Psichotronika (2)

  1. Ką persekioja

Kitas klausimas yra ką persekioja. Tai suprasti svarbu, nes gebant kategorizuoti galima numatyti metodus, kurie parenkami priklausomai nuo to, kas yra taikinys. Aš bandau apžvelgti visumą, tie kas domisi konkrečiu atveju, turi toje visumoje surasti to atvejo vietą. Manau, kad tokiam kategorizavimui, bent pradžiai, geriausiai tinka du kriterijai – amžius ir socialinis statusas. Pagal amžių yra tokios grupės:

  1. 14 – 28 laikotarpis kai kuriama karjera ir pagrindinis tikslas tam sutrukdyti,
  2. 28 – 45 karjera būna sukurta ir šio laikotarpio tikslas yra anuliuoti pasiekimus,
  3. 45 – 70 aukščiausios įmanomos valdžios amžius ir tikslas yra išstumti iš valdžios,
  4. virš 70, tai amžius, kuriame visos intrigos būna pasibaigusios, bet tai būna „bausmių“ laikotarpis.

Pirmos dvi kategorijos, kai amžius dar gana jaunas ir žmogus pats dar nebūna spėjęs „prisidirbti“, dažniausiai tapimo taikiniu priežastis būna tėvų problemos, nes vaikų kankinimas yra būdas šantažuoti tėvus. Vėlesniame amžiuje žmogus jau nukenčia tiesiogiai nuo savo veiklos. Šias kategorijas galima naudoti dviem būdais: pirmas, nustatant kada prasidėjo persekiojimas, o jis gali prasidėti visais šiais tarpsniais; antras, vertinant kokios bus kitos formos, jeigu persekiojimas trunka ilgai ir aprėpia kelis tarpsnius, nes kiekviena kategorija turi savo persekiojimo formas.

Skaityti toliau

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (1)

agentTai, kad prieš mane saugumas vykdė slaptą operaciją rašau jau seniai, tačiau detalių stengdavausi neatskleisti, tačiau nuo šio momento ta operacija nebus slapta, kadangi nusprendžiau paviešinti daugiau detalių apie tai, kas vyksta jau ilgus metus. Pradėsiu nuo kelių asmeninių faktų, kad žmonės žinotų kas esu ir kodėl tapau tarnybų dėmesio objektu. Tie, kas domisi mano temomis seniai žino, kad mano vardas yra Darius Mockus. Esu iš Kaišiadorių, kur užaugau ir praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį išskyrus tuos laikotarpius kaip studijavau Vilniuje ir Kaune. Taigi šiuo metu saugumo operacija vyksta Kaišiadoryse, Gedimino gatvės 117 name, kur įsteigti saugumo konspiraciniai butai, paimti iš kaimynų, iš kurių kontroliuojamos mano gyvenamos patalpos, esu terorizuojamas ir kankinamas. Žvalgybinė operacija turi kelis sluoksnius, vieni iš kurių yra slapti ir neteisėti, kiti vyksta oficialiose institucijose tokiose kaip policija ir prokuratūra, kurių užduotis sukurti priedangos versiją tam, kas vyksta iš tikro. Nežinau kaip ši žvalgybinė operacija bus tęsiama, kokią krypti saugumas pasirinks: viešą skandalą su žiniasklaidos priedanga, ar būsiu išimtas tyliai. Pastaruoju atveju gali būti panaudota psichiatrinė priedanga, kad mane būtų galima izoliuoti, o uždarytą pasiimti. Tikslas yra mane išimti iš visuomenės ir išsivežti į savo nusikalstamas struktūras.

Natūralus klausimas – kuo taip dominu saugumą, kodėl tapau taikiniu. Šis klausimas iki galo man neatskleidžiamas, tačiau iš to, kas buvo paviešinta, nors tai tik fragmentai, galima sudėlioti bendrą vaizdą. Viso to branduolys siekia gana toli į praeitį, į mano vaikystę ir į valstybėje veikiančių žvalgybinių struktūrų slaptus projektus. Šiuo metu man yra 42 metai, 1990 metais, vykstant geopolitiniams kataklizmams buvo 15 metų, kitaip sakant, tuo metu buvau dar vaikas. O tai reiškia, kad dar nebuvau priimtas į sovietines suaugusių žvalgybos struktūras, o valdžiai pasikeitus – tai niekada neįvyko. Žvalgyba savo agentus ruošia nuo gimimo, su tėvų ar be tėvų sutikimo į galvą įdėdami žvalgybos agento naudojamą specialią įrangą, kurią sąlygiškai galima pavadinti psichotronine technika. Ta technika minima įvairiais pavadinimais, bet tikri pavadinimai neatskleidžiami. Tie sąlyginiai pavadinimai yra implantai, kapsulė, psichotroninis modulis, kuris komunikaciniais ryšiais surištas su centriniu žvalgybos kompiuteriu, šitaip sukuriant žvalgybinės grupės kolektyvinę sąmonę, susietą telepatiniu ryšiu. Šios technikos galimybės labai didelės, nes ji leidžia kontroliuoti visą smegenų veiklą, visas fizines ir psichines funkcijas. Su ja galima žmogui padėti, bet taip pat galima jį terorizuoti ir kankinti, jeigu žvalgas nesutinka paklusti įsakymui. Tokiu būdu žvalgas iš tikrųjų veikia kaip karinės žvalgybinės struktūros biorobotas su padidintomis ar sumažintomis galimybėmis. Valdoma šneka, mąstymas, kūnas, emocijos, galima keisti mimikas, įdėti norimą charakterio stilių, todėl žvalgai būna labai geri aktoriai, tačiau ne todėl, kad turi „talentą“ bet todėl, kad labai tiksliai imituojant charakterį valdomi kompiuteriu.

Apie 1990 metus, kai respublikoje vyko kova tarp jėgos struktūrų, kurių metu buvo grupuotės, kurios liko sovietų sąjungos pusėje, kitos perbėgo į provakarietišką perversmą, ši žvalgybinė technika buvo užgrobinėjama ir grobstoma. Lietuvai nepavyko dėl to, kad centrinis tokių žvalgų kompiuteris buvo užgrobtas nusikalstamos grupuotės, kuri užgrobė žvalgybiniam darbui ruoštus implantuotus vaikus ir vienus žudė technikos išsiėmimui, kitus pardavinėjo į ameriką ir europos valstybes, žvalgybinėms operacijoms arba mafijai. Kai kurie buvo priimti į saugumą ir tapo saugumo agentais, valstybės organizacijoje padarė karjerą. Dar viena grupė tokių vaikų tapo tragiško likimo kankiniais, su zombių technika paversti nusikaltėliais ir uždaryti visam gyvenimui ir nužudyti ar išvežti į vakarus bei paversti juodųjų operacijų žudikais-biorobotais. Tos nusikalstamos valstybę iš už užkulisių kontroliuojančios grupuotės padalinius vadinu MK brigadomis. Jos naudoja psichotroninę techniką ir vykdo operaciją, kurios priedangą daro teisėsauga ir psichiatrija. Tokių operacijų taikiniai dažnai uždaromi į kalėjimą už tiesioginiu valdymu įvykdytus nusikaltimus arba paverčiami psichiniais ligoniais ir kankinami psichiatrijos priedangoje. Žinoma, tai labai didelė valstybinė paslaptis, jeigu visuomenė apie tai žino, tai tik per priedangos versijų filtrą, kuriame tokie taikiniai vadinami nusikaltėliais, psichiniais ligoniais, žudikais arba maniakais. Tačiau visos šios priedangos yra melas, iš tikro saugumas su psichotronine technika valdo tokių žmonių smegenis ir vaidina prieš visą visuomenę išsigimėliškus spektaklius. Tokių operacijų, kurios baigėsi žmonių mirtimis Lietuvoje daug, jos turi rezonansinių nusikaltimų formą, tik visuomenė nežino visos tiesos, tie neva savarankiškai veikę nusikaltėliai yra saugumo zombiai. Tiesa žiauri, bet dar svarbiau, kad šio žiaurumo tikra priežastis yra valstybę užvaldžiusi nusikalstama grupuoti. Ji vadinama saugumu, specialieji padaliniai yra MK brigados.

