Mokslas – ne galutinis atsakymas

Pabandykime panagrinėti klausimą, kodėl mokslas atrodo toks efektyvus, o visa kita laikoma arba metafizinėmis spekuliacijomis, arba dar blogiau – pasakomis. Šis mokslo efektyvumas verčia jį sureikšminti, visas kitas teorijas paverčiant dėmesio nevertu pseudomokslu, kuris žmogaus gyvenime neturi jokios reikšmės. Taip yra dėl labai lengvai suprantamų priežasčių, kurias norint išsiaiškinti pirmiausiai reikia prisiminti, kokios yra sąveikos rūšys.

Sąveikos rūšių nėra daug ir jas suklasifikuoti labai paprasta. Pirmas tipas yra materialios sąveikos, kuriose vienas materialus kūnas veikia kitą materialų kūną ir dėl šios sąveikos atsiranda lengvai apčiuopiami materialūs pokyčiai. Antras kraštutinumas yra informacinės sąveikos, kai informacija veikia informaciją ir šios sąveikos dėka įvyksta įvairūs persitvarkymai: informacija tiriama, kaupiama, pritaikoma, papildoma tolesniais tyrimais ir t.t. Toks tipas atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, protas veikia protą arba informacijos laikmena kokio nors žmogaus sąmonę. Ir trečias tipas yra mišri sąveika, kaip materija paverčiama informacija arba informacija – materija technologijų pavidalu.

Nors šie laikai yra informacijos amžius, tačiau grynos žinios arba teorijos be praktinio pritaikymo nelaikomos vertingomis, nes gyvenama pasaulyje, kuriame pirmenybė teikiama arba materialioms sąveikoms, arba geriausiu atveju – mišrioms. Grynos informacinės sąveikos, žinojimas dėl žinojimo, laikomas beverčiu. Iš dalies tai gal ir tiesa, bet pavyzdžiui filosofinės teorijos dažnai tiesioginės naudos neduoda, tačiau jos vis tiek laikomos labai svarbiomis civilizacijai netiesiogiai. Kita vertus, paskutiniu metu labai aršiai propaguojamas scientizmas, viską kas už praktinio mokslo ir mokslinių faktų ribų, priskiriant bevertei ezoterikai. Pažiūrėkime kodėl taip yra.

Scientizmas atrodo nenuginčijamas todėl, kad ši ideologija pasirinko gudrią strategiją. Ši gudri strategija yra jo tariamo veiksmingumo pagrindas. Tačiau veiksmingas yra ne pats scientizmas, bet ta tikrovė, į kurią jis sutelkia dėmesį. Jeigu materialią tikrovę pavadintume arkliu arba vėju, tai mokslas būtų vežimas, kurį jis priverčiamas tempti arba burė, kurią stumia. Kadangi šiame procese viena materiali tikrovė veikia kitą materialią tikrovę ir visa tai vyksta sąmonės ribose, tai šios tikrovės atrodo „veiksmingos“. Jeigu į jas sutelktas teorinis protas, tai ir tos teorijos, kurios leidžia manipuliuoti šiomis jėgomis – atrodo „veiksmingos“.

Tuo tarpu dvasios kaip arklio nepasikinkysi, ji „netempia“, išskyrus kūną, šiame pasaulyje nėra materialių jos sąveikų. Todėl, net jeigu yra labai turininga vidinė fenomenologija, ir gerai išvystytos teorijos, ši sritis moksliškai laikoma neveiksminga, todėl iliuzine.

Pavyzdžiui, mokslas gali sukurti teoriją, kuri paaiškins nuo kokių sąveikų priklauso vėjo stumiamo laivo judėjimo savybės. Tam išskiriami veikiantys faktoriai: vėjo greitis, laivo hidrodinaminės savybės, masė, vandens pasipriešinimas, ir tada galima šias savybes įvairiai derinti ir netgi, matematizavus – kas būtų įvairiomis skirtingomis sąlygomis, tarkime kaip greitis ir kryptis priklauso nuo burės ploto arba pasukimo kampo. Visa tai atrodo labai praktiški ir apčiuopiami dalykai, kurių žinojimas teikia didelę naudą. Todėl tokios teorijos ir toks žinojimas paverčiamas žinojimo etalonu, ir kas jo neatitinka – netenka savo vertės.

