Dirbtinis hipostratų atvaras (3)

reconPsichožvalgybinės technologijos nuo visuomenės laikomos paslaptyje, nes jos naudojamos spec. operacijose, kuriose ne visada laikomasi galiojančių įstatymų – kad nebūtų įmanoma to įrodyti apsimetama, jog tokios galimybės neegzistuoja, o faktai pateikiami kaip nuo realybės atitrūkę kliedesiai. Aišku, tai nėra jokie kliedesiai, o daugybė žmonių pasaulyje viešinantys psichožvalgybos operacijų paslaptis – nėra jokie bepročiai. Tačiau reikia sutikti, kad patikimos informacijos gauti ypač sunku – tie, kas ją turi ir pasiruošę atskleisti pasauliui – paprasčiausiai likviduojami. Tai valstybė padaro arba tiesiogine prasme, arba izoliuodami nuo visuomenės per teisėsaugą arba psichiatriją. Tapti paslapčių viešintoju ypač sunku todėl, kad visi agentai, psichožvalgai, psichotronikai implantuojami ir valdomi per smegenų kontrolę, dėl ko „nutrūkti nuo grandinės“ be galo sunku. Laimei tai retkarčiais pavyksta – tada pasaulis sužino dvokiančias valstybės paslaptis.

Naujoms technologijoms aprašyti reikia naujos terminologijos, kurios tikslas parodyti naują, kitaip pamatytą aplinkinio pasaulio sandarą, kuri yra naujoviškos psichikos struktūros pagrindas. Psichožvalgas mato kitaip, mąsto kitaip, jaučia kitaip, todėl standartinė universitetinė psichologija netinkama, nes ji aprašo „nemodifikuotą“ žmogų, priklausantį žemo rango pasauliui. Paprastas žmogus suvokia tik reiškinių paviršių, tiesiogiai patirdamas pasaulį, esantį šiapus horizonto. Psichožvalgo horizontai gerokai išplėsti ir jis mato ne tik paviršių, bet ir tai, ką vadinu hipostratomis. Plėtimasis įmanomas į gylį, tada turima jau minėtų hipostratinių horizontų sistema, o jeigu plečiamasi į išorinę erdvę – turimi ekstensyvumai.

Hipostratiniai horizontai išskiriami trys: 1) akių strata – tiesiogiai matoma realybę; 2) kūno fizinės hipostratos – fiziniai laukai, susiję su daiktiškumu ir kūniškumu, bet esantys nematomame spektre; 3) gnostinės, psichinės hipostratos, susijusios su sąmonės pasauliu: mintimis, vaizduote, atmintimi, jausmais ir t.t. Plečiantis į išorinę erdvę, visos šios hipostratos turi ekstensyvumus, apimančius vietinę tiesiogiai aplink save patiriamą erdvę; jeigu šis ekstensyvumas peržengiamas į anapus esančią tikrovę, bet neapima visumos – turime vidurinįjį ekstensyvumą; ir tuo atveju kai apimama planetinė visuma – yra globalinis ekstensyvumas.

Šią schemą jau aiškinau prieš tai, todėl ji neturėtų būti naujiena, tačiau prie to noriu paviešinti naują terminą, kuris naudojamas aprašyti psichožvalgo galvoje esančios technikos principą. Yra panašus terminas, kurį naudoju šviesos arkos, arba sąmonės, įvardijimui – tai „sątvaras“. Šis žodis sudarytas iš žodžio „tverti“, „kurti“. Visas išorinis ir vidinis galvoje esantis pasaulis yra psichinis sątvaras, žmogui atsiverianti natūrali realybė. Yra panašus į šį žodis „atvaras“, kuris kildinamas iš veiksmažodžių „atverti“, „verti“, kuris reiškia „atidaryti“. Būtent šis žodis ir naudojamas įvardinti tą tikrovę, kurią dirbtinės psichožvalgo technologijos rodo jo sąmonėje – tai yra „dirbtinis hipostratų atvaras“ (DHA). Psichožvalgo DHA sistema gali būti nukreipta į vidinį gylį, hipostratas, rodančias fizines auras, minčių laukus ir pan., o gali būti nukreipta į ekstensyvumus, kurie rodo įvykius, esančius anapus tiesioginio horizonto – iki visos planetos. Atvaras yra kažkas panašaus į vidinį televizorių, kuriame galima žiūrėti vaizdus iš viso pasaulio.