Taigi esu vienos tokios saugumo operacijos centre, kuri buvo planuojama nuo 1990 metų ir vyksta praktiškai visą mano gyvenimą. Galėjau būti užverbuotas į valstybės organizacijos žvalgybą, nes turiu galvoje visą žvalgo techninę įrangą. Tačiau išsigimėliams pasirodžiau nepakankamai „gražus“, todėl buvo nuspręsta prieš visą visuomenę suvaidinti nusikaltėlio gaudymo spektaklį. Kadangi telepatiškai esu prijungtas prie žvalgybinės sistemos kompiuterio ir galima matyti mano mintis, visai Kaišiadorių agentūrai yra išdalintos ausinės, kuriose jie klausosi kaip MK brigada vykdo terorizavimą ir mano minčių klastojimą, institucijoms išdalinti prie centrinio kompiuterio prijungti terminalai, kurie turi galimybę telepatiniu ryšiu matyti mano sąmonės turinį. Tie, kas tokių prietaisų neturi, šeriami agentūrų sukurtais melais ir priedangos versijomis. Apgautas visas Kaišiadoris, kuriame policija ir prokuratūra šiuo metu vykdo priedangos operaciją ir bando mane „sugauti“, nors didžiąją laiko dalį dėl savo specialybės specifikos praleidžiu namie. Kokia Lietuvos dalis žino mano paslaptį, nežinau. Valstybės organizacija žino visa, žinojo universitetai, kuriuose studijavau, net buvo paviešinta studentams su priedangos versija, kurie irgi manipuliuojami saugumo ir universitetų vadovybės bandė mane „gaudyti“. VDU 2000-2005 m. studijavau anglų filologiją. Anglų kalbos katedrai vadovavo M. Danytė, vėliau V. Kalėdaitė, kurios irgi buvo tapusios mano „gaudytojomis“, kurios gaudė mane skleisdamos šmeižtus ir melą studentams, nachališkai kišdamosis į privatų gyvenimą, filmuodamos ir viešindamos universitete. „Gaudytoju“ buvo tapęs ir toks „istorikas“ Linas Bulota, kuris dirba saugumui ir mano studijų laikais savo fakultete buvo vienas iš studentų agentūros organizatorių. „Gaudytojų“ buvo ir daugiau – tokios feminizmo „šulės“ kaip I. Raigaišienė,  Raškausikienė ir visa anglų filologijos katedros feminisčių chebrytė. Nežinau,  gal šita VDU šaika mane „gaudo“ iki šiol, ar perleido reikalą saugumui, policijai bei prokuratūrai.

Noriu paminėti dar vieną agentūros žiurkę iš ankstesnių laikų, kuomet dar buvau moksleivis ir gyvenau Kaišiadoryse. Tai agentas Evaldas Sadauskas, kuris baigė Kauno medicinos universitetą, Doktorantūrą Danijos Aarhuso universitete, ir paskutinėmis žiniomis šiuo metu pasiplovęs iš Lietuvos dirba Švedijoje gydytoju. Tai nereiškia, kad nėra saugumo žiurkė, bet jo darbo barai persikėlė į Europos teritoriją. Tikslių duomenų nežinau, bet jis gali taip pat būti panašus į mane, bet dėka savo tėvų ryšių, Kaišiadorių agentūros lyderės motinos ir kalėjimo prižiūrėtojo tėvo, buvo išrinktas daryti karjerą. Iš pradžių dirbo agento darbą Lietuvoje Kaune, po to pasikėlė į aukštesnį lygmenį. Reikia paminėti, kad visą gyvenimą žinojo mano „paslaptį“, kuri tuo metu nuo manęs buvo slepiama, bet apsimetinėjo draugeliu. Mano studijų metu Vilniaus universitete buvo toks studentas Edgaras Platelis, Kornelijaus Platelio sūnus. Šis studenčiokas tuo metu buvo konservatorių agentas, kuris buvo patalpintas į mano grupę universitete apsimetinėjimui draugu mano veiklos stebėjimui studijų universitete metu. Studentams taip pat buvo paviešinta „kas aš esu“ ir jie buvo naudojami šmeižtui, persekiojimui, patyčioms ir privataus gyvenimo viešinimui, tiek universiteto agentūrai, tiek neagentūriniams studentams.

Saugumo Mk brigada tiesiogiai komunikuoti su manimi pradėjo 2003 m., vadinasi priedangos operacija, kai iš vienos pusės mane valdo žvalgyba, o iš kitos pusės gaudo policija, vyksta jau 15 metų. Šie metai buvo sunkūs, dėl apribotų galimybių negalėjau įsitvirtinti gyvenime, sukurti šeimos ir padaryti karjerą, nes mano buvo sugalvoję kitokį gyvenimo planą. Koks tas planas bendrais bruožais jau paaiškinau. Šiuo metu 117 name prokuratūros ir policijos operatyvininkai ir žvalgybinio kompiuterio operatoriai yra suaktyvinę savo veiksmus, aktyviai iš kaimyninių butų terorizuoja su spec. įranga, vis bando mane „pagauti“. Gyvenu ketvirtame aukšte 41 bute, tos pačios laiptinės 2 aukšte yra operatyvininkų konspiracinis butas, kur renkasi agentūra stebėti kaip vyksta priedangos operacija. Lig šiol saugumo zombiai praeidavo pro mane su iššieptais snukiais ir dar nusipjaudavo, bet situacija apsisukusi visiems laikams ir šypsenos iš jų snukių dings visiems laikams, nes jų laukia ilgi metai parašos jeigu ne dar blogiau. Kaip tai įvyks pamatys patys. Užbaigdamas šį įvadinį reportažą galiu pasakyti tiek, jų operacija mušta korta, viso gyvenimo saugumo investicija į rezonansą surezonuos tokia galia, kad kiaušai išlakstys kaip tešlos gabalai.

Šia linksma gaidele ir užbaigsiu įvadinį reportažą iš saugumo žvalgybinės operacijos. Laukite tolesnių naujienų.

