Šviesos arka

Du žmonių tipai

Manau, natūraliai žmonės gyvenime išsidiferencijuoja į dvi kategorijas:

  • vieni nori tiesiog gyventi;
  • kiti nori įminti gyvenimo paslaptį.

Pirmoji kategorija nori kad jiems netrukdytu antroji, o antroji to paties laukia iš pirmosios.

Ką turi daryti tie, kas nori prisidėti prie problemos sprendimo? Pirmiausiai ieškoti būdų kaip išplėsti savo galimybes. Tokias galimybes aš vadinu holoplastine sąmone, nes su įprastinėmis galimybėmis problema neišsprendžiama. Pagrindinis kelias – išplėstas į vidinę kryptį mokslas.

Racionalumas yra visos formos, kurios tinka anapusinių vietinių realybių įtraukimui į suvokimą kokybinėmis/kiekybinėmis formomis. Bet nustačiau tokį trūkumą, kad šis vyksmas dažniausiai apsiriboja ekrano dėmenų ištraukimu ir permetimu jais pagrįstų struktūrų anapus ekranų.

Būties matrica ir pažinimo galimybės

Savo schemoje apačioje principą nubraižiau naudodamas Feynmano diagramos imitaciją. Čia vaizduojama, kad randantis visatai, susiformuoja superkvantas, kuris žemėjant energijoms skyla į atšakas ir iš šių atšakų susidaro skirtingi sluoksniai. Vienas sluoksnis yra būtis, vidurinis yra gnostinis/sielų, apatinis materijos. Visas žmogaus pasaulis yra Lu sluoksnyje [luksorinų laukas], apatiniai pasauliai yra transcendencijos, tačiau juose vyksta tikras veikimas, o suvokimui jis pateikiamas tik kaip suformuota informacija, per informacinius kanalus į viršų. Trečias ovalas yra visos Pradžios wishful thinking teorijos, tokios kaip Dievas, Absoliutas, Šaltinis, Aukščiausioji Būtybė ir panašios, kurios paimtos iš Lu sluoksnyje suformuotų iliuzijų.

Protinga sąveika tik tarp Lu ir Materijos, kai eksperimentiškai bandoma įtikrovinti jos struktūras ir įtraukti į viršutinį suvokimą pilnu variantu, kurį vadinu holoplastiniu. Nepadarius šio pažinimo darbo, siekti kažkokių Pradžių, sutapatinant jas su iliuzinėmis jausminėmis būsenomis Lu lygyje yra energijos eikvojimas, nepasiekiamam dalykui. Visą gyvenimą pragyventi tik būsenose, be veiksmo ir racionalumo negeras pasirinkimas.

Deja aukštesnėse energijose – nėra žmogaus, gali būti kitokios, neišsiskaidžiusios sankaupos, kur viskas yra viena, bet neišsiskyręs nei kūnas, nei sąmonė, nei siela.

Schemoje naudojami burbulai ir ekranai, akivaizdu, ne tikrovė, o projekcija – iš tikro visas modelis turi būti Lu burbule, o už šio burbulo neapibrėžtumas. Mes net negalime įrodyti ar kūno atvaizdas sąmonėje turi anapusinį atitikmenį ar tai tik matricos suprojektuota forma. Bet tokiu atveju irgi anapus Lu burbulo projektuotume matricą, nors ši idėja iš tikro yra burbulo viduje.

tikrove

Taigi vienintelis sprendimas: per veiksmą materijoje pakilti iki būties (Lu) ir pabandyti ją „pajudinti“. Judindami pažinsime savybes ir geriau suprasime kaip šis suvokimas atsiranda, tada galėsime judėti ne per horizontalius, bet per vertikalius sluoksnius, jeigu bus nustatyta, kad jie yra.

„Aš“ ir Dievo iliuzija

Būties matricos prigimties klausimas labai subtilus ir jis taip paprastai neatsakomas, todėl, kad mąstoma ir atsakinėjama iš vidaus apie išorinę realybę, kuri tiesiogiai neprieinama. Viskas pažįstama per vidinį Aš, per subjektą.

Kas tas Aš yra? Tai pirmas asmuo, veiksmo subjektas/pagrindas. Kokia mano šio subjekto/pagrindo teorija aš daug kur paaiškinau, ir visą laiką akcentuoju, kad mano aiškinimas pateikia viską tik taip, kaip atrodo iš vidaus.

Kas yra Aš? Tai būsena, suvokimas, kuris įformina iš asmens programų ateinančią informaciją. Ta vieta, kur ši informacija įsiformina į suvokimą, egzistenciją yra kondensuotų medžiagų būsena, kurioje informacijos srautas paverčiamas į kokybinį turinį, kaip savo būties suvokimą. Tai fenomenologinis patirties aprašas.

Jeigu bandytume konstruoti fizikos metodu, turime kondensuotą (sutankėjusią) makroskopinę materijos būseną, kuri, kadangi kvantai turi tam tikras savybes ir simetrijas, virsta egzistenciatu. Tai yra būsena, kuriai būdinga savivoka ir kuri yra Aš pagrindas. Ši būsena gali surinkti įvairias informacijos konstrukcijas, pavyzdžiui, lingvistines ir šioje konstrukcijoje yra lingvistinė ženklinė garsinė forma „AŠ“, kuri tampa šio surinkimo taško pagrindu, ir tuo subjektu, kuris gali surinkti ir iš savęs sugeneruoti veiksmą.

butis

Šiame viduje gali surinkti/įsivaizduoti, bet kokią konstrukciją, bet kokį suvokimą, kalbos rėmuose. Yra konstrukcija Dievas, ir šiame surinkimo taške, vyksta įvairios vidinio surinkimo injekcijos/projekcijos į išorę, kuri nepatiriama ir niekaip neišreiškiama.

Suprantu ir tai, koks būna pagrindinis kontrargumentas – kad mano „teorija“ taip pat yra tokios konstrukcijų injekcijos/projekcijos. Aš, subjektas, pamatas yra tam tikra substancijos būsena, kuri kažkokiu būdu įgauna nenulinę fenomenologiją, t. y., būtį. Man tai tėra save suvokianti plėvelė, kuri neturi jokio centrinio vaidmens, plaukioja begaliniame okeane, kuris turi nulinę fenomenologiją ir niekaip neišreiškiamas. Sakoma – tai Dievas. Bet čia žaidimas kalbinėmis formomis. Kas atsitinka, kai šį beformį okeaną pavadinu auftat. :Arba Šliogeris vadina Niekiu. Lengva suprasti kiek daug šiame žaidime yra kalbos iliuzijos.

Man dėsnis yra viskas, kas turi nulinę fenomenologiją, iš šios srities kyla nenulinės fenomenologijos sritis.

Paradokso savimonė

Pakartosiu dar kartą, savo interpretaciją, kaip paradoksas suvokia savo paradoksalumą ir paskui peršoka prie absoliutaus pagrindo, kuris laikomas išsprendžia problemą.

Yra tam tikra kapsulė sujungta su lingvizmų, logizmų ir psichizmų kaupyklomis. Lingvizmai duoda semantinį konstruktą, logizmai duoda logiką, psichizmai – tikrumą, absoliutumą, teisingumą.

Iš kaupyklų įvyksta „injekcija“ į kapsulę, susiformuoja paradokso būtis. Tada daroma projekcija į tą sritį, kuri turi nulinę fenomenologiją ir pagal lingvizmą-logizmą tai interpretuojama kaip „absoliutas“. Tai vyksta iš apibrėžto vidaus, į neapibrėžtą išorę. Nulinė fenomenologija reiškia niekis, vienetinė fenomenologija – būtis.

Tada šiai projekcijai į neapibrėžtybę suteikiamas tikrumo psichizmas, kuris turi įvairias formas: tikėjimas, žinojimas, „regėjimas“, meilė ir t.t. Tačiau iš tikro visas žmogus lieka savo kapsulėje, apibrėžtame raudoname kvadrate ir amžino, niekaip neišsprendžiamo paradokso būsenoje. Nes nulinė fenomenologija niekaip tikromis formomis išreikšta negali būti, nes paprasčiausiai neturi formų.

Formos yra būties realybė. Todėl kai kurie filosofai ir aiškina, kad anapus nepasiekiamas, o visi siūlomi variantai – iliuzija ir saviapgaulė.

Toks atsakymas įmanomas. Jis netgi būdingas. Tačiau čia dar ne viskas ką noriu pasakyti. Visi kažkodėl galvoja, kad būtis, suvokimas, egzistenciatas, sąmonė yra labai geras dalykas, tai aukščiausia forma. Bet tarkime, kad yra kontekstų kuriuose situacija yra priešinga. Egzistenciatas – ne gėris, ne aukščiausia būsena, bet blogis, liga, žemiausia būsena, o nesuvokimas, nulinė fenomenologija, niekis yra aukštesnės realybės.

Kaip tada pagal žemiausią tikrovės būseną, sąmonę galėtume savo lingvizmais, logizmais ir psichizmais, bandyti apibrėžti aukščiausią tikrovės šaltinį. Žmogus yra to šaltinio antitezė, kuri kaip liga, patologija, vėžys, tik sukelia kančią ir skausmą.

Iš vidaus – nežinome kaip yra, todėl užuot grožėjusis savimi, geriau būtų pažvelgti realybei į veidą. Mus ne sukūrė, bet mumis užsikrėtė kaip vėžiu.

Kas yra „būtis“ iš išorės?

Mano principas gali būti dar labiau išplėstas. Tik kad nekliūtų žodžiai, savo terminą „auftat“ pakeisiu į „substancija“, nes iš tikro nėra skirtumo.

Šis principas aiškina, kad pirmapradis žmogus yra anapus sąmoningo žmogaus; sąmonėje žmogus mato tik savo atvaizdus. Bet veiksmas, sąveika vyksta tikrame pasaulyje: kūnas yra substancija, pasaulis yra substancija ir tarp jų įvyksta anapusinė sąveika, kuri į sąmonę ateina tik kaip informacija.

