Fizika ir psytechnologijos

Dvi tyrimų kryptys

Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiais išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje žemiau. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

Tada visa ši sistema projektuojama į pirminę tikrovę, anapus ekrano, kuris ją atspindi. Pirminėje tikrovėje, nematomoje realybėje padaromas eksperimentas, ta realybė „pajudinama“, surenkami duomenys ir analizuojami – jeigu yra teorija, žiūrima ar ji pasitvirtino, jeigu teorijos nėra, teorija kuriama pagal prieš tai pateiktą principą.

mokslas
Pavyzdžiui, pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje – nėra instrumentų.

Visi juslinio ekrano (sensoriumo) dėmenys, realybę perteikia tik žmogui būdingomis formomis, išima iš jos tik dalį informacijos, ir primeta tokias kokybes, kurios galbūt pačioje pirminėje tikrovėje neegzistuoja. T. y., ir erdvė ir laikas ir judėjimas. To ženklas – įvairūs paradoksai ir nepaaiškinami reiškiniai, tačiau tikima, kad tarp suvokimo modelių ir realybės yra bent apytikslė kovariacija. Todėl ateities įvykius galima nuspėti skaičiuojant formulėmis.

Svarbiausias dalykas, kurį nuolatos kartoju yra tas, kad kryptį nuo išorinės tikrovės galima apsukti ir pritaikyti vidinei krypčiai. To viešai niekas nedaro ir čia tik mano asmeniniai ieškojimai.

Mokslas neprivalo apsiriboti išorine kryptimi; jis įsibrovė ir į vidinį pasaulį, tik šie pasiekimai nėra viešinami. Kaip jie naudojami priklauso tik nuo žmonių, kurie šias technologijas valdo. Tos priemonės labai efektyvios ir netinkamai naudojamos gali padaryti daug žalos. Renkantis tarp nežinojimo ir žalos – geresnis būtų nežinojimas, tik bėda ta, kad žinojimo neįmanoma dirbtinai apriboti. Tie kas turi galią, ieško metodų ją realizuoti ir silpnesni jų sustabdyti neturi jokių priemonių.

Žinojimui galima priešpastatyti tik dar efektyvesnį žinojimą.

Tas principas, kurį rodžiau į išorinę kryptį, lengvai apsukamas į vidinę kryptį, į psichinį pasaulį; lengvai sukuriamas analogiškas mokslas. Tai, kas išorinėje kryptyje parodyta kaip substancija, vidinėje kryptyje yra „vidinis minčių laksatas“. Šis laksatas įstatomas į analogiškus suvokimo dėmenis, kuriuos dar galima išplėsti, ir taip pat modeliuojamas matematiškai.

Po laksato kokybinėmis „juslinėmis“ formomis yra luksorinų laukas, gnostinė materija, ir ją aiškinanti kvantinių laukų teorija. Tada sujungiame abi kryptis į vieną sistemą, įstatome į suvokimo kapsulę ir gauname viso žmogaus teoriją, „visą spektrą“. Ką tai duos? Atidarys hipostratas, sukurs prielaidas telepatijai ir pan. Žmogus ir pasaulis aplink jį taps atversta knyga.

mokslas2
Reliatyvumo teorija čia galbūt negalioja, todėl reikia naujo Einšteino, naujai teorijai. Tačiau jeigu minčių substratas yra koks nors kvantinis laukas, tai įgreitinus psichiką iki reliatyvistinių greičių, psichika irgi turėtų susitraukti, laikas sulėtėti ir sumažėti mąstymo greitis.

Pagal Einšteiną nėra absoliutaus atskaitos taško, nėra absoliučios erdvės ir nėra absoliutaus laiko. Kosminėse erdvėse reikia nustoti žiūrėti į šiuos parametrus iš viršaus, įsivaizduojant, kad įmanoma savo galvoje aprėpti tokius mastelius. Yra tik vietinės, taškinės perspektyvos, tarp kurių maksimaliai šviesos greičiu keliauja informacija. Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos – laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno – juda kitas ir atvirkščiai.

Pasenusios metafizinės-religinės schemos

Tokį požiūrį įprasta vadinti materialistiniu ir ateistiniu, nes jis remiasi „nudvasintu“ mokslu. Tokiame interpretavime pagrindinė problema – pasenęs filosofinis sąvokų aparatas. Primityviai skirstyti į materiją ir dvasią, juo labiau vaizduoti, kad tarp jų nesutaikomas konfliktas, yra senų religinių ir metafizinių vaizdinių bei teorijų palikimas. Žodis materija fizikui šiais laikais nieko nesako. Kvantinių laukų teorijoje yra dviejų tipų dalelės fermionai ir bozonai. Ar tikslu sakyti, kad fermionas yra materijos kvantas? Pagal Einšteino lygtį E = mc^2 masė, kuri pagrindinė „kietos empirikos“ savybė, lygi energijai. Kieto objekto masė matuojama kilogramais, o fermiono masė elektronvoltais, kurie yra energijos matavimo vienetas. Kvante masė = energijai. Bozonai, kurie yra jėgos pernašos kvantai, arba iš viso neturi masės, arba jų masė matuojama tais pačiais elektronvoltais. Kvanto vidinė struktūra interpretuojama kaip tikimybiškai aprašomas energijos virpesys. Remiantis šia logika, materialistus būtų galima vadinti energetistais, bet tokios filosofijos krypties nebuvo, ir šio termino nėra tik todėl, kad toks tradicinis skirstymas filosofijoje neegzistuoja, nors jis turi pagrindą. Fizikai tvirtina, kad viskas yra energija, o tradicinis materialumas – tik viena iš energijos būsenų ir formų.

