Kaip kontroliuojama visuomenė

Apie tai, kaip kontroliuojama visuomenė garsiai kalbėti nepriimtina. Taip yra todėl, kad galima atsidurti šios sistemos taikiklyje, po ko ramaus gyvenimo galima nesitikėti. Žmonės ramų gyvenimą vertina, todėl renkasi geriau patylėti. Negana to, jie nepakenčia kai apie tai kalba kas nors kitas, nes į galvas įkalta mintis, kad kai kurios temos geriau turi tylėti. Tie, kas jas prakalbina – pažeidžia nustatytą tvarką. Tam nepalankūs ir įstatymai, nes tikra visuomenės kontrolės sistema saugoma valstybinės paslapties. Už valstybinės paslapties išdavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Žmonės kurie viso šio spaudimo nebijo – kelia siaubą. Slaptose organizacijose jie nepageidaujami, nes nepatikimi ir kelia per didelį pavojų. Išduos šūdinas paslaptis!

Viso to nepabijojau. Taip pat ir to, kad galiu būti sutiktas dvokiančiu burnatrydžiu ir apmėtytas meniškai ar bukagalviškai apipavidalintomis išmatomis. Tokių „profesionalų“ kiauromis smegenimis prifarširuotos pilnos smegenų plovyklos. Saugumas su šia klounų armija kelia ne siaubą, bet juoką. Todėl iš anksto halkioniškai nusikvatojame, matydami iš pykčio įsiutusius idiotus, ir darome darbą, kurį turime daryti.

Iš karto paaiškinsiu pagrindinį terminą, kuris naudojamas kontroliuojamam vienetui visuomenėje pavadinti. Tokį vienetą vadinsime „klavu“, kuris yra teritorija aptarnaujama vietinės grupės. Šioje teritorijoje suskaičiuotos galvos, išanalizuotas planas, visi judėjimai, sekamos ryšio priemonės, net mintys. Visa tai vyksta realiu laiku, visą parą, naudojant kompiuterius, operatorius, programinę ir techninę įrangą. Kiekvienas klavas turi gyventojus, darbuotojus, keliautojus ir svečius. Visi jie juda tam tikromis trajektorijomis teritorijoje, kurios suformuoja situacijų kaitos vaizdą, o šiose situacijose gali įvykti įvairūs iš leistinų rėmų išeinantys įvykiai. Klave galima užsiimti buitimi, linksmintis, dirbti, būti prakeleiviu, tačiau tokios veikos kaip protestavimas, mitingavimas, piketavimas, įvairių grupių organizavimas – griežtai stebimas.

Kiekvienas klavas yra stebimas, renkama informacija, įvairūs duomenys. Tai daroma ir standartiniu būdu, užpildant visas teisėtas valstybės duomenų bazes, kurias sudaro visokie įvairios apskaitos ir statistikos reikmėms naudojami registrai. Taip pat yra specialios paskirties duomenų bazės, apie kurių kaupimą paprasti gyventojai nežino. Visi žino, kad bazėse yra turto apskaita, sveikatos kortelė, darbo stažas, mokesčiai. Tačiau gali nežinoti, kad pasiklausomi pokalbiai, sekamas internetas, kontroliuojamas draugų ir pažinčių ratas, verslas ir panašūs dalykai. Į šiuos registrus savanoriškai informacijos niekas neduoda. Virš stebėjimo bei sekimo yra analizės centras, kuriame dirba analitikai, ir kurie visus šiuos duomenis tvarko, daro išvadas ir teikia pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Šie matydami bendrą situacijos vaizdą, naudodami lenteles, grafikus, schemas, priima sprendimus kaip tvarkytis vienoje ar kitoje situacijoje. Kai šitai būna nuspręsta, duodamos komandos poveikio vykdymo grupėms,  kurios gali imtis įvairių priemonių, kad pašalintų užfiksuotas nepageidaujamas situacijas. Tie poveikiai gali būti teisiniai, tai gali būti neteisėtos juodosios psichologinės operacijos.

Pavyzdžiui, klave susiformuoja grupė, kuri nepatenkinta kokiu nors valdžios sprendimu. Jie nusprendžia imtis veiksmų, reikšti viešą protestą, organizuoti piketą ar mitingą. Ši situacija stebėjimo sistemos iš karto užfiksuojama, analizės centras išanalizuoja visus duomenis: kokie asmenys, kokie tikslai, kokios priemonės ir priima sprendimą panaudoti psichologinio spaudimo priemones. Aiškinasi nuodėmes, kuria psichologinius profilius, skleidžia reputaciją žeminančius gandus, organizuoja antiprotesto priemones, ir galiausiai pradeda grasinti bylomis, diagnozių prisiuvimu, ir vienokiomis ar kitokiomis tiesioginėmis represijomis. Jeigu protestuotojai neatsitraukia, įjungiamas likimų traiškymo mechanizmas: keliamos bylos, išmetami iš darbo, išrašomas vilko bilietas ir lieka vienas kelias – emigruoti.

Paveikslėliu tai galima pavaizduoti taip.

klavas

Visa teritorija padalinta į tokius vienetus, tik realybėje jie yra gerokai didesni, nes padarius juos per daug smulkius, reikia daug žmonių jų aptarnavimui. Iš tikro tų žmonių yra kiek nori, tereikia padaryti juos savo slaptais bendradarbiais ir priversti tarnauti sistemai. Čia, aišku, oficialioje registrų sistemoje dirba visi valstybės tarnautojai, visose valstybės institucijose. Tačiau yra ir labai didelė slapta sistema, kuri dirba užsimaskavusi, niekam nerodo savo tikrų pareigų. Šį darbą labai palengvina šiuolaikinės technologijos, palydovinis sekimas, interneto filtravimo serveriai, kurie sudaro tarsi interneto antstatą, kiaurai peršviečiantį visus komercinius ir privačius serverius, nes jie turi būti atidaryti visokiems skenavimo ir paieškos robotams. Ką jau kalbėti apie asmeninius kompiuterius, kur prisidengiant visokiomis komercinėmis paslaugomis, sukuriamos landos, per kurias galima šniukštinėti visą beveik kiekvieno kompiuterio turinį.