Taigi iš vienos pusės žmogus gyvena savo sąmonės iliuzijoje, būtyje, o veikia tikrame pasaulyje, substancijoje. Būtis kuria teoriją ir leidžiasi žemyn į substanciją, ją aiškindama moksliškai/filosofiškai; o veiksmas daro eksperimentus pirminėje tikrovėje ir bando pakilti iki būties lygio. Pirmiausiai ištiriamas fizinis substancijos pasaulis, tada veiksmas pakyla iki sielos, ir galiausiai iki būties, kai eksperimentiškai tampa įmanoma judinti pačią būtį [pagal mane luksorinų lauką]. Taip įvyksta anapusybės materializavimas ir susitikimas/susijungimas, kurio metu atskleidžiama būties paslaptis.

Ši pirminė aplink žmogų ir žmoguje esanti substancija nėra absoliutas, ir todėl po informacijos surinkimo, kuris įforminamas į fiksatą, mes turime ne Dievą, bet materialų pasaulį. Tas pats principas – kitose vietose ir kitose kryptyse.

Ar tai gerai, ar ne nežinau. Ką tai duoda žmogui – irgi. Gal iliuzija geriau, bet norisi Tiesos.
Dabar visur kur substancija, galima įrašyti ir auftat. Šį žodį naudoju todėl, kad jis man kartojamas per „potyrius“, aš jo nesugalvojau – todėl jis asmeninis.

Nenoriu nieko niekam primesti, tai tik dėl išsamesnio galimybių „žemėlapio“.

Šis žemėlapis rodo, kad iš anapus kalba ne kokia nors būtybė, bet pats žmogus, nes jis ten yra savo esmine dalimi. Informacijos įforminimas tėra paviršiaus plėvelė.

Pradžia laike ir erdvėje

Pradžia istorijoje ir pačioje tikrovėje – įdomus klausimas, bet tuo pačiu ir gana paprastas.

Artėjimas prie pradžios tikrovėje, pats – nelaikiškas, tačiau įmanomas metodų, idėjų perėmimas, o kryptis nuo atskirties prie susivienijimo.

Imant istorinę pradžią, laiko tiesėje visada judama nuo pradžios. Tai gali būti evoliucija, deevoliucija ir visiškas trūkis. Judant laike visada tikslas ne atsigręžimas atgal, nes tada kreivė nekyla į viršų, link vienio, bet judėjimas proveržio kryptimi, pagal vertikalią nelaikinės tikrovės skalę.

Tai apibendrinu tokiu neįmantriu brėžinuku. Manau jis gali būti standartiniu šablonu, klasifikacijoms ir skirstymams. Kreivės šuolis į viršų reiškia proveržius.

istorija

Tai, ką pateikiau yra optimistinis variantas. Kitas variantas yra realistinis. Savo skyrelyje paaiškinau, kad žmonijos organizaciją skirstau į uždaras zonas ir atviras zonas. Toks principas [nubraižytas] naudojamas uždarose zonose, o atvirose įtakos zonose palaikoma stagnacija. Tai daroma tam, kad visus pažangos vaisius būtų galima susirinkti sau ir tada panaudoti atvirų zonų kontrolei. Tai blogas variantas.

Natūralioje tvarkoje žmogus natūraliai gyvena ir natūraliai miršta. Dirbtinėje tvarkoje natūralų ciklą įmanoma uždaryti į technologinės savivalės pasaulį. Jeigu ši savivalė pažymėta minuso ženklu, tai sukelia ir potencialiai sukels žmonijai dideles kančias. Todėl šis procesas – atskleidimas – būtinas, nes taip galima neutralizuoti bent dalį negatyvių padarinių.

Uždarų zonų planuose – žmonijos uždarymas į totalinės kontrolės gniaužtus, ir tai galima neutralizuoti tik paskleidus atvirose zonose konkurencingą žinių lygį. Tada gal būt įmanoma nubraižytą grafiką ištraukti iš negatyvumo įtakos ir neleisti nusiristi prie katastrofos slenksčio.

Aš viešinu daug atvirų tekstų, ir to logika kaip tik šitokia. Žinojimą būtina ištraukti iš šios planetos uždarų zonų. Aš tai darau kaip susidūręs su tokiomis technologijomis, kurios yra singuliarumo pradžia.

Kuo svarbus vertinimas

Suprantu, kad kaip integruotai sąmonei, gal ir nėra jokio skirtumo, nes savarankiškų pasirinkimų daryti vis tiek neįmanoma.

Kita vertus, pasižiūrėjęs supaprastintai, įvertinsi „gerai“ – žinosi ką daryti, kad būtų dar geriau; įvertinsi „blogai“ – žinosi ką daryti, kad nebūtų dar blogiau ir ką daryti, kad būtų geriau.

Turi suprasti, kad realiame paprastame gyvenime, jeigu įvertinsi neteisingai, gali pats save sužlugdyti ir gausi „sugrįžti“ pagreitintu variantu.

Vertinama dėl savęs, kad galėtum teisingai pasirinkti, o ne tam, kad kažką nuskriaustum.

Matau, kad dauguma žiūri „kas bus žmogui, kurį vertini kai įvertinsi“, o aš „kas bus man, jeigu įvertinsiu teisingai arba klaidingai“. Šis gyvenimas tikrai nėra bevertis tiek, kad iš viso saugotis nieko nėra prasmės.

Taigi atsakymas: įvertinę gauname kryptį, kuria turime judėti, nes prie absoliuto judama ne tiesiu taikymu, stovint viename taške, bet vingiuotai judant ant planetos paviršiaus, kūnu. Jeigu prarandi šeimininko teises į savo kūną, turi vidinį skilimą ir budos būseną visą gyvenimą sėdinčio po medžiu [fantazijose] ir fizinę katorgą [realiame gyvenime].

Šitaip išvengiama amor fati pamokoje per kančią.

Žmogaus branduolys

Suvokimo mechanizmo klausimas yra centrinis filosofijoje ir moksle, nes jis susijęs su žmogaus branduoliu – pagrindine jo savybe ir pagrindiniu sugebėjimu, kuris apibūdinamas kaip galia susieti artimiausios aplinkos informaciją ir pritaikyti ją savo veikloje. Šis klausimas ilgą laiką buvo sprendžiamas tik filosofiniais metodais ir turi įvairias formas, tokias kaip sielos prigimtis, sąmonės esmė, patyrimo ir pažinimo klausimai ir pan. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais prasidėjo naujas judėjimas, kurio tikslas – sukurti sąmonės fiziką. Kaip tai galima padaryti jau esu aiškinęs kitur. Čia noriu pratęsti kai kurių gilesnių suvokimo mechanizmo aspektų analizę.

Mano intelektualinė kelionė prasidėjo nuo paprastų klausimų: sąmonė yra būsena ar substancija? Jeigu ji būtų būsena, tai ji būtų laikina, nes nėra amžinų būsenų, kadangi kažkas ją turi palaikyti, o tam reikia energijos. Jeigu substancija – tai amžina, nes pagal apibrėžimą ji yra pati sau pakankama ir amžinas egzistavimas neprieštarauja jos esmei. Šis klausimas yra sudėtingas, todėl atsakyti į jį nelengva. Galiu pasidalinti tik naujausia interpretacija, kuri ateityje gali keistis.

Kūnas yra substancijos išvestinė forma, todėl yra substancijos būsena, kuri laikina ir išsiskaido į pamatinę substancijos formą. Tai yra jį laikome substancija, bet ne pirminėje būsenoje. Siela irgi yra substancija, bet tam tikra išvestine, ne pirmaprade forma, todėl ji skaidosi ir pereina į žemesnius lygmenis. Siela substancija, bet ne pirminė. Kas yra suvokimas? Tai yra būsena, kuri atsiranda luksorinų kondensate, įgaunanti jame integruotą ir neintegruotą formą. Integruota forma yra savotiška „kristalizacija“, šį žodį naudojant kaip vidinės tvarkos ir simetrijų sinonimą, ir dezintegracija yra „amorfizacija“, kaip šios tvarkos iširimas. Šie procesai vyksta luksorinų lauke, bet priklauso nuo tų energijos būsenų, kurios gaunamos iš sielos, kuri atsiranda gnostinėje branoje, t. y., tokioje, kuri susijusi su pažinimu, apibrėžiamu kaip aplinkos informacijos susiejimas.

Iš viso šios idėjos konteksto seka tokia išvada, kad suvokimas yra ne tiek gyvo organizmo sugebėjimas, kiek aplinkos resursas, prie kurio organizuota sistema gali prisijungti. Kai įvyksta šis proveržis, ta fizikinė sistema virsta suvokiančios gyvybės forma. Šis resursas yra luksorinų laukas, kuris pasklidęs tam tikroje žvaigždės gyvybės zonoje. Kiek ir kaip jis susijęs su pačia žvaigžde, spręsti nesiryžtu, bet faktas, kad apie gyvybę žinome tik žvaigždės „gyvybės zonoje“.

Suvokimo integracija yra sielos būsena, sielos ekranų forma, kai ji suvokia savo ir aplinkos „egzistenciją“. Ši integracija yra informacijos, kuri atkeliauja iš fizinės ir gnostinės branos, aktualizacija, turinti kokybinių suvokinių formą, kurie vadinami bendru terminu „realinas“. Realinas tai tam tikras kondensatas, tam tikra „skysta fazė“, kuri suvokimo kapsulėje, šviesos arkoje simuliuoja arba imituoja pirmines tikroves. Realinas yra išorinis ir vidinis, pirmas ateinantis iš fizinės branos, o antras iš gnostinės. Realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną būtybę nuo kitos ir lemia tarp jų sąveiką. Visos būtybės egzistuoja pirmine forma fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jų sąveika įtarpinama išorinio ir vidinio realino, kuris sudaro objektyvumo pertvarą.

Yra ir aukštesnė struktūra, kuri formuoja tam tikrą kolektyvinį logos, kuris yra kažkas panašaus į „laiko dvasią“. Logoso formos, viešpataujančios tam tikroje civilizacijoje ir laikmetyje organizuotu būdu, per organizaciją įdedamos yra objektyvų ir subjektyvų realiną, kuris sukuria tarp žmonių ekranus, per kuriuos jie žiūri į vienas kitą ir į supantį pasaulį. Tai labai svarbi organizuoto valdymo forma. Individas gali bandyti išsiveržti iš kolektyvinio logos ir siekti susikurti savo, individualų logos. Bet tai vis tiek tebus individuali iliuzija, kuri asmeniškai artimesnė, bet tiesos požiūriu, nė kiek ne pranašesnė, nes tame nėra jokios „tiesos“. Tiesa šiuo atveju apibrėžiama pagal atitikimą arba neatitikimą vyraujančiam logosui.

