Iliuminatų transhumanizmo samprata (1)

Slaptos transhumanizmo teorijos pagrindas yra gnostinių laukų teorija ir atskleisti realybės sluoksniai, kuriuose šie laukai atsiranda. Sistema yra tripakopė, pradedant nuo Šaltinio, pereinant prie Pirminės tikrovės, ir galiausiai Introjekcijos. Šios pakopos parodo žmogaus rangą ir esmę, kuri gali būti dieviška, jeigu įsišaknijusi Šaltinyje, arba redukuota, pagrįsta tik empiriniu pasaulio rezervatu, kuriame neįmanoma apibrėžti jokios aukštesnės žmogaus egzistencinės prasmės. Toliau kalbama apie biologinės rūšies pavergimo sistemą, kuri neleidžia pakilti žmogui iki savo dieviškos prigimties. Galų gale, kalbama apie transhumanizmą, kaip pagreitintą „evoliuciją“, pasiekiamą dirbtinėmis priemonėmis ir individualiai, pažeidžiant rūšies genetinės programos principus. Šis transhumanizmas, kuris, be to, kuria vergovinę sistemą, yra juodasis arba nusikaltėlių transhumanizmas.

Ezoterinis mokslas

Žengus žingsnį į ezoterinio mokslo pasaulį, laukia ilgas kelias absoliutaus žinojimo link. Šiame kelyje siūlau galimybę pakilti aukščiau dar viena pakopa. Ši pakopa atveria vis platesnę perspektyvą, kaip visada būna pakilus į tam tikrą aukštumą.

Šiais laikais labai madingas žodis „informacija“, kuris naudojamas kaip siejančioji ašis. Jis gali būti per daug apibendrintas ir abstraktus, o sukonkretintas reiškia kažką panašaus į teoriją, sampratą, supratimą, koncepciją ir t.t., kurios yra į žinojimą suformuota kognityvinė būsena. Visų pirma, visais atvejais tai yra tam tikri perduodami „duomenys“ apie Tikrovę. „Informacija“ reiškia „kažkas paimama, perduodama ir suformuojama į kokį galutinį pavidalą, kuris yra artimas ar bent susijęs su pradiniu šaltiniu“. Todėl ji yra tas pagrindas, ant kurio pastatytos teorijos, sampratos, koncepcijos ir aiškinimai.

Žmogaus pasaulyje viskas persipynę – religija, filosofija ir mokslas, visų pirma todėl, kad tai yra įvairios gnostinių/informacinių laukų formos. Persipynę todėl, kad juos sieja ta pati tikrovė – visata ir žmogus. Nors šios žinojimo sritys tikrovę interpretuoja skirtingai, tačiau akivaizdu, kad iš aukštesnio susiejimo perspektyvos, idėjos persikloja ir pasako kažką esmingo apie realybę, ir ši esmė, pasirodo, yra ta pati tiek religijoje, tiek filosofijoje, tiek moksle. Juos vienija transhumanizmo idėja.

Kodėl yra religinis pasaulio aiškinimas, filosofinis aiškinimas ir mokslinis aiškinimas? Šios sritys – be to, kad jas sieja informacija kaip pagrindas arba tai, kas perduodama – atspindi skirtingą požiūrį į tikrovę ir skirtingą jos traktavimą. Kiekvienu atveju traktuojant pasaulį arba žmogų naudojamas skirtingas metodas:

Religiniai tekstai yra senovinio tipo ryšys su tikrove. Tam reikia kokio nors žmogaus arba grupės žmonių, kurie pamato pasaulio provaizdį pagal tam tikrą smegenims būdingą esmę ir išreiškia tą esmę ženklais, sudėtais į tekstą. Nėra jokio tikrinimo, griežto metodo, tik turi būti priimtinai perteiktas religinis turinys ir tokios grupės lyderis turi būti autoritetas bei turėti galią. O iš kitos pusės, turi būti tamsūs ir silpni „šventų tekstų“ skaitytojai.

