Sudeginti implantus, sutraukyti antrankius, pakarti išgamas

Paaiškinus kodėl sąmonės sumatoriuje turime tik 5 proc. anapusinės realybės ir milžinišką norą šį procentą padidinti, reikia pereiti prie svarbiausio klausimo – kokios žmogaus paslapčių atskleidimo pasekmės, ypač kai jos atsiduria netinkamose rankose. Žmogaus pažinimas veda prie substratologijos, kuri individualią žmogaus formą paverčia valdomu ir kontroliuojamu substratu, generuojančiu iliuziją vadinamą „žmogumi“. Bent taip jį vaizduoja substratologijos ideologai, lendantys į vidų tam, kad pažinę jį galėtų kurti modifikuotus žmones, pritaikyti jį įvairioms reikmėms – darbui, pramogoms, kariuomenei, valdymui ir pan. Tai baigiasi žmogaus sumenkinimu, nuvertinimu, jo pavertimu nieko nereiškiančiu, vartojimui skirtu objektu. Transhumanistai kuria žmogų ne sau savo šeimininku, bet tik išnaudojimui, vergovei.

Imdami visą žmogaus spektrą ir visą gylį, randame tris vietas, kuriose žmogui sukuriamas kalėjimas, iš kurio nėra išėjimo. Per priekinę sąmonę matome fizinį kalėjimą, kurio pagrindinės technologijos yra materijos valdymas; per galinę sąmonę sukuriamas dvasinis kalėjimas, atimantis iš žmogaus laisvo subjekto statusą, diegiantis per substratą iliuzijas, naudojantis psichotroninę prievartą prieš dronais paverstus žmones; ir paskutinė smūgio žmogaus laisvei vieta, pati svarbiausia, yra žmogų kuriantysis pradas, kuris šiuo metu aiškinamas per genetiką. Schemoje tai atrodo taip:

Skaityti toliau

7. Būtinosios ir nebūtinosios struktūros

Ankstesniuose skyreliuose buvo parodyta, kad žiūrint iš žmogaus perspektyvos, tikrovė suskirstyta į būtinąsias ir nebūtinąsias struktūras. Iš jų tos, kurios reikalingos palaikyti objekto vientisumui yra būtinosios, o tos, kurios yra laisvai į jį įdedamos – nebūtinosios. Būtinybės pasaulis yra rėizolas, o laisvės – eiolas. Ši dvilypė sandara kartojasi per visus realybės lygmenis, nuo aukščiausio iki žemiausio. Todėl turime individualų eiolą, visuomenės eiolą ir tikrovės eiolą; taip pat – individualų rėizolą, visuomenės rėizolą ir tikrovės rėizolą. Kiekvienas žemesnis lygmuo įkomponuotas į aukštesnį (bent jau įprastiniu atveju).

Tikrovės laisvė iš būtinybės sukuria dirbtinį kūrinį, mūsų pasaulį, kuris mums yra privaloma tvarka, kurią keisti turėtų būti neleidžiama. Valdžia iš šios fizinio ir biologinio pasaulio būtinosios tvarkos sukuria socialinį kūrinį, kuris būna privalomas individui. Individas kuria meną ir technologijas, individualios kūrybos rėmuose. Šios sritys būna griežtai atskirtos pagal veiklos mastus. Tikrovės laisvė aukščiausia, nes ji kuria per visą spektrą, nuo pat apačios iki viršaus, tuo tarpu žmogus sugeba manipuliuoti tik viršutiniais spektro sluoksniais ir kurti labai netobulą natūralaus kūrinio imitaciją. Žmogus kuria tik savo šeimos, giminės lygmenyje, o valdžia valdo visą visuomenę, nuo apačios iki viršaus, ir gali jai primesti bet kokias savavališkas formas. Todėl hierarchija nusistovi pirmiausiai pagal kūrinio tobulumą. Žmogus kuria netobulai, o tikrovė tobulai. Tačiau tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad žmogaus kūryba vyksta labai sparčiu tempu, ir jis savo sukurtą tikrovę gali tobulai kontroliuoti. Tikrovės kūryba vyksta labai lėtai, ir žmogui jos kūriniai sunkiai valdomi. Todėl laikoma, kad dirbtinė technologija vertingesnė.

Tačiau tokia pusiausvyra ne visada veikia. Kartais ji išbalansuojama, kai individas pradeda įsivaizduoti, kad jo laisvė aukščiau už valdžios, o valdžia įsivaizduoja, kad jie turi teisę nustumti į šoną tikrovės kūrybos mechanizmą ir perimti tikrovę į savo kontrolę. To siekiama transhumanizme, kuris pirmiausiai yra valdžioje įsigalėjęs ideologinis judėjimas, pagal kurį aukščiausia laisvė yra planetos elito laisvė, kuri nustumia į šoną ir žmonijos laisvę, padaro ją tik savo kūrybinių eksperimentų žaliavą, bet taip pat atima natūralios tikrovės kūrimo teisę iš tikrovės eiolo, ir pradeda tikrovę modeliuoti patys pagal savo įsivaizdavimus. Individualus, psichologinis elito eiolas tampa svarbiau už individų laisvę ir už tikrovės laisvę, kurios sustumiamos į būtinybės sritį apačioje ir tampa tik formuojama medžiaga.

Šitaip visa realybė gali atsidurti gana žemos kokybės sąmonės rankose, ypač pagal trečią kokybės kriterijų, kurio esmė yra nekenkti, o nekenkiama laikantis natūralios laisvių hierarchijos. Filognozijoje tikrovė pažįstama ne tam, kad ji būtų savavališkai darkoma remiantis žemo išsivystymo sąmonės vaizdiniais. Kiekvieno lygmens laisvė turi būti gerbiama ir turi stengtis išlikti savo vietoje. Tai gali būti sunkiai įgyvendinama siekiant plėsti veiklos mastą, nes tam reikia kurti dirbtinę tikrovę galaktiniu masteliu. Tačiau net tokiu atveju, pakankamai didelė dalis aukštesnio lygmens laisvės turi likti neliečiama, būtinųjų struktūrų pavidalu. Turint technologijas, galima perdaryti visą biosferos ekosistemą, tačiau laikantis nuostatos, kad tikrovės kūrinys yra tobulesnis už žmogaus, dėl jau minėtos priežasties, jis turi būti laikomas būtinąja, žmogaus ir valdžios laisvei neliečiama struktūra.

