Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.

Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio – realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos – apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus“ ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

Mąstyme to gali nesimatyti, nes mąstyti galima visos visatos masteliais, bet veikti įmanoma tik tokiu principu kaip paaiškinau. Taip susiformuoja schema, kuri sudaryta iš bazės, kuri yra veiklos apimtis ir antstato, kuris yra mąstymo apimtis. Kai bazės ir antstato plotai atitinka, turime realistinio mąstymo žmogų, kuris nesirūpina tuo, kas jam nepasiekiama. Tuo tarpu, kai mąstymo plotas gerokai lenkia bazę, kurios ribose juda žmogus, turime neadekvatų požiūrį, kurio bruožas  tas, kad bazė ir antstatas, sujungtas ne vertikalia, bet labai pasvirusia tiese. Internetas ir televizija mūsų dienomis leidžia dalyvauti beveik visuose planetos įvykiuose, bet realiai veikti ir daryti tikrą įtaką įvykiams gali tik išrinktųjų mažuma. O globalia sąmone paprasčiausiai naudojamasi.

Savo tekstuose pasaulius, kuriuose gyvena žmonių grupės vadinu rezervatais, kurie visi kontroliuojami uždarų zonų ir priklauso jų įtakų sferai. Toks rezervatas turi amfiteatro sandarą, kai apačioje yra scena, o aplink sceną išsidėsčiusios šlaitu kylančios vietos žiūrovams. Žiūrovai stovi ant aukštesnės ar žemesnės pakopos ir stebi veiksmą, kuris vyksta scenoje apačioje. Tas veiksmas tai žmonių gyvenimas. Šis gyvenimas yra tik spektaklis, kurį režisuoja amfiteatro viršuje stovinti valdančiųjų grupuotė. Paprastas žmogus gali veikti tik scenoje ir jo veiklą riboja kiti spektaklio aktoriai. Ant aukščiausios pakopos stovi valdovai, kurie kuria spektakliui scenarijų ir visi aktoriai turi jam paklusti. Aktorius gali įsivaizduoti, kad jis laisvas veikti kaip nori, bet kuo ilgiau pragyvena, tuo aiškiau supranta, kad yra tik kontroliuojamo rezervato gyventojas.

rezervatasAmfiteatras paprastai sutvarkomas į tris lygius: scena – apačioje, vidurinė pakopa – prižiūrėtojai ir aukščiausia pakopa – valdovai. Veiklos mastas mažiausias yra scenoje, vidurinėje grandyje šiek tiek didesnis, nes jis aprėpia visą rezervatą, mato jo globalines struktūras, bet tai nėra maksimalus rangas todėl, kad ši grandis pavaldi aukščiausiai rezervatų valdžiai. Valdžia visada veikia globaliai, lemia visumos gyvenimus ir jų pagrindinis uždavinys uždaryti žemiau stovinčius į sau naudingus mąstymo ir elgesio šablonus.

Visiems žinomas dėsnis, kad kaip žmogus mąsto, kaip supranta taip ir elgiasi. Todėl norint priversti rezervato žmones judėti ir judėti sau naudingu judėjimu, kuriama tam tikra pasaulio ir žmogaus samprata, kuri per organizuotą švietimą, filosofiją, mokslą, masines poveikio priemones formuoja žmonių sąmones. Didžiausią įtaką daro kalba, tam tikras žodynas ir terminologija, posakiai ir frazės, bendresni supratimai, kuriuos įdiegus žmogui į galvą, jis priverčiamas visą gyvenimą judėti valdžiai naudingu judėjimu. Tam, kad poveikis būtų efektyvus, naudojamos įvairios taktikos ir gudrybės, tokios kaip tiesos, tikrovės, tvarkos, prigimties, faktų, objektyvios realybės kultas ir panašūs dalykai. Tai, kas yra tik valdžios galvose sukonstruoti ideologiniai konstruktai, nuleidžiama rezervatuose kaip nepajudinama objektyvi tikrovė, įdedama į galvas ir sutvirtinama programiniu cementu, kad užsifiksuotų visam gyvenimui. Dar viena gudrybė – šios fiksuotos formos sujungiamos su emocijomis, paverčiant žmones formos fanatikais, kad pradėtų tapatintis ir kontroliuoti visus, kurie išsiskiria, šitaip sukuriant masės sistemą.

