Antroji ezoterinė sistema

Ezoterinės sistemos tikslas – išaiškinti tikrovės sandarą, siekiant padidinti sąmonės kokybę tam, kad būtų efektyvesnis, didesnio masto veiksmas tikrovėje. Iš žmogaus perspektyvos, tikrovė turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl dalis jos yra suprantančiam valdymui nepasiekiama, nors ji visada veikia iš savo nematomos pusės. Tie reiškiniai, kurių šiuolaikinės teorijos negeba paaiškinti, yra toje anapusinėje pusėje ir kiekvieno tyrinėtojo tikslas – kuo daugiau paslėpto pasaulio ištraukti į šviesą.

Šis ištraukimas įmanomas kaip atitikimas, visada turint galvoje, kad ne tikrovė turi atitikti sąmonę, bet atvirkščiai – sąmonė tikrovę. Vadinasi turi būti siekiama prisiartinti, surezonuoti su anapusybe. Tai galima daryti įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Viena jų yra suvokimas, kita – suvokimo aprašymo kalba.

Tokios kalbos, kurią iš dalies vadinu matematine, pavyzdys yra dinaminiai skaičiai. Dar tiksliau – dinaminio skaičiaus variantas, kuris vadinamas multipleksu, arba dauglypa. Turime išorinių kontinuumų multipleksinę dalį ir vidinių deformacijų multipleksinę dalį. Paprasčiausias pavyzdys yra 2 natūriniai deformuoti dvidimensiai skaičiai, kurie gali turėti susiliejantį arba elastišką sąryšį. Yra skaičius 3 #5 ir 3 #3. Iš jų sukūrus plokštuminį multipleksą, arba dauglypą, turime susieti deformacijas. Jau rašiau, kad jas galima sumuoti viename taške – tai suliejimas, arba atimti – tai elastiškas išstūmimas. Paveikslėlyje tai atrodytų taip.

multipleksasTačiau vienetai niekur negali išnykti, jie turi į kažką pereiti ir čia yra tokios galimybės: a) išstumiama į virtualius išorinius vienetus, b) atsiveria papildoma vidinė dimensija. Pavyzdžiui, jeigu būtų ne natūralieji, bet sveikieji skaičiai – perėjimą žymėti būtų galima į neigiamus skaičius. Toks erdvinis multipleksas gali turėti bet kokį skaičių dimensijų.

Visą pirmą dimensiją galima suspausti iki nulio, su maksimalia vidine deformacija. Toks nulis būtų dinaminis nulis, kuris nelygus niekui. Šis suspaudimas iki dinaminio nulio yra singuliarinio kolapso provaizdis, kuris naudojamas visatos atsiradimo iš didžiojo sprogimo modelyje. Singuliaro išsiplėtimas yra visos vidinės deformacijos išstūmimas į išorinį multipleksą, kuriame atsiranda kontinuumų spietinės deformacijos, pradeda formuotis spiečiai, jų kvantai ir kvantų sampynos.

Taip pereinama nuo multipleksinio skaičiaus vaizdinio prie kontinuumų multiplekso, kuris pagimdo šią materialią realybę. Tai galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu:

k-multipleksasČia yra fizinės branos multipleksas, kuris singuliaro išsiplėtimo principu suformuoja materialią visatą, kartu su visais kvantiniais laukais. Ši visata plečiasi tol, kol užtenka deformacijose sukauptos energijos ir jeigu jos ne begalinės, plėtimasis turi sustoti. Šios vidinės erdvės, kuriose sukaupta visata ir yra ta tamsioji energija, dar vadinama kvintescencija (quinta essentia – lot. penktas elementas). Antras multipleksas yra gnostinės branos ir kokia jo evoliucija, kol kas nesvarstau. Gali būti viena sistema, o gali būti ne viena. Essencijų gali būti daugiau – sekstascencija, septascencija ir t.t., kurios būtų skirtos paraleliniams pasauliams, jeigu jie yra.

Visata turėtų atrodyti taip – nuo kolapsavusios iki sprogusios būsenos.

vistata

Multipleksų išorinėse ir vidinėse programose yra visa informacija, kuri reikalinga šios visatos struktūrų susiformavimui. Tas procesas gali būti daug kartų pasikartojantis, o gali būti vienkartinis atsiradimas, kai visata, atsiradusi iš singuliaro, maksimaliai išsiplečia ir tada sustoja, sukurdama amžiną kosmosą, su daugybe paralelinių pasaulių.

Fizinį, materialų modelį aprašinėja Standartinis modelis ir jis naudoja savo Lagranžiano metodą. Šis variantas tebūna nepaliestas. Tačiau aš papildomai hipotetiškai įvedu gnostinę braną, kuri formuoja gnostinius kūnus, vadinamus sielomis. Jai taip pat reikalingas modelis ir šiam tikslui aš naudoju multiplekso sąvoką. Tačiau modelį be eksperimentinių duomenų sukurti sudėtinga, gal net neįmanoma. Todėl galima tik pasamprotauti galimybių lygyje.

Kokia turėtų būti minimali sistema?

