Organizacija ir rezervato matrica

Šiame įraše pabandysime pratęsti pasaulio sistemos analizę, kurios žinojimas yra svarbus norint atsakyti į klausimus kas stovi už psichotroninio ginklo naudojimo prieš nekaltus žmones. Žinodami, koks yra tikras pasaulis, galėsime nustatyti ir kas gali būti tikri nusikaltėliai ir kokia jų vieta visoje globalinėje sistemoje.

Kas yra organizacija?

Visais laikais organizacija vienaip ar kitaip lėmė žmonių likimus, arba kaip organizacijos tarnų, arba kaip organizacijos aukų, todėl verta pamąstyti apie jos prigimtį ir esmę, kad suprastume iš kokio šaltinio ji semia savo galią. Pati organizacija yra linkusi mistifikuoti savo esmę ir slepia ją nuo žmonių, nes tikras žinojimas dažnai kertasi su organizacijos poreikiais ir yra slopinamas. Bet filosofo priedermė yra tiesa, ir jo nedomina jokie galios žaidimai ir galios interesai. Tad vienintelis dalykas, kurio siekia filosofas – ne organizacijos ideologas – yra tikrasis žinojimas. Organizacija dažnai elgiasi su laisvais žmonėmis kaip plėšrus žvėris, ir žinodami, kokie instinktai šį plėšrų žvėrį valdo, galbūt surasime būdų, kaip nuo jo apsisaugoti, kaip jį sutramdyti.

Suprasti kokiam pasaulio lygmeny organizacija yra įsitaisiusi gali padėti paprastas minios ir organizacijos sugretinimas. Minia nėra organizacija, o organizacija nėra minia. Minioje nėra jokios patvarios ir stabilios struktūros ir ji yra tik chaotiška žmonių veikiančių savarankiškai sankaupa. Minia neveikia kartu, joje nėra nieko bendro, nėra to, kas jungtų ją į visumą. Tuo tarpu visi šie dalykai yra organizacijos pagrindas. Minioje yra pavienis žmogus ir nėra aukštesnės struktūros arba organizacijos, o organizacijoje pavienio žmogaus nėra, bet yra aukštesnė struktūra. Atitinkamai minioje veikia pavienis žmogus, o organizacijoje veikia visa organizacija. Tad matome, kad tiek minioje, tiek organizacijoje substancija yra ta pati, žmogus, bet minia neturi aukštesnės formos arba struktūros, o organizacija ją turi. Ši organizacijos forma apibūdinama santykio kategorija. Akivaizdžiai matome, kad organizacija nėra substancija, bet greičiau santykių visuma, kuri substancijai gali būti predikuojama.

Tai nereiškia, kad organizacija yra visiškai nesubstanciali ir yra tokia efemeriška kaip haliucinacija. Tačiau reikalas tas, kad jos esmę sudaro ne substancija, ne žmogus, bet aukštesnė forma, kurią įžvelgti galima tik žmogaus protu ir išreikšti nesubstancine, bet santykių kalba. Jusliniame pasaulyje organizacija reiškiasi tik kaip daugiau ar mažiau koordinuotas veikimas, sujungiantis jėgą ir padidinantis efektyvumą. Šia prasme organizacija yra substancija, bet tai kas valdo organizacijos žvėries instinktus yra visiškai nesubstancialu. Pratęsiant sugretinimą su minia, galima sakyti, kad minia beveik visa yra ištirpusi substancijoje ir joje nėra jokio aukštesnio, tik proto konstruojamo ir suvokiamo lygmens. O organizacija yra ištirpusi savo santykiuose, kuriems palenkiamas žemesnis substancinis lygmuo.

Žemesnių rūšių organizavimąsi lemia socialiniai instinktai, kas rodo, kad primityviai organizacijai nereikia aukštesnio protinio lygmens, tačiau žmonių organizacijos esmė yra įsitaisiusi būtent prote ir žvėries instinktus formuoja būtent jis. Sąvoką protas šiame kontekste suprantame labai plačiai, tai yra visas tas racionalus-instinktyvus pagrindas, kuris lemia žmogaus elgesį: nuo kokio nors įgeidžio iki racionalaus argumento, nes žmogaus sąmonėje viskas yra persipynę, emocijos, jausmai, būsenos, afektai ir racionalus protas, kuris kartais naudojamas tik tarno vaidmenyje, o kartais išeina į pirmą planą. Šis psichologinių duočių mišinys ir yra tai, ką aš šiame rašinyje vadinu „protu“.

Organizacijos esmė geriausiai matoma organizacijose, kurios kuriamos dėl galios, pavyzdžiui, “valstybės” organizacija. Tokiu atveju protas ant substancijos, ant minios uždeda tokią formą, kuri atitinka instinktyvų-racionalų galios siekimo afektą. Tokioje organizacijoje, o tokios yra beveik visos pagrindinės organizacijos, organizuojantys santykiai yra galios santykiai, kurie formuojami iš įvairaus dydžio galios mašinų. Tokią formą apibūdina tokie žodžiai kaip “hierarchija”, “piramidė”, “monarchinė struktūra” ir bendriausias žodis, kurį jau naudojome yra “organizacija”. Visi šie žodžiai apibūdina formą arba struktūrą, kuri uždedama ant “minios” substancijos, dėl galios.

Įprasta žodį “minia” vartoti menkinama prasme, ir šį žodį gretinant su žodžiu organizacija gali atrodyti, kad organizacija yra privalumas. Bet šie žodžiai gretinami buvo tik paaiškinimo tikslu. Ir minia iš tikro yra ne koks nors esminis gyvenimo būdas, bet tik vienas iš gyvenimo ir žmogaus pasaulio fragmentų, atsirandančių specifinėse situacijose, pavyzdžiui, miesto gatvės arba aikštės situacijoje. Tai nėra esminis būties būdas, nors pavyzdžiui, miesto gyvenimo situacijose “minios” elementas yra labai ryškus. Tačiau iš prigimties žmonės yra linkę bendrauti, ir kai minios elementai ir atomai yra praturtinti bendravimu ir ryšiais, mes turime ne minią, bet bendruomenę, kurioje substanciniai elementai, nepajungiami jokioms aukštesnėms struktūroms ir netarnauja niekam, jie lieka laisvi ir savarankiški. Tuo tarpu organizacijos socialinė struktūra, ypač organizacijos kaip galios mašinos, turi esminių skirtumų. Todėl kalbant apie esminius būties būdus, galima gretinti organizaciją ir bendruomenę, pašalinant visus leksinių konotacijų lygio vertinimus.