Filosofija pradeda ieškoti griežtesnio metodo, o taip pat bando tyrinėti teisingo pažinimo prielaidas. Šitaip sukuriama logika ir metodo užuomazgos. Iškeliamas individualumas, savarankiškumas, laisvas mąstymas, susiaurinantis autoriteto vaidmenį, t. y., nepaklusimas autoritetui nelaikomas mirtina nuodėme ir negresia bausmės. Šitaip filosofija tampa žmogaus išlaisvinimo būtina sąlyga, nes priimama, kad visi intelektualiniai sugebėjimai prieinami kiekvienam žmogui ir tai sudaro jo orumo pagrindą, pavyzdžiui, sukuriant prielaidas požiūriui, kad visi žmonės turi tokią pačią sielą, galinčią persikelti į anapusinius pasaulius.

Sukūrus tokiais principais pagrįstą civilizaciją, atsirado sąlygos tyrinėjimams. Nes prieš tai, mitologijoje ir religijoje reikėjo tik įsiminti ir paklusti. Pavyzdžiui, dievų arba Dievo pasaulį „tyrinėti“ būtų buvę laikoma dideliu įžūlumu, galinčiu „supykdyti“ dievus, ir dėl to laukė didelės bausmės. Filosofija performavo šį pagrindą, apribojo dievų pasaulių įtaką sąmonėms ir tyrinėjimas įgavo teises, nors pirmieji mokslininkai labai aštriai konfliktavo su Bažnyčia ir už Švento rašto neatitinkančių „teorijų“ propagavimą grėsė kankinimai ir mirtis ant laužo.

Šią situaciją išnaudojo nuo 16 a. besiformuojantis šiuolaikinis mokslas, kuris iš pradžių reiškėsi kaip „reformacija“, bet paskui sujungė visas mitologines, religines, gnostines sistemas į vieną ezoterinę sistemą, kuri tapo slaptu planetos valdovų grupės ideologiniu pagrindu ir absoliučios valdžios užgrobimo priemone.

Iš pradžių arba ribotame variante mokslas tik atveria akis į pasaulį, tačiau aukštesniame, transhumanistiniame lygyje jis naudojamas tik kaip galios įrankis, leidžiantis iš galios pozicijų į pasaulį įvesti kulto ar gnostines/filosofines formas ir įdiegti į jį „religiją“ su mokslo teikiamomis galimybėmis. Pavyzdžiais gali būti technologinė telepatija, Dievo balsas, išplėstos sąmonės ir vaizdiniai, nušvitimai, ir galų gale Iliuminatų svajonė – Pakilimas, kuris yra sąmonės išlaisvinimas iš fizinio substrato apeinant „mirties“ mechanizmą, kai žmogus „pakyla“ nemirdamas, bet naudodamas transhumanistines technologijas.

Tikrovės samprata glaustai

Įbūtinimas ir konstravimas

Pagrindiniai principai, kuriais visą laiką vadovavausi, buvo visumos apibrėžimas ir sąvokų bei konteksto išplėtimas, kad būtų lengviau matyti, kaip yra iš tikrųjų. Mano apibendrinamoji schema leidžia įvertinti bet kokias žmogaus pastangas šiame pasaulyje ir nustatyti šių pastangų vietą. Ši vieta parodo arba kad pasaulyje yra kokia nors prasmė, arba kad jame jokios prasmės nėra. Ir kaip prasmė įsirėmina kraštutinėmis realybėmis, kurios yra Šaltinis ir žmogaus Dvasia. Tai pagrindinės sąvokos, kurias pagal poreikį galima keisti į panašias sąvokas – Absoliutas, Dievas arba Sąmonė, Protas ir t. t.

Absoliutas steigia tam tikrą tvarką ir „Dieviškąjį planą“; o žmogaus esmė yra savęs ir ribų peržengimas, kuris vadinamas transhumanizmu (religiniu, filosofiniu ir moksliniu).

Transhumanizmo idėjos užvaldyto žmogaus siekis yra peržengti save etiškai, intelektualiai arba technologiškai. Etika turi sutramdyti laukinę žmogaus prigimtį. Protas perkelti žmogų iš nežinojimo būklės į žinojimo. O technologijos – perdaryti žmogų fiziškai ir dvasiškai.