  1. Pradėti reikia nuo kelių kvantų: vieno – per mažai; dviejų greičiausiai taip pat; todėl reikia bent tripletų.
  2. Makroskopinei realybei, sudėtingos struktūros kūnams reikia – didelės kvantų įvairovės, išpildytos hierarchinės sampynų sistemos iki makroskopinių objektų.
  3. Jeigu pilna hierarchija neišpildoma, gaunasi tik primityvūs kvantiniai kondensatai, kurie turi per mažai savybių kurti sudėtingas makroskopines sistemas.
  4. Turi būti pirmo, antro, trečio, lygio sampynos iki atomo-komplekso; cheminis sluoksnis su lentele iki 20-30 tūkst. elementų, kad būtų didelė cheminių savybių įvairovė.
  5. Būtinas fundamentalus savybių rinkinys: traukimas-stūmimas; jungimasis-skilimas. Sampynos nebūtinai gniužulinės-orbitinės, bet ir gardelinės, su įvairiomis geometrijomis.

Šitaip, pradedant nuo minimalios sistemos, galima sukurti vieno, dviejų, trijų kvantų sampynas, kuriose būtų išreikšti gnostiniai multipleksai, su pavyzdiniais savybių rinkiniais.

Standartinio modelio vandenilio atomas turėtų skaidytis taip:

vandenilis

Matome, kad kiekvienas kvantas skaidosi į tamsiąją ir šviesiąją dalį, nes kažkokia struktūra matoma eksperimentuose, bet daug lieka paslėpta. Todėl net Standartiniame modelyje, visa materija nėra paaiškinta. Nepaisant to, visi kvantai visuomet veikia kaip pilna struktūra, net jeigu mes apie ją nieko nesuprantame.

Deja kalbant apie gnostinę braną, visi spietinių deformacijų kvantai yra tamsieji, ir be eksperimento – nieko atskleisti neįmanoma. Tačiau galima iš dalies naudoti analogiją. Tarkime, kad gnostinėje branoje turi būti laisvai moduliuojami makroskopiniai laukai, kurie turi informacinę funkciją. Receptoriams reikia šviesos, sielai reikia elektros. Dėl šios priežasties, galima daryti prielaidą, kad jeigu gnostinė brana – išbaigtas pasaulis, jame turi būti ir tokios dalys, vadinasi turi būti kažkokia elektrodinamika, nors ji neprivalo būti tokia pati kaip fizinėje branoje. Gali būti daug elektros rūšių ir daug šviesos rūšių. Tai galima išaiškinti tik eksperimentais.

Kita vertus, pamodeliuoti gnostinio fotono ir gnostinio elektrono multipleksą, visai įmanoma. Jeigu tokie egzistuoja, tai jie būtų vizualinės echolokacijos gnostinėje branoje pagrindas, ir leistų matyti sielas taip, kaip matome fizinius kūnus. Gnostinė brana yra fizinės branos viduje, tad turint tokią juslinę echolokaciją, aplinkoje atsivertų nauja dimensija.

Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

Dėl šios priežasties visus deformuotus parametrus su vidinėmis erdvėmis patogu išreikšti sandūrų lentelėmis, kurias grafiškai apdorojus algoritmais, galima matyti visus parametrus, kaip jie susidėlioja deformuotuose, dinamiškuose kontinuumuose, kurie aprašinėjami naudojant daugiadimensius parametrus.

Šitaip galima perrašyti visą fiziką ir sukurti daug daugiau, nei leidžia klasikinės ir šiuolaikinės fizikos teorijos. Visa esmė yra papildomų dimensijų įvedimas, kurios vidinėmis vadinamos tik sąlygiškai, nes tokios atrodo tada, kai būna nematomos, išoriškai neapčiuopiamos. Tuo tarpu kai jos yra matomos, jos paprasčiausiai būna prilipusios prie pagrindinio pirmos dimensijos parametro. Tad dimensijas patogu skirstyti į matomas ir nematomas, ypatingą svarbą suteikiant nematomoms, nes jas būna daug sunkiau išreikšti nei matomas. Matomos yra greitis, erdvės kreivumas, nematoma galima laikyti kokią nors paslėptą vidinę energiją.

Vietiniuose kontinuumuose deformacijos nebūna labai didelės ir jos daro mažą įtaką parametrų dinamikai, tačiau kosminiais masteliais viskas pasikeičia, ypač kalbant apie žvaigždžių, tamsiųjų sankritų sukeltas deformacijas ir pan. Tokius tikslius skaičiavimus bus labai svarbu atlikti skraidant kosminiais aparatais, nes be deformacijų tikslaus žemėlapio, bus labai sunku orientuotis kosminėje erdvėje. Tai pasitaiko retai, bet tarkime yra geodezikas su didele duobe, kuri įtraukia elektromagnetinį signalą, pakeičia jo kryptį, dažnį, bangos ilgi ir t.t. Surinkę tokį signalą, bet neįskaičiavę deformacijų, mes tikslioje vietoje šaltinio, kuris tą fotoną išspinduliavo nerasime, nes iš principo kampas gali pasikeisti ir 45 laipsnius, vadinasi tokiu kampu matysime klaidingą objekto padėtį.