Tai neprieštarauja tiems atvejams, kai turi būti taisomos klaidos ir varginantys apribojimai, tokie kaip ligos, defektai, trūkumai, tokie kaip trumpaamžiškumas. Tačiau kai iš tikrovės perimamas pavyzdžiui, dirbtinis gyvybės arba sąmonės kūrimas, privalomi labai dideli apribojimai. Šiuo metu tai nėra didelis pavojus todėl, kad šios technologijos transhumanistų mafijai nepasiekiamos, tačiau taip bus ne visada. Filognozijoje tikrovės eiolo laisvės uzurpavimas nėra laikomas priimtinu.

Iš dalies klausimas čia yra paprastas. Ar verta siekti, kad visos tikrovės struktūros būtų laikomos savavališkomis ir laisvai perdaromomis, ar kažkas turi visada išlikti privaloma, būtina ir neliečiama? Kokia tarp jų turi nusistovėti pusiausvyra? Vadovaujantis logika, kad kuo daugiau laisvės, tuo daugiau galios, todėl galios plėtimui neturi būti jokių apribojimų, būtų aršiai puolamas pamatas, ant kurio stovi mūsų tikrovė. O tai labai pavojinga, nes psichologinio eiolo aprėpiami mastai visada mažesni, už tikrovės eiolo, todėl didelė žmogaus klaidų tikimybė. Ir jeigu žmogaus sąmonei neuždedame jokių apribojimų, dėl trumparegiškumo galime priartėti prie katastrofos per labai trumpa laiką.

Vienas iš pavyzdžių yra psichotroninės prievartos naudojimas sąmonei, paverčiant žmogų dronu. Elitai siekiantys dronais paversti visą žmoniją pažeidžia eiolo, eiolo hierarchijų principą, peržengia savo kompetencijos sritis ir sureikšmina savo, individualų, psichologinį eiolą sąmonėje. Psichotroninės technologijos sukurtos ir bus vis labiau tobulinamos ir su tuo turi būti susitaikyta. Tačiau sritis turi turėti savo protingas eismo taisykles, nes kai visi važinėja kaip nori, gaunasi chaosas keliuose, kuris daro daug žalos. Filognozijos vienas iš tikslų yra psichotroninės prievartos demaskavimas ir pašalinimas, įvedant tokius reikalavimus:

  1. paviešinti pilnus smegenų žemėlapius ir suskirstyti funkcines zonas į leidžiamas implantuoti ir draudžiamas, tam, kad būtų apsaugota žmogaus laisva valia ir jis nebūtų paverstas dronu;
  2. implantavimas turi turėti projektą atitinkantį įstatymus, žmogaus raštišką sutikimą ir priežiūros komisijos leidimą;
  3. turi būti sukurtas viešas registras su informacija apie visus implantuotus žmones, su jų implantavimo modeliais, ir visais lydinčiais teisiniais dokumentais;
  4. visi kiti variantai turėtų būti laikomi nelegaliais implantavimo atvejais ir baudžiami baudžiamąja atsakomybe;
  5. taip pat turi būti apibrėžtas žmogaus-drono statusas, kurio pažeista laisva valia: kas atsako už žalą padarytą su dronais?; logiška, kad atsako tie, kas turi laisvą valią, ir laisva valia dronus valdo (ne patys dronai).
  6. psichotronikos reikalavimai teisėsaugoje, tardymui: turi būti viešai skenuojama tik biografinė atmintis, dalyvaujant advokatui ir ekspertams, kurie vertina koks yra gautų duomenų šaltinis (ar tai faktai, ar fantazijos);
  7. tardymas turi vykti ribotą laiką, kaip ikiteisminis tyrimas, ir gavus duomenis, turi būti poveikis nutrauktas; turi būti sertifikuoti implantai ir programinė įranga, kuri neleistų žmogaus versti dronu ir klastoti duomenis ar prisipažinimą su psichotronine prievarta.

Šiuo metu planetos valdžia pažeidinėja visus šiuos punktus ir psichotroninę prievartą naudoja nusikalstamais tikslais – su dronais vykdo žmogžudystes, išnaudoja talentus, žmones paverčia pramogų objektais, psichotroninė prievarta naudojama sekso industrijoje, pedofilijoje ir t.t. O tai niekaip nesuderinama su protingu žinių ir technologijų naudojimu, ir grupuotės valdančios planetą demonstruoja labai žemą sąmonės kokybę, todėl kol jos nebus pašalintos iš valdžios, todėl filognozijos raida kels labai didelius pavojus. Dėl šios priežasties filognozininkai negali neatsakingai atskleidinėti savo atradimų, bet turi rūpintis visais reikalingais saugikliais, kad technologijos bus naudojamos tik tinkamai, žmonijos labui, o ne žmonijos pavergimui.

Aukštos technologijos suteikia labai didelę galią, tačiau jomis gali būti išplėstas ne tik protas, bet ir kvailumas, ir filognozijos genijai, nepaisantys tokių pavojų, neverti genijų vardo, ypač tie, kurie pardavinėja savo technologijas nusikaltėlių grupuotėms, siekdami vienintelio tikslo – asmeninio praturtėjimo.

Laisvė neturi būti mąstoma tik iš vietinės perspektyvos, nes yra kiti laisvės centrai, kurie riboja priešpriešinius laisvės centrus, todėl beribė laisvė neišvengiamai tampa priešiška kitų centrų laisvei ir pradeda ją naikinti, tampama priešiška eiolui jėga. Kiekviena laisvė turi savo natūralią teritoriją, kurios ribos savavališkas peržengimas neturi būti leidžiamas. Būtinųjų struktūrų perdarinėjimas išskyrus savo kaprizą nesiūlant nieko geresnio, nėra protingas principas. Todėl psichologinei laisvei turi būti draudžiama griauti tikrovės kūrinį ir protingos valdžios kūrinį, jeigu kiekvienu atveju laikomasi proporcijos ir savo masteliuose veikiančios laisvės principų. Paprasti pavyzdžiai: žmogus negali nustoti kvėpuoti, maitintis, daugintis, nes tada sugriūtų visa natūrali biologinė tvarka, ir savivalė einanti prieš tai, kas privaloma – niekaip nepateisinama. Kita vertus, kiekvienas žmogus turi laisvės dimensiją, ir jeigu valdžia pradeda ją pažeidinėti, jie taip pat griauna natūralią tvarką. Žmogus neturi prievartiniu būdu visas būti sustumtas į rėizolą, nes simetrijų pažeidimai ir mažai tikėtinos trajektorijos – tokia pat natūrali tikrovės dalis, kaip ir simetrija, norma, taisyklė.

Kiekvienas filognozininkas turi būti gerai įsigilinęs į tokią problematiką, jeigu nori, kad jo teorijos nebūtų panaudotos prieš žmoniją.