Šita klavų sistema jungiama į stambesnius vienetus, kurie vadinami sanklavais. Sanklavai yra tos teritorijos, kurios išsidėsčiusios atvirose zonose, nes yra kontroliuojamos iš tam tikrų kontrolės centrų, kurie jas kiaurai peršviečia. Uždaros zonos vadinamos antklavais, nes jos iš paprastų žemesnio lygio sanklavų nepasiekiamos. Antklavai turi griežtą kontrolės sistemą ir paprasti žmonės čia patekti ir rinkti informacijos negali. Antklavai išnaudojamą kontingentą užsiaugina patys ir iš klavų pasaulio žmonės čia nepatenka, tokios „karjeros“ būna labai retos. Jeigu taip atsitinka, yra iniciacijų sistema, taip pat teisinė prievolė saugoti visas, net pačias šūdiniausias, paslaptis. Tačiau antklavai taip pat yra stebimi, tačiau jie stebimi iš išorės, kitų antklavų, kurie planetos sistemoje turi aukštesnį rangą ir kontroliuoja visus sau priklausančius žemesnio rango antklavus. Kodėl taip yra suprasti nesunku, nes uždaros zonos yra labiausiai dominančios vietos, nes čia sukeliauja visų visuomenės paslapčių ištakos ir daugelio nusikaltimų gijos. Jeigu nori konkiame nors klave iš tikro išaiškinti kokį nors negerai kvepiantį įvykį, turi pirmų judintojų ieškoti antklave, tačiau iš klavų pasaulio toks priėjimas neįmanomas. Vadinasi tikrą tiesą atskleisti gali tik kitas tokio pat galingumo arba galingesnis konkuruojantis antklavas, kuris turi visas technologines priemones pasiekti šiam tikslui.

Kiekvienas klavas kiaurą parą yra filmuojamas. Tam pasitelkiamos stebėjimo kameros, žvalgybiniai dronai, sekimo palydovai ir kitos priemonės. Miestuose filmuojami visi pagrindiniai žmonių susirinkimo centrai, pastatai ir jų teritorijos. Kiemai filmuojami iš specialių butų, kuriuose gyvena agentai, užsiimantys klavo kontrole. Taip pat informaciją renka žmonės, įstaigos, žinybos, kurios gali sekti ne tik išorinį judėjimą, bet ir įsibrauti į žmogaus mintis. Šita technologija klavų sistemoje yra pati pažangiausia ir ją čia naudoja vadinamosios MK brigados. Kol neturi įrodymų, toks persekiojamas žmogus vaizduojamas psichiniu ligoniu, skleidžiami gandai, kad jam vaidenasi, kad čia šizofreniniai balsai. Jeigu atsitinka taip, kad įrodymų gaunama arba jie sufabrikuojami, tada paskelbiama, kad tas žmogus psichiniu liginiu visą laiką apsimetinėjo, kad būtų galima prisiūti bylą ir pasodinti į kalėjimą.

Yra dar vienas momentas, kurį reikia turėti omenyje. Klavų žvalgyba dažnai pasitelkia ezoterines priedangas savo darbe, kad įvairių „paranormalių“ įvykių priežastis, nuo savęs nukreiptų į transcendentinį pasaulį, kur vis tiek nieko neįmanoma surasti. Taip agentūra gali suorganizuoti sinchronizaciją, norų ir svajonių išsipildymą, bausmę už kokias nors mintis ir veiksmus, vaizduojant, kad tai „karma“. Gali suorganizuoti nelaimę arba kokį nors saugomą žmogų gali nuo nelaimės išgelbėti, tai pateikiant kaip „apvaizdos“ įsikišimą. Kadangi klavus kontroliuojanti sistema disponuoja dideliu kiekiu slaptos ir privačios informacijos, gali naudoti įvairius psichologinio spaudimo, apgaulės ir vilionių spektaklius siekdami savo tikslų. Visam tam sistemos ezoterikai sukuria labai gražią ezoterinę priedangą. Iš tikro čia veikia karinė visuomenės kontrole ir persekiojimu užsiimanti sistema, kuri tarnauja valdžios uždaroms sistemoms.

MK brigados operacijos schema

Dar visai neseniai MK brigadų juodosios operacijos buvo labai didelė paslaptis, kuri būdavo pridengiama įvairiomis fantastinėmis priedangos istorijomis. Psichotroninė proto užgrobimo technika buvo liaudies humoristinio folkloro tema. Tačiau laikai keičiasi, vystosi neuromokslas, nanotechnologijos, dirbtinis intelektas, ir tai, kas visai neseniai buvo tik slaptų projektų uždaro pasaulio dalis, pamažu pradeda išvysti dienos šviesą. Imkime kad ir tokią naujieną, kad Elon Musk viešai žada per ketverius metus sukurti veikiančią smegenų kompiuterio sąsają komerciniam naudojimui, taip pat ragina nebijoti implantų į smegenis, nes išsivysčius dirbtiniam intelektui, nepatobulintas žmogus bus tik kibernetinės mašinos naminis gyvūnas. Žinoma tai propaganda, tačiau ji turi labai realų pagrindą – išvystytas psichotronines technologijas, kurios po truputi atskleidinėjamos visai planetai.

Mūsų nelaimei valstybės šias technologijas seniai įsisavino ir jų pagrindu yra įkurti specialūs padaliniai, kurie yra šių technologijų operatoriai, vykdantys MK brigadų slaptas operacijas. Suprantama, kad atskleidimas daromas labai švelnus, nes jeigu atskleistų visas purvinas valstybių paslaptis – išaiškėtų daugybė nusikaltimų, padarytų prieš įvairius žmones, kurie be pagrindo buvo apipilti purvais ir nuvaryti į kapus ar pakišti po velėna. Dėl šios priežasties, valstybės, ypač silpnos, norėtų, kad visokie verslo magnatai prikąstų liežuvius, bet nieko negali padaryti, o verslininkus domina tik potencialus milžiniškas pelnas, visi svajoja sukurti monopoliją naujų technologijų pagrindu ir padaryti tai, ką kažkada padarė „Microsoft“. Viso to pajamos bus skaičiuojamos milijardais, o galbūt net trilijonais, nes kaip dabar visi pririšti prie ryšio operatorių ir kiekvieną mėnesį moka duokles, taip bus pririštos smegenys prie įvairių „debesijos“ sistemų tam, kad normaliai galėtum funkcionuoti visuomenėje ir nebūti dirbtinio intelekto naminiu gyvūnu.

