Tag Archive: laisvė

Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.

Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio – realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos – apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus“ ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

(daugiau…)

Mes renkamės laisvę

Laisvės sluoksniai

Paskutiniu metu internetinėje erdvėje suaktyvėjo neonacionalistai, kurių propaganda į galvą bando įkalti klaidinančias mintis: dėl viso blogio kalta žmonių laisvė ir vienintelis išsigelbėjimas yra neonacionalistinės vertybės. Laisvė „ateina iš ES“ ir tik viską žlugdo bei griauna. O neonacionalistinė ideologija tik gelbėja ir kuria. Todėl reikalinga „nauja“ antiliberali arba antilibertarinė ideologija, kuri ištrintų laisvę ne tik iš gyvenimo (de facto), bet ir iš žmonių galvų kaip nesąmonę ir nesusipratimą.

Neonacionalistų bus leidžiama tik tam tikra laisvė, o būtent valstybės ir tautos. Todėl ji arba siejama su visokiais negatyviais -izmais arba iš naujo apibrėžiama kokia nors negatyvia ar priešinga reikšme. Laisvė atseit yra susisaistymas ir tarnavimas, atsidavimas ir savęs išsižadėjimas dėl aukštesnės valdžios, o ta valdžia, aišku, yra neonacionalistų grietinėlė. Laisvė esą yra „grandinė, prie kurios esi pririštas“. Šita grandinė ir yra ta vieta, kuri gimdo vertybingą gyvenimą. Todėl, kaip libertaras, matantis pavojų laisvei kaip aukščiausiai vertybei, noriu paskelbti savo interpretaciją.

Pirmiausiai, kaip aš suprantu laisvę. Ideologiškai susisluoksniavusiame pasaulyje ji reiškiasi negatyviai ir kiekviename sluoksnyje turi vis kitokią prasmę. Yra visos planetos laisvė nuo išorinių grėsmių; yra imperijų ir valstybių laisvė vienai nuo kitos; yra vienos tautos laisvė nuo kitų tautų; yra visuomenės laisvė nuo valdžios aparato; yra individo laisvė nuo visų kitų aukščiau išvardintų grėsmių ir nuo kitų individų. Kitaip sakant laisvė lygi valdžiai ir laisvės kiekviename sluoksnyje yra tiek, kiek jame yra valdžios. Jeigu valdžia yra individas, jis pagal libertarinį principą yra laisvas. Jeigu valdžią turi centrinė tautinės valstybės valdžia – ji yra laisva, nors šiuo atveju nelibertarine prasme. Neonacionalistai irgi yra libertarai, bet jie propaguoja tautinį libertarizmą, kurio pagrindinis vienetas yra tauta. Niekam kitam libertarinės laisvės nelieka. Istoriškai susiklostė taip, kad teorijoje akcentuojamas ne tautinis ar valstybinis, bet individualistinis libertarizmas. Šitaip suprasta laisvė apsaugo individą (nebūtinai žmogų) nuo naikinimo arba išnaudojimo. Kaip atsivėrusią erdvę individas įprasmina, yra jo pasirinkimo reikalas.

Pagrindinis libertarizmo klausimas yra kokią perspektyvą laikysime pagrindine – kaip pavadinti individai turi erdvės laisvam veiksmui, o kaip pavadinti – neturi. Klasikiniam libertarui fundamentali pakopa yra individas, iš kurių sukuriami, tik kitaip įvardinami, išvardinti ideologiniai sluoksniai. Libertaras stovi ant žemės, ir teoriškai suteikia šią galimybę abstrakčiam individui, išimtam iš visų išvardintų jėgos sluoksnių ir teoriškai apdovanoja laisva erdve būtent jį. Nesvarbu kaip vadiniesi, imperatoriumi ar darbininku, šitie pavadinimai suspenduojami ir žmogui suteikiama fundamentali teisė į laisvą veiksmą nepriklausomai nuo to, kokiam ideologiniam sluoksniui priklausai. Susitarus individams uždraudžiama kitą žmogų naikinti arba nesąžiningai išnaudoti, nenustatant naudojimosi pusiausvyros, tai yra nesidalinant iš darbo gauta nauda.

(daugiau…)

Dvasinės laisvės keliai

Savo įrašuose dažnai naudoju supaprastintas schemas, kurias neteisingai interpretuojant, gali būti sunku suprasti pagrindinę mintį. Šios schemos nėra kopijos arba nuotraukos, jas reikia suprasti kaip nuorodas, perteikiančias prasmę arba minties esmę. Schema yra tik ženklas, panašiai kaip žodžių raidės tekste – pačios jos nereiškia nieko, jos yra tik garsų simboliai, kurių reikšmės reikia ieškoti anapus simbolių. Žodžiuose tai reikšmė, schemoje – struktūrinis žmogaus pasaulio sandaros principas. Matant tekste tik raides, suprasti tai, kas juo sakoma – neįmanoma. Tas pats ir su schema – jos reikšmę reikia surasti savyje arba anapus, susiejus ją su tuo kas realu ir tikra. Tai tikrai ne raidės ir ne žodžiai, esantys šiapus. Juo labiau ne schema. Ji yra tik užuomina.

Ankstesnės schemos buvo neužbaigtos, nes jos nerodė viso dvasinio žmogaus. Šiame įraše bus paskutiniai šio ciklo paveiksliukai, kurie perteikia pagrindinį viso žmogaus principą. Jo esmė ta, kad žmogus gyvena dvejuose pasauliuose, tik vienas jų labiau akcentuotas, tuo apribojant žmogaus galimybes, o kitas yra paslėptas, nors jį galima laikyti pagrindine žmogaus dalimi. Ši schema yra sąmokslo prieš žmoniją paaiškinimas, kurio esmė ta, kad žmogus užgrobtas ir iš jo atimti visi tikri gebėjimai ir pasauliai. Žmogus apribojamas tam, kad jį būtų galima valdyti ir išnaudoti. Žmogaus esmė – dvasia, kuri gyvena dvasiniame pasaulyje, kurį paprastai vadinu gnostiniu pasauliu.

Mano naudojamos schemos skirtos padėti žmonėms pasiekti dvasinį išsilaisvinimą, kurio esmė yra atrasti savyje paslėptą dar vieną pasaulį, kuris yra tikrasis žmogus. Jeigu šis, fizinis pasaulis sukelia daug problemų, konfliktų, nesutarimų, nesupratimo, tai tik todėl, kad žmogus nesupranta nei savęs, nei tikro pasaulio esmės. Viską sudėliojus į savo vietas, dingsta visi klausimai, kurie pašalinami atsakymais, kuriuos su schemų pagalba pateikiu savo tinklaraštyje. Žmogus žymiai sustiprėja psichologiškai, bet tuo pačiu atsiranda ir platesnis supratimas. Šis supratimas yra atsakymai, kurie, teisingai suvokti, įsisąmoninti ir priimti, parodo teisingiausią kelią arba vietą, kurioje galima apsistoti ilgesniam laikui. Bet schemos ir principai yra tik pradžia – visą pagrindinį darbą turi padaryti pats žmogus.

(daugiau…)