Žmogus ir Šaltinis sąmonėje yra atsiję. Sąmonė ištremta į būties paribį, kuriame gyvenimas negali apibrėžti savo aukštesnės prasmės (Antrinė tikrovė). Taip pat, iš žmogaus atimti sugebėjimai ir galimybės. Todėl per visą istoriją Žmonija kūrė civilizacijas, kurių tikslas buvo šią tamsą ir atskirtį tarp Antrinės tikrovės ir Šaltinio pašalinti. Ši situacija per visą istoriją vertė žmogų transcenduoti, t. y., plėsti savo ribotas galimybes, peržengti savo nežinojimą. Šis siekis neišvengiamai persikelia į ženklų terpę ir šios terpės pagimdytas technologijas. Technologijos yra pagrindinė žmogaus gnoseologinės (pažinimo) prigimties išraiška.

Atvirkščiai, Šaltinis kuria tikrovę, kurią įprasta vadinti Būtimi. Šis kūrybinis aktas visų pirma yra ontologinis (įbūtinimo) aktas, kuris sukuria pasaulį, kurio dalis yra žmogaus sąmonė. Tad Absoliutas kuria pasaulį kaip gamtą, o žmogus jį pamėgdžiodamas kuria technologinę visatą, kuria nori pakeisti, perdaryti, perkurti dievišką tvarką ir dievišką planą.

Ši situacija civilizacijoje sukuria Sugrįžimo motyvą, ir tai atsispindi kultūrinėje jos sklaidoje. Šis motyvas yra žmogaus pagrindinio gyvenimo dėsnio atspindys, perkeltas į platesnį istorinį Žmonijos vystymąsi.

saltinis1

Žmogaus galimybės ir koncepcijos

Čia įmanomos tokios galimybės: žmogus yra kažkas daugiau nei apie save žino, t. y. turi kokių nors neišnaudotų galimybių; arba yra natūraliai (tikroviškai) apribotas, ir šios ribos nebus įmanoma peržengti niekada. Iš pateiktos schemos matosi, kokiuose sluoksniuose jis gali būti įsišaknijęs:

1) redukcionistinis automatas yra tik empirine tikrove (Antrinės tikrovės sluoksnis) apibrėžiamas mechaninis robotas;

2) nematomoje transcendencijoje atsirandanti pirminės (Dieviškos) substancijos būsena (Pirminė tikrovė);

3) aukščiausia žmogaus galimybė yra kilmė iš pačios šios realybės šaknies, kuri buvo šios visatos tikroji Pradžia.

Šios galimybės skleidžiasi tiek tikrosios žmogaus prigimties klausimo kontekste, tiek koncepcijų kontekste, suvokiant, kad žmogus gali gerokai pervertinti savo galimybes (arba nuvertinti).

Pirma galimybė kuriama empirinio redukcionistinio mokslo. Antra galimybė yra ezoterinis mokslas. Ir trečia galimybė yra Dieviškas mokslas. Bet kokiame lygyje šių galimybių siekiama gnoseologinėse pastangose. Paprastas mokslas yra primityvus, mechanistinis; o peržengiantis įprastas galimybes vadinamas Transhumanizmu. Žmogus pažįsta pirminę tikrovę ir Šaltinį, ir iš šio pažinimo kuria technologinę civilizaciją, atspindinčią šias tikrovės struktūras.

Perkėlus įvardintas galimybes į teorijas ar fantazijas, kuriama civilizacijos struktūra, kuri atitinka minėtus sluoksnius. Pagal tikrovės sluoksnį, iš kurio atsiranda žmogus yra tokie tipai:

1) dievas įsišaknijęs Šaltinyje;

2) žynys, žmogus bendraujantis su dievais;

3) tyrinėtojas, žmogus žinantis pirminės tikrovės paslaptis;

4) paprasti žmonės, gyvenantys valstybės organizacijoje ir vaidinantys socialinį spektaklį: nuo politiko, mokslininko, verslininko iki darbininko (žmogaus samprata pagal trečią redukcionistinį žmogaus modelį, pvz., bihevioristinę psichologiją).

lygiai

Istorinis procesas

Vienas iš pagrindinių žmogaus pasaulio bruožų yra tai, kad jis ne stovi vietoje, bet vystosi. Šis vystymasis pirmiausiai yra biologinė evoliucija, kurios metu tobulėja gnostinės materijos galimybės. Naujos rūšys formuosis ne kūno sandaros pagrindu, bet sąmonės galimybių pagrindu. Kitaip sakant, biologinė evoliucija virs dvasine evoliucija, per vidinį ryšį Asmuo-Pirminė tikrovė. Socialinė evoliucija atspindi pasiektą primityvų proto ir technologijų lygį. Tai yra socialiniai santykiai, ekonominės formacijos ir t.t. Ir iš kitos pusės ateina besivystančio mokslo galimybės, kurios transformuoja tiek ekonominę bazę ir antstatą, tiek per transhumanistines technologijas keičia organizmą ir protą.

