Sąmonės teorijos santrauka

Sąmonės tyrimo metodai

Žmogaus sąmonę tyrinėja:

  • Filosofija

Metodas – sąvokinis apmąstymas, vidinės ir išorinės patirties refleksija.

  • Psichologija

Surinktų psichologinės veiklos, aktyvumo duomenų analizė. Eksperimentas.

  • Fizika

Matematinis, parametrinis, eksperimentinis modeliavimas.

 

Tyrime naudojama prieiga

Šiuolaikiniai tikslieji mokslai naudoja kontinuumų metodą. Šis metodas sujungia tokias dalis:

  1.  Matematinis kontinuumas – tai kontinuumas sujungtas su skaičiaus operatoriaus abstrakcija ir šių operatorių struktūromis. Pagrindiniai veiksmai – dalinimas į dalis ir šių dalių jungimas.
  2.  Fizinių parametrų kontinuumas, kuris dalina tikrovę į pagrindines kategorijas ir tose kategorijose formuoja parametrų erdves.
  3.  Juslinis kontinuumas – kuris yra fizinis objektas, vadinamas fizikine sistema, į kurį projektuojamos matematinės struktūros ir parametrų erdvės.

Teorija laikoma įrodyta tada, kai jos tezės sutampa visose trijose vietose. Jeigu eksperimentiškai nepatvirtinta jusliniame kontinuume – turima hipotezė.

 

Pateikto sąmonės modelio galimybės

  • Aš apjungiu visus tris mokslus – filosofiją, psichologiją ir fiziką – naudodamas tas tyrimo priemones, kurios man prieinamos.
  • Naudoju kontinuumų metodo teorinę dalį:
  1.  šiek tiek mažiau matematiką,
  2.  daugiausiai parametrų erdvių konstravimą ir
  3.  loginės formos joms suteikimą.
  • Visa tai pateikiama per filosofinio apmąstymo prizmę.
  • Eksperimentas nevykdomas, todėl visa teorija turi hipotezės statusą.
  • Tačiau netiesiogiai naudojami kitų tyrėjų atliktų eksperimentų duomenys.

Fundamentali tikrovės struktūra

Tikrovę skirstau į dvi dalis:

  • Fizinę braną
  • Gnostinę braną

Fizinė brana yra fizinis pasaulis, kurį aiškina fizikos Standartinis modelis. Jis susijęs su kūniška realybe ir paaiškina, kaip atsiranda biologiniai organizmai. Pasaulis yra faktas; kūnas, fiziškumas yra faktas.

Gnostinė brana yra sielos pasaulis, kurį aiškina Sąmonės fizikos standartinis modelis. Ji susijusi su vidine psichine realybe, kuri taip pat yra patirties faktas, nuo kurio pradedant galima kurti tikslųjį šio specifinio pasaulio mokslą.

 

Pasiekimai tiriant tikrovės dalis

  • Daugiausiai pasiekta tiriant fizinę braną. Ją apima visa šiuolaikinė fizika. Pagrindinis modelis yra kvantų ir laukų modelis ir kvantinės dinamikos laukuose. Visi pasiekimai apibendrinti Standartiniame modelyje (SM).
  • Beveik nėra pasiekimų tiriant gnostinę braną, tačiau naudojant kontinuumų metodą, galima modeliuoti teorines jos dalis ir kopijuoti Standartinio modelio pasiekimus, perimant a) laukų, b) kvantų, c) matematinių struktūrų, d) parametrų sąvokas.
  • Šitaip padedamas pamatas Sąmonės fizikos standartiniam modeliui (SFSM).

 

Vidinė perspektyva filosofiniu požiūriu

Sąvokos, kuriomis aiškinama žmogaus  fenomenologinė sąmonė:

  • Fiksatas – fiksuota, nejudri, juslinė dalis; pasaulis;
  • Laksatas – laisvai valdoma, modeliuojama vidinė dalis; mąstymas ir vaizduotė;

Filosofai žino, kad už šių suvokimo formų egzistuoja anapusinis pasaulis, kurį jie vadina transcendencija. Aš šias dalis vadinu pirminėmis tikrovėmis. Kadangi darau prielaidą, kad transcendencija plastiška, aš šias sritis vadinu objektyviu laksatu. Objektyvus laksatas yra

  • Vidinis
  • Išorinis

 

Visas žmogaus spektras

Todėl gauname tokį viso žmogaus spektrą:

  • Vidinis objektyvus laksatas – gnostinė brana
  • Subjektyvus psichinis laksatas – siela
  • Fiksatas – aplinkinio pasaulio reprezentacija
  • Išorinis objektyvus laksatas – fizinė brana

Standartinis modelis tyrinėja objektyvų išorinį laksatą per jo reprezentaciją fiksuotame pasaulyje. Tačiau tikslas materializuoti nematomą gelmę, ištraukti suvokimo nefiksuojamus jo dėmenis.

Tačiau toks susitelkimas į išorę – netinkamas požiūris, nes tokį patį pasaulį, o gal ir dar sudėtingesnį, galima atrasti vidinėje kryptyje: per psichinį laksatą siekiant prisikasti prie objektyvaus gnostinio laksato.

 

Fizinės branos parametrų kontinuumas

Parametrų kategorijų idėja priklauso Aristoteliui. Jos naujesnį variantą pateikė I. Kantas.

Aš naudoju modifikuotą sistemą, pritaikytą fizikos mokslui. Yra tokios kategorijos:

  • Substancija
  • Erdvė
  • Judėjimas
  • Laikas

Niutono mechanikoje iš šių kategorijų gaunami pagrindiniai parametrai.

Substanciją susiejant su mase (m), prie jos pridedant erdvę (x) ir trukmę (t). Judėjimas laikomas vektoriumi, kuris turi greitį (v) ir pagreitį (a). Su šiais siejama jėga (F), energija (E). Laikoma, kad fizinėje branoje judėjimas – reonominis.

 

Gnostinės branos parametrų kontinuumas

Į gnostinę braną kopijuojamos visos kategorijos, tik pasikeičia parametrinis tų kategorijų interpretavimas. Kad kategorijos tos pačios nereiškia, kad tie patys dėsniai, nes dėsniai nustatomi empiriškai ir išreiškiami matematikos priemonėmis.

Gnostinėje branoje, substancijos kategorija siejama ne su mase (m), bet su suvokimu (s), kuris laikomas tokia pat fundamentalia substancijos savybe kaip ir masė.

Be to, kaip jungiamoji sąsaja tarp šių branų tarnauja energijos ir informacijos parametrai. Informacijos vienetas yra vadinamas morfizmu.

 

Preliminarus sąmonės modelis

Vidinis karkasas sudarytas iš

  • Šablono
  • Kokybių
  • Suvokimo

Išorinis karkasas yra

  • Informacija
  • Substancija
  • Energija

 

Bendras gnostinis-fizinis modelis

Matome, kad galima į gnostinę braną nuklonuoti fizinės branos parametrų kategorijas, šiek tiek papildant ir susiejant šiuos pasaulius per energijos ir informacijos sąsajas.

Informacija yra procesinis kanalas, o jeigu procesinį kanalą pakeistume į struktūrinį, turėtume šabloną, kurį toliau vadinsiu taip pat ir ekranu.

Informacija paduoda turinį į ekraną, siųsdama morfizmų srautą. Morfizmai ateina tiek iš fizinės, tiek iš gnostinės branos ir virsta arba fiksatu, arba laksatu.

 

Matematinė dalis (1)

Matematinė dalis paimta iš klasikinės mechanikos, kuri kartoja visose fizikos teorijose tą patį arba panašų modelį.

Jame yra kinetinės (K), potencialinės (V) energijos sąvokos ir jų skirtumas, vadinamas lagranžianu L = K – V.

Iš lagranžiano sudaryta Lagranžo-Eulerio judėjimo lygtis, kuri aprašo antrą Niutono dėsnį, nauja interpretacija.

𝑚𝑎=𝑘𝑥 susivedanti į antrą Niutono dėsnį

 

Matematinė dalis (2)

Kvantinių laukų teorijos pagrindas yra lauko operatoriaus sąvoka. Operatorius nurodo kokį nors veiksmą, kurį reikia atlikti su kontinuumu. Lauko operatorius apibrėžia kvantų atsiradimą arba išnykimą tam tikroje erdvės vietoje.

Lauko operatorius žymimas kokia nors raide, kuri viršuje turi kepurėlę. Pavyzdžiui, fizinės branos laukų operatorius yra Φ, o gnostinės branos – Ψ.

Kiekvienas operatorius turi apibrėžimą, kuris aprašo, kaip į energijos virpesius įvedami arba išimami kvantai.

 

Visas kvantinių laukų spektras

Visą tikrovės gelmę, kuri apima visą žmogų, galima suformuluoti tokia supaprastinta forma.

Lu + GN ++ Tm + Gr + H + QGFW + LFW

Gnostinė brana yra Lu + GN, atitinkamai

  • Luksorinų laukas
  • Gnostinių kompleksų laukas

Fizinė brana yra

  • Tm – tamsioji materija
  • Gr – gravitacija
  • H – higgso laukas
  • QGFW + LFW – standartinio modelio laukai

 

Masės ir suvokimo analogija

  • Fizinėje branoje, labai svarbų vaidmenį atlieka Higgso laukas, nes jis objektams suteikia masę. Jeigu kvantai negalėtų įgyti masės, kosmosas atrodytų visai kitaip.
  • Analogiškai, gnostinėje branoje veikia luksorinų laukas, Lu, kuris sielos ekranams/šablonams suteikia suvokimo savybę. Kai ekrano plazminė struktūra susijungia su luksorinų lauku ir pradeda vykti energijos mainai, atsiranda sutankėjimas, savotiškas „kondensatas“, kuris yra psichologiškai apibūdinamas kaip „būties suvokimas“.
  • Taip pat luksorinų lauke atsiranda kokybės, priklausančios nuo gnostinių kompleksų „chemijos“. Bendrai šis konstruktas, kurį vadinu šviesos arka, turi pavadinimą kokybinis realinas.

 

Kvantinė luksorinų dinamika (KLuD)

  • Suvokimo teorijos pagrindas yra luksorinų lauko dinamika, kurią aprašo KLuD teorija. Ši teorija gali būti nuklonuota nuo standartinio modelio laukų, bet svarbiausia – atrasti galimybes jį ištirti eksperimentiškai.
  • Kartu su luksorinų dinamika, svarbi gnostinių kompleksų teorija, kuri aprašo sielų pasaulio substanciją. Čia turi būti atrasta sielos „chemija“, kuri labai svarbi aprašant kaip sąveikoje su luksorinų lauku, atsiranda įvairios kokybės (qualia).

 

Gnostinių šablonų dinamika

  • Žmogus atsiranda gnostinėje branoje, susiformavus sielos struktūrai. Sielos veikimo pagrindas yra šablonų dinamika. Yra tokie šablonai a) juslinis b) aktyvumo c) kognityvinis d) būsenų. Visi jie apgaubiami sąmonės lauku.
  • Dinamika apibūdina susijungimą ir atsiskyrimą, kurių metu koreliuojami struktūriniai potencialai. Koreliavimas gali būti pasyvus ir aktyvus.

Tada šablonai paduoda informaciją į eferentinę sąsają su luksorinų lauku, atsiranda pasyvus suvokimo jausmas; bei pasiunčia aferentinį signalą į sąsają su fizine brana smegenyse ir per nervus į raumenų skaidulų sistemas. Taip atsiranda sielos kontroliuojama kūno veikla.

 

Sąmonės aktyvumo ciklas (SAC)

Šablonų dinamika kitaip vadinama sąmonės aktyvumo ciklu, kuriame aprašomas vieno morfizmo sukūrimas. Koks tas morfizmas, galima nustatyti pasirinktinai.

Jis gali būti aktyvus ir pasyvus. Kai vidiniai ekranai projektuojami ant išorinio – turime aktyvų sąmonės aktyvumo ciklą, kai išorinis ekranas projektuojamas ant vidinių – pasyvų.

Primityviausiais variantas – dviejų kanalų SAC, kuris susideda iš suvokimo ir aktyvumo šablonų. Suvokimas yra stimulas, aktyvumas – reakcija. Logika: jeigu a, tai b; jeigu c, tai d. Arba: [taip, taip, taip] → [taip, ne, taip].

Tai lemia, kuo siela pozicionuoja save (aktyvumo ekranas) ir kuo laiko objektą (suvokimo ekranas). Tarkime gyvūnų pasaulyje: vilkas – grobuonis; kiškis – grobis.

 

Sujungtas žmogaus modelis (1)

Paveikslėlyje matome piramidę iš trijų dalių. Apatinės dvi dalys yra

  • Objektyvus fizinis laksatas
  • Objektyvus gnostinis laksatas

Pirmidės viršūnė yra žmogaus sąmonė, kurioje atsiranda tas vaizdas, kurį kiekvienas matome aplink save ir savo viduje. Tai yra

  • Išorinio realino pasaulis
  • Vidinio realino pasaulis Tarp aukštų yra sąsajos ir apsikeitimas energija bei informacija. Tai aferentiniai ir eferentiniai ryšiai.

 

Sujungtas žmogaus modelis (2)

  • Tikros sąveikos tarp objektų vyksta fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jos suvokiamos tik luksorinų šviesos arkoje, realino pavidalu. Šis kokybinis realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną žmogų nuo kito.
  • Tarpusavyje gali sąveikauti tiesiogiai ir sielos ir kūnai, bet tai sąmonės dalimi tampa tik tada, kai integruojama į realiną. Visa kita lieka „pasąmonėje“, kaip paslėpta gnostinių šablonų dinamika.
  • Į realiną informacija paduodama iš fizinės ir gnostinės branos ir vaizdo sujungimas vyksta dinaminio surinkimo būdu, nors vaizdai gali atrodyti kaip „statiškas pasaulis“.

 

Suvokimo mechanizmo hipotezė

  • Žinome, kad suvokimas veikia „įjungta“ ir „išjungta“ principu. Tai yra, turime arba 1, arba 0.
  • Įjungimas ir išjungimas interpretuojamas kaip integracija ir dezintegracija. Integracija asocijuojama su „kristaline“ būsena, kuri nurodo tam tikras vidines luksorinų lauko simetrijas, dezintegracija yra šių būsenų perėjimas į „amorfinį“ pavidalą.
  • Šis procesas turi būti valdomas iš apačios, iš sielos energetinių būsenų, kurios įjungia arba išjungia sąmonę. Vadinasi žmogaus branduolys turi būti gnostinėje branoje, sieloje ir turi priklausyti nuo šablonų dinamikos, kuri yra protingos žmogaus veiklos aplinkoje pagrindas.

 

Gyvybė ir išoriniai resursai

Taigi matome, kad suvokimas yra aplinkos resursas, prie kurio gyvi organizmai prisijungia ir juo naudojasi.

Taip pat naudojasi fizine brana – kūno struktūroms ir gnostine brana – sielos struktūroms.

Galima daryti prielaidą, kad yra kažkokia suvereni šerdis, pirminė siela, kuri paskui apauga fizinio ir gnostinio transformiumo apvalkalais.

Kiekvienas resursas gali būti išnaudotas kariniais arba ekonominiais tikslais. Galima manyti, kad tas pats gręsia luksorinų laukui. Galima numatyti

  • Luksorinų bombas, kurios pažeidžia sielą
  • Dirbtinį intelektą, kuris fizinę braną sujungia tiesiogiai su realinu, apeidamas gnostines sielines struktūras. Taip būtų sukurti besieliai robotai.
  • Jau egzistuoja psichotroninė smegenų užgrobimo ir realino valdymo technika.

 

Sąmonės fenomenologija

Sąmonė, kaip esinio būtis, yra iš informacijos dinamiškai suintegruotas realinas, sudarantis šviesos arką, kurioje egzistuoja žmogus.

Žmogaus branduolio formos:

  1.  rodomoji sąmonė – vidinis ir išorinis realinas;
  2.  kaupiamoji sąmonė – susijusi su kognityviumo šablonų dinamika ir vidiniu realinu;
  3.  valdomoji sąmonė – sielos šablonų dinamika, kuri susijusi su aktyvumo matricomis ir aferentiškai perduoda signalą į fizinį kūną nervų kanalais;
  4.  protas – asociatyvinė holograma, gauta fiksato formų introjekcijos būdu ir ištraukiam į realiną minčių ir vaizdinių pavidalu.

 

Transcenderiai

Transcenderiai – tai egzistencijos formos, kurios egzistuoja fizinėje ir gnostinėje branoje, bet neįtraukiami į realiną arba įtraukiami tik manipuliaciniu būdu, t. y., neparodo savo tikros formos.

  • Fiziniai transcenderiai gali manipuliuoti informacija pirmo piramidės aukšto lygyje arba jie egzistuoja receptorių neregistruojamomis formomis.
  • Gnostiniai transcenderiai beveik visos egzistencijos formos, kadangi gnostinis laksatas į vidų veikia uždaros parabolės principu, t. y., neturi recepcijos sistemos ir gnostinė brana nėra atviras pasaulis.

 

Išvados

  1. Kiek šitas lygis realizuotas praktiškai – sunku pasakyti. Bet faktas, kad egzistuoja psichotroninė technika rodo, jog yra padaryti dideli proveržiai.
  2. Nepaisant to, žmonių civilizacija gana žemame lygyje ir pažanga apibrėžtoje srityje kelia labai daug pavojų visuomenei.
  3. Kaip ši technika realizuojama priklauso nuo to, kokį vaidmenį sau priskiria tie, kurie ją valdo ir kokį vaidmenį primeta tiems, prieš kuriuos ji naudojama.
  4. Šitą supratimą būtina keisti, kad civilizacijos neištiktų katastrofa, pavyzdžiui, jeigu ši sritis bus panaudota nežmoniškam „resurso“ išnaudojimui.

Žmogus ir reprezentacijos gelmė

Pratarmė

Sąmonės tema labai plati, todėl ją tyrinėti galima įvairiais aspektais. Jau esu aprašęs tris sąmonės supratimo lygius, kuriuos interpretuoti reikia ne tiek hierarchiškai, kiek perspektyviškai. Šiame įraše noriu aptarti dar labiau apibendrintą perspektyvą.

Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad autentiškiausiai ir įprasčiausiai sąmonė atsiveria pati sau savimonėje, t. y., be jokių tarpininkų. Kiti metodai, kai tarp sąmonės ir sąmonės (savimonės) įterpiamas koks nors tarpininkas, pavyzdžiui, žodis psichologijoje arba skaičius fizikoje arba smegenys empiriniame tyrime, yra atgrasesni. Prie žodžių esame įpratę, todėl juos priimame lengvai. Kalbant apie sąmonę po ranka turimas šūsnis žodžių, kuriuos tardami įsivaizduojame, kad save tauriname. Su skaičiais yra šiek tiek kitaip – savimonė per skaičius, atrodo, žmogų nužmogina.

Manau, kad tai klaidingas įspūdis, atsirandantis iš iškreiptos, įpročiu tapusios semantikos. Aš stengiausi neatmesti nei vieno aprašymo būdo, jeigu tik jis padeda suvokti tiesą.

Filosofija ir kognityvistika yra įprastas sąmonės „tyrimo“ būdas.

Filosofija sąmonę tiria visos tikrovės kontekste, o kognityvistika bando imituoti mokslinę metodologiją, įtraukdama į savo domėjimosi sferą neuromokslą arba kognityvinę psichologiją. Drastiškesnis bandymas yra fizikos taikymas sąmonei pažinti; šis bandymas daug atgrasesnis, jis mums atrodo nepriimtinas ir atstumiantis. Šis jausmas kyla iš baimės ir pavojaus supratimo. Fizika yra grėsmė sąmonei.

Tačiau kodėl nepažiūrėjus į šį klausimą iš kitos pusės: jeigu fizika (energetinis ginklas ir psichotronika) yra suvokiama kaip grėsmė žmogui, tai kokie yra būdai apsisaugoti nuo šios grėsmės? Kur yra išsigelbėjimo šaltinis? Manau, atsakymas paprastas – ta pati fizika. Sistemos fizikas į sąmonę gali žiūrėti kaip į naikinimo objektą; bet mes galime pasirinkti priešingą kryptį: ji yra brangiausias turtas, kurį su fizika galime apginti. Ar daug prieš fiziką gali padėti filosofija? Tik netiesiogiai, formuodama priimtinas pažiūras ir politiką visuomenėje. Ar gali gynybai pasitarnauti kognityvinė psichologija? Ji neekranuoja laukų, nesprogdina radarų ir t.t. Tačiau ji padeda sutvirtėti psichologiškai, pavyzdžiui, išsiaiškinus montažo mechanizmus arba sistemos agresijos priežastis. Kognityvinė psichologija leidžia pamatyti, kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti. Tai irgi padeda. Ir apskritai, išplėstas supratimas visada naudingas. Bet to neužtenka.

