo variantai: kai laksatas judrus vidiniame pasaulyje, bet išoriškai, kalba tam neleidžiama pasireikšti; ir išorinis judrumas, kuris, pavyzdžiui, reiškiasi kalbėjimo sklandumo charakteristikomis. Kalbėjimas valdomas per pauzės programavimą, kuris parodo sugebėjimą pasakyti kažkokį skaičių sakinių, nepadarius pauzės. Labiausiai nuslopinti tie, kas kalba frazėmis arba keliais sakiniais, ir maksimalus laksato judrumas yra žmonių, kurie gali kalbėti nesustodami. Šį sugebėjimą turi visi žmonės, nes tai natūralus laksato judrumas, bet šis sugebėjimas valdomas ir jo lygis priklauso nuo statuso organizacijoje. Fiksato, žinoma valdyti prasmės nėra, nes jį galima padaryti bet kokį žmogaus psichikoje valdant laksatą, pagal principą „žmogus mato tai, ką nori matyti“.

Tai, ką toliau pasakysiu, tiems, kas seniai skaito mano tekstus, nėra naujiena, bet informaciją būtina pakartoti, nes tai pagrindinė žmogaus struktūra. Savo sąmonėje projektuojant kito žmogaus vidų, pirmiausiai dedamas kalendorius ir žemėlapis, kurie yra žmogaus kognityvinės asociatyvinės hologramos, iš kurios pagriebiamos mintys, branduolys. Tai ne įprastas kalendorius, bet pritaikytas individualiam žmogaus patyrimo gelmės įvertinimui, kuri priklauso nuo jo „amžiaus“. Pavyzdžiui, aš kalendorių įsivaizduoju kaip vertikalią skalę, padalintą į dešimtmečius. Kuo vyresnis amžius, tuo skalė ilgesnė ir tuo daugiau dešimtmečių aprėpia. Šitaip galima įsivaizduoti ir įvertinti visą žmogaus gyvenimą, kuris turi pirmą ir antrą dešimtmečius – tai vaikystė ir jaunystė, toliau trečias dešimtmetis – visų karjerų pradžia ir ketvirtas dešimtmetis – tam tikro stabilumo užtikrintumo ir pasitikėjimo laikotarpis, kurio metu žmogus ir pakankamai jaunas, bet tuo pačiu yra sukaupęs pagrindinę gyvenimui reikalingą patirtį.

Kalendorių galima įsivaizduoti ir kaip erdvinę struktūrą arba „plotą“, kuriame išdėstytos pagrindinės kalendoriaus dalys ir su jomis asocijuojami žmogaus gyvenimo įvykiai.

Šiame kalendoriuje matome, kad 10 metų prilygsta 120 mėnesių ir šie mėnesiai padalinti į keturias dalis, vadinamas metų laikais. Nesunku apskaičiuoti, kiek į dešimtmetį įeina vasarų, žiemų ir t.t. – po dešimt kiekvieno iš metų laikų. Taip patogu grupuoti todėl, kad pavyzdžiui, pagal visuomenės organizacijos tvarką, vasaros visada susijusios su atostogomis. Švietimo sistemoje jos ilgesnės, o dirbantis žmogus gauna iki mėnesio ir t.t. Į vaizduotę įsidėjus šią schemą, galima su ja asocijuoti visus pagrindinius žmogaus gyvenimo įvykius, tiek universalius, tiek individualius. Pavyzdžiui, 40 metų turintis žmogus, savo patirtyje turi 4 tokius „plotus“ ir juose matosi visa gyvenimo patyrimo gelmė. Jeigu sąmonė gali išskleisti tokį vaizdinį, tai jį galima naudoti savo atminties tvarkymui arba jį galima suprojektuoti į kito žmogaus kontūrą ir bandyti „rekonstruoti“ jo vidinį pasaulį. Tą patį galima padaryti su bet kokia informacija, kuri projektuojama į kalendoriaus skalę, kurioje visi įvykiai išsidėsto tiesine, chronologine forma.