Su šia technologija yra tam tikrų keblumų, nes kaip ir visiems „televizoriams“ reikalingas ryšys. Tai reiškia, kad psichožvalgai naudojasi savotišku internetu. Interneto problema ta, kad jis gali būti nulaužtas arba išvestas iš rikiuotės, tada DHA pradeda transliuoti nesąmones, kurios gali pastatyti psichožvalgą į labai sudėtingą situaciją. Taip pat reikia pažymėti, kad yra smegenų sąsajos ir išoriniai terminalai, kurie veikia kaip įprastiniai kompiuteriai, kuriuose matosi visas psichožvalgybos tinklas. Tokie kompiuteriai gali būti užgrobiami, taip pat jie gali patekti į bepročių rankas. Psichožvalgas labai priklausomas nuo šios sistemos, iš galvos pats negali išsiimti atvaro sąsajų, ir jo likimas yra tų žmonių rankose, kurie valdo tokius kompiuterius. Idealiu atveju kiekviena grupė psichožvalgų turi savo kompiuterį ir šią sistemą valdo patys, pusiau autonominiu nuo centrinės sistemos režimu. Tačiau nemažai buvo atvejų, kai toks kompiuteris buvo užgrobiamas ir visa psichotronikų grupė išžudoma tam, kad būtų galima susirinkti techniką ir parduoti. Pati valstybė tokių nesąmonių paprastai nedaro, tačiau tai įmanoma pavyzdžiui įvykus perversmui, revoliucijai ir pan.

Imant sistemą kaip visumą, prie jos galima pajungti visus žmones, tačiau suteikiant jiems tik tiesioginiu valdymu valdomo bioroboto statusą. Tie, kas turi daugiau galimybių, pakeliami į psichožvalgo statusą, pajungiamas telepatilektas, minčių integratorius, šnekorius ir verčiami dirbti agentų darbą. Tai nėra laisvas pasirinkimas, nes žmogus paprastai yra priverčiamas grasinimais ir psichologiniu teroru, o kartais viliojamas privilegijomis, karjeros galimybėmis. Tai aišku nieko gero neduoda, nes tai yra sistemos „valdovų“ vergai, kurie išsiskiria tik tuo, kad jiems duodamos priemonės valdyti žemesnio rango visuomenę. Jau esu rašęs, kad teritorija psichožvalgyboje skirstoma į klavus, kur visi žmonės prijungti prie tokios centrinės sistemos ir yra šefuojami psichotronikų grupės, kuri turi galimybę programuoti protą, psichines ir fizines būsenas, valią, aktyvumą, o jeigu reikia – prijungti tiesioginį zombinį valdymą. Prijungus tokį valdymą daromi nusikaltimai, nelaimingi atsitikimai, „natūralios“ mirtys ir t.t. Prie šios sistemos prijungti visi „šizofrenikai“, kurių „haliucinacijos“ paprastai programuojamos tokiu kompiuteriniu būdu. Jeigu įvyksta automobilio avarija, arba „iškrentama per langą“ didelė tikimybė, kad tai įvykdyta panaudojant kompiuteriu užprogramuotą tiesioginį valdymą.

Ši sistema labai glaudžiai susijusi su ezoterika, kuri yra vienas iš stogų arba priedangų. Kitos priedangos jau minėtos – psichiatrija ir teisėsauga. Kadangi yra galimybė tiesiogiai prisijungti prie sąmonės ir su ja komunikuoti, galima vaidinti įvairius spektaklius: apsimesti ateiviu, angelu, pakylėtuoju valdovu, demonu, dievu ir kuo tik leidžia fantazija. Taip plaunant smegenis susikuria įvairios ezoterinės grupės, pagal savo „kontakto“ pobūdį. Šitaip apgauta daug ufologų, new age sektų, tikinčiųjų, satanistų ir t.t. Šitaip planetoje sukuriama ištisa beprotybės matrica, kurioje didžiausia problema, kad žmonės nesupranta, kaip visa tai padaroma ir visu tuo tiki. Sutinku, kad tai, ką „kontaktuotojai“ mato savo galvose yra tikra ir tos patirtys labai realistinės, tačiau problema ta, kad šita realumo iliuzija naudojama apgaulės tikslu. Duodama ne teisinga informacija, o fake news, dezinformacija ir melas, nors pateikimas gali atrodyti ir įspūdingas, net kaip psichologinis „praregėjimas“, kai atrodo, kad tau davė ar supratai kažkokią labai reikšmingą informaciją, kurią paskatina „platinti visuomenėje“ kaip gerąją žinią.