Prie Pirminės tikrovės tyrinėtojams yra du keliai: per pasaulio pažinimą ir jo struktūrų arba dėsnių atskleidimą; ir per žmogaus vidaus tyrinėjimą, kurį paaiškinti įmanoma tik pasiekus atitinkamą fundamentalų tikrovės sluoksnį ir sukūrus gnoseologinę (pažinimo) to sluoksnio teoriją. Šita pastanga matosi net žemiausiame socialiniame sluoksnyje, kuriame propaguojamas mokslinis lavinimas. Tačiau reikia skirti žmonių tipus, kurie tik siekia ir kurie jau pasiekę, kurie tik nori būti ir kurie yra, kurie tik vaidina spektaklį ir kurie jau gyvena aukštesnėje realybėje. Šitas pasaulis (rezervato lygio) yra aukštesnio Iliuminatų pasaulio pamėgdžiojimas ir kopija.

(bus tęsinys)

Visatos kilmė

Kadangi tirti visumą mokslinių priemonių nėra, belieka naudoti filosofinį metodą, pagrįstą vaizduote ir logika. Tai galima laikyti fantazijomis ir nepatikimomis žiniomis, kurias laikant nevisavertėmis, galima siekti jas apriboti kaip klaidinančias. Tačiau toks griežtas požiūris nebūtinas, nes visada malonu pasimėgauti ir intelektualinėmis galimybėmis, faktus atidedant į šalį. Tai, ką čia dabar pasakysiu – nėra jokie faktai, nes tokio masto faktų turėti negali niekas, bet manau, kad bent kai kam tai galėtų atrodyti kaip ganėtinai įdomi idėja.

Daugelis žmonių yra įstrigę ties „Didžiojo sprogimo“ vaizdiniu ir negeba savo vaizduotės perkelti toliau atgal. O tai padaryti galima gan lengvai, tik reikia įjungti laisvą nuo mąstymo refleksų protą. Tai nėra blogai, nes ir „didžiojo sprogimo“ idėja atėjo kaip niekaip nepatikrinama fantazija ir kaip „logika bei vaizdinys“. Nemanau, kad kitiems tai turėtų būti uždrausta.

Todėl ir noriu paviešinti savo idėją apie visatos kilmę, paaiškinant šiek tiek detaliau „didžiojo sprogimo“ teoriją. Šis sprogimas, po kurio atsirado visata, „buvo“ tik rezultatas ilgesnės įvykių sekos, kurie vyko Šaltinyje. Šaltinis yra filosofinė idėja, kurią priima daugybė žmonių, mąstančių apie realybės pagrindą. Jie tiki, kad iš jo ateina visa tikrovė, tad jo vaidmuo panašus į Dievo arba Absoliuto. Tačiau šis žodis pranašesnis tuo, kad jis pašalina visas religines ir sektantiškas asociacijas, ir leidžia mąstyti tikrovę laisvu mąstymu.

Ta visatos atsiradimo seka yra tam tikra reakcija Šaltinyje (pažymėta mėlynai), kurios metu išspinduliuojamas energijos kvantas, sudarantis visą visatą. Mes įpratę kvantą suvokti kaip mikroskopinę realybę, bet šaltinio tikrovė yra daug aukštesnė, netgi pati aukščiausia, ir joje vieno kvanto energija prilygsta visos visatos energijai. Tad turėjo įvykti tokia reakcija, kurios metu buvo išspinduliuotas fizinis visatos kvantas, kuris sprogo ir šio sprogimo nuolaužos sukūrė mūsų fizinį kosmosą.