Darius Mockus iš Kaišiadorių. Smagaus cirko visiems. Tie kas pirko bilietus – bilietai yra į lavoninę kojomis į priekį.

MK brigados operacijos schema

Dar visai neseniai MK brigadų juodosios operacijos buvo labai didelė paslaptis, kuri būdavo pridengiama įvairiomis fantastinėmis priedangos istorijomis. Psichotroninė proto užgrobimo technika buvo liaudies humoristinio folkloro tema. Tačiau laikai keičiasi, vystosi neuromokslas, nanotechnologijos, dirbtinis intelektas, ir tai, kas visai neseniai buvo tik slaptų projektų uždaro pasaulio dalis, pamažu pradeda išvysti dienos šviesą. Imkime kad ir tokią naujieną, kad Elon Musk viešai žada per ketverius metus sukurti veikiančią smegenų kompiuterio sąsają komerciniam naudojimui, taip pat ragina nebijoti implantų į smegenis, nes išsivysčius dirbtiniam intelektui, nepatobulintas žmogus bus tik kibernetinės mašinos naminis gyvūnas. Žinoma tai propaganda, tačiau ji turi labai realų pagrindą – išvystytas psichotronines technologijas, kurios po truputi atskleidinėjamos visai planetai.

Mūsų nelaimei valstybės šias technologijas seniai įsisavino ir jų pagrindu yra įkurti specialūs padaliniai, kurie yra šių technologijų operatoriai, vykdantys MK brigadų slaptas operacijas. Suprantama, kad atskleidimas daromas labai švelnus, nes jeigu atskleistų visas purvinas valstybių paslaptis – išaiškėtų daugybė nusikaltimų, padarytų prieš įvairius žmones, kurie be pagrindo buvo apipilti purvais ir nuvaryti į kapus ar pakišti po velėna. Dėl šios priežasties, valstybės, ypač silpnos, norėtų, kad visokie verslo magnatai prikąstų liežuvius, bet nieko negali padaryti, o verslininkus domina tik potencialus milžiniškas pelnas, visi svajoja sukurti monopoliją naujų technologijų pagrindu ir padaryti tai, ką kažkada padarė „Microsoft“. Viso to pajamos bus skaičiuojamos milijardais, o galbūt net trilijonais, nes kaip dabar visi pririšti prie ryšio operatorių ir kiekvieną mėnesį moka duokles, taip bus pririštos smegenys prie įvairių „debesijos“ sistemų tam, kad normaliai galėtum funkcionuoti visuomenėje ir nebūti dirbtinio intelekto naminiu gyvūnu.

Valstybė deja jau integravosi ir yra valdoma pasaulinių dirbtinio intelekto kuriamų matricų. Tolesnis darbas šitaip integruoti visą visuomenę. Kol kas tai nevieša ir tokia integracija naudojama tik juodosiose operacijose, kurių tikslas valdant smegenis su psichotronine technika taip suknisti žmogui smegenis, kad jis pradeda nesiorientuoti realybėje. Tada atsiranda ezoterinės ufologijos, mistika, dvasiniai pakilimai ir panašūs dalykai. Chenelingas yra toks integracijos panaudojimo pavyzdys, kur telepatiją naudojantys MK brigadų operatoriai apsimeta „pakylėtosiomis būtybėmis“ ir transliuoja žmogui per kompiuterio smegenų sąsają savo ezoterinius perdavimus. Kitas variantas, kai MK brigados naudoja psichiatrijos priedangą ir apsimeta, kad šitaip kontroliuojamas žmogus yra psichinis ligonis, vienaip ar kitaip – neadekvatus. Toks šitų technologijų panaudojimas tik parodo, kad valstybes užvaldė visiškų silpnapročių gaujos, kurios veikia pagal beždžionės su granata logiką.

Koks šių technologijų padarinys operacijoms akivaizdu – žmogus padaromas peršviečiamu kiaurai, t. y., jos leidžia surinkti apie jį absoliučiai visą išorinę ir vidinę informaciją. Žmogus padaromas „atidarytu“ žmogumi, nuo kurio nutrauktos visos hipostratinės uždangos. Tačiau kita vertus šita sistema ir pati išsiduoda ir šitaip ilgą laiką veikdama leidžia nutraukti uždangą ir nuo savęs ir žmogus sužino visą slaptų, juodų psichologinių operacijų paslaptis, supranta kas yra psichiatrija ir koks jos vaidmuo, kas yra ezoterika ir kas iš tikro yra vadinamieji rezonansinių bylų nusikaltėliai. Tai gali žmogų priblokšti, nes tokiu debilizmu koks atsiveria būna labai sunku patikėti, tačiau reikia neužmiršti kokia būna pagrindinė beribės valdžios psichologija, galimybės tokios, kad kitas žmogus tampa tarsi durimis, per kurias galima pereiti kiaurai. Nesutinkant žmonių jokio didesnio pasipriešinimo, prie silpnaprotystės prisideda visiškas suvaikėjimas. Manau, kad pats metas šitas atviras duris jiems užtrenkti prieš pat nosį.

Kuo arčiau komercinių pritaikymų įdiegimas, tuo šita galimybė atrodo realistiškesnė. Tačiau net nelaukiant to, galima užsiimti įvairiomis žvalgybos priemonėmis, kurios leidžia pamatyti visus slaptus valstybės ir jos šūdinų padalinių, kokios yra MK brigados, užkulisius. Noriu pranešti gerąją naujieną – valstybių MK brigados po truputį užsilenkinėja, ir jau visai neužilgo bus pradėta reguliuoti šią sritį, o jeigu tokio reguliavimo kokie nors menkystos nepanorės laikytis, bus galima tai nesunkiai įrodyti, nes komercinėmis smegenų kompiuterio sąsajomis bus galima skenuoti savo sąmones ir lengvai įrodyti bet kokį įsibrovimą. Bet reikia dar bent penketą metų pakentėti. Čia galioja toks posakis: „kas buvo primas – bus paskutinis“.

Taigi matome, kad šita neuromokslinė ir kompiuterinė revoliucija informaciją atvira padarys iš abejų pusių ir bus galima nesunkiai skenuoti visas uždaras zonas, kurios bando kontroliuoti tavo aplinkoje visą privačia informaciją, patalpindami tave į savo įtakos sferą. MK brigadų visų manipuliacijų pagrindinis tikslas – išsiurbti iš gyvenimo kuo daugiau informacijos, bet galima visa tai sugrąžinti ir jiems patiems, parodant, kad jie nėra tokie nepažeidžiami, kokiais patys sau gali atrodyti. Vienas jų tikslų būna surinktą informaciją realizuoti teisme, bet reikia nieko nelaukiant pradėti rinkti informaciją ir apie pačias MK brigadas ir ruošti teismui savo situacijos vertinimą. O vertinimas paprastas – tokie metodai neteisėti nes pažeidžia žvalgybos įstatymą, bet teisė klozete nuleidinėjama buvo todėl, kad to niekaip nebuvo įmanoma įrodyti, tačiau, kaip pradžioje užsiminiau, to momento, kai įrodyti bus įmanoma laukti ilgai nereikės.