Teorija, kurioje niekas nestumia ir netraukia, bet teigiama, kad vis tiek lemia likimus, pavyzdžiui, kosminės energijos – laikomos pajuokos objektu, jeigu tų energijų negalima išmatuoti jokiais prietaisais, apskaičiuoti formulėmis ir pritaikyti įrodomai praktikai. Visas žmogaus pasaulis nuskurdinamas iki materialaus empirinio pasaulio ir tiesioginės naudos.

Pasaulis lengviausiai skirstomas į tris dalis: objektyvi empirika, subjektyvi empirika ir transcendencija. Objektyvi empirika visada yra veikianti ir jos teorijos lengvai paverčiamos veiksmingomis; tiriama ir subjektyvi empirika, nes ji valdo kūną, savijautą, bet scientizmas ją dažniausiai traktuoja bihevioristiškai ir žiūri tik tai, kas reiškiasi išoriškai, elgesyje. Yra išorinis stimulas, juoda dėžė (psichika) ir išorinė reakcija. Visos kitos psichologijos dažniausiai nors ir laikomos „mokslu“ iš tikro yra filosofinės. Transcendencija scientizmo laikoma pasakų pasauliu, nes ji niekaip neveikia ir neįmanoma sukurti jokių veiksmingų jos teorijų. Laikoma, kad teorijas kurti įmanoma, bet kadangi jos neveiksmingos, tai jos priklauso metafizinių spekuliacijų sričiai.

Idealistinė filosofija remiasi ne veiksmingumu, bet žinojimu (mano supratimu), todėl jai tikrovė yra ir tai, kas neveikia materialiu veikimu. Taip yra todėl, kad tenkinamasi žiniomis apie šią peržengiančią objektyvią empiriką sritį. Taigi yra absoliuti tikrovė, iš jos kylanti subjektyvi tikrovė ir pati žemiausia empirinė tikrovė, kuri nors ir fiziškai veiksmingiausia, bet žinojimo prasme mažiausiai reikšminga, nes šios realybės pirmosios priežastys yra anapus jos, o šių priežasčių pažinimas – svarbiausias tikslas.

Galima sutikti, kad gyvenime yra daug praktinių klausimų, kuriuos būtina spręsti. Tačiau tokio pobūdžio klausimai, kurie atitinka materialias ir mišrias sąveikas, ne vieninteliai. Anksčiau informacija nevaidino tokio svarbaus vaidmens, bet dabar – ji yra pagrindinis faktorius. Ir nebūtinai tik tais atvejais, kurie nagrinėjami buko scientizmo, kuris nepripažįsta jokio anapus. Pirmą savo gyvenimo penktadalį visi žmonės mokosi, o ir vėliau mokymasis vaidina labai svarbų vaidmenį, o šis neatsiejamas nuo informacijos. Verslas veikia dinamiškame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje, kurį reikia pastoviai sekti (rinkos nuotaikas), o tai irgi yra informacija. Ir čia pasitarnauja taip pat ir teorijos, kurios kalba ne vien apie materialius dalykus, bet ir tas priemones, kurios skirtos tyrinėti pačią informaciją, kaip atsietos idealybės sritį.

Tai svarbu ne vien dėl nurodytos priežasties. Nes svarbu ne tik mokėti apskaičiuoti laivo greitį, bet taip pat ir žinoti kas yra pasaulis, kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė. Nuo to priklauso teisingas globalinės gyvenimo strategijos pasirinkimas. Reikalas taip pat ir tas, kad tai, kas svarbiausia šiame pasaulyje yra niekaip neapčiuopiama ir nematerialu. Vadinasi taip pat reikia metodų tirti nematerialiems pradams. Ir tai daroma ne tiek dėl materialaus veiksmingumo, kiek dėl žinojimo, kuris reikalingas tam, kad žmogus galėtų priimti teisingus sprendimus net tais atvejais, kai niekas netraukia ir nestumia.