 saltinisGalima manyti, kad tokios reakcijos Šaltinyje yra įprastos ir atsiranda bei išnyksta daugybė visatų, kurios praeina savo evoliuciją panašiai kaip žvaigždė ir sugrįžta atgal į tą vietą, iš kurios išėjo. Tai yra visatos egzistavimo ciklas. Visa visata yra materijos sankaupa, kuri geba formuoti žemo rango fizines būtybes, į kurią įsikūnija aukštesnio pasaulio sielos. Tai reiškia, kad šis fizinės realybės burbulas atsiranda ne tuštumoje, bet kitoje realybėje, kurią vadinu gnostine, ir kad po sprogimo prasideda šių realybių difuzija, kurios dėka atsiranda mišrūs pasauliai. Šiuose mišriuose pasauliuose susiformuoja, perėjimas iš visatos kvanto medžiagos, į pirmykštį sielų kosmosą, kur vyksta fizinės visatos priežiūra, valdymas ir evoliucijos kontrolė. Netgi manau, kad fizinio pasaulio gyvybės kibernetinės sistemos buvo sukurtos dirbtinai, kaip „įsikūnijimo mašinos“.

Tad aukštesnės realybės sielos yra labai didelės, dar didesnė jų visata ir šioje visatoje kvantai ir energijos yra milžiniški, palyginus su mūsų mažos visatos proporcijomis. Visai gali būti, kad šis sprogęs visatos kvantas atrodo kaip holograma, kurioje susiformuoja iliuzijų pasaulis, kuris iš aukštesnio požiūrio skirtas tik įdomiems žaidimams.

Tokia gyvenimo esmė, kurį mokslininkai bando tyrinėti moksliniais metodais, bet atveria labai nedaug, apsiribodami logine pradžia, kurią vadina „Didžiuoju sprogimu“; bet tas sprogimas – labai paprasta tikrovė, kuri paaiškinama kaip įprastinė kvantinė reakcija Šaltinyje, kur susijungia energijų kvantai ir išspinduliuoja šalutinius produktus, virstančius atskiromis visatomis. Jau sakiau, kad visai tikėtina, kad tos reakcijos netgi sukeliamos dirbtinai ir priklauso mums nežinomiems aukštesnės egzistencijos ciklams.

Vadinasi ši visata nėra egzistencijos centras, tai tik vienas fizinis burbulas, kuris pereina savo evoliucijos etapus ir vėl grąžina energiją Šaltiniui. Šis procesas vyksta be galo ir net yra begalybė tokių visatų šiuo metu. Tačiau jos tiesiogiai niekaip nesusisiekia ir mes negalime žinoti, kokios jos yra ir kas jose vyksta.

Nors multivisatos idėja ne nauja, bet manau, kad įdomiai sugebėjau paaiškinti, kaip tokios visatos atsiranda ir ką reiškia žodis „kūrimas“. Kūrimas tikrai negali būti iš „nieko“ – Absoliutas šią realybę sukūrė iš savęs. Ir tai jo egzistencijos ciklo esmė. Absoliutas kuria ne todėl, kad kažko siekia arba nori, paprasčiausiai tokia jo „prigimtis“, kaip tam tikro energijos kvantų lauko, kuris iš savęs paima visas žemesnes už save realybes. Kūrimas kaip žaibo išlydis, kuris kyla todėl, kad atsirado potencialų skirtumas ir turi būti išlyginta energija. Tokia yra tikra mūsų tikrovės priežastis.

Todėl klausimas yra, ką su visu tuo daryti? Kokią prasmę turi visatos pažinimas ir įvaldymas, kuri vis tiek išnyks ir jos niekada nebus įmanoma sugrąžinti? Be to, ši visata išnyks kartu su visoms savo gyvybių kibernetinėmis sistemomis. Galia yra gerai, tačiau keliauti reikia ne per iliuzijų hologramą, bet tarp dimensijų, nes tikslas surasti ne visatos kraštą, bet visatai energijos kvantą padovanojusį šaltinį. O Šaltinis yra visur, jis pasiekiamas per difuzinę, mišrią realybę. Todėl reikia mąstyti ne erdviškai, ekstensyviai, bet į realybės gelmę. Geriausiai gelmė pasiekiama per vidų, vidinį pasaulį, nes čia ploniausias fizinio visatos burbulo luobas. Savo sieloje net galima jį permatyti kiaurai.