Tačiau kokia reali bendruomenės vieta pasaulio sistemoje, pamatysite tolesniame skyrelyje.

Organizacija ir semantinės haliucinacijos

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame tikra hierarchinė organizacijų struktūra, žiūrint iš rezervato lygio yra paslėpta nuo žmogaus akių; bet tokia yra filosofijos galia – ji gali pamatyti pasaulyje net tai, ką atkakliai bandoma paslėpti nuo iliuzijomis apakintų žmonių akių. Pamatyti galima paprastą dalyką, kad organizacijos piramidė yra ne vienanarė, kaip bandoma įtikinti, tai yra, ne tokia kokią ją bando pavaizduoti žiniasklaida, rodydama tik spektaklio ir šou lygio organizaciją, bet dvinarė, sudaryta iš matomos spektaklio dalies ir nematomos tikrosios dalies. Tai yra šiuolaikinės organizacijos kertinis akmuo – viena vertus, rezervatui vaidinamas spektaklis, bet kita vertus, įtvirtinama reali valdžia bendruomenėms, visuomenei ir smulkesnėms organizacijoms.

Kodėl tai svarbu? Dėl paprastos priežasties: spektaklio valstybės gyvenimo taisyklės yra tik spektaklio taisyklės, jos netikros ir naudojamos tik žmonių mulkinimui, o tikra tvarka, kuri nematoma, bet įtvirtinama rezervatuose, dažnai prasilenkia su normaliu žmogiškumu.

Kad būtų aiškiau apie ką kalbama, galiu pateikti tokį piešinėlį, vaizduojantį “sistemą” kurioje gyvename. Žemiausias lygmuo yra bendruomenė, kurią galima apibrėžti kaip vienoje vietoje gyvenančių, vienas kitą pažįstančių ir tarpusavyje bendraujančių žmonių grupė. Tai yra žemiausias rezervato lygis, esantis organizacijos naguose ir visiškai jos užvaldytas, šis lygis neturi jokios galios daryti sprendimus ir įtakoti organizaciją; dar daugiau šis lygis patalpinamas į tokį semantinių žiniasklaidos haliucinacijų miražą, kad nesuvokia kas iš tikro vyksta pasaulyje. Rezervato perspektyvą į pasaulį formuoja televizinė ir kita žiniasklaida, valdoma organizacijos ir maksimaliai bendruomenę izoliuoja nuo tikrų pasaulyje vykstančių procesų.

Bendruomenių visuma valdoma organizacijos yra visuomenė, kuri yra tik abstraktus terminas, apibūdinantis visus žmones valdomus organizacijos. Tai aukštesnis už bendruomenę lygmuo, kuriam galėtų atstovauti “visuomeninės organizacijos”, jeigu jos nebūtų tik spektaklio organizacijos dalis. Visuomenės valdymo būdas taip pat yra semantinės haliucinacijos, kurios neleidžia žmogui pamatyti, kokiame pasaulyje jis gyvena ir kas vyksta už matomo ir propaguojamo spektaklio ribų.

Dabar galime pakalbėti apie pačią organizaciją. Jau sakėme, kad organizacija yra ant žmogiškos substancijos uždėta forma. Ši forma, pasak Nietzsche’s užededama dėl galios išplėtimo, kuris reikalingas organizacijos viršūnėlės perspektyvos įtvirtinimui. Organizacija iš esmės yra galios mašina, kurios jėga pirmiausiai nukreipiama prieš laisvus žmones, vadinamąją bendruomenę ir visuomenę, kuri iš organizacijos vertinimo perspektyvos paverčiama tik eksploatuojamu rezervatu, mūsų pasaulyje pirmiausiai dėl ekonominės naudos. O taip pat tam, kad būtų pavergimo ir valdymo objektas organizacijai – juk organizacija turi kažką valdyti. Taip pat aukštesnės nematomos piramidės galima užduotis – pažaboti ir už pavadėlio laikyti visus laisvus žmones, kurie turi tapti tik už virvučių tampomomis marionetėmis.

Esminis klausimas yra kam reikalinga dvinarė sistema rezervatų visuomenės valdymui? Atsakymas yra paprastas: dvinarė sistema atsiranda tada, kai vertinama iš pačios žemiausios bendruomenės rezervato perspektyvos, kuriai rodomas tik spektaklis, o kas tikra – lieka “už kadro”. Šiame lygyje žmogus nežino net kas iš tikro valdo, ar tikrai tai yra spektaklio organizacijos aktoriai, pavaldūs aukštesnei tikrai, bet rezervate nematomai, piramidei. Ką mes pavyzdžiui, žinome apie Europos ir JAV organizacijų piramidžių tikrą valdžią ir įtaką “Lietuvos” organizacijai. Rezervato žiniasklaidos matricos apie tai nepasako nė žodžio. Bendruomenei tai yra nematoma piramidė, nors tai nereiškia, kad visa tai nematoma aukštesniam lygiui, kuris neprieinamas bendruomenei.

Semantinės haliucinacijos ir spektaklis apakina žmones. Kol nesusiduria su “tikrove”, su tikru organizacijos plėšriu žvėrimi, jis gyvena naivių iliuzijų pasaulyje. Galime pavardinti tas iliuzijas: teisė, demokratija, žmogaus teisės, humanizmas ir t.t. Kaip organizacija “Lietuvoje” susitvarkė su “demokratiniais” rinkimais, turėjome progą neseniai stebėti. Ir situacija tokia, kad iš rezervato lygio organizacijai priešpastatyti neįmanoma beveik nieko. Galima tik apšviesti savo protą žinojimu, atsisakyti būti organizacijos vergu ir pradėti keisti kažką, pradedant nuo savęs, mažais žingsneliais. Tiesa išlaisvina protą, o laisvas protas atveria tokios laisvės didybės kelio galimybę, kurios nepaslėps ir nesunaikins jokios organizacijos ideologinės ir semantinės haliucinacijos.

