Sistemos haliucinacijos ir grožybės

Verta prisiminti. Rašyta 2011-02-25

>>>

idiots

Sistema, visuomenė ir žmogus

Gali atrodyti, kad kuomet fabrikuojama byla, žmogus turi reikalą tik su įsigalėjusia nusikalstama sistema, kuriai įstatymas ne teisingumo garantas, bet susidorojimo priemonė. Negana to, gali atrodyti, kad žmogus akis į akį susiduria tik su sistemos tam tikru padaliniu, kuris veikia izoliuotai, o ne platesniame kontekste ir platesnėje aplinkoje. Bet šių iliuzijų reikėtų atsisakyti, nes jos neleidžia suprasti realios situacijos.

Kai žmogus persekiojamas, jis susiduria su visa sistema ir šiame persekiojime savo vaidmenį atlieka visuomenė, nors tas vaidmuo dažniausiai būna statiškas ir manipuliuojamas sistemos. Visuomenė, net nenoromis, dalyvauja persekiojime ir tampa savotiškais sistemos įkaitais, nes tuomet kai persekioja nusikalstama valstybės organizacija, visuomenė tampa nusikaltimų bendrininkais, jeigu neduoda sistemai deramo atsako.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių sistema gali persekioti, teisingumą naudodama tik kaip priedangą, kaip patogią ideologiją ir matricą. Kai kurios priežastys, galbūt net pagrindinės, yra neakivaizdžios, tokios apie kurias didžioji visuomenės dalis net nenutuokia. Tiesiogiai nesusidūrus, sunku pasakyti, kiek sistemoje charakterio patologijos, ideologijos, strategijos, strateginių tikslų ir planų, kurie sąlygoja jos kasdienę veikseną [nuo fašistinės ideologijos, tokios kaip eugenika ir socialinė inžinerija iki charakterio patologijos] Kažkoks momentas užkliūva ir žmogus tampa persekiojimo auka.

Kadangi sistema nenori visuomenei atskleisti visų savo kortų, reikalingas spektaklis ir dažnai tai būna teisinis spektaklis, kuris visuomenės akyse turi legitimuotumo [teisėtumo] aureolę. Šitaip visuomenė apakinta ir apkvailinta, tampa sistemos įrankiu ir žmogui nėra kur trauktis. Yra daug išeičių, bet laimingai pabaigai reikia beveik neįmanomo stebuklo.

Teisingumas vs rezultatas

Be rašytų įstatymų yra nerašyti įstatymai. Nerašyti įstatymai net gali būti svarbesni ir turėti aukštesnį statusą, nei rašyti. Čia mes turime prigimtinę teisę ir leidybinę teisę. Prigimtinė teisė yra nerašyti daugumos pripažįstami principai, kurių laikomasi savo laisva valia. O rašytais įstatymais nusikalstama sistema gali manipuliuoti kaip nori pagal savo norus ir įsivaizdavimus. Pavyzdžiui, rašytu įstatymu galima paskelbti, kad kankinimas yra teisėtas. Tačiau bet koks normalus žmogus pagal prigimtinę teisę supranta, kad tai niekingas nusikaltimas, neturintis jokių pateisinimų, net jeigu sistema sau ant popieriaus pasirašo leidimą.

Gali kilti klausimas, kaip sistema tampa nusikalstama sistema? Ideali sistema yra tada, kai prigimtinė teisė sutampa su rašytine, ir sistema jų laikosi. Tada vyrauja teisingumas ir darna. Toliau sistema pradeda nesilaikyti nei vienos tvarkos, bet vaidina teisingumo ir teisės spektaklį. Ir galutinė forma yra tokia, kai leidyba užvaldoma nusikalstamos sistemos ir priiminėjami įstatymai, prieštaraujantys prigimtinei teisei – tam, kas teisinga ir neteisinga laikoma pagal žmogaus ir pasaulio prigimties priimtą įsivaizdavimą. Dauguma pasaulio valstybių yra antroje stadijoje ir viena koja įžengę į paskutinę stadiją.

Vienas iš tokių požymių yra perėjimas nuo teisingumo principo prie rezultatų principo. Organizacija siekia savo tikslų, ir vadovaujantis šiais tikslais reikalingi rezultatai kaip įrodymas, kad prie tikslų artėjama. Kadangi tarp mafijinių struktūrų vyksta konkurencija ir kova, tai rezultatų pradedama siekti bet kuria kaina, ir teisingumo principas lieka tik kaip naudinga ideologinė širma manipuliavimui visuomene, po kuria galima siekti savo naudos.