Pamačius tokią realybę, kyla noras savo gyvenimą įsivaizduoti kaip daugelio reinkarnacijų žaidimą, galima jį sieti su kokia nors etika, bet man atrodo, kad tai išsigalvojimai. Manau, kad jeigu reinkarnacija tikrai vyksta, tai ji vyksta ne atlygio ir bausmės, bet laisvo žaidimo principu. Kodėl tai žaidimas? Todėl, kad dirbtinėje, iliuzinėje realybėje jokie veiksmai negali turėti stulbinamos, kosminės prasmės. Tai vyksta panašiai, kaip kompiuterio žaidime, kuriame gali priimti įvairius sprendimus, kurie gali būti geresni, blogesni, bet žaidimą išjungus jie dingsta kartu su tais vidiniais, iliuzijų pasauliais, nevaidindami jokio vaidmens.

Todėl keista būtų pagal tai vertinti ar teisti žmogų, į realybę pažiūrėjus tokiu stambiu planu. Į viską reikia žiūrėti paprasčiau, kaip sakoma „filosofiškai“, t. y., matant visumos vaizdą. Reikia suvokti, kad visoms pastangoms ir technologijoms yra neįveikiama riba, nes reakcijos viduje atsiradęs suvokimas vis tiek niekaip negali valdyti reakcijos eigos. Tam neįmanoma sukurti jokių technologijų, neišsivaduojant iš iliuzijų burbulo.

Kita vertus, kiekvienas esame kažkas kitame pasaulyje, kuris irgi išėjęs iš Šaltinio ir yra daug arčiau jo. Fizinei realybei atkritus, ta dalis lieka anapus ir gyvena savo kosmose, ieškodama kito kūno, arba tenkindamasi jau įgytomis patirtimis. Kai kas mėgsta sakyti, kad šios patirtys ir tikslas, bet iš aukštesnės perspektyvos žiūrint, šis pasaulis vargu ar labai įdomus, nes visos jo galimybes išvaikščiojamos per kelias sekundes. Todėl reali prasmė šio mišraus pasaulio, iš tikrųjų, yra nežinoma. Ir galima įtarti, kad šis nežinojimas taip pat yra žaidžiamo žaidimo dalis.

Taigi apibendrinsiu, kaip siūlau įsivaizduoti „Didįjį sprogimą“, po kurio, sakoma, atsirado mūsų visata, su trilijonais galaktikų, kuriose pilna gyvybės formų. Tas sprogimas sukeltas kvantinių reakcijų įvykusių Šaltinyje, kurių metu išspinduliuojamas energijos kvantas, kuriam susprogus iš nuolaužų pradeda formuotis kosminiai pasauliai, kuriuose po tam tikro laiko užsimezga sąmoninga gyvybė. Visai gali būti, kad tos reakcijos net ne natūralios, bet sukeliamos dirbtinai, siekiant sukurti tokius kaip mūsų fizinės realybės burbulus.

Tokia glausta mano idėjos esmė.

Absoliutas ir mokslas

Geriausia, kas pasiekta šiuolaikiniame fundamentaliame moksle yra kvantų teorija, kurios modernus variantas buvo sukurtas tik pirmoje 20 a. pusėje. Idėja nėra nauja, bet seni, filosofiniai jos variantai – nepasirodė produktyvūs. Rezultatų ir apčiuopiamą naudą pradėjo duoti tik matematinis ir matavimais grįstas kvantų mokslas. Tačiau kvanto teorija negali būti izoliuota, nes čia turime reikalą tik su kažkokios didesnės realybės dalimi. Tai matosi iš to, kad kvantų yra daug ir individualūs kvantai neegzistuoja, egzistuoja tik kolektyvų tipai ir rūšys. Ta realybė, iš kurios ateina tam tikro tipo kvantas, vadinamas lauku. Taigi laukas ir to lauko kibirkštėlė, vadinama kvantu – yra fundamentali realybė.

