Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (4)

Nuo paskutinio reportažo apie saugumo žvalgybinę operaciją praėjo daugiau negu mėnuo. Vertinant dabartinę situaciją galima sakyti, kad Kaišiadorių draugovininkų grupuotės šiek tiek apsiramino, tačiau savo operacijos nenutraukė ir artimiausiu metu nesiruošia nutraukti, nes per daug yra pastatę ant kortos. Tai yra jų viso gyvenimo operacija, nuo kurios sėkmės priklauso ne vien jų asmeninis likimas, bet ir daug daugiau. Todėl nepaisant beviltiško įklimpimo ir neturėjimo jokių teisėtų ėjimų, užsispyrimas nė kiek nesumažėjęs. Galimybių nėra, bet yra noras, deja didesnis už galvą. Išaiškėjo kai kurie dalykai, į kuriuos šiame įraše noriu atkreipti didesnį dėmesį, nes jie atskleidžia planetos paslaptį iš plačiausio įmanomo konteksto. Draugovininkai ir jų šeimininkai apsimeta, kad žino daug, gal net bando pavaizduoti, kad žino viską, deja greičiausiai taip nėra. Jų gyvenimo nesėkmės kelyje laukia ne viena staigmena ir ne vienas praregėjimas.

intTai, apie ką šiame reportaže nusprendžiau pakalbėti, galima įvardinti vienu žodžiu – „santvarka“ kurioje gyvename. Tai ne oficiali santvarka ir ne ta, kuri propaguojama per ekranų lentas, tai santvarka pamatyta savaip, nuėmus visų smegenų krušimų uždangas, už kurių slepiasi tikras gyvenimas. Pagrindinis kriterijus pagal kuri vertinama tvarka yra leidžiamas veiklos mastas, kuris sudaro sąmonės horizonto apskritimą. Yra labai maži apskritimai, kurie apima tik vietinių bendruomenių gyvenimus ir labai dideli. Didžiausi išeina už šitos planetos ribų. Tuo gali būti sunku patikėti, nes tai nėra oficialiai leidžiamas žinojimas, tačiau planetoje gyvena labai daug žmonių, kurie su tuo yra tiesiogiai savo gyvenimuose susidūrę. Dažnai miniu „atitrūkusią civilizaciją“, kuri disponuoja sąmonės valdymo technologijomis, beveik esu tikras, kad ši civilizacija yra ne šios planetos. Ją sąlygiškai vadinsime PK (planetų konfederacija), kuri valdo daugelio planetų sistemą.

Vienos planetos masteliu yra minimalus horizonto apskritimas, kuriame įrėmintas žemiausios klasės žmogus, yra didesni apskritimai, kurių darbas kontroliuoti didesnes tokių mažų žmonių grupes. Vienas iš jų yra lokalinės draugovės, kurios kontroliuoja vietines bendruomenes ir valdo jas su sąmonės užgrobimo technologijomis. Jie aišku tai daro ne savo valia, nes turi daug aukščiau stovinčius šeimininkus. Elitui priklauso supervalstybės, kurios pasidalinusios planetą į keletą apskritimų ir konkuruodami tarpusavyje juos valdo. Tai vyksta ne vien per organizaciją ir jėgos panaudojimą, bet ir per žvalgybinius kompiuterius, į kuriuos įjungti visi pavaldūs žmonės. Tačiau tai ne viskas, nes planetos masteliais yra maksimalus mastas, apimantis visą planetos sferą – tai yra pagrindinis planetą kontroliuojantis psichotroninis superkompiuteris, kuris priklauso ne šios planetos „administracijai“, bet PK (planetų konfederacija). Planeta savo santvarkos pati pasirinkti neturi teisės, visas gyvenimas kontroliuojamas iš už planetos ribų.

Kiekvienas horizonto apskritimas turi savo pasaulį arba tas žinias, kurias leidžiama turėti – kuo horizontas mažesnis, tuo žinių kokybė prastesnė, o horizontui plečiantis, žinių kokybė auga. Aukščiausia kokybė yra planetų konfederaciją valdančiame centre. Tad paėmus mažiausią žmogų ir pažiūrėjus į jo sąmonę per psichotroninius kompiuterius iš planetų konfederacijos centrinės sistemos, ta sąmonė beveik mikroskopinė, žinojimo kokybė minimali. Nors tie pasauliai gali iš pažiūros atrodyti gražūs, bet skirtumas toks didelis, kad jis prilygsta skirtumui tarp žmogaus ir gyvūno intelekto. Protingiausi planetos žmonės, žinoma, yra daug protingesni, tačiau jų lygis vis tiek neprilygsta kosminių civilizacijų atstovų protams. Yra ir kita medalio pusė – tai ne tikros žmogaus galimybės, bet labai apribotos, nes žmogus į tą mikroskopinį horizontą yra suspaudžiamas prievartiniu būdu ir išlaisvintas jis gebėtų daug daugiau. Deja tai neleidžiama, nes planetų konfederacijoje griežta kastų sistema ir žemesnių kastų paskirtis – tarnauti aukštesnėms kastoms. Planetų konfederacijai priklauso tūkstančiai planetų, kurios visos suskirstytos į kategorijas arba kastas. Žemės planetos gyventojai (valdytojai) priklauso Vašėjų kastai, kuri PK hierarchijoje yra labai žema. Tai galima vertinti vien iš to, kad neturimas nuosavas kosminis transportas, o populiacijai net neatskleidžiama žinoti tikros kosminės civilizacijos paslapties, kuriai priklauso žemės gyventojai. Vašėjus galima vadinti planetos aristokratais, visi, kas nėra aukšto socialinio statuso – yra biorobotai, Vašėjų vergai. Žemė tikrai nėra joks rojus, nes jos santvarka labai žiauri, ją valdo žiaurūs žmonės ir apstu gyventojų, kurių gyvenimai buvo sugriauti surežisuotais tragiškais likimais. Jie nėra dėl nieko patys kalti, nes vergų sąmonės tiesioginiu valdymu valdomos su psichotroniniu kompiuteriu. Aišku, Vašėjai patys paklūsta aukštesnei valdžiai ir dažnai jų pasirinkimas labai nedidelis, nes jie privalo vykdyti visus PK įsakymus.

PK vienas iš pagrindinių ginklo rūšių su kuriuo valdomos įvairios gyvybės formos ir rūšys yra psichotronika. PK turi pagrindines korporacijas, kurios užsiima tokių technologijų vystymu ir pardavinėjimu. Tos korporacijos naudoja labai pažengusį sąmonės mokslą, kuris seniai atskleidęs gyvybės paslaptį ir ja gali pasinaudoti valdymo technologijų konstravimui. Tos PK korporacijos turi savo padalinius ir žemėje, kurie aprūpina technologijomis vietinę rinką, aptarnauja Vašėjus – gamina implantų matricas ir jų valdymo kompiuterius. Nors žemės tarnybos šiais kompiuteriais naudojasi, jie nėra jų nuosavybė, taip kaip planeta nėra Vašėjų nuosavybė, visa technika priklauso psichotronikos korporacijomis, o kiti yra tik klientai ir vartotojai. Tai yra, į visus planetas valdančius psichotroninius kompiuterius yra slaptas įėjimas, iš PK centrinės sistemos ir per juos kontroliuojama pati planeta. Kadangi PK planetos valdomos psichotroniniu būdu, pagrindinė jėgos struktūra yra psichotronikų tarnyba, kuri gali turėti įvairias formas – nuo „policijos“, žvalgybos, iki kariuomenės, kurios padeda valdyti planetas karine jėga (esant reikalui). Psichotronikas savo galvoje turi psichotroninį modulį, kuris priklauso PK ir per centrines sistemas, gavęs leidimą prisijungia prie visų planetos kontrolės priemonių, per kurias gali rinkti informaciją arba daryti poveiki.

Gali atrodyti, kad šis modulis didelė galia ir labai didelis turtas, todėl nežinančių tikros padėties gali nutįsti labai ilga seilė modulį pasisavinti, tačiau visi moduliai yra PK nuosavybė ir jokia vietinė civilizacija neturi teisės į jokią savivalę. Visi PK moduliai ir centriniai kompiuteriai yra sujungti „kosminiu internetu“ su centrine sistema, iš kurios gauna komandas, duomenis ir įvairius darbui dirbti reikalingus režimus. Kiekvienoje planetoje galima sakyti yra vietinis psichotronikų garnizonas, kuris dirba per CK ir jo dėka, kadangi juo piešiama žmonių sąmonė – gali tapti jiems pilnais transcenderiais. Psichotroniniai moduliai dirba tinkliniu režimu, nuolatos keisdamiesi informacija ir sudaro psichožvalgų sąmonių kolektyvą. Psichotronikai gali būti vieši, pakankamai aukštame range, kuris turi leidimą žinoti paslaptis, kiti dirba įvairiose struktūrose ir organizacijose po priedanga. Imant visą PK kariuomenę, joje psichotronikų yra apie 15 milijardų, vietinėse planetose dirba daug mažiau ir išrenkami dažniausiai iš vietinių gyventojų, kuriuos psichotronikos korporacijos ruošia šiam darbui nuo gimimo – tai yra, jie visą gyvenimą yra integruotos sąmonės. Yra įvairūs psichotroninių modulių modeliai, tačiau dirbti ant planetos paviršiaus su planetos CK (centrinis kompiuteris) naudojamas tai planetai pritaikytas tipas. Aukšto rango modulį turi ne daug kas, paprasti gyventojai nešioja paprastas sąmonių programavimui pritaikytas sistema.

Šita situacija mikropasauliuose gyvenantiems žmonėms gali būti šokas, tačiau tokia yra realybė. Visuomenėje vykdoma daug žiaurių eksperimentų ir projektų, vieni kurių reikalingi mokslui, o kiti yra paprasčiausios pramogos. Tokiam likimui išsirenkami specifiniai žmonės pagal duomenų bazių informaciją ir paaukojami. Taip atsitinka ne visiems, nemaža dalis pragyvena ramų visą gyvenimą, tačiau tragiškų likimų procentas visgi yra labai didelis. Deja Vašėjų planeta yra vargo planeta ir tai yra ne tik darbininkams, bet ir aukštesnei socialiniai klasei – net tuo atveju, jeigu jie gauna specialius intelekto modulius. Planeta neišnaudoja viso savo potencialo ir yra suspausta į labai siaurus rėmus, bet taip yra todėl, kad tokia PK politika. Jeigu ji pasikeistų, galėtų viskas būti kitaip, tačiau to nenori daug kas net iš Vašėjų kastos, nes yra pripratę prie tokio gyvenimo, koks buvo tūkstančius metų.

Draugovininkai, tarnaujantys Vašėjams vietiniuose žmonių kolektyvuose, galbūt to nežino ir aukoja savo gyvenimus kvailų žmonių kaprizui, kurį išpildyti neįmanoma. Lietuvos CK prieš keletą dešimtmečių perėjo į netinkamas rankas ir visi mato koks mėšlas iš viso to gavosi – turime žlugusią valstybę.

Vašėjus vykdančius operaciją ir bandančius per paslapčių atskleidinėjimą susikurti kuo didesnę „plūdę“, kad būtų daugiau šansų išsilaikyti paviršiuje, noriu perspėti – bausmė plūdei yra 150 metų tiesioginio valdymo.

Sąmonė ir atmintis

Sąmonė ir atmintis yra du pagrindiniai psichotroninės technikos taikiniai. Kas mafiją domina pirmiausiai priklauso nuo to, koks jos tikslas – sąmonės užgrobimas naudojamas tada, kai norima valdyti žmogų (ir pvz. padaryti kokį nors nusikaltimą, kad po to jį būtų galima apkaltinti), o atmintis domina tada, kai, tarkime, tikslas yra sufabrikuoti bylą, t. y., prisiūti kam nors tai, kas yra padaryta kitų žmonių, tačiau su kažkuo konkrečiai yra noras susidoroti. Valstybės organizacijos, gavusios tokią techniką, įtvirtina savo valdžią visame pasaulyje, ruošdamosi su tokia psichotroninės vergovės sistema, valdyti šimtmečius. Teisė, teisingumas, demokratija išmetami į šiukšlyną, ir visoje planetoje prasideda nauja pasaulio tvarka.

Pagrindiniai atminties principai

Planetoje matoma vis daugiau požymių, kad buvo padarytas proveržis psichotroninės technikos srityje, kuris atveria iki šiol neregėtas žmogaus valdymo galimybes. Nederėtų menkinti pasekmių, kurios neišvengiamos, tokiai technikai atsidūrus valstybės ir, dar blogiau, mafijos rankose. Psichotroninė technika tampa persekiojimo ir susidorojimo priemone, kuriai neįmanoma niekaip realiai pasipriešinti, nes ji valdo pačią žmogaus sąmonę ir priešinimosi galimybę sunaikina pačiose smegenyse. Technologinė vergovė stovi ant slenksčio. Žinoma, galima manyti, kad spektakliai bus vaidinami dar ilgai ir psichotroninės technikos naudojimas bus kažkaip legitimuotas (įteisintas) ir bus vaizduojama, kad ji taikoma tik prieš žmones prasikaltusius sistemai, kuri bus į smegenis įkalta kaip absoliutus gėris. Tačiau ši iliuzija neapgaus nieko – faktas tas, kad psichotroninė technika yra absoliutus blogis ir jokių jos pateisinimų nėra, nes su ja sutrypiama žmogaus sąmonė ir su ja galima ypač sadistiškai išsityčioti iš žmogaus. O tai nėra joks gėris iš principo.

Kalbant apie tokios technikos pritaikymą teisėje, dėmesio centre atsiduria žmogaus sąmonės ir atminties sugebėjimas, tad norint turėti bent kokią galimybę priešintis agresijai, reikia išmanyti apie atmintį ir apie sąmonę.

Sąmonės laukas

Atmintis atgaminama sąmonėje, tad reikia bent šiek tiek nusimanyti, apie sąmonę aiškinančias teorijas. Sąmonės teorijos yra tik hipotezės lygio ir nei viena teorija iki galo nepaaiškina jos prigimties, tačiau jos atspindi bent kai kurias jos savybes. Sąmonė yra kognityvinių ir motorinių funkcijų pagrindas, nes valdo atmintį, mąstymą ir elgesį. Su psichotronine technika užvaldžius sąmonę, galima užgrobti visas šias jos funkcijas, paverčiant žmogų valdomu zombiu, kas paranku, pavyzdžiui, mafijai, kai su kuo nors norima susidoroti teisme.

Dauguma neuromokslo atstovų sutaria, kad sąmonės vieta yra smegenų žievėje, be kurios neįmanomas joks sąmoningas juslinio arba kognityvinio objekto suvokimas. Vieni jų remia tapatumo teoriją, kuri redukuoja sąmonės reiškinius į neurofiziologijos procesus, registruojamus su techninėmis priemonėmis. Dualistinė teorija šiuos du lygmenis išskiria, laikydama, kad neuronų fiziologija yra tik psichinių reiškinių substratas, kurie peržengia fiziologiją, ar kokį nors komputacinį funkcionalizmą, ir vyksta kitame realybės lygmenyje. Dualistinė teorija nebūtinai propaguoja spiritualizmą, laikydama, kad aukščiausia sąmonės forma yra ne materija, bet iš principo nuo jos skirtinga dvasia. Galimas ir kitoks dualizmas propaguojantis įvairias sąmonės lauko teorijas.

Pirmieji tokias mokslines sąmonės lauko teorijas siūlė geštaltinės psichologijos atstovai dvidešimto amžiaus pradžioje, nors jie šio lauko nuodugniau netyrė ir nebandė moksliškai aiškinti jo prigimties. Sąmonės lauko hipotezę kėlė K. Popperis (1993), su šia idėja bandydamas išspręsti suvokimų jungimo problemą. Toliau šias idėjas perėmė Lindhal, Arhem (1994) ir Libet (1994, 1996). Visi šie mokslininkai savo sąmonės lauko teorijos nebandė sieti su jokiu žinomu lauku, ir tikėjo kad šis laukas turėtų būti nežinomos prigimties. Tačiau kiti mokslininkai mėgino tą pačią idėją plėtoti remdamiesi fizikai žinomo elektromagnetinio lauko teorija. Jie teigė, kad smegenyse kuriamas elektromagnetinis laukas yra sąmoningas ir galintis sąveikauti su smegenų neuronais, pvz., mąstymo arba motorinėje žievėje. Svarbiausi šios sąmoningo elektromagnetinio lauko teorijos atstovai yra J. McFadden ir S. Pockett. Dar viena sąmonės lauko teorija yra kvantinė sąmonė, kurios ryšiai pagrįsti procesais kvantiniame lauke, kuriamame neuronų citoskeleto, tubulino, vamzdeliuose. Šios teorijos atstovai yra Penrose, Hameroff ir t.t.

Jų teorija, kaip ir kitos sąmonės lauko teorijos, visuomenei pateikiamos kaip neįrodytos, bet tas faktas, kad yra sukurta ir naudojama psichotroninė technika, kurios galimybės prilygsta vos ne fantastinėms (telepatinė komunikacija, minčių ir vaizdinių implantavimas, atminties fabrikavimas ir t.t.), rodo, kad realiai pasistumta pakankamai toli, tik mokslininkų yra slepiama nuo visuomenės.

Aš ankstesniuose savo įrašuose pasiūliau hipotetinio transneuroninio (luksorinų) lauko terminą, kuris įsipaišo į anksčiau paminėtą sąmonės lauko teorijų grupę, kuri atmeta neuronų fiziologijos ir sąmonės lauko tapatumo idėją ir postuluoja dualizmo principą. Mano idėja remiasi informacijos introjekcija (įtraukimu) į kažkokią smegenyse atsirandančią transneuroninę terpę, kurioje ši išorinė informacija jungiama su vidiniu lauku ir formuojamas subjektyvus vidinis pasaulio ir žmogaus vaizdas. Ši sąmonės terpė yra homogeniška ir izomorfinė, atskirta nuo diskretiškų elektrinių grandinių, tad ji turėtų būti atsipalaidavusi nuo neuroninio substrato ir būti kažkokia mokslui nežinoma holograminė terpė.

Elektromagnetinės sąmonės teorija teigia, kad ši homogeninė terpė yra elektromagnetinis laukas, gebantis savyje suformuoti sąmoningą hologramą, suvokiančią save iš vidaus. Aš linkstu prie minties, kad šis laukas nėra elektromagnetinis – greičiau tai specifinis, mokslui nežinomos prigimties laukas, galintis būti lokalus arba turėti nelokalias savybes.

Šis laukas turėtų būti kuriamas smegenų žievės, kurioje formuojami visi sąmoningi suvokimai. Jame turėtų būti pertvarkoma ir sujungiama visa smegenų žievėje išsibarsčiusi informacija. Ši sistema yra padalinta į akivaizdžią ir neakivaizdžią dalį. Akivaizdus yra paskirų smegenų žievės elektrocheminis aktyvumas, elektrocheminės grandinės, kurios savo elektrinio lauko charakteristikomis perduoda informaciją į sąmonės lauką, nesvarbu koks jis būtų – kvantinis, elektromagnetinis ar kažkokia nežinoma substancija. Neakivaizdi šios substancijos savybė yra ta, kad ji arba pati yra elektromagnetinės prigimties, arba gali sąveikauti su elektromagnetiniu lauku, paimdama iš jo informaciją.