Byla

Kaip reaguoti

Kai kam nepasiseka tiek, kad jis tokiai sistemai dėl vienų ar kitų priežasčių užkliūva ir atsiduria sistemos mėsmalėje. Būtų klaida pradėti aiškintis kodėl ir tikėti, kad sprendimas yra būtent šiame klausime. Priežastis gali būti ne asmeniniai faktai, bet sistema ir principai. Tad pirmiausia reikia sugebėti klausimą tinkamai apibendrinti. Toks apibendrinimas dažniausiai būna labai abstraktus, nes tikrus atsakymus gali duoti tik „insaideriai“, žinantys sistemą iš vidaus. Tačiau ir spėjimas gali būti pakankamai kvalifikuotas, nes žmogus ir sistema vis tiek yra permatoma kiaurai, net nesant viduje.

Antras momentas yra bandymas išaiškinti sistemos veikimo principą, nes šis principas irgi parodo kaip vyksta susidorojimo procesas ir kas kokį vaidmenį atlieka. Man tai pagrindinis atkirčio būdas. Kas supranta su kuo visuomenė turi reikalą, neleidžia savimi manipuliuoti ir netampa sistemos daromo nusikaltimo bendrininkais.

Neišsigąsti filologinio burbulo

Žmogų nuteisti gali teismas ir filologinis burbulas, pučiamas formalios ir neformalios sistemos žiniasklaidos. Sistema valdo ir vieną, ir kitą žiniasklaidą, net jeigu formali žiniasklaida yra verslai, o neformali – agentūra, valdanti visuomenę neformaliame lygyje. Teismas fabrikuoja įrodymus iš žodžių lipdydamas bylą, o burbulas ploja teismui. Atsiribojusių žmonių dažniausiai būna mažuma, visi kiti tiki tuo, ką mato ir tuo, ką girdi.

Panagrinėkime smulkiau kas vyksta, pereidami per tikrovės visus lygius ir sluoksnius. Pirmiausiai yra individuali projekcija ir kolektyvinė projekcija. Šiame bloge daug aiškinau kas yra žmogus ir kaip projekcija yra daroma. Svarbiausia mintis yra ta, kad tikrovė yra už žmogaus suvokimo ribų, o sąmonei ji pasirodo kaip sensorika [juslės] ir kognityvistika [protas]. Sensorika ir kognityvistika susipynusios tiek, kad jų neįmanoma atskirti. Tai reiškia, kad subjektyvus ne tik protas, bet ir juslinis objektas. Objektas taip pat konstruojamas intelektualiai ir šio subjektyvumo pašalinti neįmanoma. Apibendrinti tai galima tokiu principu: žmogus dažnai mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra iš tikro.

Individualios projekcijos gali sinchronizuotis, sukuriant kolektyvinę projekciją. Tai reiškia, kad kažkokia grupė tarpusavyje kalbasi ir tikrina tai, kas yra tik individualu. Gali atrodyti, kad toks kalbėjimasis ir susitarimas yra tiesos kriterijus. Bet taip manyti būtų klaida, nes iliuzijos jungimas, nėra jokia garantija; daugiau iliuzijos, net jeigu ji kartojasi, nerodo tiesos. Šitoks iliuzijos jungimasis kuria tai, kas vadinama viešu burbulu, kuris tampa individualių sąmonių atskaitos tašku ir valdo žmogų kaip subjektą arba kaip objektą. Šis burbulas yra ne kas kita kaip kolektyvinė projekcija į tikrovę, kurioje sujungiamos žmonių individualios pastangos ir yra bandymas susikurti tiesos iliuziją, iš kurios perspektyvos būtų galima teisti visą pasaulį.

Yra du tokie kolektyviniai filologiniai burbulai. Vienas priklauso sistemai. Jis visuomenei neprieinamas ir nepasiekiamas ir valdo tik tuos, kas šiai sistemai priklauso. Ir yra viešas burbulas, skirtas valdyti visuomenę ir atskirus žmones. Sistemos pagrindinis tikslas yra užgrobti šį viešą burbulą, ir juo manipuliuojant valdyti individualias projekcijas, kurios savo informaciją gauna iš šio burbulo, nes asmeninė patirtis yra labai apribota. Šita kolektyvinė projekcija svarbi tuo, kad ji įdeda tai, ką žmogus į sensoriką projektuoja individualiai ir todėl šį burbulą sistema siekia valdyti.

Viešam burbului išsprūdus iš sistemos rankų kyla konfliktas tarp visuomenės ir sistemos ir sistemai valdžia gali pradėti sprūsti iš letenų.

Filologinis burbulas ir byla

Filologinį burbulą siekiama užvaldyti tada, kai sistema yra antroje savo raidos stadijoje. Tai yra tada, kai domina ne teisingumas, bet tik rezultatas, paminant prigimtinę ir ją atitinkančią leidybinę teisę, bet vis dar vaidinant spektaklį. Šitaip sistema teisme iš žodžių lipdo bylą ir valdo viešą filologinį burbulą, kuris individualiose projekcijos įsuka neapykantos emocinius ir siekimo susidoroti mechanizmus, nors iš individualios perspektyvos viešo burbulo informacijos patikrinti niekaip neįmanoma. Bet kai kurių žmonių protas toks tamsus, kad jie net nepagalvoja, kad informacija turi būti tikrinama.