Valstybė deja jau integravosi ir yra valdoma pasaulinių dirbtinio intelekto kuriamų matricų. Tolesnis darbas šitaip integruoti visą visuomenę. Kol kas tai nevieša ir tokia integracija naudojama tik juodosiose operacijose, kurių tikslas valdant smegenis su psichotronine technika taip suknisti žmogui smegenis, kad jis pradeda nesiorientuoti realybėje. Tada atsiranda ezoterinės ufologijos, mistika, dvasiniai pakilimai ir panašūs dalykai. Chenelingas yra toks integracijos panaudojimo pavyzdys, kur telepatiją naudojantys MK brigadų operatoriai apsimeta „pakylėtosiomis būtybėmis“ ir transliuoja žmogui per kompiuterio smegenų sąsają savo ezoterinius perdavimus. Kitas variantas, kai MK brigados naudoja psichiatrijos priedangą ir apsimeta, kad šitaip kontroliuojamas žmogus yra psichinis ligonis, vienaip ar kitaip – neadekvatus. Toks šitų technologijų panaudojimas tik parodo, kad valstybes užvaldė visiškų silpnapročių gaujos, kurios veikia pagal beždžionės su granata logiką.

Koks šių technologijų padarinys operacijoms akivaizdu – žmogus padaromas peršviečiamu kiaurai, t. y., jos leidžia surinkti apie jį absoliučiai visą išorinę ir vidinę informaciją. Žmogus padaromas „atidarytu“ žmogumi, nuo kurio nutrauktos visos hipostratinės uždangos. Tačiau kita vertus šita sistema ir pati išsiduoda ir šitaip ilgą laiką veikdama leidžia nutraukti uždangą ir nuo savęs ir žmogus sužino visą slaptų, juodų psichologinių operacijų paslaptis, supranta kas yra psichiatrija ir koks jos vaidmuo, kas yra ezoterika ir kas iš tikro yra vadinamieji rezonansinių bylų nusikaltėliai. Tai gali žmogų priblokšti, nes tokiu debilizmu koks atsiveria būna labai sunku patikėti, tačiau reikia neužmiršti kokia būna pagrindinė beribės valdžios psichologija, galimybės tokios, kad kitas žmogus tampa tarsi durimis, per kurias galima pereiti kiaurai. Nesutinkant žmonių jokio didesnio pasipriešinimo, prie silpnaprotystės prisideda visiškas suvaikėjimas. Manau, kad pats metas šitas atviras duris jiems užtrenkti prieš pat nosį.

Kuo arčiau komercinių pritaikymų įdiegimas, tuo šita galimybė atrodo realistiškesnė. Tačiau net nelaukiant to, galima užsiimti įvairiomis žvalgybos priemonėmis, kurios leidžia pamatyti visus slaptus valstybės ir jos šūdinų padalinių, kokios yra MK brigados, užkulisius. Noriu pranešti gerąją naujieną – valstybių MK brigados po truputį užsilenkinėja, ir jau visai neužilgo bus pradėta reguliuoti šią sritį, o jeigu tokio reguliavimo kokie nors menkystos nepanorės laikytis, bus galima tai nesunkiai įrodyti, nes komercinėmis smegenų kompiuterio sąsajomis bus galima skenuoti savo sąmones ir lengvai įrodyti bet kokį įsibrovimą. Bet reikia dar bent penketą metų pakentėti. Čia galioja toks posakis: „kas buvo primas – bus paskutinis“.

Taigi matome, kad šita neuromokslinė ir kompiuterinė revoliucija informaciją atvira padarys iš abejų pusių ir bus galima nesunkiai skenuoti visas uždaras zonas, kurios bando kontroliuoti tavo aplinkoje visą privačia informaciją, patalpindami tave į savo įtakos sferą. MK brigadų visų manipuliacijų pagrindinis tikslas – išsiurbti iš gyvenimo kuo daugiau informacijos, bet galima visa tai sugrąžinti ir jiems patiems, parodant, kad jie nėra tokie nepažeidžiami, kokiais patys sau gali atrodyti. Vienas jų tikslų būna surinktą informaciją realizuoti teisme, bet reikia nieko nelaukiant pradėti rinkti informaciją ir apie pačias MK brigadas ir ruošti teismui savo situacijos vertinimą. O vertinimas paprastas – tokie metodai neteisėti nes pažeidžia žvalgybos įstatymą, bet teisė klozete nuleidinėjama buvo todėl, kad to niekaip nebuvo įmanoma įrodyti, tačiau, kaip pradžioje užsiminiau, to momento, kai įrodyti bus įmanoma laukti ilgai nereikės.

Kaip tokia situacija atrodo pavaizduota schemoje. Joje matome pagrindinę organizacijos uždarą zoną, centrą kur surenkamos visos gijos ir konkrečia MK brigadą, kuri vykdo operaciją ir savo įtakos zonoje pažymėtoje mėlynai, patalpinusi žmogų ar žmonių grupę. Informaciją schemoje siurbia ir viena ir kita pusė ir informacijos pagrindinė panaudojimo vieta yra teismas, kur ji rodoma iš dviejų perspektyvų. Sakiau, kad žaidimų būna įvairių, kad vietoj teismo gali būti sekta arba psichiatrinė ligoninė, tačiau toks variantas būna bene dažniausias. Teisė yra pagrindinė susidorojimo priedanga.

operacijaVisą šią schemą papildžius lingvistinės analizės sistema, nesunkiai galima matyti visas MK brigadų operatorių galvas.

zemlėpisVisą pasaulį padaliname į daiktavardžių lentelę, suskaidom lentelę į subjekto pasaulį ir objekto pasaulį, įterpiame tarp subjekto ir objekto veiksmažodžio schemą, kurios čia neįdedu, bet kuri yra mano senuose lingvistiniuose įrašuose ir matome visas lingvistines galimybes, kuriose gali judėti sąmonė. Pirmiausiai paimame gaublio žemėlapį kaip Google Earth, tada ant gaublio uždedame kalbos žemėlapį ir matome visas galimas judėjimo trajektorijas. Subjekto schemos mazgas susijungia per veiksmažodį su objekto veiksmo mazgu, o tokių sąryšių seka atspindi visų įvykių seką. Jeigu sumažinta schema visa nesimato įdedu padidintą atskirą variantą.

