Fanatizmo pakasynos

Fiksuodamas filognozijos pradžią nustačiau, kad visas žinojimas bus skirstomas į 1000 dalių, ir kad tai, ką dabar pateikiu yra 1/1000 dalis. Vadinasi, siūloma ne pabaiga, ne galutinė tiesa, bet pati pradžia, tik artėjimo prie tiesos prielaidos. Kitaip sakant, darbų nuveikta nedaug ir didžiuotis beveik nėra kuo, o perdėtas entuziazmas ar net fanatizmas, lyg žinotum visus galutinius atsakymus – ne vietoje. Todėl ir sakau, kad tai, kas pateikiama tėra mano pradiniai svarstymai ir nuomonės, su kuriomis galima ginčytis, siūlyti savo alternatyvas.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad tą patį galima pasakyti ir apie kitas, religines, ezoterines, filosofines ir mokslines sistemas. Toliausiai pažengęs mokslas, jam duočiau 5/1000 dalių, t. y., 5 dalis iš 1000; filosofija kai kuriais atžvilgiais yra pasiekusi 2 dalis iš 1000, o apie religijas ir ezoterikas nėra net ką šnekėti – toli pralenkti filognozijos lygį jos nepajėgios. Tačiau matosi esminis skirtumas – kai aš sąžiningai pripažįstu, kad tai, ką pateikiu tėra pati pradžia, kiti vaizduoja, kad siūlo galutinius atsakymus. Bet faktas tas, kad jo neturi net mokslas su 5 dalimis iš 1000, nors logiką suprasti nesunku – apsimetus galutine tiesa, lengviau parduoti savo prekę – religinę, filosofinę, ezoterinę ar mokslinę idėją. Filognozijoje to nedaroma, nes ji kuriama ne pardavimui; koks yra lygis, toks yra – jeigu per žemas, reikia paaukštinti, o ne meluoti.

Manau, kad tiesos ieškojimas gali būti įdomus užsiėmimas, tad filognozija, su savo originaliais metodais, galėtų pasiūlyti kelią siekiantiems pažinimo. Pažinti siekiama žmogų ir jį supančią tikrovę tam, kad būtų galima padaryti žmogaus gyvenimą gražesnį. Tiesa labai svarbu, dar svarbiau veiklos mastas – tačiau svarbiausia yra pozityvus žvilgsnis į žmogų ir tikrovę, kuri tiriama ne tam, kad ją būtų galima pavergti ir išnaudoti. Tame nėra nei politinės, nei ekonominės motyvacijos – tai žinojimas dėl žinojimo, supratimas dėl supratimo, kurį naudoti blogam tikslui – didelis nusikaltimas.

Skaityti toliau

Laisvė naujai

 

  1. Kertinė libertarizmo sąvoka

Pirmus straipsnius apie laisvę viešinau 2007 metais liepos mėnesį, savo tinklaraštyje www.mindcontrol.blogas.lt. Šio tinklaraščio seniai nėra, bet idėjos ir parašyti įrašai išliko. Šias idėjas sau laikau labai svarbiomis, todėl nenoriu, kad jos būtų užmirštos. Tai buvo darbo pradžia ir gali atrodyti, žiūrint atgal, kad koncepcija pateikta paviršutiniškai, neišbaigtai ir netobula forma, tačiau tai buvo pati pradžia, o kontekstas – asmeninis tinklaraštis, kuris nėra tikras straipsnis ar mokslinis darbas. Taip, kaip rašiau tada, rašau ir dabar, tačiau nuėjęs labai ilgą 10 metų kelią. Dabartinis pasiektas lygis rodo, kad tos pirmos, pradinės idėjos buvo teisingos, jos išliko iki dabar, tik daug labiau papildytos ir pagilintos.

Kodėl rašiau ir toliau rašau apie laisvę? Todėl, kad ilgą laiką save laikiau libertaru, kuriam laisvė yra kertinė sąvoka; tokiu save laikau iki šių dienų. Tačiau norint suprasti, ką tai iš tikro reiškia, reikia įsigilinti į idėjas, į mano laisvės koncepciją. Tai, apie ką aš rašau, nėra tas neoliberalizmas, kurį mėgsta plakti kairieji, man laisvė yra ne tai. Netgi manau, kad neoliberalizme nėra jokios laisvės ir šis pavadinimas yra klaidinimas.