Būtent čia ir atsiveria psichotroninio manipuliavimo galimybė, nes informacija gali būti paduodama ne tik receptorių arba neuronų, bet ir psichotroninės technikos, kuri atitinkamai elektromagnetiniu poveikiu gali formuoti juslinius ar kognityvinius suvokimus: valdyti mąstymą, vaizduotę, atmintį ar kelti žmogui sensorines haliucinacijas ir paskelbti šizofreniku, šitaip eliminuojant iš visuomenės.

Epizodinė atmintis

Kognityvinėje psichologijoje gerai žinomi du pagrindiniai atminties mechanizmai. Tai yra informacijos įrašymas ir jos atgaminimas. Apie šiuos mechanizmus reikia turėti supratimą, nes kriminalistikoje pradėjus naudoti psichotroninę techniką, atmintis bus pagrindinis taikinys: jeigu tyrimą domina tik tikrovė, tai buvusią tikrovę, tiriant psichiką, galima rasti atmintyje. Vaizduojant tyrimo spektaklį, visada taikomasi parodyti, neva nuskaitoma informacija yra paimta iš žmogaus atminties. Tačiau ne kartą rašiau, kad atminties mechanizmai nėra tokie paprasti ir tiesmuki, kad iš jos gautą bet kokią informaciją iš karto būtų galima laikyti patikimais duomenimis. Juo labiau, kad su technologinėmis priemonėmis atmintį galima sufabrikuoti. Todėl šiame įraše parodysiu savo samprotavimus apie tai, kas iš tikro vyksta, kai psichotroninė technika pakliūva į rankas piktavaliams žmonėms, kurių nedomina jokia tikrovė, tik „rezultatas“.

Su šiais atminties mechanizmais žinoma nėra viskas aišku, nes mokslinėje literatūroje skirtoje atminties fenomenui keliamos tik hipotezės, bet šimtaprocentinės teorijos nėra. Kita vertus, taip pat negalima pasikliauti ir mokslininkais, nes tas faktas, kad turima atminties fabrikavimo technika rodo, kad apie atmintį žinoma pakankamai daug, bet yra slepiama nuo visuomenės, kad nežinodami jie negalėtų apsiginti, kai susiduria su mafijos psichotroniniu atminties fabrikavimu. Dėl šios priežasties aš viešinu tik savo samprotavimus, kurie turėtų paskatinti kiekvieną žmogų pačiam introspektyviai ar mokslinėje literatūroje patyrinėti savo atmintį, kad neužkibtų ant išsigimėlių kabliuko.

Pabandysiu kalbėti apie epizodinę atmintį ir pateikti jos veikimo pagrindinius principus. Kad žmogus galėtų naudotis informacija, turi būti sugebėjimas ją įrašyti ir atgaminti. Epizodinės atminties atveju tai yra vaizdų iš sensorinės (lot. sensus – juslė) zonos įrašymas ir atgaminimas. Tarpinis mechanizmas – saugojimas – nėra toks svarbus, jį galima prijungti prie įrašymo mechanizmo, nes atmintis saugoma taip, kaip įrašoma. Su abiem mechanizmais iškyla du pagrindiniai klausimai: kaip ir kur. Į juos atsakyti nėra paprasta, tad į mokslinį tikslumą net nepretenduosiu, tik paviešinsiu savo mintis.

  1. Įrašymas: Pirmas klausimas – kaip įrašoma?

Suvokime sąmoninga juslinė reprezentacija turi savo išskleistą formą, kurią atitinka kažkoks neuronų aktyvumas, persiduodantis į sąmonės lauką. Todėl reprezentacija turi du aukštus – sąmonės lauke esančią reprezentaciją ir tos reprezentacijos neuroninį pagrindą, kuris turi kažkokį būdingą elektrocheminį aktyvumą (sroves ir cheminius mediatorius sinapsėse). Įrašant juslinę reprezentaciją, šis išskleistas smegenų žievėje aktyvumas turi būti kažkaip „suskleidžiamas“ ir įrašomas į atminties saugyklą. Įrašoma turi būti taip, kad liktų reprezentacijos atgaminimui reikalinga informacija. Klausimas ar įrašymo vietoje informacija laikoma kompaktiškai, šalia viena kitos, ar yra per visą smegenų žievę išplėsta paklodė – kol kas neatsakytas, bet neabejoju, kad jis žinomas mokslininkams, sukūrusiems psichotroninę techniką.

Antras klausimas – kur įrašoma?

Šiuo klausimu taip pat galima samprotauti šitaip: informacija turi būti paimama iš sensorinės žievės sintezės zonų, nes jose yra juslinė reprezentacija. Įrašant išskleistos sensorinės zonos aktyvumo informaciją, ji iš aktualizuotos formos pervedama į neaktualizuotą ir kažkaip išsaugoma. Mokslininkų yra nustatyta, kad tarpinė vieta, kurioje pertvarkoma ši sensorinė informacija yra hipokampas. Toliau iš hipokampo informacija vėl grąžinama į smegenų žievės frontalinę asociacinę ir temporalinę bei parietalinę asociacinę žievę. Kitaip sakant, remiantis mokslininkų teiginiais, informacija ir paimama iš smegenų žievės, ir įrašoma smegenų žievėje, nors atminties vieta turėtų skirtis nuo reprezentacijos gaminimo vietos.

  1. Atgaminimas: Atminties atgaminimas susijęs su tokiais pat klausimais – kaip atgaminama ir kur atgaminama. Atgaminimas yra neaktualizuotos nesąmoningos formos pervedimas į aktualizuotą, sąmoningą. Pagrindinis mano žodis, atsakant į klausimą kaip, yra išskleidimas. Atmintyje laikoma visa informacija apie buvusį neuronų aktyvumą, kuris buvo sensorinio vaizdo „gaminimo“ substratas. Įrašant, ši aktyvumo informacija yra suskleidžiama, o atgaminant išskleidžiama į reprezentacijai kurti reikalingą aktyvumą. Tada šis aktyvumas pervedamas į transneuroninį sąmonės lauką ir subjektyviai žmogus jaučia, kad prisimena buvusius sąmonėje vaizdus, arba kitaip sakant aktualizuoja epizodinę (vaizdinę) atmintį.

Vaizdinės atminties „kur“ yra neatsakytas klausimas. Aiškūs keli dalykai: atgaminama negali būti sensorinėje smegenų dalyje, nes ji visą laiką stimuliuojama išorės, ir gamina juslinę reprezentaciją. Introspektyviai jaučiama, kad vaizdinė atmintis yra glaudžiai susijusi su vaizduotės sugebėjimu, kuris turi savo centrą, ir atmintis gali būti išvedama į šį arba analogišką specialų funkcinį centrą smegenų žievėje. Mano nuomone yra speciali epizodinės atminties zona, kurioje išskleidžiama atminties saugykloje įrašyta informacija, reikalinga atkurti tam tikrą neuronų aktyvumą, kad būtų sukurtas atsiminimo vaizdinys.

Psichotroninis atminties fabrikavimas

Psichotroninio fabrikavimo principas galėtų būti maždaug toks: jeigu atminties išskleidimui yra specialus centras, tai žinant kokiu principu išskleidžiama informacija, ją galima įvesti ne tik iš atminties, bet ir simuliuojant procesą su psichotronine technika, tai yra, įrašant reikalingą informaciją į atminties išvedimo kanalą, ir šitaip fabrikaciją projektuojant į sąmonę.

Su vaizdiniais yra susiję trys sąmonės jausmai:

a) epizodinės atminties atgaminimo,

b) vaizduotės valingo formavimo ir

c) psichotroninio įsibrovimo.

Atgamindama sąmonė valingai ima informaciją iš atminties saugyklos; įsivaizduodama sąmonė valingai formuoja vaizdinius; bet psichotroninio fabrikavimo atveju nejaučiamas nei vienas iš paminėtų jausmų, jaučiamas savotiškas įsibrovimo į sąmonę jausmas, leidžiantis atskirti kas yra tikra, o kas ne.

Galų gale, naudinga būtų suklasifikuoti visas atminties fabrikavimo rūšis, kad būtų galima gintis ir įrodinėti:

1) technologinis vaizdinio kodavimas, epizodinės atminties išvedimo kanale, kuris irgi įsirašo į atmintį (žr. (b));

2) įrašymas į atmintį, per sensorinę žievę arba fabrikuojant vaizduotę. Tai daroma šitaip: žmogui parodomos nuotraukos arba kita vaizdinė informacija, kuri įsirašo į atmintį per sensorinę žievę. Kitas variantas – valdant vaizduotę sufabrikuojami vaizdiniai ir fabrikacijos įsirašo į epizodinę atmintį, kur yra fiksuojamos ir stimuliuojant galima išskleisti sąmonėje.

3) referento pakeitimas, kai prie vaizdinio prisiuvami tokie žodžiai, kurie neatitinka turinio bet atitinka tardytojų tikslus ir po truputį keičiama atminties prasmė į tokią, kokios reikia susidorojimui.

Juodasis transhumanizmas

Susidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?“ arba „kodėl aš?“. Kitas klausimas būna „kas už viso to stovi?“. Tačiau taip reaguojama tada, kai iš viso žinoma, kad vyksta užpuolimas; nes žmogus net gali nesuprasti, kas dedasi, ir kad su kokiais nors keistais gyvenimo įvykiais susiję kiti žmonės, kad tai nėra sutapimas, atsitiktinumas ir pan. Tai gali būti nelaimingas atsitikimas arba nusikaltimas, kai rankos ir kojos kažką daro, bet tai nėra pats žmogus, nėra jo valios. Jeigu „transhumanistai“ niekaip nepasirodo, tai neįmanoma pasakyti, kad čia veikia jie, nebent būtų susekti didesnės, jau konkrečiai prieš juos nukreiptos operacijos. Galima rasti prietaisus, ar bent jau signalų užuominas. Dažniausiai taip neatsitinka, nes tokie svertai yra rankose žmonių, kurie ir vykdo psichotroninius nusikaltimus.

Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama suvokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabai švarus; arba „pramogų“ įrankiai – ir šiuo atveju tai dažnai būna susiję su okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas gali stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros, informacijos. Matome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairinti tikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sektomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tam naudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigu tik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technika galima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors kitaip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.

Gal kiek banalesnė yra kita priežastis ir atsakymas į klausimą „kodėl?“ ir „kas?“. Tai yra darbas, susijęs su įtaka, turtais arba valdžia. Pavyzdžiui, kovojant prieš konkurentus, šalinant, susidorojant. Jeigu tai „žemesnė kasta“, baudžiant už „nepaklusnumą“. Vadinasi šitaip mąstant, galima išsiaiškinti psichotroninio užpuolimo priežastis. Jeigu neišeina suvesti galų ir suprasti kodėl, nes „nėra jokios priežasties“, tai dažniausiai aristokratų sektos pramoga arba bausmė už tai, kad esi ir mąstai. Jeigu gyvenime esi kam nors perbėgęs kelią dėl savo darbo, valdžios ar verslo, tai konkurentai gali būti pasamdę susidorojimo „ekspertus“, kurie niekaip neišaiškinami, nes jau vien psichotroninis žodynas stigmatizuotas – negalima kalbėti tokiais žodžiais, nes tada tave „uždarys“ kaip nepakaltinamą.

Galima visai realistiškai pasakyti, kad spec. tarnybų įvykdytas valstybės organizacijos užvaldymas, gaunant finansavimą ir naujausias technologijas „iš užsienio“. Užvaldyti reikia ir visus bendrai, tai yra sukurti bendrą transhumanistinę valdymo kultūrą, pritaikant smegenų plovimo ar propagandos priemones, formuojant sau palankų diskursą. Taip pat reikia svertų leidžiančių kontroliuoti kiekvieną žmogų atskirai. Tai daroma susidorojimo baime, ir nuolat parodant pavyzdžių „kaip būna“, jeigu nepaklūsti. Tas pranašumas, aišku, yra psichotroninė telepatija, kuri leidžia kontroliuoti kiekvieno žmogaus sąmonę ir nepadeda net gynybinės technologijos. Tarp grupuočių valstybėje vyksta psichotroniniai „karai“. Toks yra naujasis transhumanistinis pasaulis, ta šitaip laukta „pažanga“.

Visai nesunku juodąjį transhumanizmą vadinti kriminaliniu transhumanizmu, o tuos žmones, kurie psichotroninėmis priemonėmis naudojasi – valdžia, aristokratija, oligarchatas – vadinti nusikaltėliais, nes tai, ką jie daro yra nusikaltimas, net jeigu ir labai sunkiai įrodomas. Naudojant jų žargoną, jie žmones ištrauko, ištampo ir sudoroja. Ir tai ne vien pavieniai asmenys, lyderių vaidmenyje, bet žmogus arba grupė, apsupta zombių agentūros, kuri aplinkoje vaidina socialinį spektaklį bandydama sudoroti žmogų aktoriniais sugebėjimais, t. y., patalpindama jį/juos į spektaklį arba suvaidintą tikrovę. Pasiekę rezultatą jie dingsta ir niekaip neįrodomi, o žmogus, su visomis savo problemomis – lieka.

Matome, kad perpuvusi visa visuomenė, kuri sudaryta, iš zombių, darbinių jaučių, agentūros, hierarchinės valdžios sistemų, kuriems įstatymas – „negalioja“. Problemų būna tik tada, kai žmogus gauna įrodymų. Kol „neįrodoma“, agentūra įstatymus pažeidinėja kiek tik nori ir dar tyčiojasi. Tyčiojasi betampydami „teoriją“, vaizduodami, kad čia jų pergalė. Rezultatą svarbu ne pasiekti, bet suvaidinti, todėl dažnai nevyksta net duomenų rinkimas, vyksta tik rinkimo vaidyba, nes duomenis pagamina moduliuojamos smegenys.

Galima pasakyti ir dar griežčiau: toks požiūris yra bendra valstybės organizacijos politika kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pagalvojimas „o kodėl aš?“ – labai naivus. O kodėl tu turi pasą, gal esi koks nors išskirtinis? Kad būtum valdomas – išskirtiniu būti nereikia, priešingai, turi kaip tik būti neišskirtinis. Tad logika – priešinga. Tu todėl, kad esi neišskirtinis ir, vadinasi, niekam neįdomus. Valdžia paprasčiausiai „dirba“; ir šis darbas jau buvo apibūdintas – tai nusikalstamo transhumanizmo įvedinėjimas, arba psichotroninės eros artinimas. Tai bus tokia nauja planetos tvarka, kuri turės galimybes su kompiuteriu piešti tavo sąmonę.

Bet tai yra kelio pabaiga; tuo tarpu nemažai žmonių laisvoje visuomenėje stovi šio kelio pradžioje ir vis kelia savo naivius klausimus.

Informacinės technologijos pamažu užvaldo visą visuomenę ir primeta šiai visuomenei savo žodyną, kuris po to taikomas ir aiškinant žmogaus būklę šiame pasaulyje. Žiniatinklio kertiniai mazgai yra tinklalapių serveris, kur sukaupta visa žmonių informacija; ir asmeninis kompiuteris, duomenų tvarkymui turintis naršyklės programą. Tas turinys yra kabeliu arba oru atskrendantis skaitmeninio kodo srautas, kuris naršyklės programos paimamas ir pagal instrukcijas suformuojami vaizdai ekrane. Visas kodas yra tarp ženklų <html> <body>lorum ipsum…</body></html>. Yra kintamas turinys ir yra statiška struktūra. Tai rašau todėl, kad gyvybės biologija – ekraniška, todėl biologiniam ekranui galima pritaikyti tuos pačius principus kaip naršyklei. Ateina srautas, kuris psichotroninės programos suformuojamas žmogaus ekrane ir rodo ten ne tikrovę, bet žmogaus arba DI parašytą programą.

Tikroviškumas tikrinamas labai paviršutiniškai, lyginant su tuo, kas sukelia sąmonėje tvirtumo, patikimumo įspūdį. Tačiau niekaip neįmanoma patikrinti, ar šis įspūdis taip pat nėra iliuzija. Jeigu užgrobtas visas plotas, žmogus nežino kur yra. Šitaip, okultinėse praktikose, manipuliuojama sąmone, naudojant įrėminimo metodiką, kai žmogui pasimaišo protas ir jis pradeda elgtis neadekvačiai. To nusikaltėliai ir siekia – savo pramogai išvesti žmogų iš proto ir pamatyti jo vidaus „paslaptį“, ištraukyti išprotėjimo informaciją, sunaikinti žmogaus ne išorinį apvalkalą, bet sąmonę. Kai tai praeini, ir esi jeigu ne kelio pabaigoje, tai bent viduryje, tai naivių klausimų nelieka, sąmonė žino visus pagrindinius taikinius.

To neturėtų būti, bet valstybės organizaciją valdžia svaigina, o valdžios darbelius galima perpiešti taip kaip nori, pasamdžius kokį nors „talentą“, kuris turi tikrovės žudymo gabumų, jeigu tai daro sudėtingai, rafinuotai su polėkiu. (– Kokie jie sau gražūs…net ašara ištrykšta…) Tokio mąstymo pasekmė ta, kad turinio jokio nelieka, galvojama tik kaip sužadinti įspūdį… O tiesa veikia ne todėl, kad ji įspūdinga, bet todėl, kad taip yra.

Naivaus klausimo „kodėl?“… nelieka, kai gerai pagalvoji. Toks yra pasaulis, kai pasižiūri tarp spektaklio eilučių.

Iš karto pasakau: nežinau, kur gauti gynybos priemonių, galiu tik patarti, kaip elgtis su sąmonę pasiekiančia informacija, ypač kai operacija būna užmaskuota. Informaciją reikia teisingai interpretuoti ir panaudoti savo naudai. Pirmas požymis, kad kažkas ne taip yra negebėjimas valdyti savo kognityvinių arba kūno funkcijų. Dėl to žmogus skyla į dvi dalis, viena yra jis pats, o kita – svetima. Psichotroninė operacija pirmiausiai tokios būsenos ir siekia – priversti smegenis kovoti su savimi, vidinėje sąmonės dalyje. Svetimoji dalis, valdoma operatorių, provokuoja, o kita dalis, ta kuri yra pats žmogus – kovoja ir priešinasi.

Imituojant nusikaltimą, valstybės pasamdyti operatoriai valdo kūną, tačiau tas valdymas žmogui fenomenologiškai niekaip nesusekamas, yra tik beformis jausmas arba būsena. Tad reikia sekti technologiškai – ieškoti intervencijos požymių, gaudyti technologinius signalus. Tačiau su signalais bėda ta, kad jie veikia tol, kol daromas nusikaltimas. Kai operacija baigiama signalas išjungiamas ir jokių įrodymų nelieka. Žmogus būna tik su svetimos jėgos intervencijos jausmo arba būsenos atmintimi; o technologinė intervencija tokia subtili, kad ją sunku ne tik užfiksuoti, bet ir įrodymais susieti su kriminalinio transhumanizmo mafija.