Įdedamos tokios pagrindinės idėjos: turi riboti savo veiklos mastą, paklusti valdžiai, kuri už tave nuspendžia globalius klausimus ir griežtai laikytis nustatytos ir užfiksuotos formos – turi judėti taip, kaip judėjo tėvai, seneliai ir proseneliai; išlipti iš rezervato vis tiek neįmanoma, visada turėsi jame gyventi, tad geriau paklusti spektaklio scenarijui, kuris buvo sukurtas „globalistų“. Šie globalistai, rezervatų šeimininkai yra tavo pagrindiniai priešai, bet jie apjuosę savo uždaras zonas nepereinamomis užtvaromis, kurių vaidmenį atlieka žmonės su užkietėjusiomis sąmonėmis, kurių formų pakeisti neįmanoma, ir jie iš kelio gali būti patraukti tik sunkiuoju būdu.

Ne kartą sakiau, kad ant planetos iš tikro nėra jokių piramidžių. Yra teritorija ir tose teritorijose įsitvirtinusių žmonių grupės, kurios padalina planetą į viešas zonas, kuriose gali būti bet kas, privačias zonas, kuriose būti reikia šeimininko leidimo ir uždaras zonas, į kurias gali patekti tik rinktiniai žmonės, nes uždarose zonose yra saugomos visos rezervatų valdymo paslaptys. Valdymo priemonės yra įvairios, nuo fizinės jėgos iki minkštųjų priemonių, kai naudojamas ne smurtas, bet smegenų iškrušimas. Tos ideologinės priemonės, kurios įvairiomis kūrybinėmis formomis nuleidžiamos į rezervatus, ir prie kurių žmonės savo mąstysena turi prisiderinti, yra minkštosios galios pagrindinis instrumentas. Tai būdas, kuriuo žmogus įstatomas į ribojančius rėmus, suformuojami įsitikinimai ir žmogus priverčiamas judėti valdžiai naudingu judėjimu.

Pagrindinė forma, be abejo, yra žmonių kaip resurso eksploatavimas. Pirmiausiai – kiekvienas priverčiamas sunkiai dirbti, antra – nustatomi plėšikiški mokesčiai, kuriais nusavinami žmonių darbo vaisiai, t. y, kiekvienas dirba ne tik sau, bet šeria kelis išlaikytinius valdžioje, kuri užsiima kontrole ir globalia stebėsena. Visose srityse pirmenybė teikiama monopolijoms, resurso sukoncentravimui nedidelio žmonių skaičiaus rankose, o kiti padaromi priklausomais nuo monopolistų ir gyvena iš išmaldos. Taip nedidelė grupė pasiima maksimalaus masto veiklos pasaulį, jie tampa globalistais, nes apima visas sritis, o likusių žmonių veikla ir gyvenimas suspaudžiamas į mikroskopinį tašką. Jie tampa globalistų vergais, kurie kuria įvairias resurso tvarkymo darbotvarkes (Agenda 21), kuriose žmonės tėra suskaičiuoti galvijai, paskirstomi po perdirbimo cechus.

Ši sistema, kuri yra nenaudinga žmogui, įstato jį į jo galimybes dirbtinai susiaurinančius rėmus, pasiekiama per žinių sistemų formavimą, jų iškraipymą valdžiai naudingu būdu, žmogaus paslapčių slėpimą, neteisingo žmogaus paveikslo rodymą ir panašias priemones. Tos prievartinės formos bendru žodžiu vadinamos mase ir masės visuomene. Išsiskyrimas ir išsivadavimas iš masės yra laisvės kelias, kurio valdžia bijo labiausiai, nes laisvės kelyje žmogus atranda save ir pasaulį, pats susikuria formas, kurios tampa jo savastimi. Sąmoningumo didinimas yra pagrindinė priemonė, kuri veda žmogų į išsilaisvinimo kelią. Kaip „judėti“ arba kitaip „formuoti savo gyvenimą“, kiekvienas turi pasirinkti pats, neleisdamas primesti ar suformuoti jam svetimų nuostatų.