Taigi realinas iš dalies yra žmogaus valdymo instrumentas, kiek jį galima kontroliuoti iš išorės. Tai žino visos organizacijos ir užsiima tokio pobūdžio suvokimo integracijos valdymu. Taip įstatomos tarp žmonių objektyvumo pertvaros ir jos patalpina sielas į tam tikrą kalėjimą, iš kurio išsiveržti labai sunku. Šiuo principu pats individas per realiną suvokia kolektyvinį logos, kuris turi savo projekciją į individualią sąmonę. Tiek logos turi savo požiūrį į individą ir valdo jo gyvenimą per savo anoniminius, organizacinius, kolektyvinius mechanizmus. Žiūrint iš istorijos perspektyvos, logosų raida sudaro eonus, kurie yra tam tikrą laiką trukusių kolektyvinių logosų seka.

Realiną galima teigti, siekiant susitapatinti su vyraujančiu logosu, galima pradėti naują individualų logosą arba galima realiną neigti, laikant jį blogio ir kančių priežastimi ir siekiant sieloje dezintegruotų, amorfinių būsenų, kurios nesusijusios su aktyviu sąmoningumu. To pavyzdžiui, siekiama budistinėse meditacijose, ir aukščiausia būsena yra Nirvana – kuri yra individualizuoto realino ir kolektyvinio logoso antipodas, yra „būsena“ anapus jų. Realinas išnyksta ir savaime, miego metu arba apsvaigus alkoholiu ir narkotikais.

Taip pat egzistuoja egzotiškos realino formos, tokios kaip sapno realinas, kai luksorinų lauke projektuojama sielos vidinė informacija ir haliucinacinė sąmonė, kuri yra realinas sukuriamas pavartojus haliucinogenų. Tokie realinai neįprasti, keisti, egzotiški ir jie laikomi ne norma, bet nukrypimu nuo normos. Bet kokiu atveju – tai antraeilis realino sujungimo būdas, kuris neleidžia normaliai orientuotis pagrindinėje realybėje, fizinėje ir gnostinėje branoje, o į naujas realybes persikelti visam laikui, bent kol žmogus gyvas – neįmanoma.

Vietoj realino ir logo limfos jame neigimo, galima bandyti realiną įvaldyti ir transcenduoti, pasiekiant tas tikroves, tiesiogiai, kurias jis skirtas reprezentuoti. Perkelti į jas savo suvokimo neįmanoma, nes žmogus suvokia per realiną, bet galima formuoti objektyvaus laksato schemas, kurios būtų bandymas rekonstruoti tas pirmines tikroves, iš kurių atsiranda šviesos arka. Tai daroma realino ekranuose surandant pagrindinius tikrovės dėmenis, kuriuos tada pakišus po ekranu kaip jo pagrindą, galima bandyti paaiškinti veikimo principus. Tam reikia labai gerai į tuos dėmenis  įsižiūrėti ir pamėginti pagauti esmę to, į ką jie nurodo.

Iš viso to, manau, svarbiausia pamoka yra ta, kad reikia stengtis atsiriboti nuo susitapatinimo ir susiliejimo su tiesioginėmis realino formomis. Turi atsirasti distancija, didesnis atstumas, kad būtų įmanoma įžvelgti bendras formas, stambų planą. Tada pagauti pagrindinių jo bruožų esmę ir pamėginti transcenduoti juos į išorinį objektyvų laksatą, kuris yra realino pagrindas. Kitais žodžiais tariant tai yra filosofinis požiūris. Mokslas yra kiekybinis požiūris, kuris leidžia konstruoti technologijas, bet tam pirmiausiai reikia iššifruoti objektyvaus laksato struktūras ir sukurti metodus, kurie leistų jas materializuoti. Tai priklauso nuo gebėjimo surasti dėmenis, paversti juos parametrais, matematizuoti ir įrodyti praktiškai, eksperimentais.

Taigi matome, kad realinas, pagrindinė sąveikos su aplinka forma, yra aplinkos resursas, kurį dovanoja mums luksorinų laukas. Gebėjimas organizmo prie šio lauko prisijungti yra gyvybės užgimimo pagrindinis įvykis. Siela ir kūnas taip pat ateina iš aplinkos ir tai resursas, kuris paimamas iš fizinės ir gnostinės branos. Belieka klausimas ar yra kažkas, ką būtų galima laikyti grynu žmogumi, ne paimtu iš aplinkos, bet tam tikru jo suvereniu branduoliu, tam tikru informaciniu šablonu, kuris sutraukia į save aplinkos resursus ir sukuria sąmoningą prisitaikyti prie aplinkos gebančią gyvybės formą.

Kitas žmogus pasirodo viduje suvokimo tik kaip kokybinė realino forma, su visa paslėpta gelme. Save žmogus suvokia per vidinį ir išorinį realiną. Nei pats sau, nei kitas gryna forma neduotas. Save visą galima suvokti tik per galios veikti pajautimą.

Visas žmogaus spektras

Prieš atskleisdamas šio įrašo pagrindinę mintį, pirmiausiai noriu pakartoti kai kuriuos terminus. Pagrindiniai terminai yra fiksatas ir laksatas, kuriais aiškinu objektyvią ir subjektyvią sąmonę. Fiksatas yra aplink esantis fiksuotas pasaulis, laksatas yra subjektyviai valdomos mintys ir vaizduotė. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti apie žmogų – už šių pasaulių yra kiti, gilesni pasauliai. Tiek einant giliau į objektyvią realybę – tai yra į transcendenciją, tiek einant į vidinį psichikos pagrindą – tai yra transcendentalumas.

Fiksatas nebūtinai fiksuotas, o laksatas nebūtinai laisvas. Įsivaizduokime, kad pasaulį galime stebėti tik per savo mintis, nes akys ir kitos juslės užmerktos. Tada pasaulis atrodytų kaip laisvai formuojama terpė, pavaldi subjektyvių fantazijų valiai. Tačiau mūsų sąmonė aprėpia ir objektyvią realybę, ir mes galime palyginti į ką intencionaliai įstatyta mintis, ir koks tarp minties ir to kas mąstoma ryšys. Kita vertus, fiksatas atrodo neintencionalus ir uždarytas savyje, nurodantis tik į savo buvimą. Tačiau labiau įsigilinę suprantame, kad logika verčia fiksatą laikyti taip pat intencionaliu. Tik kadangi mūsų sąmonė daikto-minties ir jos intencionalaus objekto neaprėpia bendrame suvokime, mes negalime palyginti koks ryšys tarp daikto ir pirminės tikrovės, arba transcendencijos. Tas pats galioja ir vidinei sąmonei. Mintis į vidų atrodo neintencionali, bet taip pat yra nesuvokiamas vidinis transcendentalumas, kurį laikome vidine pirmine tikrove.

Šitaip mąstant yra galimybė užgriebti pačią artimiausią gelmę ir parodyti visą pasaulio ir žmogaus spektrą. Visas spektras yra toks: vidinis objektyvus laksatas – subjektyvus laksatas – fiksatas – objektyvus transcendentinis laksatas. Pirmines tikroves laksatu vadinu todėl, kad jos nėra sustingę monolitai ir šiose realybėse įmanomos įvairios laisvos transmutacijos ir jos fiksuotos atrodo tik sąmoningame suvokime, kur gaminamas kokybinis objektyvus ir subjektyvus pasaulis. Visų mokslininkų svajonė, pažinti visas šių objektyvių laksatų savybes, kad būtų galima sukurti technologijas ir jas valdyti. Objektyvus laksatas yra fizinė brana, kurią materializuoti bando standartinis modelis. Vidinis objektyvus laksatas yra gnostinė brana, kurią tyrinėja slapta sąmonės fizika.

Viso spektro žmogaus teoriją galima pavaizduoti paprasta schema:

spektras

Ji sudaryta iš trijų sluoksnių, nors tie sluoksniai yra ne dvimačiai, bet trimačiai, t. y., persmelkia vienas kitą ir yra vienas kito viduje. Tačiau principą patogiau iliustruoti išskaidant į atskiras sistemas. Jų kaip sakiau yra trys, dvi iš kurių jau minėjau – tai yra fizinis pasaulis apačioje, iš jo sudaryti daiktai ir kūnai; gnostinis pasaulis per vidurį, kuriame formuojasi sielos struktūra, arba aktyvumo ir suvokimo ekranai, kaip tam tikros energetinės stabilios formos; aukščiausia dalis yra ta vieta, kur atsiranda suvokimas ir kur juda žmogaus informacinės kokybių formos. Fizinės smegenys užsiima informacijos surinkimu ir apibendrinimu, gnostinė siela yra atvaizdavimo sistema, o luksorinų laukas yra suvokimo burbulo vieta, kur atsiranda žmogus ta forma, kaip jis save suvokia savimonėje.

Aš šią sistemą aiškinu kvantinių laukų teorija ir manau, kad įmanoma parašyti pilną viso spektro kvantinių laukų Lagranžianą, kuris leistų gauti visų laukų sąveikas aprašančią „mechanikos“ lygtį. Tam reikia įtraukti antro ir trečio aukšto laukus, atitinkamai – gnostinius ir luksorinų. Svarbiausia yra luksorinų laukas, kuris sukuria „nepaslėpties“ proskyną, kurią aš visur vadinu šviesos arka. Tai būtis-suvokimas, kurį galima priešpastatyti kokybinei informacijos formai, kuri filosofijoje vadinama esiniu. Šita schema ir teorija išsprendžia seną filosofijos klausimą „kas yra būtis?“ – tai yra luksorinų lauko forma, dėl kurios atsiranda suvokimas ir žmogaus psichikoje sužimba šviesa.

Šioje visą žmogaus spektrą parodančioje piramidėje vyksta judėjimas iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų tarp gnostinės ir fizinės branos, tai informacijos ir valdymo kibernetinės sistemos ciklas. Ir ekranai sąveikauja su luksorinų kvantais, apsikeičia su jais energija ir šitaip suformuoja būseną, kuri turi suvokimo veidrodžio pavidalą, kuris informaciją iš apatinių aukštų pateikia kaip kokybines formas. Labai įdomu pasvarstyti, koks yra juslinės kokybės mechanizmas. Jis turi būti susijęs su gnostinės substancijos „chemija“, kuri gali sukurti įvairias juslumo medžiagas energetiniu pavidalu, kurios sąveikaudamos su luksorinų lauku, sukuria skirtingos kokybės juslumus, nuo daiktiško juslumo, iki mentalinio. Norint visa tai suprasti, reikia žinoti gnostinės substancijos „Mendelejevo lentelę“ ir visas galimas gnostines reakcijas, nes kaip šios energijos sąveikauja su suvokimo lauku, tokios kokybės ir susiformuoja. Ši sistema atsako į filosofinį klausimą, kas yra kvalitetai (qualia).

