Sątvaro koordinačių sistema

Prie savo išleistų trijų „Filognozijos pradmenų“ knygų, noriu paviešinti sątvarologijos schemą, kuri įeis į ketvirtą knygą, kuri bus ankstesnių papildymas. Ši schema yra psichovektorių ir daugtūrių koordinačių sistema, kurioje galima daryti sątvaro struktūrų jungimo figūras ir rinkti pagrindinių klasifikaciją. Koordinačių sistema sudaryta iš 4 taškų ABCD, kurie gali būti sujungti 6 būdais. Šie taškai yra keturios sąmonės, kurios sudaro sątvaro karkasą. Jos yra A – kognityvinė sąmonė, B – juslinė sąmonė, C – kūno sąmonė ir D – emocinė sąmonė. Yra tokios centrinės ašinės jungtys AB – protas ir pasaulis, CD – kūnas ir emocijos. Taip pat yra išorinė struktūra, kuri apgaubia vidines ašis ir jungia tiesiogiai sąmones ne per vertikalų-horizontalų kelią. Išskiriu tokius darinius, kurie yra be sumatų ir sumantų klasifikacijos. ABD – bekūnis daugtūris, su emocija; ABC – kūniškas daugtūris, be emocijų; CDB – emocinis veikimas be proto; ADC – susirūpinusio svarstymo būsenos daugtūris. Kiekvienas koordinačių galutinis taškas yra paslankus ir juda sumatų erdvėje, kurie klasifikuojami ir jungiami į struktūras. Stipriausios padėtys, kai visi taškai susijungia į tieses, kurios yra visų sumatinių komponentų sujungimas į bendrą veiksmą, kurios nors ašies pagrindu. Tokių ašių yra šešios a, b, c, d, e, f. Pavyzdžiui emocinis kalbėjimas yra a ašyje, kur taškų konfigūracija yra ADCB. Ir paskutinis paaiškinimas yra sumatų klasifikacija kiekvienoje iš 4 sąmonių, kurią galima daryti taip A1, A2, A3, A4, A5 ir t.t. Galimi ir kiti variantai.

daugturis

Įvadas į psichovektoriaus sąvoką

Labiausiai į akis krintanti psichinio pasaulio savybė yra jo nenutrūkstamas judrumas, kuris reiškiasi kaip informacijos poslinkis. Poslinkis įveda skirtumą tarp vieno taško ir kito, kuriuos galima sujungti kryptiniu vektoriumi. Šią psichikos savybę patogu vadinti psichovektoriumi ir laikyti pagrindine žmogaus sąmonę apibūdinančia charakteristika. Nėra žmogaus neturinčio vienokio ar kitokio psichovektoriaus, negana to, tai būdinga visam gyvajam ir negyvajam pasauliui. Savo rūšies psichovektorius turi gyvūnai, o daiktus apibūdina daiktovektoriai, kurie yra kažkas panašaus į daikto „psichiką“. Daiktovektoriai nėra vien judėjimo ar jėgos vektoriai, šio termino prasmė daug platesnė, artimesnė psichinių sąveikų pasauliui, nes jų pagrindas yra gelmėje esanti visų dėsnių visuma, kuri charakterizuoja tai, kaip daiktas pasirodo sąmonei.

Kiekviena psichika turi pagrindinį išeinantį psichovektorių ir didelį skaičių kanalų, kuriuose surinkinėjamos realizuojamų psichovektorių charakteristikos. Visa kanalo struktūra sudėtinga, o tas variantas, kurį pateikiu yra labai supaprastintas. Kanalas realizuojamas pradedant nuo kokios nors išrinktos logikos, kuri lokalizuota vienoje ar kitoje psichinėje funkcijoje. Išrinkus logiką, jai suteikiama energija, reikalinga kanalo psichovektoriaus projekcijai. Išrinkus logiką ir paskyrus energiją psichovektorius turi būti surištas, suteikiant jam psichoformines ir lingvoformines charakteristikas, tinkamas vidinei ir išorinei sąmonės fenomenologijai. Atlikus visus šiuos paruošiamuosius darbus eina paskutinė stadija, vadinama psichovektoriaus sklaida. Psichovektoriai skirti kitiems žmonėms, kurie turi psichologinį imlumą tokiam poveikiui. Psichovektoriai gali veikti žmogaus protą, emocijas, atmintį ir t.t. Tam reikalingas gebėjimas suprasti tai, ką psichovektorius perduoda.