Laikoma, kad senovinis religinis-metafizinis skirstymas materija-dvasia turi tokią pačią prasmę kaip organinė ir neorganinė chemija. Atrodo, kad negyva materija ir gyvi organizmai sudaryti iš visiškai kitokios medžiagos, bet toks įspūdis klaidingas, seniai įrodyta chemijoje, kad ir akmuo ir kūnas sudarytas iš tokių pat atomų, tik jų struktūra negyvoje ir gyvoje materijoje skiriasi. Lygiai taip pat mąstoma, kad skirtumas dvasia-kūnas turi tas pačias fundamentalias statybines dalis, tik jos suorganizuotos kitaip. Tam tikru būdu suorganizavus negyvos materijos atomus, gaunama gyva materija, tam tikru būdu suorganizavus gyvą materiją, gaunama dvasinė materija, arba tiksliau energija. Tokio mokslo sukūrimas susiduria su sunkumais, tačiau jis kuriamas ir kuriamas ne filosofinių sąvokų priešpriešos principu, bet bendro pagrindo radimu, nes tokia taktika daug kartų pasiteisino.

Elektromagnetinės bangos turėtų būti tokia pat materija, bet ji toli gražu ne kieta, taip pat turi daug egzotiškų savybių, kurias ištyrę dabar galime šia energija labai sėkmingai naudotis. Pritaikymo galimybių – begalybė. Kita materijos forma yra elektronų srovės laidininkuose. Pažiūrėkite į žaibo iškrovą arba elektros išlydį ir pamatysite, kad šita materija toli gražu ne kieta empirika, ji ne tik nekieta, bet ir nematoma, nes informaciją apie iškrovą gauname tik todėl, kad ji taip pat skleidžia optinius fotonus, kuriems jautrūs akies receptoriai. Pagal elektromagnetinio ir elektronų lauko analogiją, sukonstruoti visi kiti laukai, ir jie asocijuojami su energija, kuriai būdingos visos kvantų mechanikos aprašomos savybės: tikimybiškumas, neapibrėžtumas, superpozicija, dualumas, sietis, bangos funkcijos kolapsas įvedus detektorių ir pan.

Atrodo, akmeniui toli iki gyvo organizmo, bet jie sudaryti iš tos pačios energijos; atrodo, kad organizmui toli iki dvasios, bet gali būti, kad juos sieja ta pati energija, tik kitaip suorganizuota.

Todėl reikėtų vengti fizikai taikyti pasenusius filosofinius šablonus, ir vietoj to žiūrėti į patį fizikos turinį ir tada spręsti, ar fizikinis metodas pakankamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos bando atsakyti religija, ar ne. Sąvokų opozicijos perkėlimas iš kadaise viešpatavusios ideologijos yra iškraipantis vaizdą metodas, tad norint išvengti painiavos ir nesusipratimų, reikia nustoti vartoti klaidingas sąvokas. O bandyti aiškinti tai, kas nežinoma, tuo, kas jau išaiškinta – yra logiškiausia taktika. Filosofiniai visumos braižymai neturi jokio pranašumo ir netgi vertės, nebent tai yra tušti rėmai, kuriuos dar reikia užpildyti faktais. Filosofas tik nubraižo šabloną. Laikas pasenusias logikas atiduoti į archyvą, ir nustoti braižyti schemas pagal kelių tūkstančių metų senumo modelius. Šiais laikais tie modeliai yra gerokai pažengę į priekį.

Dažnai būna, kad filosofinis tyrimas „neužstringa“ tik todėl, kad nesusiduria su niekuo realaus, tik žaidžia abstrakcijomis ir loginėmis struktūromis savo prote, todėl atrodo, kad nėra jokių ribų. Iš tikro tokia riba yra pats protas, nes jis irgi ne begalinis, dėl to filosofas užstringa taip pat kaip mokslininkas ir pradeda naudoti visokias mistines sąvokas.

Kadangi filosofas žaidžia tik savo galvoje, jis operuoja galimybėmis, mokslininkas tiria pačią tikrovę ir jam reikalavimas yra visas išvadas pagrįsti faktais, vien samprotavimai – nepakankami. Todėl turi būti griežtai atskiriama kur yra galimybės, o kur faktai.

Kelias link holoplastinės teorijos

Jeigu pamėgintume nubraižyti tikrovės pažinimo situaciją atvaizduojančią schemą, paveiksliukas turi būti dalinamas į tokias dvi dalis: vienoje dalyje priežasties-padarinio logika negalioja, kitoje galioja, nes materija yra tam tikroje būsenoje, kuri atsiranda dėka entropijos. Priežasties-padarinio logika tinka makroskopiniams reiškiniams, ypač tiriamiems klasikinėmis fizikos disciplinomis. Priežasties-padarinio logika negalioja mikroskopiniame lygyje, ypač kvantinėje mechanikoje, nes čia laikas ir informacija gali judėti bet kokia kryptimi. Tačiau reikia neapsigauti, kad čia aprašomi tik keli kvantai, vadinasi labai smulki realybės dalis, nes viskas tinka ir kvantinei kosmologijai bei apima visą visatą, kuri tiriama kvantiniame lygmenyje.

