Mentalizmo darbo pagrindas

Apžvalga

Pirmoje dalyje mentalisto ir telepato darbo pagrindiniai principai buvo apibendrinti kaip psichožvalgyba ir valdymas. Psichožvalgyba turi atskleisti sąmonės turinį per stereotipines reakcijas, kurių sistemą turi kiekvienas žmogus. O žmogaus valdymas pagrįstas lingvistinių efektorių sistema, kuri tuo geresnė, kuo didesnis semantinio iškreipimo koeficientas. Pagrindiniai efektoriai yra žodžiai, nors šiam tikslui galima panaudoti ir vaizdus bei ženklus, pvz., karikatūras, šaržus ir t.t. Toks poveikis pagrįstas iliuzija, kuri yra manipuliavimo pamatas.

Psichožvalgyba ir valdymas naudojami informaciniuose karuose ir propagandoje, kurių tikslas su iliuzijų sistema užgrobti žmogaus sąmonę ir nukreipti ją norima linkme. Be to, šios priemonės naudojamos agentūrų operacijose ir įvairiuose „netiesioginiuose“ susidorojimuose.

Tam, kad poveikis būtų sėkmingas svarbiausia žinoti ir valdyti turinį, kuris patogiausiai išreiškiamas kalba. Kalba tuo pačiu metu ir ištraukia informaciją, ir atlieka efektoriaus vaidmenį. Šis turinys yra vidinis procesas, kurį sukuria tam tikra metastruktūra arba vidinis psichinis „karkasas“. Šį karkasą aš vadinu morfologine sąmonės teorija, kurią atskiruose įrašuose jau esu išdėstęs, bet čia noriu sujungti viską į vieną tekstą. Visa tai yra „mentalisto“ darbo pagrindas. Šiame darbe svarbiausia atskirti sandarą, elementus ir įvykius, kuriuos galima vadinti faktais.

Iš neuromokslo žinome, kad smegenys turi keturias pagrindines sritis, apimančias visas psichikos funkcijas: sensorinę, motorinę, kognityvinę ir limbinę. Sensorinė skirstoma į dalis pagal juslumo rūšį; kognityvinė turi atminties, mąstymo ir įsivaizdavimo psichines formas; motorinė skirstoma pagal judėjimo sekų tipą. Yra tarpiniai variantai, pvz., šnekėjimas (motorinis-kognityvinis-garsinis), rašymas (motorinis-kognityvinis-vaizdinis). Limbinė dalis susijusi su teigiamomis ir neigiamomis emocijomis.

Čia yra standartinė kognityvinė psichologija, tačiau viešuose tekstuose smulkiau aiškinti žmogų vengiama, kad būtų išsaugota paslaptis, ar bent kad ji būtų riboto prieinamumo. Tai daroma todėl, kad nenorima atiduoti per daug didelės manevro laisvės ir tam, kad žmogus būtų totaliai kontroliuojamas.

Bendra sistema

Pati bendriausia šios žmogaus dalies paskirtis yra aplinkos informacijos susiejimas vidiniuose gnostiniuose laukuose, kad žmogus galėtų joje išlikti. Šis susiejimas apima tris pakopas. Schemoje matome, kad visos šios pakopos apima dvi perspektyvas, kurias sąlygiškai vadinu „asmeniu“ ir „pasauliu“. Asmuo yra iš vidinės krypties išeinanti esatis, o pasaulis sąlygiškai laikomas išorine ir objektyvia tikrove. Ši sistema reikalinga bendram vaizdui, kad būtų glaustai sujungta visa filosofinė žmogaus ir tikrovės struktūra.

Absoliuto ar Pirminės tikrovės klausimai mentalistui dažniausiai neįdomūs ir telepatinis tyrimas susiduria tik su trečio lygmens redukcionistiniu pasauliu, kurį apima „asmuo“ ir „objektyvi realybė“, kuri aprėpia sąmoningą ir nesąmoningą introjekcijos dalį.

Taip pat šį principą galima panaudoti atvaizduojant horizontalų pjūvį. Čia matoma viskas, kas pateikta vertikaliame pjūvyje, tik be gelmės momento. Žmogus yra mažiausia dalis, vadinama antrine tikrove, apgaubta sąmoningo suvokimo sritimi, į kurią įeina „pasaulis“ ir žmogaus „vidus“. Ši introjekcija atsiranda išorinėje realybėje, kurią vadinu transcendencija. O visa realybė kaip introjekcijų sistema transcendencijoje yra įbūtinama Absoliuto, kurį kitaip dar galima vadinti šios realybės Šaltiniu.