Taigi dabar galima bandyti apibendrinti klausimą, ką apie žmogų pasako viso spektro teorija. Žmogus yra sustingusi, sukietėjusi kokybinės informacijos forma, kuri ateina iš fizinės ir gnostinės realybės ir juda luksorinų lauke, t. y., pačios piramidės viršūnės horizontale. Tačiau tai nėra tikslus vaizdas, nes jau sakiau, kad laukai trimačiai ir n-mačiai, todėl yra ne sluoksniai, bet persmelkia vienas kitą. Tačiau pagal sąveikų ir interakcijų sistemą, tai yra „sluoksniai“ ir jų struktūros sąveikos požiūriu juda tik „horizontale“. Todėl, pažiūrėjus į pateiktą paveiksliuką, galima sakyti kad pats žmogaus centras juda smaigalio lygyje, siela ir jos ekraninės struktūros juda antrame lygyje, o fizinis kūnas apatiniame lygyje. Tarp lygių vyksta informacinė apykaita. Pats pirminis kūnas arba pirminė siela – nematomi, matomos tik fenomenologinės formos luksorinų šviesos arkoje.

Todėl galima sakyti, kad žmogaus branduolys yra vidutinis lygis, kurį vadinu pirmine siela, nes ji „pagamina“ visą žmogų ir jį valdo. Čia yra visa žmogaus psichologija, elgesio algoritmai, suvokimo estetikos būsenos ir t.t. Nuo to, kas sieloje užkoduota priklauso, kuo žmogus save pozicionuoja suvokimo ir aktyvumo ekranų sąveikoje.  Ir t.t.

Kokia žmogaus pagrindinė „charakterio“ savybė? Žmogus nori būti amžinas, nori kad ši sustingusi informacijos forma, kuri vadinama asmeniu, niekada nesibaigtų. To siekia įvairūs transhumanistai, kurie tiek yra save sureikšminę, kad nori niekada nesibaigti. Pasibaigimas ateina tada, kai siela atsijungia nuo luksorinų lauko ir išnyksta suvokimas, bet jeigu siela yra gyva, tai ji vėl gali prisijungti, pabusti. Miršta tada, kai atsijungia visam laikui. Tai prasideda nuo kūno mirties, kuris nustoja tiekti informaciją. Tada siela, gavusi šį signalą, nusprendžia, kad turi atsijungti nuo kūno ir užgesti, kai tai įvyksta, siela nustoja sąveikauti su luksorinų lauku ir žmogus miršta. Dabar nekursiu teorijų apie tai, kokios galimybės, kad siela gali egzistuoti nematerialios, bekūnės būsenos. Faktas tas, kad kai kūnas nustoja siųsti informaciją, siela užgęsta ir atsijungia nuo suvokimo lauko.

Svarbiausia ką žmogus turi suvokti, kad jis tik sustingusi informacija energijos jūroje, kuri nieko neturi savo: kūnui substanciją skolinasi iš fizinės branos; sielai – iš gnostinės branos; o suvokimas yra luksorinų, arba švytuolių, lauko dovana. Visa tai dovanų jis gauna vienam gyvenimui ir kai kontraktas pasibaigia, skolą turi grąžinti tikrovei. Bandymas susidievinti, užsifiksuoti, įsikabinti į šį mechanizmą yra atsisakymas grąžinti skolą. Visi transhumanizmai ir bandymai sudievinti žmogų yra vagystė. Kita vertus, vagystė yra atimti tai, ką jis iš tikrovės gavo dovanai – t. y., pilną gyvenimo ciklą.

Kiekvienas suvokimas kaip būties atvertis yra individualus, bet žmogus negyvena vienas visame pasaulyje, jis yra tik individuali rūšies programos realizacija, vadinasi vienas sąmonės klonas iš daugelio to paties tipo sąmonių, kurios sugeba tarpusavyje sąveikauti. Ta sąveika vyksta įvairių telepatijų dėka – telepatijos fizinėje ir gnostinėje branoje. Deja įprastinėje būsenoje sielos struktūros veikia savo lygyje kaip uždara sistema ir žmonės sąveikauja per savo kūnus, nors vienas kitą stebi luksorinų lauko šviesos arkos veidrodyje, kuris pateikia aplinką kaip kokybines formas.

Tokios sąveikos pagrindas yra sieloje, kuri koduoja tai kas yra žmogus sau ir kitiems. Kadangi sistema sudaryta iš daugelio dalių, tai žmogaus gyvenimo pobūdį lemia tai, kokį kelią jis suranda šioje painiavoje. „Išganymo“ yra galimybė ieškoti visuose trijuose lygiuose. Aukščiausia galimybe laikoma piramidės viršūnė, kur žmogus gali savo esmę susikonstruoti iš šios perspektyvos.

Luksorinų bomba

Artimiausiais dešimtmečiais didžiausias iššūkis bus sąmonės mokslų militarizavimas, kuris kelia didelį pavojų žmonijos išlikimui. Militarizavimo pagrindinė problema ta, kad pažanga pasukama negatyviu keliu ir nukreipiama prieš žmogų. Tai atsitinka sąmonės mokslą pavertus ginklu. Galimas ir „pozityvus“ panaudojimas, gynyboje, bet vis tiek jis pritaikomas griovimui ir ardymui, o ne kūrimui. Todėl šiame klausime reikalingas labai didelis atsakingumas, nes gimsta dar vienas masinio naikinimo ginklas, kuris daug baisesnis už termobranduolinį, biologinį ar cheminį ginklą. Blogi visi variantai – kai turi tik „protinga“ mažuma ir kai ginklas išplatintas visoje planetoje ir jį naudoti gali bet kas. Pavojų kelia tiek šantažas, tiek beprotybė. Bet, kita vertus, geriau būti galingu negu silpnu.

Šiame įraše pamėginsiu paaiškinti, kaks yra suvokimo mechanizmas ir kaip jį galima militarizuoti – kad žmonės žinotų pavojų ir ieškotų būdų kaip jo išvengti. Suvokimo mechanizmas įeina į mokslinį sąmonės teorijos klausimą, kurį sprendžiu jau kuris laikas. Tad galima pakartoti kelis pagrindinius principus. Sąmonė turi ekraninę prigimtį, bet tie ekranai nėra „kieti“, tai tam tikros energetinės struktūros gnostiniame lauke. Žmogaus sąmonė yra kelių tokių ekranų junginys, kurie tarpusavyje koreliuoja ir leidžia, apibendrindami ir sumuodami informaciją, orientuotis aplinkoje. Turimas juslinio suvokimo ekranas; aktyvumo matrica; bei protinių manipuliacijų ekranas. Tarp ekranų juda srovės ir mintis, arba psichinis veiksmas, yra energijos pliūpsnis šioje ekranų sistemoje.

Joje svarbiausia dalis yra suvokimas, kuris asocijuojamas su fundamentaliu sąmoningumu. Suvokimas įeina į rodomąją sąmonę, kuris yra filosofiniais terminais kalbant „esinio būties pagrindas“, apibrėžiamas žodžiais „yra…rodoma“. Į šią frazę, kaip pagrindinis komponentas įeina suvokimo mechanizmas, kuris yra „rodymo“ pagrindas. Kita vertus, esinys, arba rodinys, – tai informacinio proceso konstruktas, kuris sudaro rodymo turinį, atskiriant suvokimo mechanizmą ir tai kas suvokiama. Suvokimas tėra vienas sluoksnis sudėtingoje gnostinėje energetinių ekranų sistemoje. Tačiau jis yra svarbiausias, nes laikomas žmogiškumo centru.

Taigi kas yra suvokimas, kaip galime bandyti paaiškinti suvokimo mechanizmą? Tam naudoju sluoksnių modelį. Yra įvairių rūšių laukai, kurie persmelkia vienas kitą ir sudaro savotiškus sluoksnius, tik jie yra ne dvimačiai, bet trimačiai. Tai reiškia, kad sluoksniai ne atskirti, bet yra vienas kito viduje. Išskiriu materialius ir gnostinius sluoksnius. Pirmasis formuoja fizinį aplinkinį pasaulį, o pastarasis turi psichinio aplinkos susiejimo funkciją.

Simbolinė šios sistemos išraiška pažymėta paveikslėlyje:

mechanizmas

Dabar prie esmės. Norint suprasti kaip aš matau suvokimo mechanizmą, reikia žinoti apie masę ir Higgso lauką. Masė tai materijos kvantų sąveika su Higgso lauku; šiame lauke materija juda ir sąveikauja su higgso bozonais. Higgso lauką žymiu raide H, o QGFW + LFW yra atomo kvantų junginys. Gr yra gravitacija, o Tm – tamsioji materija. Atomas šitaip juda ne tik Higgso, bet ir gravitaciniame lauke, kuris turi savo šaltinį – masės/energijos sankaupą. Tačiau šiame įraše kalbame apie smegenis ir sąmonę. Smegenys taip pat sudarytos iš atomų ir kuria fizinio informacinio proceso sistemą, per kurią jos perduoda informaciją iš aplinkos į sąmonės ekranus. Šioje vietoje smegenų veiklai labiausiai būdingi elektrinis ir magnetinis aktyvumas, kurie gali turėti smegenyse centrinį vaidmenį, o gali būti tik šalutinis produktas. Tačiau jį galima paversti elektromagnetiniu įėjimo kanalu į sąmonę.

Pačiam suvokimo mechanizmui svarbiausia Lu ir GN laukai, atitinkamai luksorinų ir gnostinių kompleksų. Šie du laukų tipai sąveikauja taip, kaip materija su Higgso lauku, kurios, metu atsiranda masė. GN sąveikaujant su Lu atsiranda suvokimas. Lu yra kosminis laukas, kuris gali turėti, o gali neturėti šaltinio. Jeigu šaltinį turi, juo gali būti žvaigždė arba nematerialios gnostinės sankaupos. Jame juda gnostinė materija, ir sąveikoje su luksorinų lauku susiformuoja suvokimo burbulas. Šio proceso esmė turi būti energijos su gnostiniais kompleksais apsikeitimas, kurio metu 3D sluoksniuose susiformuoja hiper-erdvė, kurią metaforiškai vadinu „šviesos arka“.