Atskyrimas apčiuopiama ir neapčiuopiama, proto-kūno, ir vaizdavimas, kad tiriami tik kūniški objektai neteisingas, nes yra sąmonės fizikos mokslas, kuriame naudojama pasiteisinusi kvantinių laukų paradigma. Todėl, kad didesnė tikimybė, jog galioja tie dėsniai ir struktūros, kurios jau atrastos, tereikia juos išplėsti, o ne atradinėti kažką visiškai naujo. Bet čia tik galimybės lygyje.

Todėl schema iš tikro tokia:

galimybes

Fundamentali realybė grindžia nefundamentalią todėl, kad yra jos vidinė dalis, tai iš ko sudaryti visi didelių mastelių objektai. Joks kitoks pagrindimas kaip faktas – nenustatytas. Yra galimybė samprotauti ir kurti versijas, tačiau versija ne tikrovė.

Matome, kad tikrovė dalinasi į pažintą ir nepažintą visuose hierarchiniuose lygmenyse. Pirma yra vadinama faktais, o visa tai kas nepažinta – pateikiama tik kaip galimybės ir hipotezės. Šis procesas, artėjimas prie 100 proc. pažintos tikrovės yra pagrindinis istorinis procesas. Tas taškas, kuriame pasiekiamas pagrindinis tikslas vadinamas H-tašku (holoplastinis taškas).

Psichikos anatomija

Kaip ir kūnas, žmogaus psichika turi savo „anatomiją“, kurią reikia žinoti, norint geriau suprasti žmogų. Šios anatomijos gal kiek neįprastas bruožas yra tas, kad psichikos sandara, kaip ir kūnai, visų žmonių vienoda, tad šis principas universalus, leidžiantis vertinti net gerai nepažįstant žmogaus ir turint ribotus informacinius išteklius. Tiktai reikia pabrėžti vieną minusą: be patyrimo apie žmogų galima sužinoti tik tokius faktus, kurie sąlygojami visuomenės organizacijos principų; pavyzdžiui, visi septynių metų vaikai, rugsėjo 1 dieną pradeda lankyti mokyklą; tuo tarpu visa kita yra universali sandara arba kognityvinių abstraktų sukurtos kognityvinės fantazijos. Fantazijos reiškia – tikima, bet neįrodyta galimybė. Kad galimybė virstų faktu, reikia ieškoti būdų įrodyti.

Dabar preliminariai galima apibrėžti kas yra žmogus, bet nenaudojant metafizinių sąvokų, tik įprastą, kasdienę žmogaus sampratą. Tai galima padaryti išskiriant pagrindines jo dalis ir tas dalis įvardijant naujais žodžiais. Reikia pridurti, kad žmogaus sąmonės anatomija tyrinėjama psichologijos mokslo, tačiau šiame skyriuje noriu į žmogų pažiūrėti šiek tiek kitaip, netradiciškai, arba naudodamas savo „schemą“. Žmogus yra fiksato ir laksato junginys sąmonėje, kurie yra du informacijos iš aplinkos susiejimo ir naudojimo būdai. Žodis „fiksatas“ daugumai žinomas, nes susijęs, pavyzdžiui, su žodžiu „fiksuoti“ arba „fiksuotas“. Tai reiškia „stabilus“, „patvarus“, „pritvirtintas“. Toks yra pasaulio vaizdas, kurio judinti žmogaus sąmonė negali. Gal kiek neįprastas žodis yra „laksatas“; tačiau jo logika panaši, ypač tiems, kas moka anglų arba lotynų kalbas. Angliškai „lax“ reiškia „laisvas“, „atsipalaidavęs“ ir jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „laxus“, kuris reiškia beveik tą patį. Šis žodis žymi tą dalį, kuri laisva ir lengvai valdoma bei formuojama, tokią kaip vaizduotė arba mąstymas, kurie pavaldūs žmogaus valiai.

Turiu patikimos informacijos, kad laksato judrumas priklauso nuo to, kokio stiprumo psichotroninė lobotomija, kuri naudojama žmonių rūšiavimui į klases. Judrumas valdomas įdedant slopinimo implantus, kurie įjungia elektrostatinį arba magnetostatinį lauką ir šitaip iš sąmonės ištrina arba labai susilpnina ir apriboja kognityvinį procesą. Slopinimo implantai dedami visiems vaikams; ir kiekvienas jų, pagal leidžiamą laksato judrumą, ruošiamas savo vietai valstybės organizacijoje. Yra dviejų tipų žmonės arba du laksato judrumo programavimo variantai: kai laksatas judrus vidiniame pasaulyje, bet išoriškai, kalba tam neleidžiama pasireikšti; ir išorinis judrumas, kuris, pavyzdžiui, reiškiasi kalbėjimo sklandumo charakteristikomis. Kalbėjimas valdomas per pauzės programavimą, kuris parodo sugebėjimą pasakyti kažkokį skaičių sakinių, nepadarius pauzės. Labiausiai nuslopinti tie, kas kalba frazėmis arba keliais sakiniais, ir maksimalus laksato judrumas yra žmonių, kurie gali kalbėti nesustodami. Šį sugebėjimą turi visi žmonės, nes tai natūralus laksato judrumas, bet šis sugebėjimas valdomas ir jo lygis priklauso nuo statuso organizacijoje. Fiksato, žinoma valdyti prasmės nėra, nes jį galima padaryti bet kokį žmogaus psichikoje valdant laksatą, pagal principą „žmogus mato tai, ką nori matyti“.