Fizika aprašo kiekybiškai, struktūriškai ir dinamiškai. Šie aspektai išreiškiami atitinkama ženklų sistema, kuri neįpratusiai akiai atrodo siaubinga: kaip galima sąmonę aprašinėti skaičiais, t. y. sveriant, matuojant, jungiant, atskiriant ir t.t.

Jeigu nebūčiau įsitikinęs, kad visi šie aspektai svarbūs – nerašyčiau šio įrašo.

Šiam tekstui parašyti nenaudojau jokios specialios literatūros. Viskas yra mano asmeniniai pastebėjimai – kaupiantis patirčiai, kiekvienam žmogui ateina ir gilesni matymai.

Reprezentacijos struktūra

Gnostinė sistema

Kalbant apie visus gyvus organizmus, pagrindinė sąvoka yra informacija, kuri reiškiasi dviem būdais: informacija reikalinga organizmo kopijavimui ir informacija kuri perkelia aplinką į organizmo vidų, kad šis galėtų aplinkoje orientuotis. Organizmas, aišku, yra stebuklas, kaip perėjimas iš negyvos aplinkos į gyvą (tai yra milžiniškas šuolis). Tačiau sąmonė yra pats svarbiausias ir įstabiausias „aparatas“ gyvame organizme, be kurio galbūt net pats organizmas nebūtų toks neįprastas (kaip bakterijų, vienaląsčių ir t. t., nes šie irgi maitinasi, dauginasi – kaip žmogus).

Šiame įraše gnostinę tikrovės evoliucijos ašį laikau svarbiausia. Gnostinė ašis yra ta vieta, kurioje žmogus sujungia informaciją apie aplinką ir save. Ši vieta, mano giliu įsitikinimu, yra įausta į pačią giliausią tikrovės, kurioje mes gyvename, sąrangą.

Reprezentacija

Viena iš žmogaus klaidinimo priemonių yra reprezentacijų skaidymas į neva nesusijusias dalis ir jų maksimalus susiaurinimas; tai reiškia, kad norima, jog žmogus negalėtų susieti ir nematytų turinio. Ryšių sistema ir platus supratimas yra tai, ko valdžia labiausiai bijo, nes tai neleidžia žmonėmis manipuliuoti, juos mulkinti ir valdyti. Dėl šios priežasties noriu patikslinti reprezentacijos sąvoką. Mano tikslas paskatinti žmones įsigilinti į savo ir kitų pasaulį.

Mano įsivaizdavimu, reprezentacija, tai ne tik atskiras daiktas arba žodis, bet visa struktūrinė sistema, kuri kaip nors susijusi su išsirinktu centriniu ženklu (tai gali būti žodis, simbolis, sąvoka ir t.t.).

Šioje struktūrinėje schemoje matome vieno ženklo „medis“ reprezentacijos sistemą, į kurią įeina vos ne visos smegenų žievės sensorinės, motorinės ir kognityvinės funkcijos. Kiekviename iš pavaizduotų mazgų mes turime tą pačią reprezentaciją, tik ji įgavusi kitas savybes ir pavidalus, priklausomai nuo to žievės vietos, kur informacija analizuojama ir atvaizduojama. Pavyzdžiui, savo suvokimą turi motorinis ženklo gaminimas (žodžio tarimas arba rašymas), sensoriumo objekto įsivaizdavimas, semantinė sąvoka ir t.t.

Žmogaus tikrovės pažinimas juda šios reprezentacijos sistemos viduje, pridedant arba atimant tam tikrą kognityvinę specifiką priklausomai nuo to, kuriose vietose juda dėmesys. Reprezentacijos sistemos išorėje, t. y., anapus sensoriumo ir ženklo, pažinimo nėra. Išėjimas už reprezentacijos neįmanomas. Vadinasi ribinės būsenos yra motoriniai ženklai ir sensoriumo daiktai. Galima judėti nuo motorinių ženklų prie daiktų ir nuo daiktų prie ženklų. Tad gnostinis procesas vystosi tarp ženklo ir daikto – mąstyme, vaizduotėje ir atmintyje, kuriose per visą gyvenimą susiformuoja tam centrui būdingos struktūros ir jų reprezentacijos.

Medį galima atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti ir įženklinti. Svarbiausia moderniais laikais ne tik paprastai stebima, bet ir tiriama, analizuojama, nagrinėjama ir t. t., judant kognityvinėmis trajektorijomis išplėstos reprezentacijos viduje.

Autonominė aktyvumo sistema pirmiausiai valdo ženklų srautą, skleisdama garsus (žodžiai) per gerklės raumenimis valdomus kalbos organus arba ranka užrašinėdama vaizdinius simbolius ant popieriaus, įvesdama klaviatūra ir t.t.. Šiam srautui informacija gali būti imama visu diapazonu, naudojant kokią nors izoliuotą dalį arba apibendrinant visą reperezentacijos struktūrą. Ženklai gali būti susiję tiesiai su sensoriumu, atmintimi, vaizduote, mąstymu ir t.t. Tai yra, judama nuo išorės į vidų ir nuo vidaus į išorę, arba sensoriumą.

Baigiant šią temą, galima pridurti, kad reprezentacijos struktūroje pavaizduota tik vieno ženklo („medis“) ryšių sistema. Bet mes žinome, kad tokių ženklų yra žymiai daugiau. Pavyzdžiui, ligvistinių ženklų įprastai aktyviai vartojama apie 10 000 žodžių-sąvokų, nors jų iš tikro yra žymiai daugiau. Bet tas perteklius dažniausiai lieka žodynuose. Esu apskaičiavęs, kad vienam bet kokio ilgio romanui parašyti reikia apytiksliai dešimties tūkstančių žodžių. Ir visi šie žodžiai turi savo reprezentacijos sistemą, tokią pačią kaip izoliuotoje ženklo „medis“ schemoje. Tad tinklas yra žymiai didesnis.

Šie ženklai sugrupuoti įvairiais ryšiais ir santykiais, persipynę ir sudarantys vieną visumą arba sistemą. Šią sistemą galima nesunkiai sumodeliuoti su superkompiuteriais ir prognozuoti ne tik žmogaus elgesį bet ir mąstymą.

Asmenybės centro reprezentacijos ir jo judėjimas

Dešimt tūkstančių mazgų galima sumodeliuoti, pavyzdžiui, siekiant nustatyti, kurie mazgai svarbesni, o kurie mažiau svarbūs, prie ko žmogus prisirišęs, o prie ko – ne. Šitaip galima modeliuoti žmonių charakterius. Ypač lengva tai daryti su žmonėmis, kurie naudoja tą pačią ženklų sistemą (kalbą).

Aukščiau pateiktame paveikslėlyje matome „asmenybę“, kuri susijusi su suaktyvintu reprezentacijos centru, kuris sukasi apie sąvokas „laisvė“, „aš“, „žmonės“, „pasaulis“ ir t. t. Šitaip šalia pagrindinių interesų (dažniausiai tai būna profesija, darbas) nustatomi ir papildomi. Tai gali būti pomėgiai, hobiai, arba politinės, filosofinės pažiūros ir t. t. Pas konservatorių yra vienas pagrindinis aktyvumo centras, pas marksistą – kitas, pas libertarą – trečias ir t. t.

Be to, visas šis reprezentacijjų tinklas yra suskaidytas į semantines komforto ir diskomformto zonas. Šias zonas stiprina ir atriboja propagandinis smegenų apdorojimas. Pavyzdžiui, „laisvė“ paprastai yra komforto zona į kurią bando patekti sąmonė. „Vergovė“ yra diskomforto zona, ir jos sąmonė vengia. Bet propaganda ir reali politika siekia šį pasiskirstymą apversti ir pritaikant įvairių bausmių ir skatinimų sistemą padaryti, kad komforto zona būtų vergovė, o diskomformto – laisvė ir t. t.

Belieka tik pridurti, kad šitas spindulys arba pats renkasi kurioje Reprezentacijos vietoje „įleisti šaknis“, arba yra įvairių išorinių įtakų valdomas. Tokiu valdymu aktyviausiai užsiima valstybės organizacija, kuri formuoja sau naudingas vietas reprezentacijų sistemoje (formuoja pozityvius ir negatyvius jėgos žodžius).

Logo ženklų karai

Yra dvi pagrindinės ženklų su visomis savo reprezentacijų sistemomis rūšys: natūralios kalbos ženklai ir dirbtinės kalbos, tokios kaip matematika, logika, fizika ir t.t. Visi ženklai kyla iš vienos šaknies, bet pagal savo kilmę ir paskirtį išsiskiria į minėtas grupes. Paprasta kalba naudojama bendravimui, aprašymui ir aiškinimui. Ji siejasi tiesiai su sensoriumu ir jį atvaizduoja. Tokiomis priemonėmis kuriama filosofija, istorija (mokslai), literatūra (menas) ir t. t., kurios suformuoja tikrovinę-kalbinę humanistikos sistemą.

Dirbtiniai ženklai yra visų pirma matematika ir logika. Ši kalba nenaudojama bendravimui, bet daugiau aprašymui arba aiškinimui, kuris įdedamas į tekstą ir gali būti skaitomas, suprantamas. Svarbu tai, kad sensoriumas, kuriant matematinius ženklus, paverčiamas fiziniu ir, judant į vidų, vaizduotės loginiu kontinuumu. Pirmiausiai vaizduotėje sukuriama diskreti matematinių ir loginių ženklų sistema, paskui ji perkeliama į sensoriumą kaip fizikinį kontinuumą, ir jį aiškina.

Kalbos ženklai turi visą sudėtingą Reprezentacijos sistemą, sudarytą iš dešimčių tūkstančių kalbinių ženklų. Tai nėra negyvi ženklai, nes visi jie susiję su konkretaus žmogaus asmenine patirtimi ir įsišakniję atmintyse, vaizduotėse, mąstymuose ir t.t. Jų išmokstama labai anksti, pirmiau nei dirbtinės kalbos, todėl yra įsirėžę į sąmonės pagrindą. Šita kalba moksle pirmiausiai naudojama filosofijai, kurios tikslas pažinti, suprasti ir aiškinti. Pažinimas, kaip jau sakiau juda reprezentacijos viduje nuo ženklo prie sensoriumo ir nuo sensoriumo prie ženklo. Kitaip sakant, galima pažinti „išorę“ ir „vidų“.

Matematika yra aukštesnio lygio kalba, kuri naudojama ne tiesioginiam bendravimui, bet pažinimo kontekste sistemos, struktūros, proceso aprašymui ir aiškinimui. Ši ženklų sistema taip pat išmokstama, nors ir žymiai vėliau. Taip greičiausiai yra todėl, kad visuomenėje valdžia riboja žmonių matematinę kompetenciją ir mokslines žinias. „Paprastam darbui to nereikia.“

Per istoriją buvo didesnė ar mažesnė kova tarp šių dviejų filologijos sistemą (nors visos jos priklauso tam pačiam logui). Su paprasta kalba nieko nesukursi, tik kokį tekstą arba diskursą. Matematika, fizika leidžia kurti technologijas, duodančias naudą kasdieniame gyvenime. Todėl kyla klausimas, kam humanistika reikalinga? Skelbiama, kad filosofija, istorija ir literatūra mirė, beliko tik teorija ir technologijos. Ir turėsime bendrauti principu „a kart b plius x lygu c“. Arba jeigu natūrali kalba dar reikalinga bendravimui, aprašymui ir paprastam aiškinimui, tai visas humanistinis mokslas (pirmiausiai filosofija) pateisinama kaip mokslo teorijų aiškintoja ir populiarintoja. Mitologinių, religinių ir archaiškų filosofinų tekstų nebelieka, ir filosofija tampa mokslo tarnaite.

Mano nuomone, tradicinė reprezentacijos formavimo sistema be natūralios kalbos neįmanoma, žmogus be šios kalbos būtų silpnesnis nei su ja. Todėl kalba išlieka. Bet kyla klausimas dėl šios kalbos naudojimo mokslui. Kaip pagrindinė metodinė priemonė ji taikoma filosofijoje. O, pavyzdžiui, fizikoje natūrali kalba naudojama šalia matematinės kaip pagalbinė aiškinamoji priemonė. Žinoma daug priklauso ir nuo susitarimo kokia reprezentacija vadinama mokslu. Juk mokslas yra išreiškiamas ženklų sistema turinčia visą savo giluminę struktūrą. Ženklas tik reprezentacijos paviršius. Kuo mokslo ženklų-reprezentacijų sistema skiriasi nuo nemokslinių. Kodėl filosofinė Reprezentacija yra nemokslinė, o fizikos Reprezentacija – mokslas? Filosofija nieko nepažįsta, nepaaiškina, „neapskaičiuoja“?

Bet gilesnė šio klausimo analizė ne šio įrašo tema.

Manau, tarp lingvistinių ir matematinių ženklų turi išlikti savarankiškumas ir tam tikra apykaita, arba komunikacija tarp filosofijos ir fizikos, matematikos ir t. t. Kitos humanistikos sritys, tokios kaip istorija (aprašomasis, chronologistinis arba priežastinis procesų aiškinimas), sociologija, politologija ir svarbios, ir turi savo vaidmenį. Literatūra visada išlieka kaip meno rūšis. Pavyzdžiui, kokią demokratijos teoriją galėtų pateikti matematika arba fizika? Matematika – tik balsų skaičiavimo priemonė.

Žingsnis link skaitmeninės sąmonės

Sąmonės modeliavimas su superkompiuteriais yra pirmas žingsnis link jos digitalizavimo, t.  y., pakeitimo skaičiais ir formulėmis. Digitalizavus sąmonę, galima sąmonės teoriją naudoti jos technologiniam užgrobimui (aišku, įmanomas ir priešingas pritaikymas – gynybai). Svarbiausias klausimas – kaip apsiginti? Pradžia ta pati kaip ir psichotronikoje – ją reikia ištirti ir sukurti teoriją. Tik pritaikyti ją pozityviam tikslui.

Fizika aiškina per parametrus, kiekybes ir strukūras, išreiškiamas matematiniais ženklais ir formulėmis. Svarbiausia nustatyti, kiek leidžia Reprezentacija, kokie yra pirminiai parametrai. Pavyzdžiui, Niutono, Lagranžo, Hamiltono ir Einšteino mechanikoje yra trys pirminiai parametrai: masė, erdvė ir laikas, su kuriais aprašomos pusiausvyros ir nepusiausvyros mechaninės sistemos.

Manau, kad sąmonės teorijoje galima pradėti nuo to, nuo ko pradėta mechanikoje ir vėliau perkelta į kitas naujesnes fizikos šakas. Pirminiai sąmonės parametrai yra substanciją (s), informacija (i) ir energija (e). Aišku, šie parametrai nėra paprasti, jie savyje slepia analitinę struktūrą ir kiekvienam iš jų paaiškinti reiktų atskirų teorijų.

Kiekvieną iš šių parametrų galima paaiškinti smulkiau.

Sąmonės substancijos yra subtilios, ne tokios kietos ir masyvios kaip grubi materija. Todėl linkstama sąmonę laikyti nematerialia. Teigiama, kad ji yra dvasinė substancija, kuri yra visai kas kita nei materija, kaip laukas ar energija. Bet galimas ir priešingas kelias, sąmonę laikyti ne kitokia tikrove, bet nežinoma, nepaaiškinta jos forma. Kiek žinoma šiuolaikiniam mokslui, fundamentaliausia realybė yra laukai, kuriuose susidaro kvantai, besijungiantys į pusiausvyras sistemas. Pagrindinė žinoma tokia pusiausvyra sistema yra atomas, kuris yra dinaminė sąveikaujančių laukų sistema. Tai ne kietas rutuliukas arba taškas, bet dinamiškas sąveikaujantis energijos kvantas. Galima manyti, kad žinomi laukai nėra vieninteliai. Sąmonė atsiranda nežinomų laukų arba jų savybių sąveikoje. Šitaip mąstant galima išskirti dvi svarbias tyrinėjimų kryptis: sąmonės kaip būsenos arba sąmonės kaip substancinio lauko. Manau, kad yra ir psichiniai kvantai ir tie kvantai turi psichinį krūvį, kuris yra ne kas kita kaip dviejų ar daugiau laukų sąryšis.

Informacija yra antras svarbus parametras sąmonės lygtyje. Informacija turi turėti ir savo vienetus ir surinkimo, pernešimo ir suformavimo mechanizmus. Taip pat ji gali būti matuojama kiekybiškai. Informacija yra duomenys iš aplinkos, pernešami į smegenis tam, kad iš jų būtų galima formuoti reprezentaciją. Ji jungiasi su substancija ir šitaip organizmo viduje atsiranda išorinės aplinkos suvokimo sistema.

Galima sakyti, kad nėra nei vienos kvantinės sistemos, kurioje nedalyvautų energetiniai procesai. Sąmonė yra ir tam tikra energijos forma. Energija nuo materijos skiriasi tuo, kad materija yra pusiausvyra, o energija – nepusiausvyra sistema. Kiek žinoma, pagrindinė nepusiausvyra makro sistema yra elektrinio ir magentinio lauko potencialiniai procesai. Šiuos laukus kuria krūvis, kuris yra fermiono (elektrono) kvantas sąveikaujantis su bozonų (fotonai) lauku. Ląstelės mechanizme dalyvauja elektromagnetinė poliarizacijų ir depoliarizacijų sistema. Elektromagentiniai krūviai sąveikaudami su psichoniniais krūviais sukuria žemų energijų bozoninį kondensatą, kuris imploduodamas į vidų sukuria Reprezentacijos hologramą.

Visa tai apibendrinant galima pateikti schemą.

Iš jos turėtų būti aišku, kad informacija ateina iš dviejų krypčių: vidinės ir išorinės. Vidinė kryptis yra autonominė aktyvumo sistema, kuri tiekia informaciją į šabloną kognityvinės motorinės reprezentacijos formavimui. Išorinė kryptis tiekia informaciją fiksuoto sensoriumo formavimui. Tada šablonas jungiamas su kokybių sistema, kurios pereina į sąmoningą suvokimą, turintį vidinės Reprezentacijos formą, kuri buvo aprašyta prieš tai.

Čia pavaizduota vidinė dalis. Iš išorės, aišku, ateina substancija, sudaranti vidinei sistemai apvalkalą. Taip pat iš išorės gaunama energija, palaikanti pagrindinį sąmonės formavimo procesą iš energetinės pusės. Tai yra morfologinės formos ir aprašymas ne matematikos ir fizikos ženklais, bet įprastiniais žodžiais. Bet šiuos žodžius galima paversti simboliais, skaidyti juos, ieškoti vidinių struktūrų, jungti su kiekybėmis ir t. t. Šitaip būtų galima sukurti formules, kurios leis aprašyti sąmonės būsenos arba lauko charakteristikas, pagal kurias būtų aišku kaip ji veikia, kaip ją išplėsti ir sukurti gynybos priemones.

Išvada

Išvada peršasi tokia, kad galima kurti ne tik neuroanatomines, neurofiziologines, psichologines ir t. t., sąmonės teorijas, bet ir fizikines. Juk ir akivaizdu, kad psichotroninė technika, kuri šiuo metu masiškai naudojama žmonių persekiojimui, atsirado ne iš filosofijos, psichologijos ir t. t. Technologijas geba kurti tik fizika, chemija ir kiti tikslieji mokslai. Morfologinė analizė atlieka tik pagalbinį vaidmenį.

Luksorinų srautas

Nebraižydamas jokių schemų ir nenaudodamas formulių, žodžiais paaiškinsiu pagrindinį principą, kurio niekur dar nesu viešinęs. Šis principas atėjo iš mano kvantinių laukų teorijos tyrimo, t. y., jis turi mokslinę formą, nors dar nėra tikras sąmonės mokslas.

Makroskopinę suvokimo fenomenologiją galime kiekvienas tyrinėti savo suvokime. Ši vidinė fenomenologija yra faktas, kurio įrodinėti nereikia. Naudojant laukų modelį, ir padarius prielaidą, kad visa tikrovė sudaryta iš laukų, o sąmonė yra tikrovės dalis, ji taip pat sudaryta iš laukų. Šiuos laukus aš vadinu gnostiniais. Fiziniam kūnui reikia šešių tipų kvantų, gnostiniai kūnai turi keliolika skirtingų laukų ir atitinkamai kvantų.