Šį kalendorių dar galima asocijuoti su natūraliu procesu, kuris yra planetos sukimasis apie Saulę, nuo kurio priklauso metų laikų skirtumai. Ši orbita turi keturis segmentus, atitinkančius keturias išskirtas kalendoriaus dalis. Apie gyvenimą mąstant tokiomis kategorijomis, jis tampa daug aiškesnis ir mažiau mistifikuotas, bet svarbiausia tai parodo žmogaus gyvenimo trumpumą ir trapumą, nes retas kuris žmogus išgyvena 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Net ši trukmė – labai trumpa.

Tai viena žmogaus psichikos anatomijos dalis. Kita dalis, kaip jau minėjau, yra žemėlapis, kuris irgi dedamas į asociatyvinę hologramą ir naudojamas topografinėje vaizduotėje arba topografiniame mąstyme. Visi žmogaus gyvenimo įvykiai savo vietą turi ne tik kalendoriuje, bet ir žemėlapyje. Tai nenuostabu, nes žmogus susideda iš laksato ir fiksato, o fiksatas ir yra pasaulis, „žemėlapio“ pavidalo aplinka, kurioje gyvena žmogus. Laikui bėgant šis žemėlapis darosi vis didesnis, ir žmogaus sąmonė aprėpia vis platesnę tikrovės dalį. Tad norint suprasti žmogų, reikia įvertinti jį ir šia prasme.

Labai mobilių žmonių nėra daug, dažniausiai jie vienaip ar kitaip susiję su kokia nors viena arba keliomis vietomis, kur prabėga pagrindinė žmogaus gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, vaikystė ir jaunystė – nebūna mobili, nes žmogus pririštas prie mokyklos, universiteto ir keliauja tik vasarą, kai ateina atostogų metas. Suaugęs žmogus dirba; nors kai kurios profesijos susijusios su padidintu mobilumu. Tačiau vaizduotėje informacinės technologijos labai išplėtė šį sugebėjimą matyti žemėlapį, nes yra ne tik tiesioginė fizinė patirtis, bet ir virtualus pasaulis, kurio vaizdais šiais laikais naudoti tapo įprasta. Kita vertus, informacijos patikimumas sumažėjo, nes galimybė pamatyti nebuvo papildyta galimybėmis tikrinti. Tad pagal formule, informacijos patikimumas labai sumažėjo.

Vadinasi, žmogus pirmiausiai savo sąmonėje kaupia datas (ne išreikštas skaičiais, bet pagal parodytą schemą), o tada tam tikras svarbiausias vietas. Šios struktūros parodo ką žmogus apie save ir kitus mąsto, arba rodo, savo sąmonėje, šiuo fundamentaliu principu. Žmogui tokie vaizdiniai iškyla vaizduotėje arba atsiminimuose.

Iš tos dalies, kuri priklauso nuo lavinimo, svarbiausia yra kalba. Kalba tori fonetinį ir ženklinį sluoksnį, toliau eina gramatika, kuri įtraukia žodžius į kalbos tikroviškumo jausmo projekcijas, ir leksika arba žodynas. Pastarasis gali būti suskirstytas pagal tas dvi fundamentalias proto dalis, kurios buvo įvardintos kaip žemėlapis ir kalendorius. Žemėlapis susijęs su daiktų pavadinimais, o kalendorius – su kitimu, judėjimu arba vyksmais, kurie yra būtie tapsmo pagrindas. Nebūtų „veiksmažodžių“, pasaulis taptų sustingusia nuotrauka ir paprasčiausiai neegzistuotų. Kadangi pasaulis egzistuoja ir kinta, jam aprašyti reikia šių dviejų tipų žodžių, kurie sudaro sakinių branduolį.

Daiktavardžiai susiję su gyvūnų ir negyvūnų pasauliais, o veiksmažodžiai pagal tai, kas veikia arba koks objektas veikiamas.

Šios struktūros savaime nėra įdomios. Jos svarbios tik kaip savo vidaus parodymo priemonė arba kaip būdas suprasti kitų žmonių vidinį pasaulį. Mąstyme naudojama ne tik kalba, todėl pačiam žmogui, jo vidiniam kognityviniam procesui – kalba nebūtinai užima centrinę vietą. Tačiau ji nepakeičiama kaip žmonių grupės susiejimo priemonė. Į kalbą galima žiūrėti paprastu, netgi naiviu žvilgsniu, nematant jos vidinių struktūrų ir jų paskirties, bet ją galima įsivaizduoti, kaip kito žmogaus vidinės psichinės anatomijos labai svarbią dalį.

