Minčių skaitymo technologija

Nors minčių skaitymo technologijos sukūrimas būtų didelis proveržis į priekį, pats principas yra elementarus ir visiems žinomas. Daugiau problemų yra ne sukurti tam skirtą prietaisą, bet pasiekti tą tikrovės terpę, kurioje mintys atsiranda. Mokslo pasiekimai jau leidžia modeliuoti šitą tikrovę, bet rezultatai, manau, dar gan ilgai bus slaptinami. Koks šios tikrovės pagrindas atskleidžia fundamentalūs fizikos mokslai, kurie viską aiškina kvantinių laukų modeliu. Tai reiškia, kad mintys yra arba kvantiniai laukai, arba tų laukų savybė.

Kaip tvirtina „Standartinis modelis“ laukuose vyksta sudėtingi kvantiniai procesai, reakcijos, energijų mainai ir taip toliau. Kad mintys yra sukuriamos sąveikų rodo tai, jog joms turi iš aplinkos būti patiekta informacija, kuri praeina sudėtingą apdorojimo procesą ir tik tada suformuojama į patyrimo fenomenologiją. Visi šie procesai turi daug šalutinių produktų, tarp kurių yra energijos išspinduliavimas į aplinką. Šiuos produktus galima panaudoti minčių iššifravimui.

Mintys yra informacijos projekcija į kognityvinį ekraną, kuriame atvaizduojama iš proto paimta, su aplinka susieta informacija. Tos mintys nuo išorinių objektų skiriasi tuo, kad jos yra ne tam tikrą erdvę gaubiančios formos, bet skleidžiasi iš vidaus į išorę, kaip semantinės gėlės. Daikte svarbu išorinė forma ir paviršius, o mintis yra turinys ir daikto idealizacija, neturinti formos. Šį minčių turinį jau galima iššifruoti su psichotroninėmis technologijomis, problema tik su atvaizdavimu išoriniuose prietaisuose. Ekranuose minčių informaciją galima atvaizduoti žodžiais arba vaizdais. Yra ir dar viena galimybė – perkelti informaciją į kito žmogaus galvą ir jis ją atvaizdavęs savo vidiniame ekrane, gali perteikti žodžiais.

Matome, kad atvaizdavimo problema išsprendžiama nesunkiai, daug sunkiau pasiekti tą tikrovės gylį, kuriame yra mintis ir ištraukti ją į paviršių. Tam turi būti kažkoks kontaktas, energijų mainai, vykstantys per apsikeitimą kvantais. Tarp minties ir skaitymo prietaiso antenos turi būti tarpininkas, palaikantis ryšį. Pavyzdžiui, radijo ryšyje tarpininkas yra elektromagnetinės bangos. Jos taip pat paaiškintos tik prieš kelis šimtus metų, nors elektriniai ir magnetiniai reiškiniai stebimi ir net naudojami labai seniai. Nebūtų nuostabu, jeigu tokių „fotoninių“ stebuklingų galimybių yra daug daugiau mus supančioje aplinkoje, nei mus sako valdžia.

Suradus galimybes užmegzti ryši su nauju radiacijos lauku, žmogus įgytų dar vienas akis, galėtų matyti tai, ką sugeba pasiekti šie nauji nežinomi kvantai. Juk pagal tai, ką mes žinome apie fotonus, galime pasakyti, kad jie, kaip vektoriniai bozonai, susiję su daugeliu materialių kvantų, tarp kurių jie perduoda sąveiką. Tai yra tokios spinduliuotės niekada nebūna vienos ir izoliuotos, jos visada rodo turtingas kvantines sąveikas ir sudėtingą laukų struktūrą. Vadinasi, atsivertų ištisi nauji pasauliai. Dar daugiau, būtų visai nenuostabu, jeigu minčių ekranas irgi būtų tokio sudėtingo laukų komplekso dalis.

Naudojant analogiją su „Kvantine elektrodinamika“, mažų mažiausiai turėtų būti atrasti gnostiniai elektronai (kaip gnostinio, minčių lauko dalis) ir jie turėtų būti gnostinių fotonų šaltinis, tarp kurių galėtų vykti abikryptė sąveika, kai gnostiniai spinduliai judina gnostinius kvantus ir sukuria sroves, o judančios gnostinės srovės būtų natūralus gnostinių fotonų šaltinis. Ši sistema būtų idealus technologinės telepatijos mechanizmas. Daug požymių, kad mokslininkai kažką panašaus jau yra atradę ir sukūrę, bet nenori su visuomene dalintis. Maža to, naudoja nelabai gražiems darbeliams.

Kad tai nėra laužta iš piršto, galiu pasakyti iš savo kaip insaiderio patirties grupėje, kuri prieš mane vykdo operaciją su telepatinės komunikacijos technika. Ši operacija vyksta jau labai ilgai, ir per tą laiką turėjau galimybę surinkti daug informacijos iš pirmų lūpų.