sheeple

Šiek tiek naujienų rezervatui

Amfiteatro vaizdinys valdymo modelyje naudojant rezervatų sistemą

Visuomenių valdymui aprašyti gerai tinka rezervato sąvoka, kuri yra amfiteatro konstrukcijos scena kaip pagrindinė vieta, kurioje vyksta vaidinimai ir spektakliai. Scena yra apačioje apskritimo formos plotas, o aplinkui išsidėstę į viršų kylančių suolų arba pakopų, skirtų stovėjimui ar sėdėjimui sistema. Tai yra stebėtojų, žiūrovų hierarchinio išdėstymo principas – kuo ant aukštesnės pakopos esi, tuo turi aukštesnį rangą ir didesnes teises spręsti spektaklio scenarijų peripetijas. Tai reiškia, kad scenoje arba rezervate gyvenantys žmonės įsivaizduoja, kad tai pasaulis ir gyvenimas, o iš tikro tai tik spektaklis šį gyvenimą stebintiems žiūrovams. Rezervatas visas valdomas psichotroniškai, tad išeiti iš šios zonos – neįmanoma.

Visas pasaulis yra tokių rezervatų sistema. Tarp rezervatų ryšiai yra tik viename horizontaliame lygyje. Įmanoma gavus leidimą, persikelti iš vieno rezervato, į kitą, iš vieno spektaklio į kitą. Tačiau kitame rezervate būsi tokio pat rango, tik gali pakliūti į geresnį arba blogesnį spektaklį. Geresnio gyvenimo nėra niekur, nes visur uždavinys tėra linksminti, teikti naudą. Gyvenimas kiaurai peršviečiamas, nėra jokių paslapčių, jokių laisva valia pasirinktų gyvenimo planų.

Įdomiausi žiūrovams spektakliai yra tragedijos ir siaubo vaidinimai. Dėl šios priežasties visuose rezervatuose klesti nusikaltimai, kurie yra organizuojami rezervato valdytojų. Geriausia pramoga laikoma vadinamieji „nusileidimai“, kai iš aukštesnių pasaulių nusileidžia apsimetėliai, sužaidžia savo žaidimą, suvaidina savo vaidmenį ir grįžta į savo pasaulį. Jeigu tas žaidimas yra nusikaltimas, už jį atsako išsirinkti atpirkimo ožiai, kuriems užkariama visa kaltės kančia už tai, ką padarė kiti.

Rezervatas valdomas dirbtinio intelekto sukurtos matricos, kurioje programuojami visi žmonės, o jeigu kas nors turi laisvą valią, tai yra tik laisvos valios žaidimų dalis. Nėra jokios ekonomikos, nėra jokio mokslo, nėra jokios istorijos, nėra jokių žinių, nei ezoterinių, nei egzoterinių.

Transcenderių pasauliai

Rezervatų pasaulis turi sluoksnių sistemą, kuri skirta maskuoti amfiteatro modelį. Tie sluoksniai yra transcenderių pasauliai. Šis klausimas iki galo neišspręstas, tad pateiksiu kelis tokios sistemos aiškinimo variantus. 1) Sluoksniai sąmonėje, valdomi matricos kompiuterio, 2) Sluoksniai pačioje materijoje, kaip matricos materijoje sukurti paraleliniai pasauliai, ir 3) individualaus transcenderio nešiojama ir mintimis valdoma technologija.

Sąmonė gali rodyti netikrą, sufabrikuota tikrovės vaizdą, paduodant į vidinį ekraną netikrą informaciją. Sąmonė gyvena tokiame pasaulyje, koks rodomas ekrane. Skirtingos žmonių kategorijos/kastos, gali turėti pajungtus skirtingus ekranus. Tokie žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose, vienas kito nemato ir nebendrauja. Visos kolizijos išsprendžiamos valdant organizmo judėjimą su galingu matricos kompiuteriu. Tarkime yra 5 tokie pasauliai ir tiek pat žmonių kategorijų. Kiekvienam ekranui priskiriamas atitinkamas amfiteatro pakopos aukštas. Kai iš pakopų šlaito nusileidi žemyn į pasaulį, patenki į savo transcendenciją, kuri nematoma žemiausio sluoksnio vergams.

