Eksperimentai su sąmonės būsenomis

meditacijaProporcingam žmogaus vystymuisi reikia, kad jis tobulintų save ne tik išorine, bet ir vidine kryptimi. Pusiausvira ardoma pradedant nuo žodžių ir pavadinimų – „išorė“ vadinama pasauliu, o „vidus“ tik mintimis apie jį. Pasaulis yra savarankiška ir nepriklausoma realybė, o mintys – valdomas įrankis. Taip natūraliai susiklosto todėl, kad išorinė kryptis yra atvira, priimanti informaciją iš savarankiškos realybės, o vidinė – uždara, užtverta nuo tos aplinkos, kurioje atsiranda ir veikia. Taip yra todėl, kad išorinė kryptis turi recepcijos sistemą, o vidinės smegenys nesurištos su jokiais receptoriais, kuri rodytų dvasinę realybę. Tačiau aklumas pasauliui nereiškia, kad to pasaulio nėra. Iš tikro yra dvi kryptys ir du pasauliai, kurie turi vienodą statusą. Viename veikiame fiziniais, o kitame minčių kūnais. Fiziniai kūnai turi bendrą pasaulį, o mintys izoliuotos, bendra realybė uždaryta nuo vidinės akies.

Nenuostabu, kad minties pagrindiniu objektu tampa išoriniai objektai. Mintis dažniausiai būna ko nors išorinio arba savęs pačios imitacija, o tikras minčių substrato atvėrimas neįmanomas. Tai paaiškinama priežastimi, kurią jau nurodžiau – vidinė dalis yra uždara sistema, kuri neatveria jokios išorės išskyrus fizinį pasaulį. Vidinės išorės kosmosas – nematomas niekur, išskyrus mintį apie šį „gnostinį kosmosą“. Tačiau šis pasaulis neuždarytas visiems laikams, nes jį atverti bus ateityje įmanoma technologiškai. Vadinasi vidinis kosmosas „kosmosas“, minties ribose nebus uždarytas amžinai. Tai reiškia, kad ateityje galima tikėtis minčių pasaulio atvėrimo, kuris vadinsis mintirega, ir kuris bus toks įprastas kaip dabar matome vienas kito kūnus.

Technologija, aišku, ne viskas, nes tokia galimybė daug patrauklesnė būtų, jeigu ji būtų natūrali. Kad ir kokia ji bus, tam reikia ruošti sąmonę, kurti struktūras prote, kurios atspindėtų minčių regėjimo galimybę.  Tai galima daryti racionaliai ruošiant teorinį pagrindą, taip pat gali būti, kad yra papildomų būdų, tačiau tam reikalingi eksperimentai su meditacijomis. Meditacijos yra įvairios vidinio pasaulio treniravimo sistemos. Ar jos gali leisti pasiekti norimų rezultatų – nežinau. Kaip keičiasi psichikos struktūros veikiamos meditacijų, viešų tyrimų nėra daug. Tuo užsiima tik pavieniai, parapsichologija besidomintys tyrinėtojai.

Mano meditacijos teorijos loginė schema tokia. Pirmiausiai sąmonė skirstoma į tris stambias dalis, pagal kurias yra meditacijos vietos:

a) priekinės sąmonės meditacija,

b) galinės sąmonės meditacija ir

c) centrinės dalies meditacija.

Priekinė sąmonė, tai priešais akis esantis pasaulis, kurį vadinu fiksatu, nes tai sustingęs vaizdas, kuris valios pastangomis valdomas gali būti tik minimaliai. Į šį pasaulį galima projektuoti turinį, galima formuoti įvairius požiūrius, bet pati jo forma fenomenologiškai yra stabili. Galinė sąmonė – tai mintys, vaizdiniai, atmintis, jausmai, kurie yra kontroliuojami ir valdomi, todėl vadinami laksatu. Šioje vietoje sąmonė gali laisvai piešti savo formas, kurias paima iš savo vidinių resursų. Centrinė sąmonės dalis yra kūnas, kuris turi sudėtingą struktūrą ir įsiterpęs tarp fiksato ir laksato, todėl turi tiek vieno, tiek kito elementų. Kokia visa kūno sandara psichikoje čia nerašysiu, nes tai paaiškinta mano tekstuose, kuriuose dėstau savo korporiumo teoriją.