Viename iš pirmų savo įrašų laisvę apibrėžiau taip:

Kadangi žmogus yra mąstanti ir kalbanti būtybė, pirmas žingsnis į laisvės supratimą gali būti filologinis, per kalbą. Kalboje šis dalykas, laisvė, pirmiausiai įvardijami kaip daiktavardis ir būdvardis. Laisvė – ne daiktas, tad ką šis daiktavardis įvardija? Daiktavardis “laisvė” nurodo į situaciją. Laisvė yra tam tikra situacija. Esinys esantis tokioje situacijoje turi būdvardinę savybę – “laisvas”. Kiek šioje situacijoje, kurią įvardija daiktavardis laisvė, esinys veikia, tiek jo veiksmas yra laisvas veikimas. Tai yra, laisvės situacijoje esantis esinys visais savo raiškos būdais įgauna savybę “laisvas” – kaip daiktas arba veikianti esybė. Žmogų laisvu arba nelaisvu padaro situacija, tad ji yra pagrindinis laisvę apibūdinantis žodis.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Laisvė pirmiausiai yra santykis su aplinka. Šis santykis turi du elementus: pirmas yra pati aplinka, kuri turi būti tam tikro tipo aplinka ir žmogus, kuris irgi turi turėti tam tikrų gebėjimų ir savybių. Bet pateiktoje citatoje aiškinama, kad žmogui savybę „laisvas“ suteikia tam tikra situacija. Galima suprasti net kokia ji yra, nors apibrėžime nesukonkretinta – turi būti netrukdoma veikti, turi būti nedaromos dirbtinės kliūtis žmogaus idėjų realizacijai. Tai, kad kalboje egzistuoja daiktavardis „laisvė“ ir būdvardis „laisvas“ yra įrodymas, kad tai, ką jis įvardija įmanoma kaip faktas arba kaip galimybė. Tai nereiškia, kad tokios situacijos realizuojamos visada, tai reiškia kad jos įmanomos.

Toliau šį apibrėžimą ir jo paaiškinimą galima išplėsti citata, kuri situacijos koncepciją sukonkretina, papildo, suteikia jai labiau apibrėžtą formą, nors vėl tik kalboje, tik žodžiais. Pateiktoje citatoje aiškinu, kokie man pagrindiniai libertarizmo žodžiai, įtvirtinantys pagrindines laisvės koncepcijos vietas.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Abiem atvejais tai yra situacija, kurioje žmogaus veiksmas kyla ne iš išorės, bet iš jo paties. Išorinė situacija nurodo į visuomenę, į tai, kokia joje įsteigta santvarka. Laisvė priklauso nuo to, ar visuomenėje patys žmonės toleruoja tokias situacijas, kuriose žmonės yra laisvi, ar tokios situacijos persekiojamos ir naikinamos. Vidinė laisvės situacija nurodo į žmogaus sampratą, ar jos iškeliama žmogaus esmė pripažįsta laisvės situacijas pačiame žmoguje, ar ne. Santvarkos ir sampratos pirmiausiai kuriamos idėjiniame lygmenyje, ir pirmiausiai iškeliama laisvės idėja kaip nuoroda į minėtas situacijas pasaulyje ir žmoguje. Kuriant santvarkų ir sampratų teorijas, ši idėja gali būti priimama arba atmetama, priklausomai nuo interesų, siekiant manipuliuoti. Tačiau tikrovė eina pirmiau už idėją, ir net esant nepalankioms žmogaus sampratoms ir visuomenės santvarkoms, atsiranda žmonių, kurie siekia susigrąžinti tokias situacijas, kad galėtų išskleisti save, nepaisydami to, kad aplinkoje susiduria su persekiojimu ir prievarta.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Taigi matome, kad ta aplinka, kuri formuoja žmogui palankią situaciją pirmiausiai yra socialinė santvarką. Kaip žinome visos santvarkos pagrįstos įstatymais, vadinasi nuo jų turinio priklauso ir žmogaus laisvės likimas visuomenėje. Ar įstatymai ją įtvirtina kaip neginčijamą teisę, ir ar gina ją nuo neteisėto kėsinimosi. Iš istorijos žinome, kad santvarkų būta visokių, net priešiškų žmogaus laisvei, todėl libertarizmas yra kova už tokią santvarką, kurioje įstatymai draustų neteisėtai varžyti žmogaus laisvę. Daug kur tai įtvirtinta kaip fasadas, tačiau realus laisvės kiekis pasaulyje, kaip bus paaiškinta – labai mažas. Taip pat citata tvirtina, kad tai kokia santvarka visuomenėje valdžios propaguojama, glaudžiai susiję su žmogaus samprata. Ar pačiame žmoguje pripažįstamos situacijos, kuriose laisvė realizuojama žmogaus viduje, ar jis suprantamas tik kaip automatinis robotas, neturintis laisvės šerdies, kuri būtų pati savo aktyvumo šaltinis.