Būtent dėl šios priežasties jie „nieko nebijo“…

Bet jeigu žmogui lieka tik jausmas, kaip galima žinoti, kad tai tyčinė išorinė intervencija. Pirmiausiai todėl, kad tai ne vieno žmogaus problema, ir atvejų yra įvairių: su vienais šneka, su kitais ne; vieniems rodo paslaptis, kitiems nerodo; vieniems išduoda savo kėslus, o kitiems ne; vienų kančios trumpos, o kitų trunka dešimtmečius ir t.t. Šitaip sukaupiama didelė duomenų bazė, leidžianti daryti apibendrinimus ir išvadas. Remiantis šia informacija, galima užtikrintai pasakyti, kad daugelis rezonansinių nusikaltimų labai įtartini, nes panašu, kad juose pakišti niekuo dėti žmonės, valdant elgesį su psichotronine technika. Teisėsaugos struktūros, veblena, lemena, bet realiai jos vaidmuo pridengti nusikalstamo transhumanizmo sektas. Jie tai daro arba todėl, kad patys joms priklauso, arba yra prispausti, jau minėtomis priemonėmis, ir pasipriešinti nesugeba.

Kadangi žinome, kad su sektomis susiję žmonės būna psichiškai nesveiki, tai tokia perspektyva nieko gero nežada… Dar blogiau, kai nesveika psichika susiejama su turtais ir perima technologines galimybes, užvaldo organizacijos struktūras ir ieško visuomenėje terpių, kuriose galėtų realizuoti savo psichopatinį mąstymą.

…Žmogus dirba savo darbą, nesidomi jokia ezoterika, sektomis, scientizmu, ir staiga pradeda viena dieną bendrauti su demonais… Paaiškinimas paimamas iš standartinio repertuaro: tai – smegenų sutrikimas, nes viduje šnekėti negali niekas; reikėtų pasirūpinti smegenų sveikata ir vaistukais. Pasigydo vaistukais, bet nepadeda; ir tik tada sąmonėje pradeda brėkšti teisingas supratimas, kad klausimą spręsti reikia ne mediciniškai. Pirmas žingsnis būna kreipimasis į teisėsaugą, tačiau pamato, kad niekas nekreipia dėmesio, ignoruoja, išjuokia… Paaiškėja, kad jie irgi pakabinti, veikia išvien su nusikaltėliais… Žmogus lieka vienas, nes visi nuo jo nusisuka, lieka tik tokie patys kaip jis, jo likimo draugai. Kaip tik tada ir prasideda tikra kova.

Klausiama: Kas yra sąmonė?, Kaip ją įmanoma valdyti?, Koks mokslas pajėgus išspręsti šią problemą?, Ar vieša fizika yra tikras fizikos vaizdas?, Visuomenės valdymas, toks kaip vaizduojamas, ar tikri metodai taikomi slapta?.. Iškyla labai daug klausimų; čia pateikti tik keli iš jų. Pradedama domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, svarstant, o kas jeigu visi užgrobti, jeigu neužgrobti – ką daryti, kad žmogus būtų išgelbėtas; jeigu dar tik pradžia – ką daryti, kad nusikaltėlių transhumanizmas nelaimėtų? Ateina ištisa lavina informacijos, kurios vandenyne gali pasimesti, tad reikia pagalvoti apie priemones, kuriomis galima būtų ją sutvarkyti. Reikia turėti galvoje, kad žiniatinklyje veikia visi, net ir nusikalstamo transhumanizmo propagandistai, kurių tikslas painioti, dezinformuoti, meluoti, šmeižti ir t.t. Todėl ir aiškinau, kaip tarp žiniatinklio ir PC veikia ryšys: yra serveris, tavo PC ir kabeliai arba oras, per kuriuos keliauja skaitmeninis kodas. Kai šis pasiekia naršyklę, programa jį sutvarko kaip tinklalapį.

Mano mintis tokia: Tas šaltinis, iš kurio ateina informacija ir vadinamas serveriu – nėra jokia tikrovė, todėl be įrodymų pasitikėti skaitmeniniu kodu lekiančiu kabeliais – negalima. Reikia kitų priemonių. Šią informaciją tvarko serverių administratoriai, o informaciją talpina žmonės – pavieniai asmenys arba organizacijos. Jie bando ekranu pakeisti gyvenimą sau naudinga kryptimi, tad į žiniatinklį deda tokią informaciją, kokios jiems reikia.

Ekranų ir vaizdų pasaulyje reikia ieškoti atramos, ir daug labiau reikia, nei to reikėjo Dekartui, ar Budai… Vienintelė atrama yra pats žmogus, jo vidinis jausmas, jo EGO. Tai ne pasaulis, ne kiti žmonės, bet Tu pats. Visa informacija sąmonėje dažnai jau būna, tačiau ji veikia kaip intuicija, o tai reiškia, kad ji pakankamai nuodugniai neapmąstyta. Nuo tokių dalykų ir reikėtų pradėti – išskleisti šį sąmonės turinį, kuris joje visą gyvenimą buvo užrakintas septyniais užraktais…

„Kodėl aš?“ reiškia tik kad susikirto keliai ir laukia nuožmi dvikova. Vienoje pusėje TU, o kitoje kriminalinis transhumanizmas…

Mentalizmo darbo pagrindas

Apžvalga

Pirmoje dalyje mentalisto ir telepato darbo pagrindiniai principai buvo apibendrinti kaip psichožvalgyba ir valdymas. Psichožvalgyba turi atskleisti sąmonės turinį per stereotipines reakcijas, kurių sistemą turi kiekvienas žmogus. O žmogaus valdymas pagrįstas lingvistinių efektorių sistema, kuri tuo geresnė, kuo didesnis semantinio iškreipimo koeficientas. Pagrindiniai efektoriai yra žodžiai, nors šiam tikslui galima panaudoti ir vaizdus bei ženklus, pvz., karikatūras, šaržus ir t.t. Toks poveikis pagrįstas iliuzija, kuri yra manipuliavimo pamatas.

Psichožvalgyba ir valdymas naudojami informaciniuose karuose ir propagandoje, kurių tikslas su iliuzijų sistema užgrobti žmogaus sąmonę ir nukreipti ją norima linkme. Be to, šios priemonės naudojamos agentūrų operacijose ir įvairiuose „netiesioginiuose“ susidorojimuose.

Tam, kad poveikis būtų sėkmingas svarbiausia žinoti ir valdyti turinį, kuris patogiausiai išreiškiamas kalba. Kalba tuo pačiu metu ir ištraukia informaciją, ir atlieka efektoriaus vaidmenį. Šis turinys yra vidinis procesas, kurį sukuria tam tikra metastruktūra arba vidinis psichinis „karkasas“. Šį karkasą aš vadinu morfologine sąmonės teorija, kurią atskiruose įrašuose jau esu išdėstęs, bet čia noriu sujungti viską į vieną tekstą. Visa tai yra „mentalisto“ darbo pagrindas. Šiame darbe svarbiausia atskirti sandarą, elementus ir įvykius, kuriuos galima vadinti faktais.

Iš neuromokslo žinome, kad smegenys turi keturias pagrindines sritis, apimančias visas psichikos funkcijas: sensorinę, motorinę, kognityvinę ir limbinę. Sensorinė skirstoma į dalis pagal juslumo rūšį; kognityvinė turi atminties, mąstymo ir įsivaizdavimo psichines formas; motorinė skirstoma pagal judėjimo sekų tipą. Yra tarpiniai variantai, pvz., šnekėjimas (motorinis-kognityvinis-garsinis), rašymas (motorinis-kognityvinis-vaizdinis). Limbinė dalis susijusi su teigiamomis ir neigiamomis emocijomis.

Čia yra standartinė kognityvinė psichologija, tačiau viešuose tekstuose smulkiau aiškinti žmogų vengiama, kad būtų išsaugota paslaptis, ar bent kad ji būtų riboto prieinamumo. Tai daroma todėl, kad nenorima atiduoti per daug didelės manevro laisvės ir tam, kad žmogus būtų totaliai kontroliuojamas.

Bendra sistema

Pati bendriausia šios žmogaus dalies paskirtis yra aplinkos informacijos susiejimas vidiniuose gnostiniuose laukuose, kad žmogus galėtų joje išlikti. Šis susiejimas apima tris pakopas. Schemoje matome, kad visos šios pakopos apima dvi perspektyvas, kurias sąlygiškai vadinu „asmeniu“ ir „pasauliu“. Asmuo yra iš vidinės krypties išeinanti esatis, o pasaulis sąlygiškai laikomas išorine ir objektyvia tikrove. Ši sistema reikalinga bendram vaizdui, kad būtų glaustai sujungta visa filosofinė žmogaus ir tikrovės struktūra.

Absoliuto ar Pirminės tikrovės klausimai mentalistui dažniausiai neįdomūs ir telepatinis tyrimas susiduria tik su trečio lygmens redukcionistiniu pasauliu, kurį apima „asmuo“ ir „objektyvi realybė“, kuri aprėpia sąmoningą ir nesąmoningą introjekcijos dalį.

Taip pat šį principą galima panaudoti atvaizduojant horizontalų pjūvį. Čia matoma viskas, kas pateikta vertikaliame pjūvyje, tik be gelmės momento. Žmogus yra mažiausia dalis, vadinama antrine tikrove, apgaubta sąmoningo suvokimo sritimi, į kurią įeina „pasaulis“ ir žmogaus „vidus“. Ši introjekcija atsiranda išorinėje realybėje, kurią vadinu transcendencija. O visa realybė kaip introjekcijų sistema transcendencijoje yra įbūtinama Absoliuto, kurį kitaip dar galima vadinti šios realybės Šaltiniu.

Vidiniai gnostiniai laukai apgaubia visą introjekciją, tačiau arčiausiai būties gelmės yra siela kaip energomorfinis darinys, iš kurio atsiranda visos žmogaus aktyvumo rūšys. Tradiciškai aktyvumas reiškiasi kognityvinėje ir motorinėje smegenų žievėje. Nepaisant to, kad tai skirtingos funkcijos, jos kyla iš jau minėto vidinio šaltinio įsisupusio į pačią būties gelmę.

Vidinė struktūra

Visi psichiniai procesai susiję su energija. Energija reikalinga susiejant ir „asmenį“, ir „pasaulį“.

Pastaruoju atveju problemų jokių nekyla, nes energija gaunama iš išorės stimuliuojant receptorius. Per juos smegenys gauna informaciją ir reikalingą stimuliavimą. Tačiau su vidine dalimi situacija kitokia: nei kognityvinė, nei motorinė žievė receptorių neturi. Tad stimuliavimą bei informaciją turi gauti iš vidinių smegenų resursų. Tie resursai yra sensorinė žievė ir vidinė smegenų energija, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Šie laukai ir yra tai, kas vadinama siela, kuri „gamina“ energiją ir informaciją, kuri po to išsišakoja į kognityvinį ir motorinį aktyvumą.

Sielą galima vadinti energomorfine sistema, kuri veikia kaip žmogiško pasaulio psichinis „varikliukas“ ir kaip informacijos kūrimo gebėjimas. Informacija paverčiama formomis (morphe gr. – forma) ir perkeliama į mąstymą, vaizduotę, bei judesius.

Mentalisto darbas yra vertinti žmogaus vidines galimybes, kurias galima apibūdinti iš enerogmorfinės struktūros gaunamais gebėjimais. Iš išorinio elgesio, šnekos ir rašto galima nustatyti aktyvumo lygį, kuris priklauso nuo energetinės sielos dalies. Vertinant šią savybę, informacijos dalį galima atsieti ir palikti ją kitų aspektų vertinimui, tokių kaip mąstymas, vaizduotė ir prisiminimai.

Vidinės dalies pagrindiniai požymiai yra surinkimas, koreliacija ir stimuliavimas. Tad aišku, kad tam turi būti pritaikyta aktyvumo sistema. Mano teorija, aiškinanti surinkimą yra į atmintį įrašyta asociatyvinė holograma, kurios fragmentai jungiami į protinį smegenų aktyvumą. Gali būti įvairios hologramos, priklausomai nuo to, kokiam aktyvumui tarnauja. Viena holograma yra judėjimui, o kita mąstymui. Be asociatyvinės hologramos, dar turi būti morfiniai gebėjimai, kurie labiausiai reiškiasi vaizduotėje, kurioje kuriamos įvairios perdirbtos asociatyvinės hologramos formos.

Tad sielos elemente išsiskiria rinkimo ir jungimo bei formų deformacijų sistema, kuri gali keisti atvaizdų išvaizdos parametrus – dydį, proporcijas, spalvą. Šis sugebėjimas yra vaizduotės asociatyvinis aktyvumas, saugantis pasaulio atvaizdų parametrus, kuriuos gali panaudoti savo morfizmuose.

Visa ši sistema gali būti vadinama autonomine aktyvumo sistema (AAS), kuri yra asmens pamatas, apimantis ir laisvės, ir kūrybiškumo galimybes.

Dirbant psichožvalgybinį darbą, labai svarbu atkreipti dėmesį į ypatingą smegenų gebėjimą, kuris vadinama šnekėjimu. Kaip jau buvo nurodyta, jis apima visas smegenų galimybes: raumenų gerklėje valdymas yra motorinė dalis; turinys yra kognityvinio surinkimo rezultatas; o garsų seka, pasiekianti ausis yra garsinio juslumo supratimo sistema. Analogiškas sugebėjimas yra rašymas, tačiau jis šnekėjimui nusileidžia tuo, kad balso savybės gali perteikti daug daugiau nelingvistinės informacijos negu raštas. Aišku, kartais raštas taip pat pasitarnauja atliekant asmenybės profiliavimą.

Šnekos ir proto sąryšio galimybės tokios: protas didelis (be lobotomijų) ir šneka jam adekvati; protas didelis, bet šneka neparodo, nes sutrikdytos tam tikros tarpinės sistemos perėjimo iš proto į šneką; paskutinė galimybė – protas nedidelis, bet šneka savo išorinėmis charakteristikomis normali; mažas protas ir neįspūdinga šneka. Neturint technologinės telepatijos priemonių, tenka rinkti netiesioginę informaciją ir ją analizuoti. Pavyzdžiui, galima lyginti šneką su rašytiniais tekstais – būna taip, kad šneka nekokybiška, bet per rankas išeinantis protas rodo aukštą supratimo lygį.

Išorinė struktūra

Išorinė struktūra taip vadinama tik sąlygiškai, nes ji yra vidinės sistemos, kurią aš vadinu introjekcija, dalis. Tačiau ji yra išorinė pagal tai, kaip atrodo sąmonei, kuriai pasaulis yra objektyvi realybė.

Šis pasaulis yra paprastesnis už vidinius asociacijų tinklus ir vaizduotės formavimo galimybes, nes jam tereikia paruošti ir atskleisti juslinį pavidalą. Šį darbą atliekanti sensorinė sistema sudaryta iš šablono, kokybių ir suvokimo. Formavimo procesas prasideda nuo šablono sukūrimo, kuris pats yra gnostinė substancija, formuojanti informaciją ir perduodanti ją sąmoningam suvokimui.

Šablonas yra tekanti struktūra, nes iš išorės ateinanti informacija keičiasi milžinišku greičiu ir šabloną smegenims tenka visą laiką perrašinėti, kad atitiktų išorę. Tai yra sąmonės laiko struktūra. Perrašymas sudaro sąlygas atvaizduoti judėjimą ir kvantines transformacijas, kurios vadinamos kitimu. Visų pasaulio dalių transformacijų pagrindas yra šablono kitimas, kuris persiduoda kokybių ir suvokimo kitimui. Iš to galima spręsti, kad laikas yra subjektyvus, nes jis formuojamas šablono, atsirandančio vidiniuose gnostiniuose laukuose. Tai priklauso nuo to kiek iškreipta koreliacija tarp suvokimo ir šablono. Jeigu šablonas daro šuolį, pavyzdžiui, išimant arba suliejant, laiko suvokimas pakinta.

Be laiko suvokimo, žinoma yra ir erdvės suvokimas, nes vidinis ir išorinis pasaulis suvokiama kaip tam tikras psichinis arba realus kontinuumas. Kontinuumo atvaizdavimas taip pat yra iškarpytas, nes jame yra tik tai, kas sąveikauja su receptoriais, o visi kiti realybės sluoksniai yra nematomas arba „tamsusis“ pasaulis. Toks yra, pavyzdžiui, visas elektromagnetinis spektras, kurio suvokiama tik nedidelė dalis.

Išorės požiūriu, tekantis šablonas nėra pastovus, nes jis nuolat keičiasi priklausomai nuo stimuliavimo. Tačiau sielos požiūriu šis pasaulis yra nekeičiamas, todėl jį galima vadinti fiksatu. Jį iškraipyti galima tik su intervencinėmis priemonėmis, tokiomis kaip elektromagnetinis stimuliavimas, haliucinogenai ir t.t.

Taigi su šia trumpa santrauka galima apibendrinti, kaip veikia fiksatas pagal aukščiau išvardintus kriterijus: energija ateina iš išorinio receptorių stimuliavimo; informaciją surenka išoriniai ir vidiniai receptoriai; išorės vidaus koreliacija pagrįsta sužadinimo formomis ir informacijos analize jusliniuose anlizatoriuose, kurie veikia kaip struktūrinė atmintis, pritaikyta kurti pasaulio reprezentaciją.

Sujungimas

Vidinės ir išorinės struktūros blokai vaizdžiai sujungiami kaip paveikslėlyje, kuriame matome, kad tiek sensoriumas, tiek kognityviumas turi tą patį principą, tik autonominė aktyvumo sistema (AAS) daug sudėtingesnė. Joje šablonas yra priešpaskutinė sluoksnių dalis, į kurią projektuojami koreliacijos ir surinkimo iš asociatyvinių hologramų rezultatai. Šie apipavidalinami su kokybių sistema, kuri pasiskolinta iš jutimų (yra likutinis semantizuotas juslumas) ir galų gale perduodami į suvokimo sistemą: minčių laukai, vaizdiniai iš sensoriumo, atminties arba fantazijų.

Protas yra pasąmonė, o ta sąmoninga dalis, kuri duota sąmoningam suvokimui yra vadinama mąstymu, kuris atveria tik tai, kas duotu momentu yra aktualu.

Svarbiausia šio vaizdinio dalis yra sąmonė, kuri apjungia sensoriumo fiksatą ir asociatyvinį protą, kuris vadinamas laksatu. Sensoriumas pagrįstas struktūrine smegenų atmintimi, o visas protas – išmokstamas plius turi struktūrinės atminties komponentą. Šiame išmokime ir formuojamos stereotipizacijos, kurios svarbios mentalisto darbe. Kitur aš šį procesą esu aprašęs kaip pažinimo ratą, kuris vyksta tarp sensorinės ir kognityvinės žievės ir kaupia informaciją per pirmo kognityvinio šuolio mechanizmą, ir pritaiko praktikoje per antrą kognityvinį šuolį. Šis pritaikymas mintyje arba vaizdinyje yra ne kas kita kaip sensokognityvinės sintezės, kurios yra svarbiausi kognityvinės veiklos elementai.