Individas ir organizacija

Individas prieš Valstybės Organizaciją

Šiame įraše pažinimo ir vertinimo klausimas mus domina dviem aspektais, kurie yra individo laisvė ir valstybės organizacija, kaip pagrindinis galios centras, naikinantis individo esmę ir paverčiantis jį tik savo įrankiu. Šioje sandūroje kyla konfliktas tarp žmogaus prigimtinės esmės, kam jis skirtas jo paties požiūriu ir ką į jį bando įsprausti aplink esantys galios centrai. Tai, ką į individą bando įsprausti išorė turi būti laikoma iliuziniu žinojimu apie žmogų; o kas žmogus yra iš tikro, kas yra jo savastis, parodo pažinimas, kuris individą traktuoja visų pirma kaip duotą sau, bet ne organizacijai.

Individas ir organizacija nėra radikaliai skirtingi dariniai, nes organizaciją galima laikyti savotišku “megalo-individu”, kuris sudarytas iš kitų žemesnio rango individų. Ir čia klausimas tik toks: kaip normaliame pasaulyje turi būti tvarkomi santykiai tarp žmonių. Tam, pirmiausiai, turi būti žinoma kas yra kas, žmogaus esmė, o tada vertinimui galima rinktis kokią nors universalią vertinimo paradigmą. Manau, kad šie dalykai yra svarbūs, nes visas šis tinklaraštis skleidžiasi pažinimo ir vertinimo kontekste, kai iš vienos pusės bandoma pažinti supančią realybę, pirmiausiai valstybės organizaciją, ir kartais neapsieinama be vertinančių pasakymų, kurie subjektyviai apibendrina pažinimo procese nustatytas kai kurias valstybės organizacijos savybes. Trumpai tariant, šiame įraše apibendrinamas kelias, kuriuo siekiama aukštesnio žinojimo valstybės organizacijos ir laisvo individo santykiuose.

Pažinimo ir vertinimo etapai

Šios įžangos kontekste, panagrinėsime tai, kaip mes suprantame pažinimą ir vertinimą, ir tai, kaip jie leidžia pamatyti pasaulį naujos tiesos šviesoje, kuri atsiveria sugriovus visas iliuzijų uždangas, ir parodo tai, kas šiame pasaulyje yra tikra. Tiek kalbant apie pažinimą, tiek apie vertinimą, turimas galvoje tam tikras ryšys tarp subjekto ir objekto sąmonėje, nors šiuose skirtinguose kognityviniuose procesuose šis ryšys yra šiek tiek skirtingas. Pirmuoju atveju dominuoja objektas ir subjekto turi būti kiek įmanoma mažiau, o antruoju dominuoja subjektas, esantis svorio centru. Klasikinė pažinimo sandara pateikta I. Kanto “Grynojo proto kritikoje” ir jo sistemą mes pamėginsime pritaikyti pažinimo ir vertinimo struktūros nustatymui ir jų palyginimui. Pagrindinis skirtumas, aišku, yra žmogaus mąstymo būde (empirinės ir vertinančios sąvokos) ir pažinimo bei vertinimo rezultate (pažinimo rezultatas yra tiesa, o vertinimo rezultatas yra apibrėžta vertė).

Pagal I. Kantą pažinimo struktūra yra tokia:

1) transcendencija tampa objektu sąmonėje,

2) objektas įtraukiamas į mąstymą ir virsta susietomis sąvokomis,

3) tada objektas grįžta į sąmonę kaip tiesos Žinojimas,

4) kuris sąmonėje sujungiamas su objektu.

Pažinimas priklauso nuo sąvokų, nuo to, kaip jos jungiamos ir ką jos padaro su objektu, todėl pažinimą galime laikyti supratimo ir proto sąvokų pritaikymu objektui, kurių teisingumas nustatomas lyginant jas su sąmonėje duotu objektu. Tačiau svarbus momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, ypač lyginant pažinimą su vertinimu, yra tas, kad pažinime objektas juda link subjekto ir kuo daugiau lieka objekto, tuo pažinimas arčiau tiesos. Filosofinė esmė turėtų atsiskleisti, kaip minėtų transcendencijos įtraukimo į sąmonę veiksmų rezultatas, apibrėžiantis objektą jo esmės ir tiesos požiūriu. Esmė yra atsakymas į klausimą Kas yra koks nors objektas? Šis atsakymas gaunamas jau minėtu būdu objektą paverčiant sąvokomis, kurios turi išskirti jo esmines savybes ir sujungti jas į visumą, kuri sąmonėje virsta žinojimu ir joje sujungiama su objektu.

Tą pačią struktūrą galima naudoti ir kalbant apie vertinimą, nes ji iš principo identiška, tik skiriasi punkte 2) ir 3) apie kurį pakalbėsime toliau. Vertinimas kaip subjekto ir objekto sujungimas sąmonėje turi tokias pakopas:

1) transcendencija tampa objektu sąmonėje,

2) objektas įtraukiamas į mąstymą ir virsta susietomis vertinimo sąvokomis,

3) tada objektas grįžta į sąmonę kaip vertės Žinojimas,

4) kuris sąmonėje sujungiamas su objektu.

Pažinimo atveju, jau sakėme objektas juda link subjekto ir jo išlaikoma kiek galima daugiau, aišku, tik sąmonei būdinga forma: t. y. iš sintetinių sąvokų perkeliant į Žinojimą. Vertinime yra atvirkščiai subjektas juda link objekto ir sąmoningai uždeda ant jo savo subjektyvų antspaudą. Abi šios sistemos yra panašios, ir iš esmės skiriasi tik antrame ir atitinkamai trečiame punkte. Pažinimo atveju objektas mąstomas empirinėmis pažintinėmis sąvokomis, o vertinime sąvokos yra vertinančios, bet ne objektyvios. Pavyzdžiui, empirinė sąvoka yra “didelis”, o vertinanti “geras”. Taigi pažįstant ir vertinant mąstoma skirtingomis sąvokomis ir naudojant skirtingus matus arba “šablonus” (metodus), tad tokių skirtingų mąstymo tipų rezultatas yra skirtingas.

Pažįstant tai yra tiesos žinojimas, o vertinant – vertės žinojimas, kurie sąmonėje subjekto jungiami su objektu.