Kiekvienas laukas turi makroskopinį ir mikroskopinį komponentą. Makroskopinis yra siela, sąmonė su visa vidine fenomenologija. Mikroskopinis yra kvantai, kurie turi tam tikras savybes, kurias jungiant gaunama visiems žinoma psichologinė fenomenologija. Bet mane konkrečiai domina vienas klausimas arba vienas komponentas: kas yra suvokimas, kaip fundamentali parametrų kategorija kvadratų schemoje (šalia erdvės, laiko, energijos).

Kvantai turi tipus, ryšius ir savybes, vadinamas parametrais. Skaidant suvokimą iki kvantinio lygio, turi likti komponentas, kuris yra mažiausias suvokimo pasireiškimas vieno kvanto masteliu. Tai galima palyginti su krūviu ir elektrostatiniu lauku. Vienas kvantas turi minimalų krūvį, kurį koncentruojant ir jungiant, makroskopiniame pasaulyje gaunasi elektrostatinis laukas, kurį galima išmatuoti prietaisais, nors akimis jis nematomas.

Yra tokių kvantų savybių, kurios net nematuojamos.

Darau prielaidą, kad gnostiniuose laukuose, iš kurių sudaryta sielos/sąmonės struktūra, turi būti kvantai, kurie turi g-krūvį (geltonąjį krūvį). Šiems krūviams jungiantis į makroskopinę sistemą, atsiranda sąmonės laukas, kuris yra g-krūvių vieno kvanto lygmenyje sumavimo rezultatas. Šis krūvis nėra vienalytis. Realiai g-krūvis turi 17 atspalvių, kurie tarpusavyje įvairiai sąveikauja.

Geltonasis krūvis įaustas į gnostinių kompleksų struktūrą ir sudaro substratą gnostinei hologramai, į kurią paduodama informacija iš fizinio pasaulio ir iš vidinių sistemų. Geltonieji krūviai ne tik sumuojasi ir kuria g-lauką, bet ir sukuria tam tikrą hipererdvės kapsulę. Ši hipererdvė sudaryta iš šviesos arkos ir tamsos arkos, kurios yra du pagrindiniai sielos aspektai.

Vienas kvantas nesuvokia, bet kai susiformuoja hipererdvinė šviesos arka, atsiranda sąmoningo pasaulio substratas.

Visa tai galima aprašyti matematiškai, tam net yra sukurta kvantinių laukų fizikos kalba. Šią kalbą galima panaudoti ne tik aprašymui to, ką matai, bet ir kūrybai. Pagrindas yra gnostinius kontinuumus veikiančių operatorių sistema, kuri sukuria gnostines struktūras. Tai nėra faktas, nes faktas nustatomas matavimais arba eksperimentais, o aš eksperimentų jokių nedariau. Bet tai yra kvalifikuota galimybė.

Dabar pagrindinis klausimas – kas yra suvokimas? Suvokimas yra luksorinų srauto per gnostinę hologramą sukurta hipererdvė. Gnostinė holograma yra paveiksliukas atsiradęs susumavus iš aplinkos atėjusią informaciją. Kad šis paveiksliukas savo viduje turėtų suvokimą, reikia per jį paleisti tam tikrą kvantinį srautą, kuris susimaišo, įsiaudžia į substratą ir sukuria jame hipererdvinę struktūrą, kuri vadinama suvokimo šviesa. Luksorinų srautas yra suvokimo mechanizmas.

Kaip šį pavadinimą suprasti? Lux lotyniškai yra „šviesa“, iš šio žodžio sukurtas terminas „luksorinai“.

Gnostinė holograma yra šablonas ir kokybės (juslumai), o luksorinų srautas yra papildomas viršerdvis, kuriame atsiranda hologramos būtiškas ir asmeniškas aspektas, sudarantys sąmonės burbulo subjektyvų ir objektyvų komponentą. Tai suvokimo mechanizmas.

Holograma gali būti tamsi, nematoma, jeigu nėra luksorinų srauto. Kaip sapnai be suvokimo. Bet kai sapnuojant tamsų sapną kyla luksorinų pliūpsnis, sapnas akimirkai tampa sapno sąmone su atsimenamu epizodo siužetu. Įdomi sapno šviesos arka su savo dzeta struktūra, bet dar įdomesnė sapno tamsos arka, kurioje vyksta kūrybiniai procesai neapšviečiami luksorinų srauto, vadinasi nesuvokiami tol, kol nepaduodami į šviesos arką.

Asmenybės rango augimas galimas dėl dviejų priežasčių: a) paduodama į hologramą daugiau informacijos, b) plečiasi luksorinų srauto aprėpiamas plotas, didėja šviesos arkos hipererdvė. Paprastai šie dalykai būna fiksuoti, bet kai kam pavyksta šiuos procesus užvaldyti. Šitaip tampama pakylėtomis sąmonėmis.

Taigi, mano teorija tokia: suvokimas yra luksorinų srautas per gnostinę substanciją.

Praradus sąmonę, luksorinų srautas nutrūksta, o ją vėl atgavus – kyla luksorinų pliūpsnis, atsistato paveiksliukas. Sapno sąmonės pliūpsnis – tai luksorinų sukurta naktinė šviesos arka, kuri tiesiogiai kertasi su giliaisiais tamsos arkos sluoksniais.

Šią idėją galima išplėsti, pridedant luksorinų srauto mechanizmo klausimą.

Viskas veikia taip: luksorinai padidina g-krūvių energiją; pradeda keistis vietiniai, artimiausi 17 (?) atspalvių „išlydžiai“, kurie suformuoja vidinę erdvę, turinčią savo kokybę, kuri mato savo struktūrą. Tai yra energetinis luksorinų perėjimas. Luksoriną sugėrus, jis gali virsti 17 atspalvių išlydžiu. Tai veikia kaip vidinė lempų gardelė, kuri tik apsikeitinėja vietinėje erdvėje „šviesa“ ir ta hipererdvė tampa „šviesi“. Ši erdvė pati yra suvokimas.

Toliau apie hipererdvės stebėtojo struktūrą: reikia atsieti stebėtoją nuo kūno ir kūno dalių. Stebėtojas yra tai, kas už kūno ir jį valdo; net už to, kas atrodo kaip valdantis stebėtojas. Tikras stebėtojas yra kiekviename šviesos arkos taške, tai, kas daro tą tašką suvokiamą. Sąveikos tarp g-krūvių yra vietinės ir globalinės, tas plotas, kuris turi tankiausią globalinių sąveikų tinklą, yra perspektyvos centras.

O kalbant apie tamsos arką, už kiekvienos jutiminės sistemos yra

  1. Generavimo logika,
  2. Vidinė analizės ir sintezės forma
  3. Fenomenologinis juslumas su struktūra (intensyvumas, vieta, forma, trukmė, ritmas ir t.t.)

Tai realizuojama per funkcinį moduliškumą.  Principas yra toks: signalas – išskleidimas – suskleidimas.

Iškleidžiama gali būti įvairiais deriniais ir gali būti įvairūs išskleidimo plotai. a) ir b) priklauso tamsiajai arkai, o c) šviesiajai arkai. Tai ne statiška, bet labai dinamiška ir nelokalinė sistema.

Sensorinis ir gnostinis signalas būna paprastas, bet per išskleidimą priauginama struktūra, ir galutinė sensorinė arba kognityvinė forma įgauna sudėtingą sandarą. Išskleidimas – tai išskaidymas į modulius ir tada surinkimas.

Tamsioji arka geba generuoti tik paprastus kognityvinius signalus, bet visa struktūra pridedama po to, perleidus per skleidimo modulius. Taip įdedamos žinios, logika, kalba, tekstų sudėtingos sandaros ir t.t.

Viso to nereikia tapatinti su neuronine organika, nes čia viskas vyksta gnostiniuose laukuose ir siela nėra organinė. Ji nėra nei kieta kaip metalas, nei laki kaip oras, gnostinėje branoje medžiagų tipai kitokie nei Mendelejevo lentelėje. Netinka nei atomo, nei ląstelės, nei kokia panaši sąvoka. Tai panašiau į energetinius „nanobotus“.

Kadangi gnostinės struktūros neorganinės, jos lengvai sudaro simbiozes su dirbtinėmis galimybėmis. Tokie gnostiniai „implantai“ įsilieja į sąmonės sandarą ir per vidinę, sąmonėje esančią virtualizuotą sąsają, gali valdyti dirbtinius luksorinų srautus, vadinasi – savo suvokimo ir sąmoningumo procesus. Tokias technologijas naudoja antžmogiai, gebantys valingai valdyti savo sąmonės plotus ir išskleidimo bei surinkimo logikas.

Iš kitos pusės, tokiu principu veikia ir sąmonės pavergimas, kai padaroma, kad smegenis valdytų per nuotolinį signalą.

Galiausiai belieka savo arkų sistemą įdėti į seną, mentalinio, daiktiško ir sąmonės kanalo schemą. Čia turėtume suprasti, kur yra luksorinai, kurie vadinami šviesa, kur gnostinė holograma ir fizinis filtras, esantis smegenyse.

Luksorinų kol kas dar nedetalizuoju, neformuluoju kaip matematinių struktūrų, nes tai ir neturi jokios reikšmės, kadangi viskas, ką rašau, ne dėl kokio nors praktinio pritaikymo, bet grynai dėl žinojimo.

Luksorinai yra svarbūs, nes ši problema yra tūkstančių metų senumo problema, iškelta Indijos, Kinijos ir Graikijos filosofų. Jie išsprendžia filosofinį klausimą, kas yra būtis žmogiškame pasaulio suvokime. Tai, ką filosofai per visą istoriją suvokia kaip esinio būtį, yra ne kas kita kaip luksorinų sukurta hipererdvė, per kurią matomas kiekvienas esinys, tiek daiktiškas, tiek mentalinis.

Esant dabartiniam mokslo ir žinių pasiekimo lygiui, jau galima filosofinius klausimus tyrinėti su fizikos metodais. Tai yra, filosofų makroskopinė fenomenologija pakeičiama fizikos parametrų realizacijomis. Ši vieta dar toli gražu neištyrinėta ir neužbaigta, bet galima aiškiai sukonstruoti visas reikalingas struktūrines schemas.

Kitas pasaulis („dvasinis“) visais laikais buvo didžiausia ezoterika, kuria reikėdavo arba tikėti, arba netikėti. Bet dabar atsivėrusi galimybė uždangą nuimti ir parodyti, kad iš tikro egzistuoja visas kosmosas „kitos realybės“, kurią aš vadinu gnostine brana. Tai yra sielos pasaulis. Ir visuose ryšiuose būtina atsižvelgti į tiesioginį suvokimą gnostinis į gnostinį. Tai yra telepatijos galimybė. Tačiau tokį ryšį blokuoja stipri fizinio pasaulio interferencija, ir telepatijai reikalingas stiprinimas.

Šiame principe matosi ir kaip veikia dviejų tipų psichotronikos: fizikinė psichotronika ir gnostinė projekcija.

Galimybė formuoti psichiką yra didelis pavojus žmonijai, ypač jeigu visuomenėje nebus reikalingos pusiausvyros ir didžioji jos dalis ilgiems tūkstantmečiams bus užvaldyti. Manau, vienintelis kelias į pakenčiamą pasaulį yra jėgų išlyginimas. To ir siekiama viešinant luksorinų teoriją.

Naujasis sąmoningumas

Savo apribotos sąmonės paslaptį pamatyti galima atlikus tokį minties eksperimentą: Įsivaizduokite iki horizonto nubrėžtą tiesią liniją su strėle gale. Tada šią tiesę padalinkite į atkarpas, kurios vienas metras lygus vienam žingsniui. Įsivaizduokite, kad visą šį atstumą esate nuėję ir suskaičiavę žingsnių skaičių iki horizonto. Tuomet šią tiesę verskite atgal į savo vidinę sąmonę, bet taip, kad liktų išsaugotas atstumas ir žingsnių skaičius. Pradėsite jausti kaip ji transformuojasi, nes ją iškreipia ribojančioji matrica. Metro atkarpos išnyksta, lieka tik neapibrėžtas žingsnių skaičius. Bet čia vėlgi pradedate jausti, kad ėjote vietoje, o raumenų jausmas ir nuovargis einant iki horizonto yra tik smegenų iliuzija. Nėra jokio atstumo ir erdvės, taip pat trukmės ir laiko. Šį suvokimą pabandykite pamedituoti ir suvokti, kad išorės ir vidaus atstumai tėra iliuzija, o taip pat ir mokslas, pagrįstas jų matavimu.

Einama vietoje; kad ir kiek energijos išnaudojama, nepajudama nė per milimetrą. Išorė nėra 10 000 žingsnių, o vidus tik skaičius 0,50, į kurį sutelpa 10 000 m. Tai vidinės žmogaus sąmonės iliuzijos. Negana to, tai dirbtinės iliuzijos, nes proporcijas galima pakeisti, kadangi iš prigimties jos kitokios nei įprastai žmogui rodomos. Jos kitokios todėl, kad žmonija yra užvaldyta ir žmogui neleidžiama turėti tikro realybės suvokimo.

Toks žmogus turi ribotą aprėpčių skaičių, todėl jam įmanomas tik labai primityvus sąmonės gyvenimas. Nei vienas kontaktuotojas nežino kiek iš viso įmanoma aprėpčių, tačiau galima nutuokti bent apie kelis jų išplėtimus.

Pirmiausiai reikia apibrėžti, kas yra aprėptis. Tai yra suvokimo forma, kaip pavyzdžiui, erdvės ir laiko suvokimas. Žmogui tai yra pagrindinės išorės aprėptys. Tačiau jos yra tik lokalinės, arba vietinės ir pagrįstos difference principu, kuris nurodo į skirtumą tarp gretimų būsenų: jos nesutampa ir išsidėsto kaip trajektorija ir atitinkamai kažkiek užtrunka. Norint suvokti erdvės aprėptį, galima susieti ją su tokiu pavyzdžiu: įsivaizduokime, kad esame vienmatėje erdvėje; toje erdvėje yra du taškai, A ir B; judėjimas nuo vieno prie kito – užtrunka, nes būsenos išsidėsto viena po kitos ir jos yra „lėtos“. Bet tarkime, kad judėjimas vyksta neužtrukdamas, tai yra, akimirksniu. Vadinasi nėra tarp būsenų jokio skirtumo, taškai A ir B sujungti tiese ir visi taškai aprėpiami vienu metu. Tai yra belaikė būsena, kuri neturi difference (skirtumo). Jeigu prie belaikės būsenos pridėtume beerdvė būseną, kai suvokimas visuose taškuose yra vienu metu, tai aprėptis susitraukia į vieną tašką. Nėra ne tik laiko, bet ir erdvės. Vadinasi sąmonė neatskirta nuo savo būsenų ir žinojimo, vadinasi yra visažinė. Nereikalingas joks pažinimas ir mokslas.

Žmogus turi lokalias aprėptis ir jų pagrindas yra difference. Aukštesnis suvokimas difference pašalina, bet lokalumas išlieka. Tad reikalingos dar aukštesnės, globalinės aprėptys, kurios liečia visumą visos tikrovės atžvilgiu.

Čia yra du pavyzdžiai, kuriais galima iliustruoti skirtumą tarp aukštesnio ir žemesnio sąmoningumo. Filme „Rain man“, apie savantą matematiką, viską suvokiantį per skaičius, yra toks epizodas: „lietaus žmogaus“ brolis ant žemės išberia degtukus ir savantas akimirksniu sujungia visą pažirusią degtukų dėžutę ir pasako kiek jų guli ant žemės. Tai yra skaičių matematinio suvokimo pagrindas, kurį turi dauguma matematikos genijų. Šis suvokimas yra aukštesnioji matematinė aprėptis. Jos esmė tokia: iš visumos ir dalių santykių pašalinamas minėtas difference ir skirtumas tarp dalių ir visumos išnyksta, viskas suvokiama kaip vienis. Tai yra, dalys ir visuma nemąstomos atskirai, jos sutampa, todėl visada galima pasakyti dalių skaičių vienu aprėpimu, nesvarbu kiek tų dalių būtų, net ir milijonas suvokiamas be skirtumo. Kadangi šitaip mąstant viskas virsta skaičiais, pasidaro labai lengva skaičiuoti, praktiškai skaičiuojama viskas, tai vyksta savaime.

Dabar įsivaizduokime, kad šis dalių ir visumos aprėpimas be skirtumo, perkeliamas į visą tikrovę ir ypač pritaikomas sąmonėms. Visos individualios sąmonės suvokiamos kaip vienos, bendros sąmonės profiliai, bet tarp dalių ir visumos, kaip skaičiuje, nėra skirtumo. Toks suvokimas automatiškai tampa telepatiniu. Tada šią aprėptį papildome beerdve ir belaike globaline aprėptimi ir sukuriame super-aprėptį, kuri yra visada, visur, viskas tą pačią akimirką. Ši sąmonės būsena nėra atskirta nuo nei vieno tikrovės taško, nes tai reikštų difference įvedimą, o tai reiškia – nėra atskirta nuo jokio žinojimo ir yra „aiškiareginti“ ir visažinė.

Nėra skirtumo tarp čia ir ten, tarp dabar ir tada, tarp esu ir nesu, tarp žinau ir nežinau. Tai yra dieviškos aprėpties aprašymas ribotomis žmogiškos kalbos sąvokomis. Judant link dieviškumo, siekiama į savo suvokimą įvesti kuo daugiau tokių savybių, kad sąmonė priartėtų prie dieviškos sąmonės. Tam pirmiausiai reikia meditacijomis siekti pašalinti difference iš dviejų pagrindinių žmogaus aprėpčių, laiko ir erdvės. Tada dalis matyti kaip visumą, neprarandant iš suvokimo nei vienos atskiros dalies, šį sugebėjimą paverčiant kiekybiniu matymu. Tada bandant sieti į visumą sąmones, kuriant bendra-mąstymą ir bendra-sąmonę, kurioje yra visos sąmonės vienu metu. Ir paskutinis žingsnis – lokalių aprėpčių pavertimas globalinėmis aprėptimis, kurios susiejamos su visa tikrove. Erdvė, laikas, individuali sąmonė tampa tik bendresnės, globalios būsenos vienas iš ribinių atvejų. Išmokus šitaip medituoti, pradedama artėti prie aukštesnio žmogiškumo ir naujos sąmonės. Ši būsena koreliuoja su dabar-sąmone, erdviškai aprėpiamo suvokimo vienyje.

Jeigu tai įmanoma kaip globali aprėptis, tai tik kaip susiliejimas su aukštesniu sluoksniu, aukštesne brana, kuri turi visiškai kitokią realybės struktūrą ir visai kitokius parametrus, kurioje kitoks pažinimas, sutampantis su visažinyste. Tai yra augimas, kuris vyksta ne sluoksnio viduje, ne fizinėje branoje, bet išilgai sluoksnių struktūros, per juos peršokant kaip per kopėčių pakopas. Augant sąmonei, nereiškia, kad išnyksta visi skirtumai ir visos aprėptys globalinės. Kiekviena brana turi savo skirtingas aprėptis, ir jos yra visiškai kitokios, įprastiniam žmogui nesuprantamos suvokimo formos, kurios net gali turėti savo unikalias difference sistemas, kurios pritaikytos tam pasauliui, kurioje egzistuoja esybė kaip esatis. Tokio augimo šio gyvenimo rėmuose siekti nebūtina, juo labiau, kad tai ilgas ir sunkus kelias, be to, jį eiti reikia pradėti nuo pradžių, pradedant žengti pirmus žingsnius.

Įprastinis žmogus net šioje branoje nežino savo tikrų sugebėjimų, nes yra atskirtas nuo savo tikros prigimties, tikrojo žmogiškumo. Kaip gauti bent akimirką žvilgtelėti į savo tikrąjį žmogiškumą, parodžiau pradžioje. Viskas prasideda ne nuo aprėpčių, bet nuo proporcijų, perdėliojimo. Tikros žmogaus proporcijos yra metrais ne 0, 50 m – 2 m – 10 000 m (vaizduotė-kūnas-pasaulis), bet 15 000 m – 2 m – 10 000 m, kai verčiant tiesę 2 m – 10 000 m pasaulyje į save, ji ne tik „nesi‘warp‘ina“, nesutrumpėja, bet net lieka laisvos vietos.