Mentalisto darbas

Psichožvalgybai naudojama psichotroninė telepatija gali formuoti arba atskleisti sandarą ir psichinius įvykius, kuriuos galima laikyti psichiniais faktais. Šios galimybės atsirado įminus sąmonės fizikos paslaptis. Tai yra gnostinių laukų teorija, kuri parodo, kaip smegenyse atsiranda psichinė substancija, vadinama žmogumi.

Mentalisto darbas šiek tiek kitoks. Pirmiausiai jis naudoja sąmonės morfologinės sandaros teoriją, kuri parodo jos vidinę struktūrą ir sąveikas su aplinka arba savimi. Ši sąveika stereotipizuota ir valdo mąstymo ir elgesio charakterį, kurie yra labai robotizuoti. Robotizuoti net „intelektualai“, tik jų stereotipizacijos išreiškia kitokį turinį. Šiuo principu tikrų faktų nustatyti negalima, tik jų tikimybę. Arba jeigu vidinis turinys verbalizuotas, galima bandyti tikimybę padidinti. Tačiau to pilnai pakanka, nes visų žmonių mąstymas ir elgesys šabloniški, kaip refleksai. Žmogus net skatinamas apsibrėžti ir šią apsibrėžtą formą parodyti visiems per išorinę kalbą.

Faktas trunka kelias sekundes ir nueina į atmintį arba išnyksta. Likusi žmogaus dalis yra gerokai didesnis sąmonės laukas, stebintis mąstymo burbulo formų kitimą. Žmogus yra sąmonė, neturinti jokios formos ar kokybės ir išreiškiama tik per būties atributą. Tačiau ši būtis įstatyta į sudėtingą vidinio pasaulio struktūrą, kuri yra asociatyvinės hologramos ir įvairūs vaizduotės morfizmai.

Tiksliai žinoti mąstymo burbulo turinį mentalistas negali, jis tik iš sukauptos informacijos nustato tendenciją ir stereotipizacijas. O šios susiformuoja veikiamos vienarūšės standartinės aplinkos, arba pasaulio. Visi žmonės gyvena vienoje realybėje, kuri įdeda į protą vienodą turinį. Kita stereotipizacijos priežastis yra viena kalba, kurios struktūros yra šabloniškos ir invariantiškos visiems žmonėms. Todėl, kaip paaiškinau pirmame įraše, svarbu išmanyti kalbos psichologiją, nes ji vienas iš pagrindinių žvalgybinių zondų. Šias priemones papildžius padidintu pastabumu ir gebėjimu aprėpti kuo didesnį detalių skaičių ir jas susieti į visumą, sukuriamas mentalisto psichožvalgybos ir poveikio metodas.

Šitą sistemą galima panaudoti prieš agentūrą, pirmiausiai agentų ir informatorių išaiškinimui. Arba, jeigu psichotroniką valdanti operatyvinė grupė vykdo operaciją – kovai prieš psichotroninį terorizavimą.

Agento požymiai:

a) tembras sodrus, skardus, žemas ir nebanguojantis (nes su implantais nėra atpalaiduojamos balso stygos, dėl ko atsiranda duslus ir silpnas balsas);

b) šneka be pauzės, monologo atveju gali nesustodamas kalbėti kelias valandas;

c) kalbėjimo tempas pasakojant labai didelis ir jeigu reikia laisvai reguliuojamas nuo lėto iki labai greito;

d) turi informacijos, kurios neįmanoma gauti neturint specializuotų šaltinių, tokių kaip valstybės organizacijos duomenų bazės; tai informacija tiek apie kitus žmones, tiek apie žmogų, prieš kurį vykdoma agentūrinė operacija;

e) kalbant pastebimi psichožvalgybos požymiai;

f) elgesys pasitikintis savimi, mėgsta prisiimti lyderio vaidmenį ir valdyti kitus žmones;

g) veikia grupe, kuri yra agentūrinė „kuopelė“;

h) mėgsta tyčiotis ir turi sadisto bruožų.

Jeigu vykdoma psichotroninio susidorojimo operacija, mentalisto sistemą galima naudoti gynybai ir informacijos rinkimui. Informaciją surinkti nesunku, nes ji ateina iš griežtai organizuotų struktūrų, policijos, prokuratūros, teismo, spec. tarnybų. Tad galima laisvai surinkti informaciją apie vadovus, vykdytojus, sieti institucijas ir t.t. Pavyzdžiui, nustatant kaip švietimo sistema bendradarbiauja su kriminalinės žvalgybos įstaigomis ir taip toliau. Tai elementaru, nes visas tokias operacijas vykdo valstybės organizacija, kuri visa yra agentūrinė struktūra.

Puolimo metu bandoma sukelti baimės, kaltės arba gėdos jausmą ir taip kankinti žmogų, siekiant palaužti jo valią. Tam pasipriešinti galima su mentalisto analizės sistema, kurią reikia nukreipti ne į save (tai būna didžiausia klaida), bet į savo priešus. Priešų kėslai ir kėsinimasis atveria kelius, kurie leidžia veikti iš teisės ir teisėtumo pozicijų, net jeigu jėgų proporcijos nepalankios.

Radijo šizofrenija

Tai bus pirmas straipsnis nuo 2007 metų pavasario, kuriame aš bandau parodyti tiesioginį ryšį tarp psichotroninių priemonių ir psichikos sutrikimo. Tai svarbu, nes jaučiu, kad kai kurie skaitytojai, kurie skaito mano tinklaraštį, ir kurie tiesiogiai susiduria su keistais poveikiais, labiausiai domisi šiuo ryšiu. Taip yra todėl, kad psichikos sutrikimas yra pagrindinis psichotroninio užpuolimo lydintysis efektas, arba simptomas. Pirmiausiai žmogus pastebi, kad su juo kažkas atsitiko, nes viskas nėra taip, kaip buvo iki to. Paskui pradeda atidžiau tyrinėti, kas konkrečiai vyksta. Visada viskas pateikiama taip, kad būtų galimos dvi interpretacijos – natūralus sutrikimas arba technologinis įsikišimas. Kas žino su kuo turi reikalą, naivaus varianto, kad „nučiuožė stogas“ – nepriima. Nes viskas ne visai taip.

Psichikos sutrikimą interpretuoja trys pagrindiniai informacijos laukai, kurie bando apibrėžti kas iš tikro vyksta. Pirmas yra buitinis ir žiniasklaidos platinamas supratimas, pagal kurį žmonės arba gąsdinami, arba juokinami. Čia paveikti žmonės figūruoja kaip monstrai, dažniausiai asocijuojami su žiauriais ir nepaaiškinamais nusikaltimais arba pateikiami kaip idiotai, kuriuos valdo „mėnulis“. Tai reikalinga tam, kad būtų pateisinamos prievartinės priemonės, kai reikia susidoroti, ir kad nekiltų ažiotažo dėl asmens teisių pažeidimo. Kitais atvejais baiminamasi, kad gali atsirasti per daug pasekėjų ir kad taip neatsitiktų, bandoma su propaganda smogti įvaizdžiui. Visa tai daroma per agentūrų sistemą, papildant minėtas priemones „agentūrine paranoja“.

Kitas informacijos pateikimo variantas yra mokslinis, kur vaizduojama, kad klausimas tiriamas naudojant mokslinius metodus. Čia remiamasi psichikos ir smegenų sandaros ir veikimo teorija, bandoma išaiškinti patologijos genezę ir ieškoma būdų, kaip sutrikimą išgydyti arba bent sušvelninti, padarant jį „nepavojingu“. Tačiau pasižiūrėję į šitas teorijas, matome, kad čia irgi yra daug žaidimo ir gudravimo, tik čia žaidžia stambiausias žaidėjas, kuris yra valstybės organizacija. Ši turi pačių įvairiausių tikslų, darbotvarkių, planų, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose, ką daryti su sunkiai sukalbamais žmonėmis, kurių neįmanoma įtikinti paklusti, paveikti su psichologiniu smegenų plovimu ir pan. Tam yra ne tik viešo masinio smegenų plovimo sistema, bet ir susidorojimo sistema, kuri naudojama tada, kai neveikia kitos priemonės. Bet šitas susidorojimas pavaizduojamas kaip „išgydymas“. Psichikos ligonį valstybė auklėja ne kankinimu, bet gydymu vaistais, kurie turi tiek daug šalutinių poveikių, kad jų sąrašas dešimt kartų ilgesnis už ligos simptomų sąrašą.

Trečia interpretacijos rūšis – kai viskas paaiškinama taip, kaip yra iš tikro. Kas vyksta galvoje, ką daro visuomenė ir kokios priemonės naudojamos. Žiauriausi smūgiai būna per psichotroninius kankinimus, toliau smunka žmogaus statusas visuomenėje ir tai turi neigiamas pasekmes pragyvenimo ir juridinių teisių prasme. Taip pat šitie žmonės padaromi antrarūšiais ta prasme, kad juos naudoja visų savo problemų ir bėdų sukrovimui, kai pripaišo nebūtas veikas, siuva bylas, naudoja operacijose, kur bilietas tik į vieną pusę ir t. t. Tokį statusą turėti/įgyti – nepatartina, nes problemų sistema prikuria tiesiog iš oro, kad nusiimtų nuo savo pečių ir užkrautų tau.

Tačiau pirmiausia turi sukurti tam tikrą būseną, kuri yra visų operacijų pagrindas. Norint nevaikščioti šiuo klausimu tamsoje, reikia atsisakyti pirmų dviejų interpretacijų, o jeigu šios bėdos aplenkė, tai reikia atmesti ir trečio varianto suformuotą negatyvizmą ir pabandyti suprasti, kas vyksta iš tikrųjų. Pirmiausiai reikia suvokti koks pagrindinis už to stovintis veikėjas. Čia nėra jokių abejonių – valstybės organizacija, kuri turi savo neformalią sistemą, kuri veikia neformaliomis priemonėmis ir šitaip kontroliuoja visų stebimų žmonių gyvenamą aplinką.

Toliau turite suprasti, kaip veikia psichikos sutrikimas. Šį pavyzdį, šiek tiek juokais, vadinu „radijo šizofrenija“. Apie tai turbūt niekas išskyrus mane nėra pagalvojęs, bet sutrikimo simptomai yra labai panašūs į tam tikrus ryšio technikos efektus. Manau, kad bent apytikriai visi žino kaip veikia radijo ryšys. Yra stotis, tam tikrais dažniais transliuojantis siųstuvas, ir tą stotį priimantys radijo imtuvai. Kiekviena stotis turi savo dažnį, kurį nustačius galima demoduliuoti tuo dažniu transliuojamas programas. Bet kartais tas ryšys sutrinka, bent jau taip dažnai atsitikdavo senesniais laikais. Kas mėgsta klausyti radijo įvairaus ilgio bangomis, žino, kad kartais į nustatytą stotį įsiterpia signalas iš kitos stoties ir atrodo, kad šitą signalą atpūtė vėjo gūsis – banga užeina, išgirsti kalbėjimą iš kitos programos ir vėl dingsta. Arba kartais būna, kad labai sunku tiksliai pagauti dažnį, nes nepakankamai jautrus radijo imtuvas ir prie tos pačios padalos vienu metu girdisi dvi skirtingos radijo stotys. Tai yra kito dažnio įsiliejimas, kurį aš vadinu „radijo šizofrenija“, nes kita stotis yra haliucinacijos, arba kaip mėgsta sakyti „psichikos ligoniai“ – „balsai“.

Ši liga, kuria serga kai kurie radijo aparatai, yra grynai technologinė. Ji gali kilti netyčia, dėl nekokybiško radijo aparato arba tai gali būti daroma tyčia, tam kad nugesintų kokią nors nepageidaujamą radijo stotį. Tai darydavo „šaltojo karo metu“ Sovietų Sąjunga ir JAV. Tam reikia teritorijoje, kurioje veikia imtuvo antena, paskleisti dažnį dubliuojančią programą, ir radijo imtuvai toje teritorijoje išprotėja, nes pradeda transliuoti/girdėti įsiterpiančius pašalinius „balsus“. Kadangi priešo teritorijoje siųstuvą pastatyti sudėtinga, naudojami komunikacijų palydovai, kurie nepaiso dažnių paskirstymo ir susargdina radijo imtuvus „radijo šizofrenija“. Yra vienas skirtumas, susargdintas žmogus dažniausiai agentūros izoliuojamas, o radijo imtuvus gali stebėti ir tyrinėti visi. Visi žino kas vyksta, kad teritorijoje paskleistas svetimas dažnis.

Tai aišku ne viskas. Yra ir daug sunkesnė psichikos arba technikos sutrikimo forma. Be abejo, ji retesnė. Dabar minčių eksperimentui imkime televizorių. Jis daug sudėtingesnis, nes transliuoja ne tik garsą, bet ir vaizdą. Abu gali išprotėti. Tai vyksta keliais būdais – kabeliu ir antena. Dabar jau – skaitmeniniu signalu, nes taip lengviau dirbti kompiuteriui. Į detales nesigilinsiu, bet, analogiškai radijo ryšiui, skirtingi kanalai nustatomi naudojant kabeliais keliaujančiu signalo dažniu, t. y., kiekvienas kanalas turi savo dažnį. Bet kartais atsitinka taip, kad žmogus žiūri vieną kanalą, stebi kokią nors laidą ir staiga, nei iš šio nei iš to ekrane įsiterpia pašaliniai vaizdai – užeina banga, parodo kokį fragmentą iš kito dažnio ir jis vėl dingsta. Tai vėlgi – diagnozė televizoriui, paprastai vadinama „televizoriaus šizofrenija“. Taip gali atsitikti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, techninių nesklandumų, bet gali būti ir piktybinis trukdymas. Kai signalas perduodamas į skaitmeninę anteną radijo ryšiu, „šizofrenija“ veikia taip pat kaip ir radijo imtuve. Šiek tiek sudėtingiau, kai signalas keliauja kabeliu. Norint televizoriaus ekrane sukelti vaizdo ir garso haliucinacijas, reikia signalą indukuoti televizijos kabelyje. Tačiau technologiškai tai taip pat įmanoma, nors tai jau aukštosios specialiųjų tarnybų technologijos. Iš pavyzdžių matome, kad jos geba psichikos sutrikimus sukelti ne tik žmonėms, bet ir radijo imtuvams bei televizoriams.

Man keista, kad žmonės anksčiau į tai neatkreipdavo dėmesio ir manydavo, kad šizofrenija tik žmonių problema. Nieko panašaus – išprotėja taip pat ir radijo imtuvai, bei televizoriai. O jau dabar, visai naujais laikais, manau, gali išprotėti net mobilūs telefonai – jeigu girdisi kokie nors trukdžiai arba aidas – tai greičiausiai piktybiniai „balsai“, su kuriais bandoma telefoną išvesti iš proto. Tai tikrai ne juokas, tik neaišku kuo agentūrai nusikalsta telefono aparatai.

Bandom apibendrinti, kaip veikia įvairios „šizofrenijos“ rūšys. Viena rūšis sukuriama radijo bangomis, teritorijoje paskleidus dubliuojantį dažnį. Imtuvas gali priimti vieną ar net dešimt papildomų stočių ir tada jau visiškas chaosas. Kita rūšis kai naudojama elektra kabeliuose. Tokiu atveju „paskleisti“ neužtenka – konkrečiuose kabeliuose reikia dubliuojančius signalus sukelti indukcijos būdu. Ekranuose matomi pašaliniai vaizdai ir garsai, kuriuos galima vadinti televizoriaus haliucinacijomis. Kažkada juokdavosi kai „psichikos ligonis“ aiškindavo, kad su juo kalbasi radijo aparatas. Šiais laikais telefonai kalba su visais žmonėmis ir niekam nejuokinga.

Daug plėstis neketinu. Tačiau įrašo neužbaigsiu nepataręs žmonėms, kuriems „radijo šizofrenija“ ir kurie nežino pagrindinių kovos su šia neganda taisyklių. Pirmiausiai reikia suprasti, kad įsibrovimas, tai kita, piktavalių žmonių transliuojama radijo stotis. Kai klausaisi kokios nors vienos pagrindinės radijo stoties, niekada nesiklausyti, ką transliuoja „demonai“. Kai kanalai pradedami dubliuoti, radiją aišku galima išjungti, bet to neįmanoma padaryti savo galvoje. Su tuo tenka apsiprasti. Jeigu neįmanoma „išjungti“, reikia nepaversti šių stočių savo pagrindiniu kanalu ir nepasiduoti jokioms manipuliacijoms. Visada reikia atsiminti, kad čia yra radijo šizofrenija ir ji veikia kaip radijo aparatas – jį galima išjungti. Bet pirmiausiai galima išjungti siųstuvą. Ligos nėra nei kūne, nei sieloje.

Sąmonės mokslas

Tarp kūno ir sąmonės pažinimo yra natūralus skirtumas – kūnas apčiuopiamas, o sąmonė ne. Todėl kūno mokslas gerai išvystytas, pasinaudojant pačiais naujausiais metodais, o sąmonė vis dar lieka kietas riešutas. Tai natūraliai mokslą ir jo sukurtą civilizaciją susikirsto į du tipus. Vienas tipas apsiriboja fiziškumu, tuo tarpu kitas pradeda matyti ir tai, kas yra anapus uždangos.

Šiuo metu artėjama prie įvaldymo to, kas yra anapus. Jeigu kalbėsime apie „atitrūkusią civilizaciją“, šis klausimas jau yra didele dalimi išspręstas. Įprastinėje civilizacijoje su šia problema vis dar galinėjamasi, bet jau sudėti visi proveržiui reikalingi pamatai. Neužilgo bus sukurtas užbaigtas sąmonės mokslas, kurio sudėtinės dalys bus fizika, kibernetika ir matematika. Fizika aiškina visą realybę per proporcines formules, kibernetika tyrinėja valdymo algoritmus ir matematika sukuria tam reikalingas kontinuumų struktūras.