Vidiniai gnostiniai laukai apgaubia visą introjekciją, tačiau arčiausiai būties gelmės yra siela kaip energomorfinis darinys, iš kurio atsiranda visos žmogaus aktyvumo rūšys. Tradiciškai aktyvumas reiškiasi kognityvinėje ir motorinėje smegenų žievėje. Nepaisant to, kad tai skirtingos funkcijos, jos kyla iš jau minėto vidinio šaltinio įsisupusio į pačią būties gelmę.

Vidinė struktūra

Visi psichiniai procesai susiję su energija. Energija reikalinga susiejant ir „asmenį“, ir „pasaulį“.

Pastaruoju atveju problemų jokių nekyla, nes energija gaunama iš išorės stimuliuojant receptorius. Per juos smegenys gauna informaciją ir reikalingą stimuliavimą. Tačiau su vidine dalimi situacija kitokia: nei kognityvinė, nei motorinė žievė receptorių neturi. Tad stimuliavimą bei informaciją turi gauti iš vidinių smegenų resursų. Tie resursai yra sensorinė žievė ir vidinė smegenų energija, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Šie laukai ir yra tai, kas vadinama siela, kuri „gamina“ energiją ir informaciją, kuri po to išsišakoja į kognityvinį ir motorinį aktyvumą.

Sielą galima vadinti energomorfine sistema, kuri veikia kaip žmogiško pasaulio psichinis „varikliukas“ ir kaip informacijos kūrimo gebėjimas. Informacija paverčiama formomis (morphe gr. – forma) ir perkeliama į mąstymą, vaizduotę, bei judesius.

Mentalisto darbas yra vertinti žmogaus vidines galimybes, kurias galima apibūdinti iš enerogmorfinės struktūros gaunamais gebėjimais. Iš išorinio elgesio, šnekos ir rašto galima nustatyti aktyvumo lygį, kuris priklauso nuo energetinės sielos dalies. Vertinant šią savybę, informacijos dalį galima atsieti ir palikti ją kitų aspektų vertinimui, tokių kaip mąstymas, vaizduotė ir prisiminimai.

Vidinės dalies pagrindiniai požymiai yra surinkimas, koreliacija ir stimuliavimas. Tad aišku, kad tam turi būti pritaikyta aktyvumo sistema. Mano teorija, aiškinanti surinkimą yra į atmintį įrašyta asociatyvinė holograma, kurios fragmentai jungiami į protinį smegenų aktyvumą. Gali būti įvairios hologramos, priklausomai nuo to, kokiam aktyvumui tarnauja. Viena holograma yra judėjimui, o kita mąstymui. Be asociatyvinės hologramos, dar turi būti morfiniai gebėjimai, kurie labiausiai reiškiasi vaizduotėje, kurioje kuriamos įvairios perdirbtos asociatyvinės hologramos formos.

Tad sielos elemente išsiskiria rinkimo ir jungimo bei formų deformacijų sistema, kuri gali keisti atvaizdų išvaizdos parametrus – dydį, proporcijas, spalvą. Šis sugebėjimas yra vaizduotės asociatyvinis aktyvumas, saugantis pasaulio atvaizdų parametrus, kuriuos gali panaudoti savo morfizmuose.

Visa ši sistema gali būti vadinama autonomine aktyvumo sistema (AAS), kuri yra asmens pamatas, apimantis ir laisvės, ir kūrybiškumo galimybes.

Dirbant psichožvalgybinį darbą, labai svarbu atkreipti dėmesį į ypatingą smegenų gebėjimą, kuris vadinama šnekėjimu. Kaip jau buvo nurodyta, jis apima visas smegenų galimybes: raumenų gerklėje valdymas yra motorinė dalis; turinys yra kognityvinio surinkimo rezultatas; o garsų seka, pasiekianti ausis yra garsinio juslumo supratimo sistema. Analogiškas sugebėjimas yra rašymas, tačiau jis šnekėjimui nusileidžia tuo, kad balso savybės gali perteikti daug daugiau nelingvistinės informacijos negu raštas. Aišku, kartais raštas taip pat pasitarnauja atliekant asmenybės profiliavimą.

Šnekos ir proto sąryšio galimybės tokios: protas didelis (be lobotomijų) ir šneka jam adekvati; protas didelis, bet šneka neparodo, nes sutrikdytos tam tikros tarpinės sistemos perėjimo iš proto į šneką; paskutinė galimybė – protas nedidelis, bet šneka savo išorinėmis charakteristikomis normali; mažas protas ir neįspūdinga šneka. Neturint technologinės telepatijos priemonių, tenka rinkti netiesioginę informaciją ir ją analizuoti. Pavyzdžiui, galima lyginti šneką su rašytiniais tekstais – būna taip, kad šneka nekokybiška, bet per rankas išeinantis protas rodo aukštą supratimo lygį.