Kituose tekstuose kalbą vadinau išeinančia seka, pagal jos šaltinio arba kilmės vietą. Žmogus „išeinančią seką“ gali naudoti kaip įtakos arba savo pasaulio primetimo priemonę. Kiti šią išeinančią seką suvokia kaip efektorius ir jiems paklūsta arba priešinasi, arba naudoja psichožvalgybai kaip informacijos apie žmogaus vidinę psichikos struktūrą šaltinį. Tad klausantis kito žmogaus kalbos, minimaliai ką galima padaryti yra kalbą asocijuoti su kalendoriumi ir pabandyti įvertinti kokie žmogaus vaizdiniame prote užfiksuoti realybės žemėlapiai. Šiam tikslui reikia turėti gramatikos schemą, nes joje, žinant ką tie elementai reiškia, galima surinkti labai daug informacijos apie vidinės tikrovės struktūras.

Matome, kad gramatinė struktūra išsiskiria į du pagrindinius struktūrinius blokus, kurie atspindi substancinę tikrovės dalį, arba dalį, kuri pateikiama sąmonės kaip substancinė ir procesinė, kuri patikslinama ir išplečiama įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis. Tačiau reikia neužmiršti, kad gramatika ne tikrovė, tik smegenų konstruktas, todėl visada reikia papildomai įvertinti ir išeinančios sekos tikroviškumą. Mano teorija teigia, kad yra dvi tekstų (šnekamųjų ir rašytinių) kūrimo kryptys: viena iš jų – tikrovės branduolio, kaip jį atveria laksatas atpasakojimas; ir antra – tikrovės sukūrimas vaizduotėje pagal kognityvinių fantazijų abstraktus ir jų projektavimas į žmogaus vidinio pasaulio realybę. Tikrovės įvykius pirmiausiai atpasakoja istorija, o fantazijas į pasaulį projektuoja grožinė literatūra. Ji gali būti teisinga ir neteisinga arba realistinė ir nerealistinė, tačiau ji niekada nėra faktai, nebent tai būtų „dokumentinis romanas“. Šiuos tekstų tipus, kurie suprantami ir plačiau nei menas arba mokslas, reikia labai aiškiai skirti, kad faktai nebūtų painiojami su fantazijomis.

Paskutinė žmogaus vidinio pasaulio dalis, kurią ketinu aptarti, yra protas, apjungiantis visus kognityvinius procesus sąmonės laksate. Protas yra reprezentacinis, galintis pasakyti kas kas nors yra ir užsiimti sąvokų analize arba sinteze; taip pat procedūrinis, kuris apima kognityvinių veiksmų seką, su kuria galima atlikti kokį nors protinį darbą, tokį kaip teksto loginė analizė, grožinės literatūros kūrinio interpretacija ir pan. Reprezentacinis mąstymas yra koreliacinis, nes jis susieja vidinių sąvokų sistemą su žmogaus aplinkoje esančiais objektais. Šis sugebėjimas kaupiamas kognityvinėje struktūroje, kuri kaupia objektų analitines dalis ir tų dalių kalbinius pavadinimus. Tuo tarpu procedūrinis mąstymas gali būti matematinių uždavinių sprendimas ir įvairių teorijų arba analizės procedūrų pritaikymas protiniame darbe, kurį dirba įvairių sričių ekspertai. Protas yra labai didelė ir daugiausiai pasąmonėje esanti asociatyvinė struktūra, kurios mažas sąmonėje matomas gabaliukas vadinamas mąstymu. Minčių apimtis priklauso nuo lobotomijos stiprumo, kuris lemia ir aprėpiamą informacijos plotą nuo 0 iki natūralaus viso sąmonės ploto bei nuo laksato judrumo, kuris vertinamas pagal tai, kaip žmogus savo vidinėje dalyje sugeba manipuliuoti erdviniais ir semantiniais objektais. Jeigu manipuliavimo metu jaučiamas stingdymas, tai reiškia, kad laksato judrumas sumažintas ir įjungiami iš anksto užprogramuoti slopinimo implantai.