Į tokį filologinio burbulo „teismą“ protingi žmonės nekreipia dėmesio, nes tokios iliuzinės sąmonės neturi bendro mato su tikrove ir net intelektualinių pajėgumų suprasti skirtumui tarp tiesos ir iliuzijos socialiniame kontekste.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad kai sistema naudojasi manipuliavimo filologiniu burbulu taktikos, tai yra simptomas, kad negeba realiai įrodyti ir griebiasi filologinių manipuliacijų, kuriomis pakeičiama tikrovė.

Sensorinė-kognityvinė projekcija

Niekas neturi ryšio su pačia absoliučia tikrove. Tikrovės suvokimas žmogui duotas tik kaip sensorinės ir kognityvinės dalies ryšys, ir kognityvinė dalis dažnai būna svarbesnė už sensorinę, nes ji duoda supratimą. Bet tai reiškia, kad žmogus ir žmonės dažnai mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra [tikrovė]. Nes supratimas yra tik ankstenės įženklintos patirties pritaikymas naujai patirčiai. Vadinasi žmogus supranta tik tai ir taip, kas ir kaip subjektyviai yra įdėta į jo protą. Bet tai – ne tikrovė.

Tad jeigu idealu laikome tikrovę ir tiesą, tai šis idealas beveik nepasiekiamas. Vietoj jų turime sensorinį-kognityvinį konstruktą, priklausomą nuo situacijos ir aplinkybių. Kai sistema pereina į antrą ir trečią stadiją ir siekia tik rezultatų, net jeigu jie prieštarauja prigimtinei teisei, nelieka nei pasaulio, nei žmogaus. Šie žodžiai tampa eufemizmu, skirtu pridengti melą. Telieka subjektyvi ir „intelektualiai“ sukonstruota senorinė-kognityvinė projekcija, valdoma valios viešpatauti ir neturinti bendro mato su tikrove.

Mintis yra kalbos ženklų sinestezija, į vieną tašką suspaudžianti visą išskirtų ženklų žymimą informaciją. Mintys jungia subjektą su predikatu ir kažką tariamai pasako apie sensorinį atvaizdą ir svajonėse apie absoliučią tikrovę. Visas protas susideda iš subjektų [tai, apie ką kalbama] ir predikatų [kas pasakoma apie subjektą, kokia informacija su juo jungiama]. Bet šitaip sujungti galima tik turint savo patirtį. A priori [t. y. be patyrimo] toks jungimas neįmanomas ir prilygsta žmogaus fantazijai, kuri nurodo ne į sensorinį atvaizdą, bet į galimą proto formą.

Reikalas tas, kad daugumoje bylų, tokio patyrimo nei teisėjai, nei prokurorai neturi. Ir jų sąvokų sintezės yra apriorinės, paremtos kognityvine fantazija, net tada, kai aplinkoje yra kažkokie faktai ir jie savo vaizduotėje bando vesti gijas į susidorojimo objektą.

Kai sistema dėl kokių nors priežasčių išsirenka nekaltą žmogų susidorojimui – visos sintezės yra bereferentinės, t. y. jos nenurodo į jokią išorinę tikrovę. Prokuroras ir teisėjai padaro individualias sąmoningai klaidingas projekcijas ir šitos projekcijos perduodamos į viešą filologinį burbulą. Šitaip žmogui sufabrikuojama byla teisme ir jis yra nuteisiamas filologinio burbulo. Ant žmogaus uždedama matrica „nusikaltėlis“, jis eliminuojamas iš visuomenės ir tampa sistemos žemiausios kastos vergu.

Psichotroninis fabrikavimas

Bylos lipdymui iš bereferentinių žodžių turima pati naujausia technika, su kuria į sąmonę galima perduoti bet kokius žodžius. Joje šie žodžiai pereina į visas sąmoningas ir nesąmoningas kognityvines [pažintines] struktūras (protas, mąstymas, atmintis ir t.t.) juos galima fiksuoti, įrašyti ir terorizuoti žmogų. Pririnkus tokių žodžių, galima padaryti net „teksto analizę“, bandant iš jų išlukštenti „tikrovę“, kuri iš tikro yra viso labo žodyninių reikšmių projekcija, sukurianti sensorinę-kognityvinę iliuziją žmogaus sąmonėje. Šitas individualias iliuzijas sujungus, galima padidinti iliuzijos galią ir efektyvumą ir bandyti įvesti savo tvarką bei siekti susidoroti su netikėliais. Šitaip kovojama dėl filologinio iliuzijų burbulo, kuris galų gale valdomas sistemos, nes ji turi didžiausią agentų armiją ir informacinį-dezinformacinį pranašumą, prieš kurį negali atsilaikyti joks laisvas individas, kuriam gresia eugenika, socialinė inžinerija, psichopatiškas organizacijos mąstymas, lobotomija ir kitos sistemos haliucinacijos bei grožybės.