Išorinė struktūra

Išorinė struktūra taip vadinama tik sąlygiškai, nes ji yra vidinės sistemos, kurią aš vadinu introjekcija, dalis. Tačiau ji yra išorinė pagal tai, kaip atrodo sąmonei, kuriai pasaulis yra objektyvi realybė.

Šis pasaulis yra paprastesnis už vidinius asociacijų tinklus ir vaizduotės formavimo galimybes, nes jam tereikia paruošti ir atskleisti juslinį pavidalą. Šį darbą atliekanti sensorinė sistema sudaryta iš šablono, kokybių ir suvokimo. Formavimo procesas prasideda nuo šablono sukūrimo, kuris pats yra gnostinė substancija, formuojanti informaciją ir perduodanti ją sąmoningam suvokimui.

Šablonas yra tekanti struktūra, nes iš išorės ateinanti informacija keičiasi milžinišku greičiu ir šabloną smegenims tenka visą laiką perrašinėti, kad atitiktų išorę. Tai yra sąmonės laiko struktūra. Perrašymas sudaro sąlygas atvaizduoti judėjimą ir kvantines transformacijas, kurios vadinamos kitimu. Visų pasaulio dalių transformacijų pagrindas yra šablono kitimas, kuris persiduoda kokybių ir suvokimo kitimui. Iš to galima spręsti, kad laikas yra subjektyvus, nes jis formuojamas šablono, atsirandančio vidiniuose gnostiniuose laukuose. Tai priklauso nuo to kiek iškreipta koreliacija tarp suvokimo ir šablono. Jeigu šablonas daro šuolį, pavyzdžiui, išimant arba suliejant, laiko suvokimas pakinta.

Be laiko suvokimo, žinoma yra ir erdvės suvokimas, nes vidinis ir išorinis pasaulis suvokiama kaip tam tikras psichinis arba realus kontinuumas. Kontinuumo atvaizdavimas taip pat yra iškarpytas, nes jame yra tik tai, kas sąveikauja su receptoriais, o visi kiti realybės sluoksniai yra nematomas arba „tamsusis“ pasaulis. Toks yra, pavyzdžiui, visas elektromagnetinis spektras, kurio suvokiama tik nedidelė dalis.

Išorės požiūriu, tekantis šablonas nėra pastovus, nes jis nuolat keičiasi priklausomai nuo stimuliavimo. Tačiau sielos požiūriu šis pasaulis yra nekeičiamas, todėl jį galima vadinti fiksatu. Jį iškraipyti galima tik su intervencinėmis priemonėmis, tokiomis kaip elektromagnetinis stimuliavimas, haliucinogenai ir t.t.

Taigi su šia trumpa santrauka galima apibendrinti, kaip veikia fiksatas pagal aukščiau išvardintus kriterijus: energija ateina iš išorinio receptorių stimuliavimo; informaciją surenka išoriniai ir vidiniai receptoriai; išorės vidaus koreliacija pagrįsta sužadinimo formomis ir informacijos analize jusliniuose anlizatoriuose, kurie veikia kaip struktūrinė atmintis, pritaikyta kurti pasaulio reprezentaciją.

Sujungimas

Vidinės ir išorinės struktūros blokai vaizdžiai sujungiami kaip paveikslėlyje, kuriame matome, kad tiek sensoriumas, tiek kognityviumas turi tą patį principą, tik autonominė aktyvumo sistema (AAS) daug sudėtingesnė. Joje šablonas yra priešpaskutinė sluoksnių dalis, į kurią projektuojami koreliacijos ir surinkimo iš asociatyvinių hologramų rezultatai. Šie apipavidalinami su kokybių sistema, kuri pasiskolinta iš jutimų (yra likutinis semantizuotas juslumas) ir galų gale perduodami į suvokimo sistemą: minčių laukai, vaizdiniai iš sensoriumo, atminties arba fantazijų.

Protas yra pasąmonė, o ta sąmoninga dalis, kuri duota sąmoningam suvokimui yra vadinama mąstymu, kuris atveria tik tai, kas duotu momentu yra aktualu.