Kaip tokia situacija atrodo pavaizduota schemoje. Joje matome pagrindinę organizacijos uždarą zoną, centrą kur surenkamos visos gijos ir konkrečia MK brigadą, kuri vykdo operaciją ir savo įtakos zonoje pažymėtoje mėlynai, patalpinusi žmogų ar žmonių grupę. Informaciją schemoje siurbia ir viena ir kita pusė ir informacijos pagrindinė panaudojimo vieta yra teismas, kur ji rodoma iš dviejų perspektyvų. Sakiau, kad žaidimų būna įvairių, kad vietoj teismo gali būti sekta arba psichiatrinė ligoninė, tačiau toks variantas būna bene dažniausias. Teisė yra pagrindinė susidorojimo priedanga.

operacijaVisą šią schemą papildžius lingvistinės analizės sistema, nesunkiai galima matyti visas MK brigadų operatorių galvas.

zemlėpisVisą pasaulį padaliname į daiktavardžių lentelę, suskaidom lentelę į subjekto pasaulį ir objekto pasaulį, įterpiame tarp subjekto ir objekto veiksmažodžio schemą, kurios čia neįdedu, bet kuri yra mano senuose lingvistiniuose įrašuose ir matome visas lingvistines galimybes, kuriose gali judėti sąmonė. Pirmiausiai paimame gaublio žemėlapį kaip Google Earth, tada ant gaublio uždedame kalbos žemėlapį ir matome visas galimas judėjimo trajektorijas. Subjekto schemos mazgas susijungia per veiksmažodį su objekto veiksmo mazgu, o tokių sąryšių seka atspindi visų įvykių seką. Jeigu sumažinta schema visa nesimato įdedu padidintą atskirą variantą.

Visko kaip tuo naudotis neaiškinsiu, tai kiekvienas galvoje turintis smegenų gali pamatyti pats.

zodziai

Galima sakyti, kad kiekvieno žmogaus veikla yra įsišaknijusi galvoje, tad pirma žmogus pagalvoja žodžius, o tada veikia. Vadinasi žodyne matome viską ką žmogus gali pagalvoti, o pagalvojęs padaryti. Visa tai sujungus su pasaulio modeliu, galima savo galvoje matyti visą bet kokio žmogaus ar organizacijos pasaulį. Galvoje daugiau nieko nėra. Tai yra galimybės, kurios skiriasi nuo faktų, tačiau nepaisant to yra galingas įrankis siekiant ištraukti kuo daugiau informacijos apie MK brigadų operacijas.

Agentūrų paslaptys

Įvadiniai operacijų schematizmai

Atliekant anti-agentūrinį tyrimą fenomenologinį mąstymą patogu pakeisti matematiniu. Fenomenologinis principas naudoja įprastines buitines įvaizdinimo ir vadinimo priemones. Pavyzdžiui, žmogus yra koks nors Grynas Grynaitis, jis gyvena Vilniuje, kažkokiame rajone, gatvėje, name ir bute. Jis kur nors buvo ir ką nors darė – vakar, užvakar, prieš metus arba 1968 metais. Tai gali būti žiema, ruduo, vasara arba pavasaris. Tokia fenomenologija yra gera ir įprastinėmis aplinkybėmis pakankamai tiksli, bet yra ir geresnių priemonių. Iš pavyzdžių matome, kad pirmiausiai yra erdvės aspektas, kuris bylose paprastai aprašomas minėtu fenomenologiniu principu. Taip pat yra laiko aspektas, kuris irgi dažnai įvardijamas labai neapibrėžtai ir nekonkrečiai. Tikslinti laiką įprastiniuose pasakojimuose yra nenatūralu ir visada atkreipia dėmesį.

Tačiau tiriant agentūrą būtina atlikti kelis pakeitimus: atsisakoma fenomenologinių aprašo priemonių ir vietoj jo naudojami matematiniai. :Erdvė – koordinačių sistema, o laikas – tikslus kalendorius. Pasirinkus visus atskaitos taškus, galima modeliuoti judėjimą, kuris vyksta už ir šiapus horizonto. Norint sumažinti neapibrėžtumą, būtina didinti skiriamąją gebą tiek erdvėje, tiek laike. Erdvėje nuo atskaitos taškų – kvadratinių kilometrų tikslumu arba dar smulkiau, jeigu reikia. Laikas ne metų, ne metų laikų, bet mėnesių, savaičių, dienų ir valandų tikslumu. Tam pasitelkiami antžeminiai ir palydoviniai biodetekcijos radarai. Šie gali nustatyti konkrečias trajektorijas, kurios projektuojamos į pagrindinį modelį, kuris yra žemės rutulys.

Tai yra išorinis modeliavimas. Kita vertus, yra ir vidinė struktūra, kuri įženklinta vardu, tokiu kaip Grynas Grynaitis. Tačiau čia tik neartikuliuotas paviršius ir jį reikia tikslinti kaip minėtus erdvės ir laiko aspektus. Šie parametrai, mąstant tiksliai, visada yra sąmonės vidinė struktūra, kuri padeda žmogui orientuotis aplinkoje arba identifikuoti save su kokiomis nors fenomenologinėmis schemomis. Erdvė sąmonėje virsta virtualiu žemėlapiu ant žemės sferos, ir su šiuo žemėlapiu siejamas kalendorius, leidžiantis fiksuoti įvykius judėjimo arba kitimo aspektu. Nėra nei jokio kaimo, gyvenvietės, miesto ar didmiesčio – yra tik fenomenologinis iliuzinis paviršius ir matematinis modelis. Nėra jokios neartikuliuotos laiko trukmės – tik pasirinktas atskaitinis momentas, kurio procesas skaidomas dalinant į tokius vienetus, kaip 24 val., 7 dienos, 1 mėnuo ir t.t. išreikštas grynais skaičiais. Pradžia – gali būti metų laikų kaita, taipogi dienos-nakties paros dalys ir t.t. Visa tai gali būti vaizduojama kaip 1 metai – 365 dienos, 12 mėnesių, 48 savaitės ir t.t. Galima rinktis išorinę arba vidinę atskaitos sistemą. Vidinė yra tokia, kai laikas skaičiuojamas individualiai, pragyventais metais. Tai vadinama „amžiumi“. Stambiausi dominantys blokai, vertinami dešimtmečiais, nes per juos įvyksta pagrindiniai biologiniai, psichologiniai ir socialiniai įvykiai. Tačiau tikslinant minėtais principais, dešimtmetį galima paversti dienomis. 10 metų yra 3 650 dienų, kurias galima fiksuoti su įvykiais erdviniame holograminiame žemėlapyje. Individualaus tyrimo metu, patogiau naudoti tą patį principą tik sumažintą iki 1 metų arba 365 dienų. Šie du aspektai visada išsiaiškintini, nes jie pasako kas, kur ir kada. Bet patogiausia kaip atskaitos sistemą naudoti organizacijos laiką, į kurį patalpintas individualaus žmogaus gyvenimas. Šiame kontekste įvykiai laiko atžvilgi yra vienetiniai, pasikartojantys, rutininiai arba laisvi (nepriklausomi nuo jokių socialinių funkcijų).