Nuo sąmonės problemos išsprendimo neatsiejamas yra ekraniškumo klausimas, nes ji yra kažkas panašaus į ekraną, kuris rodo į vidų, save suvokiančias formas. Ekraną galima nagrinėti iš fizikos perspektyvos, klausimą suskaidant į sandaros arba struktūros paaiškinimą fundamentaliame lygyje. Aukštesniame lygyje įvedamas loginis algoritmas, kuris paaiškina kaip viduje valdoma informacija. Kitas aspektas yra procesas, susidedantis iš dviejų dalių – surinkimo ir suformavimo. Pati schema nėra labai sudėtinga ir ją galima atvaizduoti tokiu paveikslėliu:zmogaus schemaPilka spalva pažymėtas sensoriumo ekranas, kurį užpildo įvykiai iš išorės. Šis ekranas sukuria aplinkui esančio pasaulio modelį, kuris yra sąmonės gyvenamoji aplinka. Šiame paveikslėlyje vyksta visas žmogaus gyvenimas, kuriame jis kuria ir fiziškai, ir dvasiškai. Geltona spalva pažymėtas proto ekranas, kurį galima vadinti kognityviniu. Kadangi sensorinis pasaulis fiksuotas, arba juo manipuliuoti galima tik kūniškai, tai informacijos apdorojimas perskeliamas į protą, kuriame atliekamos visos reikalingos manipuliacijos. Užpildžius fizinį ir kognityvinį ekranus, jie sujungiami ir tampa koordinuotu paveiksliuku, kurio dalys surištos tarpusavyje. Mėlynas ekranas – vienas iš svarbesnių, nes jis valdo žmogaus aktyvumą. Pilkas-geltonas ryšyje susiformuoja protas, mėlynas-pilkas ryšyje, koordinuojama aplinka ir kūno judėjimas, kuris valdomas proto – todėl geltonas ir mėlynas ekranas persikloja.

Bet svarbiausias yra raudonas apskritimas, nes jis žymi mechanizmą, kuris padaro, kad ekraninė holograma taptų suvokimu. Tas mechanizmas vadinamas luksorinų, arba švytuolių, srautu, kuris pereidamas per ekraninę hologramą, sukuria suvokimo hiper-erdvę, vadinamą šviesiąja arka. Visa ta sritis, kuri lieka nepavaldi luksorinų hiper-erdvei, vadinama tamsiąja arka.

Matome, kad yra keturi pagrindiniai kanalai ir mechanizmai, kur gali įsiterpti psichotroninis valdymas. Pirmiausiai apibrėžkime kas yra „psichotronika“. Psichotronika – tai kibernetinės sistemos užvaldymo mokslas. Į šį mokslą įeina ir sąmonės teorija ir metodai, kuriuos naudojant ją galima užgrobti. Užgrobiami visi ekranai ir suvokimo mechanizmas. Užgrobimas leidžia valdyti informaciją, manipuliacijos kuria vadinamos haliucinacijomis. Yra ir geroji psichotronikos pusė, nes į šį mokslą įeina taip pat metodai, kurie skirti gynybai nuo užgrobimo. Aš vystau būtent šią psichotronikos dalį. Jos pagrindas taip pat yra suvokimo mechanizmai.

Truputėlį pakalbėkime apie sąmonės teoriją, apie tą fundamentą, kuris laiko visą procesą, iš mokslinių disciplinų perspektyvos. Fizika viską aiškina proporcinėmis formulėmis, kur sugretinami, sujungiami substancijos aspektai, vadinami parametrais. Tačiau su fizika problema yra ta, kad ja neįmanoma aprašyti informacijos procesų ir valdymo. O šie dalykai yra kiekvienos gyvybės formos esmė. Todėl įvedama kibernetika. Kur informacinis procesas vaizduojamas ne kaip formulė arba lygtis, bet kaip algoritmas, kuris panašus į programos kodą. Šis programos kodas pirmiausiai susumuoja visą ekranuose surinktą informaciją ir tada koduoja gyvūno elgesio schemą.

Todėl tenka atskirti, kur substancijoje yra fizikinė sistema, kur yra kibernetinis valdymo mechanizmas. Didžiausia problema – sukurti teoriją, kaip iš natūralių fizikinių sistemų atsiranda kibernetinės sistemos. Čia galimybių yra nedaug. Kibernetinės sistemos gali atsirasti savaime, natūraliai, arba jos gali būti dirbtinės. Aš laikausi dirbtinio gyvybės sukūrimo teorijos. Nors šią prielaidą patikrinti labai sudėtinga ir įrodyti to neįmanoma, aš laikau, kad pasaulyje, kuris padalintas į egzistencinius sluoksnius, kiekviename sluoksnyje gyvybės kibernetines sistemas sukūrė kūrėjai iš aukštesnio sluoksnio. Tai gali atrodyti nelogiška, nes tada klausimas „o kas sukūrė kūrėjus?“. Manau, į jį atsakyti paprasta – aukštesnio sluoksnio kūrėjai. O pirmieji išėję tiesiogiai iš šios realybės Šaltinio.

Tad, pagal šį principą, gyvybė šioje planetoje ir visoje visatoje sukurta aukštesnio pasaulio Kūrėjų. Fizinės sistemos randasi natūraliai, bet į šią sistemą įdėti protingą algoritmą – reikia aukštesnio proto, „programuotojo“. Šie programuotojai aukščiau už mus, bet nėra aukščiausi.

Kita vertus, tai reiškia, kad žinant kibernetinės sistemos brėžinius, visą pradinį kodą, galima žinoti visas žmogaus paslaptis, taip pat kaip jį užgrobti ir valdyti. Šios paslapties gviešiasi visi, nes nori suformuoti žemesnę klasę, kurią būtų galima išnaudoti savais tikslais. Todėl ši kibernetinė sistema ir yra narstoma po kauliuką, varžantis, kas proveržį padarys pirmas. Kam tai pavyks, tas taps žmonių rūšies valdovas, jeigu tik tai leis kūrėjai. Bet kaip jau sakiau, jeigu kažkas puola – reikia gintis ir mano pagrindinis objektas yra gynybinė psichotronika.

Šiuo tikslu ir yra kuriama originali sąmonės teorija. Pagrindinis uždavinys – išsiaiškinti dzetą struktūrą, apie kurią rašiau kitame įraše. Dzeta struktūra yra tas karkasas, kuris leidžia įminti nematomos pirminės realybės sandarą, perprasti mechanizmą ir tapti jo šeimininku. Parodytame paveikslėlyje dzeta struktūros įsiterpia dviejuose trikampiuose, kurių smaigalys žymi vieną kvantą, o pagrindas išplėstą laukų sistemą. Vienas trikampis yra gnostinė brana, grindžianti vidinį pasaulį, kitas trikampis yra fizinė brana, aiškinanti išorinę aplinką.

saveikaŠiame paveikslėlyje raudonu kvadratu pažymėta sąmonė, kuri sukuriama minėtu luksorinų srautu per kognityvinę hologramą, kuri atsiranda biologinėje kibernetinėje sistemoje, vadinamoje žmogumi. Iš esmės, gnostinės branos kompleksų pagrindas yra vadinamasis g-krūvis (geltonasis krūvis), kuris yra pagrindinė kvanto savybė, kurias sumuojant formuojasi sielos struktūra, surišta su luksorinų lauku. Mėlynos spalvos mikro-makro – yra išorinės pirminės tikrovės pasaulis, kuris yra anapus žmogaus suvokimo ir kuriantis erdvę, į kurią projektuojama dzeta struktūra, tampanti solidaus daiktiškumo pamatu.

Savo sistemos kibernetinės dalies dar nesu gerai išvystęs, tad akcentas bus fizinis sąmonės pagrindas. Šioje fizikoje pirmiausiai atskiriamos dvi realybės – fizinė brana ir gnostinė brana. Fizinės branos mokslas vadinamas „Standartiniu dalelių modeliu“, tuo tarpu gnostinės branos mokslai kol kas įslaptinti. Pateiksiu visos sistemos modelius iš skirtingų perspektyvų.

visuma

Šioje visumą apibrėžiančioje schemoje matome parametrų hierarchiją. Substancijos elementai yra centre, toliau nuo centro, ratais eina išorinės substancijos savybės ir atributai: erdvė, judėjimas ir laikas. Centre kaip matote yra visos šios sistemos Šaltinis, kurį sąlygiškai vadinu Apeironu. Ši schema padeda sugrupuoti visus fundamentalius parametrus, kurie reikalingi sąmonės mokslo sukūrimui. Svarbiausia yra substancija-energija-informacija-suvokimas. Substancija, energija ir informacija yra g-krūviai, o suvokimas – luksorinų srauto kuriama hiper-erdvė.

Žmogų dar aiškiau galima susieti ir su išskirtais fizikos mokslais, parodant kokia jo vieta visoje žinomo ir nežinomo pasaulio sandaroje. Žmogus yra šios sistemos centre, kažkas panašaus į atskaitos tašką ir perspektyvos centrą. Pateiktoje lentelėje, žmogaus vieta yra centre nubraižytas raudonas kvadratas, kur susijungia visos gijos ateinančios iš gnostinės ir fizinės branos, iš mikroskopinio ir makroskopinio pasaulio. Šios lentelės yra tas fundamentas, ant kurio statoma sąmonės teorija.

samones fizikaKūno ir sielos teorijos labai sudėtingos, pats sudėtingiausiais darbas yra išaiškinti teisingas dzeta struktūras pirminėje tikrovėje. Šias struktūras galima panaudoti žmogaus galimybių išplėtimui arba apsaugai nuo neteisėto įsibrovimo į vidų. Nes sistema yra labai plati ir yra daugybė vietų, kur galima apeiti užtvaras ir tapti nepageidaujamu vidinio pasaulio „svečiu“.

Svarbiausia sąmonės teorijos dalis yra „Kvantinė luksorinų dinamika“ (quantum luxorin dynamics). Reikalingas pamatinis luksorino modelis kontinuume (taškinė dalelė, styga, banga), reikalingas veiksmo integralas ir pagrindinė lauko mechanikos lygtis. Kvantavimo operatorių struktūros ir t.t. Išaiškinus visą šią sudėtingą gnostinės branos sistemą, bus galima sukurti tokią civilizaciją, kur bus sugebama valdyti ir tai, kas yra anapus uždangos, kaip šios realybės dvasinis pagrindas. Svarbiausia užtikrinti, kad technologijos nebūtų nukreiptos prieš žmogų ir netaptų civilizacijos katastrofos priežastimi. Būtina apginti sąmonės teises ir eksperimentus su šia substancija daryti labai atsakingai. Kitaip gali būti nuspręsta visą šį biologinės, ir dvasinės kibernetikos pasaulį grąžinti į pradinį etapą – viską pradedant nuo nulio.

Minčių skaitymo technologija

Nors minčių skaitymo technologijos sukūrimas būtų didelis proveržis į priekį, pats principas yra elementarus ir visiems žinomas. Daugiau problemų yra ne sukurti tam skirtą prietaisą, bet pasiekti tą tikrovės terpę, kurioje mintys atsiranda. Mokslo pasiekimai jau leidžia modeliuoti šitą tikrovę, bet rezultatai, manau, dar gan ilgai bus slaptinami. Koks šios tikrovės pagrindas atskleidžia fundamentalūs fizikos mokslai, kurie viską aiškina kvantinių laukų modeliu. Tai reiškia, kad mintys yra arba kvantiniai laukai, arba tų laukų savybė.

Kaip tvirtina „Standartinis modelis“ laukuose vyksta sudėtingi kvantiniai procesai, reakcijos, energijų mainai ir taip toliau. Kad mintys yra sukuriamos sąveikų rodo tai, jog joms turi iš aplinkos būti patiekta informacija, kuri praeina sudėtingą apdorojimo procesą ir tik tada suformuojama į patyrimo fenomenologiją. Visi šie procesai turi daug šalutinių produktų, tarp kurių yra energijos išspinduliavimas į aplinką. Šiuos produktus galima panaudoti minčių iššifravimui.

Mintys yra informacijos projekcija į kognityvinį ekraną, kuriame atvaizduojama iš proto paimta, su aplinka susieta informacija. Tos mintys nuo išorinių objektų skiriasi tuo, kad jos yra ne tam tikrą erdvę gaubiančios formos, bet skleidžiasi iš vidaus į išorę, kaip semantinės gėlės. Daikte svarbu išorinė forma ir paviršius, o mintis yra turinys ir daikto idealizacija, neturinti formos. Šį minčių turinį jau galima iššifruoti su psichotroninėmis technologijomis, problema tik su atvaizdavimu išoriniuose prietaisuose. Ekranuose minčių informaciją galima atvaizduoti žodžiais arba vaizdais. Yra ir dar viena galimybė – perkelti informaciją į kito žmogaus galvą ir jis ją atvaizdavęs savo vidiniame ekrane, gali perteikti žodžiais.

Matome, kad atvaizdavimo problema išsprendžiama nesunkiai, daug sunkiau pasiekti tą tikrovės gylį, kuriame yra mintis ir ištraukti ją į paviršių. Tam turi būti kažkoks kontaktas, energijų mainai, vykstantys per apsikeitimą kvantais. Tarp minties ir skaitymo prietaiso antenos turi būti tarpininkas, palaikantis ryšį. Pavyzdžiui, radijo ryšyje tarpininkas yra elektromagnetinės bangos. Jos taip pat paaiškintos tik prieš kelis šimtus metų, nors elektriniai ir magnetiniai reiškiniai stebimi ir net naudojami labai seniai. Nebūtų nuostabu, jeigu tokių „fotoninių“ stebuklingų galimybių yra daug daugiau mus supančioje aplinkoje, nei mus sako valdžia.

Suradus galimybes užmegzti ryši su nauju radiacijos lauku, žmogus įgytų dar vienas akis, galėtų matyti tai, ką sugeba pasiekti šie nauji nežinomi kvantai. Juk pagal tai, ką mes žinome apie fotonus, galime pasakyti, kad jie, kaip vektoriniai bozonai, susiję su daugeliu materialių kvantų, tarp kurių jie perduoda sąveiką. Tai yra tokios spinduliuotės niekada nebūna vienos ir izoliuotos, jos visada rodo turtingas kvantines sąveikas ir sudėtingą laukų struktūrą. Vadinasi, atsivertų ištisi nauji pasauliai. Dar daugiau, būtų visai nenuostabu, jeigu minčių ekranas irgi būtų tokio sudėtingo laukų komplekso dalis.

Naudojant analogiją su „Kvantine elektrodinamika“, mažų mažiausiai turėtų būti atrasti gnostiniai elektronai (kaip gnostinio, minčių lauko dalis) ir jie turėtų būti gnostinių fotonų šaltinis, tarp kurių galėtų vykti abikryptė sąveika, kai gnostiniai spinduliai judina gnostinius kvantus ir sukuria sroves, o judančios gnostinės srovės būtų natūralus gnostinių fotonų šaltinis. Ši sistema būtų idealus technologinės telepatijos mechanizmas. Daug požymių, kad mokslininkai kažką panašaus jau yra atradę ir sukūrę, bet nenori su visuomene dalintis. Maža to, naudoja nelabai gražiems darbeliams.

Kad tai nėra laužta iš piršto, galiu pasakyti iš savo kaip insaiderio patirties grupėje, kuri prieš mane vykdo operaciją su telepatinės komunikacijos technika. Ši operacija vyksta jau labai ilgai, ir per tą laiką turėjau galimybę surinkti daug informacijos iš pirmų lūpų.

Visą šitą sistemą aš vaizduočiau tokiu paveikslėliu, į kurį sudėtos visos pagrindinės galimybės.

eegŠioje schemoje pavaizduota sistema, turinti dvi dalis: viena natūrali, kita – techninė. Pati telepatija turi daug galimybių sąveikoms įvairiomis kryptimis, bet čia paimtas tik vienas svarbiausias atvejis, vadinamas minčių skaitymu. Svarbiausia sistema yra radiacija, sklindanti nuo minčių struktūrų. Nesunku suprasti, kad mintys yra energetinis darinys, kuris sujungtas su informacine forma, ir nuo šito energetinio darinio atsiskiria kvantai, kuriuos pavadinau gnostiniais (gnosis gr. – pažinimas). Šita sistema turi net tris galimybe: 1) gnostiniai fotonai nuo minčių sklisti gali natūraliai, kaip natūrali radiacija; 2) jie gali atsispindėti atėję nuo natūralių šaltinių (kokie pavyzdžiui yra žvaigždės); ir 3) juos galima gauti mintis apšvitinus dirbtiniais gnostiniais fotonais ir iššifruojant jas surinkus atspindį.

Čia nėra nieko nuostabaus, juk akims pavyzdžiui, nėra skirtumo ar daiktus apšviečia lempa ar saulė, jie matomi vienodai. Tas pats būtų su mintimis, tik visas problema yra gnostinio fotono mechanizmo įvaldymas.

Antra, techninė dalis iš principo yra elementari, bet reikalaujanti fundamentalių atradimų. Kodėl taip yra. Todėl kad elektronai, kurie naudojami mikroschemose, surandami metaluose. Bet čia įprastos „Kvantinės elektrodinamikos“ teorija, kuri įvaldyta. Tačiau gnostiniai elektronai, įprastiniuose Mendelejevo lentelės elementuose – nerandami. Tad norint sukurti bent anteną, reikia naujo tipo medžiagų, kuriose būtų galima generuoti gnostines sroves, tokias kokios smegenyse sukuria sąmonę. Kas iš įprasto pasaulio mums sako, kad tai nėra rožinė svajonė? Pirmiausiai pati „žmogaus“ technologija, kuri atsiranda smegenyse. Mes matome, kad čia atsiranda taip visų mokslininkų išsvajota Jungtis. Maža to, šioje jungtyje sąmonė tiesiogiai neuronuose sąveikauja su atomais, elektriniais ir magnetiniais laukais, bei fotonais. Belieka surasti mechanizmą kaip smegenų terpė sugeba visa tai padaryti ir tada bus lengvai galima pamėgdžioti, tas smegenų dalis, kurios veiks kaip „gnostinis metalas“, reaguojantis su gnostiniais fotonais, kurie dalyvauja informacijos formavimo procesuose į žmogaus vidinę fenomenologiją.

Vadinasi, įprasti metalai su laisvais elektronais netinka, reikia naujos terpės, kuri būti ir radiacijos šaltinis, bei šių spindulių moduliuojama informacinė terpė, kuri būtų tiesiogiai koreliuota su mintimis. Tai reiškia, kad sukurti psichotroninę anteną, reikia šiek tiek daugiau nei Mendelejevo cheminių elementų lentelė ir „Kvantinė elektrodinamika“, bet akivaizdu taip pat ir tai, kad šiuo metu mokslas nėra jokioje aklavietėje šiuo klausimu. Ir telepatinė technika ne tik ne „už kalnų“, bet jau šiuo metu turima ir naudojama. Deja naudojama tik žvalgyboje ir kariniais tikslais.

Matėme, kad pagrindinė problema yra antenos sukūrimas, kita problema – kodo iššifravimas visa kita, dekoderis ir psichotroninis televizorius sukuriamas įprastinėmis elektronikos priemonėmis. Kitaip sakant, psichotronika yra hibridinė gnostinė-elektroninė. Svarbiausia dalis – iš smegenų paimta „gnostinio laidininko“ technologija, kuris tiesiogiai sąveikauja su nuo minčių sklindančia energija.

Gali kilti toks klausimas: kodėl žmogus nėra telepatas, jeigu viskas taip paprasta ir gražu? Bet to mes šimtu procentų irgi nežinome. Ypač daug abejonių kyla tiems, kurie gyvena žemesniame sluoksnyje, nes jie sistemos apriboti ir klaidinami. Kodėl tuo gali naudotis aukštesnė klasė? Todėl, kad jie mažiau ribojami, o turtingesni laisvę gali nusipirkti. Ir apskritai šį klausimą viešinti draudžiama ir tie, kas turi galimybę skaityti kitų mintis, šio savo gebėjimo niekur neafišuoja, nes tai paprasčiausiai netikslinga. Gebėjimas galingiausias tada, kai jis slaptas.