Objektyviai įvertinant galimybes, mokslas krauna į transcendenciją empiriniame pasaulyje nustatytus dėsnius, o metafizika mąsto visumą ir bando nustatyti tą santyki, kuriuo transcendentinė realybė susijusi su empiriniu patyrimo fragmentu. Tie, kas apie žinojimą mąsto tik materialiai, šį fragmentą ir jo faktus laiko svarbiausiais. Kiti žiūri iš visiškai priešingos pusės, pradeda nuo visumos ir laiko, kad šioje visumoje galima surasti tai, kas žmogui svarbiausia. Tačiau bėda ta, kad ši sritis visiškai nemateriali, galima pasakyti ji yra racionali ir loginė, o samprotavimai dažnai paniekinamai vadinami išvedžiojimais, kurie yra arba nesąmonės, arba niekam nereikalingi ir neįdomūs. Tačiau, kad yra ne visai taip, manau, jau parodžiau.

Sprendžiant metafizinio idealizmo ir scientizmo statusą reikia nustatyti kas svarbiausia: veiksmingumas ar žinojimas. Ir kokia materialiai neveiksmingų pradų (akivaizdžiai) pažinimo reikšmė. Jau sakiau, kad svarbūs yra abu dalykai, o tai reiškia, kad negalima nuvertinti nei vieno iš jų. Veiksmingumo problema ta, kad sritis, apie kurią ji kalba yra tiesioginė, ribota, fragmentiška, už kurios nesimato visumos. Teorijos, kurios tik siekia visumos pažinimo, dažnai atrodo nepraktiškos, tačiau vis tiek netiesiogiai leidžia spręsti labai daug, materialių ir nematerialių klausimų.

Dėl šių priežasčių ir manau, kad mokslas – ne visada galutinis atsakymas.

Metafizinis žmogus

metafizinis žmogusNorint pamatyti, kas šioje tikrovėje yra žmogus, labiausiai trukdo kalba su savo pavadinimų sistema. Kuomet žiūrint į žmogų matoma tik ji, žmogus niekada neatsiveria kaip metafizinis. Ši taktika netgi dažnai naudojama metafizinio žmogaus pašiepimui, kai numojama: „yra tik kažkoks…., o įsivaizduoja….“. „Kažkoks“ reiškia koks nors pavadinimas.

Kas žmogus „yra“ egzistuoja dvejose vietose: kalboje ir tikrovėje. Viena jis yra ir veikia žodžiuose, o visai kas kita – realybėje. Panašus efektas gaunasi ir vadinant žmogų iš mokslinės kalbos perspektyvos: ji taip pat neparodo metafizinio žmogaus ir čia jis visada, paviršiuje arba potekstėje, suprantamas kaip „kažkoks…, o ….“. Ir kvailiausia būna, kai šiuos žodžius išgirsti ne iš kitų, bet ir pradedi kartoti pats sau, piešti kaip kokią nors kalbos tinklo garsų seką ar tokių sekų sistemą. Todėl norint pamatyti metafizinį save, reikia šį klaidingą žvilgsnį pašalinti iš savo suvokimo.

Tačiau norint perduoti informaciją, kalba būtina. Todėl ją reikia naudoti, bet naudoti kitaip, kad nebūtų savo ir kito žmogaus sąmonei primetamas kalbinis kalėjimas. Pavadinimas yra tarsi kalėjimo kamera, į kurią žmones nori uždaryti valdžia. Tad jeigu kalbos atsisakyti neišeina, tai reikia bent susikurti kuo daugiau naujų pavadinimų, kad jie būtų savi ir tokie, kokie turi būti. Uždarantys žodžiai yra blogi, o išlaisvinantys – geri. Tai yra pavadinimo vertinimo kriterijus. Toks, pavyzdžiui, yra posakis „metafizinis žmogus“: toks, koks jis yra iš tikrųjų, pačiame pasaulyje. Kalba žmogaus visiškai nepaleidžia, tačiau vis tiek jis matomas daugiau nei tik „kažkoks pavadinimas, o įsivaizduoja…“. Kalba turi būti ne kalėjimas, bet namai.