Vadovaujantis šiais principais, visą žmogaus gyvenimą ant žemės rutulio, galima nubrėžti viena kreive vieno kvadratinių metrų ploto ir vienos valandos trukmės tikslumu. Tada ieškomos aplinkoje esančių žmonių gyvenimo trajektorijos ir visa visuomenė atvaizduojama kompiuterinėje hologramoje, kurioje išryškėja pagrindiniai įvykiai ir žmonių sąsajos su jais. Tokia informacija renkama operatyvinėje išorinėje operacijoje arba pritaikant psichotroninę psichožvalgyba, kuri nuskenuoja visas biografinės žmonių atminties schemas valandų ir kvadratinių metrų tikslumu. Erdvėje galima nustatyti tik vietą arba judėjimą, kuris yra vietos kitimas. O laike yra ir įvykių/veikų pasikartojimas ir dažnis. Tai charakterizuoja žmogų arba rodo, kad jis priklausomas nuo kokios nors socialinės struktūros, pvz., darbovietės, kurioje dirba. Pavyzdžiui, klausimas „kas vaiko gyvenime kartojasi 180/365 tankiu“? Akivaizdu, mokyklos lankymas. Galima išdėlioti visus tankius šalia vienas kito ir pamatyti kas yra žmogus, pirmiausiai iš savęs, o paskui priklausomai nuo išorinių struktūrų. Toliau, jeigu ieškoma nusikaltimų, tai jie irgi gali būti išoriniai arba „nuo savęs“, pasikartojantys arba vienetiniai. Jeigu kartojasi, tai didelė tikimybė, kad yra kažkokia sistema arba veikia ne vienas žmogus. Vienetiniai nusikaltimai gali būti afektiniai arba apsvaigus ir nesiorientuojant, t. p. nesėkminga „karjeros“ pradžia.

Šitaip tiriamas vidus, atmintyje ieškant žemėlapio ir kalendoriaus; tada jie maksimaliai patikslinami, išsiaiškinant visas vietas, judėjimo tankius erdvėje ir įvykių tankius kalendoriuje. Iš tokio bendro vaizdo matomas visas žmogus ir galima vertinti ar jis yra, ir ar gali būti nusikaltėlis. Tarkime yra žmonės, gyvenantys nusikaltėlių gyvenimą („nusikaltėlių kasta“) ir yra žmonės iš normalios visuomenės, gyvenantys standartinį gyvenimą, kurį galima įtraukti į nusikaltimų kelią, priversti ar pakišti vietoj savęs. Toliau, be minėtų „tankio aspektų“, nusikalstamumą galima skirstyti į socialinį, psichologinį, kultūrinį ir sisteminį. Psichologiškai nusikaltimus daro įvairūs psichopatai; kultūrinis nusikalstamumas lemiamas aplinkos, kurioje išaugama, jeigu tai yra kriminalinio pasaulio aplinka; o sisteminiai, kai žmones nusikaltėliais verčia sistema, pavyzdžiui, kariuomenėje, kur žmogus yra „įteisintas žmogžudys“.

Turint visą šitą modelį, galima šiek tiek pagvildenti nusikaltimo esmės klausimą. Pirmiausiai, kad būtų nusikaltimai, turi būti teisė. Kažkada buvo bendruomenės arba liaudies teisė. Tačiau jau pakankamai seniai nusistovėjo institucializuota teisė, kuri užsiima vergų klasės teisine kontrole. Liaudžiai kažkas uždraudžiama, tada atsiranda galimybė šį draudimą pažeisti. Teisės esmė – gaudyti pažeidėjus ir juos bausti, turint vieną ar kitą tikslą: atkeršyti, pamokyti, „perauklėti“…

Galioja ir neinstitucializuota teisė kaip įgimti žmogaus sąmonės principai, kuriais apibrėžiamos kiekvieno žmogaus prigimtinės ribos. Tai yra teisė į gyvybę, laisvę, turtą, orumą ir svarbiausia – gintis nuo kėsinimosi. Tokia sistema paprastai būna nerašyta ir baudimo procesas – nekontroliuojamas. Tai gali privesti prie afektų užvaldyto linčo teismo, kuris dažnai baigiasi nekalto bet apšmeižto žmogaus mirtimi. Taip pat yra buvusios ir dabar yra giminės kraujo keršto sistema ir t.t. Šitaip sukuriamas kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykių vertinimo matas: vertikaliai brėžiama tiesi linija ir kairėje pusėje yra pliusas, o dešinėje – minusas; arba vienoje pusėje gėris, o kitoje – blogis. Tada paimama biografinė atmintis ir nuo pradžios brėžiama gyvenimo trajektorija. Su vertikalia tiese sutampa neutralus gyvenimas, bet toks žmogui neduotas, tai gali būti tik gyvūno arba biologinio roboto gyvenimas, kuris negali suprasti gėrio-blogio sąvokų arba negali laisvai rinktis. Visi žmonės krypsta į vieną ar kitą pusę, gėrį arba blogį. Kuo nukrypsta labiau, tuo gėrio ar blogio daugiau. Tačiau beveik nebūna, kad žmogaus gyvenimas būtų tik vienoje pusėje, įvykiai gali išsidėstyti tiek minuse, tiek pliuse. Normalių žmonių gyvenimuose gėrio pusėje didžioji dalis gyvenimo, nors ne vienas būna pridaręs įvairių klaidų, priversti arba atsitiktinai. Jeigu imtume nusikaltėlį, tai didžioji jo gyvenimo dalis turi mažesnį/didesnį tankį pasikartojimų blogio pusėje. Tas blogis yra teisinis blogis, vadinamas nusikaltimais. Šį tankį lemia psichologija, aplinka, sistema, aplinkybių susiklostymas. Pasikartojimai atsiranda tada, kai žmogus išstumiamas už organizacijos ribų ir nėra kitų būdų pragyventi.

Taip pat ir kalbant apie gėrį arba blogį, galima naudoti skiriamosios gebos sąvoką – didelis gėris – mažas gėris, didelis blogis – mažas blogis. Pavyzdžiui, mikrogėris yra penkių litų sušelpimas benamiui, pagalba žmonėms buityje, didesnis – susijęs su darbu ar kūryba ir taip toliau. Taip pat yra mikroblogis ir didelis blogis. Jeigu imsime prigimtinę teisę ir jos pagrindines vertybes (gyvybė, laisvė, turtas, orumas), tai jų pažeidimas būtų didelis blogis. Jeigu jos nepažeistos, tai žmogus visą gyvenimą gali pragyventi gėrio pusėje. Tačiau situacija tikslėja, didinant skiriamąją gebą ir suskaičiuojant visokius įvykėlius, kurie yra nanodydžio „blogiai“. Pvz., ką nors pasako, įžeidžia, pasityčioja ir t.t. Bet tokie mikroblogiai beveik niekada nebūna kriminaliniai nusikaltimai, už kuriuos teisinėje sistemoje būtų baudžiama realiomis bausmėmis.