Aiškiai matome koks buvo mano libertarizmo pamatas prieš 10 metų. Jis buvo aiškinamas kaip ideologija, kurios dėka platinamos, propaguojamos situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje, kuriose žmogus turėjo galimybę veikti autonomiškai, be išorinės prievartos. Kodėl man tai atrodė svarbu? Paaiškinu toliau.

Laisvė yra situacija, kurioje žmogus gali skleistis be išorinio įsikišimo ir trukdymo. Tokioje situacijoje žmogus veikia iš savęs, į išorę spinduliuodamas savo sukauptą gyvybinę energiją. Toks skleidimasis leidžia žmogui įeiti į savo esmę ir įsiforminti, tapti tuo kas jis yra visų pirma sau. Laisvė yra situacija, kurioje galima nevaržoma savisklaida. Tokia situacija turi vertę dėl to, kad tai yra pati palankiausia dirva augimui, vystymuisi, savirealizacijai. Dėl šios priežasties, tiek turint galvoje žmogaus sampratą, tiek visuomenės santvarką, į jas bandoma įterpti ir laisvės idėją, nes manoma, kad ji paskatins situacijas žmoguje ir visuomenėje, kuriose įmanoma tokia nevaržoma savisklaida ir klestėjimas.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Kodėl žmogui turi būti leidžiama nevaržomai skleistis, manau akivaizdu. Todėl, kad buvimas tuo kas esi yra neatimama teisė. Kodėl medis arba gėlė turi teisę augti ir nebūti nupjauti ir sunaudoti? Todėl, kad egzistencija yra jų nuosavybė, kurią jie gavo iš transcendencijos dovanų ir atimti tai, kas priklauso kitam yra nusikaltimas. Teisė į nevaržomą skleidimąsi yra prigimties realizavimas, kuris yra kaip aukštesnių jėgų įsakymas ir įstatymas, kuriam nepaklusti neturi teisės niekas, nes toks nepaklusimas jau būtų savivalė, ėjimas prieš prigimtį ir tvarką. Kas žmogus yra ir turi būti, įrašyta į jo prigimti ir tam turi būti leidžiama veikti. Būtent dėl šios priežasties reikalingos laisvo žmogaus sampratos ir jam realizuoti laisvės situacijas ginančios santvarkos.

Kaip tai konkrečiai realizuojama aiškinama toliau:

Žmogus pasižymi tuo, kad jo veikimas gali būti spontaniškas ir racionalus. Spontaniškas veikimas kyla iš pasąmonės gelmės ir nesiremia jokia filologija. Tai žmogaus egzistencija, kuri reiškiasi tarp gyvūniško instinktyvumo ir žmogiško racionalumo. Daug labiau žmogui būdingas yra racionalus veikimas, kurį net būtų galima vadinti filologiniu veikimu, nes jo pagrindas yra kažkokia įsisąmoninta ar neįsisąmoninta filologija. Pirmo tipo veikimas yra betarpiškas ir grynai egzistencinis, o antro tipo veikimas yra įtarpintas tam tikros teorijos, turinčios filologinę formą – mitinę, religinę, filosofinę ar mokslinę. Toks žmogaus elgesys yra filologinis, kaip savo priežastį turintis kalbą. Šie du egzistencijos tipai veikia bendrai, bet visgi svarbesnis yra racionalusis tipas. Įtarpintas tipas labiau siejasi su minėtomis laisvės situacijomis, nes jos idėjų forma bando prasibrauti į tas filologines sampratas ir filologines santvarkas, kad taptų proto įtarpinto žmogaus elgesio dalimi. Tad laisvė gali reikšti kelis dalykus. Ji gali būti prigimtinė, natūrali ir spontaniška – gryna egzistencija, bet ji gali būti įvesta į sampratą arba santvarką ir kurti situacijas, filologiškai įtarpindama žmogaus veikimą šiame pasaulyje.