Jeigu luksorinų lauko šaltinis žvaigždė, tai tolstant nuo jos ir laukui silpnėjant, turi silpnėti ir išnykti sąmonė. Bet įmanomas dirbtinis luksorinų laukas, kaip dirbtinė šviesa, kurį būtų įmanoma generuoti kosminiuose laivuose ir palaikyti suvokimo mechanizmą. Kita vertus, žvaigždžių aktyvumas – ciklinis, jis tai sustiprėja, tai sumažėja. Vadinasi, keičiasi luksorinų lauko kokybė ir atitinkamai sąmonės savybės. Kai ezoterikai kalba apie energetines kosmines juostas ir pan., ir asocijuoja jas su pakilimo (ascension) procesu, tai kalba eina apie Lu lauko energetinės būklės pasikeitimą, nuo kurios priklauso visos planetos sąmonės lygis per suvokimo mechanizmą. Visi žmonės juda šiame lauke ir jų sąmonės formuojasi sąveikoje su juo, – pasikeitus parametrams, keičiasi sąmonė.

Suvokimą gali turėti ir dematerializuotos struktūros, kurios turi komponentą gnostiniame lauke. Judėdamos luksorinų apsuptyje, šios struktūros sukuria sąmonės atmainą, kuri neturi kanalo į materialų pasaulį, todėl kaip tokį kanalą naudoja žmogų, paprasčiausiai hakindami gyvų biologinių būtybių sąmonės lauką. O gali būti, kad yra ir kitokių būdų pasitiekti informaciją iš fizinės aplinkos ir sąveikauti su ja iš savo nematerialios terpės. Minties ir emocijų energija gali turėti ir kitų, nelabai gerų panaudojimo būdų, įvairiems energetinio vampyrizmo veiksmams.

Svarbiausia yra šio lauko techninis įvaldymas, kuris leistų dirbtinai keisti jo parametrus, kelti arba žeminti energijos lygius, sukurti dirbtinį šaltinį arba ekranavimo priemones. Sąmonės įjungimas ir išjungimas rodo, kad gnostinių ekranų ir luksorinų lauko sąveiką galima blokuoti. Tai reiškia, kad ta sąveika turi įvairių realizavimo galimybių, kurias įvaldžius, galima kontroliuoti sąmoningo suvokimo mechanizmus. Tai ypač domina karinį pramoninį kompleksą, kuris siekia paversti šias technologijas ginklu, su kuriuos smogti galima būtų ne fiziniam kūnui, bet tiesiai gnostiniam ekranui, per luksorinų (Lu) lauką. Staigiai pakėlus šiame lauke tam tikroje teritorijoje energijos lygį, kaip su elektromagnetiniu ginklu, iš rikiuotės galima išvesti gnostinius ekranus – ir netgi visam laikui.

Žinome, kad yra sukurtos elektromagnetinės bombos, kurias susprogdinus įvyksta elektromagnetinė iškrova, kuri sugadina toje teritorijoje visą elektroniką. Galima ir luksorinų bomba, kurią numetus toje teritorijoje sudeginamos visos sąmonės. Labai tikėtina – visam laikui. Tokias bombas turi sukūrę rusai ir amerikiečiai. Jos kelia labai didelę grėsmę visai populiacijai, nes tai labai žiaurus sielos nužudymo įrankis, kurį panaudojus, smegenys gnostiniame sluoksnyje tampa nefunkcionalios ir žmogus paverčiamas daržove, jeigu nemiršta. Kilus trečiam pasauliniam karui, šis ginklas garantuotai bus panaudotas ir to didesnė tikimybė nei termobranduolinio ginklo panaudojimo tikimybė.

Kadangi luksorinų laukas persmelkia visą realybę ir jį labai sunku ekranuoti, tai nuo luksorinų bombos apsisaugojimo nėra jokio. Vienintelis kelias siekti, kad jis nebūtų panaudotas. Žalos mastas priklauso nuo energijos, bet neigiamas poveikis yra visai gyvybei šioje planetoje, todėl tokia karinė psichotronika prilygsta masinio naikinimo ginklui. Silpni variantai tik sutrikdo arba išjungia sąmonę – stiprūs ją sunaikina. Tai rodo, kad mokslo pažanga susijusi su labai dideliais pavojais ir kuo daugiau turima žinių, tuo jie didesni.

Sąmonės fizika ir žmogaus kiborgizacija

Švietimo sistemos programa suformuota klaidingu principu, kuris į žmonių sąmonę įdeda klaidingą realybės ir ją aprašančių mokslų vaizdą. Klaida ta, kad pateikiama klaidinga humanitarinių ir tiksliųjų mokslų proporcija sąmonės teorijoje, aiškinant, jog sąmonę tiria tik iš prigimties filosofiniai mokslai, kurie kuria terminų sistemas ir schemas, o tiksliaisiais mokslais, matematiškai sąmonės paaiškinti neįmanoma. Tai yra keista, nes tam padaryti yra sukurti visi reikalingi metodai. Yra visos schemos, belieka suteikti joms matematinį/loginį pavidalą.

Savaime tai gal didelės naudos neduoda ir filosofinis sąmonės aiškinimas yra daug patrauklesnis. Tačiau tokio aiškinimo trūkumai išryškėja tada, kai iškeliamas kibernetinių ir sąmonės technologijų klausimas. Kodėl sąmonės netyrinėjamos fizikos metodais paaiškinti galima tuo, kad norima laikyti įslaptintomis tam tikras technologijas, nes jas patogiausia naudoti tada, kai žmogus jų nežino ir nesupranta, kas su juo daroma.

Tačiau šį klausimą pats laikas ištaisyti. Jeigu to nedaro sistema, tai tenka problemą spręsti savo jėgomis ir pateikti visas reikalingas prielaidas standartinio sąmonės fizikos modelio (SSFM) sukūrimui. Tai nėra sudėtinga problema, nes pasiektas pakankamas lygis, nuo kurio atsispiriant įmanoma padaryti proveržį. Tas proveržis fragmentiškai jau daug kur buvo viešintas, bet manau, kad informacija labai svarbi ir jos kartojimas kuo platesniam paskleidimui nepakenks. Šiuos principus turi žinoti kuo didesnis žmonių skaičius.

Kloti pamatą galima tradiciniu metodu, išskleidžiant užbaigtą kategorijų lentelę. Ši lentelė pateikta apačioje.

samones fizika

Standartinis fizikos modelis paaiškintas apatinėje dalyje, o viršutinė dalis yra šio modelio išplėtimas. Įprastinėje fizikoje vyksta materialūs procesai, kuriuose atliekamos energijos transformacijos. Šios transformacijos yra kvantų skilimai ir reakcijos, kurių metu perstatomos sudėtinės fizinės substancijos dalys. Makroskopiniame pasaulyje vyrauja uždaros kietos sistemos, kurios sąveikauja mechaninėmis jėgomis. Tuo tarpu standartinis sąmonės modelis aprašo informacinius procesus, kuri čia yra pagrindinė sąvoka, pakeičianti jėgos sąvoką. Informacijos pagrindinės savybės yra skirtumas ir įvykis, kurie turi turėti atvaizdavimo arba reprezentacijos sistemą. Ši sistema yra vadinama suvokimu ir tai pagrindinis sąmonės atributas.

Žinoma čia pateiktos tik kategorijos, tačiau jos dar turi būti išskaidytos į parametrų erdvę ir matematizuotos. Tai nėra sunku iš principo, tačiau kad tai būtų galima padaryti praktiškai, turi būti sukurtos materializavimo to, kas nematoma technologijos. Gnostinis laukas nematomas, tačiau jį iš substancijos gelmės ištraukti turi būti įmanoma suradus sąveikos mechanizmą. Sąveikos mechanizmas visada būna kvantinės energijos mainai, kurie turi išsišakoti iki materialaus pasaulio sluoksnio, kad galėtų jį moduliuoti ir perteikti informaciją. Tai jau padaryta, nes yra sukurta minčių skaitymo ir įrašymo technika, kuriai tokio mechanizmo žinojimas yra būtinas.

Kai tik pradėjau domėtis sąmonės klausimu, tačiau dar filosofiniu metodu, nustačiau tokią schemą: yra sąmonės struktūra ir procesas. Struktūra turi vidinę ir išorinę dalį ir formuoja substratą, kuriame vyksta procesas. Procesinė dalis visų pirma yra informacija. Šitą modelį įdedant į nubraižytą schemą – informacinė dalis dar vyksta fiziniame pasaulyje, kur fizikinis procesas naudojamas kaip nešėjas, kuris apvelkamas informacija. Šis apvilkimas vadinamas proceso moduliavimu. Tai paaiškinama standartine anatomija ir fiziologija bei elektrocheminiais reiškiniais, kurie pagrindinis fizinių smegenų veikimo principas. Receptoriai siunčia elektrą ir ta elektra veikia kaip informacijos pernešimo instrumentas.

Tai būdavo pagrindinis žmogaus sąmonės interpretavimo principas. Jo trūkumas tas, kad jis aprašo tik informacinio proceso pradžią. Tuo tarpu sąmonės substrato ir sandaros klausimas būdavo sprendžiamas meterialistiniu metodu, laikant, kad sąmonė sukuriama materialių smegenų, vietoj to, kad smegenys būtų laikomos tik informacijos struktūravimo mechanizmu.

Substratui paaiškinti reikia visai kitos realybės, kuri sąlygiškai vadinama gnostine substancija, kuri yra fizinės substancijos analogas. Gnostinė substancija turi turėti visas tas pagrindines kategorijas, kokias turi fizinė substancija ir galima spėti dar daugiau, nes jos atliekama funkcija kitokia, informacijos surinkimas, jos atvaizdavimas ir svarbiausia suvokimas. Gnostinė substancija kuria sąmonę. Nors jos kvantai yra sunkioji šio klausimo dalis. Kvantus surasti materialiomis priemonėmis labai sunku, todėl šie klausimai tradiciškai religijoje ir filosofijoje buvo priskiriami nepažįstamos dvasios sferai. Tačiau šis terminas yra pasenęs ir tiksliuosiuose moksluose nenaudojamas.