Visko kaip tuo naudotis neaiškinsiu, tai kiekvienas galvoje turintis smegenų gali pamatyti pats.

zodziai

Galima sakyti, kad kiekvieno žmogaus veikla yra įsišaknijusi galvoje, tad pirma žmogus pagalvoja žodžius, o tada veikia. Vadinasi žodyne matome viską ką žmogus gali pagalvoti, o pagalvojęs padaryti. Visa tai sujungus su pasaulio modeliu, galima savo galvoje matyti visą bet kokio žmogaus ar organizacijos pasaulį. Galvoje daugiau nieko nėra. Tai yra galimybės, kurios skiriasi nuo faktų, tačiau nepaisant to yra galingas įrankis siekiant ištraukti kuo daugiau informacijos apie MK brigadų operacijas.

MK brigados įveikimas per analizę

Psichotroninio terorizavimo metu MK brigados naudoja įvairias gudrybes, kurias būtina žinoti norint nepapulti į spąstus. Viena jų – vadinamasis psichologinis atpalaidavimas, kurio metu bando patekti į patikimų žmonių ratą, kuriame santykiai būna mažiau formalūs ir daugiau atviri. Tai daroma tam, kad būtų galima surinkti dominančią informaciją ir tada, pasitraukus, – tą informaciją panaudoti prieš žmogų. Dėl šios priežasties siekiama tapti draugais, meilužiais ir pan. Tai daro agentas-aktorius gerai žinantis psichologiją ir išmanantis apsimetinėjimo bei vaidybos technikas. Būna naudojama surinkta psichologinio profilio ir kita asmeninė informacija, kuri būna kruopščiai išanalizuota ir pagal ją sukurtas operacijos modelis.

Vienas būdas save vaizduoti idealu to žmogaus akyse, norų išsipildymu arba geru pasiūlymu. Norint suprasti kaip kai kurie metodai suveikia, reikia žinoti realybės ir nerealybės principus. Dėsnis yra toks, kad tikrame pasaulyje tikrovė nėra norų atspindys, tarp jų visada yra skirtumas ir prieštaravimas. Nerealybės principas yra visų norų ir troškimų realizavimo pasiūlos principas. Toks pavyzdžiui būna ekranų pasaulyje. Tai žinant ir suvokiant – kad kiekvienas trokšta, jog pasaulis būtų jų norų ir troškimų atspindys – siekiama, pasinaudojant šiuo metodu, tapti „idealu“ arba „geru pasiūlymu“. Tai yra, aktorius visada būna tokios pasiūlinės tikrovės manipuliatorius, bet to tikslas yra patekti į vidinį ratą arba įvilioti į spąstus. Vienintelis apsaugos būdas yra kontroliuoti ar tikrovėje nevyksta manipuliacijos pagal nerealybės, ekranų pasaulio principus. Visada turi būti griežtas skirtumas tarp to, ko aš noriu ir kaip yra iš tikro.

Viliojimas į spąstus – taip pat turi įvairias technikas, kurias galima apibendrinti tokiu debesimi, kur yra minusu pažymėta dalis, mažytė pliuso dalis ir taikinys, kuriam rodomas šis pliusas tam, kad būtų galima įtraukti į paruoštą didelį minusą, pagal apgaulės tikslus. Minusas visada yra tikras planas, kurio tikslas susidoroti su žmogumi, tačiau tikras planas slepiamas, jo niekas neturi žinoti. Vietoj to siūlomas mažytis pliusas, kas nors priimtino ir patrauklaus arba bandoma sužaisti kokiomis nors emocijomis, tokiomis kaip gailestis, kaltė ir pan. Žmogui užkibus ant kabliuko, spąstai užsidaro ir parodomas viso žaidimo tikras tikslas, kuris taikiniui būna ne toks gražus, tačiau apvyniotam aplink pirštą žmogui išsprūsti iš spąstų būną neįmanoma. Todėl jeigu kas nors labai gražiai elgiasi, rodo pagarba, siekia atrodyti geru draugu, papulti į uždarą draugų ratą, duoda nerealiai patrauklius pasiūlymus – reikia būti labai atsargiam, nes šis mažytis pliusas gali slėpti labai didelį minusą.

Tokiu metodu galima laikyti ir laisvų vaidmenų tardymą, kai tardytojai apsimeta kaliniais, tampa „draugais“, įsibrauną į privačios sferos ratą tam, kad išgautų norimas informacijas. Tam svarbiausia sukurti atsipalaidavusią atmosferą, patiems pradėti atvirauti ir laukti, kol taikinys atsakys tuo pačiu. Ant šio kabliuko seniai niekas neužkimba, bet tokiu atveju išsisukama naudojant aktorių melagingus parodymus.

Yra dar toks būdas, kurį gerai žino moterys, vadinamos krokodilo ašaros. Kai susiduri su žmogaus ašaromis, kurių tikslas yra noras paveikti, sukelti gailestį ar psichologiškai manipuliuoti, reikia naudoti tokį paprastą „ašarų“ skirstymą: ašaros būna a) dėl savęs ir b) dėl kito; c) prieš laiką ir d) po laiko; e) teisingos ir f) neteisingos. Kai siekia sukelti gailestį prisidribęs žmogus – būna ašaros dėl savęs, po laiko ir neteisingos, kurių tikslas sukelti užuojautos refleksą ir taip išvengti bausmės. Čia yra tas mažytis pliusas į kurį bando įvilioti ir paslėptas didelis minusas, kuris yra neteisybė, išvengta bausmė. Aišku kai siekia šiuo metodu sužaisti realiame gyvenime, per grojimą jausmais, ašaras siekia pavaizduoti kaip teisingas ašaras, todėl visada reikia būti atsargiam, nes tokie atvejai kai per tai pasinaudoja žmogumi – labai dažni.

Tokios gudrybės dažnai būna naudojamos, kai agentūra veikia artimame rate. Tačiau kai nuo taikinio atstumas didesnis – yra kitos priemonės. Vienas būdas koryje, kuris yra visuomenės agentūros organizavimo principas, sukurti scenos konflikto ir žiūrovų situaciją. Tada agentas, kuris yra pagrindinis organizacinis neksionas, pradeda pasakoti informaciją apie savo operaciją aplinkiniams žmonėms visuomenėje, atskleidinėdamas privačią informaciją, menkindamas taikinį ir aukštindamas save, susikurdamas aplinkui masę žiūrovų, kuriuos siekiama nukreipti prieš taikinį, kad stebėtų jį su savo semantiniais kalėjimais įstatytais į galvą agento, ir patys skleisdami dezinformaciją žmogaus aplinkoje, darytų jam spaudimą. Tada žmogus pradeda praeiviuose stebėti mimikas, šypsenas, „žinančias akis“, gestus, replikas ir t.t.

