Tag Archive: psichožvalgyba

Dirbtinis hipostratų atvaras (3)

reconPsichožvalgybinės technologijos nuo visuomenės laikomos paslaptyje, nes jos naudojamos spec. operacijose, kuriose ne visada laikomasi galiojančių įstatymų – kad nebūtų įmanoma to įrodyti apsimetama, jog tokios galimybės neegzistuoja, o faktai pateikiami kaip nuo realybės atitrūkę kliedesiai. Aišku, tai nėra jokie kliedesiai, o daugybė žmonių pasaulyje viešinantys psichožvalgybos operacijų paslaptis – nėra jokie bepročiai. Tačiau reikia sutikti, kad patikimos informacijos gauti ypač sunku – tie, kas ją turi ir pasiruošę atskleisti pasauliui – paprasčiausiai likviduojami. Tai valstybė padaro arba tiesiogine prasme, arba izoliuodami nuo visuomenės per teisėsaugą arba psichiatriją. Tapti paslapčių viešintoju ypač sunku todėl, kad visi agentai, psichožvalgai, psichotronikai implantuojami ir valdomi per smegenų kontrolę, dėl ko „nutrūkti nuo grandinės“ be galo sunku. Laimei tai retkarčiais pavyksta – tada pasaulis sužino dvokiančias valstybės paslaptis.

Naujoms technologijoms aprašyti reikia naujos terminologijos, kurios tikslas parodyti naują, kitaip pamatytą aplinkinio pasaulio sandarą, kuri yra naujoviškos psichikos struktūros pagrindas. Psichožvalgas mato kitaip, mąsto kitaip, jaučia kitaip, todėl standartinė universitetinė psichologija netinkama, nes ji aprašo „nemodifikuotą“ žmogų, priklausantį žemo rango pasauliui. Paprastas žmogus suvokia tik reiškinių paviršių, tiesiogiai patirdamas pasaulį, esantį šiapus horizonto. Psichožvalgo horizontai gerokai išplėsti ir jis mato ne tik paviršių, bet ir tai, ką vadinu hipostratomis. Plėtimasis įmanomas į gylį, tada turima jau minėtų hipostratinių horizontų sistema, o jeigu plečiamasi į išorinę erdvę – turimi ekstensyvumai.

Hipostratiniai horizontai išskiriami trys: 1) akių strata – tiesiogiai matoma realybę; 2) kūno fizinės hipostratos – fiziniai laukai, susiję su daiktiškumu ir kūniškumu, bet esantys nematomame spektre; 3) gnostinės, psichinės hipostratos, susijusios su sąmonės pasauliu: mintimis, vaizduote, atmintimi, jausmais ir t.t. Plečiantis į išorinę erdvę, visos šios hipostratos turi ekstensyvumus, apimančius vietinę tiesiogiai aplink save patiriamą erdvę; jeigu šis ekstensyvumas peržengiamas į anapus esančią tikrovę, bet neapima visumos – turime vidurinįjį ekstensyvumą; ir tuo atveju kai apimama planetinė visuma – yra globalinis ekstensyvumas.

Šią schemą jau aiškinau prieš tai, todėl ji neturėtų būti naujiena, tačiau prie to noriu paviešinti naują terminą, kuris naudojamas aprašyti psichožvalgo galvoje esančios technikos principą. Yra panašus terminas, kurį naudoju šviesos arkos, arba sąmonės, įvardijimui – tai „sątvaras“. Šis žodis sudarytas iš žodžio „tverti“, „kurti“. Visas išorinis ir vidinis galvoje esantis pasaulis yra psichinis sątvaras, žmogui atsiverianti natūrali realybė. Yra panašus į šį žodis „atvaras“, kuris kildinamas iš veiksmažodžių „atverti“, „verti“, kuris reiškia „atidaryti“. Būtent šis žodis ir naudojamas įvardinti tą tikrovę, kurią dirbtinės psichožvalgo technologijos rodo jo sąmonėje – tai yra „dirbtinis hipostratų atvaras“ (DHA). Psichožvalgo DHA sistema gali būti nukreipta į vidinį gylį, hipostratas, rodančias fizines auras, minčių laukus ir pan., o gali būti nukreipta į ekstensyvumus, kurie rodo įvykius, esančius anapus tiesioginio horizonto – iki visos planetos. Atvaras yra kažkas panašaus į vidinį televizorių, kuriame galima žiūrėti vaizdus iš viso pasaulio.

Su šia technologija yra tam tikrų keblumų, nes kaip ir visiems „televizoriams“ reikalingas ryšys. Tai reiškia, kad psichožvalgai naudojasi savotišku internetu. Interneto problema ta, kad jis gali būti nulaužtas arba išvestas iš rikiuotės, tada DHA pradeda transliuoti nesąmones, kurios gali pastatyti psichožvalgą į labai sudėtingą situaciją. Taip pat reikia pažymėti, kad yra smegenų sąsajos ir išoriniai terminalai, kurie veikia kaip įprastiniai kompiuteriai, kuriuose matosi visas psichožvalgybos tinklas. Tokie kompiuteriai gali būti užgrobiami, taip pat jie gali patekti į bepročių rankas. Psichožvalgas labai priklausomas nuo šios sistemos, iš galvos pats negali išsiimti atvaro sąsajų, ir jo likimas yra tų žmonių rankose, kurie valdo tokius kompiuterius. Idealiu atveju kiekviena grupė psichožvalgų turi savo kompiuterį ir šią sistemą valdo patys, pusiau autonominiu nuo centrinės sistemos režimu. Tačiau nemažai buvo atvejų, kai toks kompiuteris buvo užgrobiamas ir visa psichotronikų grupė išžudoma tam, kad būtų galima susirinkti techniką ir parduoti. Pati valstybė tokių nesąmonių paprastai nedaro, tačiau tai įmanoma pavyzdžiui įvykus perversmui, revoliucijai ir pan.