Taigi turime postuluoti, kad gnostinėje substancijoje substratą formuoja gnostiniai kompleksai, kurie sudaro struktūrą, kurios viduje atsiranda sąmoningas suvokimas. Pats suvokimas formuojamas kvantinio luksorinų lauko, kurio savybes aprašo „Kvantinė luksorinų dinamika“. Šis luksorinų laukas yra ta plėvelė, kuri ant suformuoto modelio uždeda suvokimo sluoksnį ir šį modelį paverčia sąmoningu. Šią sistemą, kurios paskirtis informacijos iš aplinkos surinkimas ir atvaizdavimas, vadiname sąmoningu realybės suvokimu. Jai paaiškinti, aprėpiant visą realybės gelmę, reikalinga matematizuoti visą nubraižytą kategorijų lentelę, suteikiant jai išbaigtą matematinę ir fizikinę struktūrą. Tai padaroma sukuriant parametrų erdvę, parametrus susiejant su skaičiais ir tuos skaičius sujungiant į formules.

Šitaip galima gauti visą realybės lagranžianą. Fizinės substancijos lagranžianą papildžius gnostinės substancijos elementais, galima gauti visą suvokimo tikrovės fiziką. Kodėl šis lagranžianas svarbus yra akivaizdu, jis sudaro galimybes konstruoti sąmonės technologijas. Tai aišku ir didelis pavojus, ypač jeigu civilizacijoje įsigalėtų kriminalinio transhumanizmo ideologija. Kad taip neatsitiktų, būtina teoriją ir technologijas viešinti, nes tik joms esant viešoms, bus bazė problemą spręsti teisiniu būdu ir bus užkirstas kelias savivalei. Jeigu valstybė šio klausimo teisiškai nesprendžia, tai tik todėl, kad ruošia dirvą savivaliavimui.

Natūralios kibernetinės sistemos užgrobimo mokslas vadinamas psichotronika. Jos tikslas natūralią kibernetinę sistemą, kokia yra žmogaus sąmonė, valdyti iš išorės, technologiniu antstatu. O tai yra technovergovės įtvirtinimas. Kad technovergovė būtų nugalėta, turi būti paskleista žinia ir turi įvykti aktyvus pasipriešinimas. Kaip žinia, kiekviena technologija gera ar bloga priklausomai nuo to, kaip ji panaudojama. Šias žinias galima pritaikyti ir galimybių išplėtimui, o taip pat žmogaus sąmonės kankinimui. Psichotronika apima abu variantus. Todėl reikia propaguoti gerąją pusę ir kovoti prieš blogąją.

Toliau. Kodėl žmogus natūraliai ne telepatas galima paaiškinti taip. Fizinė dalis yra atvira dėka sudėtingos receptorių sistemos, kuri surenka informaciją ir sąmonės lauke suformuoja atviro pasaulio modelį. Vidinė dalis yra uždara, ir neturi savo atviro pasaulio todėl, kad nėra išvystyta gnostinių receptorių sistema. Dėl šios priežasties, žmogaus sąmonės pasaulis turi parabolės formą, kurios vienas galas atviras – tai fizinis pasaulis, o kitas galas uždaras – tai minčių pasaulis. Tačiau šią problemą galima išspręsti matuojant uždaro galo fizikinius procesus ir juos iššifruojant į sąmonės informaciją. Prie uždaro galo pridedami davikliai, matavimo prietaisai, kurie išveda informaciją į ekranus ir parodo, kas viduje vyksta. Šitaip uždara vidinė sistema paverčiama atvira sistema.

rysys

Norint visiškai valdyti gnostinę substanciją reikia technoreceptorių, kurie sugeba keistis kvantine energija su gnostine materija. Kitaip sakant čia yra dvi galimybės: galima skenuoti uždarą parabolės dalį ieškant fizinių komponentų ir gnostinių komponentų. Bet kokiu atveju, viduje verda energingi psichiniai procesai ir neįmanoma, kad nebūtų vienokių ar kitokių kanalų juos atidaryti ir perversti į išorines hologramas, šitaip suišorinant visą kiekvieno žmogaus vidų. Abikryptė šių kanalų sąveika yra tik techninis klausimas, kurį išsprendus įmanoma sukurti telepatinio ryšio sistemą. Tas ryšys aišku gali būti panaudotas tiek geram, tiek blogam tikslui. Ypač aktualus tampa privatumo ir teisės į atsijungimą klausimas.

Galiu patvirtinti, kad tokios technologijos jau sukurtos ir naudojami veikiantys prototipai, kurie dažniausiai naudojami valdžios sistemos įtvirtinimui. Tam tikri asmenys, naudoja psichotronines technologijas žemesnių sluoksnių valdymui, kurios turi beveik šimtaprocentinį efektyvumą. Viena iš tokios sistemos funkcijų yra vadinamoji daugiadimensinė sąmonė, kuri leidžia suskaidyti vidinę dalį į daugybę fragmentų ir į tuos fragmentus perkelti pavaldžių žmonių sąmonių pasaulius. Šitaip valdantysis įgyja strateginį pranašumą, nes visada informacine prasme gali būti keliais žingsniais priekyje arba gali panaudoti neparankių asmenų psichotroninio nukenksminimo technologijas, kurios vadinamos psichotronine lobotomija. Pavyzdžiui, padaro, kad negalėtų sklandžiai kalbėti ar bendrauti ir tokio žmogaus statusas sumenkėja iki minimumo.

Visos šios galimybės sukuriamos standartinio sąmonės fizikos modelio, kurio pagrindas yra gnostinė substancija, luksorinų kuriamas sąmonės burbulas ir pilnas langranžianas, kuris aprašo kvantų sąveikas visame gylyje iki sąmoningumo substrato materijoje, kuris yra atskiras vidinis laukas, turintis kosminius mastelius. Kaip konkrečiai matematizuojamas gnostinis kvantas, galima vertinti susipažinus su materialaus pasaulio kvantine mechanika. Visas principas yra analogiškas, tik struktūros yra unikalios.

Uždaro parabolės galo įdėjimas į slopinimo ir išplėtimo laukus suformuoja žmogų į psichotroninį kiborgą, kuris turi dvi pagrindines modifikacijas – įsakymų vykdytojo ir valdovo. Tik viena bėda su sąmonės išplėtimu, kad jeigu žmogus yra kvailys, tai išplečiamas ne jo protas, bet kvailumas. Turiu duomenų, kad vakarų pasaulį, pirmiausiai JAV kaip tik tokia bėda ir ištiko. Todėl įsakymus vykdančių kiborgų padėtis – nepavydėtina, nes jie tampa silpnapročių žaislais.

Luksorinų srautas

Nebraižydamas jokių schemų ir nenaudodamas formulių, žodžiais paaiškinsiu pagrindinį principą, kurio niekur dar nesu viešinęs. Šis principas atėjo iš mano kvantinių laukų teorijos tyrimo, t. y., jis turi mokslinę formą, nors dar nėra tikras sąmonės mokslas.

Makroskopinę suvokimo fenomenologiją galime kiekvienas tyrinėti savo suvokime. Ši vidinė fenomenologija yra faktas, kurio įrodinėti nereikia. Naudojant laukų modelį, ir padarius prielaidą, kad visa tikrovė sudaryta iš laukų, o sąmonė yra tikrovės dalis, ji taip pat sudaryta iš laukų. Šiuos laukus aš vadinu gnostiniais. Fiziniam kūnui reikia šešių tipų kvantų, gnostiniai kūnai turi keliolika skirtingų laukų ir atitinkamai kvantų.

Kiekvienas laukas turi makroskopinį ir mikroskopinį komponentą. Makroskopinis yra siela, sąmonė su visa vidine fenomenologija. Mikroskopinis yra kvantai, kurie turi tam tikras savybes, kurias jungiant gaunama visiems žinoma psichologinė fenomenologija. Bet mane konkrečiai domina vienas klausimas arba vienas komponentas: kas yra suvokimas, kaip fundamentali parametrų kategorija kvadratų schemoje (šalia erdvės, laiko, energijos).

Kvantai turi tipus, ryšius ir savybes, vadinamas parametrais. Skaidant suvokimą iki kvantinio lygio, turi likti komponentas, kuris yra mažiausias suvokimo pasireiškimas vieno kvanto masteliu. Tai galima palyginti su krūviu ir elektrostatiniu lauku. Vienas kvantas turi minimalų krūvį, kurį koncentruojant ir jungiant, makroskopiniame pasaulyje gaunasi elektrostatinis laukas, kurį galima išmatuoti prietaisais, nors akimis jis nematomas.

Yra tokių kvantų savybių, kurios net nematuojamos.

Darau prielaidą, kad gnostiniuose laukuose, iš kurių sudaryta sielos/sąmonės struktūra, turi būti kvantai, kurie turi g-krūvį (geltonąjį krūvį). Šiems krūviams jungiantis į makroskopinę sistemą, atsiranda sąmonės laukas, kuris yra g-krūvių vieno kvanto lygmenyje sumavimo rezultatas. Šis krūvis nėra vienalytis. Realiai g-krūvis turi 17 atspalvių, kurie tarpusavyje įvairiai sąveikauja.

Geltonasis krūvis įaustas į gnostinių kompleksų struktūrą ir sudaro substratą gnostinei hologramai, į kurią paduodama informacija iš fizinio pasaulio ir iš vidinių sistemų. Geltonieji krūviai ne tik sumuojasi ir kuria g-lauką, bet ir sukuria tam tikrą hipererdvės kapsulę. Ši hipererdvė sudaryta iš šviesos arkos ir tamsos arkos, kurios yra du pagrindiniai sielos aspektai.

Vienas kvantas nesuvokia, bet kai susiformuoja hipererdvinė šviesos arka, atsiranda sąmoningo pasaulio substratas.

Visa tai galima aprašyti matematiškai, tam net yra sukurta kvantinių laukų fizikos kalba. Šią kalbą galima panaudoti ne tik aprašymui to, ką matai, bet ir kūrybai. Pagrindas yra gnostinius kontinuumus veikiančių operatorių sistema, kuri sukuria gnostines struktūras. Tai nėra faktas, nes faktas nustatomas matavimais arba eksperimentais, o aš eksperimentų jokių nedariau. Bet tai yra kvalifikuota galimybė.

