Tag Archive: laksatas

Fizika ir psytechnologijos

Dvi tyrimų kryptys

Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiais išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje žemiau. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

(daugiau…)

Psichikos anatomija

Kaip ir kūnas, žmogaus psichika turi savo „anatomiją“, kurią reikia žinoti, norint geriau suprasti žmogų. Šios anatomijos gal kiek neįprastas bruožas yra tas, kad psichikos sandara, kaip ir kūnai, visų žmonių vienoda, tad šis principas universalus, leidžiantis vertinti net gerai nepažįstant žmogaus ir turint ribotus informacinius išteklius. Tiktai reikia pabrėžti vieną minusą: be patyrimo apie žmogų galima sužinoti tik tokius faktus, kurie sąlygojami visuomenės organizacijos principų; pavyzdžiui, visi septynių metų vaikai, rugsėjo 1 dieną pradeda lankyti mokyklą; tuo tarpu visa kita yra universali sandara arba kognityvinių abstraktų sukurtos kognityvinės fantazijos. Fantazijos reiškia – tikima, bet neįrodyta galimybė. Kad galimybė virstų faktu, reikia ieškoti būdų įrodyti.

Dabar preliminariai galima apibrėžti kas yra žmogus, bet nenaudojant metafizinių sąvokų, tik įprastą, kasdienę žmogaus sampratą. Tai galima padaryti išskiriant pagrindines jo dalis ir tas dalis įvardijant naujais žodžiais. Reikia pridurti, kad žmogaus sąmonės anatomija tyrinėjama psichologijos mokslo, tačiau šiame skyriuje noriu į žmogų pažiūrėti šiek tiek kitaip, netradiciškai, arba naudodamas savo „schemą“. Žmogus yra fiksato ir laksato junginys sąmonėje, kurie yra du informacijos iš aplinkos susiejimo ir naudojimo būdai. Žodis „fiksatas“ daugumai žinomas, nes susijęs, pavyzdžiui, su žodžiu „fiksuoti“ arba „fiksuotas“. Tai reiškia „stabilus“, „patvarus“, „pritvirtintas“. Toks yra pasaulio vaizdas, kurio judinti žmogaus sąmonė negali. Gal kiek neįprastas žodis yra „laksatas“; tačiau jo logika panaši, ypač tiems, kas moka anglų arba lotynų kalbas. Angliškai „lax“ reiškia „laisvas“, „atsipalaidavęs“ ir jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „laxus“, kuris reiškia beveik tą patį. Šis žodis žymi tą dalį, kuri laisva ir lengvai valdoma bei formuojama, tokią kaip vaizduotė arba mąstymas, kurie pavaldūs žmogaus valiai.

Turiu patikimos informacijos, kad laksato judrumas priklauso nuo to, kokio stiprumo psichotroninė lobotomija, kuri naudojama žmonių rūšiavimui į klases. Judrumas valdomas įdedant slopinimo implantus, kurie įjungia elektrostatinį arba magnetostatinį lauką ir šitaip iš sąmonės ištrina arba labai susilpnina ir apriboja kognityvinį procesą. Slopinimo implantai dedami visiems vaikams; ir kiekvienas jų, pagal leidžiamą laksato judrumą, ruošiamas savo vietai valstybės organizacijoje. Yra dviejų tipų žmonės arba du laksato judrumo programavimo variantai: kai laksatas judrus vidiniame pasaulyje, bet išoriškai, kalba tam neleidžiama pasireikšti; ir išorinis judrumas, kuris, pavyzdžiui, reiškiasi kalbėjimo sklandumo charakteristikomis. Kalbėjimas valdomas per pauzės programavimą, kuris parodo sugebėjimą pasakyti kažkokį skaičių sakinių, nepadarius pauzės. Labiausiai nuslopinti tie, kas kalba frazėmis arba keliais sakiniais, ir maksimalus laksato judrumas yra žmonių, kurie gali kalbėti nesustodami. Šį sugebėjimą turi visi žmonės, nes tai natūralus laksato judrumas, bet šis sugebėjimas valdomas ir jo lygis priklauso nuo statuso organizacijoje. Fiksato, žinoma valdyti prasmės nėra, nes jį galima padaryti bet kokį žmogaus psichikoje valdant laksatą, pagal principą „žmogus mato tai, ką nori matyti“.

(daugiau…)

Dvasinė žmogaus prigimtis

Šios realybės sąmokslas prasideda nuo sąmonės sandaros falsifikavimo, dėl kurio žmogus nežino koks turi būti jo pasaulis. Tas pasaulis, kuriame jis gyvena sumodeliuotas taip, kad jį būtų galima efektyviau išnaudoti, o ne kad jis galėtų realizuoti savo prigimtį. Žmogaus psichika ir kalba – ideologizuota, naudojama ne žmogaus prigimties parodymui, bet vertinimams, kuriais sumenkinama tai, kas žmogui turėtų būti arčiausiai širdies. Pavyzdžiui, imkime žodžius „fantazija“ ir „tikrovė“. Matome, kad žodis „tikrovė“ vertinimo atžvilgiu stipresnis ir jis nurodo vertingesnį objektą negu žodis „fantazija“, kurios vaizdiniai, įsivaizduojama, menkesnio statuso už objektyvų daiktą. Tačiau tai – psichologinė propaganda, nes sąmonės sandaroje iš tikro nėra kriterijų, kuriais remiantis vieną reiškinį galėtume iškelti labiau už kitą arba kurį nors iš jų padaryti vertingesnį. Tariamas objektyvumas – taip pat tik paveiksliukas smegenyse. Kai kas mano, kad tai tokia pati fantazija, kaip ir vaizduotės vaizdinys. Apie tai kalba majos arba matricos teorija.

Iš tikro, žmogus yra dviejų pasaulių gyventojas ir tie pasauliai yra vienodo statuso. Remdamiesi Platonu pirmą, tikrą pasaulį galime vadinti „idėjų“ pasauliu, o antrą – daiktų pasauliu. Platonas taip pat rėmėsi vertinimu, tik jis buvo priešingas dabartiniam vertinimui – pagal jį, tikras pasaulis yra vidinė vaizdinių formų sfera, kuri yra kiekvieno žmogaus sąmonės namai, o kūno pasaulis – žemesnis ir menkesnis. Pagrindinis skirtumas jam buvo tas, kad idėjos – amžinos, tuo tarpu kūnas ir daiktai – laikini ir mirtingi. O tai, kas laikina negali būti pranašiau už tai, kas amžina. Ši teorija vadinama platonizmu, kuriuo rėmėsi visos vėlesnės Dvasinės ir „idealistinės“ filosofinės sistemos, kurios dar prie viso šito buvo susietos su etika, kuri laikui bėgant tapo pagrindiniu idealizmo atributu. Pasaulis ir ontologija buvo užmiršti. Tačiau pirminiam variante ir tikroje žmogaus prigimtyje, tai pirmiausiai ne etinė, bet ontologinė sandara, įrašyta į žmogaus prigimti. „Idealybė“ yra vidinis, gnostinis pasaulis, kuriame gali ir turi gyventi sąmonė savo dvasine forma. Fiziniame pasaulyje gyvena ne dvasia, bet kūnas. Todėl jeigu mąstome tik iš kūno perspektyvos, dvasia gali reikštis kaip moralė, nes kaip būtis ji reiškiasi kitoje vietoje.

(daugiau…)