Naudojantis šios fundamentalios realybės koncepcija, galima bandyti aprėpti visumą ir netgi pamėginti įminti mūsų tikrovės paslaptį. Turi būti šios tikrovės pradžia, kuri vadinama Absoliutu arba Šaltiniu ir riba, kurios vaidmenį atlieka pats „žemiausias“ pasaulis. Bet jeigu viskas sudaryta iš skirtingų tipų laukų ir jų kvantų, tai ši sistema turi turėti hierarchiją ir tam tikrą išsišakojančią struktūrą, kurios šakos, nuo aukščiausio taško, vadinamo Absoliutu, leidžiasi žemyn ir skyla visais įmanomais būdais. Jeigu kokios nors skilimo atšakos sąveikauja ir keičiasi energija labiau, tai ši sistema sudaro savarankiškos labiau susaistytos realybės burbulą. Jeigu tokios sąveikos silpnos, tai turimas reikalas su paraleliniais pasauliais.

Mokslas yra svarbiausias, bet tik žmonėms, kurie tiesiogiai užsiima tyrinėjimu. Visiems likusiems užtenka supratimo, kaip veikia šis principas. Tai reiškia, kad matematika nėra esminė ir reikia suprasti tik pačius svarbiausius jos principus. Mūsų realybės mechanika – tai yra visos įmanomos kvantinių laukų judėjimo ir keitimosi energija lygtys, išreiškiamos bendru Lagranžianu, kuris paimtas iš klasikinės mechanikos ir yra ne kas kita kaip kinetinės (T) ir potencinės (V) energijos skirtumas L = T – V. Be abejo, kinetinė ir potencinė energija turi savo klasikines formules, bet čia jau vidurinės mokyklos fizikos programos kursas. Tereikia žinoti, kad lygybė yra T = V ir kad tai virsta lygtimi F = F, arba F(T) – F (V) = 0. Iš šių formulių galima išvesti visas kvantiniuose laukuose veikiančias jėgas, ypač naudojant veiksmo sąvoką S = Lt, kuri lygi F(T) – F(V) = 0.

Tai labai paprasti principai, ir kas yra susidūręs su klasikine mechanika, kurioje svarbiausia yra jėgos vektoriaus sąvoka, supranta, kad ji paprasčiausiai perrašoma į sudėtingesnę matematiką ir perkeliama į kvantinių laukų teoriją, kur irgi veikia įvairūs jėgos vektoriai, kuriuos galima apskaičiuoti įvairiais būdais, pavyzdžiui, per kinetinę lauko ir potencine lauko energiją. Imama vieno kvanto mechanika, tada ši mechanika apibendrinama į viso kvantų lauko mechaniką. Mūsų pasaulis sudarytas iš tokių kvantų laukų, ir mes esame iš jų sudaryti. Galima sakyti, kad tai fundamentali teorija, kuri pretenduoja paaiškinti visą mūsų pasaulį ir viską, kas jame vyksta. Bėda tik ta, kad neįmanoma žinoti visų iki vieno laukų, nes naudojant mūsų laukuose sukonstruotus matavimo prietaisus, labai sunku surasti sąveikas su pasauliais, kurie toli atsišakoję nuo mūsų realybės ir su šia nevyksta jokie energijos mainai. Kai sakoma, kad pasiektas koks nors izoliuotas kvantinis burbulas, tai reiškia, kad sukurta portalo tarp realybių technologija, nes portalas yra ne kas kita kaip energijos ir informacijos pernešimas iš vieno burbulo į kitą.

Dažnai rašau, kad žmogus yra „mišri realybė“. Tai reiškia, kad jo egzistencija įsprausta tarp dviejų pasaulių, bet dominuoja vienas žemesnis pasaulis, kuris vadinamas kūniška egzistencija. Kitas burbulas yra tik iš dalies įsiterpęs į šią realybę, tam, kad jo pagrindu būdų galima suformuoti aukštesnes kognityvines būtybių funkcijas. Bet tokia egzistencija laikina ir kai ji išyra, šiame pasaulyje sakoma, kad žmogus miršta. Bet iš tikro miršta tik nedidelė jo dalis. Tai visiems žinoma, nes mokslas šias paslaptis 20 a. yra paaiškinęs, tačiau daug kas nesupranta, kad jiems rodomas ne visas paveikslas ir kad tokių realybių ir paralelinių pasaulių gali būti labai daug. Bet mes jų nematome, todėl, kad mūsų akis reaguoja tik į fotonus, kurie surišti su elektronų ir protonų sankaupomis, o šios sankaupos – tik nedidelis šios realybės fragmentas. Mokslininkai daug kalba apie tamsiąją materiją. Ši tamsioji materija ir yra artimiausias paralelinis pasaulis, kuriame gali gyventi sąmoningos būtybės ir net turėti savo civilizacijas, tačiau kadangi su mūsų pasauliu tiesioginė sąveika nevyksta arba ji vyksta mūsų akiai ir sąmonei nežinomu būdu, tai mes apie šį pasaulį nieko nežinome. Tačiau tai ne amžinas nežinojimas, nes įmanoma atrasti mechanizmą, leisiantį su šiuo tamsiuoju pasauliu susijungti per portalą.