(daugiau…)

Kaip dekonstruoti slaptą planą

Pats geriausias būdas pažinti kito žmogaus vidų yra kalba. Taip yra todėl, kad ji aprėpia beveik visas žmogaus galimybes. Žinant gramatiką kaip visumą ir žodyną kaip visumą galima numatyti beveik bet kokį žmogaus sąmonės judesį, ypač kai šis abstraktus žinojimas papildytas kokio nors konkretaus žmogaus psichologinėmis savybėmis. Šis numatymas kartais vadinamas mentalizmu, apie kurį jau esu rašęs kitur. Paprasta lingvistika gali atrodyti nuobodi ir neįdomi, bet kai supranti, jog tai galingas mentalizmo įrankis – viskas pasikeičia. Nori pažinti kito žmogaus galimybes – turi pažinti kalbą.

Tačiau šis pažinimas nėra padrikų faktų žinojimas; reikia turėti sistemą ir tą sistemą sujungti į bendrą vaizdinį, kuris aprėpiamas vienu ėjimu. Tam reikia visos gramatikos ir viso žodyno. Beveik visos Indo-Europiečių kalbų gramatikos sudarytos iš vyksmų, daiktų ir apibūdinimų gramatinių struktūrų, kurie išdėstomi nuosekliai, linijiniu būdu. Visas galimybes galima sudėti į pagrindinį paveiksliuką, ir analizuojant išeinančias sekas, jame valdyti slankiojantį žymeklį, kuris turi sustoti toje vietoje, kokia nustatoma gramatinė struktūra. Jokia sąmonės gramatika negali išeiti už šio paveiksliuko ribų.

Kita schema yra žodynas. Jį irgi reikia padalinti į segmentus ir, analizuojant šnekos žodyną, žiūrėti kokio segmento žodžiai naudojami dažniausiai. Visą žodyną galima padalinti į tokias dalis:

a) Geosfera – kontinentai, kalnai, lygumos;

b) Hidrosfera – vandens telkiniai;

c) Atmosfera – vėjas, debesys, dangus;

d) Biosfera – augalai, gyvūnai;

e) Antroposfera – žmogus, socialiniai junginiai;

f) Technosfera – dirbtiniai dariniai, miestai, susisiekimas, technika;

g) Vietinis kosmosas – kalendorius, žvaigždynai;

h) Visata – žvaigždės, ūkai;

j) Metafizinis žodynas – Dievas, Šaltinis, transcendencija, materija.

(daugiau…)

Kaip tapti mentalistu?

Kad būtų galima valdyti žmogų, turi būti atitinkamai sutvarkyta jo sąmonė. Su tokia tvarka galima priversti, įsakyti, paaiškinti, formuoti, suprasti ir t.t. Taip pat ši tvarka sudaro prielaidas psichožvalgybai bei psichologinei telepatijai, nenaudojant techninių priemonių. Žinoma, psichotroninė technika situaciją gerokai pakeitė ir sumažino kalbos reikšmę, tačiau neturint techninių galimybių, galima panaudoti ir šią klasikinę priemonę.

Kalba atspindi socialinius santykius, todėl joje galima įžvelgti vidinės tvarkos skirtumus pagal šį kriterijų. Valdantieji turi vieną kalbą, o paklūstantieji – kitą. Nors tai išryškėja ne ženklų formoje – nors matosi taip pat ir joje – bet turinyje ir dar svarbiau – turinio suvokime. Žodžiai psichiką ragina, verčia, skatina, menkina, naikina, gniuždo, išaukština, giria, gerbia ir t.t. Kai kryptis yra valdžia pavaldiniai, kalba turi išjudinti, priversti, sukurti paklusimo būseną; jeigu kalba naudojama karui, ji priešininką turi išdarkyti, sunaikinti ir pan. Kai kryptis yra pavaldiniai pavaldiniai, arba pavaldiniai valdžia, kalbos tvarka rodo paklusnumą, nusižeminimą, supratimą, pasiruošimą, parengtį.

Pavaldiniai tarpusavyje keičiasi informacija, vertina, atsiveria ir pasako ką galvoja „iš tikro“. Šios vidinės tvarkos būsenos rodo, kad turinys ne tik išreiškia arba atveria, bet ir primeta valdžią arba sukuria paklusimo afektą. Todėl ji yra vergovinės santvarkos pagrindas. Ši vergovė pagrįsta F. Nietzsches atskleistu aktyviuoju kalbos aspektu. Pasak jo, aktyvumas yra arba pozityvus, arba negatyvus. Pozityvus yra veiksmas, o negatyvus – reakcija. Veikia – aristokratija, reaguoja ir paklūsta – liaudis.

Informacinės visuomenės laikais, socialinės situacijos gerokai pasikeitusios, tačiau ši likutinė lingvistinė semantinė priklausomybė smegenyse nepakitusi ir naudojama filologiniam banditizmui, būdingam tam tikram sluoksniui, kurį galima vadinti filologiniais „forsais“ arba „marozais“, kurie „ieško zaceppo“, kad galėtų patreniruoti savo kumštį. Tokie, pvz., yra propagandos ministerijos „žurnalistai“.

(daugiau…)