Svarbiausia šio vaizdinio dalis yra sąmonė, kuri apjungia sensoriumo fiksatą ir asociatyvinį protą, kuris vadinamas laksatu. Sensoriumas pagrįstas struktūrine smegenų atmintimi, o visas protas – išmokstamas plius turi struktūrinės atminties komponentą. Šiame išmokime ir formuojamos stereotipizacijos, kurios svarbios mentalisto darbe. Kitur aš šį procesą esu aprašęs kaip pažinimo ratą, kuris vyksta tarp sensorinės ir kognityvinės žievės ir kaupia informaciją per pirmo kognityvinio šuolio mechanizmą, ir pritaiko praktikoje per antrą kognityvinį šuolį. Šis pritaikymas mintyje arba vaizdinyje yra ne kas kita kaip sensokognityvinės sintezės, kurios yra svarbiausi kognityvinės veiklos elementai.

Mentalisto darbas

Psichožvalgybai naudojama psichotroninė telepatija gali formuoti arba atskleisti sandarą ir psichinius įvykius, kuriuos galima laikyti psichiniais faktais. Šios galimybės atsirado įminus sąmonės fizikos paslaptis. Tai yra gnostinių laukų teorija, kuri parodo, kaip smegenyse atsiranda psichinė substancija, vadinama žmogumi.

Mentalisto darbas šiek tiek kitoks. Pirmiausiai jis naudoja sąmonės morfologinės sandaros teoriją, kuri parodo jos vidinę struktūrą ir sąveikas su aplinka arba savimi. Ši sąveika stereotipizuota ir valdo mąstymo ir elgesio charakterį, kurie yra labai robotizuoti. Robotizuoti net „intelektualai“, tik jų stereotipizacijos išreiškia kitokį turinį. Šiuo principu tikrų faktų nustatyti negalima, tik jų tikimybę. Arba jeigu vidinis turinys verbalizuotas, galima bandyti tikimybę padidinti. Tačiau to pilnai pakanka, nes visų žmonių mąstymas ir elgesys šabloniški, kaip refleksai. Žmogus net skatinamas apsibrėžti ir šią apsibrėžtą formą parodyti visiems per išorinę kalbą.

Faktas trunka kelias sekundes ir nueina į atmintį arba išnyksta. Likusi žmogaus dalis yra gerokai didesnis sąmonės laukas, stebintis mąstymo burbulo formų kitimą. Žmogus yra sąmonė, neturinti jokios formos ar kokybės ir išreiškiama tik per būties atributą. Tačiau ši būtis įstatyta į sudėtingą vidinio pasaulio struktūrą, kuri yra asociatyvinės hologramos ir įvairūs vaizduotės morfizmai.

Tiksliai žinoti mąstymo burbulo turinį mentalistas negali, jis tik iš sukauptos informacijos nustato tendenciją ir stereotipizacijas. O šios susiformuoja veikiamos vienarūšės standartinės aplinkos, arba pasaulio. Visi žmonės gyvena vienoje realybėje, kuri įdeda į protą vienodą turinį. Kita stereotipizacijos priežastis yra viena kalba, kurios struktūros yra šabloniškos ir invariantiškos visiems žmonėms. Todėl, kaip paaiškinau pirmame įraše, svarbu išmanyti kalbos psichologiją, nes ji vienas iš pagrindinių žvalgybinių zondų. Šias priemones papildžius padidintu pastabumu ir gebėjimu aprėpti kuo didesnį detalių skaičių ir jas susieti į visumą, sukuriamas mentalisto psichožvalgybos ir poveikio metodas.

Šitą sistemą galima panaudoti prieš agentūrą, pirmiausiai agentų ir informatorių išaiškinimui. Arba, jeigu psichotroniką valdanti operatyvinė grupė vykdo operaciją – kovai prieš psichotroninį terorizavimą.

Agento požymiai:

a) tembras sodrus, skardus, žemas ir nebanguojantis (nes su implantais nėra atpalaiduojamos balso stygos, dėl ko atsiranda duslus ir silpnas balsas);

b) šneka be pauzės, monologo atveju gali nesustodamas kalbėti kelias valandas;

c) kalbėjimo tempas pasakojant labai didelis ir jeigu reikia laisvai reguliuojamas nuo lėto iki labai greito;

d) turi informacijos, kurios neįmanoma gauti neturint specializuotų šaltinių, tokių kaip valstybės organizacijos duomenų bazės; tai informacija tiek apie kitus žmones, tiek apie žmogų, prieš kurį vykdoma agentūrinė operacija;

e) kalbant pastebimi psichožvalgybos požymiai;

f) elgesys pasitikintis savimi, mėgsta prisiimti lyderio vaidmenį ir valdyti kitus žmones;

g) veikia grupe, kuri yra agentūrinė „kuopelė“;

h) mėgsta tyčiotis ir turi sadisto bruožų.