„Apie laisvės oazę“, 2010-08-22

Čia bandoma atkreipti dėmesį į nereflektuotą, savaiminę, egzistencinę laisvę, kuri realizuojama be įforminto proto tarpininkavimo ir racionalią laisvę, kurioje veikimas įtarpintas idėjų, apvilktų į teorijų ir modelių formą. Akivaizdu, kad dažnai žmogus veikia net negalvodamas ir nesuvokdamas ar veikia su pasipriešinimu, ar be jokių trukdžių, paprasčiausiai įformindamas savo prigimtinius impulsus. Tačiau žmogus, save vadinantis libertaru, veikia racionaliai, jis turi apibrėžtas idėjas ir siūlo metodus, kaip tas idėjas įgyvendinti. To siekia organizuotai ir tikslingai. Čia labai svarbi kalba, sąvokos, koncepcijos, nors reikia neapsigauti – nes nurodo į anapusinę realybę, į patį gyvenimą, kuriame skleidžiasi žmogus.

Libertarui svarbi filosofija, kuri formuluoja žmogaus sampratas, kurios atspindi realią žmogaus prigimtį, ne tik formuoja jį kaip molio gabalą. Taip pat svarbi politika, nes santvarka yra politinis klausimas. Libertarizmas yra filosofinė mokykla, kurios idėjos realizuojamos politinėje santvarkoje, dėl ko jis neatsiejamas nuo politinio aktyvizmo. Tačiau kadangi šios ideologijos santykis su valstybe – komplikuotas, šis aktyvizmas dažniausiai įgyja neoficialias, neformalias pasipriešinimo prievartai formas.

  1. Neolibertarizmas

Kaip realizuojamos laisvės situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje parodo realus laisvės kiekis visuomenėje. Kadangi kalba apie realią empirinę laisvę, tai ji turi būti susieta su kuo nors labai konkrečiu. Manau, kapitalistinėje santvarkoje geriausias laisvės kriterijus arba garantas yra kapitalas. Neturint kapitalo – laisvu būtų neįmanoma; kuo daugiau jo turi, tuo esi laisvesnis. Kitaip sakant, tai labai geras laisvės kiekio, laisvės mastų visuomenėje kriterijus.

Iš to kas pasakyta, galima suprasti, kad čia kalba ne tik apie abstraktų gebėjimą laisvai veikti, bet ir to gebėjimo padengimas realia materija, nes bet kokiam veikimui reikalinga energija. Taip pat čia mąstoma iš visumos perspektyvos, tai yra, galvoje turima visa visuomenė ir tos visuomenės laisvė, padengta materialia energija, kuri yra kapitalas suprantamas labai plačiai. Belieka tik nustatyti, kaip šią laisvę padalinti konkretiems žmonėms, ir kokia yra geriausia santvarka. Gali būti laisvi visi arba gali nebūti nė vieno laisvo žmogaus. Tai yra kraštutiniai variantai. Tarp jų yra tarpiniai, kurie juda arba laisvės skleidimo kryptimi, arba laisvės siaurinimo.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime dykumoje gyvenančią bendruomenę, kur pagrindinis laisvės garantas yra vanduo. Yra 100 žmonių ir 10 000 l vandens. Kaip tą vandenį padalinti? Visiems po lygiai, pagal kažkokius „nuopelnus“ ar atiduoti kontroliuoti kokiai nors grupuotei, o visus likusius padaryti nuo jų priklausomais. Akivaizdu, kad tas, kuris neturi savo vandens ir turi jo gauti iš kito – yra priklausomas, nelaisvas ir labai lengvai paverčiamas vergu.

Tarkime, kad per dieną reikia 5 l vandens. Vadinasi vienam žmogui viso vandens užtektų 5,4 metų. Jeigu po lygiai padalintume visam 100 žmonių – jo kiekvienam užtektų 100 dienų. Todėl kyla natūralus klausimas, koks geriausias pasirinkimas. Jeigu klausimą sprendžia stipriausio principu, tai jis dažniausiai viską pasiima sau, o kitiems leidžia gerti tik dėl naudos sau. Tai yra vergovinės santvarkos logika. Kai visi bendrai susitaria pasidalinti po lygiai ir susitaiko su tuo, kad jo užteks tik 100 dienų – turima libertarinė logika. 100 dienų irgi labai daug ir galima bendromis pastangomis ieškoti sprendimo – kaip gauti daugiau vandens, kad būtų pasibaigus turimam kiekiui.