Klausimai:

  1. Kokios tikrovės struktūros yra būtinosios, kokios nebūtinosios?
  2. Kokia yra eiolų ir rėizolų hierarchija?
  3. Kaip vadinamas judėjimas, pažeidžiantis natūralią eiolų hierarchiją?
  4. Kodėl reikalinga laisvės ir būtinybės pusiausvyra?
  5. Kokie pagrindiniai saugikliai, apsaugantys nuo psichotroninės prievartos?
  6. Kuo pavojingas beatodairiškas galios plėtimas?
  7. Kodėl laisvės turi būti ribojamos?
  8. Ar laisvės ribojimas reiškia, kad visa tikrovė turi būti sustumta į rėizolą?
  9. Koks pagrindinis trečio sąmonės kokybės kriterijaus principas?

Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.

Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio – realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos – apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus“ ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

Mąstyme to gali nesimatyti, nes mąstyti galima visos visatos masteliais, bet veikti įmanoma tik tokiu principu kaip paaiškinau. Taip susiformuoja schema, kuri sudaryta iš bazės, kuri yra veiklos apimtis ir antstato, kuris yra mąstymo apimtis. Kai bazės ir antstato plotai atitinka, turime realistinio mąstymo žmogų, kuris nesirūpina tuo, kas jam nepasiekiama. Tuo tarpu, kai mąstymo plotas gerokai lenkia bazę, kurios ribose juda žmogus, turime neadekvatų požiūrį, kurio bruožas  tas, kad bazė ir antstatas, sujungtas ne vertikalia, bet labai pasvirusia tiese. Internetas ir televizija mūsų dienomis leidžia dalyvauti beveik visuose planetos įvykiuose, bet realiai veikti ir daryti tikrą įtaką įvykiams gali tik išrinktųjų mažuma. O globalia sąmone paprasčiausiai naudojamasi.

Savo tekstuose pasaulius, kuriuose gyvena žmonių grupės vadinu rezervatais, kurie visi kontroliuojami uždarų zonų ir priklauso jų įtakų sferai. Toks rezervatas turi amfiteatro sandarą, kai apačioje yra scena, o aplink sceną išsidėsčiusios šlaitu kylančios vietos žiūrovams. Žiūrovai stovi ant aukštesnės ar žemesnės pakopos ir stebi veiksmą, kuris vyksta scenoje apačioje. Tas veiksmas tai žmonių gyvenimas. Šis gyvenimas yra tik spektaklis, kurį režisuoja amfiteatro viršuje stovinti valdančiųjų grupuotė. Paprastas žmogus gali veikti tik scenoje ir jo veiklą riboja kiti spektaklio aktoriai. Ant aukščiausios pakopos stovi valdovai, kurie kuria spektakliui scenarijų ir visi aktoriai turi jam paklusti. Aktorius gali įsivaizduoti, kad jis laisvas veikti kaip nori, bet kuo ilgiau pragyvena, tuo aiškiau supranta, kad yra tik kontroliuojamo rezervato gyventojas.

rezervatasAmfiteatras paprastai sutvarkomas į tris lygius: scena – apačioje, vidurinė pakopa – prižiūrėtojai ir aukščiausia pakopa – valdovai. Veiklos mastas mažiausias yra scenoje, vidurinėje grandyje šiek tiek didesnis, nes jis aprėpia visą rezervatą, mato jo globalines struktūras, bet tai nėra maksimalus rangas todėl, kad ši grandis pavaldi aukščiausiai rezervatų valdžiai. Valdžia visada veikia globaliai, lemia visumos gyvenimus ir jų pagrindinis uždavinys uždaryti žemiau stovinčius į sau naudingus mąstymo ir elgesio šablonus.

Visiems žinomas dėsnis, kad kaip žmogus mąsto, kaip supranta taip ir elgiasi. Todėl norint priversti rezervato žmones judėti ir judėti sau naudingu judėjimu, kuriama tam tikra pasaulio ir žmogaus samprata, kuri per organizuotą švietimą, filosofiją, mokslą, masines poveikio priemones formuoja žmonių sąmones. Didžiausią įtaką daro kalba, tam tikras žodynas ir terminologija, posakiai ir frazės, bendresni supratimai, kuriuos įdiegus žmogui į galvą, jis priverčiamas visą gyvenimą judėti valdžiai naudingu judėjimu. Tam, kad poveikis būtų efektyvus, naudojamos įvairios taktikos ir gudrybės, tokios kaip tiesos, tikrovės, tvarkos, prigimties, faktų, objektyvios realybės kultas ir panašūs dalykai. Tai, kas yra tik valdžios galvose sukonstruoti ideologiniai konstruktai, nuleidžiama rezervatuose kaip nepajudinama objektyvi tikrovė, įdedama į galvas ir sutvirtinama programiniu cementu, kad užsifiksuotų visam gyvenimui. Dar viena gudrybė – šios fiksuotos formos sujungiamos su emocijomis, paverčiant žmones formos fanatikais, kad pradėtų tapatintis ir kontroliuoti visus, kurie išsiskiria, šitaip sukuriant masės sistemą.

Įdedamos tokios pagrindinės idėjos: turi riboti savo veiklos mastą, paklusti valdžiai, kuri už tave nuspendžia globalius klausimus ir griežtai laikytis nustatytos ir užfiksuotos formos – turi judėti taip, kaip judėjo tėvai, seneliai ir proseneliai; išlipti iš rezervato vis tiek neįmanoma, visada turėsi jame gyventi, tad geriau paklusti spektaklio scenarijui, kuris buvo sukurtas „globalistų“. Šie globalistai, rezervatų šeimininkai yra tavo pagrindiniai priešai, bet jie apjuosę savo uždaras zonas nepereinamomis užtvaromis, kurių vaidmenį atlieka žmonės su užkietėjusiomis sąmonėmis, kurių formų pakeisti neįmanoma, ir jie iš kelio gali būti patraukti tik sunkiuoju būdu.

Ne kartą sakiau, kad ant planetos iš tikro nėra jokių piramidžių. Yra teritorija ir tose teritorijose įsitvirtinusių žmonių grupės, kurios padalina planetą į viešas zonas, kuriose gali būti bet kas, privačias zonas, kuriose būti reikia šeimininko leidimo ir uždaras zonas, į kurias gali patekti tik rinktiniai žmonės, nes uždarose zonose yra saugomos visos rezervatų valdymo paslaptys. Valdymo priemonės yra įvairios, nuo fizinės jėgos iki minkštųjų priemonių, kai naudojamas ne smurtas, bet smegenų iškrušimas. Tos ideologinės priemonės, kurios įvairiomis kūrybinėmis formomis nuleidžiamos į rezervatus, ir prie kurių žmonės savo mąstysena turi prisiderinti, yra minkštosios galios pagrindinis instrumentas. Tai būdas, kuriuo žmogus įstatomas į ribojančius rėmus, suformuojami įsitikinimai ir žmogus priverčiamas judėti valdžiai naudingu judėjimu.