Taip pat meditacija skirstoma pagal tipą:

a) substancijos meditacija (būsenos, formos) ir

b) informacijos meditacija.

Substancijos meditacija treniruoja sąmonės būsenų režimus. Yra standartinė būsena, kurioje žmogus būna daugiausiai. Ją žymime 1. Yra meditacijos, kuriose siekiame būsenų žemiau 1, taip pat yra tokios meditacijos, kurios siekia būsenų aukščiau 1. Ta centrinė būsena, kurioje žmogus praleidžia daugiausiai laiko meditacijose domina mažiausia. Jos tikslas yra pakitusi sąmonės būsena, kurią keisti galima žemėjimo ir kilimo kryptimi. Iš pradžių turi būti siekiama pažinti kuo tiksliau visą „substancijų“ skalę, ją tikslinti, daryti ryškesnę, o tada plėsti diapazoną į abi kryptis. Mano teorijoje sąmonė yra specialios substancijos, kuri vadinama egzistenciatu forma. Egzistenciatas įvairiai energetiškai įkrautas gali tapti skirtingų savybių substancijomis. Todėl eksperimentavimas su energijų valdymu ir vadinamas „substancijos“ meditacija. Jos tikslas ištyrinėti visus sąmonės „fazinius būvius“. Tai daroma energiją mažinant arba energiją didinant, taip pat ieškant visų įmanomų valdyti padalų būsenų skalėje. Tai įvaldžius, keičiasi sąmonės struktūra ir galimybės, todėl tokios treniruotės gali tapti įdomių eksperimentų objektu.

Yra informacijos meditacija, kuri skaido minties ir proto turinį. Ši meditacija susijusi su pažinimo funkcija ir jos tikslas ieškoti būdų gauti neįprastos informacijos paprastai nežinomais ir nenaudojamais kanalais. Tačiau reikia treniruoti ne pačią natūralią mintį ar daiktą-mintį, bet „žaisti“ su rinkiniais. Reikia paaiškinti šį terminą plačiau. Kuo skiriasi natūralus pasaulis nuo dirbtinio? Natūralus pasaulis visada sujungtas ir neišardomas. Dirbtinis pasaulis kuriamas iš rinkinių. Pirma pagaminami rinkinių elementai, tada tuos rinkinius galima jungti įvairiais įmanomais būdais, panašiai kaip lego konstruktorius. Pagal tai galima atpažinti, kur tikras daiktas, o kur dirbtinis. Natūralus pasaulis niekur neturi natūralių palaidų rinkinių, jis visada surinktas, o dirbtinis pirmiausiai pagaminamas kaip dalių sankaupa, o tada tos dalys sukonstruojamos. Pavyzdžiui, kalba ir mintis yra dirbtinės, nes jos išskaidomos į rinkinius. Šie rinkiniai yra kažkur giliai paslėpti smegenyse. Tai sudėliotas žodynas ir gramatika. Taip pat mintižodžiai ir minčių gramatika.

Informacijos meditacija manipuliuoja rinkiniais. Galima treniruotis su pačiu laisvu rinkiniu, siekiant jį geriau pažinti. Galima iš turimo rinkinio bandyti sudėlioti visus įmanomus pasaulius. Pavyzdžiui, paimi mažiausią įmanomą kalbos elementą ir didžiausią arba sudėlioji koks minimalus ir maksimalus sukonstruojamų pasaulių skaičius. Tačiau manipuliuoti galima ne tik jau turimais rinkiniais, bet patartina pamėginti kurti naujus rinkinius ir iš jų dėlioti naujus pasaulius, taip lavinant informacinį psichikos komponentą. Vien seni ir įprasti dalykai žmogaus nedomina, visada tikslas ieškoti ko nors naujo. Ieškoma naujų „substancijų“ arba naujų informacijų, taip pat žiūrima kaip tai paversti naujomis galimybėmis.