Kita vertus, žmogus iš tikro supranta daug apie save, supantį pasaulį, pirmiausia tai, kad viskas tėra spektaklis ir apgaulė. Tačiau tikrąją žinią reikia perskaityti ne pagal tiesioginį turinį, bet tarp eilučių. Tai, kas atsiveria yra tiesa tik imant bendrais štrichais, o pačios detalės, faktai būna dezinformacija ir apgaulė. Pavyzdžiui, iš tikro įmanoma, kad kažkur galaktikoje gyvena nežmogiškos rasės, jos gal net lankosi čia žemėje, tačiau kontaktuose, kuriose dalyvauja ufologija besidomintys žmonės, dažniausiai būna ateiviais apsimetinėjantys apgavikai, kurie užsiima smegenų plovimu. Ateiviu apsimesti labai paprasta, užtenka kompiuteriu nupiešti ateivio atvaizdą, suprojektuoti į sąmonę, telepatiškai „pabendrauti“, suvaidinti kokią nors pagrobimo haliucinozinę psichodramą ir žmogus tampa „tikinčiuoju“ visam gyvenimui. Jam viskas yra labai realu ir tikra, perkalbėti neįmanoma. Jis žino ką iš tikro patyrė ir tai yra „tiesa“. Iš dalies taip, tiesa, tačiau ne tokia, kokia atrodo žiūrint paviršutiniškai. Tiesa – yra tokios technologijos, vadinamos psichotroninėmis, kad šnekėjai su tikrais ateiviais – apgaulė ir spektaklis.

Kad tokias taktikas psichožvalgyba mėgsta naudoti savo operacijose patyriau savo kailiu. Mano laimei – labai greitai supratau, kad tai tik apgaulė ir vaidinami spektakliai, kuriais negalima tikėti. Todėl nekuriu nei ufologinio judėjimo, nei new age sektos, netampu satanistu, neskelbiu gerosios naujienos, nedarau biznio. Man visi tokie žmonės tėra apgauti Targeted Individuals, psichotronikos paveikti žmonės. Žinau vieną dalyką – psichožvalgyba yra tikra, bet ją naudoja valstybės ir valstybes kontroliuojančios organizacijos, kuriems dažnai šios technologijos tampa žaislu bepročių rankose.

Yra ir tikra ezoterika, bet prie jos priėjimo nebūna be tikros iniciacijos į sistemą. Dirbtinis hipostratų atvaras parodo kas iš tikro yra anapus. Kas tai yra paprastam žmogui neleidžiama žinoti, neaišku kiek yra spektaklio ir kiek tikros, pažintos realybės. Atvaro projektorius gali projektuoti į sąmonę ir kompiuteriu sukurtas haliucinacijas, ir tikrą detektoriais surinktą informaciją. Ezoterikai paprastai gauna haliucinacijas, o psichožvalgai tikrą informaciją. Todėl visi ekstrasensai turi labai gerai patikrinti kas iš tikro yra jų ekstrasensoriniai fosfenai – beobjektinės tik galvoje esančios haliucinacijos ar tikra, detektoriais surinkta informacija.

Psichožvalgybos technika labai galinga ir pavojinga. Tikiuosi, kad ji ne vien bepročių rankose. Yra tokių galimybių, kad pavyks užmegzti kontaktus su pozityvia grupe ir apie tai parašyti vėlesniuose įrašuose.

Kaip dekonstruoti slaptą planą

Pats geriausias būdas pažinti kito žmogaus vidų yra kalba. Taip yra todėl, kad ji aprėpia beveik visas žmogaus galimybes. Žinant gramatiką kaip visumą ir žodyną kaip visumą galima numatyti beveik bet kokį žmogaus sąmonės judesį, ypač kai šis abstraktus žinojimas papildytas kokio nors konkretaus žmogaus psichologinėmis savybėmis. Šis numatymas kartais vadinamas mentalizmu, apie kurį jau esu rašęs kitur. Paprasta lingvistika gali atrodyti nuobodi ir neįdomi, bet kai supranti, jog tai galingas mentalizmo įrankis – viskas pasikeičia. Nori pažinti kito žmogaus galimybes – turi pažinti kalbą.