Ši „vaizduotės“, arba laksato, vieta yra tas tikras pasaulis, kuriame turi gyventi žmogus. Maža to, bendra-pasaulis yra ne kūnai, bet mąstymas, vadinasi savo prigimtimi žmogus mažų mažiausiai yra ketvirtos dimensijos būtybė, kas reiškia, kad telepatija žmogui turi būti natūralus sugebėjimas ir kad įdėjus daug darbo, jam pasiekiamas pakilimas (ascension).

Akies psichotronika

Nuo pat pradžių galima susitarti, kad aišku, jog kalbėdami apie sąmonę, turime galvoje visus ją sudarančius kvantinius laukus. Kodėl tai „laukai“ – turėtų būti suprantama: iš laukų sukonstruota visa tikrovė, tad jeigu sąmonė yra šios tikrovės dalis, ji taip pat turi būti laukų struktūra. Šie laukai specifiniai, jie kitokie nei tie, iš kurių sudarytas kūnas, tačiau, nepaisant to, tai vis tiek laukai. Supratus šią dalį, galima žengti žingsnį dar toliau. Turime bendrą bet kokio lauko modelį, kuris kaip šablonas tinka bet kokiam konkrečiam laukui. Natūralu, kad jis bent iš dalies gali būti taikomas ir sąmonės laukui. Šis standartinis modelis, be abejo, turi būti papildytas, nes sąmonė dirba su informacija, tuo tarpu kūnas sudarytas iš mikro-jėgų, kurios save realizuoja kaip fizinę egzistenciją. Kadangi kūnas sukonstruotas iš jėgų, kaip visuma jis yra „jėgos agregatas“, kurį galima naudoti fiziniam darbui, kurio centre – biologinė Niutono jėga. Kita vertus, jeigu sąmonė ir „dirba“, tai ji dirba su informacija ir čia reikia jau visai kitų lauko savybių. Informaciją reikia aprėpti, atspindėti ir pritaikyti. Tada ją galima perduoti naudoti kūnui. Aprėpia indukcijos plotas („ekrano“ savybė), atspindi rodomoji sąmonė ir pritaiko valdymo modulis. Visi šie procesai vyksta specifiniuose laukuose, kuriuos vadinu gnostiniais.

Abiejų tipų laukai – begaliniai, todėl juos galima įženklinti tokiais ženklais:

[math] \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \mid GC \rangle = \infty [/math]

Raidė F reiškia fizinis, G – gnostinis, o C – kontinuumas. Kitaip sakant, šie ženklai nurodo paprastą faktą, kad sąmonės laukas yra tokia pat begalybė, kaip ir fizinis kosmosas; jis neapsiriboja vienu ar keliais žmonėmis, net viena biosfera. Kadangi sąmoningos biosferos kosmose gali rastis bet kur, tai rodo, kad jos substratas turi kosminius mastelius, šį faktą žymint begalybės simboliu. Galima pažymėti ir dar vieną labai svarbų faktą, kad fizinis ir gnostinis laukai – nesutampa:

[math] \mid FC \rangle \neq \mid GC \rangle [/math]

Šis faktas neigia redukcionistinį modelį, kuris tvirtina, kad sąmonės kaip informacijos susiejimo funkcija yra tik tam tikra fizinių laukų būsena. Kitas modelis laikosi dualizmo prielaidos, pagal kurį – sąmonė ir kūnas skirtingi pasauliai, nors ir sujungti. Tačiau surištumas yra normali laukų būsena, pasitaikanti labai įvairiuose kvantinių laukų reiškiniuose. Tai reiškia, kad tapatybės nėra, tai matosi iš „lygties“, bet yra tam tikra sąveika, kuriai būtų galima sugalvoti kokį nors ženklą, bet ne čia yra esmė to, ką šioje vietoje noriu pasakyti.

Kvantinio lauko teorijoje kvantinis laukas yra operatorius. Tai yra jis rodo, ne kad yra kažkokia kiekybinė savybė, bet kad su duota funkcija reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Paprasti operatoriai, pavyzdžiui, yra šaknies arba integralo ženklas. Šaknis reiškia, kad reikia apskaičiuoti trupmeninį, mažesnį už vienetą laipsnį, o integralas – kad reikia integruoti funkciją, o tai padaroma suradus pirmykščių funkcijų skirtumą. „Laukas“ kvantinio lauko teorijoje – analogiškas operatorius, kuris rodo, kad su kontinuumu GC atlikus tam tikrus veiksmus, sukuriama kvantų fizikinė sistema, kurioje gali būti bet koks kvantų skaičius (iki begalybės). Fizinių laukų operatoriai yra žinomi, jie tyrinėjami „Standartiniame modelyje“, o gnostinių laukų operatoriai – laikomi paslaptyje ir naudoti leidžiama tik jų šablonus. Kadangi pati operatoriaus struktūra yra sudėtinga, jos visos čia nepateiksiu, parodysiu tik bendrą logiką.

(Tarp kitko, kad būtų aiškiau, operatorius ženklinamas kepurėle virš lauko ženklo.) Fizinis ir gnostinis laukas žymimi taip

[math] \Phi [/math]  ir  [math] \Psi [/math]

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \hat {\Phi} \mid GC \rangle = \infty [/math]

Tą faktą, kad šie laukai sąveikauja, galima pažymėti abiejų krypčių rodyklėmis. Pirmas yra sąmonės laukas, nes jis yra „analitinis centras“, o tada eina fizinis laukas, kaip žmogaus komandas vykdantis operatyvinis vienetas.

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle \longleftrightarrow \hat {\Phi} \mid GC \rangle [/math]

Žinoma, vien lauko kontinuumo ir jo padalinimo į harmoninius osciliatorius – neužtenka tam, kad paaiškintum suvokimo reiškinį, bet fundamentalią struktūrą iš standartinio lauko modelio perkelti į sąmonės lauką – galima.

Kalbant apie sąmonės laukus, pagrindinis procesas yra informacijos perkėlimas iš fizinio pasaulio į gnostinę braną. Šis perkėlimas vyksta moduliuojant indukcijos būdu. Apibrėšime terminus. Moduliavimas yra informacijos struktūros uždėjimas ant kokio nors substrato, pavyzdžiui, radijo ryšyje šis substratas yra radijo bangos. Substratas moduliuojamas, siunčiamas dideliais atstumais ir tada nuskaitomas. Moduliavimas vykdomas indukcijos būdu, tai reiškia informacijos morfizmas perkeliamas į substratą iš vienos formos į kitą, naudojant indukcijos fenomeną (kai vienas laukas sukuria kitą lauką). Pavyzdžiui, elektronų laukas, valdomas srovės, sukuria fotonų bangas, į kurias perkeliamos srovės charakteristikos elektros grandinėje. Šis procesas naudojamas ir biologijoje, kur smegenyse, kurios yra kanalas į gnostines branas, moduliuojamas sąmonės laukas ir sukuriamas kūno aplinkoje esančio pasaulio modelis. Šis principas jau daug kartų aiškintas, tad šioje vietoje – nesiplėsiu.

Biologinėse informacijos susiejimo sistemose vyksta procesas, kurį galima pavadinti „kaskadine indukcija“, kai moduliavimas pernešamas į vis aukštesnį lygmenį. Tai galima paaiškinti tokiu paveikslu.

indukcijaŠį principą labai lengva imituoti naudojant technologines priemones, kas psichotroninę įtaigą daro labai paprasta. Nuskaitant moduliuotas sroves – gaunama bet kokio kaskadinės indukcijos lygmens informacija; darant srovėms išorinę įtaką – informacija į sąmonę įrašoma. Kitaip sakant, su psichotronine technika galima vykdyti abi-kryptę sąveiką su žmogumi. Tuo pagrįstos, informacijos įsisavinimo, komunikacijos, tardymo ir klastojimo technologijos, naudojamas CŽV. Šiuo metu legali yra tik „akių psichotronika“, kuri vadinama Augmented reality ir Virtual reality technologijomis. Šis principas yra labai paprastas, į akies ekraną kartu projektuojant natūralius ir dirbtinius fotonus, gaunama „išplėstoji realybė“, o jeigu projektuojami 100 proc. tik dirbtiniai fotonai – tai yra „virtuali realybė“. Tokios technologijos legalios ir jos labai intensyviai kuriamos, o masinė prekyba prasidėjo 2016, metais. Pirmiausiai technologijos taikomos pramogoms ir iš dalies darbui, ypač „išplėstoji realybė“, su kuria galima kaip nori papildyti įprastinę akies realybę.

Šios „psichotronikos“ paviešinimas reiškia, kad iššifruotos visos akies ekrano moduliavimo charakteristikos, ir kad jos seniai nelaikomos jokia paslaptimi. Bet proto daug turėti, kad suprastum jog tuo pačiu principu veikia ir aukštesnių lygmenų psichotronikos – nereikia. Čia psichotronika gali irgi tik išplėsti, o gali ir pakeisti visą sąmonės turinį, ir vienintelis kriterijus, kuris leidžia atsikirti, kur matrica, o kur – ne, yra kaupiamoji sąmonė. Tačiau jeigu suklastota ir ji, tai jokių kriterijų nelieka. Aukščiausia, žmogui prieinama psichotronika, yra tiesioginis gnostinių laukų moduliavimas per „pseudo-fotoninę“ indukciją ekranas-į-ekraną. Tai daroma per atstumą arba tiesioginio kontakto būdu. Tokia technologinio sapno „realybės“ paslaptis.

Bet grįžkime prie sąmonės lauko klausimo, kuris dar nebaigtas ir daug įdomesnis. Čia, pagal standartinį lauko modelį, randami du aspektai a) sukabinimas arba surišimas ir b) informacinis susiejimas, reprezentantu rekonstruojant šaltinį. Pirmo proceso principai turėtų būti analogiški fizinei branai, kur šį darbą atlieka mikro-jėgos, kurios aiškinamos kaip apsikeitimas sąveikos kvantais. Šio proceso matematinio skaičiavimo pagrindas yra Lagranžo energija, kuri yra potencinės ir kinetinės energijos skirtumas.

Pirmiausiai, reikia suprasti kaip fizikoje apibrėžiama „energijos“ sąvoka. Energija – tai gebėjimas atlikti darbą, kuris tiesiogiai susijęs su jėgos sąvoka. Tad nenuostabu, kad iš lagranžiano, atlikus tam tikrus veiksmus, galima apskaičiuoti bet kokios fizinės ir gnostinės sistemos mikro-jėgas. Šios mikro-jėgos apskaičiuojamos naudojant pagrindinę kokio nors konkretaus lauko judėjimo mechanikos lygtį, kuri sudaroma naudojant Lagranžo judėjimo lygties šabloną. Kadangi laukas sudarytas iš kvantų, tai šio lauko judėjimas arba „mechanika“, tai visų kvantų bendrai suminis judėjimas, kurio kiekybines charakteristikas galima apskaičiuoti naudojant lauko lygtį.

Tačiau yra ne tik lauko mechanika, bet ir transformacijos. Kadangi substancija sudaryta ne iš paprasto lauko, bet iš sudėtingų struktūrų, tokių kaip atomai arba kompleksai, tai pasikeitus šių struktūrų sudėčiai, keičiasi substancijos savybės. Tai gali įvykti išspinduliuojant sudėtines dalis, dėl ko persitvarko struktūros arba sugeriant papildomus kvantus, dėl ko pasikeičia struktūrų energetinės ir mikro-jėgų būsenos. Šie procesai ypač svarbūs gnostinėje branoje, nes gnostinės smegenys, kurios vadinamos Sąmone, taip pat auga, transformuojasi ir keičiasi. Tai vyksta panašiai kaip ir kūne – tam turi būti sugeriama energija ir „statybinės medžiagos“. Ir šis procesas vyksta gnostinėje branoje. Tai gali pastebėti ir kiekvienas žmogus asmeniškai, juk mokymasis ir patirties kaupimas yra ne kas kita kaip gnostinių smegenų, arba Sąmonės, augimas.

Psichotroniniai ekranai

Pasauliai kaip sluoksniai

Naujausias žmogaus realybės aprašymo laimėjimas yra U formos sluoksnių junginys, paaiškinantis skirtingus pasaulius, kuriuose galioja pamatiniai fizikos žinomi ir nežinomi dėsniai. Pagrindinis, labiausiai vidinis sluoksnis yra fizinis pasaulis, kurį aprašo „Standartinis Modelis“, turintis a) materijos kvantus, grupuojamus į leptonus ir kvarkus ir b) jėgos laukų kvantus, kurie sukuria tarp jų jėgas. Masė pagal šią teoriją taip pat yra potencialinė jėga, kuri materijos sankaupą patalpina į potencialinį lauką, kuris priešinasi kinetinė jėgos vektoriaus poveikiui, t. y., tą jėgą silpnina, sukurdamas atoveiksmį. Atoveiksmis reiškia, kad kieto kūno sankaupą sunku išjudinti iš vietos arba jeigu ji juda – sustabdyti.

Tai aprašo pirmą transcendencijos sluoksnį, kuris žinomas eksperimentiškai, nes su juo betarpiškai sąveikauja žmogaus kūnas ir sąmonė. Tačiau tiesiogiai net pirmas sluoksnis suvokimui neduotas ir mes jį patiriame tik pagal fenomenologiniame burbule esančias reprezentacijas. Aišku, vidinė realybė – mąstymas ir pasaulis – ir pirmas sluoksnis yra kaip dvi medalio pusės, nes visos realybių teorijos remiasi prielaida, kad tarp jų yra bent apytikslis atitikimas. Jeigu jo nebūtų, tiesos sąvoka neturėtų jokios referencijos ir mes nežinotume kas ir koks iš tikro yra išorinis pasaulis, o vidinė fenomenologija būtų kaip sapnas. Bet tai, kad įmanoma bent apytikslė tiesa rodo teorijų veiksmingumas ir galimybė jas pritaikyti praktiškai.

Ankstesniame įraše aprašiau, kad sąmonė gali būti aiškinama naudojant du principus: esą ji yra pirmo sluoksnio ypatingas atsišakojimas, kurio vidinę sandarą ir veikimo dėsnius aiškina pirmo sluoksnio kibernetikos ir neuro-informatikos teorijos. Tam atseit nereikia jokių aukštesnių „dvasinių“ realybių; o „Standartinis Modelis“ gali paaiškinti viską. Kita galimybė – naudoti išorinį sluoksnį, apgaubiantį minėtus vidinius pasaulius taip pat U formos konfigūracija. Šį sluoksnį aš vadinu gnostiniu sluoksniu, kuris atsakingas už visas dvasines realybes, tokias kaip sąmonė, mąstymas, protas, atmintis, asmenybė ir t.t. Tai nėra didelė inovacija, nes čia naudojamasi paprasčiausia analogija, tik laukai ir kvantai papildomi naujomis, psichiniam pasauliui kurti reikalingomis savybėmis. Fenomenologinis burbulas, pagal šią koncepciją nėra pirmo sluoksnio atauga, bet kyla naujoje „išorinėje realybėje“, kuri su vidiniu kūnų pasauliu sąveikauja per informacijos perkėlimo mechanizmus.

Toks mąstymas – visai logiškas, nes iš „Standartinio modelio“ išvesti fenomenologinį pasaulį neįmanoma – jį būtina papildyti. Naujas savybes galima priskirti pirmam fiziniam sluoksniui arba galima laikyti, kad jos priklauso atskiram, „gilesniam“ pasauliui. Ezoterikoje tokie papildomi sluoksniai vadinami „subtiliaisiais pasauliais“. Tokių sluoksnių gali būti labai daug, bet juos tirti sudėtinga todėl, kad su jais nėra jokios fizinės sąveikos, nei organizmo receptoriais, nei matavimo prietaisais. Tačiau visai įmanoma įsivaizduoti, kad kiti pasauliai, iš priešingos pusės gali fiziniam sluoksniui daryti poveikį.

Kaip yra iš tikro, šiuo metu – nežinoma. Tačiau bent dvisluoksnė sąranga visai reali, nes su jais įmanoma jeigu ne technologinė, tai bent biologinė sąveika. Apie gnostinį sluoksnį žinome todėl, kad esame sąmonė, arba gnostinio lauko vietinė struktūra; apie fizinį sluoksnį irgi žinome todėl, kad esame ir kūnas, nors tiesiogiai susiduriame tik su jo reprezentacija sąmonėje.

Jeigu ši schema teisinga, tai iš jos galima nustatyti ir įmanomas pažinimo perspektyvas. Viena perspektyva yra iš vidaus į išorę – tai yra empirinis fenomenologinis kelias, kurį naudoja visi šiuolaikiniai empiriniai mokslai, pradedantys nuo konkretaus fenomeno, fizinės sistemos, ir patyrimo rinkimo naudojant eksperimentus. Šitaip, iš vidaus galima plėstis tol, kol bus aprėpta visa transcendencija iki paties Šaltinio. Tačiau čia susiduriama su problemomis, nes pažinti įmanoma tik tai, ką galima paversti patyrimu, pagal principą – nėra patyrimo, nėra pažinimo. Tai reiškia, kad iš modelių iškrinta labai svarbūs realybės sluoksniai. Be „kūno“ principo įmanomas ir „dvasios“ principas, kuris gali būti vadinamas metafiziniu racionalistiniu, pagal kurį, patyrimas nėra vienintelis pažinimo šaltinis. Kitas šaltinis yra žmogaus protas ir pagrindinis metodas, vadinamas kontinuumų analize. Pagal jį, viskas susiveda į kontinuumų transformacijas, kurias galima tirti eksperimentiškai, o galima ir naudojant teorinę vaizduotę. Čia, aišku, yra I. Kanto problema, kuris ją išsprendė teorinės vaizduotės nenaudai. Tačiau galima rasti argumentų ir priešingai išvadai. Vieną iš jų pateikiau aš.

Paskutinė šio skirsnio pastaba yra apie „fenomenologinį fundamentalizmą“. Jis kyla iš Kanto teorijos, kuris sugriovė metafizines spekuliacijas ir vienintele tirtina sritimi pavertė empirinį pasaulį. Žinojimą kuria juslė, o protas tik „kuria pasakas“ arba „falsifikuoja Niekį“ ir joks proveržis anapus – esą neįmanomas. Tačiau tai netiesa ir tai parodo visa naujausia fizikos teorija. Turime elektroninius mikroskopus, dalelių greitintuvus, įvairius matavimo prietaisus, kurie parodo, kad anapus nėra Niekis, nes niekį galima materializuoti. Norima pavaizduoti, kad brautis į gelmę „draudžiama“, bet pažiūrėkime kas tas draudėjas yra – tik institucinis „specialistas“, įsivaizduojantis, kad turi teisę spręsti už visus kitus.

„Ekrano“ teorija

Kaip sukuriamas fenomenologinis pasaulis neuro-informatikoje aiškinama „ekrano“ mechanizmu. Ekranas yra tas būdas, kuriuo sujungiamos dvi realybės naudojant sąsajos idėją. Turi būti du ar daugiau sluoksnių tarp kurių atsiranda sąveika. Ta sąveika ir yra sąsajos vieta, per kurią perduodama informacija. Ši sąsaja gali būti vadinama ekranu, turinčiu dvi dalis: informacijos surinkėjus ir induktorius, per kuriuos keliauja informacija, kuri galutiniame taške virsta struktūriniais potencialais; tada tie potencialai, sąveikos būdu moduliuoja antrą ekrano dalį, kuri yra laukas, galintis interpretuoti induktorių analoginę informaciją ir paversti ją reprezentacijomis, pagal reprezentacinio lauko vidinių savybių galimybes. Taigi pirma ekrano dalis yra formuojanti, o antra – formuojama.

Sąmonės laukai, kurie apima visą psichiką ir sutelkti gnostinėje branoje, išlaiko vientisą struktūrą pagal tą patį principą kaip fiziniai laukai, tai yra, tarp kvantų veikiančiomis mikro-jėgomis. Tai yra būtina tam tikro energetinio vientisumo sąlyga. Tačiau ne čia vyksta pagrindinis procesas. Svarbiausia dalis yra gebėjimas kurti ir matyti modelius, kurie paimami iš kūniško ir dvasinio pasaulio aplinkos. Šis gebėjimas sujungiamas rodomojoje sąmonėje, kuri veikia neuro-informatikoje aprašomu principu, vadinamu jusliniais ir semantiniais ekranais. Ekranas iš esmės yra į „kvantinį kondensatą“ patalpinta elektrodų (induktorių) gardelė, kuri yra moduliavimo lauko, sukuriančio struktūrinius analoginius potencialus, sistema, perkelianti formas į dvasinę realybę. Ta gardelė veikia kaip „pikseliai“, arba taškeliai, atvaizduose kuriuos sužadinus jie sukuria elektrines aktyvumo formas, kurios yra informacijos, ateinančios iš išorės, pagrindas.