Tikrovės pažinimas yra dirbtinio rinkinio sukūrimas, kažko išardymas į tokį rinkinį. Žinojimas gali būti organinis, turintis formines charakteristikas ir technologinis, dėmesį sutelkiantis į rinkinių išskyrimą. Mano kažkada naudotas terminas „pirmykščiai rinkiniai“ reiškia tą potencialų „lego rinkinį“ į kurį galima išdalinti tikrovę pačiame fundamente. Šis klausimas yra vienas iš informacijos meditacijos klausimų.

Priešpaskutinė stotelė yra šių dviejų tipų sujungimas, kai vienu metu ir valdoma būsena ir dirbama su informacijos srautais. Pagrindinis tikslas yra patikrinti iš abiejų pusių kaip informacijos srautas valdo būseną ir kokią įtaką būsena daro informacijos srautui. Ryšys paprastai būna toks: įprastinė sąmonės būsena susijusi su įprastiniais informacijos srautais. Paaukštintos energijos būsena, sukelia paspartintas informacines operacijas, pažeminta sąmonės būsena – sulėtina informacijos apdorojimą. Tačiau gali būti įmanomos ir subtilesnės substancijų gradacijos, kai informacija apdorojama ypatingai efektyviai arba žeminant energiją galima gauti gelminės informacijos arba ji gali būti labai originaliai sujungta. Vienas toks pavyzdys yra sapnai. Pagrindinis visų šių eksperimentų tikslas – peržengti galimybių ribą, atrasti naujų, neįprastų, paranormalių suvokimų. Valdžia nesuinteresuota jokiomis žmogaus pakitusiomis būsenomis, norima kad jis visada būtų įsijungęs standartinius, vienetu žymimus režimus, tačiau jie jau seniai nėra jokie autoritetai tokiais klausimais.

Konkrečių treniruočių kol kas nepateikiu, manau pradžiai užtenka loginės schemos, kurią, tie kas nekantrauja, gali pabandyti užpildyti patys, pasirinkę tokias formas, kurios yra patogiausios.

Naujasis sąmoningumas

Savo apribotos sąmonės paslaptį pamatyti galima atlikus tokį minties eksperimentą: Įsivaizduokite iki horizonto nubrėžtą tiesią liniją su strėle gale. Tada šią tiesę padalinkite į atkarpas, kurios vienas metras lygus vienam žingsniui. Įsivaizduokite, kad visą šį atstumą esate nuėję ir suskaičiavę žingsnių skaičių iki horizonto. Tuomet šią tiesę verskite atgal į savo vidinę sąmonę, bet taip, kad liktų išsaugotas atstumas ir žingsnių skaičius. Pradėsite jausti kaip ji transformuojasi, nes ją iškreipia ribojančioji matrica. Metro atkarpos išnyksta, lieka tik neapibrėžtas žingsnių skaičius. Bet čia vėlgi pradedate jausti, kad ėjote vietoje, o raumenų jausmas ir nuovargis einant iki horizonto yra tik smegenų iliuzija. Nėra jokio atstumo ir erdvės, taip pat trukmės ir laiko. Šį suvokimą pabandykite pamedituoti ir suvokti, kad išorės ir vidaus atstumai tėra iliuzija, o taip pat ir mokslas, pagrįstas jų matavimu.

Einama vietoje; kad ir kiek energijos išnaudojama, nepajudama nė per milimetrą. Išorė nėra 10 000 žingsnių, o vidus tik skaičius 0,50, į kurį sutelpa 10 000 m. Tai vidinės žmogaus sąmonės iliuzijos. Negana to, tai dirbtinės iliuzijos, nes proporcijas galima pakeisti, kadangi iš prigimties jos kitokios nei įprastai žmogui rodomos. Jos kitokios todėl, kad žmonija yra užvaldyta ir žmogui neleidžiama turėti tikro realybės suvokimo.