Matome, kad nors kapitalizme propaguojama laisvė, ji yra atsieta nuo tikrovės, abstrakti laisvė, kuri suvokiama kaip galimybė užgrobti resursus ir jais pasinaudojant, kaip vandeniu, išnaudoti kitus žmones. Masė žmonių tampa priklausomais nuo kapitalistų ir laisvės mažėja. Gali abstrakčiai būti laisvas, bet nėra kuo tos laisvės padengti ir turi eiti tarnauti tam, kas turi.

Vadinasi, vienintelė galimybė pasiekti, kad laisvė būtų kuo labiau paskleista, yra uždėti galimo turėti turto ribą. Pavyzdžiui, žinoma, kad žmogui per dieną reikia 5 l vandens, per mėnesį 150 l. Todėl logiškas draudimas per mėnesį turėti daugiau negu 200 l. Viskas kas virš 200 – yra prilyginama vagystei ir bet kas gali pasiimti, kol neviršija leistinos normos. Taip ir su laisve, padengta pinigais. Tarkime verslui būtų galima uždėti ribą apyvartai, kad neužgrobtų visos rinkos ir nesusiformuotų monopolija, nes tai reiškia, kad visa laisvė sukoncentruota vienoje vietoje ir atitinkamai jos nėra kitur – o tai yra vergovinė santvarka. Laisvė nėra laisvė kurti monopolijas įvedant visiems kitiems vergovę. Laisvė – reiškia laisvė visiems. Kitaip sakant, jo iš nieko negalima atimti. O atimama tada, kai turi daugiau, negu leidžia norma, nes resursai riboti ir jų nelieka kitiems.

Dabar paskaičiuokime kiek realiame pasaulyje yra laisvės. Tam naudojamas laisvės paskleidimo koeficientas, kurio vertė 1 reiškia, kad laisvė maksimali – visi laisvi, o 0 – nėra nė vieno laisvo. Dažniausiai būna tarpiniai variantai, su labai didele jos koncentracija, nes kapitalas linkęs koncentruotis, vadinasi didinti nelaisvę. Formulė tokia [Laisvės paskleidimas = laisvų žmonių skaičius / visas žmonių skaičius]. Tai reiškia, kad jeigu iš 100 proc. žmonių 100 proc. laisvi, tai laisvės paskleidimas yra 1. 100/100 = 1. Jeigu laisvi 10 proc. žmonių, tai koeficientas 10/100 = 0,1. Arba kas dešimtas žmogus (vienam laisvam – devyni priklausomi).

Dabar sutarkime, kad laisvės standartas yra 100 000 eur. per metus pajamos. Statistikos duomenimis, tiek Lietuvoje uždirba apie 7000 žmonių. Tarus, kad dirbančių yra 1,5 milijonai, tai sudaro 0,46 proc. šių gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės yra 0,46/100 = 0,0046. Didžiojoje Britanijoje virš 100 000 svarų uždirba virš milijono žmonių. Dirbančių gyventojų yra 40 mil. Tai sudaro 2,5 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės paskirstymas yra 2,5/100 = 0,025. Vadinasi, kiekvienam 1000 žmonių 25 laisvi, kai Lietuvoje iš 10 000 – 46 laisvi.

Išvada tokia: gyvename vergoviniame pasaulyje, kur labai mažas laisvės paskirstymo koeficientas. Jis mažas todėl, kad sukoncentruotas tam tikruose laisvės ir galios centruose, kurie išnaudoja visus kitus žmones. Tie centrai yra vergvaldžių grupuotės. Libertaro tikslas – ne kapitalizmas, ne neoliberalizmas, bet laisvės paskleidimo koeficiento padidinimas iki 1, kai laisvi visi 100 proc. žmonių. Vienintelis metodas, teisiškai įvesti apribojimą apyvartai, arba kitaip užvaldytos rinkos procentui. Viskas, kas daugiau apribojimo – prilyginama vagystei.