Pritaikant U formos modelius, mąstyti galima įvairiai. Gardelė dar yra kūniška realybė ir jos pagrindas yra krūviai ir jų generuojamas elektrinis laukas. Tai būtų paprastas variantas. Arba gardelė, kurią galima vadinti šablonu jau yra gnostinės branos sfera, o fizinis smegenų aktyvumas yra tik informacijos pratekėjimui reikalingas laidininkas, kurio pagrindinė paskirtis signalo išfiltravimas ir išgryninimas, kad jį lengviau būtų pritaikyti aktyviam suformavimui. Juslumas, arba kokybės, jau tikrai yra gnostiniuose laukuose. Skirtingi jutimai susikuria iš skirtingų laukų rūšių ir yra juslinės ir semantinės sąmonės pagrindas. Toliau suvokimas yra aukščiausia vidinio pasaulio aktyvumo forma, nors už jo dar yra neištirti realybės sluoksniai, atliekantys savo vaidmenį visos psichikos sujungime, paraleliniame pasaulyje. Šis procesas yra „portalo“ tarp dvasinio ir fizinio pasaulio mechanizmas, kuris bendru masteliu yra metafizinio žmogaus didžioji paslaptis.

Dabar, apibendrinęs noriu pakalbėti ir apie pavojus. Pavojingas ne tik šis kūnų pasaulis, kuris pilnas visokiausių grėsmių,  net gyvybei. Taip yra todėl, kad biosferos pagrindas yra konkurencija ir libertarizmas. Sugebėjimai ir jų evoliucija atsiranda būtent dėl tokios aplinkos. Iš esmės evoliucijos dėsnis yra tas, kad laimi – nusikaltėliai arba jeigu laimėtojas – tai šimtaprocentinis nusikaltėlis, nes be nusikaltimo laimėti neįmanoma. O jeigu paskiria arba išrenka, tai nusikaltėliai yra tie, kas šiuos klausimus sprendžia. Visa tai žinoma, visa tai yra kiekvieno žmogaus patirtis, jeigu jis gyvena tikrame pasaulyje. Tačiau pasaulis pavojingas ne tik fizinėje, bet ir gnostinėje branoje, nes kaip užgrobti ir išnaudoti įmanoma kūną, tą patį galima padaryti su sąmone. Šias technologijas sukūrė mafijos mokslininkai ir jos naudojamos sąmonės kalėjimui. Vergovinės sistemos pagrįstos tuo, kad tiek kūno, tiek sąmonės galimybės ribotos ir jas labai lengva neutralizuoti technologiškai; ir pati sąmonė, išskyrus atvejus kai pasiseka, vien savo vidinėmis pastangomis pasipriešinti negali.

Į technologijas galima atsakyti tik tokiomis pačiomis technologijomis. Grandinę nukerpa žnyplės, organizaciją nugali kita organizacija, protą nugali didesnis protas, psichotroniką sunaikina anti-psichotronika. Kelių yra ir bent teoriškai jie įmanomi, tačiau žmonės – ypač tie, kurie gyvena palankesnėse sąlygose, nes nėra surakinti ar pririšti prie grandinės – turi išnaudoti visas galimybes, nes tas pats gresia jeigu ne jiems patiems, tai jų vaikams – garantuotai. Psichotronikos rūšys pačios įvairiausios, bet visur principas tas pats ir labai paprastas: tai nano-dalelės, kurios yra palyginamo dydžio su atskirais neuronais ir gali imituoti jų elektrinį aktyvumą. Šitaip jie nuslopina neuronus, uždaro per juos tekantį informacijos kanalą ir paduoda psichotroninį srautą. Šitaip gnostinė brana gauna netikrą, technologinę informaciją ir pakeičia natūralias žmogaus aktyvumo schemas, dirbtinio intelekto valdomo kiborgo formomis.

Yra daug kūno savisaugos priemonių. Tą pačią sistemą galima naudoti ir sąmonės apsaugai. Tam galima rasti labai rimtų priemonių. Kūną galima treniruoti, mokytis kovų menų, galima naudoti ginklus užpuolimo atveju, galima situaciją valdyti psichologiškai. Visa tai įmanoma perkelti ir į dvasinę sferą, pradedant nuo treniruočių ir įvairių psichologinės gynybos priemonių, iki technologijų, su kuriomis įmanoma pašalinti grėsmę. Visi tie žmonės, kuriems tai aktualu, šį klausimą turėtų labai gerai patyrinėti, nes iš tikro tokių situacijų kai iš viso nieko neįmanoma padaryti, pasitaiko labai retai.

Sąmonės aktyvumo ciklas

Fizikos pagrindu kuriant tikslųjį sąmonės mokslą, reikia išplėsti pagrindinį fizikos šabloną, papildant jį suvokimo kategorija. Suvokimą nebūtina įrodinėti ar iš kažko išvedinėti, nes jis yra tokia pat fundamentali realybės dalis kaip ir erdvė, laikas arba masė. Suvokimas yra aksioma, vadinasi jos kažkuo papildomai pagrįsti nebūtina. Niekas juk neįrodinėja laiko arba energijos, tai fundamentalios tikrovės savybės. Tokia yra ir suvokimas, kurį galima paprasčiausiai įstatyti į fizikos arba kibernetikos lygtis bei struktūras.

Žemiau pateiktas išplėstas šablonas, kurį naudojant galima modeliuoti formules, į kurias įeina sąmonė. Pati jos fizika skaidosi į dvi dalis: suvokimo kūrimo fiziką ir suvokimo užpildymo fiziką. Suvokimo kūrimas veikia per šablono sukonstravimą substancijoje, o užpildymas per informacinį procesą.

 infoMatome, kad centras yra substancijos blokas, kuris atskiria į apatines ir viršutines savybes. Apatinės savybės yra įprastiniai fizikos parametrai, tokie kaip erdvė, judėjimas ir laikas, o viršutiniai – energija, informacija ir suvokimas. Apatiniai parametrai naudojami konstruojant visą tradicinę fiziką, nuo kvantinių laukų iki termodinamikos ir Niutono mechanikos. Pavyzdžiui, antras Niutono dėsnis yra F jėga kaip judėjimo stipris, m masė kaip substancijos savybė, a pagreitis kaip greičio v kitimo matas, v greitis kaip judėjimo savybė, apskaičiuojama kelio ir trukmės santykiu. Taigi centre, judėjimo bloke yra F, o aplinkui išsidėstę kiti parametrai, sudarantys jėgos formulę:

[math] F = ma = m \frac {x}{t^2}[/math]

Tokiu pačiu principu formules galima kurti viršutinėse substancijos savybėse. Tik čia jau reikia parametrizuoti energiją, informaciją ir suvokimą. Sujungus visus šiuos dėmenis galima gauti formules, kuriose figūruoja sąmonės parametras. Šis sąmonės dalyvavimas galimas kaip išorinis elementas, kuris, pavyzdžiui, yra elgesio formulės dalis ir kaip išvestinis elementas, kuris sukuriamas kažkokios fundamentalesnės realybės.

Suvokimas yra substancijos savybė, tad jį konstruojant reikia atitinkamos substancijos teorijos. Taip pat reikia neužmiršti, kad suvokimas dalyvauja aukštesniajame gyvybės formos veikime, tad jam fizika kaip aprašymo metodas netinka, informaciniai procesai pirmiausiai tiriami kibernetikos mokslo. Kibernetika aprašo valdymą ir sprendimus, kurie pagrįsti informaciniais procesais. Čia yra ir fundamentalus fizikos lygmuo ir aukštesnis – logikos.

Kuriant naują fiziką, tenka remtis standartiniu modeliu (SM). Turi būti išskirtas fizinis standartinis modelis (FSM) ir sąmonės standartinis modelis (SSM). Abu pagrįsti kvantinių laukų teorijomis. Svarbiausia šioje vietoje išsiaiškinti, kaip atsiranda suvokimas. Ir jam aprašyti aš naudoju šablono sąvoką, kuri iliustruota pateiktame paveikslėlyje. Jis toks pats kaip parodytas prieš tai, bet informacija pakeista šablonu.

 info2Šablonas tai matrica kaip surikiuotas elementų rinkinys, kuris sąmonės sistemos pervedamas į suvokiamą formą. Šablone vyksta toks procesas:

  1. pėdsako suformavimas,
  2. pėdsakų surišimas,
  3. pėdsako suvokimas.

Pėdsako suvokimas yra įvykis, kurį norint įrašyti į formules reikia sukiekybinti ir kvantuoti. Įvykis yra aprašomas suvokimo ir aktyvumo matricų vidinėmis koordinatėmis, kurios aprašo pagrindinius jų parametrus. Įvykis yra ne kas kita, kaip tokių koordinačių funkcija A (i, t, x). i – indukcija, t – laikas, x – erdvė. Pėdsako, arba morfizmo, kanalų būna labai daug, trilijonų lygyje, bet aprašant principą, visų kanalų įtraukti nebūtina, galima naudoti kelis kanalus, kuriais aprašomas pagrindinis sąmoningo aktyvumo ciklas (SAC).

Dabar galima pereiti prie klausimo, kas yra sąmoningas suvokimas? Mano apibrėžimas toks: tai suvokimo ir aktyvumo matricų užpildymas ir sujungimas, kurio metu įvyksta vienas SAC. Šiam procesui reikia vieno suvokimo kanalo ir dviejų aktyvumo kanalų.

Procesas vyksta taip: per visus suvokimo kanalus, indukcijos būdu užpildoma suvokimo matrica, kuri pagal aprašytą procesą suriša visus morfizmus, arba pėdsakus, į visumą. Taip atsiranda suvokimo forma, kuri perduodama į aktyvumo modeliavimo struktūrą. Joje pagal suvokimo matricą užpildoma aktyvumo matrica, kuri pagal išmoktas programas parenka gardelės taškus, koreliuotus su suvokimo taškais. Tai judėjimo atveju galima daryti susidūrimo arba vengimo principu. Tada aktyvumo matrica sujungiama su suvokimo matrica ir kūnas gali reaguoti į susidariusią aplinką, arba situaciją, tai yra, veikti.

Jeigu imtume vieną suvokimo kanalą ir du aktyvumo kanalus, tai gautume tokį modelį: suvokimas TAIP, aktyvumas TAIP arba NE. Tai yra sąmonė į suvokiamą dirgiklį gali reaguoti, o gali nereaguoti. Jeigu reaguoja TAIP, jeigu nereaguoja NE. Taigi turime trijų kanalų SAC: suvokimas: [TAIP, TAIP, TAIP, TAIP, TAIP], aktyvumas: [NE, NE, TAIP, NE, TAIP]. Arba vietoj reagavimo ir nereagavimo galima rinktis dirgiklis (TAIP) > susidūrimas (TAIP) arba susidūrimo vengimas (NE). Toks yra minimalus kelių kanalų SAC. Aišku, jeigu šitas modelis nepapildytas kognityviniu procesų, tai toks variantas galioja tik žemesniems gyvūnams, kurie neturi išvystyto proto ir jų elgesys pagrįstas išmoktu fiziniu aktyvumu, kuris vadinamas instinktyviu elgesiu. Žmogus be tokio elgesio dar turi protą.

Visa ši sistema jau ne fizikos objektas siaurąja prasme, nes fizika elgsenos netyrinėja, tačiau fizika gali aprašyti procesą, kuris yra elgsenos pagrindas, o tai yra sąmoningo aktyvumo ciklo (SAC) fizika. Ji yra informacinė fizika, kaip pėdsako indukcija į suvokimo ir aktyvumo matricą ir sandaros fizika, kaip suvokimo ir aktyvumo matricų fizinis konstravimas substancijoje. Šių matricų konstravimas aprašomas kvantinių laukų fizikos. Pats suvokimas yra aksioma, kurios konstruoti nebūtina, bet būtinas kosminių mastelių laukas, kuris turi tokią savybę kaip substancija, pavyzdžiui, turi masę. Ji konstatuojama kaip faktas. Tada reikia aprašyti specialią matricą, kurią sudaro į sistemą arba struktūrą susijungę šio lauko kvantai veikiant fundamentalioms jėgoms. Tai yra turi būti fermioninis komponentas ir bozoninis, arba jėgų, komponentas. Iš viso to gaunamos matricos, kuriose surenkami suvokimo ir aktyvumo morfizmai.

Taigi aišku, kas yra sąmoningas suvokimas ir sąmoningas aktyvumas – tai atitinkamų matricų užpildymas per kaskadinę indukciją ir sujungimas, kurio metu atsiranda aktyvumo modelis, gebantis protingai reaguoti į susidariusią situaciją. Šitas modelis turi biologinę formą ir veikia gyvūnuose, bet taip pat jį galima naudoti dirbtiniame intelekte ir robotikoje, kur kuriamos dirbtinės autonominės sistemos (DAS).

Dirbtiniame intelekte didžiausia problema, kaip realizuoti suvokimo matricą, kuri turi būti ekrane išskleista pilnai suvokiama reprezentacija. Aktyvumo matrica – mažiau suvokiama, bet ji sąmonėje taip pat turi savo atvaizdavimo būdus. Visa kita yra tik techninio, ne technologinio, išpildymo klausimas. Tai svarbu žinoti, nes artimiausiu metu dirbtinis intelektas ir robotai taps svarbia žmonių gyvenimo dalimi.

Yra ir kitas šio modelio pritaikymo būdas. Juo naudojantis, galima numatyti žmonių elgesį, nes visos matricos yra ribotos apimties ir kokie taškai bus surinkti galima nesunkiai numatyti, net jeigu veikia koks trilijonas SAC procesų. Visos formos yra bendros ir seniai pažintos ir galima modeliuoti tiek suvokimo, tiek aktyvumo matricas, o tai atlikus galima numatyti, koks bus kokio nors žmogaus ar žmonių grupės elgesys, aktyvumas. Čia kalbama ne vien apie motorinius kūno judesius, bet ir apie protingas reakcijas bei tam tikrą strateginį planą. Viskas pirmiausiai priklauso nuo to, kuo sąmonė save modeliuoja duotoje situacijoje.

Pavyzdžiui, jeigu imtume gyvūnus, tai jų aktyvumas turi tokias pagrindines formas: medžioklė ir veisimasis. Medžioklė gali būti individuali arba gaujinė. Veisimasis porinis ir konkurencinis. Tad medžioklėje, pavyzdžiui, vilkas save modeliuoja kaip medžiotoją, auką – kaip grobį. Kitus vilkus kaip gaujos narius, kurie padeda ir kurie sudaro tam tikrą maitinimosi hierarchiją.

Vilkas turi išreikštą suvokimo matricą, kurią užpildo jusliniai organai; aktyvumo matricą, kurią užpildo instinktų ir išmokimo informacija; su tuo susijusi atmintis, kuri geba atgaminti aktyvumo modelius ir atpažinti savo sąmonės ribose objektus ir taikinius.

Dvasinė žmogaus prigimtis

Šios realybės sąmokslas prasideda nuo sąmonės sandaros falsifikavimo, dėl kurio žmogus nežino koks turi būti jo pasaulis. Tas pasaulis, kuriame jis gyvena sumodeliuotas taip, kad jį būtų galima efektyviau išnaudoti, o ne kad jis galėtų realizuoti savo prigimtį. Žmogaus psichika ir kalba – ideologizuota, naudojama ne žmogaus prigimties parodymui, bet vertinimams, kuriais sumenkinama tai, kas žmogui turėtų būti arčiausiai širdies. Pavyzdžiui, imkime žodžius „fantazija“ ir „tikrovė“. Matome, kad žodis „tikrovė“ vertinimo atžvilgiu stipresnis ir jis nurodo vertingesnį objektą negu žodis „fantazija“, kurios vaizdiniai, įsivaizduojama, menkesnio statuso už objektyvų daiktą. Tačiau tai – psichologinė propaganda, nes sąmonės sandaroje iš tikro nėra kriterijų, kuriais remiantis vieną reiškinį galėtume iškelti labiau už kitą arba kurį nors iš jų padaryti vertingesnį. Tariamas objektyvumas – taip pat tik paveiksliukas smegenyse. Kai kas mano, kad tai tokia pati fantazija, kaip ir vaizduotės vaizdinys. Apie tai kalba majos arba matricos teorija.

Iš tikro, žmogus yra dviejų pasaulių gyventojas ir tie pasauliai yra vienodo statuso. Remdamiesi Platonu pirmą, tikrą pasaulį galime vadinti „idėjų“ pasauliu, o antrą – daiktų pasauliu. Platonas taip pat rėmėsi vertinimu, tik jis buvo priešingas dabartiniam vertinimui – pagal jį, tikras pasaulis yra vidinė vaizdinių formų sfera, kuri yra kiekvieno žmogaus sąmonės namai, o kūno pasaulis – žemesnis ir menkesnis. Pagrindinis skirtumas jam buvo tas, kad idėjos – amžinos, tuo tarpu kūnas ir daiktai – laikini ir mirtingi. O tai, kas laikina negali būti pranašiau už tai, kas amžina. Ši teorija vadinama platonizmu, kuriuo rėmėsi visos vėlesnės Dvasinės ir „idealistinės“ filosofinės sistemos, kurios dar prie viso šito buvo susietos su etika, kuri laikui bėgant tapo pagrindiniu idealizmo atributu. Pasaulis ir ontologija buvo užmiršti. Tačiau pirminiam variante ir tikroje žmogaus prigimtyje, tai pirmiausiai ne etinė, bet ontologinė sandara, įrašyta į žmogaus prigimti. „Idealybė“ yra vidinis, gnostinis pasaulis, kuriame gali ir turi gyventi sąmonė savo dvasine forma. Fiziniame pasaulyje gyvena ne dvasia, bet kūnas. Todėl jeigu mąstome tik iš kūno perspektyvos, dvasia gali reikštis kaip moralė, nes kaip būtis ji reiškiasi kitoje vietoje.

Kad suprastume kodėl taip yra, turime žinoti tikrą sąmonės sandarą. Sąmonė sudaryta iš dviejų dalių ir turi dvi kryptis. Ši jos savybė vadinama dualizmu, kuris reiškia, kad yra dvi realybės, ir kad jos nesimaišo, o jeigu ir maišosi, tai tik labai nedideliame sluoksnyje. Savo pilna ontologine esme – tai skirtingi pasauliai. Bet žodis „idealybė“ man netinka, nes jis priklauso tradicijai, kurioje dominuoja kūno perspektyva, o aš stengiuosi mąstyti, iš mažų mažiausiai, neutralios perspektyvos. Taip pat bandau sieti su tiksliaisiais mokslais, matematika ir fizika, remdamasis modernia paradigma, todėl naudoju žodžius „gnostinis pasaulis“ arba „gnostinė brana“. Priimta manyti, kad gnostinis pasaulis tėra vaizdiniai arba fantazijos, bet gilesnė analizė rodo, kad fizinis pasaulis taip pat tik vaizdinys, tik fiksuotas ir nevaldomas, kas jam suteikia „objektyvumo“ įspūdį. O fantaziją valdo žmogus, vadinasi tai yra „kūryba“ arba netikra. Bet kaip jau sakiau – tai ideologizuota, iškreipta psichologija, kurios paskirtis pririšti žmogų prie šio pasaulio ir sumenkinti „vidinio“ pasaulio statusą.

Formavimo pakopos iš abiejų pasaulių yra vienodos. Viskas prasideda nuo surinktos informacijos, kuri perduodama šablonui, šablonas sujungiamas su kokybėmis, tai yra suteikia juslinę arba semantinę formą, ir galų gale, pasiekiama suvokimo arba rodomosios sąmonės dalis. Bandant suprasti mano mintį, kad vidinis ir išorinis turi vienodą statusą, reikia atkreipti dėmesį į informacijos šaltinių statusą. Šaltiniai yra du: transcendentinis ir transcendentalinis. Kaip vertiname sukuriamus paveiksliukus priklauso nuo to, koks mums atrodo šių šaltinių statusas. Transcendentinė informacija buvo laikoma tikra, o transcendentalinė – netikra, nes sukurta paties žmogaus. Tačiau tai – susitarimo reikalas. Juk visa tikrovė sudaryta iš laukų ir jų sluoksnių hierarchijos. Fizinė informacija yra laukų struktūros, bet tokios pat struktūros yra ir transcendentalinė informacija. Iš tikrųjų, pažiūrėjus nešališkai, nėra kriterijų kodėl „fantazijos“ laukų struktūros ir tas sluoksnis, kuriam jos priklauso yra kuo nors menkesnis už fizinį „šį pasaulį“. Taip susitarta ir susitarta žmogui norint blogo. Jeigu būtų siekiama priešingo tikslo, žmogaus tikra prigimtis nebūtų slepiama.