Šioje vietoje labai svarbu pakalbėti apskritai apie informacijos keliavimą kontinuumais. Pradėsime nuo apibrėžimo: informacija tai kontinuumo deformacijų perdavimas atstumu. Yra informacijos šaltinis, kuris išspinduliuoja pirmykštį morfizmą, kuris pereina per kontinuumą ir surenka visas to kontinuumo deformacijas ir turime galutinį morfizmą, kuris yra visų surinktų deformacijų suma. Akivaizdu, kad pirmykštis signalas pasikeitęs neatpažįstamai ir informacija gaunama labai iškraipyta. Kai ankstesnėje santraukoje kalbėjau apie fiziką, kuri paremta pirmykščių signalų rinkinių interpretacija, galvoje turėjau kaip tik tai. Šią situaciją patogu palyginti su algoritmu, kuris turi įvesties parametrus, perstatymų ir manipuliacijų programą ir galutinį rezultatą. Mūsų suvokimas, galutinis morfizmas, yra toks rezultatas. Deja jis labai iškraipytas ir skiriasi nuo pradinių įvestų duomenų. Tačiau žinodami visą programą, galima atstatyti priminius duomenis.

Šitaip išėmę iš juslinių ekranų dėmenų visas algoritmines deformacijas, galime išlukštenti pirmykščius signalus ir pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo. Akivaizdu, kad šie rinkiniai vis tiek turės būti įtraukti į tam tikrus parametrų modelius, tačiau modelį galima padaryti artimesnį pirminei tikrovei – kuo atstumas mažesnis, tuo tikslesnis tikrovės vaizdas. Juslinio ekrano dėmenys yra toliausiai, iliuzijos yra suvokimo ribinė būsena, o arčiau prie pirminės tikrovės prieiti galima parametrus išjuslinant ir labiau suintelektualinant, iš sensoriumo perkeliant į kognityviumą, iš fiksato į laksatą. Tačiau turint galvoje ne fantastinį laksatą, bet paremtą eksperimentiniais duomenimis.

Tobulas susiliejimas būtų tuo atveju, jeigu sąmonės egzistenciatas idealiai sutaptų su anapusine, transcendencijos struktūra. Tai būtų idealaus pamėgdžiojimo situacija, kuri leistų pažinti sandarą beveik 100 proc. tikslumu. Tuo tarpu natūrali situacija – labai nutolina nuo tikro pasaulio, panardina sąmonę į dirbtinius juslinio ekrano dėmenis. Net matavimo prietaisai nepadeda, nes jų rezultatai vis tiek aprengiami ekranų dinamiškai surinktais parametrais, kurie anapusinėje tikrovėje neegzistuoja. Todėl mano principe „Anapus vaizdo ir veiksmo“, dinaminiai deformuoti kontinuumai yra nedidelis pasistūmėjimas link anapusinių pirmykščių signalų, o visų deformacijų, kurias sukelia pažinimo ir suvokimo algoritmai, pašalinimas atveria tikrą, gryną pasaulio vaizdą. To turėtų siekti mokslas nes tai yra Tiesa. Tas mokslas, kuris paremtas ekranų dėmenimis, nėra visiška iliuzija, bet surinkęs tiek daug vidinių smegenų kontinuumų deformacijų, kad informacinis signalas iškraipytas neatpažįstamai. Gelbėja tik didelių mastelių kovariacija, bet begalė detalių ir skirtumų pasilieka už kadro.

Dėl šios priežasties, įprastiniame moksle yra daug problemų su tiesa, nors tiems kas gyvena realybės paviršiuje, realine, kuriems principas „Anapus vaizdo ir veiksmo“ neimponuoja, kurie nenori sužinoti kas yra tikroji kontinuumo „erdvė“, kas yra „laikas“, tokia problema gali pasirodyti neaktuali. Tikiuosi iliuzija tenkina ne visus.

Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas – tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į

  • paprastus ir
  • spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

Tačiau šiam tikslui turi keistis ir žmogus pats viduje, bei turi gebėti sukurti pakankamai galingus nuo aplinkų izoliuojančius sluoksnius ir skydus. Pavyzdžiui, persikėlimui iš vienos galaktikos į kitą reikėtų tokio sąryšinių spietinių deformacijų sluoksnio, kuris neiširtų veikiamas tarpgalaktinio persikėlimo kinetinės energijos. Energijos poreikį galima sumažinti panaudojant specialiai sukurtus silpnesnio pasipriešinimo takus. Tačiau, kad jais būtų galima naudotis, jie turi būti sukurti sunkiuoju būdu, kaip geležinkelis esantis tarp kosminių stočių. Taip yra todėl, kad norint pasiekti tolimą erdvės tašką, reikia valdyti pradžią ir pabaigą, išlydžio principu kontroliuoti trajektoriją per daug sudėtinga, nebent tiksli stotelė nereikalinga. Be to, išlydžio principu kuriamas takas, kad būtų stabilus, turi pastoviai eikvoti energiją, tačiau trajektorija šokinėja iš vienos vietos į kitą, nes galinis taškas neužfiksuotas. O turint gale specialią stotį, kontroliuojama visa struktūra.