Skirtingi žmonės, taip pat jų grupės, paprastai turi priešingos krypties psichovektorius ir yra konflikto situacijoje. Konfliktas verčia kariauti, naudojantis visais psichiniais ir technologiniais resursais. Kiekvieno žmogaus tikslas yra besipriešinančio psichovektoriaus apsukimas, paverčiant jo psichovektorių savo psichovektoriaus pratęsimu. Tokio triuko sėkmė priklauso nuo galios, nuo sugebėjimo surinkti galingą logiką, sukoncentruoti didelę energiją ir ją paskleisti. Galia pradeda kauptis iš pradžių nuo nedidelių pergalių, kurios leidžia surinkti savo „komandą“, kuri savo ruožtu dirba savo vietose, pratęsdami psichovektorius naujai prijungtais žmonėmis, kurie sutinka sekti pagrindinį psichovektorių. Čia galimybių yra daug ir ne visos jos būna nuoširdžios, nes viliojama ne vien protu, bet ir karjeros galimybėmis, turtu, patogiu gyvenimu, privilegijomis ir pan. Už visas šias dovanas tereikia paklusti, atidirbant ideologiniame fronte.

Šis principas galioja ne vien kasdienybėje ar darbuose, bet ir kuriant civilizacijos pamatus. Šiuo atveju psichovektorius sujungia taškus, vadinamus teorija ir technologija. Psichovektoriaus šaknis yra „teorija“, aiškinanti žmogų ir pasaulį, kurią pragmatizavus sukuriama „technologija“, kaip įrankis skirtas siekti kokiam nors tikslui. Technologija gali būti dviejų rūšių: suteikianti formą, bet nerezultatyvį ir suteikianti formą bei rezultatyvi. Senovėje buvo naudojamos maginės ir okultinės teorijos, kurios kai kuriais atvejais tapo didelių religinių judėjimų pamatu. Didžioji istorijos dalis buvo formuojama tokių psichovektorių, kurie išliko nepakitusiomis formomis iki šių dienų. Kita didelė psichovektorių atšaka yra mokslinės teorijos, paverstos formą suteikiančiomis bei rezultatyviomis technologijomis. Rezultato siekia visi, tačiau efektyvumu mokslui prilygti negali niekas; visi nemoksliniai psichovektoriai yra tik formos nešėjai, kurie įdeda į sąmonę pavidalus, neatitinkančius tikrovės sandaros.

Kiekvienoje psichovektoriais pagrįstoje sistemoje yra hierarchija, reiškianti, kad yra galingiausi psichovektoriai ir silpniausi psichovektoriai, tarp kurių įsiterpia tarpinė grandis. Kažkokia dalis yra „laisvųjų“ sąmonių, kurios įmestos į tokią aplinką, kurioje iš visų pusių vyksta „puolimas“, savo tikslu turintis tave asimiliuoti, paversti savo resursu. Laisvosioms sąmonėms sukuriama tokia aplinka, kurioje visos galimybės yra griežtai kontroliuojamos ir pakištinės, nes jeigu žmogaus netenkina mokslinis pasaulėvaizdis ir jis siekia alternatyvų, randa ne tikrą alternatyvą, bet pakištą iš to paties centro. Tikslas yra neleisti žmonėms susikurti savo individualaus kelio, kuris vestų į tikrą išsilaisvinimą; visi pakišti variantai nukreipia nuo to į klystkelius, kuriuose žmogus klaidžioja visą gyvenimą, švaistydamas savo galimybes.

Žmonių psichovektoriai skirstomi į labai smulkius, buitinius ir į civilizacinius, valdančius visą planetą. Civilizaciniai psichovektoriai turi būti galingi ir asmeniškai, ir turi turėti didelę armiją aptarnaujančio, pagalbinio personalo, kurio darbas daryti poveikį žmonių sąmonėms, paverčiant juos paklusniais įsakymų vykdytojais. Tam pasitelkiami įvairūs propagandiniai triukai, kuriama „tiesos“ diktatūra, kuri sąmonėje sukuria galingą iliuzijos matricą. Reikalaujama paklusti ne fiureriui, bet tiesai, kurią fiureris turi ir valdo, nes tiesai „turi būti paklūstama“. Jeigu nepaklūsti tiesai, tampi melu, netiesa, pasidarai netikras ir nieko vertas. Tačiau „tiesa“ yra iliuzija ir kalėjimas, visų prima todėl, kad jos niekas neturi, naudojamos tik imitacijos, kurių tikslas įstatyti sąmonę į paklusimo matricą įsivaizduojant, kad paklūstama kažkam aukštesniam.