Tai, ką toliau pasakysiu, tiems, kas seniai skaito mano tekstus, nėra naujiena, bet informaciją būtina pakartoti, nes tai pagrindinė žmogaus struktūra. Savo sąmonėje projektuojant kito žmogaus vidų, pirmiausiai dedamas kalendorius ir žemėlapis, kurie yra žmogaus kognityvinės asociatyvinės hologramos, iš kurios pagriebiamos mintys, branduolys. Tai ne įprastas kalendorius, bet pritaikytas individualiam žmogaus patyrimo gelmės įvertinimui, kuri priklauso nuo jo „amžiaus“. Pavyzdžiui, aš kalendorių įsivaizduoju kaip vertikalią skalę, padalintą į dešimtmečius. Kuo vyresnis amžius, tuo skalė ilgesnė ir tuo daugiau dešimtmečių aprėpia. Šitaip galima įsivaizduoti ir įvertinti visą žmogaus gyvenimą, kuris turi pirmą ir antrą dešimtmečius – tai vaikystė ir jaunystė, toliau trečias dešimtmetis – visų karjerų pradžia ir ketvirtas dešimtmetis – tam tikro stabilumo užtikrintumo ir pasitikėjimo laikotarpis, kurio metu žmogus ir pakankamai jaunas, bet tuo pačiu yra sukaupęs pagrindinę gyvenimui reikalingą patirtį.

Kalendorių galima įsivaizduoti ir kaip erdvinę struktūrą arba „plotą“, kuriame išdėstytos pagrindinės kalendoriaus dalys ir su jomis asocijuojami žmogaus gyvenimo įvykiai.

Šiame kalendoriuje matome, kad 10 metų prilygsta 120 mėnesių ir šie mėnesiai padalinti į keturias dalis, vadinamas metų laikais. Nesunku apskaičiuoti, kiek į dešimtmetį įeina vasarų, žiemų ir t.t. – po dešimt kiekvieno iš metų laikų. Taip patogu grupuoti todėl, kad pavyzdžiui, pagal visuomenės organizacijos tvarką, vasaros visada susijusios su atostogomis. Švietimo sistemoje jos ilgesnės, o dirbantis žmogus gauna iki mėnesio ir t.t. Į vaizduotę įsidėjus šią schemą, galima su ja asocijuoti visus pagrindinius žmogaus gyvenimo įvykius, tiek universalius, tiek individualius. Pavyzdžiui, 40 metų turintis žmogus, savo patirtyje turi 4 tokius „plotus“ ir juose matosi visa gyvenimo patyrimo gelmė. Jeigu sąmonė gali išskleisti tokį vaizdinį, tai jį galima naudoti savo atminties tvarkymui arba jį galima suprojektuoti į kito žmogaus kontūrą ir bandyti „rekonstruoti“ jo vidinį pasaulį. Tą patį galima padaryti su bet kokia informacija, kuri projektuojama į kalendoriaus skalę, kurioje visi įvykiai išsidėsto tiesine, chronologine forma.

Šį kalendorių dar galima asocijuoti su natūraliu procesu, kuris yra planetos sukimasis apie Saulę, nuo kurio priklauso metų laikų skirtumai. Ši orbita turi keturis segmentus, atitinkančius keturias išskirtas kalendoriaus dalis. Apie gyvenimą mąstant tokiomis kategorijomis, jis tampa daug aiškesnis ir mažiau mistifikuotas, bet svarbiausia tai parodo žmogaus gyvenimo trumpumą ir trapumą, nes retas kuris žmogus išgyvena 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Net ši trukmė – labai trumpa.

Tai viena žmogaus psichikos anatomijos dalis. Kita dalis, kaip jau minėjau, yra žemėlapis, kuris irgi dedamas į asociatyvinę hologramą ir naudojamas topografinėje vaizduotėje arba topografiniame mąstyme. Visi žmogaus gyvenimo įvykiai savo vietą turi ne tik kalendoriuje, bet ir žemėlapyje. Tai nenuostabu, nes žmogus susideda iš laksato ir fiksato, o fiksatas ir yra pasaulis, „žemėlapio“ pavidalo aplinka, kurioje gyvena žmogus. Laikui bėgant šis žemėlapis darosi vis didesnis, ir žmogaus sąmonė aprėpia vis platesnę tikrovės dalį. Tad norint suprasti žmogų, reikia įvertinti jį ir šia prasme.

Labai mobilių žmonių nėra daug, dažniausiai jie vienaip ar kitaip susiję su kokia nors viena arba keliomis vietomis, kur prabėga pagrindinė žmogaus gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, vaikystė ir jaunystė – nebūna mobili, nes žmogus pririštas prie mokyklos, universiteto ir keliauja tik vasarą, kai ateina atostogų metas. Suaugęs žmogus dirba; nors kai kurios profesijos susijusios su padidintu mobilumu. Tačiau vaizduotėje informacinės technologijos labai išplėtė šį sugebėjimą matyti žemėlapį, nes yra ne tik tiesioginė fizinė patirtis, bet ir virtualus pasaulis, kurio vaizdais šiais laikais naudoti tapo įprasta. Kita vertus, informacijos patikimumas sumažėjo, nes galimybė pamatyti nebuvo papildyta galimybėmis tikrinti. Tad pagal formule, informacijos patikimumas labai sumažėjo.