Toks žmogus turi ribotą aprėpčių skaičių, todėl jam įmanomas tik labai primityvus sąmonės gyvenimas. Nei vienas kontaktuotojas nežino kiek iš viso įmanoma aprėpčių, tačiau galima nutuokti bent apie kelis jų išplėtimus.

Pirmiausiai reikia apibrėžti, kas yra aprėptis. Tai yra suvokimo forma, kaip pavyzdžiui, erdvės ir laiko suvokimas. Žmogui tai yra pagrindinės išorės aprėptys. Tačiau jos yra tik lokalinės, arba vietinės ir pagrįstos difference principu, kuris nurodo į skirtumą tarp gretimų būsenų: jos nesutampa ir išsidėsto kaip trajektorija ir atitinkamai kažkiek užtrunka. Norint suvokti erdvės aprėptį, galima susieti ją su tokiu pavyzdžiu: įsivaizduokime, kad esame vienmatėje erdvėje; toje erdvėje yra du taškai, A ir B; judėjimas nuo vieno prie kito – užtrunka, nes būsenos išsidėsto viena po kitos ir jos yra „lėtos“. Bet tarkime, kad judėjimas vyksta neužtrukdamas, tai yra, akimirksniu. Vadinasi nėra tarp būsenų jokio skirtumo, taškai A ir B sujungti tiese ir visi taškai aprėpiami vienu metu. Tai yra belaikė būsena, kuri neturi difference (skirtumo). Jeigu prie belaikės būsenos pridėtume beerdvė būseną, kai suvokimas visuose taškuose yra vienu metu, tai aprėptis susitraukia į vieną tašką. Nėra ne tik laiko, bet ir erdvės. Vadinasi sąmonė neatskirta nuo savo būsenų ir žinojimo, vadinasi yra visažinė. Nereikalingas joks pažinimas ir mokslas.

Žmogus turi lokalias aprėptis ir jų pagrindas yra difference. Aukštesnis suvokimas difference pašalina, bet lokalumas išlieka. Tad reikalingos dar aukštesnės, globalinės aprėptys, kurios liečia visumą visos tikrovės atžvilgiu.

Čia yra du pavyzdžiai, kuriais galima iliustruoti skirtumą tarp aukštesnio ir žemesnio sąmoningumo. Filme „Rain man“, apie savantą matematiką, viską suvokiantį per skaičius, yra toks epizodas: „lietaus žmogaus“ brolis ant žemės išberia degtukus ir savantas akimirksniu sujungia visą pažirusią degtukų dėžutę ir pasako kiek jų guli ant žemės. Tai yra skaičių matematinio suvokimo pagrindas, kurį turi dauguma matematikos genijų. Šis suvokimas yra aukštesnioji matematinė aprėptis. Jos esmė tokia: iš visumos ir dalių santykių pašalinamas minėtas difference ir skirtumas tarp dalių ir visumos išnyksta, viskas suvokiama kaip vienis. Tai yra, dalys ir visuma nemąstomos atskirai, jos sutampa, todėl visada galima pasakyti dalių skaičių vienu aprėpimu, nesvarbu kiek tų dalių būtų, net ir milijonas suvokiamas be skirtumo. Kadangi šitaip mąstant viskas virsta skaičiais, pasidaro labai lengva skaičiuoti, praktiškai skaičiuojama viskas, tai vyksta savaime.