Žmogus gimsta su tuščia sąmone, kuri užpildoma iš aplinkos gaunama informacija. Šią valdant galima formuoti sąmonių vystymosi kryptis. Tai, aišku, nėra taip paprasta, nes neįmanoma žmogaus įstatyti į 100 proc. virtualią realybę. Žmogus tiesiogiai susidurdamas su pasauliu gauna informacijos, kuri pradeda konfliktuoti su smegenų plovimui naudojamu pasaulio vaizdu. Natūraliai kyla abejonė, verčianti pačiam tyrinėti aplinką ir daryti savo išvadas, neatiduodant šios privilegijos kitiems. Kai laisvas žmogus pamato per daug tikro pasaulio, tampa pavojingu sistemai, nes jo galvoje būna subyrėjusi visa propagandinė matrica ir jis žino didesnį procentą tikrosios realybės. Tokie žmonės paprastai išstumiami į užribį, izoliuojami, išjuokiami, apšmeižiami ir kitais būdais nukenksminami bandos akyse.

Civilizacijų pradžios dažnai siejamos su tam tikrais įvykiais ir žmonėmis, kurie laikomi civilizacijos steigėjais. Situacija paprasta nebūna, istorinių šaltinių trūksta ir tai dabartį pasiekia tik neįrodomų legendų pavidalu. Tačiau principas lieka tas pats – visi procesai turi turėti savo pirmuosius judintojus, kurie įrašyti į civilizacijos matricos algoritmą. Kiekvienas vėliau gimęs žmogus verčiamas civilizaciją garbinti įkūnytą tokiomis kertinėmis istorinėmis figūromis. Taip yra todėl, kad civilizacija turi turėti savo simbolius, nes ši pati sąvoka būna dabartyje išsklaidytą į daugybę daiktų, procesų ir veiksmų, kuriuos garbinimo objektais paversi labai sunku. Steigėjo turėjimas šią problemą išsprendžia, ir jis arba išgalvojamas, jeigu nėra šaltinių, arba paimamas tikras.

Taigi psichovektorių turi atskiras žmogus, žmonių grupės, organizacijos, valstybės ir net visa civilizacija. Norint perprasti šių psichovektorių principus, reikia mokėti pažiūrėti į juos iš šono, kaip išoriniam stebėtojui. Taip pat reikia treniruoti savo psichikos atsparumą išoriniam poveikiui, kad net galingi civilizaciniai vektoriai ir matricos nesugebėtų tavęs įrėminti lingvoforminiuose ir psichoforminiuose ideologiniuose kalėjimuose. Bet reikia žinoti, kad valstybės organizacija tokią būseną laiko pavojinga, todėl labai lengva tapti jos persekiojimo taikiniu. Norint padaryti kultūrinio ar civilizacinio masto pradžią, reikia turėti labai galingą psichovektorių, o tai beveik neįmanoma, nes jeigu esi žemuose socialiniuose sluoksniuose tavo idėjas paprasčiausiai pavagia. Todėl patartina tokių idėjų nedemonstruoti net mintyse, nes mintys žiūrimos kaip filmas televizoriuje.

Reikia stengtis, kad sąmonė išliktų kuo švaresnė, nes gyvename informacinių šiukšlynų pasaulyje, kurio tikslas galvoje sukelti chaosą užtvindžius ją beverte informacija. Siekiant perprasti civilizacinio masto psichovektorių reikia mokėti atskirti pagrindinius dalykus nuo šalutinių ir pamatyti pačią esmę. Iš pradžių gali pasirodyti, kad pasaulis chaotiškas ir nepatvarus, tačiau iš tikro tai tik paviršius, viskas reglamentuojama pagal labai griežtą tvarką, kuri visus individualius psichovektorius sustato į jiems parinktas vietas. Atskirą psichovektorių reikia suvokti platesniame kontekste, nes iš tikro savarankiškai veikiančių šioje planetoje nėra nė vieno žmogaus. To galima nesuprasti, tačiau tai nereiškia, kad tavo gyvenimas neturi šeimininko, kuris primeta savo pasirinkimus.