Mūsų realybė turi tokius sluoksnius LF + QGF + H. Būtina daryti prielaidą, kad yra sąmonės sluoksnis, kurį žymime GN (gnostinis sluoksnis). Bet visa sluoksnių suma gali būti begalinė iki pat Absoliuto, kurį sąlygiškai galima žymėti Ab. Tarp mūsų pasaulio (kosmoso) ir Absoliuto turi įsiterpti galybė paralelinių, arba tarpinių pasaulių, kuriuos žymėsime P1, P2, P3 ir Pn. Taigi visa lygtis turi būti tokia:

[ LFW + QGFW + H ] + [ GN ] + [ P1 + P2 + P3 + … Pn ] + … [ Ab ]

Kadangi procesai laukuose įmanomi labai riboti, apibrėžiant juos kaip reakcijas, skilimus ir apsikeitimą energija, tai vieno pasaulio atsiradimą iš kito galima bandyti paaiškinti remiantis šiuo principu. Kadangi viskas atsirado iš Absoliuto, kuris yra iš super-dalelių sudaryta struktūra, tai įmanoma tik kaip super-dalelės skilimas arba super-dalelės energijos kvantų išspinduliavimas, kurie leidžiasi vis žemiau nuo Absoliuto ir sąveikaudami žemesniuose sluoksniuose, kuria vietinius realybės burbulus. Galima tikėti, kad žmogaus pirminė siela ateina iš paties Absoliuto energijos, bet leisdamasi žemyn, ji apauga žemesnių vibracijų luobais, kurie tampa sielos kūnais ir atsiranda būtybės, kurios priklauso mišriems pasauliams. Viena tokių mišrių būtybių yra žmogus.

Kas yra grįžimas į Absoliutą? Tai irgi skilimai, arba energijos išspinduliavimai, kurių metu atsiskiria žemesnių vibracijų luobai, žmogus įgauna vis grynesnę energetinę formą, kol pasiekia tokį grynumą, kuris tinkamas susijungimui su pačiais Absoliuto super-kvantais. Tai yra grįžimas į aukščiausią realybės tašką, į namus, iš kurių išėjo arba buvo sukurta visa žemesnių pasaulių visuma. Bėda tik galbūt ta, kad žmogus bijo, nes žemesnių apvalkalų nusimetimą vadina mirtimis, o šios jam kelia siaubą. Bet kad galėtum sugrįžti į aukščiausią egzistencijos tašką, tai neišvengiamas procesas ir šie etapai mirtimis atrodo tik todėl, kad žmogus labai prisiriša prie savo žemesnių kūnų ir žemesnių gyvenimų. Kartais prisiriša tiek, kad su jais save sutapatina, ir jam atrodo, kad praradęs kūną jis praranda viską, nors yra atvirkščiai, praradęs sielos pančius, jis išsilaisvina ir kyla į aukštesnės egzistencijos būvį. Tai suprantantis žmogus nebijo mirties, o nebijodamas mirties nebijo šiame pasaulyje nieko, nes supranta, kad siela, kaip ir Dievas, – nesunaikinama.

Kartais nesusivokę žmonės mano, kad mokslas ir Dievo teorijos viena kitai prieštarauja, bet taip atrodo tik tiems, kurie nesupranta naujausio mokslo dvasios, kuri leidžia sujungti šias atrodytų tokias skirtingas realybes ir suteikti laukiančiam žmogui viltį, kad niekas nėra prarasta, kad jis yra toks pats galingas kaip šios realybės visuma, nes pats yra šios visumos dalis.