Vadinasi, žmogus pirmiausiai savo sąmonėje kaupia datas (ne išreikštas skaičiais, bet pagal parodytą schemą), o tada tam tikras svarbiausias vietas. Šios struktūros parodo ką žmogus apie save ir kitus mąsto, arba rodo, savo sąmonėje, šiuo fundamentaliu principu. Žmogui tokie vaizdiniai iškyla vaizduotėje arba atsiminimuose.

Iš tos dalies, kuri priklauso nuo lavinimo, svarbiausia yra kalba. Kalba tori fonetinį ir ženklinį sluoksnį, toliau eina gramatika, kuri įtraukia žodžius į kalbos tikroviškumo jausmo projekcijas, ir leksika arba žodynas. Pastarasis gali būti suskirstytas pagal tas dvi fundamentalias proto dalis, kurios buvo įvardintos kaip žemėlapis ir kalendorius. Žemėlapis susijęs su daiktų pavadinimais, o kalendorius – su kitimu, judėjimu arba vyksmais, kurie yra būtie tapsmo pagrindas. Nebūtų „veiksmažodžių“, pasaulis taptų sustingusia nuotrauka ir paprasčiausiai neegzistuotų. Kadangi pasaulis egzistuoja ir kinta, jam aprašyti reikia šių dviejų tipų žodžių, kurie sudaro sakinių branduolį.

Daiktavardžiai susiję su gyvūnų ir negyvūnų pasauliais, o veiksmažodžiai pagal tai, kas veikia arba koks objektas veikiamas.

Šios struktūros savaime nėra įdomios. Jos svarbios tik kaip savo vidaus parodymo priemonė arba kaip būdas suprasti kitų žmonių vidinį pasaulį. Mąstyme naudojama ne tik kalba, todėl pačiam žmogui, jo vidiniam kognityviniam procesui – kalba nebūtinai užima centrinę vietą. Tačiau ji nepakeičiama kaip žmonių grupės susiejimo priemonė. Į kalbą galima žiūrėti paprastu, netgi naiviu žvilgsniu, nematant jos vidinių struktūrų ir jų paskirties, bet ją galima įsivaizduoti, kaip kito žmogaus vidinės psichinės anatomijos labai svarbią dalį.

Kituose tekstuose kalbą vadinau išeinančia seka, pagal jos šaltinio arba kilmės vietą. Žmogus „išeinančią seką“ gali naudoti kaip įtakos arba savo pasaulio primetimo priemonę. Kiti šią išeinančią seką suvokia kaip efektorius ir jiems paklūsta arba priešinasi, arba naudoja psichožvalgybai kaip informacijos apie žmogaus vidinę psichikos struktūrą šaltinį. Tad klausantis kito žmogaus kalbos, minimaliai ką galima padaryti yra kalbą asocijuoti su kalendoriumi ir pabandyti įvertinti kokie žmogaus vaizdiniame prote užfiksuoti realybės žemėlapiai. Šiam tikslui reikia turėti gramatikos schemą, nes joje, žinant ką tie elementai reiškia, galima surinkti labai daug informacijos apie vidinės tikrovės struktūras.

Matome, kad gramatinė struktūra išsiskiria į du pagrindinius struktūrinius blokus, kurie atspindi substancinę tikrovės dalį, arba dalį, kuri pateikiama sąmonės kaip substancinė ir procesinė, kuri patikslinama ir išplečiama įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis. Tačiau reikia neužmiršti, kad gramatika ne tikrovė, tik smegenų konstruktas, todėl visada reikia papildomai įvertinti ir išeinančios sekos tikroviškumą. Mano teorija teigia, kad yra dvi tekstų (šnekamųjų ir rašytinių) kūrimo kryptys: viena iš jų – tikrovės branduolio, kaip jį atveria laksatas atpasakojimas; ir antra – tikrovės sukūrimas vaizduotėje pagal kognityvinių fantazijų abstraktus ir jų projektavimas į žmogaus vidinio pasaulio realybę. Tikrovės įvykius pirmiausiai atpasakoja istorija, o fantazijas į pasaulį projektuoja grožinė literatūra. Ji gali būti teisinga ir neteisinga arba realistinė ir nerealistinė, tačiau ji niekada nėra faktai, nebent tai būtų „dokumentinis romanas“. Šiuos tekstų tipus, kurie suprantami ir plačiau nei menas arba mokslas, reikia labai aiškiai skirti, kad faktai nebūtų painiojami su fantazijomis.

Paskutinė žmogaus vidinio pasaulio dalis, kurią ketinu aptarti, yra protas, apjungiantis visus kognityvinius procesus sąmonės laksate. Protas yra reprezentacinis, galintis pasakyti kas kas nors yra ir užsiimti sąvokų analize arba sinteze; taip pat procedūrinis, kuris apima kognityvinių veiksmų seką, su kuria galima atlikti kokį nors protinį darbą, tokį kaip teksto loginė analizė, grožinės literatūros kūrinio interpretacija ir pan. Reprezentacinis mąstymas yra koreliacinis, nes jis susieja vidinių sąvokų sistemą su žmogaus aplinkoje esančiais objektais. Šis sugebėjimas kaupiamas kognityvinėje struktūroje, kuri kaupia objektų analitines dalis ir tų dalių kalbinius pavadinimus. Tuo tarpu procedūrinis mąstymas gali būti matematinių uždavinių sprendimas ir įvairių teorijų arba analizės procedūrų pritaikymas protiniame darbe, kurį dirba įvairių sričių ekspertai. Protas yra labai didelė ir daugiausiai pasąmonėje esanti asociatyvinė struktūra, kurios mažas sąmonėje matomas gabaliukas vadinamas mąstymu. Minčių apimtis priklauso nuo lobotomijos stiprumo, kuris lemia ir aprėpiamą informacijos plotą nuo 0 iki natūralaus viso sąmonės ploto bei nuo laksato judrumo, kuris vertinamas pagal tai, kaip žmogus savo vidinėje dalyje sugeba manipuliuoti erdviniais ir semantiniais objektais. Jeigu manipuliavimo metu jaučiamas stingdymas, tai reiškia, kad laksato judrumas sumažintas ir įjungiami iš anksto užprogramuoti slopinimo implantai.