Tad akivaizdu, kad kosminei kelionei tinkančios burbulinės spietinės deformacijos (deformacijų sistemos) sukūrimas – labai sudėtingas klausimas. Šiam tikslui, primityvi Homo sapiens sąmonė nelabai tinkama ir jis turi išsivystyti į ką nors pažangesnio. Pažangesnio, reiškia – reikia gebėjimo paversti informacija didesnį tikrovės kiekį, ir sutvarkyti informaciją į efektyvią sistemą. Nuo to priklauso sąmonės kokybė – vidinė deformacija ir jos sąlygotas išorinės veiklos mastas. Tikrovė pati labai sudėtinga, savyje jungianti chaosą ir tvarką į vieną sistemą, todėl reikalingas efektyvus metodas ir tikras tikslusis mokslas, kuris paremtas dinaminio kontinuumo ir dinaminio skaičiaus koncepcija, apie kurią jau rašiau prieš tai. Taip pat akivaizdu, kokia sąmonės dalis turi būti efektyvinama – pirmiausiai ta, kuri atsakinga už efektyvų informacijos tvarkymą. Tam netinka nei emocinė, nei motorinė dalys, netinka siela ir dvasia, kaip abstrakčios koncepcijos ir reikia to, kas vadinama protu. Visa kita tėra pagalbiniai dalykai. – Arba, tokio masto kosminės deformacijos bus neįgyvendintos ir įvyks sugrįžimas į labiau išsklaidytų žemesnio lygmens deformacijų pasaulį, nepasiekus tikslo. Bus „bandymai“ kitose vietose; ar kam nors pavyks, ar nepavyks niekam – sunku pasakyti.

Kokios nors apibrėžtos prasmės tai neturi, čia kalba tik apie sukaupto resurso realizavimą arba atsisakymą realizuoti. Reikia neužmiršti, kad net tokiame lygyje nėra nieko amžino, nes patys kontinuumai eikvoja visas savo sukauptas deformacijas, išorę sutraukdami į vidų, o tada vidų vėl išstumdami atgal. Net pusiausviros nėra amžinos, imant dideles atkarpas laike ir erdvėje.

Ir paskutinis apibrėžimas, šiuo pirmuoju ezoteriniu modeliu paaiškinantis kas yra žmogus formaliuoju aspektu::

Žmogus yra sąryšinių spietinių deformacijų sankaupa, savyje turinti nespietinių intarpų, kuriuose realizuojama žmogiškumo esmė.

Tokios sistemos aprašymui yra būtinos dinaminių kontinuumų ir dinaminių skaičių teorijos, kurios yra daug tikslesnės už pirmos dimensijos skaičių teorijas, nes į jas galima įvesti begalinį kiekį vidinių deformacijų, kuriomis aiškinami nehomogeniški kontinuumai. Su šiuo apibrėžimu susijęs amžinumo-laikinumo klausimas –

Ar yra amžinos kontinuumo deformacijos?

Ši sistema visa paremta reonominėmis (judžiomis) galimybėmis, tačiau mano jau pateiktu ankstesniu paaiškinimu, galima nereonominė (nejudi) aiškinimo perspektyva. Fiksatas įtraukia į save naują dėmenų sistemą, perima ją į savo laksatines terpes ir projektuoja anapus ekrano, taip bandant paaiškinti tai, kas turi 0 fenomoenologiją savo susikurtomis priemonėmis. Akivaizdu, kad šiuo atveju svarbesnis ne „vaizdo“, bet „veiksmo“ principas – pradžiai ir proveržiui:

„Anapus vaizdo ir veiksmo“.

spietinis

Planetos modeliavimas

Ateitis ir ateities įvykiai priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo energijos pasiskirstymų ir valios. Energijos pasiskirstymas lemia veiksmus fizinėje realybėje ir yra pagrindinė pokyčių joje priežastis. Tie pokyčiai gali būti pasikartojantys, cikliniai arba kaupiamieji. Numatyti galima tiek vienus, tiek kitus, tik reikia labai atidžiai stebėti aplinką, pažinti ciklus arba žinoti kritines vietas, kur gali susikaupti geri arba blogi dalykai. Svarbus, tarkime, kaupimo imlumo dydis, kurio žinojimas leidžia apskaičiuoti, kada galima tikėtis pramušimo. Kita sritis yra valios sritis, kuri susijusi su sprendimais, priklausančiais nuo informacijos. Jeigu nori paveikti sprendimus ir sukurti trokštamą ateitį, turi valdyti informaciją, nes ji yra pagrindinis valios maistas. Informacija ciklinė būna retai, ji daugiau pasižymi kaupimo savybe. Susikaupus tam tikram kritiniam jos kiekiui arba reikšmei, suformuojama valia, kuri sukuria norimą ateitį.

Šių principų žinojimas svarbus prognozuojant tai kas bus, užsiimant pranašystėmis, aiškiaregyste ir panašiais dalykais. Ateitis arba žinoma, matoma, arba paprasčiausiai suformuojama įstačius valią į tam tikrą informacinį ekraną. Tokie ekranai gali būti labai dideli, globaliniai ir individualūs. Kai ekranai dideli, yra tam tikra grupė, kuri betarpiškai kuria ateities įvykį, o yra tie, kas to įvykio laukia arba tikisi. Jie gali būti patenkinti arba nuvilti priklausomai nuo to, kiek ateitis atitinka jų lūkesčius. Tai yra žiūrovų ir aktorių konfigūracija, dažnai pasitaikanti pranašystėse. Norint pranašystę įgyvendinti, turi būti efektyvi tam tikros grupės ateities valios suformavimo struktūra.