Tačiau šis pažinimas nėra padrikų faktų žinojimas; reikia turėti sistemą ir tą sistemą sujungti į bendrą vaizdinį, kuris aprėpiamas vienu ėjimu. Tam reikia visos gramatikos ir viso žodyno. Beveik visos Indo-Europiečių kalbų gramatikos sudarytos iš vyksmų, daiktų ir apibūdinimų gramatinių struktūrų, kurie išdėstomi nuosekliai, linijiniu būdu. Visas galimybes galima sudėti į pagrindinį paveiksliuką, ir analizuojant išeinančias sekas, jame valdyti slankiojantį žymeklį, kuris turi sustoti toje vietoje, kokia nustatoma gramatinė struktūra. Jokia sąmonės gramatika negali išeiti už šio paveiksliuko ribų.

Kita schema yra žodynas. Jį irgi reikia padalinti į segmentus ir, analizuojant šnekos žodyną, žiūrėti kokio segmento žodžiai naudojami dažniausiai. Visą žodyną galima padalinti į tokias dalis:

a) Geosfera – kontinentai, kalnai, lygumos;

b) Hidrosfera – vandens telkiniai;

c) Atmosfera – vėjas, debesys, dangus;

d) Biosfera – augalai, gyvūnai;

e) Antroposfera – žmogus, socialiniai junginiai;

f) Technosfera – dirbtiniai dariniai, miestai, susisiekimas, technika;

g) Vietinis kosmosas – kalendorius, žvaigždynai;

h) Visata – žvaigždės, ūkai;

j) Metafizinis žodynas – Dievas, Šaltinis, transcendencija, materija.

Matome, kad žodynas dalinasi į dvi pagrindines dalis – gyvą pasaulį ir negyvą. Toliau negyvas pasaulis dalinasi į natūralų ir dirbtinį. Gyvybė turi kūnišką aspektą ir psichinį. Naudojant šitas rubrikas, galima susiklasifikuoti visą žodyną, 100 000 žodžių, ir pavaizduoti jį viename paveikslėlyje. Tada, judant po šį paveikslėlį slankikliu, matyti visas galimybes ir nustatyti kokią nors konkrečia realizaciją, siekiant suprasti, kas už tos realizacijos stovi. Padalinus viską į 500 žodžių lenteles, gaunama 80 lentelių daiktavardžiams ir 80 lentelių veiksmažodžiams, ir tai praktiškai visų kalbų žodynų branduolys – 80 000 žodžių. Šį žodyną padalinus į 20 segmentų, kiekvienam iš jų tenka po 4 000 žodžių, kuriuos galima sugrupuoti pagal tikrovės fragmentus.

Žmogaus vidinėje sąmonėje eiliškumas toks: mintis, gramatinė struktūra, žodynas ir išeinanti seka, kokia nors lingvistinė realizacija. Ši realizacija reikalinga psichožvalgybai, kuri leidžia pamatyti vidines žmogaus mintis ir nuspėti bet kokią minčių eigą. Kuo daugiau informacijos apie žmogų turi, tuo tai lengviau. Kadangi pati kalba yra visa permatoma, nes joje nėra jokių paslapčių, tai permatomas tampa ir žmogus, nes lingvistinė sąmonės struktūra yra skylėtas tinklas, už kurio nėra nieko, ko nebūtų įmanoma suprasti. Todėl šio tinklo supratimas labai svarbus dviem tikslais: psichožvalgybai ir žmogaus valdymui. Juo labiau, kad kiekvienas žmogus privalo kalbėti ir rodyti savo sąmonės turinį, o tai yra turtingas šaltinis.

Labiausiai domina kiekvieno žmogaus aktyvumas, kuris gali būti socialinis arba kalbinis. Tačiau joks aktyvumas neatsiranda be viešo arba slapto plano, kuriuo žmogus arba žmonių grupė siekia kokio nors tikslo sau ir kitiems. Mentalizmas yra geras šio plano išsiaiškinimo būdas. Viskas prasideda nuo minčių, idėjų ir motyvų. O motyvai šiame pasaulyje dažniausiai labai primityvūs – turtai, valdžia ir t.t. Ir kiekvieno aktyvumo planas – pasiekti šiuos ir panašius tikslus, pasinaudojant kitais žmonėmis. Todėl vertinat slaptą planą (Agenda), visada reikia žiūrėti ar jis naudingas, ar ne, moralus, ar nemoralus.