Jeigu vykdoma psichotroninio susidorojimo operacija, mentalisto sistemą galima naudoti gynybai ir informacijos rinkimui. Informaciją surinkti nesunku, nes ji ateina iš griežtai organizuotų struktūrų, policijos, prokuratūros, teismo, spec. tarnybų. Tad galima laisvai surinkti informaciją apie vadovus, vykdytojus, sieti institucijas ir t.t. Pavyzdžiui, nustatant kaip švietimo sistema bendradarbiauja su kriminalinės žvalgybos įstaigomis ir taip toliau. Tai elementaru, nes visas tokias operacijas vykdo valstybės organizacija, kuri visa yra agentūrinė struktūra.

Puolimo metu bandoma sukelti baimės, kaltės arba gėdos jausmą ir taip kankinti žmogų, siekiant palaužti jo valią. Tam pasipriešinti galima su mentalisto analizės sistema, kurią reikia nukreipti ne į save (tai būna didžiausia klaida), bet į savo priešus. Priešų kėslai ir kėsinimasis atveria kelius, kurie leidžia veikti iš teisės ir teisėtumo pozicijų, net jeigu jėgų proporcijos nepalankios.

Ezoterinė telepatija

Yra daug telepatijos rūšių, nors kai kurie žmonės ne visas jas laiko tikromis. Tos, kurios veikia yra netikros, o kurioms reikalingi specialūs gebėjimai ir juos turintys žmonės – retenybė, tikros. Tačiau, kadangi jos neįrodytos, tai nėra apie ką šnekėti…

Kita vertus, yra įrankis, kuris vertinamas pagal efektyvumą ir teikiamą naudą, tad visai nesvarbu kaip jis vadinamas – sukompromituotu pavadinimu ar ne. Rinktis pavadinimą-taikinį gal ir rizikinga, nes iš karto tapsi puolimo objektu, tačiau kas vertins pagal naudą, pagal galimybę geriau pamatyti žmogų, į primityvų aplojimą tikiuosi nekreips dėmesio.

Nežinau ar metodas naujas, ar ne, nes idėjos, nors ir nemoksliniu būdu, bet į galvą atėjo ne iš šaltinių ir autoritetų, o tiesiog gimė mintyse – iš nieko. Galbūt tą patį suprato ir daugybė kitų žmonių, bet vėlgi – čia ne kokios nors varžybos. Todėl aš šitų idėjų nesisavinu, bet ir neatiduodu kitiems. Rašau taip, kaip yra mano galvoje.

Vienas iš principų labai paprastas: tarkime, kad žmogų sudaro tam tikras elementų rinkinys, už kurio ribų neįmanoma išeiti. Žinodamas tą rinkinį, gali numatyti visas kiekvieno žmogaus galimybes. Tarkime simboliškai šis rinkinys atvaizduojamas kaip sistema iš 5 kvadratų. Kiekvieną akimirką gali realizuotis tik kokia nors viena galimybė, bet neišeinant už 5 galimybių ribos. Vadinasi „5“ yra visas žmogus. Tai matydamas – matai žmogų jo visumoje. Tačiau tam trūksta konkretumo, nes telepatija tai ne gebėjimas suvokti galimybes, bet tų galimybių realizacijas, arba faktus. Jeigu kvadratus pavadinsime numeriais ir padarysime prielaidą, kad realizuojamas tik vienas kvadratas vienu metu, tai galimybės bus 1-2-3-4-5 visos kartu, o faktas, pavyzdžiui, 3 arba viena aktualizacija. Nustatymas, kuri būsena yra kokiu nors duotu momentu, vadinamas telepatija. Tačiau žmogus gerai matomas ir žinant kokios įmanomos visos galimybės.

Pavyzdyje galimybių duota nedaug; o realus žmogus apima dešimtis tūkstančių. Tačiau visos jos sugrupuotos ir susietos, todėl išrinkimo darbas gerokai palengvintas. Galima pradėti nuo fizinio kūno anatomijos. Šiuo klausimu visi žmonės vienodi ir savo organais negali būti niekas daugiau. Taip pat vyksta vienodi procesai. Tad apie kiekvieną žmogų galima pasakyti daug dalykų, kurie yra universalūs. Energetiniai kūnai taip pat ne išimtis – žmogus negali pagal savo pageidavimą pasirinkti bet kokios sandaros, ji duota visiems vienoda, kaip kvadratų rinkinys. Vadinasi norint pamatyti, kas konkrečiu momentu vyksta, reikia mokėti pajausti faktą, t. y., išrinkti „vieną iš penkių“.