Apibendrinant žmogų, supaprastintai galima pasakyti, kad yra du „televizoriai“: pirmas yra juslinis pasaulis, kurį vadinu fiksatu – tai „pirmoji signalinė sistema“; ir antras televizorius yra mąstymas, vadinamas laksatu, kuris koreliuotas arba su pirmu televizoriumi ir komentuoja tai, kas vyksta aplinkui, arba savo turiniu ima kaupiamosios sąmonės informaciją, kuri čia-dabar struktūros atžvilgiu yra nuėjusi į praeitį. Ir, be abejo, antras televizorius gali užsiimti fantazijomis, kurios šiam tikslui naudoja universalias vaizduotės struktūras, vadinamas vaizdiniais ir semantiniais abstraktais. Kad šią gnostinę anatomiją būtų galima lengviau susieti ir atvaizduoti, sąmonėje galima susikurti kokį nors pagalbinį vaizdinį, į kurios dalis projektuojamos „anatominės“, visiems žmonėms būdingos struktūros.

Ir paskutinė mintis, kiekvieno žmogaus gyvenimą lemia ne tik individuali biografija, bet taip pat įvairūs istoriniai įvykiai ir procesai, kurių dalyviu gali tapti kiekvienas iš mūsų. Šie įvykiai yra galingiausi individualaus žmogaus likimą formuojantys faktoriai. Be to, tokią analizės schemą galima naudoti vertinant ne tik atskiro žmogaus gyvenimą, bet ir visos organizacijos arba valstybės. Tokiu atveju, kalendoriaus skalę iš dešimtmečių galima pakeisti šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Tokios žinios vadinamos valstybės arba civilizacijos istorija.

Gali kilti klausimas „Kam visa tai reikalinga?“. Atsakymas elementarus: tam, kad būtų galima geriau pažinti save ir kitus; tam, kad būtų pašalintos pažangai kliudančios iliuzijos; tam, kad niekas nebūtų per daug ir nepelnytai išaukštintas arba sumenkintas; tam, kad niekas negalėtų manipuliuoti ir mulkinti kitų žmonių…

Visas žmogus: sielos likimas

Žmogaus sandara

Dauguma žmonių sutaria, kad jie sudaryti iš sielos ir kūno. Galimos įvairios šio klausimo variacijos, nuo idealistinio subjektyvizmo iki grubaus materializmo. Idealistinis subjektyvizmas tvirtina, kad žmogus yra tik sąmonė, savo viduje susikurianti fizinio pasaulio iliuziją. Materializmas teigia, kad žmogus yra tik fizinis kūnas, o siela yra tik žodis prie šio kūno, tai yra, kūno susiskurta iliuzija. Daug kas šiame ginče užima vidurio poziciją, tarp sielos ir kūno suabsoliutinimo, nepaisant ko, vis tiek pirmenybę teikia sielai. Iš šio ginčo išplaukia klausimai, koks yra kūno ir sielos likimas pasaulyje, kuriame jie atsirado?

Dėl kūno likimo daug problemų nekyla, nes tai kaip jis atsiranda, vystosi ir nunyksta, žino kiekvienas, nes tai patiriama pasaulyje, kuriame gyvename. Tai apibendrinama teiginiu, kad žmogus mirtingas, nes mirtingas jo kūnas. Ar šiam mirus kas nors lieka, yra nesibaigiančių ginčų objektas. Kodėl kūnas mirtingas atsako mokslininkai: taip yra dėl dviejų priežasčių: tokia yra genetinė programa, kuri programuoja kiekvieno organizmo biologinį laikrodį. Kita priežastis yra ta, kad kūnas yra mechanizmas, sudarytas iš sandaros ir proceso. Procesas, vadinamas medžiagų apykaita, yra kiekvieno gyvo organizmo pagrindas. Negana to, procesas palaiko sandarą. Kai gyvybės biologiniam amžiui pasibaigus procesas nutrūksta, pradeda irti ir sandara. Tada sakoma, kad kūnas yra. Visa kas iš jo lieka yra tik užkonservuota, negyva fosilija.