Visi konspirologai naudoja būtent šią sistemą. Stebi veiklą, išeinančias sekas (propagandiniai tekstai, filmai) ir rekonstruoja slaptos ar viešos organizacijos slaptą planą, ir šį planą viešina rodydami jo žalą žmonijai. Pavyzdžiui, globalistų sąmokslą sumažinti žmonių skaičių iki 1 milijardo. Juk tai akivaizdus suokalbis, pagrįstas slaptu planu ir atvirai ar slaptai, per savo veiklą, globalistai šį planą viešina arba sprendimais realizuoja. Iš šios veiklos galima labai lengvai nustatyti pagrindinę mintį, idėją ir motyvus. Visų pirma tai, kad jie šią planetą laiko tik savo nuosavybe, nors ji priklauso visiems.

Dažniausiai slaptas planas būna tik toks kiauras, permatomas lingvistinis tinklas, už kurio geriausiu atveju dar stovi kokia nors žmogaus psichologija arba psichopatologija. Su tuo joks protingas žmogus nesitaiksto ir nenusileidžia jokiam suokalbiui, nesvarbu kaip gražiai būtų suokiama. Gramatika – tik ant tikrovės uždedamas šablonas, o žodynas viso labo yra tikrovės dalių pavadinimai. Nei vienoje vietoje joks protingas žmogus nekuria garbinimo stabo, nei gramatikoje, nei žodžiuose. Taip pat nieko nebijo ir niekam nepaklūsta. Bendrai veikti galima tik bendru sutarimu, o tas sutarimas turi būti pagrįstas lygiateisiškumu, nes vertės skalės neadekvatus valdymas visada susijęs su kokiomis nors psichopatologijomis. (Kai kas nors pradeda įsivaizduoti, kad palyginus su kitais turi „stulbinamą vertę“.)

Visos „stulbinamos vertės“ realizuojamos žodyne, naudojant kokį nors kvailą žodį ir jokia sąmonės forma negali išeiti už šio žodyno ribų, nes pavadinimą iš ženklų ir garsų galima sukurti viskam ir iš tikrųjų šie pavadinimai nieko nereiškia. Jie yra tik komunikavimo priemonės.

Vadinasi naudojant veiklos analizę ir psichožvalgybinį mentalizmą, galima nustatyti koks socialdemokratų, „Delfi“, G. Landsbergio slaptas planas ir pan. Visi slapti planai užkoduoti žmogaus psichologijoje ir nubraižytuose paveiksliukuose. Iš esmės, žodynai juda antroposferos ir technosferos schemose, aiškinant, ką jie darys arba ką reikia daryti (ta prasme, „kitiems“), bet tai tik fasadas, kuris slepia paprastą valdžios troškimą, kurį įgyvendinti siekiama pasinaudojant naiviais žmonėmis.

Kaip tapti mentalistu?

Kad būtų galima valdyti žmogų, turi būti atitinkamai sutvarkyta jo sąmonė. Su tokia tvarka galima priversti, įsakyti, paaiškinti, formuoti, suprasti ir t.t. Taip pat ši tvarka sudaro prielaidas psichožvalgybai bei psichologinei telepatijai, nenaudojant techninių priemonių. Žinoma, psichotroninė technika situaciją gerokai pakeitė ir sumažino kalbos reikšmę, tačiau neturint techninių galimybių, galima panaudoti ir šią klasikinę priemonę.

Kalba atspindi socialinius santykius, todėl joje galima įžvelgti vidinės tvarkos skirtumus pagal šį kriterijų. Valdantieji turi vieną kalbą, o paklūstantieji – kitą. Nors tai išryškėja ne ženklų formoje – nors matosi taip pat ir joje – bet turinyje ir dar svarbiau – turinio suvokime. Žodžiai psichiką ragina, verčia, skatina, menkina, naikina, gniuždo, išaukština, giria, gerbia ir t.t. Kai kryptis yra valdžia pavaldiniai, kalba turi išjudinti, priversti, sukurti paklusimo būseną; jeigu kalba naudojama karui, ji priešininką turi išdarkyti, sunaikinti ir pan. Kai kryptis yra pavaldiniai pavaldiniai, arba pavaldiniai valdžia, kalbos tvarka rodo paklusnumą, nusižeminimą, supratimą, pasiruošimą, parengtį.