Tokią sistemą galima naudoti ir sau, projektuojant savo pageidaujamą ateitį. Pradėti reikia nuo tos ateities vizualizavimo ir viso kelio iki jos suformulavimo. Ateitį nori valdyti visi pagal savo troškimus, todėl dažnai kyla konfliktai ir ateities linijos tampomos įvairiomis kryptimis, naudojant savo telkimo ekranus. Konfliktų pasekmės būna įvairios, iki tiesioginio karinio susikirtimo. Ateitį gauti nėra lengva, todėl norint ją pasiimti, reikia turėti kietą valią. Kita vertus, reikia saugotis kitų paspęstų ekranų, kurie ateities gijas surinkinėja sau naudingoje vietoje tam, kad pasinaudotų kitais. Nereikėtų per daug susižavėti ir žiūrovų vaidmeniu ir iš tikrovės laukti pramoginių spektaklių, kurie greitai iš ekranų gali pereiti į tikrą gyvenimą.

Naudinga turėti susimodeliavus tokių ekranų principu visą planetą, kad matytum, kur kreipiami likimai, kokių tikslų link yra einama ir kur nusimato kritiniai, konfliktiniai taškai.

ateitis

Planeta užvaldyta organizacijų, kurios tokius ekranus ateities kūrimui naudoja savo veikloje. Tos organizacijos kuria didelius, planetos masto srautus ir į tam tikras vietas bei įvykius telkia žmonių dėmesį. Tada žiūri kaip tą dėmesį išnaudoti savo naudos gavimui. Organizacijas hierarchiškai grupuoti netikslinga, kaip jau esu paaiškinęs tam tikruose įrašuose. Labiau tinka uždarų zonų ir jų įtakų sferų sistema. Tokios uždaros zonos skirstomos pagal mastą: kurios yra tik vietinės reikšmės, o kurių įtakos sfera yra visa planeta.

Ezoterikai linkę tvirtinti, kad visa planeta valdoma vienos organizacijos, kurios įtakos sfera apima planetą kaip apskritimas be pertrūkių, nes ši sistema neturi jokios konkurencijos. Tai reiškia, kad aukščiausiame lygyje pasaulis yra vienpolis. Žemesnis lygis susiskaidęs į kelias grupuotes, kurių yra trys ar keturios, todėl planetą gaubiantis apskritimas turi tris/keturis segmentus, kurie parodo kad įtakos zonos padalintos. Kuo leidžiamės žemiau, tuo tokių segmentų daugiau ir tokios uždaros zonos turi tik vietinę reikšmę ir tarnauja aukštesniems valdovams. Žemiausias sluoksnis yra atskiri planetos individai.

Kaip aukštesni sluoksniai tarpusavio konkurencijoje naudoja žemesnius sluoksnius, parodyta rodyklėmis, kurios nusileidžia į apačią, tada kyla į viršų, į savo taikinį. Kai žemesnis sluoksnis „nebijo“ loti ant aukštesnio lygio organizacijos, tai tik rodo, kad jis naudojamas iš aukščiau ir turi „stogą“. Savarankiška tokia veikla neįmanoma. Tai labai akivaizdžiai matosi Lietuvos ir Rusijos santykiuose, kur Lietuva naudojama tokio aplojančio šuns vaidmenyje.

Žinant tokią planetą apimančią struktūrą, žinant visas organizacijas ir jų ekranų metodus, galima susidaryti labai tikslų situacijos planetoje vaizdą ir užsiimti modeliavimu, prognozėmis bei pranašystėmis. Tam aišku reikia turėti ir daug informacijos, nes valią valdo informacija, taip pat neatmesti galimybės pačiam suformuoti ateitį kokia nors pozityvia kryptimi. Tokia pranašystės esmė, kuri nėra tik primityvus ateities retransliavimas, koks iš tikro kalbant apie valių pasaulį – neįmanomas, nes bet kokia nauja informacija gali pakeisti valią neatpažįstamai.

Aukščiausia kasta turi savo pagrindines oazes, išdėstytas po visą planetą, kuriose gyvena viename lygmenyje esantys žmonės. Pašaliniams žmonėms šios oazės neprieinamos ir iš jų vyksta planetos valdymo darbas. Tokie žmonės, kuriuos galima vadinti antžmogiais, skraido iš vienos oazės į kitą, o į žemesnius pasaulius nusileidžia tik su kaukėmis ir maskuotėmis, niekada nerodydami savo tikro veido. Šios vietos neprieinamos jokioms teisėsaugos struktūroms, gerai apsaugotos kariuomenėmis ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Jeigu kas nors turi galimybę šioje vietoje pasislėpti, surasti būna neįmanoma. Dėl šios priežasties tokiose uždarose zonose susitelkia daug blogio gijų.