Tokia taktika turi silpną vietą: jeigu spektaklis žlunga, šita žiūrovų masė tampa našta, nes jie žino nesėkmės, nusikaltimo prieš taikinį paslaptį, yra bendrininkai, neša dalį katės, bando išvengti atsakomybės kartu su agentais. Iš dalies jie tampa ir stogu, todėl viena iš taktikų gali būti – atsakomybės padalinimas kuo didesniam skaičiui žmonių tikintis, kad tada bus daug sunkiau nubausti. Tikima, kad kur didesnis skaičius – ten daugiau tiesos ir mažiau netiesos. Tai klaidinga logika, tačiau ji psichologiškai gali būti labai įtaigi.

Ir paskutinis variantas, kurį norėčiau paminėti, yra naudojimasis tuo, kad minčių pasaulis daug platesnis už realių veiksmų. Todėl naudinga į situacijas žiūrėti iš viršaus, per minčių, fantazijų perspektyvą. Tai ypač naudinga tada, kad su psichotronine technika skenuojamos žmogaus mintys, žinomas visas jo minčių pasaulis. Tada padarius tokią projekciją iš viršaus, prie siauro veiklos masto galima prilipdyti iš fantazijų nuleistus pratęsimus, kurie pavaizduojami kaip faktai ir padaromi prisikabinimo priežastimi. Tokią taktiką lengva sugriauti per įvardijimą ir analizę, paaiškinant, kad tarp minčių sąmonėje ir veiksmų pasaulyje nėra lygiagretaus judėjimo, judama daug trumpesnėmis atkarpomis nei mintyse, todėl tiesės tarp taškų mintis-veika beveik niekada nebūna vertikalios, yra pasvirimas, kuris tuo didesnis, kuo didesnis skirtumas tarp fantazijų ir veiksmų.

Tačiau MK brigada, užpuolusi žmogų to nepaiso, terorizuoja, naudoja psichologinį smurtą, grasina, baugina ir t.t. Tai yra pagrindinės psichologinės operacijos priemonės, kuriomis siekiama įrėminti vidinį ir išorinį pasaulį į sau naudingas interpretacijas. Tokiu atveju rėminamas net darbas arba kūrybinė veikla, „įrodymus“ bandant išlukšteni čia.

Paženklintas. Robert Naeslund istorija

robert

 

 

Robert Naeslund, Švedija

 

 

 

When the U.S. Senator John Glenn in 1994 began an investigation into the brain experiments with unwitting people, he said:

As a result of this hearing, and others to follow if necessary, I hope to be able to assure the people in my home state of Ohio, and those around the country, that their government is no longer conducting experiments unknown to the individual.

That experimentation was not limited only to the United States and had neither begun in the 1990s. Seventeen years earlier, The New York Times editorial, Control C.I.A. Not Behavior, demanded an end to the U.S. brain experiments and wrote:

So we must add repugnant medical experimentation to the list of horror stories emerging from the Central Intelligence Agency… The original motive was to develop a defense against the presumed mind control expertise of the Russians and Chinese, but the program soon took on offensive characteristics. One objective, for example, was to program individuals so that they might do the agency’s bidding even to the point of ignoring such fundamental laws of nature as self-preservation. We are not sufficiently schooled in ethics to know how this differs from murder. No one seems to know how many citizens were used as guinea pigs and how many were directly harmed.

During the summer of 1977 they published 30 articles about the C.I.A.’s mind control projects and the editorial demanded prosecution of these in charge and compensation to the exploited people. This was one of many great challenges The New York Times introduced against the U.S. state’s most top-secret program, as released C.I.A. documents indicated. Some of the previous articles had revealed that people in prisons and mental hospitals were abused. Already 1967, The New York Times had its first editorial of the subject, Push Button People and wrote:

It is quite conceivable that in some countries investigations may be under way into the possibility of using these techniques to control human beings… The mere existence of such a possibility is disturbing, and certainly merits wider public discussion and greater attention than it has received up to now.

In both Sweden and the United States, brain experiments with ignorant people were widespread already in the 1960s. This article will show my own experiences on how, where and by what methods brain experiments are done and will give a picture of both Swedish and U.S. projects, established behind secret services and military institutions.

The same year that I became a victim of the institutional abuse, the government had opened up their eyes to the subject. The Swedish State Investigation, SOU 1972: 47 wrote:

It will deliver far too much power to the authorities and increase their capacity to control the behavior of individuals… In the extension of information processing the contours of an unassailable police state with an absolutely efficient organization can be seen, inhuman in its consequences…

Only one month later, the next government investigation related to mind control was published. It was SOU 1972:59 with the subtitle Choosing the future by Alva Myrdal, appointed of Prime  Minister Olof Palme, as the sole investigator. She wrote of an imminent future:

Research in the field of brain function and behavior aimed primarily at clarifying the nature and degree of changes that can be achieved as well as new risks of control and modification of behavior against people’s will… Undoubtedly, the protection of the individual against the abuse of these methods in today’s society is insufficient.

The abuse had been established by the technology of two-way radio communication with the brain and developed behind military secrecy. It was the Swedish Military Research Institution, FOI, which took over as they had the supercomputers, and from the early times, in the end of the 1940s, built up data banks, collected the know-how, selected and taught the Professors and initiated the principles for the use of the new technology of cybernetics. That which FOI now call for human-system interaction.