Apibendrinant žmogų, supaprastintai galima pasakyti, kad yra du „televizoriai“: pirmas yra juslinis pasaulis, kurį vadinu fiksatu – tai „pirmoji signalinė sistema“; ir antras televizorius yra mąstymas, vadinamas laksatu, kuris koreliuotas arba su pirmu televizoriumi ir komentuoja tai, kas vyksta aplinkui, arba savo turiniu ima kaupiamosios sąmonės informaciją, kuri čia-dabar struktūros atžvilgiu yra nuėjusi į praeitį. Ir, be abejo, antras televizorius gali užsiimti fantazijomis, kurios šiam tikslui naudoja universalias vaizduotės struktūras, vadinamas vaizdiniais ir semantiniais abstraktais. Kad šią gnostinę anatomiją būtų galima lengviau susieti ir atvaizduoti, sąmonėje galima susikurti kokį nors pagalbinį vaizdinį, į kurios dalis projektuojamos „anatominės“, visiems žmonėms būdingos struktūros.

Ir paskutinė mintis, kiekvieno žmogaus gyvenimą lemia ne tik individuali biografija, bet taip pat įvairūs istoriniai įvykiai ir procesai, kurių dalyviu gali tapti kiekvienas iš mūsų. Šie įvykiai yra galingiausi individualaus žmogaus likimą formuojantys faktoriai. Be to, tokią analizės schemą galima naudoti vertinant ne tik atskiro žmogaus gyvenimą, bet ir visos organizacijos arba valstybės. Tokiu atveju, kalendoriaus skalę iš dešimtmečių galima pakeisti šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Tokios žinios vadinamos valstybės arba civilizacijos istorija.

Gali kilti klausimas „Kam visa tai reikalinga?“. Atsakymas elementarus: tam, kad būtų galima geriau pažinti save ir kitus; tam, kad būtų pašalintos pažangai kliudančios iliuzijos; tam, kad niekas nebūtų per daug ir nepelnytai išaukštintas arba sumenkintas; tam, kad niekas negalėtų manipuliuoti ir mulkinti kitų žmonių…

Dvasinė žmogaus prigimtis

Šios realybės sąmokslas prasideda nuo sąmonės sandaros falsifikavimo, dėl kurio žmogus nežino koks turi būti jo pasaulis. Tas pasaulis, kuriame jis gyvena sumodeliuotas taip, kad jį būtų galima efektyviau išnaudoti, o ne kad jis galėtų realizuoti savo prigimtį. Žmogaus psichika ir kalba – ideologizuota, naudojama ne žmogaus prigimties parodymui, bet vertinimams, kuriais sumenkinama tai, kas žmogui turėtų būti arčiausiai širdies. Pavyzdžiui, imkime žodžius „fantazija“ ir „tikrovė“. Matome, kad žodis „tikrovė“ vertinimo atžvilgiu stipresnis ir jis nurodo vertingesnį objektą negu žodis „fantazija“, kurios vaizdiniai, įsivaizduojama, menkesnio statuso už objektyvų daiktą. Tačiau tai – psichologinė propaganda, nes sąmonės sandaroje iš tikro nėra kriterijų, kuriais remiantis vieną reiškinį galėtume iškelti labiau už kitą arba kurį nors iš jų padaryti vertingesnį. Tariamas objektyvumas – taip pat tik paveiksliukas smegenyse. Kai kas mano, kad tai tokia pati fantazija, kaip ir vaizduotės vaizdinys. Apie tai kalba majos arba matricos teorija.

Iš tikro, žmogus yra dviejų pasaulių gyventojas ir tie pasauliai yra vienodo statuso. Remdamiesi Platonu pirmą, tikrą pasaulį galime vadinti „idėjų“ pasauliu, o antrą – daiktų pasauliu. Platonas taip pat rėmėsi vertinimu, tik jis buvo priešingas dabartiniam vertinimui – pagal jį, tikras pasaulis yra vidinė vaizdinių formų sfera, kuri yra kiekvieno žmogaus sąmonės namai, o kūno pasaulis – žemesnis ir menkesnis. Pagrindinis skirtumas jam buvo tas, kad idėjos – amžinos, tuo tarpu kūnas ir daiktai – laikini ir mirtingi. O tai, kas laikina negali būti pranašiau už tai, kas amžina. Ši teorija vadinama platonizmu, kuriuo rėmėsi visos vėlesnės Dvasinės ir „idealistinės“ filosofinės sistemos, kurios dar prie viso šito buvo susietos su etika, kuri laikui bėgant tapo pagrindiniu idealizmo atributu. Pasaulis ir ontologija buvo užmiršti. Tačiau pirminiam variante ir tikroje žmogaus prigimtyje, tai pirmiausiai ne etinė, bet ontologinė sandara, įrašyta į žmogaus prigimti. „Idealybė“ yra vidinis, gnostinis pasaulis, kuriame gali ir turi gyventi sąmonė savo dvasine forma. Fiziniame pasaulyje gyvena ne dvasia, bet kūnas. Todėl jeigu mąstome tik iš kūno perspektyvos, dvasia gali reikštis kaip moralė, nes kaip būtis ji reiškiasi kitoje vietoje.