Taigi, kūno likimas – žinomas. Dabar galima paklausti, o koks gi sielos likimas? Ar ji irgi yra „organizmas“ (organas), sudarytas iš sandaros ir proceso? Ar ji irgi yra tik mechanizmas, kurio veikimui sustojus, sustoja ir sielos gyvenimas? Man žinomos dvi sąmonės teorijos. Viena sako, kad sąmonė yra būsena, kuri atsiranda paprastai nesąmoningoje substancijoje, kai išpildomos tam tikros sąlygos. „Būsena“ reiškia, kad ji gali atsirasti ir išnykti, kad sąmoningumas nėra pagrindinė egzistencijos forma, tik šalutinis fazinis būvis. „Būsena“ taip pat reikštų, kad yra mechanizmas, kuriuo ją galima sukelti, bet tuo pačiu ir sunaikinti. Pati tikrovė, išeitų, nesąmoninga, tik tam tikrose, izoliuotose vietose gali sukonstruoti tokią atspindinčią struktūrą, vadinamą ekranu. Tai reikštų, kad yra sandara ir procesas. Taip pat, kad sandara priklauso nuo proceso kaip kūne: pasibaigus procesui, pradėtų irti ir sandara ir substancija pereitų į fundamentalesnį stovį. Kūnas, pavyzdžiui, suyra į molekules ir atomus.

Antra sąmonės teorija teigia, kad sąmonė yra substancija, kurios ekraniškumas ir gyvumas yra pirminė būsena. Tai reikštų, kad tai nėra iš kažko kito atsirandančios savybės. Substancija yra fundamentali realybė, iš kurios viskas sudaryta, taip pat ir gyvos būtybės. Jeigu tikrovė savo pirmame lygyje yra sieliška ir neredukuojama į dar fundamentalesnes būsenas, tai reikštų, kad iš tokios substancijos sudaryta siela, o atitinkamai ir žmogus – neišnyksta. Jo siela būtų nemirtinga. Siela ir sąmoningumas, išeitų, yra daug daugiau nei suvokimas arba nesuvokimas, būdravimas arba miegas, kažkas, kas šias dvi būsenas aprėpia ir visada egzistuoja šalia mažojo sąmoningumo, kuris yra jausmas galvos srityje. Tai įprastą žmogų peržengianti realybė, kuri turi savo specifinį gyvenimą, kuris išeina už įprasto pasaulio egzistencijos ribų. Dauguma dvasinių ieškotojų ir siekia pažinti kaip tik tokią savo esmę.

Pagal pastarąją teoriją išeitų, kad žmogus yra dviejų pasaulių būtybė ir savo gyvenimo rėmuose yra kažkas panašaus į mišrią egzistenciją. Į šį mišrumą įeinama gimus ir iš jo išsilaisvinama mirus kūnui, kuris nunyksta, o siela pereina į kitą egzistencijos plotmę, kuri transcenduoja šį pasaulį. Tačiau čia yra įvairios galimybės, nes gyva siela siaurąja prasme yra priklausoma nuo tam tikros „medžiagų apykaitos“, kuri palaiko gyvybinę sielos energiją. Šiai medžiagų apykaitai pasibaigus, sielą gali apimti kažkas panašaus į hibernacijos procesą („žiemos miegas“) ir neaišku kiek jis trunka ir ar ji gali įgyti naują gyvenimą mišrioje būsenoje, tai yra, gauti naują kūną, arba kitaip sakant – užsiauginti. Gal iš sielos irgi lieka tik jos energetinės sandaros fosilija, kurioje nors ir išsaugoma kažkokia informacija, bet tai nėra gyva siela. Visus šiuos klausimus atsakyti galima tik įminus šios tikrovės paslaptis.

Pirmas mokslo klausimas, kaip padaryti sielų pasaulį matomą. Naudojant Feynmano diagramą matymą galima atvaizduoti kaip apsikeitimą energija. Vadinasi reikalinga surasti procesą, kuris leistų išnaudoti fizinio matavimo instrumento ir gnostinio lauko apsikeitimą energijos kvantais. Šis mechanizmas leistų sukurti ekranus, panašius į akies, kuriuose būtų įmanoma parodyti sielų pasaulį „tiesioginėje transliacijoje“. Taip būtų galima atskleisti ir jos sandarą ir pagrindinį procesą, kuris yra informacijos įsisavinimas ir jos suformavimas į reprezentacijas, kurios yra šio ir vidinio pasaulio fenomenai, daiktai ir mintys. Tai būtų ir teigiamas poslinkis, bet tuo pačiu ir pavojus. Kadangi kūnas silpnas ir apribotas, tai iš žmogaus kylantis blogis taip pat visada turėjo apčiuopiamas ribas. O neribotų sielos galimybių atskleidimas galėtų padaryti neribotu ir iš jos kylantį blogį. Todėl mokslą vystyti būtina, kad jis neiškovotų per didelių pranašumų atsidūręs netinkamose rankose.