Visą šitą sistemą aš vaizduočiau tokiu paveikslėliu, į kurį sudėtos visos pagrindinės galimybės.

eegŠioje schemoje pavaizduota sistema, turinti dvi dalis: viena natūrali, kita – techninė. Pati telepatija turi daug galimybių sąveikoms įvairiomis kryptimis, bet čia paimtas tik vienas svarbiausias atvejis, vadinamas minčių skaitymu. Svarbiausia sistema yra radiacija, sklindanti nuo minčių struktūrų. Nesunku suprasti, kad mintys yra energetinis darinys, kuris sujungtas su informacine forma, ir nuo šito energetinio darinio atsiskiria kvantai, kuriuos pavadinau gnostiniais (gnosis gr. – pažinimas). Šita sistema turi net tris galimybe: 1) gnostiniai fotonai nuo minčių sklisti gali natūraliai, kaip natūrali radiacija; 2) jie gali atsispindėti atėję nuo natūralių šaltinių (kokie pavyzdžiui yra žvaigždės); ir 3) juos galima gauti mintis apšvitinus dirbtiniais gnostiniais fotonais ir iššifruojant jas surinkus atspindį.

Čia nėra nieko nuostabaus, juk akims pavyzdžiui, nėra skirtumo ar daiktus apšviečia lempa ar saulė, jie matomi vienodai. Tas pats būtų su mintimis, tik visas problema yra gnostinio fotono mechanizmo įvaldymas.

Antra, techninė dalis iš principo yra elementari, bet reikalaujanti fundamentalių atradimų. Kodėl taip yra. Todėl kad elektronai, kurie naudojami mikroschemose, surandami metaluose. Bet čia įprastos „Kvantinės elektrodinamikos“ teorija, kuri įvaldyta. Tačiau gnostiniai elektronai, įprastiniuose Mendelejevo lentelės elementuose – nerandami. Tad norint sukurti bent anteną, reikia naujo tipo medžiagų, kuriose būtų galima generuoti gnostines sroves, tokias kokios smegenyse sukuria sąmonę. Kas iš įprasto pasaulio mums sako, kad tai nėra rožinė svajonė? Pirmiausiai pati „žmogaus“ technologija, kuri atsiranda smegenyse. Mes matome, kad čia atsiranda taip visų mokslininkų išsvajota Jungtis. Maža to, šioje jungtyje sąmonė tiesiogiai neuronuose sąveikauja su atomais, elektriniais ir magnetiniais laukais, bei fotonais. Belieka surasti mechanizmą kaip smegenų terpė sugeba visa tai padaryti ir tada bus lengvai galima pamėgdžioti, tas smegenų dalis, kurios veiks kaip „gnostinis metalas“, reaguojantis su gnostiniais fotonais, kurie dalyvauja informacijos formavimo procesuose į žmogaus vidinę fenomenologiją.

Vadinasi, įprasti metalai su laisvais elektronais netinka, reikia naujos terpės, kuri būti ir radiacijos šaltinis, bei šių spindulių moduliuojama informacinė terpė, kuri būtų tiesiogiai koreliuota su mintimis. Tai reiškia, kad sukurti psichotroninę anteną, reikia šiek tiek daugiau nei Mendelejevo cheminių elementų lentelė ir „Kvantinė elektrodinamika“, bet akivaizdu taip pat ir tai, kad šiuo metu mokslas nėra jokioje aklavietėje šiuo klausimu. Ir telepatinė technika ne tik ne „už kalnų“, bet jau šiuo metu turima ir naudojama. Deja naudojama tik žvalgyboje ir kariniais tikslais.

Matėme, kad pagrindinė problema yra antenos sukūrimas, kita problema – kodo iššifravimas visa kita, dekoderis ir psichotroninis televizorius sukuriamas įprastinėmis elektronikos priemonėmis. Kitaip sakant, psichotronika yra hibridinė gnostinė-elektroninė. Svarbiausia dalis – iš smegenų paimta „gnostinio laidininko“ technologija, kuris tiesiogiai sąveikauja su nuo minčių sklindančia energija.

Gali kilti toks klausimas: kodėl žmogus nėra telepatas, jeigu viskas taip paprasta ir gražu? Bet to mes šimtu procentų irgi nežinome. Ypač daug abejonių kyla tiems, kurie gyvena žemesniame sluoksnyje, nes jie sistemos apriboti ir klaidinami. Kodėl tuo gali naudotis aukštesnė klasė? Todėl, kad jie mažiau ribojami, o turtingesni laisvę gali nusipirkti. Ir apskritai šį klausimą viešinti draudžiama ir tie, kas turi galimybę skaityti kitų mintis, šio savo gebėjimo niekur neafišuoja, nes tai paprasčiausiai netikslinga. Gebėjimas galingiausias tada, kai jis slaptas.