Aprašyta taktika naudojama pirmiausiai sureikšminimui, nes būti reikšmingu pavadinimu yra sunku, pasiekimas. Tad žmonių, kurie pasiekia reikšmingus pavadinimus – nedaug. Tačiau pastangos gali būti ir visiškai kitokios, priklausančios kitokiai plotmei, nes metafiziniu žmogumi taip pat būti sunku, dar sunkiau negu sureikšmintu pavadinimu. Bet yra ir vienas pliusas, nes buvimas kuo nors matomas iš dviejų pusių: kuo tave mato kiti ir kuo save matai pats. Kiti nori, kad būtum tik „kažkoks“ ir beveik niekada nežiūri į tavo metafiziką, o jeigu ir žiūri, tai šiame gyvenime labai didelė retenybė. Kita vertus, svarbu ir tai, ką matai pats – ar susitapatini su kitų matymu, ar kuri savo unikalų požiūrį. Tai labai gera galimybė, nes gali save išlaisvinti iš kitų primetamos kalbos kalėjimo.

Kas stipresnis, pavadinimas ar tavo sąmonė? Kiti tave nori matyti tik savo funkcija, priedėliu, bet su savimi juk gali būti tas, kas esi iš tikro, anapus bet kokių kalbos kliedesių.

Tačiau, kadangi noriu perduoti informaciją – turiu kliedėti, bet tikslas yra kliedėti kitaip. Reikia suprasti, kad kalba ne tikrovė, bet rodyklė, parodanti kokia kryptimi reikia žiūrėti. Kas sugeba iššifruoti šią kryptį, tas supranta, ką noriu pasakyti. Žodžių ar frazių mokytis nereikia, riekia išmokti matyti pačiam, savo sąmonėje.

Tad pradėkime: kas yra žmogus? ir kas yra metafizinis žmogus?

Žmogų įprasta apibrėžti kaip „gyvybės“ formą, bet tai suprantant iš „organinės“ pusės. Tačiau galima matyti ir kitaip, svarbiausia laikant ne organiką, bet sąmonę ir informaciją. Kas yra sąmoninga gyvybė? Tai gebėjimas aplinką paversti informacija ir tą informaciją sau atvaizduoti. Informacija yra tam tikra sąveika, kurioje atsiranda duomenys. Ta informacija yra kibernetinės sistemos dalis, kuri fragmentą paverčia įvertinimo, reikalingo valdymo sprendimui pagrindu. Kitaip sakant, gyvybė yra gebėjimas tikrovę paversti informacija ir tą informaciją panaudoti savo sprendimams. Tam ji turi būti susieta ir susumuota. Šis procesas vadinamas visiems įprastu žodžiu „ekranas“. Tai tik pavadinimas, kurio paskirtis būti išlaisvinimu iš stereotipinių vaizdinių. Tikrovėje metafizinis žmogus yra kažkas kita, bet norint šį kitoniškumą išreikšti, reikia naudoti po ranka turimus terminus.

Taigi sąmonė (siela) yra ekranas, kuriame susumuojama iš aplinkos surinkta informacija. Šį procesą galima laikyti pagrindiniu aukštesnio rango gyvybės atributu. Tai ne kokia nors organika, bet informacinis procesas, kuris gali vykti nebūtinai organiniame substrate.

Kas yra ekranas? Tai iš kelių sluoksnių sudarytas energetinis darinys, kuriame susijungia aktyvioji ir pasyvioji dalys. Aktyvioji dalis yra „induktorius“, perduodantis srautą ir pasyvioji – reprezentatorius, susumuojantis morfizmus (informacijos formas, pavyzdžiui, struktūrinius potencialus). Induktoriai sudaro kintantį laike šabloną, o reprezentatorius yra kokybių ir suvokimo sąmoninga perspektyva. Visa tai surišus į vieningą sistemą, gaunama struktūra, kurią kažkada vadinau a) sandara, kuriai būtinos traukiančios mikro-jėgos ir b) procesu, kuris yra informacijos apdorojimas, vykstantis jau aprašytu būdu. Ekranas pirmiausiai yra esaties pamatas ir jeigu darome prielaidą, kad tikrovė kaip esatis įmanoma ne tik žmoguje, tai galima manyti, kad įmanoma neišsenkanti ekranų įvairovė.