Pagrindinė forma, be abejo, yra žmonių kaip resurso eksploatavimas. Pirmiausiai – kiekvienas priverčiamas sunkiai dirbti, antra – nustatomi plėšikiški mokesčiai, kuriais nusavinami žmonių darbo vaisiai, t. y, kiekvienas dirba ne tik sau, bet šeria kelis išlaikytinius valdžioje, kuri užsiima kontrole ir globalia stebėsena. Visose srityse pirmenybė teikiama monopolijoms, resurso sukoncentravimui nedidelio žmonių skaičiaus rankose, o kiti padaromi priklausomais nuo monopolistų ir gyvena iš išmaldos. Taip nedidelė grupė pasiima maksimalaus masto veiklos pasaulį, jie tampa globalistais, nes apima visas sritis, o likusių žmonių veikla ir gyvenimas suspaudžiamas į mikroskopinį tašką. Jie tampa globalistų vergais, kurie kuria įvairias resurso tvarkymo darbotvarkes (Agenda 21), kuriose žmonės tėra suskaičiuoti galvijai, paskirstomi po perdirbimo cechus.

Ši sistema, kuri yra nenaudinga žmogui, įstato jį į jo galimybes dirbtinai susiaurinančius rėmus, pasiekiama per žinių sistemų formavimą, jų iškraipymą valdžiai naudingu būdu, žmogaus paslapčių slėpimą, neteisingo žmogaus paveikslo rodymą ir panašias priemones. Tos prievartinės formos bendru žodžiu vadinamos mase ir masės visuomene. Išsiskyrimas ir išsivadavimas iš masės yra laisvės kelias, kurio valdžia bijo labiausiai, nes laisvės kelyje žmogus atranda save ir pasaulį, pats susikuria formas, kurios tampa jo savastimi. Sąmoningumo didinimas yra pagrindinė priemonė, kuri veda žmogų į išsilaisvinimo kelią. Kaip „judėti“ arba kitaip „formuoti savo gyvenimą“, kiekvienas turi pasirinkti pats, neleisdamas primesti ar suformuoti jam svetimų nuostatų.

sheeple

Mes renkamės laisvę

Laisvės sluoksniai

Paskutiniu metu internetinėje erdvėje suaktyvėjo neonacionalistai, kurių propaganda į galvą bando įkalti klaidinančias mintis: dėl viso blogio kalta žmonių laisvė ir vienintelis išsigelbėjimas yra neonacionalistinės vertybės. Laisvė „ateina iš ES“ ir tik viską žlugdo bei griauna. O neonacionalistinė ideologija tik gelbėja ir kuria. Todėl reikalinga „nauja“ antiliberali arba antilibertarinė ideologija, kuri ištrintų laisvę ne tik iš gyvenimo (de facto), bet ir iš žmonių galvų kaip nesąmonę ir nesusipratimą.

Neonacionalistų bus leidžiama tik tam tikra laisvė, o būtent valstybės ir tautos. Todėl ji arba siejama su visokiais negatyviais -izmais arba iš naujo apibrėžiama kokia nors negatyvia ar priešinga reikšme. Laisvė atseit yra susisaistymas ir tarnavimas, atsidavimas ir savęs išsižadėjimas dėl aukštesnės valdžios, o ta valdžia, aišku, yra neonacionalistų grietinėlė. Laisvė esą yra „grandinė, prie kurios esi pririštas“. Šita grandinė ir yra ta vieta, kuri gimdo vertybingą gyvenimą. Todėl, kaip libertaras, matantis pavojų laisvei kaip aukščiausiai vertybei, noriu paskelbti savo interpretaciją.

Pirmiausiai, kaip aš suprantu laisvę. Ideologiškai susisluoksniavusiame pasaulyje ji reiškiasi negatyviai ir kiekviename sluoksnyje turi vis kitokią prasmę. Yra visos planetos laisvė nuo išorinių grėsmių; yra imperijų ir valstybių laisvė vienai nuo kitos; yra vienos tautos laisvė nuo kitų tautų; yra visuomenės laisvė nuo valdžios aparato; yra individo laisvė nuo visų kitų aukščiau išvardintų grėsmių ir nuo kitų individų. Kitaip sakant laisvė lygi valdžiai ir laisvės kiekviename sluoksnyje yra tiek, kiek jame yra valdžios. Jeigu valdžia yra individas, jis pagal libertarinį principą yra laisvas. Jeigu valdžią turi centrinė tautinės valstybės valdžia – ji yra laisva, nors šiuo atveju nelibertarine prasme. Neonacionalistai irgi yra libertarai, bet jie propaguoja tautinį libertarizmą, kurio pagrindinis vienetas yra tauta. Niekam kitam libertarinės laisvės nelieka. Istoriškai susiklostė taip, kad teorijoje akcentuojamas ne tautinis ar valstybinis, bet individualistinis libertarizmas. Šitaip suprasta laisvė apsaugo individą (nebūtinai žmogų) nuo naikinimo arba išnaudojimo. Kaip atsivėrusią erdvę individas įprasmina, yra jo pasirinkimo reikalas.

Pagrindinis libertarizmo klausimas yra kokią perspektyvą laikysime pagrindine – kaip pavadinti individai turi erdvės laisvam veiksmui, o kaip pavadinti – neturi. Klasikiniam libertarui fundamentali pakopa yra individas, iš kurių sukuriami, tik kitaip įvardinami, išvardinti ideologiniai sluoksniai. Libertaras stovi ant žemės, ir teoriškai suteikia šią galimybę abstrakčiam individui, išimtam iš visų išvardintų jėgos sluoksnių ir teoriškai apdovanoja laisva erdve būtent jį. Nesvarbu kaip vadiniesi, imperatoriumi ar darbininku, šitie pavadinimai suspenduojami ir žmogui suteikiama fundamentali teisė į laisvą veiksmą nepriklausomai nuo to, kokiam ideologiniam sluoksniui priklausai. Susitarus individams uždraudžiama kitą žmogų naikinti arba nesąžiningai išnaudoti, nenustatant naudojimosi pusiausvyros, tai yra nesidalinant iš darbo gauta nauda.