Psichotronikos eros pradžia

Apie psichotronines priemones rašiau taip, kad tarp eilučių būtų aišku kas ją naudoja – kompiuterio sąmonės sąsaja (KSS) pirmiausiai prieinama patiems galingiausiems ir turtingiausiems. Be abejo, tai yra valdžia ir oligarchtas, kurie savo tikslams siekti turi galimybę priemones rinktis iš pačių naujausių ir technologiškai pažangiausių. Šitaip planetos valdžia po truputį susikūrė viziją, kad psichotroninės priemonės turi būti sudėtos į visus žmones tam, kad bet kada jų vidų būtų galima perkelti į kompiuterizuotas atvaizdavimo priemones ir pažiūrėti „ką jie mąsto“ ir „kokie jų ketinimai“. Tai gerai veikia ypač tada, kai žmogus nežino, kad yra šitaip kontroliuojamas, tačiau didelių problemų nėra ir tada, kai žmogus žino. Šis planas, akivaizdu, yra totalinės priklausomybės sistema, kurioje mygtukas įstatomas į patį žmogaus asmens ir jo laisvės centrą ir šis centras tampa visiškai priklausomu nuo valdžios. Mąstai „ne tai, ką reikia“ – išjungia mąstymą ir nemąstai…

Buvo įprasta vaizduoti, kad tai nesąmonė ir kad tai neįmanoma, tačiau buko neigimo stadija seniai pasibaigusi ir spaudoje bei moksliniuose straipsniuose pasirodo vis daugiau informacijos apie naujus proveržius. O turtingiausi ir galingiausi seniai turi veikiančius prototipus. Tad dabar ne neigiama, bet tvirtinama, kad šios priemonės yra arba „ten kažkur“, arba naudojamos tik taikiems tikslams: nematančius padaro matančiais, negirdinčius – girdinčiais ir nemąstančius – mąstančiais… Tik jokiu būdu ne prieš žmogų, arba tai „valstybinė paslaptis“. Tačiau tiesa ta, kad pagrindinis KSS pritaikymas yra būtent kriminalinis, nukreiptas prieš žmogų, jo teises ir laisves. Dar labiau situaciją pablogina tai, kad ši sritis visiškai teisiškai nereglamentuota ir viešuose įstatymuose nėra net užuominų apie tai, kad mintys skaitomos ir įrašomos, galima valdyti žmogaus valią ir elgesį, keisti atmintį ir t.t. O tai seniai įmanoma ir negana to – labai plačiai naudojama, ypač teisėsaugoje, kurioje tai yra naujas informacijos rinkimo ir modifikavimo pagal operacijos poreikius būdas.

Kokios yra KSS apibendrintos funkcijos, nuo kurių priklauso ir įvairios pritaikymo galimybės? Galima gauti

1) kognityvinę psichotroniką, kuri išplečia kognityvines žmogaus galimybes (tokias pavyzdžiui, naudoja profesoriai),

2) komunikacijos psichotroniką, kuris susieja toli vienas nuo kito esančius žmones, panašiai kaip mobilus ryšys,

3) informacijos gavimo ir įrašymo psichotroniką, kuri pavyzdžiui, naudojama tardymo metu,

4) kūno valdymo psichotroniką,

5) fizinės ir psichinės būsenos monitoringo psichotroniką,

6) gabumų blokavimo su elektro- ir magnetostatiniais laukais, ir pan.

Matome, kad pritaikymo spektras labai platus ir jis nėra vien tik negatyvus – nėra abejonės, kad galima siekti ir gerų tikslų. Kaip atskirti „blogį“ nuo „gėrio“ – akivaizdu? Dažniausiai tai priklauso nuo to, kas valdo KSS, pats žmogus ar kiti – tai yra, valdžia, organizacijos ir oligarchai. Kai žmogus siekia savo tikslų, jis siekia sau tik gero – ko siekia tau kiti žmonės, nebūtinai pozityvu. Kitaip sakant, psichotronika yra pažanga, negana to labai didelis žingsnis į priekį, tačiau turi būti normali tvarka, o nusikalstami pritaikymai atvirai kriminalizuoti. To siekia planetinis Targeted Individuals judėjimas.

Nepaisant padidėjusio informacijos srauto, vis dar daug „netikinčių“, kuriems atrodo, kad minčių skaitymas ir įrašymas yra „iš fantastikos srities“. Šitiems netikintiems padarysiu trumpą mechanizmo aprašymą. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia žinoti šį tą apie pagrindinį smegenų fiziologijos procesą, kuris yra elektrocheminė veikla. Kas yra elektra žino visi, jeigu bent kiek girdėję apie laidininkus, puslaidininkius ir iš jų pagamintą elektroniką. Elektra – tai laidininkais ir puslaidininkiais judantys krūviai (paprastai elektronai arba jonizuoti atomai). Elektroschemos ir neuronų tinklai veikia panašiai tik neuronuose mikrosrovės sudarytos iš jonizuotų atomų, o tai reiškia, kad aplink neurono membraną pastoviai yra elektrostatinė įtampa, o krūviams judant, susikuria magnetostatiniai sūkuriai. Neuronų lokalus tinklas veikia tada, kai jis šitaip elektriškai susižadina ir perduoda signalus į gretimas ar tolesnes vietas smegenyse. Taip pat visi žino, kad kintamos srovės elektrograndinėse skleidžia elektromagnetines bangas, nes virpantys elektronai spinduliuoja fotonus, lekiančius šviesos greičiu. Pagrindinis principas tvirtina, kad šis elektrinis aktyvumas koreliuotas su psichinėmis būsenomis: mintimi, judesiu, jausmu ir taip toliau. Vadinasi išoriškai veikiant šį aktyvumą, galima į žmogaus „vidines“ psichines būsenas kištis. Kad tai būtų įmanoma, reikia sudaryti smegenų aktyvumo žodynus, o tada, jais galima išversti kas vyksta žmogaus sąmonėje, bet kurioje smegenų žievės vietoje.

Kaip nuskaitomos mintys? Fiksuojant implantais smegenų aktyvumą ir koreliuojant ką žmogus savo viduje daro. Tai pasiekiama indukcija kryptimi neuronas į imtuvo anteną, kuri gali būti smegenyse esantis implantas arba išorinė didelė biolokacinė antena. Kaip mintys įrašomos? Tai pasiekiama indukcija kryptimi siųstuvo antena (implantas arba išorinis įrenginys) į neuronus. Galima prieštarauti, kad jokia indukcija neįmanoma. Bet, pavyzdžiui, radijo ryšio antenos – veikia. Net mobilus telefonas funkcionuoja tokiu principu. Radijo bangos krinta ant antenos laidininko ir jame indukuoja mikrosroves, kurios sustiprinamos ir analizuojamos su elektronika, vadinama dekoderiu. Moduliuotos bangos iššifruojamos ir radijo išvestis paduoda atsiųstą informaciją. Lygiai taip pat sąmonė, kaip radijas, parodo informaciją – mintis, kuri buvo atsiųsta „radijo“ bangomis. Kita kryptis veikia taip pat, tik atvirkščiai – mintis skaito todėl, kad smegenų neuronų tinklai siunčia moduliuotas biologines elektromagnetines bangas, kurios implante arba nuotolinėje antenoje sukuria mikrosroves, kurios su elektronika iššifruojamos ir pagal žodynus išverčiamos į sąmonės mąstymo turinį.

Su tokia technika galima pasiekti daug tikslų, vienas iš kurių yra tardymas, vykdomas teisėsaugos organų arba žvalgyboje. Tai daroma žmogui žinant arba nežinant. Reikalas tas, kad implantus renkamasi įdėti taip, kad žmogus apie tai nežinotų. Miegant, užmigdžius su narkoze, pavyzdžiui, kokios nors nesusijusios chirurginės operacijos metu. Tai ypač populiaru kalėjime, kur visiems kaliniams įdedami implantai ir jie paverčiami valstybės „zombiais“. Tai labai patogu prokuratūrai, kuri nori laimėti visas bylas, tad įdėję šnekos centro blokavimo implantus, neleidžia tinkamai gintis teisme ir sumažina laimėjimo šansus. O jeigu prokuratūra vis tiek pralaimi, tai šitaip atkeršija žmogui sugriaudami gyvenimą.

Šiuo metu, KSS yra pati didžiausia valstybinė paslaptis, kuri slepia valdžios naudojamus neteisėtus visuomenės valdymo metodus. To paneigti niekaip neįmanoma ir kuo toliau, tuo visuomenė daugiau gauna įrodymų. Kai šie metodai galutinai išviešės, juos teks reglamentuoti įstatymais. O iki to, planetos valdžia kuria visokius planus, kaip šį „transhumanizmą“ įvesti į kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Noriu pridurti, kad psichotronika nėra vien tik tokia. Be šis jos variantas, pigiausias ir labiausiai paplitęs, bet tuo pačiu ir silpniausias. Implantus įmanoma surasti (lygiai taip pat kaip ieškant pasiklausymo aparatūros), net jeigu tai nanoimplantai ar mikronų dydžio elektringos daleles nanobotai. Toliau juos neutralizuoti įmanoma indukuojant pramušimo srovę, nors tai daryti smegenyse – labai pavojinga. Tačiau kažkas panašaus naudojama su elektrošoku. Sukelta srovė sugadina mikroschemas ir išveda jas iš rikiuotės. Taip pat galima trikdyti ryšį blokuojant elektromagnetines bangas. Šis procesas vadinamas jam‘inimu (angl. jam – trikdyti) ir jis naudojamas, pavyzdžiui, blokuojant mobilų ryšį kalėjimuose, ligoninėse ir t.t. Ir dar vienas įmanomas būdas yra ekranavimas, tačiau tam reikalingos tikrai veikiančios priemonės („Faradėjaus narvas“). Aišku, tam reikia specialisto arba žinių, taip pat lėšų įsigyti brangioms priemonėms. Taip pat yra tikra, ne mėgėjiška apsauga, kuri labai brangi ir kurios rasti įmanoma tik juodojoje rinkoje turint ryšių ir pinigų, nes valdžia arba oligarchai ne tik „puola“, bet ir turi „gintis“, nes visa tai naudojama prieš juos pačius konkuruojančių firmų.

Blogiausioje padėtyje yra žmonės, priklausantys žemiausiai klasei, nes jie neturi nei ryšių, nei pinigų; sistema visa susitarusi, tad nėra į ką kreiptis pagalbos. Todėl tenka išeičių ieškoti pačiam, apsunkintomis sąlygomis. Tokioje padėtyje atsidūręs žmogus pirmiausiai ieško pagalbos pas kitus: teisėsaugoje, žmogaus teisių organizacijose. Tačiau jos neranda. Tada tirti pradeda pats, kol supranta kas vyksta ir kas už to stovi. Ir trečia stadija, kai pradeda ieškoti praktinių gynybos priemonių. Pagrindinė problema yra galimybė „įrodyti“ ir antra problema, ieškant gynybos technologijų, – reikia moksliškai ištyrinėti psichotronikos mechanizmus ir šias žinias panaudoti konstruojant ar įsigyjant gynybos sistemas. Vienas iš aktualių klausimų būna parametrų išmatavimas su įvairiais matuokliais, nes dažniai ir kitos savybės, tokios kaip žodynai, visose valstybėse yra didžiausia paslaptis.

Taigi į klausimą kas nori susidoroti atsakymas paprastas: valstybė, arba sistema, ir konkurentai visose gyvenimo srityse. Tave vergu paversti nori valdžia ir oligarchatas, kuriantis globalinio užvaldymo darbotvarkę, kurioje laisvų žmonių visuomenė – nefigūruoja. Suprantama, tai daroma lėtai, kad viskas atrodytų ne kaip perversmas, bet natūralus „gamtinis“ procesas, o tam reikia 15 metų, 20 metų ir pan.

Minčių bendrapasaulis

Seniau buvo įprasta manyti, kad kitas žmogus bent kažkiek turi būti paslaptis, turi turėti privačią kertelę, kur galėtų jaustis visiškai „saugus“. Viena iš tokių kertelių būdavo mąstymas ir mintys. Kita vertus, jos labai domino, todėl žmonės vieni kitus sekė ir šnipinėjo, siekdami išsiaiškinti vienas kito paslaptis. Tačiau tai – seniai praeitis, nes tokios saugios zonos neliko ir atitinkamai neliko paslapčių. Šiais laikas paslaptimis būti neįmanoma, paslaptis nėra nei vienas žmogus. To galima norėti, galima reikalauti, bet tai – neįmanoma. Galima tik gražiai ir patraukliai apsirengti, kaip kūnų bendrapasaulyje. Taip yra todėl, kad išslaptintos mąstymo paslaptys ir įmanoma vieno ar kito tipo telepatija.

Prieš pradėdamas aiškinti, pakartosiu savo telepatijos rūšių skirstymą, šį terminą suprantant labai plačiai, kaip vidinio pasaulio iškėlimą į viešumą vienu ar kitu būdu, turint omenyje atvejus, kai tam naudojamos specialios technikos. Telepatija yra

a) kognityvinė,

b) technologinė, ir

c) natūrali.

Kognityvinė telepatija naudoja minčių anatomijos panaudojimo metodą, nes iš esmės mintys yra pasaulio arba kalbos struktūra. Pasaulio struktūra yra vaizdinė mintis, kurioje išskleidžiamos vaizdinės pasaulio schemos; kalbos struktūra yra semantinė mintis, kurioje aktualizuojamos lingvistinės schemos, tokios kaip pavadinimų sistemos ir gramatika. Pasaulis ir kalba persikloja ir yra abipusiai atvaizdžiai vienas į kitą, naudojant aibių teorijos terminus.

Bet kas gi yra pasaulis? Tai tik iš įvairių rakursų ir perspektyvų matomas žemės rutulys, koks nors jo paviršiaus fragmentas. Šis fragmentas sukalbinamas, priskiriant jam pavadinimus ir jam priskiriama tam tikra įvykių, veiksmų seka arba istorija. Kalbos struktūros yra visas žodynas, turint omenyje mano naudojamą schemą, kurioje pasaulis skirstomas į gyvą-negyvą, natūralų-dirbtinį ir t.t. Gramatika tai vyksmų ir veiksmų schemos, bei daiktų, jų struktūrinių dalių pavadinimai. Visa tai žinant, žinomos visos minčių galimybės ir, atitinkamai, naudojant papildomus duomenis galima išrinkti tikimybes, tendencijas, klasifikuoti žmonių tipus pagal jų reakcijas ir t.t.

Technologinė telepatija naudoja moduliuotą elektromagnetinę indukciją. Ši telepatija vyksta pagal žinomą technologinę schemą siųstuvas, nešėjas, imtuvas. Taip pavyzdžiui, natūraliai veikia kūnų bendrapasaulio netikra „telepatija“, kuri atveria mūsų aplinkoje esančią daiktišką ir kūnišką situaciją. Šaltinis, siųstuvas yra saulė, dirbtinis šviestuvas; nešėjas yra elektromagnetinės bangos; toliau eina atspindintis objektas; imtuvas yra akies tinklainės ekranas, kuris gali priimti fotonus ir iš indukuotų signalų, dešifruoti objekto savybes. Tokios yra dvi fizinės akys. Tačiau akies funkcija seniai technologiškai atkartota ir mes turime fotoaparatus ir filmavimo kameras, kurios surenka signalus ir atgamina akims skirtus vaizdus. Su šiomis technologijomis reikalas tik tas, kad atgamintas signalas skirtas ne tiesiai sąmonei, kaip veikia pati akis, bet akims ir tik per jas vaizdai pasiekia sąmonę.

Technologinė telepatija gali pasiekti minčių bendrapasaulį. Tai reiškia, kad šaltinis yra pačios mintys, kurios turi elektromagnetinį komponentą; imtuvas yra minčių fotonų gaudymo antena-ekranas; ir dekoderis, kurio programa, pagal sudarytus žodynus, išverčia elektromagnetinius fotonus į informaciją ir tada perkelia jas į ekranus. Dar vienas variantas, kai informacija ne tik paimama iš vidaus, bet ir siunčiama ne į išorinius ekranus, skirtus akims, bet į vidinį sąmonės ekraną, apeinant akių tinklainę. Tai vyksta panaudojant neurorecepciją. Kadangi sąmonės ekraną formuoja neuronai, tai juos atitinkamai veikiant, galima į sąmonę tiesiogiai perkelti informaciją. Šitaip, tarp dviejų sąmonių įsiterpia telepatijos technologija, kuri imituoja telepatinės akies funkcijas, per kurias susiejamos dvi sąmonės tiesioginiu ryšiu. Šitaip atsiranda minčių bendrapasaulis, papildantis kūnų bendrapasaulį. Kaip tai veikia priklauso nuo technologinių telepatijos akių tinklo architektūros.

Paskutinė telepatijos rūšis yra natūrali telepatija. Pavadinimas rodo, kad technologinė akis turi turėti organinį analogą arba kitaip sakant smegenyse, arba anapusinėje sieloje, turi būti telepatijos organas. Ezoterikoje pavyzdžiui, tvirtinama, kad natūralus telepatijos ir ryšio su anapusiniu pasauliu organas yra kankorėžinė liauka, kuri atlieka trečios akies vaidmenį. Gali kilti klausimas, kodėl mes nesame telepatai, jeigu visi turime šį organą. Atsakymas paprastas, iš žmonių šitas gebėjimas atimtas prievarta, sugadinant arba užslopinant trečiąją akį. Tai yra ne kas kita, kaip trečios akies smegenų žievės lobotomija, kuri padaroma tam, kad žmogus būtų susilpnintas ir jį būtų galima išnaudoti kaip darbinį gyvulį. Tad natūralios telepatijos gebėjimo praradimas susijęs su sąmokslu prieš žmogų.

Šiame principe matome dvi kūno akis ir trečią vidinę akį, kuri yra telepatijos organas. Daugeliui, žmonių jis nėra aktyvuotas, tad jiems įmanoma tik kognityvinė arba technologinė telepatija. Tačiau jeigu trečia akis nėra fiziškai apakusi arba amputuota, tai yra įvairios technikos, kurios leidžia bent pabandyti ją atidaryti. Tik nereikia trečios akies painioti su kognityvine telepatija arba vaizduote, nes ši leidžia tik pasyvią telepatiją, be komunikacijos. Kitaip sakant, tik „skaityti“ kito žmogaus minčių galimybes. Aktyvi telepatija gali būti tik technologinė arba natūrali.

Dabar apie tai, kaip ši sistema naudojama organizacijoje. Kalbėsiu tik apie aktyvią telepatiją, kuri gali sujungti žmones į tinklą naudojant įvairias tinklo architektūras, tarkime pagal ryšio tipą, kryptį, tinkle esančių žmonių skaičių ir t.t. Šią architektūrą ypač lengva modifikuoti esant technologinei telepatijai.