Dabar pagrindinis klausimas – kas yra suvokimas? Suvokimas yra luksorinų srauto per gnostinę hologramą sukurta hipererdvė. Gnostinė holograma yra paveiksliukas atsiradęs susumavus iš aplinkos atėjusią informaciją. Kad šis paveiksliukas savo viduje turėtų suvokimą, reikia per jį paleisti tam tikrą kvantinį srautą, kuris susimaišo, įsiaudžia į substratą ir sukuria jame hipererdvinę struktūrą, kuri vadinama suvokimo šviesa. Luksorinų srautas yra suvokimo mechanizmas.

Kaip šį pavadinimą suprasti? Lux lotyniškai yra „šviesa“, iš šio žodžio sukurtas terminas „luksorinai“.

Gnostinė holograma yra šablonas ir kokybės (juslumai), o luksorinų srautas yra papildomas viršerdvis, kuriame atsiranda hologramos būtiškas ir asmeniškas aspektas, sudarantys sąmonės burbulo subjektyvų ir objektyvų komponentą. Tai suvokimo mechanizmas.

Holograma gali būti tamsi, nematoma, jeigu nėra luksorinų srauto. Kaip sapnai be suvokimo. Bet kai sapnuojant tamsų sapną kyla luksorinų pliūpsnis, sapnas akimirkai tampa sapno sąmone su atsimenamu epizodo siužetu. Įdomi sapno šviesos arka su savo dzeta struktūra, bet dar įdomesnė sapno tamsos arka, kurioje vyksta kūrybiniai procesai neapšviečiami luksorinų srauto, vadinasi nesuvokiami tol, kol nepaduodami į šviesos arką.

Asmenybės rango augimas galimas dėl dviejų priežasčių: a) paduodama į hologramą daugiau informacijos, b) plečiasi luksorinų srauto aprėpiamas plotas, didėja šviesos arkos hipererdvė. Paprastai šie dalykai būna fiksuoti, bet kai kam pavyksta šiuos procesus užvaldyti. Šitaip tampama pakylėtomis sąmonėmis.

Taigi, mano teorija tokia: suvokimas yra luksorinų srautas per gnostinę substanciją.

Praradus sąmonę, luksorinų srautas nutrūksta, o ją vėl atgavus – kyla luksorinų pliūpsnis, atsistato paveiksliukas. Sapno sąmonės pliūpsnis – tai luksorinų sukurta naktinė šviesos arka, kuri tiesiogiai kertasi su giliaisiais tamsos arkos sluoksniais.

Šią idėją galima išplėsti, pridedant luksorinų srauto mechanizmo klausimą.

Viskas veikia taip: luksorinai padidina g-krūvių energiją; pradeda keistis vietiniai, artimiausi 17 (?) atspalvių „išlydžiai“, kurie suformuoja vidinę erdvę, turinčią savo kokybę, kuri mato savo struktūrą. Tai yra energetinis luksorinų perėjimas. Luksoriną sugėrus, jis gali virsti 17 atspalvių išlydžiu. Tai veikia kaip vidinė lempų gardelė, kuri tik apsikeitinėja vietinėje erdvėje „šviesa“ ir ta hipererdvė tampa „šviesi“. Ši erdvė pati yra suvokimas.

Toliau apie hipererdvės stebėtojo struktūrą: reikia atsieti stebėtoją nuo kūno ir kūno dalių. Stebėtojas yra tai, kas už kūno ir jį valdo; net už to, kas atrodo kaip valdantis stebėtojas. Tikras stebėtojas yra kiekviename šviesos arkos taške, tai, kas daro tą tašką suvokiamą. Sąveikos tarp g-krūvių yra vietinės ir globalinės, tas plotas, kuris turi tankiausią globalinių sąveikų tinklą, yra perspektyvos centras.

O kalbant apie tamsos arką, už kiekvienos jutiminės sistemos yra

  1. Generavimo logika,
  2. Vidinė analizės ir sintezės forma
  3. Fenomenologinis juslumas su struktūra (intensyvumas, vieta, forma, trukmė, ritmas ir t.t.)

Tai realizuojama per funkcinį moduliškumą.  Principas yra toks: signalas – išskleidimas – suskleidimas.

Iškleidžiama gali būti įvairiais deriniais ir gali būti įvairūs išskleidimo plotai. a) ir b) priklauso tamsiajai arkai, o c) šviesiajai arkai. Tai ne statiška, bet labai dinamiška ir nelokalinė sistema.

Sensorinis ir gnostinis signalas būna paprastas, bet per išskleidimą priauginama struktūra, ir galutinė sensorinė arba kognityvinė forma įgauna sudėtingą sandarą. Išskleidimas – tai išskaidymas į modulius ir tada surinkimas.

Tamsioji arka geba generuoti tik paprastus kognityvinius signalus, bet visa struktūra pridedama po to, perleidus per skleidimo modulius. Taip įdedamos žinios, logika, kalba, tekstų sudėtingos sandaros ir t.t.

Viso to nereikia tapatinti su neuronine organika, nes čia viskas vyksta gnostiniuose laukuose ir siela nėra organinė. Ji nėra nei kieta kaip metalas, nei laki kaip oras, gnostinėje branoje medžiagų tipai kitokie nei Mendelejevo lentelėje. Netinka nei atomo, nei ląstelės, nei kokia panaši sąvoka. Tai panašiau į energetinius „nanobotus“.

Kadangi gnostinės struktūros neorganinės, jos lengvai sudaro simbiozes su dirbtinėmis galimybėmis. Tokie gnostiniai „implantai“ įsilieja į sąmonės sandarą ir per vidinę, sąmonėje esančią virtualizuotą sąsają, gali valdyti dirbtinius luksorinų srautus, vadinasi – savo suvokimo ir sąmoningumo procesus. Tokias technologijas naudoja antžmogiai, gebantys valingai valdyti savo sąmonės plotus ir išskleidimo bei surinkimo logikas.

Iš kitos pusės, tokiu principu veikia ir sąmonės pavergimas, kai padaroma, kad smegenis valdytų per nuotolinį signalą.

Galiausiai belieka savo arkų sistemą įdėti į seną, mentalinio, daiktiško ir sąmonės kanalo schemą. Čia turėtume suprasti, kur yra luksorinai, kurie vadinami šviesa, kur gnostinė holograma ir fizinis filtras, esantis smegenyse.

Luksorinų kol kas dar nedetalizuoju, neformuluoju kaip matematinių struktūrų, nes tai ir neturi jokios reikšmės, kadangi viskas, ką rašau, ne dėl kokio nors praktinio pritaikymo, bet grynai dėl žinojimo.

Luksorinai yra svarbūs, nes ši problema yra tūkstančių metų senumo problema, iškelta Indijos, Kinijos ir Graikijos filosofų. Jie išsprendžia filosofinį klausimą, kas yra būtis žmogiškame pasaulio suvokime. Tai, ką filosofai per visą istoriją suvokia kaip esinio būtį, yra ne kas kita kaip luksorinų sukurta hipererdvė, per kurią matomas kiekvienas esinys, tiek daiktiškas, tiek mentalinis.

Esant dabartiniam mokslo ir žinių pasiekimo lygiui, jau galima filosofinius klausimus tyrinėti su fizikos metodais. Tai yra, filosofų makroskopinė fenomenologija pakeičiama fizikos parametrų realizacijomis. Ši vieta dar toli gražu neištyrinėta ir neužbaigta, bet galima aiškiai sukonstruoti visas reikalingas struktūrines schemas.

Kitas pasaulis („dvasinis“) visais laikais buvo didžiausia ezoterika, kuria reikėdavo arba tikėti, arba netikėti. Bet dabar atsivėrusi galimybė uždangą nuimti ir parodyti, kad iš tikro egzistuoja visas kosmosas „kitos realybės“, kurią aš vadinu gnostine brana. Tai yra sielos pasaulis. Ir visuose ryšiuose būtina atsižvelgti į tiesioginį suvokimą gnostinis į gnostinį. Tai yra telepatijos galimybė. Tačiau tokį ryšį blokuoja stipri fizinio pasaulio interferencija, ir telepatijai reikalingas stiprinimas.

Šiame principe matosi ir kaip veikia dviejų tipų psichotronikos: fizikinė psichotronika ir gnostinė projekcija.

Galimybė formuoti psichiką yra didelis pavojus žmonijai, ypač jeigu visuomenėje nebus reikalingos pusiausvyros ir didžioji jos dalis ilgiems tūkstantmečiams bus užvaldyti. Manau, vienintelis kelias į pakenčiamą pasaulį yra jėgų išlyginimas. To ir siekiama viešinant luksorinų teoriją.

Sąmonės mokslas

Tarp kūno ir sąmonės pažinimo yra natūralus skirtumas – kūnas apčiuopiamas, o sąmonė ne. Todėl kūno mokslas gerai išvystytas, pasinaudojant pačiais naujausiais metodais, o sąmonė vis dar lieka kietas riešutas. Tai natūraliai mokslą ir jo sukurtą civilizaciją susikirsto į du tipus. Vienas tipas apsiriboja fiziškumu, tuo tarpu kitas pradeda matyti ir tai, kas yra anapus uždangos.

Šiuo metu artėjama prie įvaldymo to, kas yra anapus. Jeigu kalbėsime apie „atitrūkusią civilizaciją“, šis klausimas jau yra didele dalimi išspręstas. Įprastinėje civilizacijoje su šia problema vis dar galinėjamasi, bet jau sudėti visi proveržiui reikalingi pamatai. Neužilgo bus sukurtas užbaigtas sąmonės mokslas, kurio sudėtinės dalys bus fizika, kibernetika ir matematika. Fizika aiškina visą realybę per proporcines formules, kibernetika tyrinėja valdymo algoritmus ir matematika sukuria tam reikalingas kontinuumų struktūras.

