Tag Archive: meditacija

Eksperimentai su sąmonės būsenomis

meditacijaProporcingam žmogaus vystymuisi reikia, kad jis tobulintų save ne tik išorine, bet ir vidine kryptimi. Pusiausvira ardoma pradedant nuo žodžių ir pavadinimų – „išorė“ vadinama pasauliu, o „vidus“ tik mintimis apie jį. Pasaulis yra savarankiška ir nepriklausoma realybė, o mintys – valdomas įrankis. Taip natūraliai susiklosto todėl, kad išorinė kryptis yra atvira, priimanti informaciją iš savarankiškos realybės, o vidinė – uždara, užtverta nuo tos aplinkos, kurioje atsiranda ir veikia. Taip yra todėl, kad išorinė kryptis turi recepcijos sistemą, o vidinės smegenys nesurištos su jokiais receptoriais, kuri rodytų dvasinę realybę. Tačiau aklumas pasauliui nereiškia, kad to pasaulio nėra. Iš tikro yra dvi kryptys ir du pasauliai, kurie turi vienodą statusą. Viename veikiame fiziniais, o kitame minčių kūnais. Fiziniai kūnai turi bendrą pasaulį, o mintys izoliuotos, bendra realybė uždaryta nuo vidinės akies.

Nenuostabu, kad minties pagrindiniu objektu tampa išoriniai objektai. Mintis dažniausiai būna ko nors išorinio arba savęs pačios imitacija, o tikras minčių substrato atvėrimas neįmanomas. Tai paaiškinama priežastimi, kurią jau nurodžiau – vidinė dalis yra uždara sistema, kuri neatveria jokios išorės išskyrus fizinį pasaulį. Vidinės išorės kosmosas – nematomas niekur, išskyrus mintį apie šį „gnostinį kosmosą“. Tačiau šis pasaulis neuždarytas visiems laikams, nes jį atverti bus ateityje įmanoma technologiškai. Vadinasi vidinis kosmosas „kosmosas“, minties ribose nebus uždarytas amžinai. Tai reiškia, kad ateityje galima tikėtis minčių pasaulio atvėrimo, kuris vadinsis mintirega, ir kuris bus toks įprastas kaip dabar matome vienas kito kūnus.

Technologija, aišku, ne viskas, nes tokia galimybė daug patrauklesnė būtų, jeigu ji būtų natūrali. Kad ir kokia ji bus, tam reikia ruošti sąmonę, kurti struktūras prote, kurios atspindėtų minčių regėjimo galimybę.  Tai galima daryti racionaliai ruošiant teorinį pagrindą, taip pat gali būti, kad yra papildomų būdų, tačiau tam reikalingi eksperimentai su meditacijomis. Meditacijos yra įvairios vidinio pasaulio treniravimo sistemos. Ar jos gali leisti pasiekti norimų rezultatų – nežinau. Kaip keičiasi psichikos struktūros veikiamos meditacijų, viešų tyrimų nėra daug. Tuo užsiima tik pavieniai, parapsichologija besidomintys tyrinėtojai.

(daugiau…)

Naujasis sąmoningumas

Savo apribotos sąmonės paslaptį pamatyti galima atlikus tokį minties eksperimentą: Įsivaizduokite iki horizonto nubrėžtą tiesią liniją su strėle gale. Tada šią tiesę padalinkite į atkarpas, kurios vienas metras lygus vienam žingsniui. Įsivaizduokite, kad visą šį atstumą esate nuėję ir suskaičiavę žingsnių skaičių iki horizonto. Tuomet šią tiesę verskite atgal į savo vidinę sąmonę, bet taip, kad liktų išsaugotas atstumas ir žingsnių skaičius. Pradėsite jausti kaip ji transformuojasi, nes ją iškreipia ribojančioji matrica. Metro atkarpos išnyksta, lieka tik neapibrėžtas žingsnių skaičius. Bet čia vėlgi pradedate jausti, kad ėjote vietoje, o raumenų jausmas ir nuovargis einant iki horizonto yra tik smegenų iliuzija. Nėra jokio atstumo ir erdvės, taip pat trukmės ir laiko. Šį suvokimą pabandykite pamedituoti ir suvokti, kad išorės ir vidaus atstumai tėra iliuzija, o taip pat ir mokslas, pagrįstas jų matavimu.

Einama vietoje; kad ir kiek energijos išnaudojama, nepajudama nė per milimetrą. Išorė nėra 10 000 žingsnių, o vidus tik skaičius 0,50, į kurį sutelpa 10 000 m. Tai vidinės žmogaus sąmonės iliuzijos. Negana to, tai dirbtinės iliuzijos, nes proporcijas galima pakeisti, kadangi iš prigimties jos kitokios nei įprastai žmogui rodomos. Jos kitokios todėl, kad žmonija yra užvaldyta ir žmogui neleidžiama turėti tikro realybės suvokimo.

Toks žmogus turi ribotą aprėpčių skaičių, todėl jam įmanomas tik labai primityvus sąmonės gyvenimas. Nei vienas kontaktuotojas nežino kiek iš viso įmanoma aprėpčių, tačiau galima nutuokti bent apie kelis jų išplėtimus.

(daugiau…)

Meditacijos paskirtis

Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu“; o netikrovės – minusu ir pavadinkime „vaizduote“. Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą, kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga“ laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.

Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas – pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė – tik protas į protą; fizinė – kūnas į pasaulį; ir mišri – jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas – įkūnijamas.

Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu“. Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduoti, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.

(daugiau…)