Anapus kūnų pasaulio

Gnostinio ir fizinio pasaulio susijungimą galima palyginti su riba tarp vandenyno ir dangaus pasaulių. Vandenyno vanduo yra fizinės, tankios substancijos analogas, kuris turi savo kosmosą, kuris apima visą okeaną. Tuo tarpu dangus yra dvasinis pasaulis, kuris daug retesnis ir subtilesnis už vandenį ir turi savo pagrindinį šviesulį, kuris vadinamas saule. Žmogus atsiranda ant ribos tarp šių pasaulių, vandens paviršiuje, kur prie fizinių smegenų prisijungia siela, tarnaujanti kūnui visą žmogaus gyvenimą. Kai įvyksta šis susijungimas, sielos subtili substancija gali panirti ir daug giliau į fizinę realybę, bet yra joje kaip tam tikras energetinis burbulas, visur lydintis žmogaus kūną. Kūnui mirus, šis burbulas atsiskiria ir pakyla į dangų, išsivadavęs iš fizinio okeano traukos. Tai reiškia, kad yra du kosmosai, du pasauliai, vienas kurių priklauso fiziniam kūnui, o kitas – dvasiniam.

Toks pasidalinimas į du pasaulius, kurių riboje gimsta žmogus, galioja bent jau planetos biosferos ribose, nes kad atsirastų sąmonė, turi būti gnostinės energijos burbulas, gaubiantis visą planetą, iš kurio sąmoningumo syvus semiasi visos planetos gyvos būtybės. Šis dvasinis pasaulis persmelkia fizinį planetos pasaulį ir yra vietinis sielų kosmosas, kuris ribojasi su fizine energija taip, kad vandenynas ribojasi su dangumi. Bet tarp jų yra neperžengiama praraja, nes fiziniame pasaulyje gyvybė yra organinės formos, o dvasiniame – tik energetinės. Akivaizdu, kad energetiniai kompleksai daug ilgaamžiškesni už organines ląsteles.

Kaip jau buvo galima suprasti, sielą būtina atskirti nuo sąmonės, nes pastaroji yra tik viena iš sielos būsenų. Visi žinome, kad siela gali būti ir nesąmoninga ir kad anapusinėje būsenoje, ji ilgą laiką gali paprasčiausiai hibernuoti, kol vėl gauna kūną šiapusinei egzistencijai. Tada ji kaip jau buvo aprašyta panyra į fizinio pasaulio vandenyną ir ten gyvena kaip anapusinės energijos „oro burbulas“. Tada smegenys sukuria sąmonę ir sąmoningą reprezentaciją, naudodamos sielos substanciją. Čia atsiranda asmuo, charakteris, protas, jausmai arba tai, ką psichologai vadina šiapusine persona. Ji yra pastovi tiek, kiek pastovi lieka smegenų struktūra ir tas pasaulis, kuris supa žmogaus kūną. Tačiau gelminis viso to pagrindas yra nemirtinga siela, kuri ateina iš visai kito pasaulio ir yra pagaminta iš nevietinės substancijos. Kitaip sakant, galima tvirtinti, kad sąmonę kaip būseną gamina smegenys, o sielos negamina niekas.