Psichotronikos eros pradžia

Apie psichotronines priemones rašiau taip, kad tarp eilučių būtų aišku kas ją naudoja – kompiuterio sąmonės sąsaja (KSS) pirmiausiai prieinama patiems galingiausiems ir turtingiausiems. Be abejo, tai yra valdžia ir oligarchtas, kurie savo tikslams siekti turi galimybę priemones rinktis iš pačių naujausių ir technologiškai pažangiausių. Šitaip planetos valdžia po truputį susikūrė viziją, kad psichotroninės priemonės turi būti sudėtos į visus žmones tam, kad bet kada jų vidų būtų galima perkelti į kompiuterizuotas atvaizdavimo priemones ir pažiūrėti „ką jie mąsto“ ir „kokie jų ketinimai“. Tai gerai veikia ypač tada, kai žmogus nežino, kad yra šitaip kontroliuojamas, tačiau didelių problemų nėra ir tada, kai žmogus žino. Šis planas, akivaizdu, yra totalinės priklausomybės sistema, kurioje mygtukas įstatomas į patį žmogaus asmens ir jo laisvės centrą ir šis centras tampa visiškai priklausomu nuo valdžios. Mąstai „ne tai, ką reikia“ – išjungia mąstymą ir nemąstai…

Buvo įprasta vaizduoti, kad tai nesąmonė ir kad tai neįmanoma, tačiau buko neigimo stadija seniai pasibaigusi ir spaudoje bei moksliniuose straipsniuose pasirodo vis daugiau informacijos apie naujus proveržius. O turtingiausi ir galingiausi seniai turi veikiančius prototipus. Tad dabar ne neigiama, bet tvirtinama, kad šios priemonės yra arba „ten kažkur“, arba naudojamos tik taikiems tikslams: nematančius padaro matančiais, negirdinčius – girdinčiais ir nemąstančius – mąstančiais… Tik jokiu būdu ne prieš žmogų, arba tai „valstybinė paslaptis“. Tačiau tiesa ta, kad pagrindinis KSS pritaikymas yra būtent kriminalinis, nukreiptas prieš žmogų, jo teises ir laisves. Dar labiau situaciją pablogina tai, kad ši sritis visiškai teisiškai nereglamentuota ir viešuose įstatymuose nėra net užuominų apie tai, kad mintys skaitomos ir įrašomos, galima valdyti žmogaus valią ir elgesį, keisti atmintį ir t.t. O tai seniai įmanoma ir negana to – labai plačiai naudojama, ypač teisėsaugoje, kurioje tai yra naujas informacijos rinkimo ir modifikavimo pagal operacijos poreikius būdas.

Kokios yra KSS apibendrintos funkcijos, nuo kurių priklauso ir įvairios pritaikymo galimybės? Galima gauti

1) kognityvinę psichotroniką, kuri išplečia kognityvines žmogaus galimybes (tokias pavyzdžiui, naudoja profesoriai),

2) komunikacijos psichotroniką, kuris susieja toli vienas nuo kito esančius žmones, panašiai kaip mobilus ryšys,

3) informacijos gavimo ir įrašymo psichotroniką, kuri pavyzdžiui, naudojama tardymo metu,

4) kūno valdymo psichotroniką,

5) fizinės ir psichinės būsenos monitoringo psichotroniką,

6) gabumų blokavimo su elektro- ir magnetostatiniais laukais, ir pan.

Matome, kad pritaikymo spektras labai platus ir jis nėra vien tik negatyvus – nėra abejonės, kad galima siekti ir gerų tikslų. Kaip atskirti „blogį“ nuo „gėrio“ – akivaizdu? Dažniausiai tai priklauso nuo to, kas valdo KSS, pats žmogus ar kiti – tai yra, valdžia, organizacijos ir oligarchai. Kai žmogus siekia savo tikslų, jis siekia sau tik gero – ko siekia tau kiti žmonės, nebūtinai pozityvu. Kitaip sakant, psichotronika yra pažanga, negana to labai didelis žingsnis į priekį, tačiau turi būti normali tvarka, o nusikalstami pritaikymai atvirai kriminalizuoti. To siekia planetinis Targeted Individuals judėjimas.