Nuo sąmonės problemos išsprendimo neatsiejamas yra ekraniškumo klausimas, nes ji yra kažkas panašaus į ekraną, kuris rodo į vidų, save suvokiančias formas. Ekraną galima nagrinėti iš fizikos perspektyvos, klausimą suskaidant į sandaros arba struktūros paaiškinimą fundamentaliame lygyje. Aukštesniame lygyje įvedamas loginis algoritmas, kuris paaiškina kaip viduje valdoma informacija. Kitas aspektas yra procesas, susidedantis iš dviejų dalių – surinkimo ir suformavimo. Pati schema nėra labai sudėtinga ir ją galima atvaizduoti tokiu paveikslėliu:zmogaus schemaPilka spalva pažymėtas sensoriumo ekranas, kurį užpildo įvykiai iš išorės. Šis ekranas sukuria aplinkui esančio pasaulio modelį, kuris yra sąmonės gyvenamoji aplinka. Šiame paveikslėlyje vyksta visas žmogaus gyvenimas, kuriame jis kuria ir fiziškai, ir dvasiškai. Geltona spalva pažymėtas proto ekranas, kurį galima vadinti kognityviniu. Kadangi sensorinis pasaulis fiksuotas, arba juo manipuliuoti galima tik kūniškai, tai informacijos apdorojimas perskeliamas į protą, kuriame atliekamos visos reikalingos manipuliacijos. Užpildžius fizinį ir kognityvinį ekranus, jie sujungiami ir tampa koordinuotu paveiksliuku, kurio dalys surištos tarpusavyje. Mėlynas ekranas – vienas iš svarbesnių, nes jis valdo žmogaus aktyvumą. Pilkas-geltonas ryšyje susiformuoja protas, mėlynas-pilkas ryšyje, koordinuojama aplinka ir kūno judėjimas, kuris valdomas proto – todėl geltonas ir mėlynas ekranas persikloja.

Bet svarbiausias yra raudonas apskritimas, nes jis žymi mechanizmą, kuris padaro, kad ekraninė holograma taptų suvokimu. Tas mechanizmas vadinamas luksorinų, arba švytuolių, srautu, kuris pereidamas per ekraninę hologramą, sukuria suvokimo hiper-erdvę, vadinamą šviesiąja arka. Visa ta sritis, kuri lieka nepavaldi luksorinų hiper-erdvei, vadinama tamsiąja arka.

Matome, kad yra keturi pagrindiniai kanalai ir mechanizmai, kur gali įsiterpti psichotroninis valdymas. Pirmiausiai apibrėžkime kas yra „psichotronika“. Psichotronika – tai kibernetinės sistemos užvaldymo mokslas. Į šį mokslą įeina ir sąmonės teorija ir metodai, kuriuos naudojant ją galima užgrobti. Užgrobiami visi ekranai ir suvokimo mechanizmas. Užgrobimas leidžia valdyti informaciją, manipuliacijos kuria vadinamos haliucinacijomis. Yra ir geroji psichotronikos pusė, nes į šį mokslą įeina taip pat metodai, kurie skirti gynybai nuo užgrobimo. Aš vystau būtent šią psichotronikos dalį. Jos pagrindas taip pat yra suvokimo mechanizmai.

Truputėlį pakalbėkime apie sąmonės teoriją, apie tą fundamentą, kuris laiko visą procesą, iš mokslinių disciplinų perspektyvos. Fizika viską aiškina proporcinėmis formulėmis, kur sugretinami, sujungiami substancijos aspektai, vadinami parametrais. Tačiau su fizika problema yra ta, kad ja neįmanoma aprašyti informacijos procesų ir valdymo. O šie dalykai yra kiekvienos gyvybės formos esmė. Todėl įvedama kibernetika. Kur informacinis procesas vaizduojamas ne kaip formulė arba lygtis, bet kaip algoritmas, kuris panašus į programos kodą. Šis programos kodas pirmiausiai susumuoja visą ekranuose surinktą informaciją ir tada koduoja gyvūno elgesio schemą.

Todėl tenka atskirti, kur substancijoje yra fizikinė sistema, kur yra kibernetinis valdymo mechanizmas. Didžiausia problema – sukurti teoriją, kaip iš natūralių fizikinių sistemų atsiranda kibernetinės sistemos. Čia galimybių yra nedaug. Kibernetinės sistemos gali atsirasti savaime, natūraliai, arba jos gali būti dirbtinės. Aš laikausi dirbtinio gyvybės sukūrimo teorijos. Nors šią prielaidą patikrinti labai sudėtinga ir įrodyti to neįmanoma, aš laikau, kad pasaulyje, kuris padalintas į egzistencinius sluoksnius, kiekviename sluoksnyje gyvybės kibernetines sistemas sukūrė kūrėjai iš aukštesnio sluoksnio. Tai gali atrodyti nelogiška, nes tada klausimas „o kas sukūrė kūrėjus?“. Manau, į jį atsakyti paprasta – aukštesnio sluoksnio kūrėjai. O pirmieji išėję tiesiogiai iš šios realybės Šaltinio.

Tad, pagal šį principą, gyvybė šioje planetoje ir visoje visatoje sukurta aukštesnio pasaulio Kūrėjų. Fizinės sistemos randasi natūraliai, bet į šią sistemą įdėti protingą algoritmą – reikia aukštesnio proto, „programuotojo“. Šie programuotojai aukščiau už mus, bet nėra aukščiausi.

Kita vertus, tai reiškia, kad žinant kibernetinės sistemos brėžinius, visą pradinį kodą, galima žinoti visas žmogaus paslaptis, taip pat kaip jį užgrobti ir valdyti. Šios paslapties gviešiasi visi, nes nori suformuoti žemesnę klasę, kurią būtų galima išnaudoti savais tikslais. Todėl ši kibernetinė sistema ir yra narstoma po kauliuką, varžantis, kas proveržį padarys pirmas. Kam tai pavyks, tas taps žmonių rūšies valdovas, jeigu tik tai leis kūrėjai. Bet kaip jau sakiau, jeigu kažkas puola – reikia gintis ir mano pagrindinis objektas yra gynybinė psichotronika.

Šiuo tikslu ir yra kuriama originali sąmonės teorija. Pagrindinis uždavinys – išsiaiškinti dzetą struktūrą, apie kurią rašiau kitame įraše. Dzeta struktūra yra tas karkasas, kuris leidžia įminti nematomos pirminės realybės sandarą, perprasti mechanizmą ir tapti jo šeimininku. Parodytame paveikslėlyje dzeta struktūros įsiterpia dviejuose trikampiuose, kurių smaigalys žymi vieną kvantą, o pagrindas išplėstą laukų sistemą. Vienas trikampis yra gnostinė brana, grindžianti vidinį pasaulį, kitas trikampis yra fizinė brana, aiškinanti išorinę aplinką.

saveikaŠiame paveikslėlyje raudonu kvadratu pažymėta sąmonė, kuri sukuriama minėtu luksorinų srautu per kognityvinę hologramą, kuri atsiranda biologinėje kibernetinėje sistemoje, vadinamoje žmogumi. Iš esmės, gnostinės branos kompleksų pagrindas yra vadinamasis g-krūvis (geltonasis krūvis), kuris yra pagrindinė kvanto savybė, kurias sumuojant formuojasi sielos struktūra, surišta su luksorinų lauku. Mėlynos spalvos mikro-makro – yra išorinės pirminės tikrovės pasaulis, kuris yra anapus žmogaus suvokimo ir kuriantis erdvę, į kurią projektuojama dzeta struktūra, tampanti solidaus daiktiškumo pamatu.

Savo sistemos kibernetinės dalies dar nesu gerai išvystęs, tad akcentas bus fizinis sąmonės pagrindas. Šioje fizikoje pirmiausiai atskiriamos dvi realybės – fizinė brana ir gnostinė brana. Fizinės branos mokslas vadinamas „Standartiniu dalelių modeliu“, tuo tarpu gnostinės branos mokslai kol kas įslaptinti. Pateiksiu visos sistemos modelius iš skirtingų perspektyvų.

visuma

Šioje visumą apibrėžiančioje schemoje matome parametrų hierarchiją. Substancijos elementai yra centre, toliau nuo centro, ratais eina išorinės substancijos savybės ir atributai: erdvė, judėjimas ir laikas. Centre kaip matote yra visos šios sistemos Šaltinis, kurį sąlygiškai vadinu Apeironu. Ši schema padeda sugrupuoti visus fundamentalius parametrus, kurie reikalingi sąmonės mokslo sukūrimui. Svarbiausia yra substancija-energija-informacija-suvokimas. Substancija, energija ir informacija yra g-krūviai, o suvokimas – luksorinų srauto kuriama hiper-erdvė.

Žmogų dar aiškiau galima susieti ir su išskirtais fizikos mokslais, parodant kokia jo vieta visoje žinomo ir nežinomo pasaulio sandaroje. Žmogus yra šios sistemos centre, kažkas panašaus į atskaitos tašką ir perspektyvos centrą. Pateiktoje lentelėje, žmogaus vieta yra centre nubraižytas raudonas kvadratas, kur susijungia visos gijos ateinančios iš gnostinės ir fizinės branos, iš mikroskopinio ir makroskopinio pasaulio. Šios lentelės yra tas fundamentas, ant kurio statoma sąmonės teorija.

samones fizikaKūno ir sielos teorijos labai sudėtingos, pats sudėtingiausiais darbas yra išaiškinti teisingas dzeta struktūras pirminėje tikrovėje. Šias struktūras galima panaudoti žmogaus galimybių išplėtimui arba apsaugai nuo neteisėto įsibrovimo į vidų. Nes sistema yra labai plati ir yra daugybė vietų, kur galima apeiti užtvaras ir tapti nepageidaujamu vidinio pasaulio „svečiu“.

Svarbiausia sąmonės teorijos dalis yra „Kvantinė luksorinų dinamika“ (quantum luxorin dynamics). Reikalingas pamatinis luksorino modelis kontinuume (taškinė dalelė, styga, banga), reikalingas veiksmo integralas ir pagrindinė lauko mechanikos lygtis. Kvantavimo operatorių struktūros ir t.t. Išaiškinus visą šią sudėtingą gnostinės branos sistemą, bus galima sukurti tokią civilizaciją, kur bus sugebama valdyti ir tai, kas yra anapus uždangos, kaip šios realybės dvasinis pagrindas. Svarbiausia užtikrinti, kad technologijos nebūtų nukreiptos prieš žmogų ir netaptų civilizacijos katastrofos priežastimi. Būtina apginti sąmonės teises ir eksperimentus su šia substancija daryti labai atsakingai. Kitaip gali būti nuspręsta visą šį biologinės, ir dvasinės kibernetikos pasaulį grąžinti į pradinį etapą – viską pradedant nuo nulio.