Vertinimas turi objektyvų pažintinį elementą, kuris apibendrinamas vertinančia sąvoka, kuri veikia kaip subjekto traukos ar atostūmio signalas. Nepaisant šios obektyvumo inkrustacijos visa iniciatyva ir atsakymas priklauso subjektui – iš jo kyla ir į jį sugrįžta, sukeldama minėtas galimas reakcijas. Šis įsišaknijimas subjekte rodo vieną iš pagrindinių vertinančio mąstymo principų, kuris yra perspektyvizmas. Vertinimas yra dėl subjekto, o ne dėl objekto, ir vertinimo procese, subjektas objektą pasisavina, ypač utilitarinio vertinimo rėmuose. Kitas svarbus vertinimo momentas yra vertinimo principas, kuris yra pasirinktas vertinimo matas ir visa paradigma, kurios tas matas yra kuriamas. Matome, kas ateina iš subjekto pusės – tai yra a) perspektyva, ir b) vertinimo principas, arba matas. Iš objekto vertinimas išplėšia kokį nors objektyvų momentą ir pagal savo mąstymo paradigmą tą objektyvų momentą bando interpretuoti mąstyme vertinančia sąvoka.

Klaidingos paradigmos ir propaganda

Remiantis minėtais pažinimo etapais, nesunku matyti, kaip žinojimas gali virsti neadekvačiu, tiesą pakeisdamas iliuzija, atitrūkusia nuo tikrovės. Žmonės susitarę, kad objektyvaus pasaulio objektas nėra iliuzija ir kad tiek pragmatiniais, tiek kitais kriterijais juo galima pakankamai užtikrintai remtis. Tad iliuzija atsiranda aukštesniuose etapuose ir aukštesnėse pažinimo pakopose, pradedant nuo mąstymo ir jungimo sąvokose. Mąstymas gali neteisingai parinkti sąvokas ir klaidingai jas sujungti, kurios perėjusios į visą sąmonę ir virtusios žmogaus klaidingu žinojimu, sujungiamos su išoriniu objektu. Taip atsiranda “klaidinga” sąmonės būsena, kurioje objektas sąmonėje jungiamas su iliuzija su klaidingu žmogaus žinojimu. Negana to, šis klaidingas žinojimas kalboje gali būti perduodamas kitiems žmonėms. Tad žinojimo klausime visada iškyla tiesos ir iliuzijos dichotomija, kai svyruojama tarp teisingo ir klaidingo žinojimo. Tiesos-iliuzijos dichotomija svarbi ta prasme, kad turi būti siekiama tiesos ir turi būti griaunama iliuzija.

Įprastai tiriant empirinį objektą klaidingas žinojimas nėra dažnas, nes supratimo lygmenyje objekto pažinimas yra pakankamai gerai išvystytas ir žmogus savo aplinką geba pakankamai gerai pažinti. Tokios klaidos gali atsirasti aukštesnio lygio pažinime tokiame kaip filosofija ir mokslas, kai turima ir naudojama klaidinga teorija apie pasaulį. Iš visos istorijos, net jos gerai neišmanydami, mes žinome, kokius klaidingus pasaulio supratimus žmonės yra turėję, pradedant mitologijomis, ir baigiant bandymais “moksliškai” aiškinti pasaulį. Pavyzdžiu, visur matydavo dievus ir demonus, tikėjo, kad žemė yra visatos centras, apie kurią sukasi sferos ir t.t. Tokiuose iliuziniuose tikėjimuose taip pat “pažinimas” vyko nurodytais etapais – pirmiausiai būdavo įtraukiamas objektas, tas objektas pereidavo į mąstymą ir sąvokas ir t.t. Svarbiausia, kas su objektu atsitinka mąstyme jam pritaikius sąvokas, jeigu sąvokinis aparatas mitologinis, religinis, pseudomokslinis, mes gauname atitinkamą suvokimą ir klaidingą žinojimą, kuris primetamas objektui. Tai paradigmos nulemtas klaidingas žinojimas, kuris iki šių dienų atėjęs ideologinėmis “mokslinėmis” teorijomis, kurios pavyzdžiui, klaidingai bando aiškinti kas yra valstybės organizacija, kas yra individas ir kas yra individo laisvė.

Taigi vienas galimas klaidos ir iliuzijos šaltinis yra naudojamas sąvokinis žmogaus aparatas, kokiomis sąvokomis ir “teorijomis” žmogus sugeba mąstyti. Tačiau iliuzija priklauso ne vien nuo šių dalykų. Iliuzijos priežastis gali būti ir gaunama neteisinga informacija apie objektą, kuri imama ne iš paties objekto empiriniame patyrime, bet iš paruoštos naudojamos mąstymo paradigmos – mitologija, religija, pseudomokslas, ideologija ir t.t.

Žmogus buitiniame lygmenyje pažįsta ne tik pats rinkdamas informaciją, bet ir gaudamas ją iš kitų žmonių. Jeigu ši informacija apie kokį nors objektą yra klaidinga, pasiekiamas klaidingas ir iliuzinis žinojimas, tiek pažinimo procese, tiek vertinant. Mūsų pasaulyje, kalbant apie žmogų ir valstybę tai visų pirma klaidinanti valdančios klasės propaganda, kuri neva “išaiškina” kas yra šie dalykai – valstybės organizacija yra aukščiausia valdžia, kuriai atskiras individas turi besalygiškai paklusti, o individas yra tik valstybės organizacijos “turtas”. Matome, kad minėtas individo esmės ir vertės naikinimas gali reikštis laisvo individo esmę apibrėžiant kaip “mano turtas” ir įsivaizduojant, kad individas negali savo savastimi būti niekas daugiau. Ir tokių pseudo esmių primetamų individui yra begalė. Bet kaip jau buvo sakyta, visos jos yra ne tiesa, bet iliuzinis žinojimas, jėga įdedamas į laisvą individą. Tam, kad sugriautų tokias iliuzijas, žmogus turi bandyti pats pažinti tikrovę, remdamasis jau minėtais pažinimo ir vertinimo modeliais, siekdamas pažinti tiek pasaulį, tiek save patį.