Kitas variantas yra sluoksniai pačioje matricoje, kurioje kūnai yra tik holograminės projekcijos ir jos priskiriamos hologramų sluoksniui, kuriame turi vaidinti savo spektaklį. Tai kažkada aiškinau aromato pavyzdžiui. Tarkime atomas turi 5 aromatus, kurie tarpusavyje nesąveikauja ir kuria skirtingus pasaulius. Pakeitus organizmo atomų aromatą, jis iš karto peršoktų į kitą sluoksnį, į kitą paralelinį pasaulį. Toks yra portalo tarp sluoksnių principas.

Transcenderis demonas gali būti individualus, naudojantis sąmonių iškraipymo technologiją. Transcenderio prietaisas valdomas mintimis tam tikrame plote paskleidžia iliuzinį pasaulio paveikslą, kuris įdiegiamas į sąmonę ir žmogus nesuvokia tikro aplinkos vaizdo. Transcenderis gali būti iš viso nematomas, veikiantis kaip anapusinė būtybė, o gali susikurti kokią tik nori išvaizdą, daryti kokį tik nori įspūdį.

Galingo transcenderio pagrindinis sugebėjimas, matyti visus sluoksnius ir gebėjimas peršokti iš vieno sluoksnio į kitą. Taip pat daryti poveikį iš aukštesnio sluoksnio žemesniam, apsimetant nematoma anapusine jėga. Su šia matricos technologija, galima maskuoti žmones ir objektus.

Psichologinė operacija naudojant magnetinio rezonanso psichotroninį tomografą

Šis prietaisas, psichotrininis tomografas, naudojamas butuose ir namuose, su kuriuo vykdomos psichologinės ir tardymo operacijos. Ši sistema dažniausiai naudojama naktį, kurią įjungus visas butas patalpinamas į magnetinius rezonansus ir šie, sąveikaudami su smegenų energetinėmis struktūromis gali nuskaityti-įrašyti informaciją, daryti poveikį elgesiui, suvokimui, bauginti, gąsdinti, kankinti ir t.t.

Dažnai požymis būna specifinis kvapas pasklidęs po visą butą, treškėjimai, poškėjimai ir kitokios garso projekcijos. Taip pat sensorinio suvokimo iškraipymai, kai fiksatas pasidaro lankstus, tampomas ir žmogus pradeda matyti košmariškas vizijas. Viso to tikslas užbaigti psichologinę operaciją, priversti prisipažinti arba paklusti saugumui. Jeigu žmogus nepaklūsta arba neprisipažįsta, jis yra nužudomas, naudojant psichotroninį tomografą, kuris įdiegia letalinę veiksmų programą.

Ši sistema yra pagrindinė sistema grupuočių, kurias praėjusiais metais vadinau MK brigadomis, ir kurios yra įvykdžiusios lietuvoje daug žiaurių nusikaltimų, kuriems stogą daro visa valstybės organizacija.

Iš tokių kankinimo kamerų labai dažnai vyksta tiesioginė transliacija į aukštesnį pasaulį, ir programos parenkamos balsavimu. Jeigu žmogaus neišeina išprovokuoti daryti jokių nesąmonių, tada transliacijoms pajungiama holograminė televizija, kur panaudojus žmonių atvaizdus, veiksmus ir įvykius suprojektuoja holograminis kompiuteris tam, kad pajuokintų idijotus.

Psichotronikas

Psichotronikas yra žmogus, savo galvoje turintis implantus, kurie tiesiogiai sujungti su matricos kompiuteriu. Tai gali būti genijus, su suskaidytomis smegenų jungtimis, kad negalėtų pats naudotis savo protu ir proto minčių srautas būtų atiduotas į matricos kompiuterį ir pavogtas. Tokia sąmonė yra vadinama integruota sąmone.

Psichotronikas gali būti užgrobtas grupuočių, kurios nori valdyti matricos kompiuterį ir būti šio rezervatų pasaulio šeimininkais. Psichotronikai sujungti į telepatinį tinklą ir tarpusavyje sąmonės turiniu keičiasi telepatiškai.

Jeigu telepatija vienkryptė, tokio žmogaus mintis žino visas rezervatas, kuris šią situaciją supranta kaip pramogą, naudoja pasityčiojimui. Kartais žmonės nesupranta, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis ir todėl savo gyvenimuose padaro lemtingą klaidą. Kadangi mintys ir vaizdiniai gali būti indukuoti su psichotroniniu induktoriumi, o veiksmai suklastoti su holografiniu matricos kompiuteriu, linkiu nepasitikėti spektakliu, kad paskui nereikėtų gailėtis. Nes kai įjungiama programa, vadinama „tylioji kalva“ kelio atgal nėra.