Taigi neonacionalistai taip pat pasisako už laisvę, bet tik tam tikros ideologinės konstrukcijos ribose, kuri vadinama tautine valstybe. Jų mąstymas minėtuose sluoksniuose juda aukštyn ir žemyn ir nusistato pagal juos „geriausioje“ vietoje, t. y., ten, kur yra jie patys. Perspektyva – visa žmonija arba planeta kaip imperija, kurioje nelieka „tautos“ – netinka; kitos galingesnės valstybės ir imperijos – irgi netinka. Yra tauta (lt), ji turi būti laisva, o tai reiškia, kad ši perspektyva atimama iš visų žemesnių arba aukštesnių sluoksnių. Individas nelaisvas nuo tautos, turi jai paklusti ir vykdyti jos valią. Taip pat nepaklūstama ir aukštesnėms perspektyvoms, pvz., vienai planetinei valdžiai. Tokios valdžios „nėra“, o jeigu kas nors į valdžią pretenduoja, tai reiškia karą, nes tautos „nepavergs niekas“… Jie identifikuoja save kaip „tautinę valdžią“ ir laisvės klausime renkasi šį ideologinį sluoksnį. Pvz., JAV pretenduoja į planetos masto valdžią, bet tam visą žmonijos kūną reikia pertvarkyti į pavaldžią struktūrą, taip pat ir vadinamąsias „tautas“ arba suverenias valstybes. JAV irgi renkasi save.

Ką sako libertaras? Pirmiausiai jis išima žmogų iš ideologinių iliuzinių sluoksnių, pažymėtų įvairiais žodžiais. Kad ir kaip save vadintum, pirmiausiai esi individas, žmogus. Tokie pat žmonės yra kiekvienas visos Žmonijos narys. Todėl laisvės klausimas sprendžiamas ne iš kokios nors ideologinės konstrukcijos ar sluoksnio perspektyvos, bet iš tikro žmogaus. Libertaras judėdamas minėtais sluoksniais savo žvilgsnį fiksuoja fundamentaliame neideologiniame lygmenyje, matomame akimis, kuriam visi priklauso pirmiausiai. Imperijos, valdžios, organizacijos, visuomenės, bendruomenės laisvė negali užgožti individualios laisvės, nes visos šios struktūros taip pat yra tik individų sankaupos, bet fiksuotos kaip tam tikra ideologema, žodinė sistema virtusi socialine struktūra, procedūromis ir ritualais arba kitaip sakant – semantiniu durnynu. Tačiau visa tai tik žmogaus galvoje. Neonacionalistas savo vaizduotėje griauna multinacionalinių imperijų aukščiausią valdžią; o individas įtvirtindamas savo laisvę griauna bet kokią kitokią centralizuotą valdžią, nesvarbu ar ji būti planetinės imperijos valdžia ištautinusi visą žmoniją ar vietinė neonacionalistų valdžia, kuri vietiniame pasaulyje yra tokie patys lokaliniai globalistai, tik kitokiais masteliais.

Libertarizmas yra stabų saulėlydis, visų ideologinių konstrukcijų išideologinimas, po kurio lieka tik iš laisvų žmonių sudaryta Žmonija. Libertaras nelenda po apačia ir nelipa ant viršaus.

Kodėl neonacionalistai nepripažįsta laisvės pakopos nuleidimo iki individualaus lygio? Kodėl iš individo siekia atimti visą valdžią? Pirmiausiai todėl, kad nepripažįsta žmogaus be pavadinimų, kuris renkasi gyvenimo formą pats, pagal savo paveikslą ir galimybes. Todėl, kad neonacionalistai galvoja tik apie save ir savo valdžią. Libertaras irgi pirmiausiai galvoja apie save, bet šis galvojimas apie save libertarinėje teorijoje virsta galvojimu apie visus individus. Libertaras negali sustoti ties „tautinės valstybės“ sluoksniu, nors jis – geriau už galaktinę imperiją, bet blogiau už laisvų individų visuomenę, kuri nepripažįsta jokios valdžios, nei Vilniaus, nei Briuselio. Tautinė valstybė gali ir turi būti laisva, bet čia nesustojant ir laisvę nešant iki tikro žmogaus pasaulio.

Ko nori libertarų individas? Išideologinti visą haliucinacijų pasaulį: išimperinti, išvalstybinti, išdiktatūrinti, išorganizacinti, išvisuomeninti ir t. t. Nes už visų šių žodžių stovi tik tų pačių susireikšminusių aferistų, melagių, nusikaltėlių ir smegenų pudrintojų snukiai. Tautinis libertaras nuo individualistinio libertaro skiriasi tuo, kad pirmasis gyvena susikurtame semantiniame durnyne, o žmogus stovi ant žemės realiame pasaulyje, nepadabintame jokiomis semantinėmis haliucinacijomis.

Iš ES neateina jokia laisvė „neoliberalizmo baubo“ pavidalu. Nes joje teisių gal yra daugiau negu kitur, bet realių galimybių mažai kaip ir visame likusiame pasaulyje. Iš ES ateina tik naujas ideologinis sluoksnis, kuris rūpinasi tik savo laisve-valdžia, siekia susikurti sinekūrą tik sau, o visi kiti sluoksniai eliminuojami, laisvę atimant iš „vienos planetos vyriausybės“ (nebent steigtų jie patys), iš žemesnių valstybės organizacijų, tautų, visuomenių ir individų. ES išideologina kitus, bet vietoj to kuria naują ideologiją, kuri tikrai nėra laisvė Man.

Kita vertus, tą patį turi daryti visi, kovodami dėl valdžios. Neonacionalistai bando išideologinti ES federacinę supervalstybę arba kokią nors kaimyninę imperiją, tokią kaip Rusijos federacija, bet vietoj to suideologina save, tačiau ne kaip žmogų, bet kaip tautą, kuri tirpdo ir išideologina visas priešiškas sau ideologijas („neoliberalizmas“), ir semantiškai kausto visą aplinką su savo neonacionalistine ideologija. Čia esą surenkamos „tikros vertybės ir tikri žmonės“. Šitaip atsiranda nacistinis skirstymas į „pirmarūšius“ ir „antrarūšius“.

Pažanga ir atžanga

Libertarai nuo neonacionalistų skiriasi tuo, kad jie laikosi skirtingo požiūrio į istoriją. Neonaciams praeitis yra tradicijos ir vertybės (kurių niekada nebuvo, yra tik propagandinė projekcija į praeitį, kuri paverčiama „tautinio“ garbinimo stabu). Libertarai labiau telkia dėmesį į ateitį, į kylančias naujoves, kurių jie negriauna ir siekia prisitaikyti, permąstyti iš naujo. Šitaip susiduria skirtingi požiūriai į Laiką arba Istoriją ir siekiama paversti stabu – arba praeitį (neonacionalistinė atžanga), arba ateitį (kuri yra pažangos, progreso galimybė dominanti libertarą). Ne veltui jie „neoliberalizmą“ išpažįstančius žmones vadina „pažangiečiais“ ir įsivaizduoja, kad įdėję šį žodį į negatyvų kontekstą, suniekins pažangos pozityvią sąvoką.