žmogaus modelis

Ta tariamoji „vidinė dalis“ nėra jokia vidinė. Greičiau tai paralelinis pasaulis, kuris turi net savotišką kosmosą, kuriame galima susidurti su kitais pasauliais ir su kitomis esybėmis. Kai dvasinėje literatūroje kalbama apie tokius susidūrimus, tai turimas galvoje gnostinis pasaulis, ne fizinis. O tai juoką sukelia tik todėl, kad naudojama propagandinė šių tikrovių interpretacija: objektyvu – geriau, subjektyvu – blogiau. Tačiau pažiūrėjus nešališku žvilgsniu vertinti galima ir kitaip. Problemų dažniausiai kyla todėl, kad vidinis pasaulis ne tik ideologiškai iškraipytas, bet jis iš viso ištrintas. Kadangi galutinė instancija, kaip pavaizduota paveikslėlyje yra suvokimo ekranas, tai šį pasaulį užmaskuoti galima išjungus „dvasinį ekraną“. Sąmonė nieko nemato, todėl atrodo, kad nieko nėra, o ką kalba kiti, kurių ekranas įjungtas – „nesąmonės“ ir „kliedesiai“. Bet jau sakiau, kad ne mažesni kliedesiai yra objektyvios fantazijos fanatizmas. Didelė dalis šio pasaulio kontroliuojama objektyvios fantazijos fanatikų mafijos, kuri tiesiog persekioja ir naikina visus tuos, kurie mato kitaip.

Sąmokslo, nuo kurio pradėjau, esmė ta, kad vienas iš ekranų yra išjungtas – tai yra psichotroninė lobotomija. Taip pat, jeigu žmogus, ypač menininkas, mato daugiau, tai įvykdyta fizinio ir gnostinio pasaulio disocijacija. Tai reiškia, kad gnostinis pasaulis, kuris geba parodyti žmogaus vidų yra atsietas nuo fizinio pavidalo ir mes, stebėdami aplinką, matome tik vieną dalį žmogaus, tai yra, išorinę formą. Tuo tarpu gnostinis pasaulis leidžia atverti vidų. Tad kai abu pasauliai susieti, arba asocijuoti, tai turime telepatinę rūšį; kai šios realybės apribotos ir disocijuotos – telepatijos gebėjimas prarandamas.

Akivaizdu, kad ta sistema, kuri šitaip apribojo žmogų – negali norėti jam gero. Žmogus buvo susilpnintas tam, kad jį būtų galima pavergti ir valdyti. Tačiau čia reikia ne tik atimti iš jo sugebėjimus, bet ir iškreipti jo prigimtį, sufalsifikuoti sąmonės pasaulių sandarą. Tam buvo sukurta filosofinė sistema, kuri prirakino jį prie fiksato, kuris yra dirbtinai užfiksuota fantazija, ir jau kelias dešimtis tūkstantmečių išnaudoja kaip vergą. Šią sistemą Vakarų pasaulyje saugo Iliuminatų organizacija, įtvirtinanti žmogaus prigimties atžvilgiu žiaurų terorą. Kartais šių galimybių būna atblokuota daugiau, tada žmonės sužino apie savantus, sinestezijas, genialių gebėjimų žmones ir t.t. Tačiau tiesa ta, kad tai kiekvieno žmogaus natūrali prigimtis.

Pradėjau nuo paaiškinimo, kuo skiriasi etinė ir ontologinė Dvasios formų interpretacija. Etinė interpretacija pagrįsta kūno požiūriu. Kadangi tariama, kad kūnas kažkaip priešingas dvasiai, jį reikia siekti kuo labiau sudvasinti, o tai pasiekiama per askezę, discipliną, apribojimą ir etiką. Tačiau tai skirta žmonėms, kurių sąmonė gyvena fizinės branos pasauliu. Peržengus šį pasaulį, žmogus patenka į Dvasią kaip būties tikrovę ir čia ji reiškiasi ne etine, bet, pirmiausiai, ontologine forma. Tai yra pasaulis su visa jo įvairove. Kaip ir fiziniame pasaulyje, čia yra tam tikras gnostinis kūnas, kurį sąlygiškai galima vadinti EGO, tačiau suprantant tai kitaip, nei aiškina propagandinė psichologija. Toliau, aplink kūną yra artimiausia aplinka, vietinis gnostinis pasaulis, į kurį gali ateiti kitos dvasios ir keistis mintimis, vaizdiniais, būsenomis ir pan. Galima bandyti iš šios ribotos srities išeiti į platesnę gnostinę erdvę, bet tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu laisva žmogaus prigimtis. Šią dvasinę prigimtį galima lavinti, tačiau vien asmeninių pastangų neužtenka, nes šis apribojimas yra technologinis. Kai kur, ir kai kam apribojimas sumažintas arba išjungtas (tai įvairūs Dvasiniai žmonės, pavyzdžiui, rytų pasaulyje, tokie kaip budistai, jogai), jie gali po šį pasaulį keliauti laisvai. Kiti turi būti pakviesti arba įleisti.

Negana to, šiame pasaulyje yra bendruomenės ir net miestai, apie kuriuos fizinio pasaulio žmonės žino tik kaip mistines, utopines realybes. Tai iš tikro utopijos, nes jų nėra nei vienoje „šio pasaulio“ vietoje. Šių miestų reikia ieškoti dvasinėje realybėje. Kai kam pavyksta surasti, kai kam – ne. Bet pirmiausiai todėl, kad žmogus nėra laisvas. Dvasiniai ieškojimai ir yra tokio išsilaisvinimo kelias. Keli Dvasinių miestų arba karalysčių pavadinimai yra Šambala, Šangrila, Agarta, Atlantida, Avalonas ir pan. Supainioti žmonės net jų bandė ieškoti, tačiau ieškojo kokioje nors konkrečioje planetos geografinėje vietoje, o čia reikia išmanyti Dvasinę geografiją. Turi atsidaryti vidinis langas, arba portalas, ir šie miestai patys pakviečia žmogų. Čia galima bendrauti turint gnostinę formą, galima fiziniame pasaulyje naudojamomis akimis matyti pilną kito žmogaus ir visos realybės vaizdą. Tokia yra aukštesnė Dvasinio žmogaus forma. Platono teorija buvo tik kažkas panašaus į užuominą į tai.

Kadangi siela nemirtinga, žmogaus kūnui užmigus, transcendentalinis burbulas tampa tikra transcendencija, kuri tampa žmogaus naujos dvasinės formos namais. Tokią būseną galima pasiekti ir per astralines projekcijas arba astralines keliones; taip pat, panašaus tikslo siekia budistai užsiimdami meditacija, kurios tikslas nušvitimas, vadinamas Nirvana. Su tuo susijusi ir krikščionybės Dangaus karalystė, kurios siekiama per etiką ir tam tikrą širdies būseną (šiame pasaulyje). Akivaizdu, kad šios dvasinės praktikos reikalingos tiems, kas nėra pasiekęs nušvitimo. Kadangi tokie žmonės pririšti prie kūniško pasaulio, tai iš jo perspektyvos pateikiamas ir dvasinis pasaulis. Aukštesnio dvasinio rango žmonėms šios praktikos nereikalingos, nors tai nereiškia, kad gali joms prieštarauti.

Reikia priminti, kad Dvasinis žmogaus pasaulis nepaklūsta jokiems fizikos dėsniams ir tie „stebuklai“, apie kuriuos kalba kai kurie žmonės – vyksta jame. Nesusipratimai kyla tada, kai supainiojami iš nežinojimo fizinis ir gnostinis pasaulis.

Kaip suprasti fiziką?

Įžanga

Žmogaus gyvenime yra daug dalykų, be kurių galima puikiai apsieiti. Tarp jų yra ir mokslai. Tačiau su viena išlyga: jeigu nepadarysi darbo tu, tai jį padarys kas nors kitas už tave. Ir ne tik padarys, bet prie to dar ir pasisavins tavo gyvenimą. Vadinasi apsieiti be mokslo tas pats, kaip apsieiti be savo gyvenimo. Kam gerai ir taip, tai jiems linkiu ko geriausios kloties. Šitą straipsnį rašau tiems, kas mąsto atvirkščiai – tiems, kas fiziką laiko svarbia ir mato tą naudą, kurią ji potencialiai gali duoti.

Tai nėra pirmas straipsnis ir ši tema gal kiek išsiplėtė, nepridedant labai daug naujos informacijos. Tačiau būtina, kad šį principą įsisavintų kuo didesnis skaičius žmonių. Noriu padaryti pastabą: kad čia aprašoma ne „tikrovė“ ir ne „tiesa“, bet tie principai, kuriuos privaloma suprasti norint įsisavinti šiuo metu populiariausią „Standartinį modelį“. Čia ne „realybė“, kurią norima kažkam įpiršti, bet mokymosi metodas. Todėl pagrindinės šio modelio sąvokos yra susitarimo dalykas. Galima būtų pavadinimus sugalvoti ir kitokius arba priskirti jiems kitokį turinį, tačiau pervadinimai – tai ne mokslas, o tik iškabų pakeitimas.

Šis mokslas svarbus dėl dviejų dalykų: jis padeda suprasti ir apsiginti. Tai irgi galima atiduoti kitiems, tačiau jaučiu, kad žmonės mąstyti ir gintis nori patys.

Taip pat nesiruošiu ir tuščiažodžiauti, todėl tekstas bus koncentruotas, svorį perkeliant į supaprastintas iliustracijas, kurias permąsčius, modelius perstumdyti galės kiekvienas pats. Nereikia norėti, kad būtų padaryta viskas – šis įrašas yra tarsi meškerė, su kuria laimikį sužvejoti gali kiekvienas savarankiškai.

Kita vertus, mokslas yra supainiotas, tad nemažai žmonių užstringa tarpinėse būsenose tarp supratimo ir visiško nesigaudymo. Postūmis iš išorės gali būti naudingas. Tie, kas yra pažengę, manau gali šio įrašo neskaityti, nes akivaizdu, kad jiems „pagalba“ – nereikalinga.

Kadangi „holistinis“ principas tapo labai populiarus, nes žiūrint iš visumos į dalis, bendrą vaizdą pamatyti ir suprasti daug paprasčiau, nei jungti dalį prie dalies tol (nieko nesuprantant), kol pradeda ryškėti kažkoks kontūras, kuris irgi nepatikimas, nes neaišku į kokią figūrą jis įkomponuotas. Pradedant nuo visumos – tokių problemų nekyla.

Pirmiausia, kas yra tas „viskas“? Norint tai pamatyti, reikia pakelti akis į dangų, į visatos tolius, kurie tik dalis realybės. Fizika turi mąstyti įstatyta į tokią perspektyvą, nes tai žmogaus perspektyva. Kitas žvilginis krypsta į gelmę, kur vyksta mikroprocesai, sukuriantys pagrindą realybės, vadinamos substancijos pavadinimu. Dar viena pastaba: yra ne tik kūnų principais veikiantis pasaulis, bet ir sąmonės, kuri labai skiriasi nuo kūno – tai visai kito masto tikrovė, pavaldi kitokiems dėsniams. Šią skirtį aš vadinu atskira „fizine brana“ ir „gnostine brana“. Mano šablonai bando aprašyti šias realybes savo aukščiausioje realizacijoje, parodant ir tam tikrus skirtumus, kurių pagrįstumas paremtas žmogaus suvokimo aksiomomis. Šios dvi branos smegenyse susijungia, ir šio susijungimo epicentre vyksta pažinimo procesas. Šis procesas toks galingas, kad atveria duris tiek į išorinį, tiek į vidinį pasaulį, nes leidžia pažinti ir Save, ir Kitą. Netgi kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti.

Fizinė brana

Pirma schema yra sudaryta iš penkių blokų, iš kurių svarbiausias yra Informacija. Centre ji yra todėl, kad informaciniai procesai labai svarbūs gyviems organizmams ir jų tyrinėjimas padeda atverti jų paslaptis, įskaitant ir žmogaus. Šie blokai yra substancija-erdvė-informacija-judėjimas-laikas. Kiekviena dalis sudaro visos žmogaus fizinės tikrovės fragmentą, be to turi savo vidinę sandarą ir mechanizmus. Žinoma, ryškiausia tai yra substancijos bloke, kuri turi savo pagrindinį sandaros principą, vadinamą „laukų“ teoriją.

Substancija yra tam tikras kvantinių laukų junginys, kuris, sąveikaujant šiems kvantams, sukuria fizikų parašomus reiškinius. Juos kokybiškai ir kiekybiškai pažinti – yra pagrindinis tikslas. Kiek tokių laukų, kokie juose atsiranda kvantai, kokios jų savybės – tiksliai niekas nežino, tačiau mokslininkai tam ir deda pastangas, kad galėtų apšviesti kuo didesnį realybės plotą. Erdvė yra ta dalis, kurioje labai mažas kietos substancijos tankis, tad kieti objektai per ją gali pereiti beveik nesąveikaudami, nors yra ir tokia galimybė, nes kosmoso erdvėje dideli kūnai su erdve sąveikauja potencinėmis jėgomis, tokiomis kaip gravitacija arba higgso laukas. Tačiau pagal žmogaus suvokimą, šios vietos yra „nekietos“, todėl atrodo kaip tuščios. Kadangi yra tankios ir retos vietos – įmanomas kietų kūnų judėjimas išretėjusiose properšose. Bet tai, žinoma, priklauso nuo sąveikų pobūdžio, nes jėga yra tik jėgos laukai tarp kietų kūnų. Judėjimai visose šiose vietose sukuria „laiko“ perspektyvą, kuri pasako kas buvo, yra ir bus. Aišku, laikas yra labiausiai dirbtina sąvoka, nes jis yra tik tam tikra substancijos judėjimo arba kitimo abstrakcija.

klasikine fizika

Svarbiausia šio paveikslėlio dalis yra su informaciniais procesais susijęs „ratas“ substancija-erdvė-judėjimas, kurio centre yra informacija. Laikas yra šios struktūros išorėje ir yra labiausiai dirbtinis, nes jis yra tik žmogaus suvokimo savybė. Tikrovėje yra ne „laikas“, bet substancijos judėjimas. Iš pateiktos schemos matosi, kad substancija su judėjimu susijusi dviem „keliais“: kai substancija juda savyje (substancija-judėjimas) ir kai substancija juda erdvėje (substancija-erdvė-judėjimas). Kadangi pati erdvė nejudanti, tai jos minimalus judėjimas įmanomas tik kaip potencinės jėgos poslinkis (panašiai kaip guminės membranos). Substancija savyje gali būti kinetinė ir potencinė, nors dažniausiai šios savybės reiškiasi jai judant erdvėje. Savyje dažniau vyksta kitimas, kuris žmogaus sąmonėje reiškiasi kaip „laiko tėkmė“.

Pereinant prie klasikinės ir šiuolaikinės fizikos klausimų, turiningiausia yra substancijos sąvoka, nes visos fizikos mokslo šakos bando paaiškinti jos sandarą. Į šias teorijas inkrustuojamos erdvės, informacijos, judėjimo ir laiko sąvokos, kurios daug skurdesnės, nes žmogui sunku įsivaizduoti jas kaip turiningus mechanizmus. Todėl turime tik tokius šių blokų parametrus: erdvė – x, laikas/trukmė – t, judėjimas net nežymimas, tik naudojamos judančio kūno greitis – v, ir pagreitis – a. Klasikinėje Niutono mechanikoje substancijos teorija irgi nėra turininga ir naudojama tik jos masė – m, ir tankis – q. Tačiau šis primityvumas yra primityvaus žmogaus fenomenologinio suvokimo pasekmė. Viskas yra daug sudėtingiau, bet tam reikia pasitelkti savo struktūrinį protą.

Iš šių primityvių parametrų išvedami pagrindiniai, kurie yra potencinės ir kinetinės jėgos bei potencinės ir kinetinės energijos. Informacijos teorija veikiausiai pati jauniausia, nes atsirado tik 20 a. Pirmiausia jos svarba buvo suvokta biologijoje, tačiau po to ją perkėlė ir į pačią naujausią fiziką, į kurią nesigilinsime. Aišku, kad informacija tai ne erdvė, ne judėjimas ir ne laikas. Lieka tik substancijos blokas, kur matome tarp jų abikryptę sąsają. Informacija veikia substanciją, o substancija veikia informaciją. Šis principas gerai matomas radijo ryšyje, kur kaip substancija naudojamos elektromagnetinės bangos, ant kurių uždėta tam tikra forma (moduliavimas). Be abejo, moduliuoti galima ne tik fotonus, bet ir elektronus elektrinėse grandinėse, kur taip pat vyksta informaciniai procesai.

Gali atrodyti, kad gamtoje to nėra ir turime tik dirbtines technologijas. Tačiau tai netiesa – informaciniai procesai svarbiausi gyvuose organizmuose – pirmiausiai sąmonėje, kuri surenka informaciją iš aplinkos, ir atgaminant gyvus organizmus reprodukcijoje ir augime. Šių procesų fundamentalūs principai vyksta fizikos tyrinėjamoje realybėje.

Klasikinės fizikos esmė yra substancijos kiekio, sąveikos ir judėjimo proporcingumas, kuris sukuria dvi būsenas: statikos – kai judėjimas nevyksta dėl sąveikaujančių jėgų ekvivalentiškumo ir dinamikos – kai vyksta judėjimas, nes pažeistos proporcijos, t. y., kurioje nors pusėje mažesnis substancijos kiekis.

Egzistuoja tokios „Bendrosios fizikos“ pagrindinės šakos:

Mechanika

Niutono mechanika,

Lagranžo mechanika,

Hamiltono mechanika,

Einšteino reliatyvumo teorija

Šiluminiai reiškiniai

termodinamika

Elektromagnetizmas

klasikinė elektrodinamika,

reliatyvistinė elektrodinamika.

Atominė sandara

atomo fizika,

branduolio fizika,

fizinė chemija

Visos šios teorijos yra skirtingi substancijos aprašymo būdai, kitus parametrus naudojant tik kaip pagalbinius. Viskas, aišku, prasideda, nuo atomo, t. y., branduolio teorijos; plačiausias žvilgsnis yra kosmoso sandara, kurią aprašo dangaus mechanika. Tarpiniai yra šiluminiai ir elektriniai reiškiniai. Teorijos esminis principas – paprastas. Kuriamas modelis, kurio elementai parametrizuojami ir į kiekvieną parametrą įdedamas matematinis kontinuumas. Juos susiejus, gaunamos įvairių fizikos sistemų kiekybinės savybės. Toliau naudojamas tam tikras standartinis modelis, kuriame sujungiama fizinė tikrovė su matematika. Šio modelio esmė yra Dekarto koordinačių sistema, į kurią įdedama substancija, ir kur vyksta visi pagrindiniai fizikos procesai.

koordinates

{A, B} yra judėjimo trajektorija, įstatyta į erdvės (x, y, z) ir laiko koordinates (ct). Galimos dvi sistemos pagal laiko kryptį. Viena teorija skelbia, kad laiko judėjimas gali būti tik vidinis, o kita, kad jis yra išorinis, kaip ketvirtas koordinačių sistemos matavimas. Schemoje pavaizduotas pastarasis variantas, nors galėčiau kryptį ir apsukti.

Gnostinė brana

Gnostinės branos schema labai panaši į prieš tai pateiktą, padarytas tik vienas, nežymus perstatymas. Nes gnostinėje branoje svarbiausią vietą užima ne išorinė substancija, bet informacija, kuri praktiškai sutampa su substancijos sąvoka. Gnostinės substancija turi tokias savybes, kurios leidžia dirbti su išorine informacija, paversti ją modeliu arba pasauliu. Šio vidinio pasaulio suvokimas ir vadinamas žmogaus sąmone. Kitos – dalys identiškos, nes žmogaus suvokimui atrodo, kad jos būtinos tam, kad vyktų ontologiniai procesai.

Manau svarbiausia yra informacijos judėjimas, pirmiausiai ją sutraukiant į save. Be abejo, būtina ją suformuoti, kad gautųsi suvokimui būdinga reprezentacijos forma. Ši forma sąmonę nukreipia dviem kryptimis: į išorę, kuri vadinama pirmine tikrove ir sąveikai su kuria apibūdinti naudojami išreikštos ir neišreikštos realybės terminai; į vidų, kur nukreipusi žvilgsnį mato save kaip asmenį, kuris sudarytas iš sąmoningos dalies ir pasąmonės. Šių dviejų fenomenologinių abstraktų rėmuose ir vyksta toks fizikui svarbus procesas, vadinamas moksliniu pažinimu.