Kad suprastume kodėl taip yra, turime žinoti tikrą sąmonės sandarą. Sąmonė sudaryta iš dviejų dalių ir turi dvi kryptis. Ši jos savybė vadinama dualizmu, kuris reiškia, kad yra dvi realybės, ir kad jos nesimaišo, o jeigu ir maišosi, tai tik labai nedideliame sluoksnyje. Savo pilna ontologine esme – tai skirtingi pasauliai. Bet žodis „idealybė“ man netinka, nes jis priklauso tradicijai, kurioje dominuoja kūno perspektyva, o aš stengiuosi mąstyti, iš mažų mažiausiai, neutralios perspektyvos. Taip pat bandau sieti su tiksliaisiais mokslais, matematika ir fizika, remdamasis modernia paradigma, todėl naudoju žodžius „gnostinis pasaulis“ arba „gnostinė brana“. Priimta manyti, kad gnostinis pasaulis tėra vaizdiniai arba fantazijos, bet gilesnė analizė rodo, kad fizinis pasaulis taip pat tik vaizdinys, tik fiksuotas ir nevaldomas, kas jam suteikia „objektyvumo“ įspūdį. O fantaziją valdo žmogus, vadinasi tai yra „kūryba“ arba netikra. Bet kaip jau sakiau – tai ideologizuota, iškreipta psichologija, kurios paskirtis pririšti žmogų prie šio pasaulio ir sumenkinti „vidinio“ pasaulio statusą.

Formavimo pakopos iš abiejų pasaulių yra vienodos. Viskas prasideda nuo surinktos informacijos, kuri perduodama šablonui, šablonas sujungiamas su kokybėmis, tai yra suteikia juslinę arba semantinę formą, ir galų gale, pasiekiama suvokimo arba rodomosios sąmonės dalis. Bandant suprasti mano mintį, kad vidinis ir išorinis turi vienodą statusą, reikia atkreipti dėmesį į informacijos šaltinių statusą. Šaltiniai yra du: transcendentinis ir transcendentalinis. Kaip vertiname sukuriamus paveiksliukus priklauso nuo to, koks mums atrodo šių šaltinių statusas. Transcendentinė informacija buvo laikoma tikra, o transcendentalinė – netikra, nes sukurta paties žmogaus. Tačiau tai – susitarimo reikalas. Juk visa tikrovė sudaryta iš laukų ir jų sluoksnių hierarchijos. Fizinė informacija yra laukų struktūros, bet tokios pat struktūros yra ir transcendentalinė informacija. Iš tikrųjų, pažiūrėjus nešališkai, nėra kriterijų kodėl „fantazijos“ laukų struktūros ir tas sluoksnis, kuriam jos priklauso yra kuo nors menkesnis už fizinį „šį pasaulį“. Taip susitarta ir susitarta žmogui norint blogo. Jeigu būtų siekiama priešingo tikslo, žmogaus tikra prigimtis nebūtų slepiama.

žmogaus modelis

Ta tariamoji „vidinė dalis“ nėra jokia vidinė. Greičiau tai paralelinis pasaulis, kuris turi net savotišką kosmosą, kuriame galima susidurti su kitais pasauliais ir su kitomis esybėmis. Kai dvasinėje literatūroje kalbama apie tokius susidūrimus, tai turimas galvoje gnostinis pasaulis, ne fizinis. O tai juoką sukelia tik todėl, kad naudojama propagandinė šių tikrovių interpretacija: objektyvu – geriau, subjektyvu – blogiau. Tačiau pažiūrėjus nešališku žvilgsniu vertinti galima ir kitaip. Problemų dažniausiai kyla todėl, kad vidinis pasaulis ne tik ideologiškai iškraipytas, bet jis iš viso ištrintas. Kadangi galutinė instancija, kaip pavaizduota paveikslėlyje yra suvokimo ekranas, tai šį pasaulį užmaskuoti galima išjungus „dvasinį ekraną“. Sąmonė nieko nemato, todėl atrodo, kad nieko nėra, o ką kalba kiti, kurių ekranas įjungtas – „nesąmonės“ ir „kliedesiai“. Bet jau sakiau, kad ne mažesni kliedesiai yra objektyvios fantazijos fanatizmas. Didelė dalis šio pasaulio kontroliuojama objektyvios fantazijos fanatikų mafijos, kuri tiesiog persekioja ir naikina visus tuos, kurie mato kitaip.

Sąmokslo, nuo kurio pradėjau, esmė ta, kad vienas iš ekranų yra išjungtas – tai yra psichotroninė lobotomija. Taip pat, jeigu žmogus, ypač menininkas, mato daugiau, tai įvykdyta fizinio ir gnostinio pasaulio disocijacija. Tai reiškia, kad gnostinis pasaulis, kuris geba parodyti žmogaus vidų yra atsietas nuo fizinio pavidalo ir mes, stebėdami aplinką, matome tik vieną dalį žmogaus, tai yra, išorinę formą. Tuo tarpu gnostinis pasaulis leidžia atverti vidų. Tad kai abu pasauliai susieti, arba asocijuoti, tai turime telepatinę rūšį; kai šios realybės apribotos ir disocijuotos – telepatijos gebėjimas prarandamas.