(All quotes from Swedish State Investigations and U.S. politicians are possible to read in more extensive texts in the report Documents (150 pages). The same is for all the references of New York Times articles, as can be read in The New York Times Source material of 150 pages, including, their 100 best articles of the issue. The citations of medical and scientific articles can be read in more broad versions in Frankenstein (ca. 170 pages) and all examples from book titles can be seen in the compilation of the 33 best books of the subject, entitled The Brain Wall, ca. 200 pages.) <…>

Visos istorijos .pdf failas:

R. Naeslund. Branded 2017

Žvalgybos principai

Valdžios sistemos pranašumas pagrįstas informacijos valdymu ir organizuotu veikimu, susikuriant galimybę daugeliui įvykių užbėgti už akių ir su grėsmėmis susidoroti prevenciškai, neleidžiant joms pasiekti efektyvios konkurencijos lygio. Žemiausiame lygyje, liaudyje, žmogus informacija disponuoja tik apie save, apie artimus ir pažįstamus žmones – todėl jos apimtis yra minimali. Liaudis yra suskirstyta į stambesnius segmentus, už kuriuos atsakinga pirmo lygio žvalgyba, kuri visoje visuomenėje turi išsklaidytą agentūrų sistemą, kurios tikslas rinkti operatyvinę ir neoperatyvinę informaciją apie žmones. Ši sistema veikia teritoriniu principu ir apima kelias gyvenvietes, didesnį miestą, arba jeigu miestas labai didelis, jis padalinamas į rajonus, kurie išdalinti žemiausio lygio žvalgybos sistemai.

Šios sistemos esmė ta, kad tarp žmonių veikia įsislaptinę agentai, kurių darbas yra rinkti informaciją tam tikroje vietovėje ir raportuoti aukštesnei vadovybei, kuri subendrina informaciją ir talpiną ją į duomenų bazes, kurias gali pasiekti reikiamame lygyje veikiantys žmonės. Tokį žmogų atpažinti labai paprasta – tai būna laisvai bendraujantis ir disponuojantis iš įprastinio horizonto išeinančia informacija. Toks žmogus atrodo viską žino, tik neaišku iš kur ta informacija ateina. Bet paaiškinimas labai paprastas – informacija ateina iš sistemos duomenų bazių. Tokie žmonės žino įvairias detales, daro užuominas į privatų gyvenimą, rodydami, kad turi informacijos, kurią žinoti įprastiniais kanalais neįmanoma. Gali atrodyti, kad kažkas skleidžia apkalbas, bet tiesa ta, kad čia veikia masinio sekimo sistema ir kad žmogus, kuris kelia įtarimų yra įsislaptinęs sistemos agentas, aprėpiantis platesnį horizontą, nei paprastas žmogus.

Surenkama informacija ne tik apie veiksmus fiziniame lygyje, bet ir planus, atsiminimus, įsivaizdavimus iš sąmonės. Kol kas masinio sąmonės sekimo nėra, jis didelį mastą turi tik žemiausioje kastoje, bet jeigu žvalgyba surenka informaciją apie įtartiną žmogaus veiklą, paskiriama brigada ištirti žmogų psichotroninėmis priemonėmis. Daromos momentinės minčių ir atsiminimų skenogramos ir išaiškinamos visos aplinkybės apie dominančius įvykius. Tai veikia teritoriniu, organizuotu principu – paskiriama kelios dešimtys žmonių, kurie dirba konspiraciniuose butuose, kontrolės centre, darbovietėje ir viešose vietose. Taikinį stebi išoriniu stebėjimu, kontaktuoja ir bendrauja, aiškinasi judėjimą ir ryšių tinklą ir bendrą veiklos modelį. Gali tekti susidurti su įvairiomis provokacijomis, nusikalstamos veikos modeliavimu, pakišimu ir t.t. Tokia operacija vyksta tol, kol surenka dominančią informaciją ir galima pradėti organizacijos nustatytas susidorojimo procedūras.

Todėl reikia kontroliuoti ką darai, ką kalbi, su kuo susitinki – netgi ką mąstai ir atsimeni. Gali įsivaizduoti, kad jeigu nedarai jokio nusikaltimo, tai nėra ko bijoti, tačiau turi suprasti, kad visa informacija vis tiek renkama ir ji naudojama kompiuteriniuose visuomenės modeliavimuose. Tai yra „suskaičiuojami“ net tie, kurie „nieko nedaro“. Surinktą informaciją galima panaudoti bet kokioje psichologinėje operacijoje (psyop), kuriai koncepcijos ruošiamos net tiems žmonėms, kurie nedaro nieko neteisėto. Taip yra todėl, kad visuomenės valdymas yra ne pasyvus, bet aktyvus. Visos problemos sprendžiamos ne po fakto, bet iki faktų, Jeigu esi asmuo, pažymėtas raudona vėlevėle, įvertinamos visos potencialios grėsmės ir jos šalinamos net jeigu iki konkretaus momento nesi nieko padaręs. Gali kirsti per įsidarbinimo galimybes, per finansus, įstumti į sunkią psichosocialinę padėtį, padaryti alkoholiku ar narkomanu, kad problemos būtų tavo, o ne jų.

zvalgyba

Nesakau, kad stovi prie kiekvieno. Viskas vyksta subendrintu, teritoriniu principu, iš anksto analitiškai numatant problemines vietas. Tada su tomis konkrečiomis vietomis dirba specialios brigados tol, kol problemos, arba potencialios problemos, nelieka.

Visa ši sistema veikia teritoriniu ir horizonto principu. Žiūrint iš vidaus, suvokimas aprėpia ribotą plotą. Viskas kas neaprėpiama yra anapus horizonto. Čia veikia struktūros, kurios užsiima vidine žvalgyba aprėpties prasme. Kai peržengiamas horizontas iš išorės į vidų, naudojamos maskuotės ir ženklai, su kuriais žmogui sukeliamas paranojos jausmas, naudojant informaciją iš duomenų bazių, kuri būna surinkta neoperatyvinės agentūros. Konkretus žmogus arba žmonės gali žinoti daug asmeninių ir privataus žmogaus gyvenimo detalių. Tai rodo, kad vykdoma intervencija iš aukštesnių organizacijos lygmenų. Geriausia, ką tokioje situacijoje galima padaryti yra – nereagavimas, nes jeigu padarai veiksmą, tai tas veiksmas iš karto fiksuojamas kaip pozityvus indikatorius. Tada provokacijos tik dar labiau sustiprėja ir žmogų pradeda atvirai terorizuoti.