Šį principą žinantys žmonės yra geri spėjikai; nenuostabu, kad atrodo, jog jie gali matyti žmones kiaurai. Tai gali kiekvienas, nors būdingas nevienodas meistriškumo lygis, nes kartais būna svarbu ne tai, kad spėji ir atspėji, bet kaip sugebi matyti. Gebėjimas savo sąmonėje matyti kitą žmogų skirtingas visiems mentalistams, tačiau jis yra tobulinamas ir lavinamas.

Tad nuo kokių „kvadratų“ reikėtų pradėti? Mano naudojami terminai yra mano asmeniniai. Kitaip sakant, jie nėra „moksliniai“ ir nenaudojami jokioje teorijoje. Tai galima laikyti trūkumu, tačiau juk ne terminuose pažinimo esmė, bet principų supratime. Taigi kiekvienas žmogus turi rodomąją sąmonę, kurioje galima parodyti daug dalykų: kas yra, kas buvo, kas bus, kas turi būti, kas būtų buvę ir t. t. Toliau nemažiau svarbi yra kaupiamoji sąmonė, kur surinktos visos buvusios būsenos ir kurias galima vėl padaryti esančias dabar, arba kitaip sakant – atsiminti. Ir valdomoji sąmonė, kuri priima sprendimus, renkasi ir vykdo tam tikrą susikurtą planą.

Nesunku suprasti, kad svarbiausia rodomoji sąmonė, nes ji suriša visus duotus suvokimus erdvėje ir laike. Taip gaunamos dvi žmogaus dalys – sensoriumas bei kognityviumas, abu esantys rodomojoje sąmonėje.

Rodomoji sąmonė turi vidinę sandarą, kurią taip pat gerai žinoti, bet ji mentalizme nėra labai svarbi. Nebent būtų žmonių, gebančių pajausti kitą per šią vietą. Viskas prasideda nuo informacijos, patenkančios į šabloną, kuris atlieka filtravimo ir susiejimo darbą. Toliau, šis šablonas įgauna konkrečiam juslumui būdingas kokybes, kurios priklauso nuo to, per kokią vietą surenkama informacija. Kokybės gali būti garsų, vaizdų, minčių, vaizdinių ir pan. Bet rodomoji sąmonė pasirodo aukščiausioje pakopoje, vadinamoje suvokimu. Suvokti galima pasaulio daiktą, savo vaizdinį, mintį; vadinasi suvokimas yra galutinė instancija, ta vieta, kuri tapatinama su šviesiuoju žmogiškumu.

Ši žmogaus vieta labai svarbi, tad nenuostabu, kad yra norinčių ją pamatyti. Šis pamatymas vadinamas neteisėta telepatija. Tačiau, kadangi iki tikro telepato daugumai toli, tai ir nusikaltimą padaryti ne taip paprasta. Daug lengviau yra padaryti kitą nusikaltimą, t. y., iškraipyti tiesą, apie ką nors pasakyti tai, ko jo tikrovėje niekada nebuvo.

Tai yra gera pradžia. Bet prieš pradedant pirminius skenavimus reikia žinoti vieną svarbų principą. Jeigu skenuoja tik mentalistas, tai geriausia pradėti nuo aplinkos, nes nuo to kokia yra artimiausia ar tolimesnė aplinka, priklauso sąmonės turinys. Jeigu žmogus yra rodomojoje sąmonėje, tai jis mato arba pasaulio, arba savo minties dabar. Mintis dažniausiai būna susijusi su šiuo pasauliu, vadinasi norint žinoti kas mąstoma, reikia žinoti aplinką. Jeigu skenuojama ne rodomoji, bet kaupiamoji dalis, riekia žinoti buvusias aplinkas ir konkrečiai, su kuria iš rinkinio vieta susijusios mintys.

Su valdomąja sąmone – taip pat nėra daug problemų, bent jau galimybių lygmenyje. Žmogus turi būtinus ir nebūtinus poreikius, tad visi pagrindiniai planai susiję su kokiu nors iš jų. Pasirinkus vieną poreikių grupę, kiekviena jų išsišakoja į daugybę galimybių, priklausančių nuo žmogaus tipo. Pavyzdžiui, poreikiai susiję su bendravimu ir pramogomis. Kiekvienas žmogus šiais klausimais turi įpročius ir galima nesunkiai numanyti konkretų konkrečiam momentui planą. O šis įgyvendinamas valdomosios sąmonės, kuri naudojasi visomis kitomis sąmonės rūšimis kaip resursais.