Ankstesnėse pastraipose rašiau apie atskirus žmones, tačiau šį kriterijų galima taikyti ir grupėms, organizacijoms ir t.t. Šis nukrypimas gali būti vertinamas vieno žmogaus atžvilgiu, kai pavyzdžiui, teisės institucijos suklastoja bylą nekaltam žmogui ir visam gyvenimui uždaro į kalėjimą. Tai sugalvoti valstybės organizacijos sistemoje gali tik šėtono garbintojai, t. y., jie yra absoliutus traiškytinas blogis. Tas pats galioja ir organizacijoms: verslo, politikos, religinėms ir t.t. Todėl neretai ir tenka išgirsti žodžius „VSD yra banditų organizacija“ – tai tariant pritaikius minėtus įvykių surinkimo modelius ir jų teisinio/moralinio įvertinimo, kai žmogus gina savo gyvenimą, žinodamas apie organizacijos nusikaltimus iš savo egzistencinės patirties, kurios sau įrodyti – nebūtina. Suprantama, kai tai perteikiama kitiems žmonėms, reikia tirti nusikaltėlių atmintį arba aplinką. Ir, priklausomai nuo duomenų, nusikaltėliai turi būti teisiami ir baudžiami keršto, pamokymo ir perauklėjimo tikslais. Bet yra vienas svarbus aspektas – banditų mafija gali būti kiekybiškai ir technologiškai galinga ir tokio paprasto sprendimo gali nebūti, nors tai nereiškia, kad jo nėra visai. Pavyzdžiui, kas galėtų nubausti JAV už karo nusikaltimus prieš planetos gyventojus. JAV labai giliai nukrypę į „minuso“ pusę ir tam tikri išoriniai atributai rodo, kad jų nusikalstamumas prilygsta šėtono garbintojų lygiui. Tad teisiškai – jie yra traiškytinas blogis, nes kėsinasi į milijonų žmonių gyvybę, laisvę, turtą ir orumą.

Falsimuliakrinių operacijų sistema

Kadangi šio teksto tikslas yra neoperatyvinių agentūrų darbo tyrimas, reikalingi šiam tikslui pritaikyti principai. Aš tiriu agentūros darbo su „taikiniu“ metu daromus nusikaltimus prigimtinei ir institucializuotai teisei. Grėsminga situacija yra ta, kad toks darbas dažnai nukrypsta tiek toli į blogio pusę, kad galima net kalbėti apie sadistų ir velnio garbintojų sektą teisėsaugos sistemoje, kai susidorojama su niekuo dėtais žmonėmis, jiems prisiūnant pačios valstybės organizacijos padarytus nusikaltimus. Tai daroma dviem kryptimis: į praeitį, kai siūnami įvykiai iš erdviškai koreliuotos aplinkos; ir į ateitį, kai užvaldžius motorinę smegenų žievę daromi nusikaltimai, žmogų panaudojant kaip biorobotą. Mano įvertinimas ir siejimas su velnio garbintojais valstybės organizacijoje pagrįstas tuo, kad šitaip yra valdomi žmonės, kurie falsimuliakrinėje propagandos sistemoje yra koduojami kaip „maniakai“, nors iš tikro jie yra tik biorobotai, o tikri maniakai yra valstybės satanistinė valdžia.

Pirmiausiai paaiškinsiu kaip aš suprantu filosofinį terminą „falsimuliakras“. Pagrindas yra dvi sąvokos, surištos su dviem realybėmis – niekas ir pasaulėvaizdis. Kai atvaizdas kuriamas iš nieko, tikrovės schemas naudojant tik minimaliai, gaunamas nieko falsifikatas, nes ta schema yra niekas, tuštuma, bet atrodo kaip kažkas. Todėl šis kažkas yra nieko falsifikatas. Falsifikatas yra niekas atrodant kaip kažkas esantis arba buvęs. Iš kitos pusės turime pasaulį, pateikiamą sąmonei kaip pasaulėvaizdis. Nukopijavus kokią nors schemą, atitraukiant ją nuo realybės, gaunasi nerealus pakaitalas, kuris paklūsta įvairių rūšių manipuliavimui ir klastojimui, nes vien interpretuojant galima reikiama kryptimi pakeisti bet kokį pasaulėvaizdžio faktą. Ši kopija vadinama simuliakru. Dabar, sujungus falsifikatą ir simuliakrą į vieną terminą, gauname realybę, kuri yra visiškas niekas, pagamintas iš nulio; ir, naudojant tik digitalinės terpės haliucinacijas, sukuriamas atvaizdas, kuris atrodo kaip pati tikrovė. Toks yra iš nieko sukurtas, kompiuterinės grafikos sumodeliuotas, su jokia faktine realybe nesusietas „filmas“. Fenomenologijoje jis toks įtaigus, kad jo neįmanoma atskirti nuo tikrovės, nors iš tikro yra falsifikatas ir klastotė. Valstybės organizacijos agentūrinių matricų sistema, kaip tik tokia „nusikaltėlio gyvenimo“ falsimuliacija-filmu ir užsiima, pasakodami „istorijas“ apie žmogų, kurių niekada nėra buvę. Dar daugiau, agentūros ne tik klastoja bylą, bet klastoja ir visą įrodymų rinkimo ir tikrinimo procesą, kai užtenka, kad kas nors, koks nors „ekspertas“, tik parašytų ar pasakytų taip kaip „reikia“ ir vaizduojama, kad čia – „įrodyta“.

Kaip teoriškai demaskuoti falsimuliakrines bylas suprasti nesunku. Reikia tik suvokti, kad negalima pasikliauti jokiu fenomenologiniu paviršiumi, tuo kas tik atrodo šiame pačiame sekliausiame ir primityviausiame lygyje: laikraščio pranešime arba straipsnyje, tv šou, interneto žodienoje ir vaizdienoje ir t.t. Visada reikia atsiminti, kad už viso to stovi tam tikras mechanizmas ir kad jis visada falsimuliuoja, patiekdamas falsimuliakrinių haliucinacijų „pasaulį“. Tada apgauti žmonės reiškia vertinimus, emocijas, tyčiojasi iš to, ko niekur nėra ir niekada nėra buvę. Vis tiek manoma, kad yra „faktai“, kad ir haliucinuojančios sąmonės kliedesiuose, kurie, kadangi yra falsifikacija ir simuliacija, atrodo kaip tikras pasaulis. Nes yra nuotrauka (-montažas), filmas (-montažas) ir taip toliau. Taigi apibendrinam esmę. :Už fenomeno visada stovi kažkoks mechanizmas, tad norint sugriauti falsimuliakrinę sistemą, jį būtinai reikia įtraukti į prielaidų sąrašą. Tada suvokus fenomeno ir jo mechanizmo visumą, gaunama aiškiai suvokiama iliuzijos struktūra, kurios išaiškinti vien tik paviršiaus kontūrais – neįmanoma. Nes, su matricos kompiuteriu, kokį turi visos operatyvinės agentūros grupės, galima idealiai sufalsifikuoti nuotraukas, vaizdo arba garso įrašus ir žmogus, gyvenantis vien tik fenomenologiniame paviršiuje, tampa tiesos debilu.