Nepaisant padidėjusio informacijos srauto, vis dar daug „netikinčių“, kuriems atrodo, kad minčių skaitymas ir įrašymas yra „iš fantastikos srities“. Šitiems netikintiems padarysiu trumpą mechanizmo aprašymą. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia žinoti šį tą apie pagrindinį smegenų fiziologijos procesą, kuris yra elektrocheminė veikla. Kas yra elektra žino visi, jeigu bent kiek girdėję apie laidininkus, puslaidininkius ir iš jų pagamintą elektroniką. Elektra – tai laidininkais ir puslaidininkiais judantys krūviai (paprastai elektronai arba jonizuoti atomai). Elektroschemos ir neuronų tinklai veikia panašiai tik neuronuose mikrosrovės sudarytos iš jonizuotų atomų, o tai reiškia, kad aplink neurono membraną pastoviai yra elektrostatinė įtampa, o krūviams judant, susikuria magnetostatiniai sūkuriai. Neuronų lokalus tinklas veikia tada, kai jis šitaip elektriškai susižadina ir perduoda signalus į gretimas ar tolesnes vietas smegenyse. Taip pat visi žino, kad kintamos srovės elektrograndinėse skleidžia elektromagnetines bangas, nes virpantys elektronai spinduliuoja fotonus, lekiančius šviesos greičiu. Pagrindinis principas tvirtina, kad šis elektrinis aktyvumas koreliuotas su psichinėmis būsenomis: mintimi, judesiu, jausmu ir taip toliau. Vadinasi išoriškai veikiant šį aktyvumą, galima į žmogaus „vidines“ psichines būsenas kištis. Kad tai būtų įmanoma, reikia sudaryti smegenų aktyvumo žodynus, o tada, jais galima išversti kas vyksta žmogaus sąmonėje, bet kurioje smegenų žievės vietoje.

Kaip nuskaitomos mintys? Fiksuojant implantais smegenų aktyvumą ir koreliuojant ką žmogus savo viduje daro. Tai pasiekiama indukcija kryptimi neuronas į imtuvo anteną, kuri gali būti smegenyse esantis implantas arba išorinė didelė biolokacinė antena. Kaip mintys įrašomos? Tai pasiekiama indukcija kryptimi siųstuvo antena (implantas arba išorinis įrenginys) į neuronus. Galima prieštarauti, kad jokia indukcija neįmanoma. Bet, pavyzdžiui, radijo ryšio antenos – veikia. Net mobilus telefonas funkcionuoja tokiu principu. Radijo bangos krinta ant antenos laidininko ir jame indukuoja mikrosroves, kurios sustiprinamos ir analizuojamos su elektronika, vadinama dekoderiu. Moduliuotos bangos iššifruojamos ir radijo išvestis paduoda atsiųstą informaciją. Lygiai taip pat sąmonė, kaip radijas, parodo informaciją – mintis, kuri buvo atsiųsta „radijo“ bangomis. Kita kryptis veikia taip pat, tik atvirkščiai – mintis skaito todėl, kad smegenų neuronų tinklai siunčia moduliuotas biologines elektromagnetines bangas, kurios implante arba nuotolinėje antenoje sukuria mikrosroves, kurios su elektronika iššifruojamos ir pagal žodynus išverčiamos į sąmonės mąstymo turinį.

Su tokia technika galima pasiekti daug tikslų, vienas iš kurių yra tardymas, vykdomas teisėsaugos organų arba žvalgyboje. Tai daroma žmogui žinant arba nežinant. Reikalas tas, kad implantus renkamasi įdėti taip, kad žmogus apie tai nežinotų. Miegant, užmigdžius su narkoze, pavyzdžiui, kokios nors nesusijusios chirurginės operacijos metu. Tai ypač populiaru kalėjime, kur visiems kaliniams įdedami implantai ir jie paverčiami valstybės „zombiais“. Tai labai patogu prokuratūrai, kuri nori laimėti visas bylas, tad įdėję šnekos centro blokavimo implantus, neleidžia tinkamai gintis teisme ir sumažina laimėjimo šansus. O jeigu prokuratūra vis tiek pralaimi, tai šitaip atkeršija žmogui sugriaudami gyvenimą.

Šiuo metu, KSS yra pati didžiausia valstybinė paslaptis, kuri slepia valdžios naudojamus neteisėtus visuomenės valdymo metodus. To paneigti niekaip neįmanoma ir kuo toliau, tuo visuomenė daugiau gauna įrodymų. Kai šie metodai galutinai išviešės, juos teks reglamentuoti įstatymais. O iki to, planetos valdžia kuria visokius planus, kaip šį „transhumanizmą“ įvesti į kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Noriu pridurti, kad psichotronika nėra vien tik tokia. Be šis jos variantas, pigiausias ir labiausiai paplitęs, bet tuo pačiu ir silpniausias. Implantus įmanoma surasti (lygiai taip pat kaip ieškant pasiklausymo aparatūros), net jeigu tai nanoimplantai ar mikronų dydžio elektringos daleles nanobotai. Toliau juos neutralizuoti įmanoma indukuojant pramušimo srovę, nors tai daryti smegenyse – labai pavojinga. Tačiau kažkas panašaus naudojama su elektrošoku. Sukelta srovė sugadina mikroschemas ir išveda jas iš rikiuotės. Taip pat galima trikdyti ryšį blokuojant elektromagnetines bangas. Šis procesas vadinamas jam‘inimu (angl. jam – trikdyti) ir jis naudojamas, pavyzdžiui, blokuojant mobilų ryšį kalėjimuose, ligoninėse ir t.t. Ir dar vienas įmanomas būdas yra ekranavimas, tačiau tam reikalingos tikrai veikiančios priemonės („Faradėjaus narvas“). Aišku, tam reikia specialisto arba žinių, taip pat lėšų įsigyti brangioms priemonėms. Taip pat yra tikra, ne mėgėjiška apsauga, kuri labai brangi ir kurios rasti įmanoma tik juodojoje rinkoje turint ryšių ir pinigų, nes valdžia arba oligarchai ne tik „puola“, bet ir turi „gintis“, nes visa tai naudojama prieš juos pačius konkuruojančių firmų.