Noriu dar kartą pakartoti principą, kad žmogų lengviausia pažinti pagal jo aplinką, nes kiekviena aplinka turi savo specifiką ir sėkmingas žmogus būna prie tos specifikos prisitaikęs. Prisitaikymas reiškia, kad susiformavusios struktūros prote, kaupiamojoje dalyje, o planai būna įdėti aplinkos, kurioje žmogus veikia. Jeigu ta aplinka yra organizacija, tai kiekvienas jos narys vykdo tos organizacijos strateginį planą. Vadinasi jį žinant galima žinoti jeigu ir ne visus kvadratus, tai bent dalį jų – tikrai.

Žmonių mintys būna įvairios: reprezentacinės, atsiminimų, planų. Kaip jos sąmonėje atsiranda suprasti nesunku. Per visą gyvenimą pasaulis po truputį rekonstruojamas asociatyvinėje hologramoje, kur jis įgyja tinkle esančio modelio formą. Mintis iš šio tinklo surenka kokią nors informaciją per reikalingus mazgus perleidžiant srovę ir tas mazgas aktualizuojamas į mintį. Šitaip laike išsidėstę žybsniai yra ne kas kita kaip minčių seka, kuri rodo su sensoriumu arba kognityviumu koreliuotas informacijas sąmonei. Mintis gali atrodyti labiau semantinė, o gali turėti ir vaizdinių pavidalą.

Reikia neužmiršti, kad mintys yra suskaidytos ir jas galima skaičiuoti. Tai reiškia, kad viena mintis turi stadijas – ji atsiranda, kelias sekundes išsilaiko sąmonėje ir išnyksta. Tada kyla kita mintis, kuri gali būti ankstesnės minties tąsa, o gali ir nebūti. Praėjusi mintis pereina į kaupiamąją sąmonę ir gali būti ištraukta čia tada, kai iš rodomosios sąmonės būna išnykusi. Tad kai su žmogumi dirbama telepatiškai, riekia atsikirti darbą su rodomąja ir kaupiamąja sąmone, nes jų specifika – skiriasi. Tačiau tai pajausti turi kiekvienas žmogus asmeniškai.

Ruošiantis užsiimti telepatija, nesvarbu kokia būtų jos rūšis, reikia paruošti savo sąmonėje vietą, kurią vadinu telepatiniu sensoriumu, t-sensoriumu. Jis turi būti integruota su jusliniu sensoriumu ir su kognityviumu, per kurį reiškiasi iš kitos realybės paimta informacija. Sensoriumai integruojami vertikaliai, tai yra juslinis žmogaus kontūras papildomas išplėstais laukais, į kuriuos turi būti perkelta telepatinė informacija. Taip pat būtina integruoti horizontaliai, nes į šiuos telepatinius sluoksnius turi būti perkelta informacija iš minčių pasaulio. Šitaip sukuriamas sintetinis atvaizdas, kuriame sumodeliuota informacija, ateinanti iš žmogaus vidinės dalies.

Skenuojant žmogų, reikia turėti viso pasaulio modelį, nors tai gali būti prieštaravimas, nes telepatas turi gauti informaciją savais telepatiniais kanalais. Modelis gali būti orientuotas į erdvinį surišimą, tačiau tai įprastas vaizdavimo būdas. Mažiau įprastas yra laikinis surišimas. Principas elementarus. Sąmonėje vienokiu ar kitokiu pavidalu aktualiai yra tik tai, kas yra dabar arba kas buvo anksčiau. Vadinasi visi procesai atsiremia į dabartį, kurią galima vaizduoti horizontalia tiese. Šis principas galioja ir žmogui, ir visai visatai. Tai simbolinis tapsmo, kitimo atsiremiančio į dabartį pavaizdavimas.

Skirtingi reiškiniai turi skirtingą praeitį. Pažymėję ją skale, žyminčia dešimtmečius, šimtmečius ir tūkstantmečius, gauname praeities atvaizdavimo priemonę. Pavyzdžiui, keturiasdešimt metų turinčio žmogaus skalė padalinta į keturias dalis, dvidešimt metų – į dvi ir t. t. Modeliuojant reiškinį, ypač kaupiamąją dalį, skenuojama aplink šią skalę surinkta informacija. Galima matuoti nebūtinai žmogų. Valstybės skalė apima kelis tūkstančius metų, o šios skalės visas turinys sukuriamas baigtinių žmonių gyvenimų atkarpų. Tačiau visi reiškiniai atsiremia į dabartį, kuri apriboja tai, kas vyksta ir po truputį slenka laiku tolyn, vystantis procesams, tęsiantis ir gęstant žmonių gyvenimams.