Tiesa pažinime, ir vertė vertinime

Pažinimas bei vertinimas turi panašumų ir skirtumų. Juos jungia tai, kad šie procesai reiškiasi tame pačiame mąstyme, nors ir skirtingai, nes naudoja skirtingas sąvokas ir skirtingas mąstymo paradigmas. Pažinimui rūpi tik tiesa, o tiesa yra pats objektas; kuo daugiau pažinimo teorijoje, kuri aiškina objektą, objektyvumo, tuo daugiau tiesos. Ir vien pažinimo rėmuose daugiau niekas nedomina – tik tai, kas yra koks nors objektas tiesos ir esmės rėmuose. Žinoma pažinimas ypač mokslinis reiškiasi platesniame kontekste ir jis yra pajungiamas kitiems tikslams – vartojimui ir naikinimui. Ypač tai tinka kalbant apie šiuolaikinį mokslą. Mokslas reikalingas kiek jis teikia pragmatinę naudą ir vien teoriniu tiesos žinojimu neapsiriboja. Šiek tiek kitaip yra su filosofiniu pažinimu, bet ir šis dažniausiai atsiduria panašiame naudos kontekste.

Ir būtent čia pažinimas priartėja prie vertinimo, kuris kaip jau minėjome taip pat yra ryšys tarp objekto ir subjekto. Bet kokiame vertinime yra ir krislelis pažinimo, nes jis visada susijęs su objektyviomis objekto savybėmis, kurias subjektas turi bent elementariai pažinti, nors pažinimu vertinant neapsiribojama ir einama prie pagrindinio jo momento. Pavyzdžiui, galima tarti “gera kėdė” arba “geras žmogus”. Tai yra vertinimai, bet jie niekada nebūna gryni ir apriboti viena vertinančia sąvoka. Visada pasakoma, kodėl daromas toks ir toks vertinimas, tai yra vertinimo pagrindas būna ir kažkokia objektyvi savybė, dėl ko vertinime tam tikru laipsniu dalyvauja ir pažinimas. “Gera kėdė, nes ant jos man patogu sėdėti”. Kad patogu turi būti objektyviai patirta ir nustatyta. “Geras žmogus, nes visada padeda bėdoje”. Kad man padeda taip pat objektyviai nustatomas dalykas. Taigi vertinant visada pradedama nuo kažkokio objektyvaus elemento. Ir šis vertinant apibendrinamas vertinančia sąvoka –  “gera kėdė”, “geras žmogus”. Bet ar tai reiškia, kad “geras” yra objektyvi savybė: kitam kėdė gal netinka, arba koks nors žmogus kitam nepadeda. Tada jis “geras” tik subjektyviai ar ir objektyviai?

Tačiau svarbiausia kuo pažinimas skiriasi nuo vertinimo yra štai kas. Tiek pažinimas, tiek vertinimas yra subjektui, bet pažinimui pirmiausiai rūpi pats objektas, o vertinimui svarbiausia subjektas. Perėjus minėtas vertinimo pakopas, vertinimo veiksmas neužsibaigia ir jis daugiau susijęs su subjekto aktyvumu ir jo reakcija į vertinamą objektą. Prie kognityvinės dalies vertinant prisijungia ir papildomas subjekto judėjimas, kurio nėra pažinime – tai yra objekto traukimas link savęs, jeigu jis “geras” ir stūmimas nuo savęs jeigu jis “blogas”. Tad vertinimas veikia kaip šios traukos arba atostūmio signalas. Ir tai galioja bet kokiai perspektyvai ir bet kokiam vertinimo principui. Tokio vertinimo užuomazgų galima rasti primityviame patyrime, kuris nepakyla iki intelektualinio lygmens ir yra instinkto pavidalu – kas naudinga tas instinktyviai traukiama į save, o kas kenksminga – to instinktyviai vengiama. Šis instinktyvus gyvūno lygio vertinimas žmoguje intelektualizuojamas ir perkeliamas į proto konstruojamus vertinimo matus. Pavyzdžiui, metafiziniame vertinime tai, kas yra gėris traukiama į save ar prie savęs, o tai, kas yra blogis, tai nuo savęs šalinama. Tas pats tiek gyvūniško instinkto, tiek žmogiško intelekto atveju. Todėl subjektui reikalingas ne tik pažinimas, tai yra žinojimas, bet ir vertinimas, kuriame subjektas atlieka dėl savęs jau minėtus papildomus judesius. Tas pat principas galioja net jeigu iš tikro subjekto perspektyva perkeliama į neutralią vietą už kokio nors konkretaus objekto, ir šitaip šiek tiek suobjektyvinamas.

Vertinimo sistemos

Vertinimo sistema gali būti personalizuota arba depersonalizuota. Personalizuota vertinimo perspektyva yra koks nors subjektas, kuris vertinimo matą pritaiko pagal savo kriterijus. Depersonalizuota perspektyva renkasi neutralią vietą, kuri nesusijusi su jokiu konkrečiu individu ir atsieta nuo jo savivalės ir poreikių. Kad ir koks būtų vertinimas subjektyvus ar neutralus, todėl objektyvesnis, rezultatas priklauso nuo vertinimo principo, arba nuo vertinimo mato, kuriuos galima suskirstyti į tokia dvi pagrindines grupes: utilitarinis vertinimas ir metafizinis vertinimas. Savo kilme, greičiausiai vertinimas priklauso naudos perspektyvai, o metafizika yra vėlesnis, filosofų metafizikų sukurtas išradimas.

Ankstesniuose skyreliuose matėme, kad vertinimas yra subjektyvus, tai yra, vertinamas objektas gali turėti subjektyvią vertę arba jos neturėti priklausomai nuo vertinimo perspektyvos. Tai reiškia, kad vertė nėra objektyvi savybė, vertė yra tai, ką objektui priskiria subjektas; nors tai nereiškia, kad subjektui, tiek individualiam, tiek platesnės perspektyvos, vertinimas yra kažkas nerealu ir nereikšminga. Vertinimas yra reikalingas išgyvenimui, nes jis yra signalas kaip su vertinamu objektu turi elgtis subjektas: “blogis” yra atstumiamas, o “gėris” traukiamas į save. Minėtas subjektyvumas, realizuojamas pagal kažkokį kriterijų, ir pagal savo kilmę matyt, fundamentalus naudotas kriterijus buvo nauda. Nauda yra apibrėžtas Utilitarinis vertinimo matas, kurio esmė yra kokio nors subjekto poreikio patenkinimas. Kas patenkina poreikį, tai yra naudinga todėl vertinga. Matome, kad tokio vertinimo subjektyvumas pasireiškia pirmiausiai tuo, kad vertindamas subjektas objektą pasiima sau, jį pasisavina ir suvartoja. Todėl toks vertinimas skiriasi nuo pažinimo, kuris į objektą žiūri kaip esantį sau, atskleisdamas jo esmę, bet bent pažinimo rėmuose jo nepasisavindamas ir nevartodamas.