Blogiausioje padėtyje yra žmonės, priklausantys žemiausiai klasei, nes jie neturi nei ryšių, nei pinigų; sistema visa susitarusi, tad nėra į ką kreiptis pagalbos. Todėl tenka išeičių ieškoti pačiam, apsunkintomis sąlygomis. Tokioje padėtyje atsidūręs žmogus pirmiausiai ieško pagalbos pas kitus: teisėsaugoje, žmogaus teisių organizacijose. Tačiau jos neranda. Tada tirti pradeda pats, kol supranta kas vyksta ir kas už to stovi. Ir trečia stadija, kai pradeda ieškoti praktinių gynybos priemonių. Pagrindinė problema yra galimybė „įrodyti“ ir antra problema, ieškant gynybos technologijų, – reikia moksliškai ištyrinėti psichotronikos mechanizmus ir šias žinias panaudoti konstruojant ar įsigyjant gynybos sistemas. Vienas iš aktualių klausimų būna parametrų išmatavimas su įvairiais matuokliais, nes dažniai ir kitos savybės, tokios kaip žodynai, visose valstybėse yra didžiausia paslaptis.

Taigi į klausimą kas nori susidoroti atsakymas paprastas: valstybė, arba sistema, ir konkurentai visose gyvenimo srityse. Tave vergu paversti nori valdžia ir oligarchatas, kuriantis globalinio užvaldymo darbotvarkę, kurioje laisvų žmonių visuomenė – nefigūruoja. Suprantama, tai daroma lėtai, kad viskas atrodytų ne kaip perversmas, bet natūralus „gamtinis“ procesas, o tam reikia 15 metų, 20 metų ir pan.

Ezoterinė telepatija

Yra daug telepatijos rūšių, nors kai kurie žmonės ne visas jas laiko tikromis. Tos, kurios veikia yra netikros, o kurioms reikalingi specialūs gebėjimai ir juos turintys žmonės – retenybė, tikros. Tačiau, kadangi jos neįrodytos, tai nėra apie ką šnekėti…

Kita vertus, yra įrankis, kuris vertinamas pagal efektyvumą ir teikiamą naudą, tad visai nesvarbu kaip jis vadinamas – sukompromituotu pavadinimu ar ne. Rinktis pavadinimą-taikinį gal ir rizikinga, nes iš karto tapsi puolimo objektu, tačiau kas vertins pagal naudą, pagal galimybę geriau pamatyti žmogų, į primityvų aplojimą tikiuosi nekreips dėmesio.

Nežinau ar metodas naujas, ar ne, nes idėjos, nors ir nemoksliniu būdu, bet į galvą atėjo ne iš šaltinių ir autoritetų, o tiesiog gimė mintyse – iš nieko. Galbūt tą patį suprato ir daugybė kitų žmonių, bet vėlgi – čia ne kokios nors varžybos. Todėl aš šitų idėjų nesisavinu, bet ir neatiduodu kitiems. Rašau taip, kaip yra mano galvoje.

Vienas iš principų labai paprastas: tarkime, kad žmogų sudaro tam tikras elementų rinkinys, už kurio ribų neįmanoma išeiti. Žinodamas tą rinkinį, gali numatyti visas kiekvieno žmogaus galimybes. Tarkime simboliškai šis rinkinys atvaizduojamas kaip sistema iš 5 kvadratų. Kiekvieną akimirką gali realizuotis tik kokia nors viena galimybė, bet neišeinant už 5 galimybių ribos. Vadinasi „5“ yra visas žmogus. Tai matydamas – matai žmogų jo visumoje. Tačiau tam trūksta konkretumo, nes telepatija tai ne gebėjimas suvokti galimybes, bet tų galimybių realizacijas, arba faktus. Jeigu kvadratus pavadinsime numeriais ir padarysime prielaidą, kad realizuojamas tik vienas kvadratas vienu metu, tai galimybės bus 1-2-3-4-5 visos kartu, o faktas, pavyzdžiui, 3 arba viena aktualizacija. Nustatymas, kuri būsena yra kokiu nors duotu momentu, vadinamas telepatija. Tačiau žmogus gerai matomas ir žinant kokios įmanomos visos galimybės.