Tad ši vieta svarbi dėl šių priežasčių: ji yra ir pažinimo įrankis, ir pažinimo objektas, galintis paaiškinti kaip tokia tikrovė iš viso atsiranda. Svarbiausia yra žmogaus sąmonė ir protas, nes Kita tikrovė atsiranda čia objekto pavidalu. Kitaip pirminė tikrovė niekaip nepatiriama. Nes fizinis pasaulis, yra tik kognityviumo modelis. Vadinasi, pažinimo įrankį ištyrinėti labai svarbu. O tai yra gnostinių branų tyrinėjimas. Tai nėra lengva, nes tam labai mažai mokslinių priemonių. Tačiau nepaisant to vis tiek būtina.

gnostine fizika

Gali kilti klausimas, kam šioje schemoje reikalinga erdvė, juk mintys nėra erdvinės. Atsakymas labai paprastas, nes substancija-informacija formuoja ne tik mąstymo procesus, bet ir sensoriumą, kuriame erdvė yra svarbiausia. Kognityviume svarbiausias yra judėjimas, kuris interpretuojamas kaip laikas. Tad su šiais trimis blokais – viskas aišku. Nedaug apie juos galima pasakyti ne tik fizinėje, bet dar mažiau – gnostinėje branoje. Svarbiausia yra gnostiniai mechanizmai, kurie inkrustuoti į gnostines substancijas. Labai nedetalizuojant, čia taip pat kuriama lauko, kuris pagrįstas kontinuumo dėsningumais, koncepcija. Laukai – labai specifiniai, ir iš fizinės branos kūno perspektyvos „minkšti“ (nekieti). Gnostinės branos gali sąveikauti pirmiausiai su fotonų, o po to su elektronų laukais, kurie leidžia abiem kryptimis perkelti moduliavimą. O tie moduliavimai yra informacijos pagrindinis kanalas iš vieno į kitą pasaulį.

Galima spėti, kad planetos ir žvaigždės traukia ne vien fizinę substanciją, bet sugeba sutelkti aplink save ir gnostinius debesis, kurie susirenka aplink jas. Manau, kad labai tikėtina, jog retame vakuume tokių galimybių beveik nėra. Tačiau tarp šių debesų gali būti nusidriekusios tam tikros gijos, gnostinius pasaulius jungiančios į vieną tinklą. Kai kokioje nors planetoje susiklosto tinkamos sąlygos, gnostinė ir fizinė brana susijungia į vieną sistemą ir čia pradeda formuotis biosfera, arba aplinką galinčių sutelkti sąmonėje organizmų sistema. Tai yra, fizinė ir gnostinė brana gali egzistuoti atskirai, arba kartu. Tačiau šis susijungimas ir bendradarbiavimas laikinas, panašiai kaip terminuotas įsidarbinimas. Individas padaro savo darbą šioje realybėje ir pasauliai atsijungia, kūnas grįžta prie akmens principo, o sąmonė prie gnostinio debesies natūralaus būvio, ekvivalentiško tam, kuris yra fizinėje branoje, bet čia jau pagal savo dėsnius.

Tyrinėti čia reikia labai daug ir nereikia galvoti, kad atsiras kažkas kitas, kuris padarys šį darbą. Mažų mažiausiai, būtina suvokti šį pagrindinį principą ir žinoti koks sąryšis tarp „paralelinių pasaulių“ ir kokios atveriamos galimybės.

Kaip bendrai veikia mišri tikrovė galima pavaizduoti tokiu paveikslėliu

fizine gnostine saveika

Matome, kad visi kognityviumo modeliai priklauso gnostinei branai, tik labiausiai išorinis sensoriumas atspindi pirminės tikrovės schemą, o protas ateina iš perdirbtų sensoriumo morfizmų ir tų formų bei galimybių, kurias duoda gnostiniai laukai išorinio pasaulio atvaizdavimui ir analizei. Kiekviena dalis turi mikrosandarą, kuri jungdamasi į didesnius darinius sukuria jau fenomenologinio sąmonės suvokimo lygio reiškinius, kurie suformuojami į daiktų ir minčių pasaulius. Čia vyksta susitikimai ir sąveikos tarp šių pagrindinių žmogaus realybių. Čia vyksta ir mokslinis pažinimas. Jis tikrai nėra absoliuti tiesa, tačiau vis tiek didesnė tiesa už nemokslinius kliedesius.

Technologijos ir pažanga

Pagal šias schemas labai lengva aprašyti ir iš šių abstrakčių mokslų atsirandančias technologijas. Daugiausia jų – tai fizinio pasaulio mechanizmai, bet įslaptintos egzistuoja ir gnostinės (psichotroninės) technologijos, tačiau kadangi šios technologijos sukurtos karo pramonės, tai jos normaliai visuomenei – neprieinamos.

Dalyje

  1. a) erdvė-judėjimas-laikas pirmiausiai yra transporto technologijos, kurių yra labai įvairios rūšys, priklausomai nuo to, kokiai aplinkai skirtos. Sausuma, oras, vanduo arba kosminė erdvė. Čia turime įvairias mašinas, laivus, lėktuvus, raketas, kosminius laivus. Šiose technologijose visgi labai svarbūs medžiagos mokslai, nes reikia energijos, o ši lygi materijai; taip pat reikia mechanizmo, kuris šią energiją paverstų mechanine. Taip pat, šis mechanizmas turi būti pigus ir našus. Technologijų vystymui ribų nėra.
  2. b) Toliau eina informacijos technologijos, kurios skirstomos į dvi rūšis: komunikacija (ryšio priemonės) ir apdorojimas (superkompiuteriai). Kadangi šios technologijos pagrįstos substancijos moduliavimu ir nuskaitymu, tai labai svarbus efektyvus materialaus substrato valdymas – elektronai, fotonai ir t.t. Informacija renkama, įrašoma, atgaminama ir perduodama. Tai svarbu ir civilinėse ir karinėse technologijose. Pavyzdžiui, technologijos tokios, kad net neturint kosminio transporto, galima daug informacijos surinkti optiniais ir radijo teleskopais. Su jais galima pamatyti net tolimas egzoplanetas.
  3. c) Iš substancijos komponento teorijų kuriami įvairūs medžiagų mokslai, kur gaminamos įvairiems įrenginiams reikalingos konstrukcinės dalys, taip pat, pavyzdžiui, pigiai energijai gaminti, ieškoma naujų substancijos procesų, ir priemonių tiems procesams valdyti, tarkim, statant įvairias energija aprūpinančias elektrines.

Karinės nuo civilinių technologijų skiriasi tuo, kad civilinės technologijos kuria, o karinės griauna arba ardo. Tam sukurtos priemonės, kurios žaloja kūno organus arba „išveda iš rikiuotės“ mąstymo procesus; taip pat griauna techniką ir infrastruktūrą. Ši sritis manęs nedomina, bet noriu padaryti vieną pastabą. Viešose civilinėse technologijose, apie gnostinę braną stengiamasi nieko nekalbėti, nes tokios technologijos saugomos valstybės paslaptimi. Tad nėra nei teorijų, nei taikomųjų prietaisų. Tuo tarpu karinėje pramonėje, kurios paslaugomis naudojasi planetos mafijinės grupuotės, gnostinės/psichotroninės technologijos – labais svarbios. Tai ir implantai ir nuotoliniai prietaisai, skirti valdyti, kankinti arba rinkti informaciją. Todėl šią slaptą fizikos šaką būtina viešinti, parodant visas neteisėtas jų galimybes, kurios naudojamos ne karo atveju ir prieš savo tikrus priešus, bet civilinės visuomenės pavergimui.

Mokslinio pažinimo metodas

Pirmas klausimas užduodamas fizikai yra kaip įmanomas pažinimas ir, juo labiau, kaip įmanomas „teorinis“ pažinimas. Kad tarp matematikos ir tikrovės būtų ryšys, tarp jų turi būti kažkas bendra. Į šį klausimą jau esu atsakęs kitur – tai yra kontinuumo vaizdinys, kuris jungia teoriją ir praktiką. Daroma prielaida, kad iš esmės teorinis kontinuumas ir fizinis kontinuumas turi vienodas savybes, todėl fizinį kontinuumą pažinti galima ir savo vaizduotėje.

Esu išskyręs tris kontinuumo rūšis:

  1. a) sensoriumo kontinuumas,
  2. b) fizinis vaizduotės kontinuumas ir
  3. c) matematinės vaizduotės kontinuumas.

Yra skirtingos hipotezės, pagal vieną kurių sensoriumo ir matematinis kontinuumas sutampa tik bendrais bruožais, nes yra tam tikrų paradoksų, kurie rodo, kad visai įmanomas išsiskyrimas tarp jų. Vienas iš pavyzdžių yra matematinės ir fizinės begalybės santykis. Kita hipotezė teigia, kad sutapimas nėra toks dažnas ir kiekviena tezė turi būti tikrinama eksperimentiškai. Tačiau pačiame primityviausiame kontinuumų ir skaičių ryšyje tas atitikimas yra, bet tik paprastuose parametrų kontinuumuose, kur savybė matematizuojama ją dalinant į gabaliukus. Tai yra kiekybinio principo esmė. Skaičius yra kiekybės operatorius, kurio argumentas – pradinė dar nediskretizuota terpė, pasižyminti fraktaliniu tapatybių sąryšiu daugiamatėje erdvėje. Bet pritaikius operatorių, šis kontinuumas dalinamas ir dalys susiejamos į grupę elementų, kurie apjungiami ir susiejami su ženklu, kuris vadinamas skaitmeniu. Šį principą lengva taikyti parametrams, kurie savo pradinėje būsenoje yra tokios fraktalinės tapatybių sistemos, formuojančios homogenišką „erdvę“. Kadangi yra galimybė operatorių pritaikyti ir sensoriumui, ir vaizduotės vaizdiniui, tai tarp šių terpių neišvengiamai atsiranda dėsningas sąryšis.

Visi ankstesniuose skyreliuose išvardinti realybės elementai yra tokie kontinuumai. Substancija – kontinuumas, erdvė – kontinuumas, judėjimas – kontinuumas, laikas – kontinuumas ir t.t. Labiau problemiška, galbūt, yra informacija, nes ji nėra ištisinė homogeniška terpė. Jeigu ji būtų tokia, tai joje nebūtų užkoduota informacija. Tačiau išskyrus tam tikrus informacijai būdingus parametrus, juos bent iš pradžių įsivaizduoti kaip ištisines terpes – nėra sudėtinga. Bet visai nebūtina, kad kontinuumas būtų viskas, nes tai tik pradinė būsena, su kuria atlikus modeliavimo veiksmus, jis pasidalija į diskretiškus elementus, tokius kaip pavyzdžiui, natūriniai skaičiai ir t.t. Tik reikia neužmiršti, kad skaičiai yra ne pradinė būsena, bet tam tikrų pradinių elementų sąryšis, žymimas ideografiniu ženklu, kokių sistema ir vadinama matematika. Tai ypač ryškiai matosi kalbant apie substanciją, kuri, tariama, savo pradine būsena sudaryta iš laukų sistemos. Taip pat tariama, kad egzistuoja kelios dešimtys laukų, tačiau kiek jų yra iš tikro, nežino niekas.

Esmė ta, kad šis principas labai panašus į matematinės vaizduotės principą. Nes iš pradžių turimas grynas ištisinis ir vienalytis laukas, kurio vaizdinys labai artimas kontinuumo vaizdiniui. Tačiau šis vaizdinys kvantuojamas, labai panašiai kaip kontinuume sukuriama diskrečių skaičių sistema. Skaičius yra lauko kvantas. Skirtumas tas, kad skaičiai nesąveikauja, o lauko kvantai sąveikauja ir formuoja aukštesnio rango diskrečias struktūras, tokias kaip krūviai, branduoliai, atomai ir t.t. Fizinėje branoje šie laukai aprašomi panašiame kontekste kaip ir klasikinėje mechanikoje, susiejant su erdve, trukme, judėjimu ir t.t. Sudarinėjamos proporcijos ir tarp pačios substancijos elementų, kuriuos įvairiai derinant įmanoma vaizduotėje sukurti visokias struktūras. Aišku, laukai ir jų kvantai matuojami, tikrinama ar matavimų rezultatai atitinka skaičiavimų rezultatus, nes teorijos be rimtos praktikos – nereikalingos.

Iš visos šios sistemos apibendrinimų sudarytos visos šiuolaikinės teorijos, nors jų centre yra tie patys klasikiniai atomai ir molekulės, kurias tyrinėja fizinė chemija, kurios visa sistema sudėta į cheminių elementų lentelę.

Moderni kvantinė fizika turi tokias šakas:

Kvantinė mechanika,

Kvantinio lauko teorija,

Dalelių fizika,

Kondensuotos materijos fizika,

Kosmologija

Šiame sąraše matome, kad šios sistemos apjungia tiek mikro, tiek makro realybę ir bendrai vadinamos „Standartiniu modeliu“. Iš viešos fizikos, tai yra aukščiausias lygis, kurį leidžiama žinoti viešai visuomenei. Matome, kad visi šie mokslai aprašo tik fizinę braną ir „Standartiniame modelyje“ apie gnostinę braną nėra net užuominų, nors psichotroninė technika seniai naudojama. Tai reiškia, kad gnostinė fizika, su kuria aprašoma žmogaus sąmonė, yra įslaptinta ir apie ją kalbėti – uždrausta.

Kita vertus, ji turi daug bruožų, kurie bendri abejų rūšių fizikoms. Pavyzdžiui tai, kad gnostinėje branoje taip pat yra mikro ir makro struktūros, kad procesai vyksta tam tikroje gnostinėje erdvėje, kad viskas joje taip pat „juda“ ir pan. Mikrorealybės pagrindas vadinamas gnostiniais kompleksais, kurie aprašo gnostinių laukų mikroskopinę gelmę, iš kurios iškyla visi sąmonės viduje vykstantys fenomenologiniai reiškiniai. Ryšys tarp mikro ir makro vaizduojamas trikampiu, kurio smaigalys yra vienas kvantas, tačiau smaigaliui augant, į struktūras įjungiama vis daugiau mikrorealybės, kuri pamažu virsta makroskopiniu gnostiniu fenomenu.

Analogiškai fizinei branai, egzistuoja ir gnostiniai kosmosai, tačiau visi pagrindiniai procesai susieti su planetų sistemos žvaigžde ir apie ją skriejančiomis planetomis. Planetos sukoncentruoja didžiąją dalį gnostinės struktūros ir čia atsiranda galimybės biologiniam organizmui „įpūsti“ sąmoningo suvokimo galimybę.

Taigi, pažinti įmanoma viską, tik reikia šiek tiek pamąstyti ir patyrinėti. Nenuostabu, kad karinis kompleksas šias teorijas slaptina, tačiau jie tai daro tik tam, kad galėtų išsaugoti savo valdžią. Tokiame pasaulyje labai gerai būtų parodyti laisvą protą, kad būtų galimybė apginti savo teises ir neleisti savęs paversti tik valdomais automatais.

Kibernetika naiviu žvilgsniu

Norint suprasti kaip veikia psichotroninis valdymas, reikia turėti bent apibendrintą klausimo kas yra sąmonė supratimą. Moksliškai tam tinka kelios paradigmos, tokios kaip fizika, biologija arba kognityvinė psichologija. Žinoma, galima pridurti ir sąmonės filosofiją arba net religinius bei ezoterinius įsivaizdavimus. Tačiau stengiantis išlikti objektyvaus pažinimo paradigmoje, geriausiai tinka mokslinės disciplinos.

Tačiau tai ne viskas, nes su sąmone susijęs pagrindinis gyvybės tikrovės aspektas, vadinamas informacija, kurį tyrinėja 20 a. atsiradęs mokslas populiariu kibernetikos pavadinimu. Informacijos neįmanoma griežtai įkomponuoti nei į tradicinę fiziką, nei į tradicinę biologiją (išskyrus bioinformatiką bei genetiką), nei į psichologiją, o sąmonės mokslui ir filosofijai ši sąvoka yra centrinė. Dėl to išauga kibernetikos mokslo reikšmė sprendžiant poveikio sąmonei priemonių mokslo, vadinamo psichotronika, statusą ir galimybes. Todėl pats laikas palikti fiziką ramybėje ir pereiti prie pat problemos esmės.

Nesiekiant šios temos išskleisti griežta moksline kalba, apie kibernetiką ir informaciją galima pasamprotauti paprastu, netgi naiviu mąstymu. Kas yra informacija? Kaip ji susijusi su sąmonės klausimu? Ir kaip gali pasitarnauti aiškinant psichotronikos mechanizmą tam, kad būtų galima gintis nuo neteisėto įsibrovimo ir reikalauti, kad ši sritis būtų teisiškai sureguliuota ir nebūtų tokios savivalės, kuri viešpatauja šiuo metu?

Moksle sąmonė seniai išnagrinėta įvairiais aspektais, bet kažkodėl į teisę, kurioje ji labai svarbi, perkelti naujausių sąmonės technologijų galimybių – nesiruošiama. Iš tikrųjų čia vyrauja visiškas chaosas ir vaizduojama, kad ši sritis terra incognita. Bet taip nėra ir tai seniai įrodyta. Todėl pats reikalas pareikalauti teisingumo ir teisių, tokių kokias teisinėje sistemoje turi kūnas, kuris laikomas neliečiamu – negalima kėsintis nei į sveikatą, nei į laisvę, nei į gyvybę. Tačiau juk dar svarbesnė žmogaus sąmonė. Kodėl vis dar leidžiama kėsintis į ją, apeinant įstatymus ar sveiką protą? Kibernetika šitaip tampa nusikaltimų bendrininke, nors šis mokslas turėtų tarnauti priešingam tikslui.

Bet grįžkime prie temos. Kokioje situacijoje atsiranda informacijos reiškinys, paaiškinti galima paprastu vaizdiniu. Pradėti reikia fizikinėje sistemoje atsirandančia sąveika, kurioje informacijos parametro dar nėra, yra tik tam tikros jo prielaidos. Fizikoje naudojami paprasti kokybiniai ir santykiniai parametrai, aprašantys fizikinės sistemos elementų savybes bei santykius. Naudojant įprastą fizikos kalba, tikrovė aprašoma proporcinėmis formulėmis, kuriose parametrai rikiuojami vienas šalia kito ir rezultatas priklauso tik nuo kiekybinio parametro aspekto, kuris išreiškiamas skaičiumi. Turime savybę, matavimo vienetą ir to vieneto dalių skaičių. Toks yra supaprastintas fizikos kalbos principas.

Tačiau į šią sistemą informacijos įstatyti kaip eilinį parametrą, šalia kitų parametrų neišeina, nes jos reikšmė yra kitokia, tai yra kitos sferos realybės aspektas. Todėl be kibernetikos sąmonės ir psichotroninių galimybių paaiškinti neįmanoma. Šis mokslas labai svarbus biologijoje arba visose disciplinose, kurios susijusios su gyvybe šioje visatoje.

Jeigu politikai atmeta religinius ir ezoterinius argumentus, tai bent galėtų įsiklausyti į tai, ką kalba mokslas – pagrindinis kurių yra neuroinformatika, o šis gali padėti įrodyti technologinio sąmonės valdymo galimybes. Visi žinome, kad psichotronikos mokslas yra socialinės kibernetikos mokslo dalis, tik nėra taip afišuojama, kaip kiti mokslai. Apsimetinėti ir delsti daugiau tiesiog neįmanoma, nes iškyla vis didesnė kriminalinio transhumanizmo grėsmė. Kita vertus, net teisinės valdžios, gavusios tokį galingą sąmonės ginklą, gali labai greitai kriminalizuotis.

Tam, kad pasiektume šį supratimo lygį turime išsiaiškinti kokia informacijos sąvokos reikšmė sąmonės ir kibernetikos mokslo kontekste.

Pirmiausiai remiuosi prielaida, kad informacija gali nebūti fundamentali tikrovės dalis. Tai reiškia, kad ji sukuriama tokios realybės, kuri yra fundamentalesnė už informaciją. Kaip tai vyksta suprasime tik savo vaizduotėje sumodeliavę situaciją, kurioje sąveikaujant įvairioms tikrovės dalims tam tikras tikrovės aspektas tampa informacija. Patogiausias tam yra psichikos modelis, nes joje informacinė realybė yra svarbiausia.