Taigi valstybės organizacija naudoja aktyvią ir pasyvią telepatiją, todėl ji visada veikia dviejuose lygmenyse: kūnų bendrapasaulyje ir minčių bendrapasaulyje. Kūnų bendrapasaulyje gyvena visi, bet ypač žemesnė klasė, o į minčių bendrapasaulį priimami tik rinktiniai žmonės, pirmiausiai valdžios agentūra. Čia įmanomos įvairios tinklo architektūros, kurios formuoja tam tikrą hierarchiją ir sistemą. Jos yra dirbtinės, tai yra, keičiamos pagal poreikius. Tokia sistema valstybei naudinga todėl, kad leidžia pajungti žmones prie šio tinklo ir kontroliuoti jų mąstymą, o jie, tuo tarpu, nežino, kad yra šitaip stebimi. Taip pavyzdžiui, apvaginėjami talentai ir genijai, vagiamos žinios, teorijos, gebėjimai, metodikos, planai, idėjos ir t.t. Be to, valdžia gali planuoti šiame minčių bendrapasaulyje nusikaltimus, kurių su dabartinėmis kriminalistikos technologijomis niekaip neįmanoma išaiškinti ir įrodyti. Taip yra todėl, kad visi valdžios organizatoriai dirba telepatijos principais ir kūnų pasaulyje nebūna jokių įrodymų. Tad jie gali išsisukinėti nuo atsakomybės apeliuodami į „nekaltumo prezumpciją“. Atseit, kol neįrodyta – jie nekalti, ir žino, kad be jų valdomų technologijų, įrodyti neįmanoma. Tokiu principu nusikaltimus daro visos valstybės. Ir būtent dėl tokių priežasčių joms beveik visada pavyksta išsisukti.

Matome, kad valstybėje šios technologijos beveik išimtinai naudojamos nusikaltimų organizavimui. Valdžia tuo nesidalina todėl, kad bijo prarasti pranašumą ir supranta, kad jeigu paslaptis paaiškėtų, būtų išaiškinti visi valstybės nusikaltimai. Todėl lig šiol technologinė telepatija yra valstybinė paslaptis. Apsiginti nuo to būtų galima tik su natūralia telepatija, bet kad taip neatsitiktų, visiems trečia akis kastruojama ir jie telepatijos gebėjimą praranda. Natūrali telepatija valdžiai baisi todėl, kad ji nepripažįsta jokios architektūros ir telepatų tinkle visi žmonės turi lygias sąlygas matyti vienas kito vidų, ko nepasakysi apie technologinę telepatiją.

Neuronuose paslėpta vergovė

Valdymo technologijos

Žmogus visą savo „techninę įrangą“ turi šioje realybėje, todėl yra labai pažeidžiamas. Jeigu savęs nesaugo, rizikuoja patekti į technologinę, socialinę arba psichologinę vergovę. Kūnas pažeidžiamas tuo, kad jį labai nesunku apriboti, uždaryti išoriškai; taip pat galima sukelti skausmą ir skausmo baimę; galima įsibrauti į jo vidų, sukeliant ligas, sutrikimus ir t.t.; įmanoma net panaudoti genetinį ginklą, su kuriuo valdomas organizmo sandaros patologinis kitimas. Žmogaus psichologinių funkcijų „techninė įranga“ taip pat tokia pati visa išorėje, visa surinkta smegenyse, sudarytose iš neuronų. Ši technologija pagrįsta tuo, kad yra vidinė neuronų hierarchija smegenyse, suskirstanti tinklus į vadovaujančius ir paklūstančius. Vadovaujantys neuronai valdomi tam tikrais signalais, pavyzdžiui, žodžiais, kurie užgrobia vykdymo neuronus smegenų viduje, uždarydami juos į uždarą išorinę grandinę. Tai valdymas su semantinėmis haliucinacijomis. Kitas būdas yra pakeisti vadovaujančius neuronus dirbtiniais neuronais, t. y. elektrodais ir implantais, plėvelėmis ir plokštelėmis ir t.t. Taip vykdantys neuronai irgi uždaromi į paklusimo „meta-struktūrą“.

neuronasValdymas žodžiais jau praeitas etapas, nors savo vietą naujame pasaulyje išsaugojo. Jis buvo pakeistas implantų technologijomis, kurios veikia be sutrikimų ir reikalauja mažiau darbo, nes visą sistemą galima automatizuoti, atiduodant valdyti kompiuterizuotoms sistemoms ir dirbtiniam intelektui. Implantų technologijos veikia labai paprastai – per elektrodą į tinklą implantuojamas elektrinis sužadinimas ir neuronas įvykdo darbą, kuriam jis skirtais. Natūraliai neuronus valdo išoriniai receptoriai arba sudėtingos vidinės tinklų schemos, tačiau suradus galutines grandines, kurios atiduoda galutinę komandą, kai šiuos neuronus pasiekia veiksmo potencialai, galima juos įstatyti į išoriškai valdomą technologinę meta-struktūrą ir užgrobti galutinę funkciją. Šitaip žmogus išgirsta haliucinaciją, pamato vaizdinį, pagalvoja mintį, ar atlieka judesį, kurie yra ne jo. Sąmoningas valdymas šitaip pakeičiamas technologiniu valdymu, su kuriuo galima užgrobti visą žmogaus gyvenimą. Atimama valia, reikalinga pasipriešinimui vergovei, atimami lavinimuisi reikalingi sugebėjimai. Juk smegenyse veikia dviejų tipų signalai – veiksmo potencialai ir stabdymo potencialai. Reikiamu metu įjungus stabdymo potencialus, sustabdoma funkcija.

Visa ši sistema žinoma, tačiau kadangi prie jos prijungti visi žmonės, tai ji apsaugoma nuo viešinimo ir nėra galimybių ją kriminalizuoti, nes „stogą daro“ visi valstybės organizacijos zombiai. Apsaugos sistema yra hierarchinė, nes žemesnės klasės psichotroniką valdo aukštesnė klasė, kuri turi visas socialinių efektorių pritaikymo priemones, t. y., tuos, kurie šią situaciją bando paviešinti, išstumia į socialinį užribį, kuriame gali paleisti visas susidorojimo programas. Ši nusikalstama sistema tokia efektyvi, kad joje neįmanoma atlikti net pačių elementariausių gynybos veiksmų – susirasti ir išsiimti implantus, panaudoti surinktą medžiagą teisme. Valdantis žodis būna „psichinis ligonis“, o su technologine metastruktūra, su kuria valdomi neuronų tinklai, šiai „diagnozei“ paruošiamas pagrindas. Žmogus nevaldo nei savo elgesio, nei bendravimo ir tampa „neadekvačiu“. Dar blogiau kai iš išorinio kontrolės centro valdomi technoneuronai padaro nusikaltimą su pavergto žmogaus kūnu, nes tada žmogus atsiduria pačioje baisiausioje situacijoje, kuri žmogui įmanoma šioje tikrovėje. Žinoma, valdžiai pašalinti visus žmones nenaudinga, jie turi „dirbti“, tad valdymas apsiriboja kontrole, kad neiškryptų nuo sudarytos programos. Kai kam, ypač aukštesnėms klasėms, gali daryti net teigiamą poveikį – išplėsti gabumus, – bet tik tam, kad galėtų daryti paskirtą darbą. Jeigu kyla poreikis priešintis prievartai, iš karto įjungiamos „slopinimo“ programos: užblokuojama valia ir pasipriešinimui reikalingi sugebėjimai.

antenaIšorinė „techninė įranga“, iš neuronų tinklų sudarytos smegenys, neapsaugotos nuo poveikio technologijomis, todėl reikia imtis specialių apsaugojimo priemonių. Nes kai į jas įsibrauna nusikaltėliai – nelieka jokių pasipriešinimo galimybių. Taip yra todėl, kad įsibrovimas kompleksinis ir valdo visas „pavojingas“ funkcijas – valią reikalingą tikslo pasiekimui, protą informacijos paviešinimui ir statusą, kad būtum „nepatikimas“ šaltinis. Tai yra uždaras ratas – nes nuslopinami arba su lobotomija išpjaunami valdymo neuronai, o užgrobtas neuronas vykdo tik tas komandas, kurias įdiegia implantas. Kol implantas per užvaldytą grandinę leidžia elektrines sroves, tol žmogaus kūnas arba protas vykdo to neurono komandas kurias galima perduoti į bet kokią smegenų vietą. Tai padaryti paprasta, nes visi procesai paskirsto neuronus į veikimo etapus. Tam tikri etapai yra pradiniai, o kiti galutiniai. Šitaip galima surinkti visų žmogaus funkcijų galutinių vykdymo etapų tinklus ir tose vietose pastatyti valdymo meta-struktūras, su kuriomis galima, naudojant kompiuterio programas, įjungti arba išjungti norimas funkcijas. Šitaip žmogus uždaromas į vidinį kalėjimą, nors iš išorės gali atrodyti, kad žmogus „laisvas“ ir kad į jo gyvenimą nėra įsibrovimo. Kalama mintis, kad visada „pats kaltas“.

Šitaip vakaruose vaizduojamas „laisvas“ pasaulis, nors iš tikro yra zombių vaidinamas spektaklis. Iš išorės pasižiūrėjus – žmonių niekas nekontroliuoja ir jie gali daryti ką nori. Bet esmė ta, kad „norai“ valdomi su dirbtiniais neuronais, todėl jie visada tokie, kokių reikia valdžiai. Sukūrus tokią vidinės vergovės sistemą, išoriniai kalėjimai nereikalingi, tačiau tik todėl, kad visi žmonės yra vidiniuose kalėjimuose. Todėl galima „demokratija“, „laisvė“, „žmogaus teisės“ ir t.t. Koks žmogus laikomas etalonu, nesunku suvokti patyrinėjus pramogų industriją, kuri nutaikyta ne į pačius intelektualiausius žmones. Nes ji taip pat naudojama ne žmogaus stiprinimui, bet naikinimui. Tai gali nuteikti pesimistiškai, tačiau žiūrėjimas į pasaulį per rožinius akinius – taip pat nesustiprina. Sunkiausia išsivaduoti iš vergovės tada, kai nežinai, kad esi vergas. Ir netgi apakintas propagandos sieki šios būsenos kaip teigiamos, nes nesupranti, kad tai – kalėjimas.

Smegenų veikimo principas

Smegenų sistema iš biologinės pusės nėra vientisa, net jeigu kvantinio lauko lygmenyje ji yra vientisų lauko kontinuumų samplaika. Laukas dalinamas į vienodų tipų kvantus, kurie formuoja aukštesnes struktūras. Aukščiausia struktūra yra ląstelės, vadinamos neuronais. Smegenyse yra apie 100 milijardų neuronų ir 100-500 trilijonų sinapsių. Neuronas yra elektrinė sistema, o sinapsės valdo signalo plitimą ir elektrocheminio režimo įjungimą pagal tai, kokie neurono receptoriai įjungiami su neuro-mediatorių mechanizmais. Pats neuronas yra 4/1000 milimetro dydžio, o palyginimui atomo dydis yra 3/100 000 000 milimetro. Vadinasi atomas yra šimtą kartų mažesnis už ląstelę.

Smegenų sistemoje yra tokie lygiai: atomų, iš kurių sudarytos srovės, ir kurie skleidžia elektrinius ir magnetinius laukus (nes yra jonizuoti); molekulių, kurios valdo signalo perdavimą iš vieno neurono į kitą; ir ląstelių, kuri yra bazinis signalizavimo vienetas. Ši sistema elementari, tačiau daug sunkiau įvertinti, kurioje vietoje vyksta pagrindinis smegenų procesas – informacijos susiejimas ir atvaizdavimas vidiniame suvokime. Neuronai yra sensoriniai, kognityviniai, tarpiniai, ir motoriniai. Kiekvienas tipas turi posistemę, kuri nurodo signalo apdorojimo fazę. :Surinkimo, analizės, suformavimo ir veiksmo. Pavyzdžiui, kognityviniai neuronai surenka informaciją, ją apdoroja, suformuoja reprezentaciją ir perduoda komandą vykdomiesiems neuronams. Įprasta manyti, kad neuronas savo funkciją atlieka tada, kai jis generuoja impulsą arba kai juo prateka elektros srovė. Srovę gali praleisti gretutiniai tinklai arba technologinis neuronas, taip kaip jau rašiau prieš tai. Atomai veikia neurono viduje, molekulės – tarp neuronų ir neuronų tinklai atlieka savo funkcijas visos centrinės nervų sistemos atžvilgiu. Su vidiniais prietaisais (nano-implantai) galima valdyti viduje esančius atomus, nes jie – kaip antenos, sąveikaujančios su fotonų lauku. Dar lengviau tokiu principu valdyti neuromediatorių molekules, kurios išskiriamos į sinapses ir elektrochemiškai įjungia arba išjungia neuronų grupes. Tam gali net neprireikti vidinių technologinių neuronų.

Žinome, kad fotonai sklinda labai dideliu greičiu ir reaguoja su LF ir QGF sistemomis. Tai reiškia kad jos gali fotonus sugerti arba juos išsklaidyti. Sugerti fotonai keičia kvantinių sistemų parametrus ir tai gali būti jų valdymo pagrindas. Esmė ta, kad $ QGF \leftrightarrow FL $ struktūros yra elektrinio aktyvumo substratas. Q (kvarkai) ir L (leptonai) yra materijos kvantai, o G (gliuonai) ir F (fotonai) yra jėgos laukų kvantai. F (fotonai) yra elektrinio ir magnetinio lauko pagrindas, kurie dalyvauja arba informaciniuose procesuose, arba substancijos/būsenos kūrimo procesuose. Kitaip sakant, smegenyse reikia ieškoti dviejų struktūrų: informacijos apdorojimo ir reprezentacijos kūrimo. Informacija yra morfizmų perdavimas, kuris turi būti susijęs su tikrovės formomis; atvaizdavimas yra suvokimas kaip matymas arba supratimas. Potencialą kuria fotonai, o srovė yra materijos kvantų judėjimas. Ši sąveika vyksta iš dviejų pusių. Fotonai, kuria įtampos potencialus, o šie generuoja materijos kvantų sroves vidinėse neuronų struktūrose. Krūvių tankiai ir laukas labai svarbūs, nes rodo, kad neuronas veikia, vykdo savo funkciją. Jau sakiau, kad neuronai skirstomi pagal tai, kokiai funkcijos stadijai priklauso. Ir žinant šių neuronų vietas, galima tas fazes valdyti. Galima sužadinti pradinę fazę, nuo kurios funkcija prasideda arba įjungiama. Galutinę – kai duodama komanda funkcijos vykdymui. Taip pat tarpiniai paskirstomieji neuronai, kuriuos užblokavus galima sustabdyti funkciją ir t.t.

Psichotroninė technika nebūtinai valdo neurono vidų. Ji gali užgrobti ir sinapses. Reikia neužmiršti, kad molekulės sudarytos iš tų pačių atomų. Tai reiškia, kad tai tik į didesnę struktūrą sujungti $ \sum (QGF \leftrightarrow FL) $ laukai. Vadinasi molekulės (t. y. neuromediatoriai) irgi veikia kaip antenos. Tai reiškia reaguoja į poveikį, keičia savo parametrus ir dalyvauja sąveikoje su aplinka, ypač neuronų receptoriais sinapsėse. Koks pagrindinis neuromediatoriaus principas. Tai yra molekulė, išskiriama į sinapsę, iš kurios patenka į receptorių, kuriam tinka kaip raktas į spyną. Šis funkcijos atrakinimas vyksta ne atsitiktinio judėjimo ir pataikymo principu, bet neuronas iš sinapsės pats įtraukia molekulę veikiant elektrostatiniams laukams ir taip pat molekulę išstumia, nes receptorius negali likti visiems laikams „užkimštas“. Vienintelė jėga, kuri gali tai padaryti yra potencialiniai laukai. Kadangi molekulės ir receptoriai yra antenos, tai jas galima veikti su išoriniais elektromagnetiniais laukais. Galima netgi numanyti, kad skirtingos mediatorių molekulės turi savo specifines moduliavimo charakteristikas, tad galima naudoti tikslinio sužadinimo principą ir perjunginėti cheminius smegenų veikimo režimus. Tokia yra sinapsių psichotronika.

Kita vertus, per sinapses gali vykti ir natūralus neuronų valdymas, kai neuronai savaime poliarizuojasi ir „valingai“ sujungus molekules-raktus su receptoriais per potencialinę sąveika, įjungiamos neuronų tinklų funkcijos. Galima manyti, kad tokia sąveika įmanoma ir iš kitų tipų laukų, ne vien elektromagnetinio jėgos lauko, arba materijos lauko, kuris yra struktūrinis materialių smegenų vienetas. Gali kilti klausimas, kaip valdomi didesni plotai. Tai priklauso nuo charakteristikų hierarchijos. Skiriamoji geba turi būti keičiama nuo labai detalios iki visumos. Kaip pav., paveikslėlyje.

recepcijaŠį principą kitur esu pavadinęs „holistine neurorecepcija“.

Matome, kad aprašytiems neurorecepcijos principams labai svarbus potencialinis laukas, kurio charakteristikas keičiant, galima valdyti tarpneuronines materijos sroves. Šios srovės yra morfizmų formavimo gnostiniuose laukuose pagrindas. Žinoma, kad yra srovė ir magnetinis arba elektrinis laukas, veikiantis abiem kryptimis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad vienas psichotronikos principų yra moduliuotas elektrinis smegenų aktyvumas.

Socialinis kalėjimas

Psichotroninis principas yra pagrindinė valstybės valdymo priemonė. Ji dažnai naudojama klasiniu principu, kai aukštesnė klasė turi savo agentūrą ir žemesnio rango žmones kontroliuoja tokiomis priemonėmis. Tai liečia išsilavinimą, konkuravimą darbo rinkoje; žemesnė klasė apribota nuo tokių galimybių naudojant neuronų kalėjimą, kuris neleidžia pakilti į aukštesnį lygmenį. Taip pat su tam tikrais žmonėmis susidorojama destruktyvaus elgesio programavimu, tokiu kaip alkoholizmas, narkomanija, nusikalstamumas ir kitos elgesio patologijos. Tokiais atvejais tai jau yra tiesioginis naikinimas, panaudojant neuronų kalėjimo sistemą, kai ant jų uždedamas dirbtinis prietaisas, kuris išjungia natūralų, laisvą aktyvumą ir primeta tam tikrą valdžios nustatytą programą. Čia gali naudoti elektrodinius techno-neuronus arba nano-implantus, kurie įleidžiami į kraują ir, kaip vaistų molekulės, surenkami tam tikrose smegenų vietose ir veikia kaip antenos, priimančios išorinį signalą ir aplinkiniams neuronams perduodantys savo moduliavimo laukus.