Į šitą dabarties tiesę atsiremiančios realybės sudaro hierarchiją. Yra visatos procesas, jos skalė į praeitį ilgiausia, visatoje tam tikroje vietoje atsiranda galaktika, galaktikoje susiformuoja planetų sistema ir konkrečiai mūsų planeta, atsiranda visa gyvybė arba biosfera, tada išsivysto žmogus, atsiranda žmonija, ji sukuria istoriją, civilizacijas, valstybes, o šiose savo gyvenimus gyvena konkretūs žmonės. Kiekviena dabartis apribota tame pačiame taške visiems esiniams, ji tapati yra visatai ir atskiram žmogui, nes visi prie šios tiesės stovi kaip prie starto linijos, kuri pamažu tolsta ir reikia šiek tiek pasislinkti į priekį nenorint likti praeityje.

Šioje sistemoje naudojamos dvi logikos: laiko evoliucijos logika, kai situacijas determinuoja praeities konfigūracijos; ir erdvės logika, kai mažesnis reiškinys yra įkomponuotas į didesnį ir šis jį lemia. Pavyzdžiui, žmogus priklauso nuo visatos, galaktikos, planetos klimato, biosferos, žmonijos, valstybės, visuomenės, artimiausių aplinkinių žmonių ir tik paskutinėje vietoje nuo savo laisvės. Vadinasi, skenuojant konkretų žmogų, reikia šią hierarchiją turėti omenyje, nes nuo jos priklauso ateities modelis, tai kas peržengia dabarties tiesę ir numato tuos procesus, kurie vyks ateityje. Kai kurie dalykai yra deterministiniai, priklausantys nuo dėsnių. Tokia yra visata, galaktika, planeta. Ir nuo pasirinkimų bei sprendimų. Tokie yra žmonės, jų grupės ir pavieniai individai.

Labai tolimoje perspektyvoje žmogus priklauso nuo to, kas vyks visatoje, tačiau pagal mokslinį modelį, šis procesas labai ilgas ir ateities skalė nusitęsia toli į ateitį. Tas pat yra su galaktika. Jau artimesnė perspektyva yra planetos klimato raida, kuri įtakoja žmogų tiek biologiškai, tiek socialiai.

Tada – socialiniai procesai, kurie paklūsta socialiniams dėsniams, pirmiausiai nuo gamybos faktorių, ekonomikos, kurie lemia pragyvenimo galimybes. Vertinant žmogaus perspektyvą, į viską galima atsižvelgti ir nustatyti, kad jeigu dabar yra 2015 metai ir žmogui 40 metų, tai praeitis yra sudaryta iš keturių dešimtmečių, o ateities perspektyva, jeigu numatoma, kad gyvens 75 metus, siekia iki 2050 metų ir sudaro skalę iš trijų su puse dalių. Kokia ši ateitis bus, priklauso ir nuo žmogaus valios, ir nuo aplinkos, kurioje jis gyvena.

Tačiau tuo gyvenimas neapsiriboja, nes skenavimas gali būti ir ezoterinis, išeinantis už šio gyvenimo ribų. Vadinasi dabarties tiesė ir dvi gyvenimo dalys, praeitis ir ateitis, savo kelionę suirus kūnui baigia šioje realybėje, tačiau siela persikelia į kitą pasaulį ir čia toliau ją tęsia. Kitaip sakant, atkarpa į praeitį yra daug ilgesnė už kelis dešimtmečius ir mirtimi nesibaigia ateities perspektyva. Paprasčiausiai pasibaigia „mišri“ būsena ir žmogus sugrįžta į savo gryną arba švarų pavidalą. Kadangi žmogus turi ribotą atmintį, o skenuotojas galimybes pamatyti abu pasaulius, nes tam reikia būti aukštesnio dvasinio lygmens būtybe, tai tikra ezoterinė telepatija – labai retas dalykas. Tačiau iš principo įmanomas ir toks skenavimas.

Ezoterinė telepatija – tai gebėjimas matyti žmogų kaip visumą, ne tik šiame pasaulyje, bet ir kituose, ne tik šiame gyvenime, bet ir visuose gyvenimuose. Norint savo dabartį pamatyti platesnėje perspektyvoje, reikia skales į praeitį ir ateitį pratęsti už fizinio gyvenimo ribų. Žmogus atėjo ne iš nieko ir nueina ne į nieką.