Turime dvi tikrovės dalis, tarp kurių vyksta sąveika – tai reiškia proporciškai susiduria dvi fizikinės sistemos dalys, kurių viena yra veikianti, o kita priimanti poveikį. Veikianti dalis tam tikru būdu keičia patiriančią poveikį dalį, arba kitaip sakoma – ją moduliuoja. Tada šis keitimas perduodamas į tokią vietą, kur visi poveikiai sumuojami ir apibendrinami, pirmiausiai naudojant rekonstrukciją. Ši dalis ir yra sąmonė.

Sukonkretinkime, kas šioje sistemoje yra informacija. Siauras apibrėžimas būtų toks: informacija yra tie duomenys, kurie perduodami iš poveikį patiriančios dalies į tą dalį, kur poveikiai sumuojami bei apibendrinami. Šie duomenys ir tas būdas, kuriuo jie pateikiami sprendimus priimančiam centrui, ir vadinami informacija. Tačiau apibrėžimą galima padaryti daug platesnį – informacija yra viskas, ką iš principo galima paversti duomenimis ir perduoti analitiniam arba kibernetiniam centrui, esančiam žmogaus vidinėje dalyje ir valdančiam žmogų.

Šie apibrėžimai skiriasi tuo, kad pirmasis bando aprėpti viską, ne tik tai kas yra aktualizuota informacija, bet ir visa tai, kas informacija yra potencialiai. Taip informacija apibrėžiama objektyviai ir subjektyviai. Prie šio klausimo reikia pridurti, kad informacijos naudojimo apimtis ir formos priklauso nuo gyvybės rango ir sąmonės masto, nes skirtingos gyvybės rūšys informaciją kuria skirtingai, pagal tą aplinką, kurioje evoliucionavo ir pagal jos poreikius.

Čia daroma ezoterinė prielaida, kad žmogus nėra vienintelė tokio egzistencinio rango gyvybės forma. Aišku, tai turi būti įrodyta. Bet, kita vertus, tai pakankamai akivaizdu, nes visatoje informaciją kuriančios ir ją naudojančios sistemos yra ne išimtis, bet taisyklė ir aktualizavimo galimybės neišsemiamos, kadangi sąmonės prielaidos visatoje, kaip jau buvo užsiminta – universalios. Kai natūralios kibernetinės sistemos išmoksta informaciją naudoti, ta sistema tampa savo rūšies gyvybės atmaina.

Vadinasi informacijos kūrimas, arba pasiėmimas, yra viena proceso dalis. Kita dalis yra disponavimas informacija ir jos panaudojimas valdymui, kurio ašis yra sprendimų priėmimas. Šalia informacijos tai antra kertinė kibernetikos sąvoka. Akmuo sprendimų nepriima arba mes to niekaip nematome ir nesuvokiame, bet ameba arba gėlė jau turi daugybę kibernetinių mechanizmų, nuo augimo iki reprodukcijos.

Siedami kibernetiką su tradicine fizika, grįžkime prie pradinio klausimo, ar įmanoma informaciją paversti parametru ir įstatyti ją į formules bei lygtis, kaip kitas fizikinės realybės savybes, tokias kaip energija, jėga, impulsas. Parametrinės lygtys tam netinka, nes informacija veikia ne proporciškai, pridėdama arba išimdama matavimo vieneto dalis prie galutinio rezultato. Taip yra todėl, kad informacija neveikia kaip traukianti arba stumianti jėga arba kaip tam reikalinga sąlyga, tokia kaip turimas energijos kiekis. Informacija veikia ne iš vidaus, bet iš išorės. Iš vidaus veikia fizinės galios kvantas, o iš išorės – kibernetinės sistemos tikslų visuma, pradedant nuo fundamentalių, tokių kaip išlikimas, ir baigiant pažanga arba pažinimu.

Informaciją galima įstatyti į logines lygtis, o šias įkomponuoti į valdymo bei sprendimų priėmimo algoritmus, kuriuose galima naudoti informacijos parametrus, kaip sprendimo ir pasirinkimo pagrindą. Pavyzdžiui, jeigu energijos reikšmė 1, tai sprendimas toks, jeigu 2 – kitoks, ir taip toliau. Tai jau kibernetinė sistema, kuri geba vertinti tikrovės parametrus, kurie paverčiami duomenimis ir pagal juos priimti sprendimus. Tai yra bet kokios biologinės sistemos kertinis akmuo. Kol informaciniai procesai ir kibernetinis valdymas nevyksta, tol tikrovės lygmuo yra žemesnis, priežastinis, nekontroliuojamas, deterministinis ir t.t., kur viskas priklauso nuo kiekybinio aspekto ir jų sujungimo į sistemą. Jeigu parametrų kiekybinės proporcijos išsidėsto kokiu nors konkrečiu būdu, tai tokioje sistemos galima tik deterministinė šio išsidėstymo nulemta evoliucija.

Tačiau matome, kad visata turi galimybę kurti procesą, kuriame vyksta vertinimas, sprendimas, rinkimasis, o apibendrintai – informacijos parametrų valdymas įvairiais kibernetiniais algoritmais. Kai parametrai pradedami valdyti, jie virsta informacija ir kibernetinės sistemos sprendimų pagrindu. Tokioje realybėje tradicinės fizikos formulės naudojamos sukurti sprendimams reikalingus duomenis, o tai šiose sistemose yra informacija.

Tai reiškia, kad gyvybės formas galima klasifikuoti pagal sugebėjimą savo aplinką paversti informacija ir remiantis ja reguliuoti savo veiklą. Žmonija kol kas apribota viena planeta ar bent jau viena biosfera ir vidine gyvybės formų įvairove joje. Čia matome, kad galimybės išgyventi įvairiose fizinėse aplinkose praktiškai neišsemiamos. Galima taip pat manyti, kad egzistuoja ir kitokių rūšių biosferos, arba gyvybės sferos, kurios prisitaikiusios kurti kibernetines sistemas kitose aplinkose ir kituose pasauliuose, su kuriais mūsų biosfera tiesiogiai nesąveikauja. Juk gyvybė nebūtinai turi būti tokios pat organinės formos, nes ją sąlygoja ne organika, bet gebėjimas kurti ir panaudoti informaciją, kuri leidžia orientuotis savo specifinėje aplinkoje.

Tai, aišku, dar nėra mokslas. Arba tokios spekuliacijos nerodomos visuomenei. Toks mokslas visai įmanomas, tik dėl tam tikrų priežasčių slepiamas nuo visuomenės, kartu su psichotroninėmis technologijomis.

Visa logika rodo, kad sąmonė ne išrandama, ne sukuriama iš „nieko“, bet toje aplinkoje, kurioje atsiranda, jau yra. Nors veikiau tinka žodis „aktualizuojama į individualią formą“, bet tuo pat metu peržengia tik individualizuotas jos galimybes. Galima kelti teisėtą klausimą, kas ji yra visos biosferos požiūriu ir kokioje aplinkoje ji aktualizuojama; kodėl įgauna vienokią ar kitokią formą; kaip ją keisti, padaryti geresne, arba galingesne. Bet taip pat kokios jos silpnos vietos ir kaip jas sustiprinti. Galima būtų neužmiršti ir klausimo, koks jos statusas individualiu ir visumos požiūriu, ir ar yra teisėta ją be sutikimo keisti, žaloti, išnaudoti, pavergti, kankinti ir t.t.?

Sukūrus psichotroninio valdymo lygio technologijas, šie klausimai tapo ypač aktualūs. Tačiau nuo tiesos bėgama ir bandoma ją pakeisti melu bei propaganda, nes šis neteisėtas žmonių užgrobimas labai patogus valdžiai, kuri pašalina iš sistemos daug problemų, visuomenę paversdami tik valdomų avinų banda.

Tai gali būti priežastis, dėl kurios sąmonės klausimas slepiamas, mokslai neafišuojami, tariama, kad jos „paslaptis“ neišaiškinta, nežinoma, o ko „nėra“ to ir reguliuoti ar kurti teisinį reglamentavimą nereikia. Sąmonės teisių argumentai buvo imami iš religijos, iš filosofijos, tokios kaip bioetika, tačiau kadangi technologijos lig šiol „neegzistuoja“, tai esą nėra ir draudimo objekto ir apskritai tokio poreikio. Tuo tarpu transhumanistinė mafija visuomenėje siautėja kaip išmano, kurdama apokaliptines darbotvarkes, numatančias vis tobulesnių pavergimo technologijų konstravimą.

Kitaip sakant, problema pašluota po kilimu ir pridengta įvairiomis maskuotėmis arba tariamomis „natūraliomis priežastimis“.

Žmogaus smegenys yra kibernetinė sistema, kurios vienas iš komponentų yra sąmoningumas, naudojamas informacijos srauto analizei. Psichotroninės technikos paskirtis yra intervencija į šį pasaulį, kuri leidžia informaciją išimti, įdėti ir valdyti. Tai daroma įsibraunant į duomenų srautą arba panaudojant reprezentacijos rekonstrukcijos mechanizmus. Vienintelis įmanomas būdas pasiekti šį tikslą yra analoginis moduliavimas, kuriuo pagrįstas psichotronikos poveikis. Moduliavimas gali būti ne tik natūralus, bet ir dirbtinis; o tai yra efektyvi įsibrovimo priemonė.

Šio moduliavimo tyrimui reikia tinkamų matavimo prietaisų ir parametrų. Taip pat reikia fizikinės sistemos lygyje žinoti psichotroninės indukcijos formules, išsiaiškinus, kas yra sąmonės krūvio šaltinis, ir kaip aplink jį atsiranda kvantinis laukas. Ir galų gale, iš kibernetikos reikia žinoti informacijos tvarkymo smegenyse algoritmą. Įsibrovimas reiškia, kad ši sistema pertvarkoma, sukuriamas dirbtinis kibernetinės kontrolės antstatas. Nors žmogus gamtos buvo sukurtas kaip natūralių laisvų neuronų tinklas, naujame pasaulyje jis uždaromas į technologinių neuronų kalėjimą. Tai reiškia, kad smegenyse įsiviešpatauja neuronai-kiborgai.

Šitaip kibernetika paverčiama ginklu, nukreiptu prieš laisvų žmonių visuomenę. Tačiau kiekvieno ginklo specifika tokia, kad į ką jis nukreiptas priklauso nuo to, kokiose rankose atsiduria. Pats laikas kibernetikos galimybes perimti ir pritaikyti savo tikslams.

Metafizinis žmogus

metafizinis žmogusNorint pamatyti, kas šioje tikrovėje yra žmogus, labiausiai trukdo kalba su savo pavadinimų sistema. Kuomet žiūrint į žmogų matoma tik ji, žmogus niekada neatsiveria kaip metafizinis. Ši taktika netgi dažnai naudojama metafizinio žmogaus pašiepimui, kai numojama: „yra tik kažkoks…., o įsivaizduoja….“. „Kažkoks“ reiškia koks nors pavadinimas.

Kas žmogus „yra“ egzistuoja dvejose vietose: kalboje ir tikrovėje. Viena jis yra ir veikia žodžiuose, o visai kas kita – realybėje. Panašus efektas gaunasi ir vadinant žmogų iš mokslinės kalbos perspektyvos: ji taip pat neparodo metafizinio žmogaus ir čia jis visada, paviršiuje arba potekstėje, suprantamas kaip „kažkoks…, o ….“. Ir kvailiausia būna, kai šiuos žodžius išgirsti ne iš kitų, bet ir pradedi kartoti pats sau, piešti kaip kokią nors kalbos tinklo garsų seką ar tokių sekų sistemą. Todėl norint pamatyti metafizinį save, reikia šį klaidingą žvilgsnį pašalinti iš savo suvokimo.

Tačiau norint perduoti informaciją, kalba būtina. Todėl ją reikia naudoti, bet naudoti kitaip, kad nebūtų savo ir kito žmogaus sąmonei primetamas kalbinis kalėjimas. Pavadinimas yra tarsi kalėjimo kamera, į kurią žmones nori uždaryti valdžia. Tad jeigu kalbos atsisakyti neišeina, tai reikia bent susikurti kuo daugiau naujų pavadinimų, kad jie būtų savi ir tokie, kokie turi būti. Uždarantys žodžiai yra blogi, o išlaisvinantys – geri. Tai yra pavadinimo vertinimo kriterijus. Toks, pavyzdžiui, yra posakis „metafizinis žmogus“: toks, koks jis yra iš tikrųjų, pačiame pasaulyje. Kalba žmogaus visiškai nepaleidžia, tačiau vis tiek jis matomas daugiau nei tik „kažkoks pavadinimas, o įsivaizduoja…“. Kalba turi būti ne kalėjimas, bet namai.

Aprašyta taktika naudojama pirmiausiai sureikšminimui, nes būti reikšmingu pavadinimu yra sunku, pasiekimas. Tad žmonių, kurie pasiekia reikšmingus pavadinimus – nedaug. Tačiau pastangos gali būti ir visiškai kitokios, priklausančios kitokiai plotmei, nes metafiziniu žmogumi taip pat būti sunku, dar sunkiau negu sureikšmintu pavadinimu. Bet yra ir vienas pliusas, nes buvimas kuo nors matomas iš dviejų pusių: kuo tave mato kiti ir kuo save matai pats. Kiti nori, kad būtum tik „kažkoks“ ir beveik niekada nežiūri į tavo metafiziką, o jeigu ir žiūri, tai šiame gyvenime labai didelė retenybė. Kita vertus, svarbu ir tai, ką matai pats – ar susitapatini su kitų matymu, ar kuri savo unikalų požiūrį. Tai labai gera galimybė, nes gali save išlaisvinti iš kitų primetamos kalbos kalėjimo.

Kas stipresnis, pavadinimas ar tavo sąmonė? Kiti tave nori matyti tik savo funkcija, priedėliu, bet su savimi juk gali būti tas, kas esi iš tikro, anapus bet kokių kalbos kliedesių.

Tačiau, kadangi noriu perduoti informaciją – turiu kliedėti, bet tikslas yra kliedėti kitaip. Reikia suprasti, kad kalba ne tikrovė, bet rodyklė, parodanti kokia kryptimi reikia žiūrėti. Kas sugeba iššifruoti šią kryptį, tas supranta, ką noriu pasakyti. Žodžių ar frazių mokytis nereikia, riekia išmokti matyti pačiam, savo sąmonėje.

Tad pradėkime: kas yra žmogus? ir kas yra metafizinis žmogus?

Žmogų įprasta apibrėžti kaip „gyvybės“ formą, bet tai suprantant iš „organinės“ pusės. Tačiau galima matyti ir kitaip, svarbiausia laikant ne organiką, bet sąmonę ir informaciją. Kas yra sąmoninga gyvybė? Tai gebėjimas aplinką paversti informacija ir tą informaciją sau atvaizduoti. Informacija yra tam tikra sąveika, kurioje atsiranda duomenys. Ta informacija yra kibernetinės sistemos dalis, kuri fragmentą paverčia įvertinimo, reikalingo valdymo sprendimui pagrindu. Kitaip sakant, gyvybė yra gebėjimas tikrovę paversti informacija ir tą informaciją panaudoti savo sprendimams. Tam ji turi būti susieta ir susumuota. Šis procesas vadinamas visiems įprastu žodžiu „ekranas“. Tai tik pavadinimas, kurio paskirtis būti išlaisvinimu iš stereotipinių vaizdinių. Tikrovėje metafizinis žmogus yra kažkas kita, bet norint šį kitoniškumą išreikšti, reikia naudoti po ranka turimus terminus.

Taigi sąmonė (siela) yra ekranas, kuriame susumuojama iš aplinkos surinkta informacija. Šį procesą galima laikyti pagrindiniu aukštesnio rango gyvybės atributu. Tai ne kokia nors organika, bet informacinis procesas, kuris gali vykti nebūtinai organiniame substrate.

Kas yra ekranas? Tai iš kelių sluoksnių sudarytas energetinis darinys, kuriame susijungia aktyvioji ir pasyvioji dalys. Aktyvioji dalis yra „induktorius“, perduodantis srautą ir pasyvioji – reprezentatorius, susumuojantis morfizmus (informacijos formas, pavyzdžiui, struktūrinius potencialus). Induktoriai sudaro kintantį laike šabloną, o reprezentatorius yra kokybių ir suvokimo sąmoninga perspektyva. Visa tai surišus į vieningą sistemą, gaunama struktūra, kurią kažkada vadinau a) sandara, kuriai būtinos traukiančios mikro-jėgos ir b) procesu, kuris yra informacijos apdorojimas, vykstantis jau aprašytu būdu. Ekranas pirmiausiai yra esaties pamatas ir jeigu darome prielaidą, kad tikrovė kaip esatis įmanoma ne tik žmoguje, tai galima manyti, kad įmanoma neišsenkanti ekranų įvairovė.

Žmogus yra viena iš tokių gyvybės formų, tačiau nebūtinai vienintelė, nes informacijos sumavimo procesai nebūtinai tik tokie, kokie vyksta žmoguje. Galima tarti net dar griežčiau: kiekvienas tikrovės lygis turi savo susietą sąmoningą perspektyvą ar tokių perspektyvų sistemą. Viena sistema yra žemės biosfera, tokia gali būti saulės biosfera ir pan.

Kodėl tai įmanoma? Todėl, kad gnostinė materija sutankėja tose pačiose vietose, kur ir fizinė materija, ir mišrios gyvybės formos atsiranda tokiose sumaišytose vietose.

Jeigu informacinis procesas atsiranda nesumaišytose terpėse, tai turime kitos dimensijos sąmoningas perspektyvas, kurios gyvena savo kosmosuose ir savo pasauliuose ir net neaišku ar jose informacinis procesas geba aprėpti mūsų pasaulio informaciją.

Apibendrinant, pagal sluoksnių sąveiką galima informacinius procesus skirstyti į tris tipus:

a) planetinė mišri sistema,

b) žvaigždinė mišri sistema, ir

c) gnostinė vienalytė sistema.

Tai reiškia, kad galimas materialus kūnas, plazminis kūnas ir bekūnė siela, kuri formuojasi nepriklausomai nuo materijos sankaupų. Pirminė siela visų žmonių yra bekūnė, tačiau šis gyvenimas visada yra mišrios būsenos, kuri vienalyte tampa tik pasibaigus gyvenimui. Po mirties sąmonės energomorfinė sistema pirmiausiai pereina prie vietinės informacinės sankaupos, kuri yra tarsi tarpinė stotis perėjimui į aukštesnį pasaulį. T. y., siela pirmiausiai atsiduria planetinėje gaudyklėje, tada keliauja į vietinės žvaigždės sistemos energomorfinę struktūrą.

Žmogų metaforiškai laikant tam tikru ekranu, kuris apibrėžiamas kaip pagrindinis gyvybės procesas, galima teigti, kad tai ne vienintelis įmanomas tipas. Yra skirtingų rūšių ekranai, negana to yra skirtingos įstrižainės ekranai, kurie priklauso skirtingo egzistencinio rango realybei. Žmogus yra beveik vienintelė „įrodyta“ įstrižainė. Tačiau apibendrinant, ekranas yra ir visa žemės gyvybės sfera, ir tokių samonių sfera išeina gerokai toliau už mūsų planetos ir saulės ribų. Čia taip pat galima atskirti kosmosus, tikrovę ir joje atsirandančias gyvybės formas.

Siekiant „pažinti“ pasaulį, pirmiausiai turimas galvoje įprastinis fizinis pasaulis, kuriame randame gyvybę, žmoniją, tautas, valstybes, geografiją, ekonomiką, politiką ir t.t. Tačiau jeigu norime pamatyti noosferą, tikrą sąmonių pasaulį ne per kūniškus ženklus, bet tiesiogiai, turime išmokti matyti pačią gnostinę braną. Ji, aišku, susijusi su fizine brana, tad šį vaizdinį, žemės rutulį galima naudoti kaip pagalbinį. Tačiau ant jo reikia projektuoti noosferą, kuri atsiranda sąmonių sluoksnyje. Galima matyti tokius pasaulis:

a) žemesnioji noosfera – kalba, techninės komunikacijos priemonės;

b) aukštesnioji noosfera – tiesioginės asociatyvinių hologramų telepatijos pasaulis;

c) metafizinė noosfera – vietinio dievo struktūra, kuris apima mūsų saulės sistemą.

Jeigu esi ne koks nors pavadinimas, bet ir metafizinis žmogus, gali pabendrauti ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su visa žmonijos sąmonės sfera, visuose išvardintuose lygiuose.