Utilitarinis vertinimas nėra vien tik personalizuotas, nes gali rinktis ir neutralią perspektyvą – depersonalizuotą subjektą, tačiau visi kiti bruožai išlieka tie patys. Tokia neutrali perspektyva gali būti visuomenė, valstybė, tauta ir t.t. Kad ir koks būtų subjektas, pagrindinis principas išlieka toks pats – nauda. Gėris ir Blogis interpretuojamas kaip naudingumas ir atitinkamai iš tokios perspektyvos tai, kas yra gėris priimama, o tai, kas yra blogis atmetama.

Metafizinis vertinimas ir metafizinė vertė yra šiek tiek kitokia ir ji konstruojama intelektualinėmis priemonėmis kuriant metafizinę realybę, iš kurios imamas metafizinio vertinimo kriterijus. Tokia metafizika ryškiausiai pasireiškia religinėje metafizikoje ir iš jos kylančiame moraliniame imperatyve. Tokia perspektyva galioja tik žmonėms ir jos esminis bruožas yra tas, kad toks vertinimas yra “objektyvus” nes atsietas nuo individualios savivalės ir depersonalizuotas. Bet subjektyvioji struktūra išlieka ta pati, nes objektui, dalyvaujančiam metafiziniame pasaulyje subjektas, metafizinė neutrali realybė, priskiria vertę objektui, t. y. žmogui. Taip pat šis aukštesnis pasaulis nuo savęs atstumia tai, kas yra blogis ir priima tai, kas yra gėris. Tad tas bruožas, kuris reiškiasi utilitariniame vertinime, galioja ir metafiziniam vertinimui.

Individo esmės/vertės klausimas

Gyvename pasaulyje, kuriame žmonės ar įvairios grupės kariauja tarpusavyje ne tik dėl išorinių dalykų, bet ir pats individas paverčiamas intelektualinių ir metafizinių kovų lauku. Kiekvienas laisvas individas, atsidūręs iš įvairių pusių ateinančios agresijos sankirtoje, yra naikinamas ir šiuo naikinimu atskiriamas nuo savęs, nuo savos savasties, kurią galima išreikšti žmogaus esme ir jo metafizine verte. Galios laukai, esantys aplink individą, kovoja dėl sau naudingo esmės apibrėžimo ir priskiria jam savo nustatytas savavališkas ir subjektyvias vertes. Kiekviename individe vyksta kova tarp to, ką jis turi realizuoti, kaip savo esmę ar vertę, ir to, ką į jį bando įsprausti kiti.

Tad galima sakyti, kad tiek pažinimui, tiek vertinimui galioja tam tikras perspektyvizmas. Esmės apibrėžimas galimas kaip esmės dėl savęs ir sau ir dėl kito apibrėžimas; taip pat vertės nustatymas ir įtvirtinamas galimas kaip vertės iš savo perspektyvos ir iš kito perspektyvos. Abiem atvejais vyksta konkurencija ir kova tarp dviejų perspektyvų, tarp individo savasties ir išorinių galios laukų, kurie siekia atskirti individą nuo savo vidinės esmės ir vertės ir pakeisti ją primesta savąja interpretacija. Akivaizdu viena, kiekvienas siekia atsakyti naikinimui ir savyje išsaugoti tą esmę, kurią į jį įdeda pati transcendencija, nepriklausoma nuo žmogaus ir visuomenės, kitaip sakant, nuo jokių išorinių galios centrų.

Ar turi žmogus ką vertingo savyje saugoti ir ko siekti, ar iš išorės ateinantis naikinimas, pavyzdžiui, bandant žmogų paversti kokiu nors vergu ar darbiniu gyvuliu, nesunaikina nieko tokio, kas žmoguje būtų aukščiau už šias išorinės galios, pavyzdžiui, valstybės organizacijos primetamas funkcijas. Ar be “fakto”, kurį į individą projektuoja aplinka, yra esmė ir vertė, kuri virš jo pakiltų, virš to, kas žmoguje yra tik išorinis factum? Ir kas galėtų mums atsakyti į šį klausimą? Be mokslo, pažinimas, esmė ir tiesa buvo visų pirma filosofijos klausimai ir šie dalykai nuo seno yra nagrinėjami filosofijos kontekste. Tad į klausimą ar individas turi faktą peržengiančią aukštesnę esmę ir kokia jo vertė savaime nepriklausomai nuo siaurų persepektyvų savivalės gali padėti atsakyti filosofija.

Orientyrai

Akivaizdu, kad žmogaus esmės klausimas turi susitelkti prie jo sąmonės klausimo, prie klausimo, kas yra sąmonė ir kokia jos paskirtis, kurią būtų galima nustatyti iš pačios sąmonės vidinės perspektyvos, kuri apsiriboja tuo, kas yra jos viduje ir nežengia žingsnio į transcendenciją, nes tam neturi pakankamai tvirtos atramos nei savo viduje, nei išorėje. Vertė taip pat turėtų savo orientyru laikyti žmogaus sąmonę, nes ji turėtų būti žmogaus vertingumo pagrindinis kriterijus. Šie klausimai gali būti mąstomi tiek iš vidaus, pačiam individui suvokiant savo esmę ir ją siekiant įtvirtinti, arba, dalyvaujant metafizinėje realybėje, iš šio natūralistinio pasaulio pakilti į aukštesnę, protu suvokiama realybę, suteikiant savo veiksmams metafizinę vertę. Taip pat galima pažinti bei vertinti iš išorės, tačiau neprarandant iš akių to svarbaus momento, kad kiekvienas individas visų pirma yra sau ir dėl savęs ir kad tiesa slypi šioje perspektyvoje, o ne subjektyvioje iš išorės primetamoje iliuzijoje. Gyvi padarai, natūraliai atsiradę gamtoje, formuojami ir vystosi būtent pagal tokį principą, o išorinis principas galioja tik tam, kas yra dirbtina, padirbta kažkieno ir kažkokiam tikslui.