Pavyzdyje galimybių duota nedaug; o realus žmogus apima dešimtis tūkstančių. Tačiau visos jos sugrupuotos ir susietos, todėl išrinkimo darbas gerokai palengvintas. Galima pradėti nuo fizinio kūno anatomijos. Šiuo klausimu visi žmonės vienodi ir savo organais negali būti niekas daugiau. Taip pat vyksta vienodi procesai. Tad apie kiekvieną žmogų galima pasakyti daug dalykų, kurie yra universalūs. Energetiniai kūnai taip pat ne išimtis – žmogus negali pagal savo pageidavimą pasirinkti bet kokios sandaros, ji duota visiems vienoda, kaip kvadratų rinkinys. Vadinasi norint pamatyti, kas konkrečiu momentu vyksta, reikia mokėti pajausti faktą, t. y., išrinkti „vieną iš penkių“.

Šį principą žinantys žmonės yra geri spėjikai; nenuostabu, kad atrodo, jog jie gali matyti žmones kiaurai. Tai gali kiekvienas, nors būdingas nevienodas meistriškumo lygis, nes kartais būna svarbu ne tai, kad spėji ir atspėji, bet kaip sugebi matyti. Gebėjimas savo sąmonėje matyti kitą žmogų skirtingas visiems mentalistams, tačiau jis yra tobulinamas ir lavinamas.

Tad nuo kokių „kvadratų“ reikėtų pradėti? Mano naudojami terminai yra mano asmeniniai. Kitaip sakant, jie nėra „moksliniai“ ir nenaudojami jokioje teorijoje. Tai galima laikyti trūkumu, tačiau juk ne terminuose pažinimo esmė, bet principų supratime. Taigi kiekvienas žmogus turi rodomąją sąmonę, kurioje galima parodyti daug dalykų: kas yra, kas buvo, kas bus, kas turi būti, kas būtų buvę ir t. t. Toliau nemažiau svarbi yra kaupiamoji sąmonė, kur surinktos visos buvusios būsenos ir kurias galima vėl padaryti esančias dabar, arba kitaip sakant – atsiminti. Ir valdomoji sąmonė, kuri priima sprendimus, renkasi ir vykdo tam tikrą susikurtą planą.

Nesunku suprasti, kad svarbiausia rodomoji sąmonė, nes ji suriša visus duotus suvokimus erdvėje ir laike. Taip gaunamos dvi žmogaus dalys – sensoriumas bei kognityviumas, abu esantys rodomojoje sąmonėje.

Rodomoji sąmonė turi vidinę sandarą, kurią taip pat gerai žinoti, bet ji mentalizme nėra labai svarbi. Nebent būtų žmonių, gebančių pajausti kitą per šią vietą. Viskas prasideda nuo informacijos, patenkančios į šabloną, kuris atlieka filtravimo ir susiejimo darbą. Toliau, šis šablonas įgauna konkrečiam juslumui būdingas kokybes, kurios priklauso nuo to, per kokią vietą surenkama informacija. Kokybės gali būti garsų, vaizdų, minčių, vaizdinių ir pan. Bet rodomoji sąmonė pasirodo aukščiausioje pakopoje, vadinamoje suvokimu. Suvokti galima pasaulio daiktą, savo vaizdinį, mintį; vadinasi suvokimas yra galutinė instancija, ta vieta, kuri tapatinama su šviesiuoju žmogiškumu.

Ši žmogaus vieta labai svarbi, tad nenuostabu, kad yra norinčių ją pamatyti. Šis pamatymas vadinamas neteisėta telepatija. Tačiau, kadangi iki tikro telepato daugumai toli, tai ir nusikaltimą padaryti ne taip paprasta. Daug lengviau yra padaryti kitą nusikaltimą, t. y., iškraipyti tiesą, apie ką nors pasakyti tai, ko jo tikrovėje niekada nebuvo.

Tai yra gera pradžia. Bet prieš pradedant pirminius skenavimus reikia žinoti vieną svarbų principą. Jeigu skenuoja tik mentalistas, tai geriausia pradėti nuo aplinkos, nes nuo to kokia yra artimiausia ar tolimesnė aplinka, priklauso sąmonės turinys. Jeigu žmogus yra rodomojoje sąmonėje, tai jis mato arba pasaulio, arba savo minties dabar. Mintis dažniausiai būna susijusi su šiuo pasauliu, vadinasi norint žinoti kas mąstoma, reikia žinoti aplinką. Jeigu skenuojama ne rodomoji, bet kaupiamoji dalis, riekia žinoti buvusias aplinkas ir konkrečiai, su kuria iš rinkinio vieta susijusios mintys.