Akivaizdu, kad ta sistema, kuri šitaip apribojo žmogų – negali norėti jam gero. Žmogus buvo susilpnintas tam, kad jį būtų galima pavergti ir valdyti. Tačiau čia reikia ne tik atimti iš jo sugebėjimus, bet ir iškreipti jo prigimtį, sufalsifikuoti sąmonės pasaulių sandarą. Tam buvo sukurta filosofinė sistema, kuri prirakino jį prie fiksato, kuris yra dirbtinai užfiksuota fantazija, ir jau kelias dešimtis tūkstantmečių išnaudoja kaip vergą. Šią sistemą Vakarų pasaulyje saugo Iliuminatų organizacija, įtvirtinanti žmogaus prigimties atžvilgiu žiaurų terorą. Kartais šių galimybių būna atblokuota daugiau, tada žmonės sužino apie savantus, sinestezijas, genialių gebėjimų žmones ir t.t. Tačiau tiesa ta, kad tai kiekvieno žmogaus natūrali prigimtis.

Pradėjau nuo paaiškinimo, kuo skiriasi etinė ir ontologinė Dvasios formų interpretacija. Etinė interpretacija pagrįsta kūno požiūriu. Kadangi tariama, kad kūnas kažkaip priešingas dvasiai, jį reikia siekti kuo labiau sudvasinti, o tai pasiekiama per askezę, discipliną, apribojimą ir etiką. Tačiau tai skirta žmonėms, kurių sąmonė gyvena fizinės branos pasauliu. Peržengus šį pasaulį, žmogus patenka į Dvasią kaip būties tikrovę ir čia ji reiškiasi ne etine, bet, pirmiausiai, ontologine forma. Tai yra pasaulis su visa jo įvairove. Kaip ir fiziniame pasaulyje, čia yra tam tikras gnostinis kūnas, kurį sąlygiškai galima vadinti EGO, tačiau suprantant tai kitaip, nei aiškina propagandinė psichologija. Toliau, aplink kūną yra artimiausia aplinka, vietinis gnostinis pasaulis, į kurį gali ateiti kitos dvasios ir keistis mintimis, vaizdiniais, būsenomis ir pan. Galima bandyti iš šios ribotos srities išeiti į platesnę gnostinę erdvę, bet tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu laisva žmogaus prigimtis. Šią dvasinę prigimtį galima lavinti, tačiau vien asmeninių pastangų neužtenka, nes šis apribojimas yra technologinis. Kai kur, ir kai kam apribojimas sumažintas arba išjungtas (tai įvairūs Dvasiniai žmonės, pavyzdžiui, rytų pasaulyje, tokie kaip budistai, jogai), jie gali po šį pasaulį keliauti laisvai. Kiti turi būti pakviesti arba įleisti.

Negana to, šiame pasaulyje yra bendruomenės ir net miestai, apie kuriuos fizinio pasaulio žmonės žino tik kaip mistines, utopines realybes. Tai iš tikro utopijos, nes jų nėra nei vienoje „šio pasaulio“ vietoje. Šių miestų reikia ieškoti dvasinėje realybėje. Kai kam pavyksta surasti, kai kam – ne. Bet pirmiausiai todėl, kad žmogus nėra laisvas. Dvasiniai ieškojimai ir yra tokio išsilaisvinimo kelias. Keli Dvasinių miestų arba karalysčių pavadinimai yra Šambala, Šangrila, Agarta, Atlantida, Avalonas ir pan. Supainioti žmonės net jų bandė ieškoti, tačiau ieškojo kokioje nors konkrečioje planetos geografinėje vietoje, o čia reikia išmanyti Dvasinę geografiją. Turi atsidaryti vidinis langas, arba portalas, ir šie miestai patys pakviečia žmogų. Čia galima bendrauti turint gnostinę formą, galima fiziniame pasaulyje naudojamomis akimis matyti pilną kito žmogaus ir visos realybės vaizdą. Tokia yra aukštesnė Dvasinio žmogaus forma. Platono teorija buvo tik kažkas panašaus į užuominą į tai.

Kadangi siela nemirtinga, žmogaus kūnui užmigus, transcendentalinis burbulas tampa tikra transcendencija, kuri tampa žmogaus naujos dvasinės formos namais. Tokią būseną galima pasiekti ir per astralines projekcijas arba astralines keliones; taip pat, panašaus tikslo siekia budistai užsiimdami meditacija, kurios tikslas nušvitimas, vadinamas Nirvana. Su tuo susijusi ir krikščionybės Dangaus karalystė, kurios siekiama per etiką ir tam tikrą širdies būseną (šiame pasaulyje). Akivaizdu, kad šios dvasinės praktikos reikalingos tiems, kas nėra pasiekęs nušvitimo. Kadangi tokie žmonės pririšti prie kūniško pasaulio, tai iš jo perspektyvos pateikiamas ir dvasinis pasaulis. Aukštesnio dvasinio rango žmonėms šios praktikos nereikalingos, nors tai nereiškia, kad gali joms prieštarauti.

Reikia priminti, kad Dvasinis žmogaus pasaulis nepaklūsta jokiems fizikos dėsniams ir tie „stebuklai“, apie kuriuos kalba kai kurie žmonės – vyksta jame. Nesusipratimai kyla tada, kai supainiojami iš nežinojimo fizinis ir gnostinis pasaulis.