Kaip gi čia yra iš tikro? Kas „vertingiau“ praeitis ar ateitis? Svarbu tai, kokią kuriame Istorijos teoriją. Jeigu Istorija yra tobulėjimas, augimas, stiprėjimas, plėtimasis, tai ateitis yra vertingesnė, nes sistema juda pozityvia linkme ir atneša vis geresnę padėtį, nei buvo praeityje. Tokiu atveju svarbiau ne tradicija ir „amžinos vertybės“, bet pažanga, nes ateitis pasenusias tradicijas griauna ir atneša geresnį pasaulį. Tokioje istorijoje praeitis yra pasenusi seniena. Pavyzdžiui, kažkada gamybos technologija buvo paprasta kuoka, patobulinta akmeniniu antgaliu, o dabar yra staklės ir kompiuteriai. Ir kas yra šitas pagalys arba kuoka – juokingai pasenusi seniena, aborigenų lygis. Ir tokia istorija bei tradicija nėra jokia vertybė, nes ji neatitinka realijų ir galimybių. Tokioje istorijoje natūralu išaukštinti libertarinę pažangą, keitimą į naują, seno, tradiciško griovimą.

Priešingai yra tada, kai istorija smunka, silpnėja, byra, griūna, išsigimsta. Tada tai, ką atneša ateitis yra mažiau vertinga už tai, kas buvo, už didingą praeitį, kurią reikia mėgdžioti bet kokią kaina, norint susigrąžinti prarastą galybę. Toks požiūris ir yra neonacionalistinis. Kai rodomas dabartinis menkumas ir aukštinama tai, kas buvo. Tai yra logiška. Tik reikia susitarti, kur yra pažanga, o kur smukimas. Ar kultūroje, ekonomikoje, politikoje, moksle, moralėje yra įmanoma pažanga ir kaip šių sričių kitimas suvokiamas. Kultūroje vertinamas naujumas, originalumas, tai reiškia, normos ir tradicijos griovimas. Ekonomikoje siekiama tobulinti gamybinius santykius, tam, kad jie būtų aktyvesni ir našesni. Politikoje turi būti nuolat prisitaikoma prie besikeičiančio pasaulio, ir netgi skatinti jį keistis tobulėjimo linkme. Apie mokslo žinių plėtimą nėra net ką kalbėti, jų plėtimas yra savaime suprantama vertybė. Moralė taip pat turi įvertinti pažangą visose srityse ir prisitaikyti.

Pavyzdžiui, turi nuspręsti kaip vertinti klonavimo galimybes. Tai bus pradėta daryti neišvengiamai, ir turi būti nuspręsta kaip geriausiai įvertinti šią galimybę iš moralinės pusės. Toks yra libertaro požiūris į istoriją ir jo pažangizmas – reikia siekti, kad ateitis būtų tobulesnė už praeitį ir nieko nekonservuoti, nes užkonservuotos tradicijos ir vertybės besivystančiame pasaulyje virsta senienomis ir atgyvenomis. Kokią vertę turi seniena, ir kur laiko perspektyvoje žiūri atžangistai.

Tad libertarai pirmiausiai išstabina, išideologizuoja Istoriją. Istorija nevaldo, ji tik paprastas žinojimas. Konservatizmas su savo energija, net agresija yra griūvančio pasaulio perspektyva, kuri gali būti baisi, jeigu priklausai šiam pasauliui, būdamas kokiu nors tautiniu užsikonservavusiu filologu, literatu arba istoriku. Bet sprendimas tokiais atvejais paprastas – tereikia parodyti daugiau gebėjimų, talento ir sukurti ką nors geresnio ir pažangesnio, kad literatūrą arba istoriją galėtum išgelbėti nuo dardėjimo žlugimo nuokalne. Tai yra, reikia keisti tobulėjimo kryptimi, o ne fiksuoti kokią nors sustingusios praeities struktūrą ir paversti ją nekeičiamu stabu.

Suprantama, kad psichologiškai tai gali būti sunku, nes žmogus visada pradeda ne tuščioje vietoje, bet nuo praeities arba tiksliau sakant nuo savo atminties. Pažangizmas gali būti psichologiškai sudėtingas. Tačiau reikia išsiugdyti sugebėjimą keistis ir keisti. Įveikti įprotį, atsisakyti senienų, griauti antikvarinį mąstymą. Tai galima pasiekti objektyviu palyginimu ir padidėjusios „pridėtinės vertės“ įvertinimu.

Priešinimasis naujovėms yra atžangus mąstymas, neturintis jokio pateisinimo. Nebent Istorija iš tikro katastrofiškai smuktų išsigimimo kryptimi. Libertaras atsisako praeities dėl geresnės ateities, o konservatorius atsisako ateities dėl praeities savaime ir užkonservuoja kažkokią momentinę nuotrauką, kuri esą yra „visų geriausia“.

Šio svarstymo kontekste belieka nuspręsti kaip vertinti haliucinacijų sluoksnio ir semantinių durnynų įsigalėjimą, plėtimąsi, augimą ir stiprėjimą. Tie durnynai yra visuomenė, organizacija, valdžia, valstybė, supervalstybė, imperija, viena pasaulio vyriausybė, planetų konfederacija ir t.t. Šių ideologinių sluoksnių į žmogų įmeluoti vaizdiniai yra pažanga ar atžanga?

Tenka tartis ar pradžia laikome žmogų ir jo empirinę laisvę, kurios esmė yra kiekvienas individas kaip savo valdžia ar žmogaus sąvokos suvokimą keičiame pagal ideologinį sluoksnį, kuriame žmogaus samprata perdaroma į automatizuoto vergo funkcijos vaizdinį, atimant iš jo prigimtinės laisvės galimybę. Libertaras tai laiko didžiausiu nusikaltimu, tad semantinių durnynų įteisinimas yra ne kas kita, kaip banditizmo įteisinimas.

Taigi įvertinimo laukia ideologinių sluoksnių „pažangos“ klausimas, kai laisvė koncentruojama jėgos klikos rankose ir visas žmogaus gyvenimas patalpinamas į semantines haliucinacijas, kai kitam individe pradedama matyti tai, ko jame iš tikro nėra. Visuomenė, organizacija, valstybė ir t. t. Akylas libertaras mato, kad šitaip auga tik keleto išrinktųjų šaikos galia, o visi kiti paverčiami išnaudojamais automatais.