Organizacija ir rezervato matrica

Šiame įraše pabandysime pratęsti pasaulio sistemos analizę, kurios žinojimas yra svarbus norint atsakyti į klausimus kas stovi už psichotroninio ginklo naudojimo prieš nekaltus žmones. Žinodami, koks yra tikras pasaulis, galėsime nustatyti ir kas gali būti tikri nusikaltėliai ir kokia jų vieta visoje globalinėje sistemoje.

Kas yra organizacija?

Visais laikais organizacija vienaip ar kitaip lėmė žmonių likimus, arba kaip organizacijos tarnų, arba kaip organizacijos aukų, todėl verta pamąstyti apie jos prigimtį ir esmę, kad suprastume iš kokio šaltinio ji semia savo galią. Pati organizacija yra linkusi mistifikuoti savo esmę ir slepia ją nuo žmonių, nes tikras žinojimas dažnai kertasi su organizacijos poreikiais ir yra slopinamas. Bet filosofo priedermė yra tiesa, ir jo nedomina jokie galios žaidimai ir galios interesai. Tad vienintelis dalykas, kurio siekia filosofas – ne organizacijos ideologas – yra tikrasis žinojimas. Organizacija dažnai elgiasi su laisvais žmonėmis kaip plėšrus žvėris, ir žinodami, kokie instinktai šį plėšrų žvėrį valdo, galbūt surasime būdų, kaip nuo jo apsisaugoti, kaip jį sutramdyti.

Suprasti kokiam pasaulio lygmeny organizacija yra įsitaisiusi gali padėti paprastas minios ir organizacijos sugretinimas. Minia nėra organizacija, o organizacija nėra minia. Minioje nėra jokios patvarios ir stabilios struktūros ir ji yra tik chaotiška žmonių veikiančių savarankiškai sankaupa. Minia neveikia kartu, joje nėra nieko bendro, nėra to, kas jungtų ją į visumą. Tuo tarpu visi šie dalykai yra organizacijos pagrindas. Minioje yra pavienis žmogus ir nėra aukštesnės struktūros arba organizacijos, o organizacijoje pavienio žmogaus nėra, bet yra aukštesnė struktūra. Atitinkamai minioje veikia pavienis žmogus, o organizacijoje veikia visa organizacija. Tad matome, kad tiek minioje, tiek organizacijoje substancija yra ta pati, žmogus, bet minia neturi aukštesnės formos arba struktūros, o organizacija ją turi. Ši organizacijos forma apibūdinama santykio kategorija. Akivaizdžiai matome, kad organizacija nėra substancija, bet greičiau santykių visuma, kuri substancijai gali būti predikuojama.

Tai nereiškia, kad organizacija yra visiškai nesubstanciali ir yra tokia efemeriška kaip haliucinacija. Tačiau reikalas tas, kad jos esmę sudaro ne substancija, ne žmogus, bet aukštesnė forma, kurią įžvelgti galima tik žmogaus protu ir išreikšti nesubstancine, bet santykių kalba. Jusliniame pasaulyje organizacija reiškiasi tik kaip daugiau ar mažiau koordinuotas veikimas, sujungiantis jėgą ir padidinantis efektyvumą. Šia prasme organizacija yra substancija, bet tai kas valdo organizacijos žvėries instinktus yra visiškai nesubstancialu. Pratęsiant sugretinimą su minia, galima sakyti, kad minia beveik visa yra ištirpusi substancijoje ir joje nėra jokio aukštesnio, tik proto konstruojamo ir suvokiamo lygmens. O organizacija yra ištirpusi savo santykiuose, kuriems palenkiamas žemesnis substancinis lygmuo.