Dabar įsivaizduokime, kad šis dalių ir visumos aprėpimas be skirtumo, perkeliamas į visą tikrovę ir ypač pritaikomas sąmonėms. Visos individualios sąmonės suvokiamos kaip vienos, bendros sąmonės profiliai, bet tarp dalių ir visumos, kaip skaičiuje, nėra skirtumo. Toks suvokimas automatiškai tampa telepatiniu. Tada šią aprėptį papildome beerdve ir belaike globaline aprėptimi ir sukuriame super-aprėptį, kuri yra visada, visur, viskas tą pačią akimirką. Ši sąmonės būsena nėra atskirta nuo nei vieno tikrovės taško, nes tai reikštų difference įvedimą, o tai reiškia – nėra atskirta nuo jokio žinojimo ir yra „aiškiareginti“ ir visažinė.

Nėra skirtumo tarp čia ir ten, tarp dabar ir tada, tarp esu ir nesu, tarp žinau ir nežinau. Tai yra dieviškos aprėpties aprašymas ribotomis žmogiškos kalbos sąvokomis. Judant link dieviškumo, siekiama į savo suvokimą įvesti kuo daugiau tokių savybių, kad sąmonė priartėtų prie dieviškos sąmonės. Tam pirmiausiai reikia meditacijomis siekti pašalinti difference iš dviejų pagrindinių žmogaus aprėpčių, laiko ir erdvės. Tada dalis matyti kaip visumą, neprarandant iš suvokimo nei vienos atskiros dalies, šį sugebėjimą paverčiant kiekybiniu matymu. Tada bandant sieti į visumą sąmones, kuriant bendra-mąstymą ir bendra-sąmonę, kurioje yra visos sąmonės vienu metu. Ir paskutinis žingsnis – lokalių aprėpčių pavertimas globalinėmis aprėptimis, kurios susiejamos su visa tikrove. Erdvė, laikas, individuali sąmonė tampa tik bendresnės, globalios būsenos vienas iš ribinių atvejų. Išmokus šitaip medituoti, pradedama artėti prie aukštesnio žmogiškumo ir naujos sąmonės. Ši būsena koreliuoja su dabar-sąmone, erdviškai aprėpiamo suvokimo vienyje.

Jeigu tai įmanoma kaip globali aprėptis, tai tik kaip susiliejimas su aukštesniu sluoksniu, aukštesne brana, kuri turi visiškai kitokią realybės struktūrą ir visai kitokius parametrus, kurioje kitoks pažinimas, sutampantis su visažinyste. Tai yra augimas, kuris vyksta ne sluoksnio viduje, ne fizinėje branoje, bet išilgai sluoksnių struktūros, per juos peršokant kaip per kopėčių pakopas. Augant sąmonei, nereiškia, kad išnyksta visi skirtumai ir visos aprėptys globalinės. Kiekviena brana turi savo skirtingas aprėptis, ir jos yra visiškai kitokios, įprastiniam žmogui nesuprantamos suvokimo formos, kurios net gali turėti savo unikalias difference sistemas, kurios pritaikytos tam pasauliui, kurioje egzistuoja esybė kaip esatis. Tokio augimo šio gyvenimo rėmuose siekti nebūtina, juo labiau, kad tai ilgas ir sunkus kelias, be to, jį eiti reikia pradėti nuo pradžių, pradedant žengti pirmus žingsnius.

Įprastinis žmogus net šioje branoje nežino savo tikrų sugebėjimų, nes yra atskirtas nuo savo tikros prigimties, tikrojo žmogiškumo. Kaip gauti bent akimirką žvilgtelėti į savo tikrąjį žmogiškumą, parodžiau pradžioje. Viskas prasideda ne nuo aprėpčių, bet nuo proporcijų, perdėliojimo. Tikros žmogaus proporcijos yra metrais ne 0, 50 m – 2 m – 10 000 m (vaizduotė-kūnas-pasaulis), bet 15 000 m – 2 m – 10 000 m, kai verčiant tiesę 2 m – 10 000 m pasaulyje į save, ji ne tik „nesi‘warp‘ina“, nesutrumpėja, bet net lieka laisvos vietos.