Šitaip falsifikuojamas biografinės atminties fenomenologinis paviršius sąmonėje, į holograminius žemėlapius ir kalendorius įterpiant suklastotus įvykius per poveikį vaizduotei su psichotronine technika, kuris įsirašo į atminti ir tampa implantuotu prisiminimu. Šitaip suklastotą, nebuvusį, falsimuliuotą vaizdinį su savo prietaisais fiksuoja, nuskenuoja ir atvaizdus ekranuose rodo kaip „įrodymą“, nors tai yra 100 proc. klastotės.

Dabar galima pereiti prie bendros falsimuliakrų sluoksnių schemos, kurioje matome, kokiais lygiais yra falsifikuojama tikra, švari biografinė žmogaus atmintis.

Visų pakopų neanalizuosiu, bet noriu apžvelgti socialinio falsimuliakro principą, kuris yra neoperatyvinių ir operatyvinių agentūrų pagrindinė „darbo“ priemonė. Yra koks nors žmogus (tokie žmonės angliškai vadinami „targeted individuals“), kurį agentūra išsirenka susidorojimui. Tai galima padaryti paprastu nusikaltimu. Tačiau dažnai valstybė dar nori pasimėgauti sadizmu ir vietoj paprasto varianto renkasi rafinuotesnį, pvz. kokio nors įvykio padarymą/prisiuvimą, kad žmogų pavaizduotų nusikaltėliu ir surengtų naikinimo satanistinę orgiją. Tai kai kam iš agentūros žiurkienos gali būti ir „iniciacijos“ sistema. Pasiekti šiam tikslui kuriama matrica socialinėje aplinkoje, kurią galima vadinti socialiniu falsimuliakru, nes agentūra užima visas padėtis tam tikroje miesto teritorijoje, pagrindiniu žiedu apjuosiant visą kvartalą, ir vaidina paprastų žmonių visuomenės spektaklį. Galvoje būna implantai, bute pasiklausymo ir filmavimo įranga, skenavimas kiaurai sieną, gatvinės žvalgybos ir persekiojimo tinklas, GPS sekimas ir t.t. Šitaip visa agentūra, vaidinanti socialinį falsimuliakrą kuria žmogui situacijas ir aplinkybes, kurių tikslas terorizavimu, gąsdinimu įbauginti žmogų, išprovokuoti arba šiaip psichologiškai pakankinti. Ne kartą rašiau, kad tai yra kaltės ir gėdos jausmo prisiuvimas, su kuriais bandoma sukelti žmogaus baimę ir šitaip sulaužius valią valdyti kaip žaislą. Jeigu tai pavyksta, prasideda visas satanistinis spektaklis, haliucinozės, motorikos užgrobimai, forced speech klastotės, intelekto lobotomija, stingdymai ir t.t.

Jeigu nenaudoja motorikos, pagrindinis taikinys būna atmintys, kurių struktūrą jau aprašiau. Agentūros tikslas – subjauroti švarią atmintį ir paversti ją pagrindine kankinimo priemone. Tai daroma su psichotroniniu falsimuliakru – kai turimas klastojimo mechanizmas ir paviršiniai „tikroviški“ atminties duomenys, nors jie į nieką nenurodo. Bet žmonės juk netikrina, o tai ir neįmanoma, nes toks taikinys būna apsuptas keliais operatyvinės ir neoperatyvinės agentūros žiedais. Niekas neprieina prie žmogaus, negauna jokių dokumentų, o klastotes, jeigu reikia, naudoja tik „savi“. Šitaip praėjus pirmus falsimuliakrų sluoksnius, pradedamas trečias, kurį vaidina, sulaikiusi ir apsupusi žmogų mafija, vaidinanti teisinį procesą. Žmogus su niekuo negali kalbėti, nes niekas neprileidžiamas, negali skelbti jokių pranešimų ar duoti interviu, pateikti savo versiją ir pasakoti kas jis iš tikro yra. Visa tai izoliuojama, ekranuojama nuo galimų pavojų ir falsimuliuotas briedas platinamas tik iš vienos, t. y. valstybės organizacijos pusės. Laisva visuomenė, jeigu tokia yra, gauna tik propagandinius pranešimus, straipsnius, reportažus per TV ir t.t. Jeigu nesuvokia falsimuliakro principo ir mato tik patį pranešimo paviršių ir mano, kad čia yra absoliuti tiesa, tai praryja propagandinio šūdo dozę įsivaizduodami, kad tai saldainis ir ramiai užmiega ir pramiega taip visą gyvenimą. Šitaip gavnojiedų smegenys pamažu pakeičiamos į falsimuliacinį mėšlą, kurį visuomenėje raugina matricos agentūrų valdymo sistema.

Tuo tarpu Žmogus, lieka giliai paslėptas po išvardintais ir neišvardintais agentūrinės sistemos falsimuliakrų sluoksniais, kuriais tave savo fantazijų pasaulyje užkasa banditų organizacija: žvalgyba, kriminalinė žvalgyba, fekalinė žvalgyba ir t.t.

Kas persekioja žmones?

Jeigu tartume, kad psichotroninis terorizavimas ir persekiojimas yra galvosūkis, kurį turime išspręsti, kad nustatytume, kas jį organizuoja, tai jį būtų galima prilyginti tokiam paprastam uždaviniui. Įsivaizduokime, kad yra kambarys, kuriame yra du žmonės, nusikaltimas ir niekas pašalinis patekti negali. Užtikrintai žinome, kad vienas iš jų – nekaltas. Klausimas: kas padarė nusikaltimą? Jokių daiktinių ar faktinių įrodymų išskyrus šias aplinkybes nėra. Kaip jums atrodo, šį galvosūkį įmanoma išspręsti, ar ne? (Su ironija). Atsakymas: aišku, kad įmanoma, nusikaltėlis be jokios abejonės yra antras žmogus. Kodėl? Paprasta – nusikaltimo padaryti daugiau paprasčiausiai nėra kam. Visos versijos, kad galėjo prisidėti kažkokie demonai iš kitų pasaulių arba ateiviai – tėra fantasmagoriniai išvedžiojimai.

Dabar paaiškinimas: pirmas žmogus simbolizuoja visuomenę, antras žmogus – valstybės organizaciją, nusikaltimas yra psichotroninis susidorojimas, ir galiausiai kambarys – mūsų pasaulis. Šis paprastas pavyzdys rodo, kad aiškinimai, jog nežinoma, kas vykdo persekiojimą yra paprasčiausias akių muilinimas, siekiant nukreipti dėmesį nuo kaltininkų, nes atsakymas aiškus kaip 2 * 2 = 4. Tačiau nepaisant atsakymo paprastumo vaizduojama, kad šis klausimas yra superinio sudėtingumo problema. Jeigu nėra įrodymų ir niekas nežino, kas gali vykdyti tokias operacijas, tai pradedama abejoti ar iš viso kas nors gali vykti. Pakišama mintis, kad gal viskas vyksta „tik galvoje“. Taip ir yra – galvoje, bet konkrečių žmonių ir tarpininkaujant technologijoms.