Žemesnių rūšių organizavimąsi lemia socialiniai instinktai, kas rodo, kad primityviai organizacijai nereikia aukštesnio protinio lygmens, tačiau žmonių organizacijos esmė yra įsitaisiusi būtent prote ir žvėries instinktus formuoja būtent jis. Sąvoką protas šiame kontekste suprantame labai plačiai, tai yra visas tas racionalus-instinktyvus pagrindas, kuris lemia žmogaus elgesį: nuo kokio nors įgeidžio iki racionalaus argumento, nes žmogaus sąmonėje viskas yra persipynę, emocijos, jausmai, būsenos, afektai ir racionalus protas, kuris kartais naudojamas tik tarno vaidmenyje, o kartais išeina į pirmą planą. Šis psichologinių duočių mišinys ir yra tai, ką aš šiame rašinyje vadinu „protu“.

Organizacijos esmė geriausiai matoma organizacijose, kurios kuriamos dėl galios, pavyzdžiui, “valstybės” organizacija. Tokiu atveju protas ant substancijos, ant minios uždeda tokią formą, kuri atitinka instinktyvų-racionalų galios siekimo afektą. Tokioje organizacijoje, o tokios yra beveik visos pagrindinės organizacijos, organizuojantys santykiai yra galios santykiai, kurie formuojami iš įvairaus dydžio galios mašinų. Tokią formą apibūdina tokie žodžiai kaip “hierarchija”, “piramidė”, “monarchinė struktūra” ir bendriausias žodis, kurį jau naudojome yra “organizacija”. Visi šie žodžiai apibūdina formą arba struktūrą, kuri uždedama ant “minios” substancijos, dėl galios.

Įprasta žodį “minia” vartoti menkinama prasme, ir šį žodį gretinant su žodžiu organizacija gali atrodyti, kad organizacija yra privalumas. Bet šie žodžiai gretinami buvo tik paaiškinimo tikslu. Ir minia iš tikro yra ne koks nors esminis gyvenimo būdas, bet tik vienas iš gyvenimo ir žmogaus pasaulio fragmentų, atsirandančių specifinėse situacijose, pavyzdžiui, miesto gatvės arba aikštės situacijoje. Tai nėra esminis būties būdas, nors pavyzdžiui, miesto gyvenimo situacijose “minios” elementas yra labai ryškus. Tačiau iš prigimties žmonės yra linkę bendrauti, ir kai minios elementai ir atomai yra praturtinti bendravimu ir ryšiais, mes turime ne minią, bet bendruomenę, kurioje substanciniai elementai, nepajungiami jokioms aukštesnėms struktūroms ir netarnauja niekam, jie lieka laisvi ir savarankiški. Tuo tarpu organizacijos socialinė struktūra, ypač organizacijos kaip galios mašinos, turi esminių skirtumų. Todėl kalbant apie esminius būties būdus, galima gretinti organizaciją ir bendruomenę, pašalinant visus leksinių konotacijų lygio vertinimus.

Tačiau kokia reali bendruomenės vieta pasaulio sistemoje, pamatysite tolesniame skyrelyje.

Organizacija ir semantinės haliucinacijos

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame tikra hierarchinė organizacijų struktūra, žiūrint iš rezervato lygio yra paslėpta nuo žmogaus akių; bet tokia yra filosofijos galia – ji gali pamatyti pasaulyje net tai, ką atkakliai bandoma paslėpti nuo iliuzijomis apakintų žmonių akių. Pamatyti galima paprastą dalyką, kad organizacijos piramidė yra ne vienanarė, kaip bandoma įtikinti, tai yra, ne tokia kokią ją bando pavaizduoti žiniasklaida, rodydama tik spektaklio ir šou lygio organizaciją, bet dvinarė, sudaryta iš matomos spektaklio dalies ir nematomos tikrosios dalies. Tai yra šiuolaikinės organizacijos kertinis akmuo – viena vertus, rezervatui vaidinamas spektaklis, bet kita vertus, įtvirtinama reali valdžia bendruomenėms, visuomenei ir smulkesnėms organizacijoms.

Kodėl tai svarbu? Dėl paprastos priežasties: spektaklio valstybės gyvenimo taisyklės yra tik spektaklio taisyklės, jos netikros ir naudojamos tik žmonių mulkinimui, o tikra tvarka, kuri nematoma, bet įtvirtinama rezervatuose, dažnai prasilenkia su normaliu žmogiškumu.