organizacija

Ir paskutinis svarbus planetos modeliavimo metodas, kurį aptarsiu šiame įraše, yra realino projekcijos visos planetos mastu. Paaiškinsiu kas tai yra. Sąmonė – tai aktualizuotas aplinkos vaizdą suformuojantis realinas, kuris sudarytas iš fiksato, fiksuoto aplinkos paveiksliuko sukuriamo juslėmis, ir laksato, kuris yra vidinės pasaulio hologramos vaizdai, mintys, prisiminimai, vaizduotė, ateities projektai ir t.t. Šiuos paveiksliukus galima pavaizduoti kaip plokščius persidengiančius apskritimus, kuriuose kaip ekranuose matosi vidinis sąmonės vaizdas. Į šį ekraną galima žiūrėti tarsi iš viršaus ir matyti ką žmogus savo vidiniame pasaulyje planuoja. Prie vaizdo dar prijungus kalbos galimybes, visą gramatiką ir visą žodyną, kuris turi būti suskirstytas į kategorijas (tai aprašyta kitur), galima matyti viską, visus pasirinkimus įmanomus kiekvienam žmogui atskirai ir bendrai grupe.

Realino projektoriaus esmė ta, kad šitaip į ekraną žiūrint tarsi iš orbitos, aprėpiant dideles grupes ir dideles organizacijas, matant uždaras zonas, galima suprojektuoti visas žmonijos paslaptis. Taip matosi visa valstybė, tarkime Lietuva, visa Europos Sąjunga, JAV, Rusija, Kinija ir t.t. Tam reikia ir daug informacijos, daug faktų, bet galima modeliuoti ir psichologinių galimybių rėmuose ir vien tuo remiantis įžvelgti daug bendrų tendencijų, pamatyti kur link juda pasaulis. Arba kur link jis kreipiamas ateities modeliuotojų. Vienokius planus su žmonija turi visą planetą apjuosiančios įtakos zonos, kitokius gyvenimus sau numato paprasti, minimalias galimybes turintys žmonės, kurių pajamos ir turtai maži ir jie negali būti reikšmingais planetos resursų naudotojais ir ateities politikos formuotojais.

Ši sistema naudinga tiek didelėms organizacijoms, tiek pavieniams asmenims savo likimų formavimui. Tai ką aš čia atskleidžiu yra galingo ezoteriko proto viena iš pagrindinių darbo priemonių. Ji gali būti naudojama profesionaliai ir asmeninėms reikmėms.

realinas

Realino toks pasyvus panaudojimas – nėra vienintelė galimybė. Nes iš tikro tokie orbitiniai skeneriai naudojami minčių skaitymui/piešimui, ir jais valdomos visuomenės. Tai yra čia taikoma ne galimybių telepatija/empatija, bet tikrų faktų, net psichotroninio faktų formavimo metodai. Tačiau naudojant tokią sistemą sau, tokių galimybių nėra. Tad įmanoma naudoti tik empatijos sistemas, kurios parodo, į kokius rėmus objektyviai įstatyti atskiri žmonės ir didelės organizacijos. Organizacijos galimybių daugiau, žmonių, deja, daug mažiau.

Nauda šios sistemos ta, kad ji aprėpia didelius plotus, rodo stambų planą, leidžia pažinti procesų bendriausias schemas, kurios formuoja individualius pasirinkimus. Realino projekcijos modeliuoja visą žmoniją, negana to, į modelį gali įtraukti kitų rūšių galimybes, kurios aišku yra dar mažesnės, ir kurios tik eksploatuojamos žmonių kaip žaliava ir išteklius. Bet kokiu atveju, čia matosi visas Žemės biosferos sąmonių laukas savo fiksuotomis ir lanksčiomis formomis, kurios kreipia gyvybės evoliuciją planetoje tam tikra kryptimi ir leidžia numatyti sprendimų padarinius visai sistemai.

Viena iš problemų – technologinė pažanga, jos padariniai ir ką ji padarys su žmonėmis, bei kitomis gyvūnų/sąmonių rūšimis. Aišku, koks procesų mastas domina, galima pasirinkti individualiai, galima modeliuoti tarkime savo miestą, aukščiausią to miesto valdžią žymint kaip pilną apskritimą, kuris atsakingas yra išorinei struktūrai, kuri ateina iš kito, didesnio pasaulio.

Naujos fizikos galimybė 2

Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su klasikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reonomiškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais, kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra surenkami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda, reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines schemas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gaunama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemomis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą kokybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskaidymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prietaisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas – erdvės, laiko ir fenomeno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai, turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui reikalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsirandačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu“, „tai yra“. Tai savarankiškas labais svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai, kad sąmonė yra „šviesa“.

Visas patyrimo centras susikoncentruoja išoriniame ir vidiniame reline, kuris yra klasikinės fizikos duomenų pagrindinė vieta. Čia fizika semia savo pirmapradę formą ir nieko nežino apie tai, kad yra pirminė tikrovė ir kad iliuzinėje formoje nėra jokios holoplastinės realybės. Tokiame patyrime nėra jokios tikros gelmės, kuri leistų suprasti, iš kur viskas ateina, kaip žmogus sukuriamas ir kaip jis patiria supantį pasaulį. Nors kita vertus, idėja pamatyti tai, kas yra nematoma – gali atrodyti beprotiška. Tai iš tikro labai sudėtinga. Matosi vienintelė galimybė, sukurti galingą meta-analizatorių, kuris į šią kibernetinę sistemą sugebėtų pažiūrėti iš išorės, ir pabandytų įžvelgti, kaip surenkami klasikiniai parametrai. Pirmykščiai rinkiniai ir jų tobulesnio atvaizdo gavimas yra rožinė svajonė.