Pavaldiniai tarpusavyje keičiasi informacija, vertina, atsiveria ir pasako ką galvoja „iš tikro“. Šios vidinės tvarkos būsenos rodo, kad turinys ne tik išreiškia arba atveria, bet ir primeta valdžią arba sukuria paklusimo afektą. Todėl ji yra vergovinės santvarkos pagrindas. Ši vergovė pagrįsta F. Nietzsches atskleistu aktyviuoju kalbos aspektu. Pasak jo, aktyvumas yra arba pozityvus, arba negatyvus. Pozityvus yra veiksmas, o negatyvus – reakcija. Veikia – aristokratija, reaguoja ir paklūsta – liaudis.

Informacinės visuomenės laikais, socialinės situacijos gerokai pasikeitusios, tačiau ši likutinė lingvistinė semantinė priklausomybė smegenyse nepakitusi ir naudojama filologiniam banditizmui, būdingam tam tikram sluoksniui, kurį galima vadinti filologiniais „forsais“ arba „marozais“, kurie „ieško zaceppo“, kad galėtų patreniruoti savo kumštį. Tokie, pvz., yra propagandos ministerijos „žurnalistai“.

Be aktyviosios kalbos funkcijos, yra žvalgybinė funkciją, kuri leidžia iškelti į atvertį sąmonės turinį, jį išnagrinėti ir suprasti. Tai pagrįsta kalbinės psichologijos principais, kurie formuoja tai, kaip išreiškiamas išorinis ir vidinis turinys. Kadangi mąstymas glaudžiai susijęs su kalbos formomis, kurios formuoja arba išreiškia psichikos turinį, tai ji labai svarbi psichologiniam apibūdinimui. Žvalgyba ir telepatija pagrįsta tipiškų reakcijų žinojimu, kurios susietos su konkrečiu sąmonės turiniu ir visada tokios pačios. Pvz., nacionalistui tai yra „patria“ grupės elementai, globalistui „pažangos“ grupės elementai, kurie būtinai griauna tradiciją ir t.t.

Kiekvienas kiek labiau prasilavinęs žmogus priešinasi tokiems paaiškinimams, nes būti suprantamu – nemalonu. Tad be „tikros absoliučios įrodytos teorinės tiesos“, elementai papildomi „manevro“ elementais, kurie skirti maskuotei arba klaidinimui. Kad ir ką žvalgyba fiksuotų „aš visuomet – ne toks“, visuomet „kažkas daugiau“ ir „galite net nesivarginti“. Tačiau tai, kaip pasakytų anglas, yra „wishful thinking“.

Šiais principais remiantis, galima sukurti pseudotelepatijos sistemą, kai žinai vidų net neturėdamas kalbinių išraiškų, nes mąstymas – kaip rodo išvardinti argumentai – yra pagrįstas stereotipinėmis reakcijomis. Nesunku suprasti kokios situacijos žmogų džiugina, kokios liūdina, kokios sukelia neapykantą. Kadangi psichika susilydžiusi su kalbinėmis formomis, kiekviena iš šių būsenų turi savo žodžius ir kalbą. Jeigu pavyzdžiu imtume protą, tai teorijos (kurios visiems yra „absoliuti įrodyta tiesa“), taip pat stereotipinės, visiems žinomos, ir turint pilną sąrašą – išrinkti stereotipų variantus nesudėtinga.

Propaganda yra tipiškas šiuolaikinis atvejis, kai praktikoje panaudojami aktyvieji ir žvalgybiniai kalbos elementai. Tai nesunku patikrinti patyrinėjus pagrindinius valdžios propagandinius tinklalapius. Juose akivaizdžiai matoma psichologinė žvalgyba kaip „runkelių“ mąstymo šimtaprocentinis supratimas ir tokio supratimo demonstravimas pranašumui įtvirtinti. Ir panaudojama psichologinio pavergimo sistema, kuriai paminėtos kalbos galimybės yra idealios. Visų pirma trūkumų ieškojimas ir jų išryškinimas, vienos, savo perspektyvos kalimas į galvą, standartų nustatinėjimas ir galų gale – dezinformacija ir melas, primetant išgalvotas savybes arba išfantazuotus, tendencingai pateiktus įvykius.