Su valdomąja sąmone – taip pat nėra daug problemų, bent jau galimybių lygmenyje. Žmogus turi būtinus ir nebūtinus poreikius, tad visi pagrindiniai planai susiję su kokiu nors iš jų. Pasirinkus vieną poreikių grupę, kiekviena jų išsišakoja į daugybę galimybių, priklausančių nuo žmogaus tipo. Pavyzdžiui, poreikiai susiję su bendravimu ir pramogomis. Kiekvienas žmogus šiais klausimais turi įpročius ir galima nesunkiai numanyti konkretų konkrečiam momentui planą. O šis įgyvendinamas valdomosios sąmonės, kuri naudojasi visomis kitomis sąmonės rūšimis kaip resursais.

Noriu dar kartą pakartoti principą, kad žmogų lengviausia pažinti pagal jo aplinką, nes kiekviena aplinka turi savo specifiką ir sėkmingas žmogus būna prie tos specifikos prisitaikęs. Prisitaikymas reiškia, kad susiformavusios struktūros prote, kaupiamojoje dalyje, o planai būna įdėti aplinkos, kurioje žmogus veikia. Jeigu ta aplinka yra organizacija, tai kiekvienas jos narys vykdo tos organizacijos strateginį planą. Vadinasi jį žinant galima žinoti jeigu ir ne visus kvadratus, tai bent dalį jų – tikrai.

Žmonių mintys būna įvairios: reprezentacinės, atsiminimų, planų. Kaip jos sąmonėje atsiranda suprasti nesunku. Per visą gyvenimą pasaulis po truputį rekonstruojamas asociatyvinėje hologramoje, kur jis įgyja tinkle esančio modelio formą. Mintis iš šio tinklo surenka kokią nors informaciją per reikalingus mazgus perleidžiant srovę ir tas mazgas aktualizuojamas į mintį. Šitaip laike išsidėstę žybsniai yra ne kas kita kaip minčių seka, kuri rodo su sensoriumu arba kognityviumu koreliuotas informacijas sąmonei. Mintis gali atrodyti labiau semantinė, o gali turėti ir vaizdinių pavidalą.

Reikia neužmiršti, kad mintys yra suskaidytos ir jas galima skaičiuoti. Tai reiškia, kad viena mintis turi stadijas – ji atsiranda, kelias sekundes išsilaiko sąmonėje ir išnyksta. Tada kyla kita mintis, kuri gali būti ankstesnės minties tąsa, o gali ir nebūti. Praėjusi mintis pereina į kaupiamąją sąmonę ir gali būti ištraukta čia tada, kai iš rodomosios sąmonės būna išnykusi. Tad kai su žmogumi dirbama telepatiškai, riekia atsikirti darbą su rodomąja ir kaupiamąja sąmone, nes jų specifika – skiriasi. Tačiau tai pajausti turi kiekvienas žmogus asmeniškai.

Ruošiantis užsiimti telepatija, nesvarbu kokia būtų jos rūšis, reikia paruošti savo sąmonėje vietą, kurią vadinu telepatiniu sensoriumu, t-sensoriumu. Jis turi būti integruota su jusliniu sensoriumu ir su kognityviumu, per kurį reiškiasi iš kitos realybės paimta informacija. Sensoriumai integruojami vertikaliai, tai yra juslinis žmogaus kontūras papildomas išplėstais laukais, į kuriuos turi būti perkelta telepatinė informacija. Taip pat būtina integruoti horizontaliai, nes į šiuos telepatinius sluoksnius turi būti perkelta informacija iš minčių pasaulio. Šitaip sukuriamas sintetinis atvaizdas, kuriame sumodeliuota informacija, ateinanti iš žmogaus vidinės dalies.

Skenuojant žmogų, reikia turėti viso pasaulio modelį, nors tai gali būti prieštaravimas, nes telepatas turi gauti informaciją savais telepatiniais kanalais. Modelis gali būti orientuotas į erdvinį surišimą, tačiau tai įprastas vaizdavimo būdas. Mažiau įprastas yra laikinis surišimas. Principas elementarus. Sąmonėje vienokiu ar kitokiu pavidalu aktualiai yra tik tai, kas yra dabar arba kas buvo anksčiau. Vadinasi visi procesai atsiremia į dabartį, kurią galima vaizduoti horizontalia tiese. Šis principas galioja ir žmogui, ir visai visatai. Tai simbolinis tapsmo, kitimo atsiremiančio į dabartį pavaizdavimas.