Ši „vaizduotės“, arba laksato, vieta yra tas tikras pasaulis, kuriame turi gyventi žmogus. Maža to, bendra-pasaulis yra ne kūnai, bet mąstymas, vadinasi savo prigimtimi žmogus mažų mažiausiai yra ketvirtos dimensijos būtybė, kas reiškia, kad telepatija žmogui turi būti natūralus sugebėjimas ir kad įdėjus daug darbo, jam pasiekiamas pakilimas (ascension).

Meditacijos paskirtis

Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu“; o netikrovės – minusu ir pavadinkime „vaizduote“. Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą, kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga“ laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.

Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas – pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė – tik protas į protą; fizinė – kūnas į pasaulį; ir mišri – jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas – įkūnijamas.

Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu“. Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduoti, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.

Bendrauti, kontaktuoti galima kūnas į kūną, nes fizinė realybė yra kaip vidinė erdvę turinti talpą, kurios viduje patalpinti visi žmonės, o vaizduotės tariama tokios talpos kaip atskiro bendrapasaulio neturi. Tačiau neaišku kodėl taip turėtų būti. Gnostinė substancija nebūtinai turi būti uždara savo pirmine egzistencija, nors iš vidaus gali taip atrodyti. Gali atrodyti, kad kaip turinys ji tik perdirba pliusinę tikrovę ir sugražina į ją rezultatą, bet savo substrato prasme visai gali būti, kad ji yra toks pats kosmosas, tik jis nesąmoningas, nes neorientuotas į vidinę išorę. Jis orientuotas į fizinį pasaulį ir yra tik kaip į jį nukreiptas intencionalumas.

Aš laikau, kad gnostinė substancija turi savo kosmosą, kuriame atsiranda laikini vaizduotės burbulai. Jie nesusieti atrodo tik iš pažiūros, nes jų kitokia funkcija, šis burbulas turi aptarnauti kitą realybę, bet fundamentaliai turi ir savo energijos mainų srautus. Ši signalinė sistema gali būti neišsivysčiusi, bet ji gali būti ir dirbtinai izoliuota, neleidžiant realizuoti pavyzdžiui, telepatijos sugebėjimo. Šis kanalas užblokuotas norint žmogų susilpninti, apriboti. Tačiau išimtiniais atvejais šis kosmosas irgi atsidaro ir žmogus gali išeiti į kitą erdvę, arba kitą dimensija. Tai atsitinka įvykus vadinamajam „pakilimui“. Pakilimas yra aukštesnės, ketvirtos dimensijos atsivėrimas, kuris leidžia bendrauti žmonėms tiesiogiai, sąmonė į sąmonę.

Sąmonės realybę galima laikyti pirmine, nes ji yra pirmesnė ir aukštesnė. Kai sprogsta iš Šaltinio atsiradęs fizinis kvantas, ši gnostinė terpė jau egzistuoja ir yra atskiras, savaip suorganizuotas kosmosas. Fizinė realybė suteikia šiam kosmosui papildomą, žemesnę dimensiją. Po sprogimo prasideda difuzija arba substancijų susimaišymas, fizinė energija pradeda šioje vietoje, šiame kosmose užgožti dvasinę ir dvasiniai pasauliai jame egzistuoja kaip daugiau ar mažiau izoliuoti gnostiniai burbulai. Kadangi jie sudaryti iš gnostiniuose laukuose esančių kvantų, tai jie natūraliai, per lauką visi tarpusavyje surišti. Tačiau jų funkcija ne realizuoti šį surištumą, bet kurti turinį fiziniam pasauliui. Todėl ir atrodo, kad difuzinio mišinio fizinė realybė yra tikras pasaulis, pliusas, o gnostinė realybė yra netikras pasaulis, minusas.