Kalbant apie aukštesnę už faktą sąmonės esmę, ją galima apibrėžti kaip tiesos ir žinojimo siekimą. Tas žinojimas apima tiek save, tiek pasaulį ir artėdamas prie jo žmogus artėja prie absoliučios tikrovės, kurioje žmogui yra nustatyta kažkokia vieta, tačiau parodyti kurią jam gali tik tiesos žinojimas. Kalbant apie metafizinę vertę, sąmonė taip pat turi siekti įkūnyti savyje aukštesnio metafizinio pasaulio principus, kuris pakeistų prigimtinį natūralizmą, iš kurio žmogus pagal savo prigimtį išaugęs, nes turi sąmonę ir protą, ir kuris neatitinka žmogaus poreikių. Abiem atvejais, kaip tikroji esmė ir idealo siekimas, žmogaus paskirtis ir tikslas yra siekti aukštesnės sąmonės, nes kaip gyvūnas žmogus pasiekęs ribą, už kurios vystytis nėra kur, belieka siekti aukštesnės sąmonės, kurios pastangos tobulinti save, pirmiausiai pasiektu žinojimu, galėtų padėti sukurti ir tobulesnį šį pasaulį. Tačiau tokiame pasaulyje koks jis yra individas susiduria su tokiu agresyviu tamsumu, kuris atskiria žmogų nuo tokios jo esmės, ją sunaikina ir paverčia išorinės galios funkcija, nesugebančiu žmoguje pastebėti nieko, ko nerodo siaura iliuzinė vertinimo perspektyva ir subjektyvi savivalė pažinime.

Apie olos valdovus

Perskaičius šį pavadinimą iš karto turėtų kilti asociacija su Platono „Olos alegorija“. Tačiau, nors tai ir akivaizdu, aš šią idėją noriu panaudoti savo tikslais, t. y., ne taip, kaip ją naudojo Platonas. Jam ola buvo neišsilavinusių ir tamsių žmonių kalėjimas, kurie nėra matę tikro pasaulio, todėl savo iliuziją laiko tikra. Bet aš noriu olą pavaizduoti ne tik kaip kalėjimą, į kurį neaišku kaip žmonės patenka, bet kaip spąstus, į kuriuos įvilioja neatsparius vilionėms arba apgaulei žmones.

Jų yra du tipai: pirmi yra laisvi tikrovės gyventojai, kurie mato tikrą pasaulį ir džiaugiasi visomis jo siūlomomis galimybėmis, kurių yra be galo daug; kiti – yra kaliniai, kurie gali būti net ne pirmos kartos, t. y., kalėjime gimę ir matę tik jo sienas ir vidinę sąrangą. Pastarieji įstrigę spąstuose ir nežino kaip iš jų ištrūkti.

Nors tai gali nuskambėti griežtai, bet tokie spąstai yra beveik visi žmonės ir jų grupės, nes ola yra tas pasaulis, kurį susikuria kiekviena savarankiška perspektyva, kuri siekia išlikti ir save išaukštinti. Susikūrę tokius ideologinius spąstus, jie siekia įvilioti į juos kuo daugiau žmonių, kad šios konkrečios olos galia būtų kuo didesnė. Vadinasi ne visai teisinga sakyti, kad yra olų pasaulis ir laisvas pasaulis, nes visi pasauliai vaidina tą patį vaidmenį. Net tas didysis laisvas pasaulis yra tik labai didelė ola, tik jos tikslas gal kiek kitoks. Vien dėl to, kad ji neriboja, nemenkina joje esančio žmogaus statuso, bet siekia suteikti jiems lygiavertį rangą.

Kita vertus, yra ir laisvam žmogui pragaištingos olos, kuriose jis paverčiamas vergu, kaliniu, nusikaltėliu arba „blogio“ įsikūnijimu. Norint pamatyti kaip tai atsitinka, reikia suvokti kokia yra šios „olos taktikos“ proto krušimo sistema. Pirmiausiai tai paaiškinsiu naudodamas šią Platono metaforą, paskui pamėginsiu į klausimą pažvelgti psichologiškai ir technologiškai. Ši ola ne šiaip koks urvas, bet prie įėjimo į ją yra užrašas „Tikrovės ir tiesos rūmai“. Ji prasideda ilgu tuneliu, į kurį įviliojamas žmogus, kuris nuėjęs į gilumą pamato fakelais apšviestą menę, kuri turi du į šonus vedančius urvus, simbolizuojančius pasirinkimo galimybes. Viena galimybė yra „Blogio irštva“, o kita galimybė „Aukso karalija“, į kurią patenka tie, kurie sutinka pagarbinti karalių, tapti jo paklusniu tarnu. Taigi spąstai veikia taip: žmogus įžengia į ilgą tunelį, tikėdamasis pasiekti Tikrovę ir Tiesą, bet kai patenka į „Šviesos menę“ durys už nugaros užsidaro, ir grįžimą atgal padaro neįmanomą. Tada šis pasaulis, ši ola, šis kalėjimas primeta tą pasaulio sandarą, kuri atitinka įsivaizdavimus šios olos viduje. Turi pagarbinti „olos valdovą“, tai yra žmogų, kurio spąstuose tu esi, arba keliauji į blogio irštvą ir šioje oloje tampi „nusikaltėliu“, kuriam kiti šios olos gyventojai gali klijuoti minusines sąvokas ir „daryti su tavim ką nori“, nes šiame urve tu neturi jokių teisių. Jeigu pagarbini – gauni vietą tarnauti šios iliuzijų olos šutvei.

Žmonės, kurie visą laiką pragyvenę tokiame tamsos pasaulyje, įsivaizduoja, kad tai tikras pasaulis ir skirstymas į dvi tokias primityvias galimybes atitinka tikrovės sąrangą. Nematę kitokio pasaulio, nesuprasdami, kad čia tik ola, slėptuvė nuo realybės, kurios skirstymai į blogio ir gėrio poliarinę opoziciją yra tik apsišaukėlių klasta; nes galimybė rinktis tik tarp „mūsų“ ir „jų“ yra melas, nes pasirinkimo galimybių yra begalybė. Tai reiškia, kad žmogus, atėjęs iš tikro pasaulio, bet bandomas įstumti į šias alternatyvas – apgaunamas, nes įtiki, kad jei nesirenki paklusti olos valdovui, tai vienintelė galimybė būti nusikaltėliu ir žmogumi su minuso ženklu. Tai yra nesąmonė, nes pasaulis daug sudėtingesnis ir tokios olos tėra megalomanų haliucinacija, net jeigu turi sukaupę galią ir moka įtaigiai įtikinėti. Nepaklusnumas žmogaus automatiškai nevisžmogiu nepaverčia. Greičiau žmogiškumą praranda tas, kuris iš baimės sutinka paklusti olos valdžiai.