Todėl labai stebina, kad šitiek metų sugebama muilinti akis, aiškinant, kad nežinia kas čia vyksta, nėra jokios informacijos apart anekdotinės ir nėra jokių įrodymų. Bet net be įrodymų juk situaciją turime tokią (kaip tame minėtame kambaryje), kad jokių įrodymų net nereikia. Tik kitas klausimas, kaip priversti galingus nusikaltėlius, kurie mums muilina akis prisipažinti, nes mes juk žinome, kad čia jie. Tai gali tik informacijos viešinimas, konkrečių žmonių istorijos, kurios identiškos visame pasaulyje, naudojant tą patį gaujinį pjudymą ir telepatinį terorizavimą, pagrįstą mikrobangų girdėjimo efektu. Ši schema naudojama JAV, ES, Rusijoje, Kinijoje, Australijoje ir t.t. Tai nereiškia, kad yra viena organizacija, greičiau yra viena mokykla, iš kurios visi teroristai išeina ir išsiskirsto po savo valstybės organizacijas.

Bet kai pradedama aiškinti žmonėms apie gaujinį pjudymą, daug kas nepatiki, nes neturi tokios patirties, nesupranta žodžių prasmės, nepasitiki pasakotojais. Taip yra todėl, kad komunikacija ir konfliktinė psichodrama vyksta skirtingose vietose, turi skirtingą formą, kurią suderinti būna labai sunku. Kaip perduoti tai, kas vyksta vidiniame minčių pasaulyje išorinės kalbos žodžiais? Tai padaryti galima, bet dažniausiai toks problemos konvertavimas iš vienos formos į kitą, daro labai silpną įspūdį. Atrodo, kad tai tik dar viena istorija, drama, dar daugiau – asmeninė ir atitinkamai – niekam neįdomi. Šiuolaikinės visuomenės jautrumas tragedijai, nelaimei, nusikaltimui yra labai susilpnėjęs. Ypač sunku būna patikėti tiesa, kai sužino, kad šiuo atveju nusikaltėlis yra pati valstybės organizacija.

sekimas
sekimas

Jau buvo rašoma, kaip ši sistema veikia technologiškai, kad jos pagrindas yra orbitoje esančių palydovų poveikis elektromagnetiniu lauku, kuris sąveikauja su minčių energetinėmis struktūromis smegenyse. Visa drama, arba tragedija vyksta viduje, žmogaus dvasinėje patirtyje, ten kur mintys, vaizdiniai, jausmai ir kiti potyriai. Tai kas vyksta viduje – netapatinti su tuo kas vyksta galvoje – be abejo, atsispindi žmogaus elgesyje, jis gali atrodyti keistas, neadekvatus, žmogus gali atrodyti su kažkuo savo mintyse kalba, juokiasi, kažko nematomo bijo, bet taip yra todėl, kad poveikis daromas telepatinis ir jis visas vyksta žmogaus viduje.

Tai reikia suprasti ir jeigu žmogus artimas ar šiaip domina, paklausti kas vyksta. Bet paklausimas gali būti įvairus: piktavalis, skeptiškas, pašiepiantis, nesuprantantis ir supratingas. Kai žmogus mažiau žino, bendravimas gali būti sudėtingas, ypač kai psichotronikos paveikto žmogaus būsena supainiota ir jis pats dar nėra išnarpliojęs šio kamuolio. Tada aiškina netinkamai, nesuprasdamas ir painiodamasis. Jeigu klausia informuotas žmogus, jis turi įvertinti paveikto žmogaus būklę ir pamėginti jam padėti, jeigu ko nors nesupranta – paaiškinti. Pirmiausiai tai, kad daug kas, kas atrodo vyksta išoriniame pasaulyje, yra žmogaus viduje sukeltos haliucinacijos. Tai nereiškia, kad jos netikros, bet tie žmonės kurie kalba yra ne šalia, ne aplinkui, bet sėdi prijungti prie kompiuterių ir aplinką valdo su nuotoline technika, implantuodami į ją iliuzijas. Jų tikslas sutrikdyti, išvesti iš pusiausvyros, išprovokuoti ir galų gale – sukompromituoti aplinkinių akyse.

Žmonės gali būti ir aplinkui, gatvėje, darbovietėje, bet jie visi prijungti prie telepatinės sistemos ir mato žmogaus „taikinio“ minčių pasaulį, dvasinę būklę ir kitą informaciją. Gali jam daryti poveikį, provokuoti. Geriausias atsakymas tokioje situacijoje – nereaguoti, o atsakinėti tokiu stiliumi mintimis, kaip tai daroma išoriniame dialoge, ramiai ir santūriai. Jeigu užgaulioja arba tyčiojasi, galima vertinti pagal situaciją, ar mintys blokuojamos, ar ne, ar gali sėkmingai atsakinėti į patyčias, ar geriau susilaikyti. Tai jau individualaus situacijos vertinimo klausimas.

Ir žinoma mano firminis atsakymas: į telepatiją atsakyti tokia pačia telepatija, tai yra, pabandyti pritaikyti lingvistinio mentalizmo technikas ir surinkti informaciją apie šiuos vidinius terorizuotojus.

telepatija

Tačiau yra viena svarbiausia taisyklė: niekada neužsipuldinėti žmonių atvirai, nes jie gali būti niekuo dėti, o kad jie „skenuoja“ – gali būti tik sukelta iliuzija. Geriausia skenuoti pačiam, bet visada tik savo vidiniame pasaulyje, neperkeliant to nei į išorinius žodžius, nei į kūno elgesį. Rinkti informaciją gali tekti labai ilgai, netgi ištisus dešimtmečius. Todėl būtina apsišarvuoti labai didele kantrybe, visą laiką stengiantis svarstyklių lėkštelę nusverti į savo pusę.

Nereikia nieko niekam aiškinti ir įrodinėti, neverta šviesti lėkštų „skeptikų“, nes tai ne jų lygiui – neturint jokios patirties ir supratimo apie žmogų ir pasaulį, tai bus tik tušti žodžiai su žodyninėmis reikšmėmis, kurie nekris į tikrą gilųjį protą. O tai reiškia, kad pastangos bergždžios. Reikia ne šviesti kitus, bet pirmiausiai šviestis pačiam, stengiantis apie viską surinkti kuo daugiau informacijos.

Mano surinkta informacija rodo, kad tokius nusikaltimus daro valstybės organizacija, kuri tam turi specialius padalinius ir finansavimą ir naudoja tokias technologijas kaip aprašiau. Čia įsivėlę ir mokslininkai, ir politikai, bet daugiausiai aukšto rango valstybės tarnautojai, kurie susiorganizavę į mafijinę struktūrą, turi palydovines susidorojimo sistemas ir jomis naudojasi kaip kasdienio savo darbo įrankiu. Tad jeigu kas nors klausia, „o kas tokius nusikaltimus daro?“ – tai atsakymas paprastas ir vienareikšmiškas – valstybė. Jeigu kas nors atšautų, kad nėra jokių įrodymų, iš to galima tik pasijuokti…