Akivaizdu, kad kūnas mirtingas todėl, kad jis sudarytas iš ląstelių, kurios turi maitintis, atsistatyti, daugintis ir t.t. Šiems procesams nutrūkus, pradeda nykti ir ląstelės ir iš jų sudaryti daugialąsčiai organizmai. Bet jeigu ląstelę palyginsime su atomo struktūra, tai pamatysime skirtumą – atome nevyksta jokia medžiagų apykaita ir todėl jis daug ilgaamžiškesnis už ląstelę. Dabar šį principą perkėlę į sielą, turėtume suprasti, kodėl ši yra tokia patvari ir ilgaamžė. Todėl, kad ji ne organinė, ne organas kaip smegenys, tad net šioms išnykus, ji nesuyra. Jos vidinę struktūrą palaiko tam tikros kvantinės jėgos, o kompleksų procesams energija gaunama natūraliai iš gnostinės aplinkos. Sielos vienetas, kurį vadinu kompleksu, labiau panašus ne į trumpaamžę ląstelę, bet į atomą, kuris yra labai patvari energetinė struktūra.

Siela gali natūraliai judėti, keistis su aplinka informacija, bet visai kitaip nei fiziniame pasaulyje. Sielą galima laikyti kažkuo panašiu į energetinę amebą, kuri natūraliai egzistuoja gnostinėje substancijoje ir neardoma jos kenksmingų veiksnių, kaip yra ardomas kūnas. Ši energetinė ameba prilimpa prie fizinio kūno žmogui gimus ir užsiaugina asmenybės struktūrą, kuri padeda kūnui egzistuoti fiziniame kosmose. Ji reguliuoja substancijos reikalingos konstruoti sąmoningumui, nenutrūkstamą srautą, kuris yra sielos įsikūnijimo pagrindas. Sielos gali būti skirtingos, su skirtingomis užkoduotomis galimybėmis ir be to priklauso nuo to, su kokiu biologiniu kompiuteriu sujungta. Yra galybė visokiausių įsikūnijimo galimybių, tačiau kuo žemesnio rango įsikūnijimas, tuo jis trunka trumpiau ir su šita apribota būkle nei viena siela nėra surišama per daug ilgai. Tai yra sielos nėra kankinamos fiziniu pasauliu. Ypatingai ribotos būklės trumpa kelias dienas arba kelias savaites, pagal žmogaus gyvenimo trukmę. Ilgiausias įsikūnijimas, aišku, yra į žmogų. Jis paklausiausias biologinis „kompiuteris“.

Žmogaus struktūrą galima pavaizduoti tokiu paveikslu.

zmogusRemiantis šia apibendrinta schema, galima modeliuoti žmogaus dvilypės, mišrios egzistencijos struktūrą ir pagal ją kurti mokslinę žmogaus teoriją, ieškant eksperimentų, kuriais būtų galima patvirtinti hipotezių teisingumą. Šioje schemoje yra du sluoksniai, pagal tai, kas jau buvo rašyta apie gnostinį sielų ir fizinį kūnų pasaulį. Tada yra išorinis apvalkalas, kuris turi substancijos, energijos ir informacijos kategorijas, kurias labai lengva paversti parametrais ir sustatyti juos į lygtis. Tada šio karkaso viduje atsiranda šerdinė struktūra, kurią sudaro a) šablonas, į kurį paduodama informacija, b) kokybės, kurios suteikia informacijai juslines ir semantines formas ir c) suvokimas, kurios centre yra daikto ir minties sąmoningos reprezentacijos. Dalis informacijos ateina iš gnostinių-fizinių struktūrų, formuojančių autonominės aktyvumo sistemos (AAS) asmenybės šabloną ir iš išorės iš transcendencijos, kurią aš vadinu pirmine tikrove.

Psichotroninis poveikis dažniausiai taikiniu renkasi šablono lygmenį, nes jame vyksta pagrindinis informacijos surinkimo ir formavimo procesas. Kitaip sakant, dauguma psichotronikos priemonių, ypač labai primityvios, renkasi poveikį smegenims, o gelminių sielos struktūrų nepaliečia, nepaisant ko gali visiškai per smegenis kontroliuoti šiapusinį kūną. Kaip su tuo kovoti, man yra aktualiausias klausimas. Galima pavieniui ieškoti stiprybės savo vidinėje šerdyje, stengiantis įveikti užgrobto biologinio kompiuterio primetamą programą. Galima bendrai sukurti pasipriešinimo organizaciją ir apsiginkluoti tomis pat priemonėmis kaip nusikaltėliai ir pradėti bendrai vystyti gynybos sistemą. Pradžioje kančios gali būti labai didelės, bet kuo daugiau praeina laiko, tuo aiškiau pamatai, kad net pačias fantastiškiausias technologijas turintys nusikaltėliai iš esmės yra labai riboti.