Žmogus yra viena iš tokių gyvybės formų, tačiau nebūtinai vienintelė, nes informacijos sumavimo procesai nebūtinai tik tokie, kokie vyksta žmoguje. Galima tarti net dar griežčiau: kiekvienas tikrovės lygis turi savo susietą sąmoningą perspektyvą ar tokių perspektyvų sistemą. Viena sistema yra žemės biosfera, tokia gali būti saulės biosfera ir pan.

Kodėl tai įmanoma? Todėl, kad gnostinė materija sutankėja tose pačiose vietose, kur ir fizinė materija, ir mišrios gyvybės formos atsiranda tokiose sumaišytose vietose.

Jeigu informacinis procesas atsiranda nesumaišytose terpėse, tai turime kitos dimensijos sąmoningas perspektyvas, kurios gyvena savo kosmosuose ir savo pasauliuose ir net neaišku ar jose informacinis procesas geba aprėpti mūsų pasaulio informaciją.

Apibendrinant, pagal sluoksnių sąveiką galima informacinius procesus skirstyti į tris tipus:

a) planetinė mišri sistema,

b) žvaigždinė mišri sistema, ir

c) gnostinė vienalytė sistema.

Tai reiškia, kad galimas materialus kūnas, plazminis kūnas ir bekūnė siela, kuri formuojasi nepriklausomai nuo materijos sankaupų. Pirminė siela visų žmonių yra bekūnė, tačiau šis gyvenimas visada yra mišrios būsenos, kuri vienalyte tampa tik pasibaigus gyvenimui. Po mirties sąmonės energomorfinė sistema pirmiausiai pereina prie vietinės informacinės sankaupos, kuri yra tarsi tarpinė stotis perėjimui į aukštesnį pasaulį. T. y., siela pirmiausiai atsiduria planetinėje gaudyklėje, tada keliauja į vietinės žvaigždės sistemos energomorfinę struktūrą.

Žmogų metaforiškai laikant tam tikru ekranu, kuris apibrėžiamas kaip pagrindinis gyvybės procesas, galima teigti, kad tai ne vienintelis įmanomas tipas. Yra skirtingų rūšių ekranai, negana to yra skirtingos įstrižainės ekranai, kurie priklauso skirtingo egzistencinio rango realybei. Žmogus yra beveik vienintelė „įrodyta“ įstrižainė. Tačiau apibendrinant, ekranas yra ir visa žemės gyvybės sfera, ir tokių samonių sfera išeina gerokai toliau už mūsų planetos ir saulės ribų. Čia taip pat galima atskirti kosmosus, tikrovę ir joje atsirandančias gyvybės formas.

Siekiant „pažinti“ pasaulį, pirmiausiai turimas galvoje įprastinis fizinis pasaulis, kuriame randame gyvybę, žmoniją, tautas, valstybes, geografiją, ekonomiką, politiką ir t.t. Tačiau jeigu norime pamatyti noosferą, tikrą sąmonių pasaulį ne per kūniškus ženklus, bet tiesiogiai, turime išmokti matyti pačią gnostinę braną. Ji, aišku, susijusi su fizine brana, tad šį vaizdinį, žemės rutulį galima naudoti kaip pagalbinį. Tačiau ant jo reikia projektuoti noosferą, kuri atsiranda sąmonių sluoksnyje. Galima matyti tokius pasaulis:

a) žemesnioji noosfera – kalba, techninės komunikacijos priemonės;

b) aukštesnioji noosfera – tiesioginės asociatyvinių hologramų telepatijos pasaulis;

c) metafizinė noosfera – vietinio dievo struktūra, kuris apima mūsų saulės sistemą.

Jeigu esi ne koks nors pavadinimas, bet ir metafizinis žmogus, gali pabendrauti ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su visa žmonijos sąmonės sfera, visuose išvardintuose lygiuose.