Tokioje situacijoje geriausiai primityvios asmeninės perspektyvos nenaudoti ir užsiimti kognityviniu modeliavimu. Geriausia žiūrėti į situaciją teritoriniu principu iš aukščiausios perspektyvos. Turi suprasti, kad aukščiausioje perspektyvoje disponuoja visa tavo informacija ir kad veiksmų planas kuriamas remiantis ja. Bet privalumas tas, kad šią informaciją žinai ir pats, ir gali modeliuoti visus sprendimus, kokiose vietose numatomas puolimas. Reikia įsivaizduoti, kad turi visą teritorinę informaciją iš aukščiausios perspektyvos, o save matyti kaip žemiausio lygio neksioną, kurio visa informacija yra atvira. Pavyzdžiui, žinai, kad turi planą važiuoti į kitą miestą, taip pat žinai, kad tavo planą žino aukščiausia žvalgyba. Jį galima vykdyti, bet turi turėti omenyje, kad pakeliui bus naudojamas objektyvus sekimas, gali būti naudojamos intervencijos ir provokacijos. Turi tam psichologiškai pasiruošti. Kai sugebi šitaip modeliuoti, jokių staigmenų padaryti negali niekas.

Turi suprasti, kad iki tam tikro momento operacija yra palaikoma „teisėtos“ lygyje, tačiau bet kada gali būti pereita prie juodosios, tai yra neteisėtos, operacijos (blackop). Žvalgyba tarp šitų būsenų juda laisvai, pagal situaciją ir poreikį. Jeigu turi laiko ir išteklių, gali sekimą patampyti beprasmiu judėjimu – ypač jeigu nesi tikras, kad esi kontroliuojamas ir nori išprovokuoti išsiduoti, surengti intervenciją arba modeliavimą, bet jau savo kontroliniu principu. Kad nutrauktų tokį tavo elgesį, jie išsidavimo ženklą duoti gali labai greitai, atseit, jeigu tau tokios informacijos reikia…, vis tiek nieko nepakeisi.

Sudėtingiausia padėtis yra žemiausio lygio liaudyje, kuri neturi jokių savo atsakomųjų priemonių. Jeigu pats esi kokios nors organizacijos vadovas, tai turi savo organizacijos viduje žvalgybą ir žinai visas grupių kontroliavimo sistemas. Galima savo agentūrą panaudoti prieš žvalgybą, kuri tada turi imtis daug rafinuotesnių priemonių, nei visiškai bejėgiško taikinio sekimo metu. Gali išaiškinti konkrečius agentus, pradėti juos kontroliuoti ir t.t. Bet tokiu atveju, žvalgyba dažniausiai naudoja informaciją, kuri turi sverto efektą. Be to, ir tokiame aukštesniame lygyje – daug užverbuotų vadovų ir jie gali panaudoto grupinį spaudimą, vadinamą mobingu. Reikia neužmiršti, kad kiekvienas lygis turi dar aukštesnį lygį, kuris užsiima žvalgyba ir kad visiškai laisvas nuo šios sistemos yra tik aukščiausio rango žmogus. Aukščiausia organizacijoje sąmonė, kuri surenka visą žemesnės sistemos informaciją, kontroliuoja kiekvieną žmogų. Tokio žmogaus didžiausia problema visada būna artimiausia aplinka, su kuria susitvarkyti yra mažiausiai priemonių. Su žemesniais lygiais susitvarko per kitus, per organizuotą sistemą ir techninėmis priemonėmis. Su pačia artimiausia aplinka reikia kontaktuoti tiesiogiai ir antžmogis turi su šiais žmonėmis „sutarti“. Net techninės priemonės yra pažeidžiamos, nes yra priėjimas prie žmonių, kurie tas technines priemones naudoja ir gali jas neutralizuoti.

Ši artimiausia aplinka dažnai būna suorganizuota okultiniu principu ir čia naudojamas labai stiprus smegenų plovimo poveikis. Taip pat yra dalinamasi nauda, nors tai labai pavojinga, nes dalinimasis sukelia ne tik dėkingumą, bet ir pagundą. Labiausiai organizacijos viršūnę susieja išorinis priešas ir iš išorės kylantys pavojai, kuriuos kelia stiprūs konkurentai. Tada mafija suinteresuota laikytis kartu ir neiširti. Kai priešų nėra – atsipalaiduojama, vienybė susilpnėja.

Iš žemesnių lygių prasibrauti prie aukštesnių ir būti žvalgybos nepastebėtu – neįmanoma. nebent tai darytum fiziniu principu, bandydamas prasibrauti fiziškai iš didelės masės aplinkos, kuri naudojama kaip maskuotė.

„MK brigadų“ struktūra ir operacijos

Žadėjau atskleisti dalį informacijos apie valstybės organizacijoje veikiančias „MK brigadas“ ir jų vykdomas neteisėtas juodąsias operacijas. Tai yra pirmas toks žingsnis, kuriuo pradedu tesėti savo pažadą. Visos informacijos pateikti negaliu, bet šis straipsnis tegul būna savotišku įvadu į temų ciklą, apie kurias dar niekas Lietuvoje nėra rašęs.

Žmonėms gali kilti klausimų ką gi reiškia šis pavadinimas. Jo reikšmė labai paprasta: „MK“ reiškia „mind control“, lietuviškai „sąmonės valdymas“. Yra asociacijų su CŽV vykdyta operacija MK ULTRA, kurios tikslas – surasti tinkamas sąmonės užgrobimo ir valdymo priemones, ir vykdyta 1950 – 1970. Žodis „brigados“ akivaizdus – tai organizuotos grupės, kurios vykdo tiesioginį sąmonės užgrobimą.

Toliau įdedamoje schemoje aiškinu visą sistemą ir struktūrą kaip tos brigados valstybės organizacijoje yra valdomos. Turiu paaiškinti šios sistemos esminį principą: valstybėje yra vieša sistema, kurią sudaro priedangos organizacijos ir šešėlinė neformali struktūra. MK brigados priklauso kaip tik šitai šešėliniai pusei, nes naudoja neteisėtus metodus ir stovi šalia įstatymų. Tačiau kadangi veikla yra tarpžinybinė, tai visus neteisėtus metodus labai lengva realizuoti priedangos organizacijose, tokiose kaip policija, prokuratūra arba psichiatrija.

brigados

Kadangi ir priedangos sistema, ir šešėlinės struktūros išeina iš prezidentūros, nes ši pagal įstatymus skiria savus kišeninius žmones į vadovaujamus postus, tai MK brigadų organizavimas yra prezidento uždavinys. Tačiau kadangi tai ne priedangos prezidentūra, bet šešėlinė neformali struktūra, tai jos sandara šiek tiek kitokia. Tai yra slaptas kolektyvinis kontrolės organas, kuris vadinamas kodiniu pavadinimu „Žalgiris“. Iš šios struktūros išeina visos mafijinės gijos, kurios apraizgiusios visą visuomenę ir priedangos organizaciją per MK brigadas.