Begalinė regresija

Laisvė yra tam tikra būsena grupės viduje, kuriame išrinkti pagrindiniai nariai gali spręsti savo klausimus nepriklausomai nuo kitų. Galima įrodinėti, kad tokia būsena neįmanoma, kad visi sprendimai priklauso nuo kitų narių sprendimų ir t. t. Todėl šią laisvės būseną reikia patikslinti: kiekvienas narys turi tam tikrą laisvės sferą, arba laisvės rėmus, kuriuose jis gali būti nepriklausomas nuo kitų. Nesunku suvokti, kad pirmiausiai tokia sfera yra sąmonė, į kurią pašaliniams brautis turi būti draudžiama, nes ši vieta kiekvienam žmogui yra šventa. Toliau ši sfera turi būti suprojektuota į tam tikrą erdvę pačioje tikrovėje, kurioje susitarimu turi būti paliekamos išgyvenimo galimybės.

Jeigu paėmę valstybių grupę panagrinėtume valstybių libertarizmą, tai šios laisvės sąlygos yra politika, kaip sąmonės ir sprendimų galimybė, ir valstybės teritorija, be kurios ne tik laisvė, bet ir bet kokia kitokia egzistencija neįmanoma. Tokia valstybė yra suvereni, nepriklausoma, laisva, o ši laisvė yra pagrįsta tarptautinių santykių libertarizmu.

Tačiau, kaip ir individų grupėje, valstybių grupėje laisvės būsena, kuri yra tam tikros pusiausvyros ir stabilumo išraiška, išbalansuojama ir galingesnė grupė pradeda kištis į politiką, ir tuo naudojantis siaurina fundamentalų laisvės pagrindą, t. y. politinį ir teritorinį vientisumą. Atsiranda įvairios diktato sistemos, sugriaunančios libertaristinius „tarptautinius santykius“. Dėl šių priežasčių atsiranda įvairūs žemėlapio perbraižymai ir dalinimaisi įtakos sferomis. Tai daro kiekviena grupė ir to dėka atsiranda ir išnyksta įvairūs valstybiniai dariniai, keičiantys pasaulio žemėlapio vaizdą. Šie procesai turint valdžią yra skatinami, o valdžios neturint – skelbiamas libertarizmas kaip priedermė ir bendras, arba absoliutus, gėris.

Kokia kritikos skirtos laisvės būsenai esmė. Pirmiausiai teigiama, kad tai yra savivalė: atseit jeigu elgesio nevaržo jokie rėmai, žmonės daro ką nori, įsigali „anarchija“. Žmogus nėra tiek disciplinuotas, kad galėtų gyventi savo gyvenimą nevaržomas. Teigiama, kad būtina kontrolė ir priežiūra. Tik čia atsiranda niekaip neišsprendžiamas klausimas: o kas prižiūrės prižiūrėtojus? Iš istorijos matome, kad šitokia savivalė, būdinga libertarinei grupei, persikelia į prižiūrėtojų kastą ir tada nukenčia prižiūrimi „vergai“, nes prižiūrėtojai pradeda savivaliauti. Dar griežčiau sakant, visos prižiūrėtojų kastos bėgant laikui išsigimsta – tai yra dėsnis. Pradeda įsivaizduoti, kad jie yra „aukštesnė rasė“, o žmogus yra tik „šimpanzė“.

Vadinasi, abi galimos situacijos – nepatenkinamos. Kai niekas nekontroliuoja ir neprižiūri, šlyja laisvų žmonių disciplina, o kai yra socialinis antstatas, disciplina griūna prižiūrėtojų kastoje, ir vietoj to, kad žmonėms būtų gerinamas gyvenimas ir vystoma sistema, susikuria totalitarinis režimas. Todėl vietoj to, kad priežiūra santykius pagerintų, juos pablogina dar labiau nei „anarchijos“ situacijoje. To išspręsti neįmanoma niekaip, nes tokia struktūra nusitęsia į begalinę regresiją („kas prižiūri prižiūrėtojų prižiūrėtojus ir t. t.“ …)

Libertarizmui pagrindinis grupės, kurioje siekiama laisvė arba valdžios, vienetas yra ne valstybė bet individas. Valstybes aprašinėjau tik todėl, kad tarptautiniuose santykiuosi yra kelios geros sąvokos, kurias galima perkelti į žmonių pasaulį ir geriau suprasti apie ką libertarai kalba. Tai pavyzdžiui, yra suverenumas, nepriklausomybė, teisė (tarptautinių santykių libertarizmas pagrįstas teise), politika, ekonominė bazė ir t. t. Libertarai sako, kad santykiai tarp individų turi būti tokie, kaip tarp valstybių. Individas turi suverenitetą, formuoja savo politiką, leidžia savo įstatymus, užsiima gynybos priemonėmis ir pan. Neigti libertarizmą reiškia neigti suverenios valstybės egzistavimo galimybę.

Tačiau tokį neigimą griauna tikrovės pavyzdžiai – visada, prie bet kokių tarptautinių santykių, egzistuoja bent viena suvereni valstybė. Žmonių pasaulyje, net esant diktatorinei santvarkai, egzistuoja grupė žmonių, turinčių suverenumą arba valdžią.

Libertarizmo tikslas perkelti galimybę būti laisvu kuo didesniam žmonių skaičiui, t. y. atiduoti teisę formuoti savo „politiką“, leisti įstatymus, valdyti ekonomiką ir t. t. Ši galimybė atriša žmogų nuo grandinės, prie kurios jis buvo pririštas kitų žmonių – dėl to, kad jie buvo galingesni ar taip susiklostė aplinkybės. Laisvė tai ne grandinė ir ne grandinės ilgis, nes lieka „prižiūrėtojų“ klika, kuri grandines valdo: pririša – atriša, sutrumpina – prailgina.

Paradoksalu yra tai, kad kai kurie politikai, propaguodami etatistinį savo valdomos valstybės libertarizmą, su žmonėmis elgiasi kaip diktatoriai. Valstybė gali būti nepriklausoma, suvereni, tačiau tai nereiškia, kad laisvi žmonės, nes savo viduje politikai formuoja totalitarinį režimą. Kitaip sakant, sau jie nori absoliučios laisvės, o kitus siekia paversti vergais, nuliais. Tai ir yra ta minėta sistema, kai prižiūrėtojų kasta išsigimsta ir laukinės prigimties pažabojimo gera idėja deformuojama: valdžia pradeda savivaliauti ir „prižiūrimiems“ žmonėms sukuriamas gyvenimo pragaras.

Gali atrodyti, kad iš šios situacijos nėra jokios išeities ir kad abi situacijos veda prie gyvenimo sąlygų pablogėjimo. Atsakymas, mano manymu, vienas – paimti elementus iš abiejų sistemų ir sukurti mišrų variantą. Priežiūra reikalinga, bet ji neturi virsti absoliutu, tai turi būti abipusė priežiūra. Laisvės būsena irgi turi būti bent minimaliai apribota, kad nevirstų savivale ir anarchija. Priežiūros ir ribos principas libertarinėje visuomenėje yra neformalūs. Sistemoje prižiūrėtojai-vergai dažniausiai santykiai formalizuojami ir institucionalizuojami, o prievarta nuasmeninama, paverčiama sistema, už kurią niekas konkrečiai neatsakingas. Kalama į galvą, kad taip ir turi būti.