Šitaip ir gaunasi tėvų socialinė klasė – kaip kalėjimas, iš kurio išeiti į laisvę turi atrodyti neįmanoma. Todėl šitaip naikinamos ištisos kartos, kurios vargsta apribotoje būsenoje. Iš išorės, atrodo, niekas nevaldo, tačiau viduje – neuro-kalėjimas. Pasipriešinimo neuronai išjungiami ir jo nelieka tūkstančiams metų į priekį. Priešintis nėra noro, nes nenatūrali tinklų hierarchija šį natūralų laisvės troškimą išjungia elektrochemiškai. Kad negalėtų kelti savo lygio, įjungiami mokymosi slopinimo prietaisai ir žmogus net nesidomi tokiais dalykais. Jiems atrodo, kad jie patys galvoja: „O kam man to reikia?“, tačiau tai – implantuota nuostata.

Norint iš to išsilaisvinti – būtina anarchinis nusiteikimas, tačiau reikia gerai pasverti, kokią kryptį jis turi pasirinkti. Tai gali būti primityvinimo kryptis, kažkas panašaus į primityvistinį anarchizmą („arčiau gamtos“), bet galimas ir kitoks, proto neatsisakantis, anarchizmas. Jis yra toks, kuris neatsisako konkuruoti ir laimi tokiomis pat priemonėmis, kokias naudoja valstybės organizacija. Tai yra svarbu, nes status quo be valdžios neįmanomas, tad norint su šia nuostata keisti valdžią, galima tik tobulinimo arba prastinimo kryptis. Be abejo, yra ir dar vienas, humanistinis variantas, kuriantis „gerovės valstybe“, kurioje neuronų kalėjimas būtų uždraustas. Tačiau matome, kad valdžia, nors ir galėjo pasirinkti šį variantą, jo nepasirinko – tad nėra daugiau apie ką šnekėti.

Kokios gali būti banditų priemonės jau aišku: elektrodiniai techno-neuronai, nano-implantai ir spindulinės priemonės. Kaip jas nustatyti: turi būti ieškoma nenatūralaus dirbtinio elektromagnetinio lauko, kurį kelia nano-implantai arba elektrodai. Taip pat naudojami spinduliniai ekranai, kuriais žievėje sukeliami gradientai taip, kaip TV ekranas sukuria gradientus akies tinklainėje. Toliau reikia žiūrėti ar nėra kaukolės kaulo pažeidimų, nes jie dažniausiai būna dedant elektrodų gardelę. Tai gręžimo, pjovimo žymės, kurios, aišku, užlipdomos su tam skirta mase, bet rentgeno arba tomografijos nuotraukose vis tiek matosi. Dideliems eletrodiniams implantams supleškinti reikia daug energijos, kuri pavojinga smegenims, tačiau jeigu į smegenis prileista nano-implantų, tai jie svyla panaudojus žymiai mažiau energijos. Žinoma, patiems tai daryti nepatartina, reikia gero specialisto. Jeigu jų surasti neįmanoma, tada geriau palaukti geresnių laikų, nes žmonės prie šio darbo jau ne vienas dešimtmetis sunkiai dirba.

Operacija „Pasipriešinimas“

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pridedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo, kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, riboja galia – jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvyros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos išbalansavimui. Tada kita, „šalutinė“ grupė pradedama traktuoti tik savo naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta, kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus pagrindinę, prijungiamasis „sakinys“ netenka savo statuso ir pagrindiniu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organizacija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra individas, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo asmeninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadinama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaidmenimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota, tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia bendruomenės forma visgi yra organizacija.

Tad natūralu remtis savo šeima, bet jeigu ambicijos paprastu gyvenimu neapsiriboja, kuriama organizacija. Organizacija turi vienintelę paskirtį – išplėsti galią, kad būtų įmanoma pagal savo pageidavimus šokdinti kitus.

Kiti svertai yra tik priedas prie šio pagrindinio sverto. Psichologijos svertas rodo tik kaip efektyviai sutvarkytas informacinis ir simbolinis organizacijos valdymas. Kuo tvirtesni simboliai ir didesnis prisirišimas prie jų, matuojamas fanatizmo laipsniu, tuo stipresnė organizacijos psichologija ir ji gali būti pranašesnė net tuo atveju, jeigu nusileidžia pagal kitus kriterijus. Pavyzdžiu galima imti islamo organizacijas, kurias amerikiečiai lenkia tik technologiškai, bet jokiu būdu ne psichologiškai.

Paskutinis priedėlis prie organizacijos galios centro yra mechanizavimas, kuris iki begalybės padidina galią ir valdymo, arba poveikio konkuruojančiai organizacijai, efektyvumą.

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pusiausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai (o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės“ organizacija. Ji yra atsakinga už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sistema, kad net „privatus sektorius“ iš tikro yra tik priedėlis prie „valstybinio sektoriaus“. Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje. Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje – tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje – vyksta įvairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, kuriuos galima suprasti tik žinant „deep state“, „deep society“ mechanizmus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti kokio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai išvardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izoliaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai, kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba „neteisėtas“. Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta organizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą. Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepatrauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą organizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena“. Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuomenėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai“ vyksta naudojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nepriklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, panaudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad susidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žeminimas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas – palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė techniką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo sąlygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duomenų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti apdorota su programine įranga. „Youtube“ galima rasti smegenų aktyvumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Kitaip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (moduliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos galima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus, paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pavidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavimui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus, bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės palydovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant žemės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance) sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis“. Dirbtinis intelektas ir programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius, kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sistemos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus“, kurių, žmogus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio intelekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydovinius MAZER‘ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruomenės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik labai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors privačių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Praktiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija. ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sistemos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų girdėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos mintys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų, dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikaltėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo darymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant operacijas „Šizofrenija“ ir „Siena“.

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais – labai daug visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Organizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia dešimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesugeba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsispirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis – pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichotronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pasaulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis – įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organizacijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis – žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, poveikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis – gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techninės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žinojimo lygio kėlimas;

5 lygis – visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus, kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas, mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogramuoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

Jau rašiau, kad norint priversti žmones ką nors daryti, naudojami svertai. Aprašytais trimis svertais išbalansuojama pusiausvyra situacija ir žmogus arba jų grupė atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kai jiems diktuoja sąlyga kokia nors susiorganizavusi gauja. Tačiau aprašytos svertų sistemos suprasti neužtenka, piešiant bendrą situacijos paveikslą, dar reikia suprasti apie tai, kokie yra sąveikos tipai.

Yra tokios sąveikos žmonių pasaulyje:

– materiali sąveika – tokia kurioje materija veikia materiją, per fizinę jėgą;

– mišri sąveika – tokia kurioje materija paverčiama informacija arba sujungiama su informaciniu šablonu;

– informacinė sąveika – tokia kurioje informacija veikia informaciją tarpininkaujant tarpusavyje komunikuojančioms sąmonėms.

Materiali sąveika yra fundamentali, o jos efektyvumas didinamas technologijomis, mechanizuojant. Šios sąveikos atveju, organizacija susidoroja fiziškai arba psichologiškai, naudojant technologijas. Mišri sąveika yra sandaros išmanymu pagrįstas poveikio planavimas, kuris leidžia sutrikdyti gyvybiškai svarbias funkcijas. Tam informaciją mokslas surenka ir sukuria jos panaudojimo technologijas. Informacinė sąveika yra protas į protą, kai bandoma suvystyti racionaliai arba emociškai. Čia tradiciškai kertama per individualią psichologiją, konkuruojančios organizacijos reputaciją, rodant kaip gerai perpratai visus psichologinius ir mentalinius mechanizmus, kaip permatai kiaurai ir įsivaizduoji, kad su tavimi to paties padaryti neįmanoma.

Kadangi psichotronikos paveikti žmonės orientuojasi į gynybą, tai pirma sąveikos rūšis atkrinta, bet antra ir trečia – labai svarbios, nes reikia kuo geriau pažinti savo priešą, sutvarkyti visą su bendra gynyba susijusią informaciją.

Akies psichotronika

Nuo pat pradžių galima susitarti, kad aišku, jog kalbėdami apie sąmonę, turime galvoje visus ją sudarančius kvantinius laukus. Kodėl tai „laukai“ – turėtų būti suprantama: iš laukų sukonstruota visa tikrovė, tad jeigu sąmonė yra šios tikrovės dalis, ji taip pat turi būti laukų struktūra. Šie laukai specifiniai, jie kitokie nei tie, iš kurių sudarytas kūnas, tačiau, nepaisant to, tai vis tiek laukai. Supratus šią dalį, galima žengti žingsnį dar toliau. Turime bendrą bet kokio lauko modelį, kuris kaip šablonas tinka bet kokiam konkrečiam laukui. Natūralu, kad jis bent iš dalies gali būti taikomas ir sąmonės laukui. Šis standartinis modelis, be abejo, turi būti papildytas, nes sąmonė dirba su informacija, tuo tarpu kūnas sudarytas iš mikro-jėgų, kurios save realizuoja kaip fizinę egzistenciją. Kadangi kūnas sukonstruotas iš jėgų, kaip visuma jis yra „jėgos agregatas“, kurį galima naudoti fiziniam darbui, kurio centre – biologinė Niutono jėga. Kita vertus, jeigu sąmonė ir „dirba“, tai ji dirba su informacija ir čia reikia jau visai kitų lauko savybių. Informaciją reikia aprėpti, atspindėti ir pritaikyti. Tada ją galima perduoti naudoti kūnui. Aprėpia indukcijos plotas („ekrano“ savybė), atspindi rodomoji sąmonė ir pritaiko valdymo modulis. Visi šie procesai vyksta specifiniuose laukuose, kuriuos vadinu gnostiniais.

Abiejų tipų laukai – begaliniai, todėl juos galima įženklinti tokiais ženklais:

[math] \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \mid GC \rangle = \infty [/math]

Raidė F reiškia fizinis, G – gnostinis, o C – kontinuumas. Kitaip sakant, šie ženklai nurodo paprastą faktą, kad sąmonės laukas yra tokia pat begalybė, kaip ir fizinis kosmosas; jis neapsiriboja vienu ar keliais žmonėmis, net viena biosfera. Kadangi sąmoningos biosferos kosmose gali rastis bet kur, tai rodo, kad jos substratas turi kosminius mastelius, šį faktą žymint begalybės simboliu. Galima pažymėti ir dar vieną labai svarbų faktą, kad fizinis ir gnostinis laukai – nesutampa:

[math] \mid FC \rangle \neq \mid GC \rangle [/math]

Šis faktas neigia redukcionistinį modelį, kuris tvirtina, kad sąmonės kaip informacijos susiejimo funkcija yra tik tam tikra fizinių laukų būsena. Kitas modelis laikosi dualizmo prielaidos, pagal kurį – sąmonė ir kūnas skirtingi pasauliai, nors ir sujungti. Tačiau surištumas yra normali laukų būsena, pasitaikanti labai įvairiuose kvantinių laukų reiškiniuose. Tai reiškia, kad tapatybės nėra, tai matosi iš „lygties“, bet yra tam tikra sąveika, kuriai būtų galima sugalvoti kokį nors ženklą, bet ne čia yra esmė to, ką šioje vietoje noriu pasakyti.

Kvantinio lauko teorijoje kvantinis laukas yra operatorius. Tai yra jis rodo, ne kad yra kažkokia kiekybinė savybė, bet kad su duota funkcija reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Paprasti operatoriai, pavyzdžiui, yra šaknies arba integralo ženklas. Šaknis reiškia, kad reikia apskaičiuoti trupmeninį, mažesnį už vienetą laipsnį, o integralas – kad reikia integruoti funkciją, o tai padaroma suradus pirmykščių funkcijų skirtumą. „Laukas“ kvantinio lauko teorijoje – analogiškas operatorius, kuris rodo, kad su kontinuumu GC atlikus tam tikrus veiksmus, sukuriama kvantų fizikinė sistema, kurioje gali būti bet koks kvantų skaičius (iki begalybės). Fizinių laukų operatoriai yra žinomi, jie tyrinėjami „Standartiniame modelyje“, o gnostinių laukų operatoriai – laikomi paslaptyje ir naudoti leidžiama tik jų šablonus. Kadangi pati operatoriaus struktūra yra sudėtinga, jos visos čia nepateiksiu, parodysiu tik bendrą logiką.

(Tarp kitko, kad būtų aiškiau, operatorius ženklinamas kepurėle virš lauko ženklo.) Fizinis ir gnostinis laukas žymimi taip

[math] \Phi [/math]  ir  [math] \Psi [/math]

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \hat {\Phi} \mid GC \rangle = \infty [/math]

Tą faktą, kad šie laukai sąveikauja, galima pažymėti abiejų krypčių rodyklėmis. Pirmas yra sąmonės laukas, nes jis yra „analitinis centras“, o tada eina fizinis laukas, kaip žmogaus komandas vykdantis operatyvinis vienetas.

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle \longleftrightarrow \hat {\Phi} \mid GC \rangle [/math]

Žinoma, vien lauko kontinuumo ir jo padalinimo į harmoninius osciliatorius – neužtenka tam, kad paaiškintum suvokimo reiškinį, bet fundamentalią struktūrą iš standartinio lauko modelio perkelti į sąmonės lauką – galima.

Kalbant apie sąmonės laukus, pagrindinis procesas yra informacijos perkėlimas iš fizinio pasaulio į gnostinę braną. Šis perkėlimas vyksta moduliuojant indukcijos būdu. Apibrėšime terminus. Moduliavimas yra informacijos struktūros uždėjimas ant kokio nors substrato, pavyzdžiui, radijo ryšyje šis substratas yra radijo bangos. Substratas moduliuojamas, siunčiamas dideliais atstumais ir tada nuskaitomas. Moduliavimas vykdomas indukcijos būdu, tai reiškia informacijos morfizmas perkeliamas į substratą iš vienos formos į kitą, naudojant indukcijos fenomeną (kai vienas laukas sukuria kitą lauką). Pavyzdžiui, elektronų laukas, valdomas srovės, sukuria fotonų bangas, į kurias perkeliamos srovės charakteristikos elektros grandinėje. Šis procesas naudojamas ir biologijoje, kur smegenyse, kurios yra kanalas į gnostines branas, moduliuojamas sąmonės laukas ir sukuriamas kūno aplinkoje esančio pasaulio modelis. Šis principas jau daug kartų aiškintas, tad šioje vietoje – nesiplėsiu.

Biologinėse informacijos susiejimo sistemose vyksta procesas, kurį galima pavadinti „kaskadine indukcija“, kai moduliavimas pernešamas į vis aukštesnį lygmenį. Tai galima paaiškinti tokiu paveikslu.

indukcijaŠį principą labai lengva imituoti naudojant technologines priemones, kas psichotroninę įtaigą daro labai paprasta. Nuskaitant moduliuotas sroves – gaunama bet kokio kaskadinės indukcijos lygmens informacija; darant srovėms išorinę įtaką – informacija į sąmonę įrašoma. Kitaip sakant, su psichotronine technika galima vykdyti abi-kryptę sąveiką su žmogumi. Tuo pagrįstos, informacijos įsisavinimo, komunikacijos, tardymo ir klastojimo technologijos, naudojamas CŽV. Šiuo metu legali yra tik „akių psichotronika“, kuri vadinama Augmented reality ir Virtual reality technologijomis. Šis principas yra labai paprastas, į akies ekraną kartu projektuojant natūralius ir dirbtinius fotonus, gaunama „išplėstoji realybė“, o jeigu projektuojami 100 proc. tik dirbtiniai fotonai – tai yra „virtuali realybė“. Tokios technologijos legalios ir jos labai intensyviai kuriamos, o masinė prekyba prasidėjo 2016, metais. Pirmiausiai technologijos taikomos pramogoms ir iš dalies darbui, ypač „išplėstoji realybė“, su kuria galima kaip nori papildyti įprastinę akies realybę.

Šios „psichotronikos“ paviešinimas reiškia, kad iššifruotos visos akies ekrano moduliavimo charakteristikos, ir kad jos seniai nelaikomos jokia paslaptimi. Bet proto daug turėti, kad suprastum jog tuo pačiu principu veikia ir aukštesnių lygmenų psichotronikos – nereikia. Čia psichotronika gali irgi tik išplėsti, o gali ir pakeisti visą sąmonės turinį, ir vienintelis kriterijus, kuris leidžia atsikirti, kur matrica, o kur – ne, yra kaupiamoji sąmonė. Tačiau jeigu suklastota ir ji, tai jokių kriterijų nelieka. Aukščiausia, žmogui prieinama psichotronika, yra tiesioginis gnostinių laukų moduliavimas per „pseudo-fotoninę“ indukciją ekranas-į-ekraną. Tai daroma per atstumą arba tiesioginio kontakto būdu. Tokia technologinio sapno „realybės“ paslaptis.

Bet grįžkime prie sąmonės lauko klausimo, kuris dar nebaigtas ir daug įdomesnis. Čia, pagal standartinį lauko modelį, randami du aspektai a) sukabinimas arba surišimas ir b) informacinis susiejimas, reprezentantu rekonstruojant šaltinį. Pirmo proceso principai turėtų būti analogiški fizinei branai, kur šį darbą atlieka mikro-jėgos, kurios aiškinamos kaip apsikeitimas sąveikos kvantais. Šio proceso matematinio skaičiavimo pagrindas yra Lagranžo energija, kuri yra potencinės ir kinetinės energijos skirtumas.

Pirmiausiai, reikia suprasti kaip fizikoje apibrėžiama „energijos“ sąvoka. Energija – tai gebėjimas atlikti darbą, kuris tiesiogiai susijęs su jėgos sąvoka. Tad nenuostabu, kad iš lagranžiano, atlikus tam tikrus veiksmus, galima apskaičiuoti bet kokios fizinės ir gnostinės sistemos mikro-jėgas. Šios mikro-jėgos apskaičiuojamos naudojant pagrindinę kokio nors konkretaus lauko judėjimo mechanikos lygtį, kuri sudaroma naudojant Lagranžo judėjimo lygties šabloną. Kadangi laukas sudarytas iš kvantų, tai šio lauko judėjimas arba „mechanika“, tai visų kvantų bendrai suminis judėjimas, kurio kiekybines charakteristikas galima apskaičiuoti naudojant lauko lygtį.

Tačiau yra ne tik lauko mechanika, bet ir transformacijos. Kadangi substancija sudaryta ne iš paprasto lauko, bet iš sudėtingų struktūrų, tokių kaip atomai arba kompleksai, tai pasikeitus šių struktūrų sudėčiai, keičiasi substancijos savybės. Tai gali įvykti išspinduliuojant sudėtines dalis, dėl ko persitvarko struktūros arba sugeriant papildomus kvantus, dėl ko pasikeičia struktūrų energetinės ir mikro-jėgų būsenos. Šie procesai ypač svarbūs gnostinėje branoje, nes gnostinės smegenys, kurios vadinamos Sąmone, taip pat auga, transformuojasi ir keičiasi. Tai vyksta panašiai kaip ir kūne – tam turi būti sugeriama energija ir „statybinės medžiagos“. Ir šis procesas vyksta gnostinėje branoje. Tai gali pastebėti ir kiekvienas žmogus asmeniškai, juk mokymasis ir patirties kaupimas yra ne kas kita kaip gnostinių smegenų, arba Sąmonės, augimas.