Tai gali pasirodyti keista, bet visas pasaulis sudarytas iš tokių olų, todėl gali atrodyti, kad kitokio ir nėra ar kitoks neįmanomas. Tai reikštų ėjimą individualiu keliu, laviruojant tarp jame išsimėčiusių spąstų. Kyla ir kitokia pagunda – tai yra susikurti savo olą. Galimybių čia labai nedaug, todėl kad tokios olos visada būna dirbtinės, ir alternatyvos arba pasirinkimo galimybės, netikros ir neatitinkančios visų žmogaus galimybių. Klausimas ar galima sukurti olą, kuri būtų tikroviškesnė ir dėl to patrauklesnė kitiems. Visos olos yra didesnio ar mažesnio laipsnio Narcizo sindromas. Nepaisant to, tam tikrų vidinių skirtumų yra ir pirmiausia galios požiūriu, nes kai kurios olos sukuriamos pranašesnėse sąlygose ir sugeba įvilioti daugiau žmonių. Todėl vyksta karas tarp olų ir varžomasi dėl to, kuri iš jų bus vyriausia, kuri bus suverenas. Tada, jau pagal savo „didingus vaizdinius“, kiekvienas urvas suskirsto kitus urvus su jų gyventojais ir vieni keliauja į „Blogio tunelį“, kiti į „Valdovo garbinimo rūmus“, kurie sukurti savo sąmonėje haliucinuojančios ir didybės manijos apimtos „asmenybės“ arba tokių „asmenybių“ grupuotės. Pliusiniai žmonės paverčiami teisėjais, o minusiniai – teisiamaisiais, įsivaizduojant, kad šios loginės matricos užtenka, kad įgytum teisę teisti kitą, nes pagal tokias olos galimybes, galima būti tik karaliumi – tai Aš, arba nusikaltėliu – tai yra visi tie, kurie nepaklūsta man.

Tokios olos pavyzdžiui yra valstybės, toliau tautos, religinės organizacijos arba bažnyčios, kalbos, mokslinės teorijos, kurios turi savo pasaulį, kuris veikia kaip aprašyta olos struktūra, į kurią įtraukia neatsargius keliautojus ir primeta tik tokį primityvų pasaulį – „arba tu su mumis, arba prieš mus, t.y., už mūsų priešus“. Tačiau tai iliuzija, nes čia tik ribotos perspektyvos susikurta falsifikacija, kuri primetama silpnai sąmonei, kurią nori priversti paklusti; ir ji paklūsta iš baimės būti identifikuojama su minusinėmis sąvokomis ir patalpinta į olos „nusikaltėlių“ kastą, nes čia neturi jokių teisių. Yra du keliai. Jeigu valdovas nelabai skaniai kvepia, bet nėra pakankamai jėgų ištrūkti iš spąstų, tai renkiesi didvyrio kelią; o jeigu galios pakanka, tai sudaužai šitą iliuzijų pasaulį ir išsilaisvini ne tik pats, bet išlaisvini ir kitus spąstuose atsidūrusius nelaimėlius.

Žodžio „ola“ naudojimas gali atrodyti šiek tiek literatūrinis. Galima bandyti aiškinti labiau filosofiškai arba moksliškai. Tik tam nelabai tinkami žodžiai, nes žmonės nemokomi mąstyti laisvai ir net laisvam mąstymui neturi kalbinių priemonių. „Olos taktika“ yra smegenų plovimo priemonė, kurios tikslas įstatyti sąmonę į iliuzinių pasirinkimų „dėžutę“, kuri primeta galimybes to, kuo žmogus gali būti. O tos galimybės iš anksto paruoštos taip, kaip yra naudinga olos valdžiai, tai yra leidžia valdyti žmogaus psichiką. Tam viena alternatyva sukuriama patraukli, o kita atstumianti, arba kitaip, laisvė – nepatraukli, o nelaisvė – pateikiama kaip geras pasirinkimas. Kad tuo žmogus būtų įtikintas, kuriama visa olos struktūra, kuri yra ideologinė struktūra arba ideologinis pasaulis, kuriame save piešia kaip didvyrius, o kitus – kaip nusikaltėlius. Tai daroma įvairiais metodais, kurie gali būti fiziniai, psichologiniai ir t.t. Labai svarbus metodas yra kalba, kurios efektorius siekiama išsiaiškinti arba sukurti naujus, jeigu naudingų nerandama. Kalbos matrica iš esmė yra psichotroninė matrica, kuri leidžia psichiką valdyti žodžiais, kurie daro perdėta poveikį sąmonei ir tai įrodymas, kad sąmonė nėra laisva, nes tikroje kalboje, nėra jokių emocinių efektorių.

Tai, kad veikia psichotronika matosi iš to, kad jauti kaip žodžių „krūvis“ išlieka net tada, kai šis ideologinis pasaulis arba kalėjimas sąmonėje sudaužomas. Logiškai supranti, kad mąstymas klaidingas, bet žodžiai veikia kaip seniau. Tai reiškia, kad sugriuvus socialinei olai, kalbinė ola, kuriama technologinėmis priemonėmis – išlieka. O tai gali būti ženklas, kad olos griuvimas tėra iliuzija, paprasčiausiai už spektaklio stovinti grupuotė nori pakeisti dekoracijas.

Ką galima padaryti? Manau, kad galimybių nedaug, nes pavyzdžiui, bandymas sukurti „gerąją olą“, problemos neišsprendžia, nes tai vis tiek nėra nei „tikrovė“, nei „tiesa“. Kažkam ji vis tiek pasirodys nepriimtina, ir jeigu jų daugės, tai atsiras „ blogio irštvos“ tunelio poreikis. Galima iš viso nekurti olų, jeigu tai tik įmanoma, arba susikurti olą tik sau arba labai nedideliam žmonių skaičiui. Tačiau teks aiškintis santykius su kitomis olomis ir bus daug problemų.

Svarbiausia pamoka tai, kad visi kitų tau klijuojami minusai arba pliusai egzistuoja tik olos zombių kiaušuose.