Visi valdininkai turi dvigubą veiklos pobūdį. Viena vertus, jie dirba priedangos organizacijoje viešą darbą, bet tuo pačiu turi savo rolę šešėlinėje sistemoje ir arba aptarnauja MK brigadas, arba jomis naudojasi. Ši sistema sudaro visą valstybės organizacijos neoperatyvinę agentūrą. Operatyvinė agentūra susijusi su teisėsauga – tiek priedangos, tiek šešėline jos puse. Pagrindinis agentūrų uždavinys, žvalgyba laisvoje visuomenėje, jos kontrolė, iš rėmų išėjusių individų persekiojimas ir susidorojimas su jais per MK brigadų sistemą.

Tačiau tai ne viskas, nes neformali klika, kuri valdo visą valstybės organizaciją yra nukopijuota nuo Amerikos, kuri čia vadinama „cabal“. Todėl tai ne tik kontrolės įrankis, bet visų pirma okultinė, nusikalstama grupuotė, kurios veikla yra priešinga visuomenės interesams. Čia praktikuojamas iliuminatų ritualinis satanizmas, iškrypimai ir valdymo sistema, kuri pagrįsta traumos psichologija. Savo aukas ši slapta valstybės grupuotė traumuoja tol, kol jie sutinka vykdyti visus įsakymus.

Lietuvos „Žalgiris“ tiesiogiai susijęs su globaline satanistų mafija ir šios mafijos visoje planetoje vykdomais nusikaltimais. Tam jie gavę specialios psichotroninės technikos, su kuria galvoje galima demonstruoti įvairias psichodramas ir atlikinėti savo satanistinius ritualus. Ši okultinė organizacija ypač aktyviai savo veiklai pridengti naudoja psichiatriją ir teisėsaugą (teisėgriovą), nors tikslai grynai okultiniai. To įrodymas, užgrobimo metu naudojama technika, su kuria per televizorių pradeda demonstruoti „velnio kanalą“ arba psichiatrinėje ligoninėje uždaro į „velnio skyrių“. Viso to paslėpta prasmė yra satanistiniai ritualai, kurių tikslas yra sugniuždyti užpultą žmogų psichologiškai.

Tai vienas iš pagrindinių MK brigadų metodų, kuris naudojamas žmogaus užvaldymo metu.

Tačiau žiauriausia dalis ne ta. MK brigados organizuoja žiaurius nusikaltimus savo sistemos rėmuose, kurių metu pakišami niekuo dėti žmonės. Tokių juodųjų operacijų yra keli tipai, kai valdydami motorinį centrą daro žaibo nusikaltimą, tam tikrą žmogų ruošę ilgesnį laiką arba žmogui siuva MK brigadų padarytus nusikaltimus, apdorodami smegenis kelis dešimtmečius – tai ilgalaikis persekiojimas. Tai padaroma per propagandos sistemą paskleidžiant žmogaus suklastotą biografiją, kuri būna parašyta filologų kūrybiniu principu. Iš tikrųjų MK brigadų veiklos formos labai įvairios, bet čia nurodau tik pagrindines.

Kaip viskas konkrečiai vyksta ir kokie metodai naudojami, parašysiu kituose įrašuose, nes čia yra tik įžanga.

Tenoriu dar atkreipti dėmesį į kai kurias labiau pagarsėjusias MK brigadų operacijas, kurių metu ši grupuotė įvykdė žiaurius nusikaltimus ir pakišo niekuo dėtus žmones.

  1. P. Pečiulio nužudymas 2008 m., Šiauliuose, kuriuo buvo apkaltintas sūnus – MK brigadų taikinys. Sūnus teigia, kad nusikaltimo vykdymo metu jo „dvasia atsiskyrė nuo kūno“ ir jis negalėjo valdyti savo veiksmų. Tai yra tipiškas psichotroninio valdymo požymis, kurio žmogus paverčiamas operatorių valdomu biorobotu. Įdomu tai, kad važiuojant iš laidotuvių į oro uostą, taip pat MK brigadų buvo nužudyta V. Pečiulio sesuo, kuri žinojo savo brolio paslaptį. V. Pečiuliui buvo paskirtas priverstinis psichiatrinis gydymas.
  2. Kita MK brigadų operacija, gimnazistės nužudymas 2011 m., Šiauliuose, kuriuo buvo apkaltintos jos pažįstamos draugės V. Vaitiekaitytė ir V. Lietuvninkaitė. Jos irgi buvo MK brigadų įvykdytos sąmonės užgrobimo atakos aukos. T. y., jos tą veiksmą vykdė, bet vykdė įtakojamos psichotroninio poveikio. Kadangi nebuvo laisvos valios, nėra kaltės. Į kalėjimą pasodintos nekaltos. Už įvykdytą nusikaltimą atsako MK brigados.
  3. Dar viena MK brigadų operacija, kurią noriu paminėti, yra šachmatų čempiono V. Šlapiko sudorojimas Ukmergėje, 2014 m., kuris buvo apkaltintas savo žmonos nužudymu, nors jo ranka buvo valdoma užgrobiant motorinį centrą smegenyse ir sukuriant sąmonėje afekto būseną su psichotronine technika. Kaip praneša spauda, po nusikaltimo jį išvežė policija kartojantį vieną frazę „aš genijus“, „aš genijus“… tai yra sąmonės valdymo požymis, kuris parodo ilgai vykusią vidinę psichodramą, arba tai paprasčiausias forced speech. V. Šlapikas uždarytas psichiatriniam gydymui.

MK brigados yra padariusios daug nusikaltimų, bet visiems jiems yra sukurtos priedangos. Tai padaryti nesunku, nes tokioms operacijoms stogą daro visa valstybės organizacija. Visi šie nusikaltimai suorganizuoti okultiniu principu, kaip satanistinės ritualinės dvigubos žmogžudystės, kai nužudoma auka ir tuo pačiu paaukojamas Šėtonui nusikaltimo vykdytojas. Šių okultinių ritualų organizatoriai priklauso „Žalgirio“ klikai, kuri per MK brigadas vykdo nusikaltimus. Jos liaudyje dar vadinamos „saugumu“…

Ateityje bus tęsinys, čia tebuvo trumpas įvadas.