Individualus realinas – nėra viskas, tai nėra galutinė stotelė, nes turi būti megastruktūros, kurios susieja visą biologinę rūšį ir galų gale visą biosferą. Tačiau tokios megastruktūros yra anapus individualaus suvokimo. Be to, daug įdomesnės ne tokios realizacijos, bet ši paviršinė anapusybė, tai yra grynas realinas, nesuformuotas į suvokimo kapsulę. Nes visai logiška, kad yra aktualios izoliuotos sistemos, taip pat visas potencialus, nerealizuotas okeanas, kuris laukia būti suformuotas. Ši vieta irgi labai svarbi, nes ji taip pat lemia kaip įgauna galutinį pavidalą klasikinis parametras, toks kaip erdvė, laikas, forma ir t.t.

Tai įdomu tuo, kad galima technologinio projektoriaus sistema, kuri galėtų piešti realine struktūras, ir formą „tai yra“ suteikti technologiniams procesams, vienas kurių yra dirbtinė sąmonė.

Bandžiau ieškoti arche ir chronos pradų. Tačiau šie dalykai egzistuoja tik kaip surinkimo struktūra, ir nepasiekia tos tikrosios pradžios, kuri yra pirmykščiai rinkiniai. Tai pavadinimas, tam tikra vieta, idėja ir supratimas, tačiau nėra jokio vaizdo. Reikalaujantys vaizdų, norėtų didelio ir labai lengvo rezultato, patys neįdėję jokio darbo. Viskas turi parsidėti nuo struktūrų išgryninimo ir meta-analizės, apie kurią užsiminiau.

Šis samprotavimas gali atrodyti painus, net beprasmis dėl didelio kiekio naujoviškos terminologijos, tačiau nereikėtų sutrikti, čia nėra pastanga duoti galutinį atsakymą į pagrindinę paslaptį, tai daugiau turi padėti suvokti tą iliuzijų pasaulį, kuriame gyvena sąmonė. Tačiau ne tam, kad paskandintų neviltyje, nematant tikrovėje nieko tikro, bet tam, kad duotų metodą, bent metodo užuomazgas. Kitaip sakant, pagrindinė prigimtinė filosofija kylanti iš suvokimo „tai yra“, papildoma suvokimu „tai yra iliuzija“, ir atveda prie minties, kad reikia ieškoti kelio į tikrą pasaulį. Žmogus yra tikrame pasaulyje kaip pirmapradė esybė, tačiau jo suvokimas pasiklydęs iliuzijoje. Mano siūloma kibernetinė fizika galėtų būti kelio pradžia anapus iliuzijos.

Nenustebčiau, jeigu pirmiausiai žmones apimtų manija kurti netikras simuliacines realybes-kalėjimus vieni kitiems. Tačiau turiu viltį, kad ne visi pasiklys šiame klystkelyje ir suras tikrai progresyvų pritaikymą. Sukurti kitą, geresnę sąmonę – viena iš galimybių. Neregys pagaliau taptų reginčiu. Matytų ir save ir kitus aplink save kaip tai, kas jie yra iš tikro.

Dabar belieka visa tai perkelti į apibendrinančią schemą, kad painus aiškinimas taptų suprantamesnis. Čia principas labai paprastas, tik sakinių konstrukcijos gali atrodyti sudėtingos, sunkiai įsivaizduojamos.

fizika

Raudona rodyklė žymi etapus, nuo kurių reikėtų pradėti gilintis į sistemą. Nulinis etapas yra mūsų pasaulis, kuris filosofijos ir mokslo gerai ištyrinėtas. Tačiau norint suprasti dar giliau, reikia pereiti prie pirmo, antro, trečio etapo ir taip toliau. Kol bus pasiekti pirmykščiai rinkiniai, iš kurių sudarytas holoplastinis pirminės tikrovės laksatas.

Jeigu ką nors sudominau kaip kokia keistenybė, tačiau sunku suvokti tai, apie ką rašau, reikia būti susipažinus su visais mano pagrindiniais įrašais, dalį kurių galima rasti tinklaraštyje psytechnologijos.lt. Kiti yra nepasiekiami, tačiau jie kita vertus nėra tokie svarbūs, nes jie atspindi mano kelio pradžią, mano idėjų užuomazgas ir ištakas.

Šita schema yra mano dar vienas žingsnis tema „Naujos fizikos galimybė“.