Pereinant konkrečiai prie kalbinės tvarkos formų, pradėti galima nuo tokių apibendrinimų. Kalba nėra begalinė, nes turi ribotą žodžių ir gramatikos formų skaičių. Kalba nėra objektyvi, nes visada sujungta su psichologinių iškraipymų sistema. Todėl veiksmai ir reakcijos nėra bejausmiai ir telepatijoje visada svarbu nustatyti/žinoti iškreipimo koeficientą. Labiausiai iškreipti, pvz., yra žemesnės klasės keiksmažodžiai, matomi iš aukštesnės klasės perspektyvos. Į juos aukštesnė klasė turi stereotipinių reakcijų sistemą. Beje, šis iškreipimas yra labai mįslingas, nes nurodo į technologinės arba biologinės telepatijos hipotetines galimybes, su kuriomis valdoma visa žmonių rūšis.

Kiekvienoje kalboje yra trys pagrindinės lingvistinės formos: daiktai, vyksmai ir jų apibūdinimai. Pvz., „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ talpina apie 80 000 žodžių. Padalinus juos į dvi dalis pagal nurodytas kategorijas gaunama 40 000 žodžių „daiktams“ ir 40 000 žodžių „vyksmams“.

Proporcijos persiskirsto todėl, kad kiekviena ši kategorija turi dar ir apibūdinimus. Iš daiktų grupės apibūdinimams galėtume skirti apie 15 000 žodžių, o iš vyksmų – 10 000 apibūdinimų. Tad gauname 25 000 daiktų, 15 000 daiktų apibūdinimų, 30 000 vyksmų ir 10 000 vyksmų apibūdinimų. Situaciją palengvina dar ir tai, kad viskas yra arba vyksta ribotame pasaulyje, sudarytame iš substancijos, ryšių, judėjimo, erdvės ir laiko. Ir žmonės realiai savo buityje naudoja dar mažiau žodžių, o visas rinkinys egzistuoja tik žodynuose.

Šitokie žodžių rinkiniai mąstymo surenkami susidūrus su kuo nors išoriniame arba vidiniame pasaulyje. Pagrindinis minties turinys sudarytas iš ženklų ir reikšmių erdvinio sujungimo mąstyme (mintyje). O išorinėje kalboje tai yra sekų generavimo galimybės monologiniuose arba dialoginiuose šnekėjimuose.

Be žodyno kategorijų yra gramatinės formos, kurios įdomiausios ir reikšmingiausios yra vyksmų struktūrose. Pirmiausiai tai yra vyksmų laikų sistema, leidžianti išskirti požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį, kurie yra pagrindinės psichologinės sąmonės būsenos sukuriančios atminties ir atsiminimo reiškinius, suvokimą čia ir dabar bei prognozę, spėjimą, numatymą arba „aiškiaregystę“.

Turint visa tai galvoje ir pridėjus prie to morfologinę psichikos sandarą, galima tapti tikru „mentalistu“ ir pusiau telepatu. Tereikia išmokti mąstyti šiais principais ir aktyviai kaupti patirtį bei informaciją apie žmones.

Iš viso to, kas pasakyta galima saviugdai panaudoti tokius reikalavimus:

1) plėsti kalbinių formų kiekį,

2) mažinti iškreipimo koeficientą paklusnumą primetančiuose žodžiuose,

3) tobulinti psicholingvistinės žvalgybos metodus,

4) kaupti kuo įvairesnę patirtį,

5) netapti vergovinės žodienos mase,

6) vystyti nekalbines sąmonės formas, pavyzdžiui, išplečiant vaizduotės galimybes,

7) nebijoti pauzės programavimo, o jeigu ji yra, perkelti dėmesį į tas psichikos formas, kurios yra laisvos,

8) išplėsti minties formas ir minties vaizdus,

9) išplėsti dėmesio aprėpiamų detalių kiekį,

10) neapdairiai nedemonstruoti savo sugebėjimų,

11) visuose tekstuose žiūrėti kokios sąmonės formos slypi už žodžių-ženklų.