Gyvenimas mintyse iš tikro nėra joks bėgimas nuo tikro pasaulio. Tik reikia tas mintis tinkamai pertvarkyti. Šis pertvarkymas atliekamas per meditaciją, kurios tikslas pašalinti iš minčių fizinio pasaulio formas ir pasiekti patį gilųjį minčių substratą ir susilieti su visuma per gnostinę brana. Tokio susiliejimo aukščiausia būsena yra vadinama Nirvana. Bet mano manymu, to tikslas ne individualumo naikinimas, bet gelminio vaizduotės ir minčių lygio pasiekimas, kad būtų galima užmegzti tiesioginį ryšį su kita sąmone, atverti tokių sąmonių kosmosą. Taip pat susilieti su aukštesnėmis esybėmis, kurios egzistuoja atskirtos nuo fizinio kosmoso.

Šį tikslą pasiekti nėra lengva, nes tiesą sakant, minčių intencionalumas ir formiškumas yra natūralus pagal jų pirminę funkciją ir paskirtį. Minties paskirtis yra tarnauti šiam pasauliui. Dažnai tai net laikoma prievole ir nusisukimas nuo fizinio pasaulio laikomas klystkeliu, vertingų galimybių sunaikinimu, neatrandant nieko dar vertingesnio kitame kosmose. Su tuo galima sutikti, natūrali visgi yra mišri difuzinė būsena. Bėda tik ta, kad ji labai apribota ir varginanti. Gelbėja tik suvokimas, kad tokia būsena yra laikina. Tačiau kitiems žmonėms per sunkus net toks laikinas gyvenimas, todėl jie renkasi kitą kryptį, ir save vadina dvasiniais žmonėmis.

Buvo filosofų, kurie tai vadino rūšies išsigimimu, jos keliu į niekur. Jie ragino griauti tokią ideologiją ir nevilioti žmonių į klaidos kelią. Aukštino fizinį pasaulį ir fizinį kūną. Tačiau tai aukštinimas to, kas jau ir taip iš anksto pasmerkta. Galbūt nepasmerktas tik nuolatinio tapsmo ir perdavimo procesas, kurį reikia visais būdais saugoti, kad jis nenutrūktų. Tai yra primityvus pasaulio supratimas ir primityvus įsivaizdavimas, kuris mato realybę ne tokią, kokia ji yra iš tikro. Tai yra, nemato, kad gnostinė „minusinė“ realybė yra toks pats kosmosas, ir kad egzistencija prasitęsia jame.

Egzistuoja net kitadimensinė civilizacija, kurioje tokie pagrindiniai perėjimai vyksta kaip ritualas – gaunama, arba pasirenkama, tam tikra misija ir grįžus teikiama ataskaita. Bet tai momentai, kurie kupini didelės paslapties žvelgiant iš mišrios egzistencijos perspektyvos. Neintegravus savo aukštesnės sąmonės, tokią realybę pamatyti ir suvokti labai sunku, nes tam pirmiausiai trukdo dirbtinis žmogaus apribojimas, kuris laiko žmogaus sąmonę neregio būsenoje. Todėl primityvūs fiziniai faktai – neįmanomi, nes tai transcendentinis pasaulis ir čia reikia ieškoti transcendentinių faktų.

Transcendentiniai faktai pasiekiami per savidiscipliną, sąmonės ir proto kontrolę, intencionalumo funkcijos apribojimą mąstyme, kuris leidžia pasiekti gelmę, užčiuopti slaptas kosmines gijas, savo vidinėje realybėje, kuri turi savo aukštesnįjį bendrapasaulį. Tam yra sukurta pačių įvairiausių technikų, kurių čia nevardinsiu, galbūt pabandysiu kituose įrašuose. O čia tebuvo tik trumpas įvadas į problemą, kuris turėjo sugriauti naivų įsitikinimą, kad pliusinė tikrovė yra viskas, o minusinė niekas, ir kad šis iškreiptas vertinimas parodo tikras žmogaus galimybes.

Bet fantazijos aišku yra funkcija, kuri perdirba šią tikrovę. Norint pasiekti vidinę transcendenciją, reikia įlįsti giliau į fantazijos substratą, apeinant primityvų jos funkcionalumą ir suardytą intencionalumą.

laksatas