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

Tos laiko siužetinės linijos būtų matomos iš pabaigos perspektyvos, kaip užbaigtas, praėjęs pasaulio modelis, kuriame galima būtų nustatyti visas meta-struktūras, ryšius, kurie parodyti visas įvykių priežastis ir pirmus judintojus. Deja žmoguje sujungta ir a) momentinė perspektyva, nes jo sąmonė kaip informacija nuolat juda, ir b) pabaigos perspektyva to gyvenimo atžvilgiu, kuris žmogui ir pasauliui jau yra pasibaigęs. Tuo tarpu tolesni scenarijai įmanomi tik kaip numatymas, planavimas arba judėjimą ir įvykius aplenkianti informacija, tekanti greičiau, nei vyksta procesai. Tada galime numatyti ateitį ir laukti įvykių, būti jiems pasiruošę.

Taigi galime skirti du atvejus, kai iš informacijos judėjimas išimamas, nes jis pasibaigęs ir dėl to, kad renkamės tokią modeliavimo perspektyvą – pirmenybę teikdami statiškam vaizdui, ir jeigu reikia į trajektorijas įdėdami momentines dinamikas.

Įprasta žmogų mokyti gyventi šioje akimirkoje, gėrėtis momentiniu grožiu, tačiau taip formuojant mąstymą, žmogus gali save pastatyti į labai sunkias padėtis, nes tektų patirti gyvenime daug įvykių, kurie iš principo numatomi ir prognozuojami, bet šitaip susiaurinant sąmonę paverčiami netikėtais. Kai kurie netgi gali ištikti kaip smūgis, griaunantis visą gražių akimirkų grožį. Vietoje to, aš propaguoju holoplastinio vaizdo mąstymą, kai žmogus bando sukurti ne tik erdvės aprėptį ir orientuotis joje iki matomo horizonto, bet sukurti laiko aprėptį, kuri leistų sąmonėje suformuoti hiper-dabartį, kurioje kaip viena geometrinė figūra matytųsi visas gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos. Žmogus gyvena apie 80 metų, t. y., aštuoniasdešimt planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Pradžia yra įėjimas į realiną, pirmas realino susiformavimas ir pabaiga yra atsijungimas nuo luksorinų lauko ir realino išsijungimas. Tarp šių taškų eina mišri būsena, kurioje žmogus yra suvokianti egzistencija, turinti realizuoti savo galimybes pasaulyje, kuriame atsiranda.

Žmogus turi matyti visą savo gyvenimą, taip pat tų žmonių, su kuriais susijęs. Jeigu modeliuojama visa žmonija, tai galima matyti visos žmonijos kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorijas, kurios leidžia numatyti ar net formuoti naudingas situacijas, darant intervencijas į asmeninius žmonių gyvenimus. Net ateitis gali būti matoma kaip pabaiga, jeigu yra koks nors tikslas, ir žiūrima kaip sujungti susiraizgiusias trajektorijas, kad būtų gautas norimas rezultatas. Akimirkos dvasingumas yra iliuzija, kuri atitraukia žmogų nuo viso vaizdo ir gali būti neištaisomų klaidų gyvenime priežastis.

Čia buvo nukrypimas nuo temos, apskritai kalbant apie požiūrį į tikrovės dėmenis. Toks požiūrio modifikavimas galimas ir kalbant apie fizikinį pasaulio modelį. Tai, ką parodžiau pagrįsta tik vieno dėmens išėmimu, kuriuo yra judėjimas. Išėmus judėjimą, gaunamas statiškas pasaulio vaizdas. Tačiau vien išėminėjimu vargu ar įmanoma įminti objektyvaus laksato paslaptį, reikia kažką ir pridėti. Todėl areonominis modelis gaunamas išėminėjimu, bet pilnas vaizdas bus gautas tik tada, kai prie to bus pridėta ir tai, ko trūksta.

Pabraižant naują blokų schemą, centre būtų branduolys, kairiame viršutiniame kampe – statiškas judėjimas, dešiniame viršutiniame kampe arxe, apačioje – chronos. Šias dalis dar reikėtų papildyti ir išplėsti, pavyzdžiui, branduolį – informacija ir energija, sujungti arche ir chronos į areonominę geometriją, ir gautume mąstymo naujai pirmą pavyzdį. Kol kas paveiksliuko nebraižau, nes noriu, kad tie, kas domisi tokiomis galimybėmis, palavintų savo vaizduotę patys. Tenoriu nubraižyti prieš tai aptartą informacijos judėjimo žmoguje schemą, kuri remiasi į ankstesnius piramidinius modelius.

areonominisKaip jau ir buvo sakyta, paveikslėlyje matome, kad yra skirtingi laikai. Viena rodyklė su kilpa rodo a) informacijos laiką, kuri pereina per sąmonę ir b) anapusinį tikrovės laiką, kuris tik atsispindi pirmajame. Tas atsispindėjimas, deja tėra hipotezė ir mes nežinome ar informacija, atspindėdama judėjimą ir laiką, neiškreipia tikrovės. Galbūt tikrovėje tai daug sudėtingesnė koncepcija negu tai atspindi iš informacijos suformuotas sąmonės realinas.

Tai labai svarbūs klausimai siekiant suprasti žmogaus ir pasaulio prigimtį ir šiuo supratimu pagrįsti naują mokslą. Naujas mokslas įmanomas, ir mano trumpas samprotavimas yra to įrodymas. Reikia nebijoti keisti savo mąstymą, susikurti naują požiūrį į šio pasaulio reiškinius, neužmirštant ir savęs.