Kodėl reikalinga savigyna

Vienas iš tokių blogių, kurį sukuria sąmonės paslapčių pažinimas, yra psichotroninė technika. Piktavaliams žmonėms jos padeda primesti savo iškreiptą suvokimą ir sukurti sielų kalėjimą technologinėmis priemonėmis. Tuo pačiu sukurti ne laisvės, bet vergovės karalystę, kurioje sieloms paneigiama teisė gyventi pagal savo prigimtinius impulsus. Tai gali būti neįprasta, neįtikima, bet visai įmanoma. Nes kaip ir fizinis, taip ir gnostinis pasaulis gali būti pažintas, jis gali turėti savo mokslą ir jame galima kurti technologijas, kurios būtų tinkamos tiek sielų išlaisvinimui, tiek jų pavergimui. Galima manyti, kad blogis kyla iš kūniškos žmogaus prigimties, nes kūną reikia saugoti, dėl jo kovoti ir ši kova dažnai fiziniame, gamtiniame pasaulyje prasilenkia su morale. Nebrandžios sielos, nesuprasdamos, kad jos nemirtingos ir kad išteklių gnostiniame pasaulyje pakanka visiems, gali pamėginti kūno pasaulio logiką perkelti į sielų pasaulį ir panaudoti šią logiką blogam tikslui.

Pažinimas iš šio pasaulio perspektyvos perkelia ir kūno logiką, todėl nesupranta, kodėl sielos pavergimas yra nesusipratimas. Sielų pasaulyje galioja visai kiti dėsniai ir ten nevyksta jokia kova už būvį. Ten nereikia nieko įveikti konkurencijoje, nereikia dirbti, kad prasimaitintum ir išgyventum. Pažinimas turi visai kitą prasmę, ne galios išplėtimo. Galia yra fizinio pasaulio ir fizinio kūno sąvoka; valdžia yra tai, kas su sielų pasauliu niekaip nesuderinama. Nepaisant to, žinios atsiduria ribotų sąmonių dispozicijoje ir šios sąmonės, nesuprasdamos ką daro, eina prieš nusistovėjusią tikrovės tvarką ir prieš žmogaus prigimtį. Iš dalies žmogų veda smalsumas, bet kita vertus, neretai mokslininkų pastangų varikliu tampa pagrindinės žmogaus ydos: garbėtroška, savanaudiškumas, amoralumas, valdžios troškimas bet kokia kaina ir t.t.

Todėl matome, kad kilnus tikslas pažinti šios tikrovės ir žmogaus paslaptį, išsigimsta ir virsta savo priešybe. Mokslas tampa blogio įrankiu ir žmogaus laisvę sukaustančiomis grandinėmis. Žmogus nemirtingas, nes kyla iš pačios šios tikrovės gelmės. Tačiau tai ir didelė atsakomybė, nes nemirtingumas padaro nemirtingomis ir žmogaus ydas. Todėl galima spėti, kad paslaptis gaubia šias realybes ne šiaip sau, reikalinga peršokti per tam tikrą dvasinio išsivystymo kartelę, kad mokėtum su tomis priemonėmis, kurios įdedamos į rankas, tinkamai elgtis. Žmonijos pagrindinė problema yra ta, kad kai kuriems mokslas į rankas įdeda žinias, kurių jie iš tikro neverti ir neturėtų žinoti kas yra žmogus, kas yra jų siela ir kaip šis sielų pasaulis veikia. Bet jeigu taip atsitiko, tai vienintelė išeitis yra padaryti, kad šias paslaptis sužinotų kuo didesnis skaičius žmonių, kad šiuo skaičiumi būtų galima nukenksminti blogį.

Ką daryti, jeigu pamatai, kad nusikaltėlių grupuotė apsiginklavo galingais ginklais? Kaip nuo jų apsiginti? Manau, geriausias kelias – apginkluoti tais pačiais ginklais kuo daugiau savigynos būrių. Šis mano tinklaraštis siekia kaip tik tokio tikslo. Žinios yra galingas ginklas, naudokite jį tinkamai.