Skirtingi reiškiniai turi skirtingą praeitį. Pažymėję ją skale, žyminčia dešimtmečius, šimtmečius ir tūkstantmečius, gauname praeities atvaizdavimo priemonę. Pavyzdžiui, keturiasdešimt metų turinčio žmogaus skalė padalinta į keturias dalis, dvidešimt metų – į dvi ir t. t. Modeliuojant reiškinį, ypač kaupiamąją dalį, skenuojama aplink šią skalę surinkta informacija. Galima matuoti nebūtinai žmogų. Valstybės skalė apima kelis tūkstančius metų, o šios skalės visas turinys sukuriamas baigtinių žmonių gyvenimų atkarpų. Tačiau visi reiškiniai atsiremia į dabartį, kuri apriboja tai, kas vyksta ir po truputį slenka laiku tolyn, vystantis procesams, tęsiantis ir gęstant žmonių gyvenimams.

Į šitą dabarties tiesę atsiremiančios realybės sudaro hierarchiją. Yra visatos procesas, jos skalė į praeitį ilgiausia, visatoje tam tikroje vietoje atsiranda galaktika, galaktikoje susiformuoja planetų sistema ir konkrečiai mūsų planeta, atsiranda visa gyvybė arba biosfera, tada išsivysto žmogus, atsiranda žmonija, ji sukuria istoriją, civilizacijas, valstybes, o šiose savo gyvenimus gyvena konkretūs žmonės. Kiekviena dabartis apribota tame pačiame taške visiems esiniams, ji tapati yra visatai ir atskiram žmogui, nes visi prie šios tiesės stovi kaip prie starto linijos, kuri pamažu tolsta ir reikia šiek tiek pasislinkti į priekį nenorint likti praeityje.

Šioje sistemoje naudojamos dvi logikos: laiko evoliucijos logika, kai situacijas determinuoja praeities konfigūracijos; ir erdvės logika, kai mažesnis reiškinys yra įkomponuotas į didesnį ir šis jį lemia. Pavyzdžiui, žmogus priklauso nuo visatos, galaktikos, planetos klimato, biosferos, žmonijos, valstybės, visuomenės, artimiausių aplinkinių žmonių ir tik paskutinėje vietoje nuo savo laisvės. Vadinasi, skenuojant konkretų žmogų, reikia šią hierarchiją turėti omenyje, nes nuo jos priklauso ateities modelis, tai kas peržengia dabarties tiesę ir numato tuos procesus, kurie vyks ateityje. Kai kurie dalykai yra deterministiniai, priklausantys nuo dėsnių. Tokia yra visata, galaktika, planeta. Ir nuo pasirinkimų bei sprendimų. Tokie yra žmonės, jų grupės ir pavieniai individai.

Labai tolimoje perspektyvoje žmogus priklauso nuo to, kas vyks visatoje, tačiau pagal mokslinį modelį, šis procesas labai ilgas ir ateities skalė nusitęsia toli į ateitį. Tas pat yra su galaktika. Jau artimesnė perspektyva yra planetos klimato raida, kuri įtakoja žmogų tiek biologiškai, tiek socialiai.

Tada – socialiniai procesai, kurie paklūsta socialiniams dėsniams, pirmiausiai nuo gamybos faktorių, ekonomikos, kurie lemia pragyvenimo galimybes. Vertinant žmogaus perspektyvą, į viską galima atsižvelgti ir nustatyti, kad jeigu dabar yra 2015 metai ir žmogui 40 metų, tai praeitis yra sudaryta iš keturių dešimtmečių, o ateities perspektyva, jeigu numatoma, kad gyvens 75 metus, siekia iki 2050 metų ir sudaro skalę iš trijų su puse dalių. Kokia ši ateitis bus, priklauso ir nuo žmogaus valios, ir nuo aplinkos, kurioje jis gyvena.

Tačiau tuo gyvenimas neapsiriboja, nes skenavimas gali būti ir ezoterinis, išeinantis už šio gyvenimo ribų. Vadinasi dabarties tiesė ir dvi gyvenimo dalys, praeitis ir ateitis, savo kelionę suirus kūnui baigia šioje realybėje, tačiau siela persikelia į kitą pasaulį ir čia toliau ją tęsia. Kitaip sakant, atkarpa į praeitį yra daug ilgesnė už kelis dešimtmečius ir mirtimi nesibaigia ateities perspektyva. Paprasčiausiai pasibaigia „mišri“ būsena ir žmogus sugrįžta į savo gryną arba švarų pavidalą. Kadangi žmogus turi ribotą atmintį, o skenuotojas galimybes pamatyti abu pasaulius, nes tam reikia būti aukštesnio dvasinio lygmens būtybe, tai tikra ezoterinė telepatija – labai retas dalykas. Tačiau iš principo įmanomas ir toks skenavimas.

Ezoterinė telepatija – tai gebėjimas matyti žmogų kaip visumą, ne tik šiame pasaulyje, bet ir kituose, ne tik šiame gyvenime, bet ir visuose gyvenimuose. Norint savo dabartį pamatyti platesnėje perspektyvoje, reikia skales į praeitį ir ateitį pratęsti už fizinio gyvenimo ribų. Žmogus atėjo ne iš nieko ir nueina ne į nieką.