Kad būtų aiškiau apie ką kalbama, galiu pateikti tokį piešinėlį, vaizduojantį “sistemą” kurioje gyvename. Žemiausias lygmuo yra bendruomenė, kurią galima apibrėžti kaip vienoje vietoje gyvenančių, vienas kitą pažįstančių ir tarpusavyje bendraujančių žmonių grupė. Tai yra žemiausias rezervato lygis, esantis organizacijos naguose ir visiškai jos užvaldytas, šis lygis neturi jokios galios daryti sprendimus ir įtakoti organizaciją; dar daugiau šis lygis patalpinamas į tokį semantinių žiniasklaidos haliucinacijų miražą, kad nesuvokia kas iš tikro vyksta pasaulyje. Rezervato perspektyvą į pasaulį formuoja televizinė ir kita žiniasklaida, valdoma organizacijos ir maksimaliai bendruomenę izoliuoja nuo tikrų pasaulyje vykstančių procesų.

Bendruomenių visuma valdoma organizacijos yra visuomenė, kuri yra tik abstraktus terminas, apibūdinantis visus žmones valdomus organizacijos. Tai aukštesnis už bendruomenę lygmuo, kuriam galėtų atstovauti “visuomeninės organizacijos”, jeigu jos nebūtų tik spektaklio organizacijos dalis. Visuomenės valdymo būdas taip pat yra semantinės haliucinacijos, kurios neleidžia žmogui pamatyti, kokiame pasaulyje jis gyvena ir kas vyksta už matomo ir propaguojamo spektaklio ribų.

Dabar galime pakalbėti apie pačią organizaciją. Jau sakėme, kad organizacija yra ant žmogiškos substancijos uždėta forma. Ši forma, pasak Nietzsche’s užededama dėl galios išplėtimo, kuris reikalingas organizacijos viršūnėlės perspektyvos įtvirtinimui. Organizacija iš esmės yra galios mašina, kurios jėga pirmiausiai nukreipiama prieš laisvus žmones, vadinamąją bendruomenę ir visuomenę, kuri iš organizacijos vertinimo perspektyvos paverčiama tik eksploatuojamu rezervatu, mūsų pasaulyje pirmiausiai dėl ekonominės naudos. O taip pat tam, kad būtų pavergimo ir valdymo objektas organizacijai – juk organizacija turi kažką valdyti. Taip pat aukštesnės nematomos piramidės galima užduotis – pažaboti ir už pavadėlio laikyti visus laisvus žmones, kurie turi tapti tik už virvučių tampomomis marionetėmis.

Esminis klausimas yra kam reikalinga dvinarė sistema rezervatų visuomenės valdymui? Atsakymas yra paprastas: dvinarė sistema atsiranda tada, kai vertinama iš pačios žemiausios bendruomenės rezervato perspektyvos, kuriai rodomas tik spektaklis, o kas tikra – lieka “už kadro”. Šiame lygyje žmogus nežino net kas iš tikro valdo, ar tikrai tai yra spektaklio organizacijos aktoriai, pavaldūs aukštesnei tikrai, bet rezervate nematomai, piramidei. Ką mes pavyzdžiui, žinome apie Europos ir JAV organizacijų piramidžių tikrą valdžią ir įtaką “Lietuvos” organizacijai. Rezervato žiniasklaidos matricos apie tai nepasako nė žodžio. Bendruomenei tai yra nematoma piramidė, nors tai nereiškia, kad visa tai nematoma aukštesniam lygiui, kuris neprieinamas bendruomenei.

Semantinės haliucinacijos ir spektaklis apakina žmones. Kol nesusiduria su “tikrove”, su tikru organizacijos plėšriu žvėrimi, jis gyvena naivių iliuzijų pasaulyje. Galime pavardinti tas iliuzijas: teisė, demokratija, žmogaus teisės, humanizmas ir t.t. Kaip organizacija “Lietuvoje” susitvarkė su “demokratiniais” rinkimais, turėjome progą neseniai stebėti. Ir situacija tokia, kad iš rezervato lygio organizacijai priešpastatyti neįmanoma beveik nieko. Galima tik apšviesti savo protą žinojimu, atsisakyti būti organizacijos vergu ir pradėti keisti kažką, pradedant nuo savęs, mažais žingsneliais. Tiesa išlaisvina protą, o laisvas protas atveria tokios laisvės didybės kelio galimybę, kurios nepaslėps ir nesunaikins jokios organizacijos ideologinės ir semantinės haliucinacijos.