Spalvota tauta

Valstybė negali formuoti jokios savo politikos, jeigu neturi jokių svertų. Tai yra pagrindinis visų išsilaisvinimų ar išlaisvinimų klausimas. Pažiūrėjus į istoriją, matosi, kad emancipacijos klausimas dažniausiai sprendžiamas nesąžiningai, nes laisvinamas žmogus (valstybė) dažniausiai negauna jokio pamato po kojomis ir išlikimo galimybės – minimalios. Tokia parodija visada organizuojama taip, kad išlaisvintas vergas vienokia ar kitokia forma vis tiek sugrįžtų pas vergvaldį arba valdžią. Todėl neužtenka nei metafizinio išlaisvinimo teorijoje, nei empirinio išlaisvinimo nuimant grandines – būtinas tikras įgalinimas, kad formuotųsi realus pagrindas po kojomis. Kitaip sakant, vien dvasinių turtų neužtenka, reikalinga ir veikianti materialinio pagrindo sistema. Tad kol neišsprendžiamas dalinimosi klausimas, tol laisvė yra tik laisvės parodija.

Jokia tauta nėra gyva vien kultūra. Tam būtinas ir ekonominis pamatas. Todėl neaišku, kodėl atiduodant žmogui dvasinę laisvę (į pažiūras, tikėjimus, įsitikinimus, kūrybą), specialiai apribojamos išgyvenimo galimybės, dėl ko „dvasiniai turtai“ tampa pasityčiojimu iš žmogaus. Materialiai žmogus – vergas, o dvasiškai – „turtuolis“, dvasios „aristokratas“. Tad žmonės realiai skurdinami ir verčiami ubagais bei vergais, bet „apdovanojami“ dvasiniais turtais, kad net pririšti prie grandinės jaustųsi laisvi ir turtingi. Valdžia padovanoja žmogui trispalvę grandinę ir trispalvę būdą, bandydami įtikinti, kad tai ir yra tikra laisvė ir tikri turtai.

Tai rodo vieną dalyką – valdžia nenori dalintis; valdžia yra apgavystės sistema, kuri vadinama tautiniais ir dvasiniais „lobynais“, laisvai prieinamais visiems. Gali semtis iš šios skrynios kiek nori. Nėra jokių apribojimų ir draudimo, tačiau kaip matome tik todėl, kad šie „turtai“ beverčiai, arba dar blogiau – tai spąstai. Norima pasiekti, kad žmogus galvotų, jog to užtenka norint būti tikru, laisvu žmogumi. Siūlomos sąlygos nėra sąžiningos: žmogus atiduoda savo gyvybę, laisvę, protą, o mainais gauna beverčių spalvotų blizgučių, o visus realius svertus valdžia pasilieka sau.

Neginčijamas faktas yra tas, kad valstybė stipri tada, kai stiprūs žmonės. Tačiau stiprina realūs dalykai. Jeigu žmogus prie centrinės valdžios pririštas prievarta, bauginimu, grasinimais, apgaule, blizgučiais, vadinamais „dvasiniais“ turtais, valdžia stipri, tačiau paklusimo efektas lengvai sugriaunamas. Šis sugriovimas vadinamas ideologinio zombio perprogramavimu. Daug efektyvesnis susiejimas arba susaistymas yra per žemę, ryšius, „kapitalą“. Tikrovės pakaitalai – laisvės nesukuria. Spalvotais blizgučiais padabintas žmogus mėgaujasi tik laisvės, turtų iliuzija. Bet laisvei reikalinga tikra valdžia. Norintis būti laisvas, žmogus turi valdyti ir įvaldyti tikrovę, tada susikuriamos galimybės formuoti savo politiką ir kurti išgyvenimo strategijas, kurias griauna hierarchinė kastų sistema, pagrįsta nesidalinimu ir realių galimybių pakeitimu spalvotais valdžios ir laisvės „aksesuarais“, kurie tik spektaklyje labai svarbūs. Šitaip realūs svertai pakeičiami visokiais niekučiais ir valdžia vaizduoja, kad yra labai „dosni“ už sąžiningą vergystę siūlydami dosnų atlygį.

Kovojant dėl savo laisvės reikia neapsirikti, neapsigauti ideologiniais spąstais, nepakliūti į „dvasinę“ pelkę, kuri praryja žmogų ir išsikapanoti būna labai sunku, ypač individualiai.

Dvasinės laisvės keliai

Savo įrašuose dažnai naudoju supaprastintas schemas, kurias neteisingai interpretuojant, gali būti sunku suprasti pagrindinę mintį. Šios schemos nėra kopijos arba nuotraukos, jas reikia suprasti kaip nuorodas, perteikiančias prasmę arba minties esmę. Schema yra tik ženklas, panašiai kaip žodžių raidės tekste – pačios jos nereiškia nieko, jos yra tik garsų simboliai, kurių reikšmės reikia ieškoti anapus simbolių. Žodžiuose tai reikšmė, schemoje – struktūrinis žmogaus pasaulio sandaros principas. Matant tekste tik raides, suprasti tai, kas juo sakoma – neįmanoma. Tas pats ir su schema – jos reikšmę reikia surasti savyje arba anapus, susiejus ją su tuo kas realu ir tikra. Tai tikrai ne raidės ir ne žodžiai, esantys šiapus. Juo labiau ne schema. Ji yra tik užuomina.

Ankstesnės schemos buvo neužbaigtos, nes jos nerodė viso dvasinio žmogaus. Šiame įraše bus paskutiniai šio ciklo paveiksliukai, kurie perteikia pagrindinį viso žmogaus principą. Jo esmė ta, kad žmogus gyvena dvejuose pasauliuose, tik vienas jų labiau akcentuotas, tuo apribojant žmogaus galimybes, o kitas yra paslėptas, nors jį galima laikyti pagrindine žmogaus dalimi. Ši schema yra sąmokslo prieš žmoniją paaiškinimas, kurio esmė ta, kad žmogus užgrobtas ir iš jo atimti visi tikri gebėjimai ir pasauliai. Žmogus apribojamas tam, kad jį būtų galima valdyti ir išnaudoti. Žmogaus esmė – dvasia, kuri gyvena dvasiniame pasaulyje, kurį paprastai vadinu gnostiniu pasauliu.

Mano naudojamos schemos skirtos padėti žmonėms pasiekti dvasinį išsilaisvinimą, kurio esmė yra atrasti savyje paslėptą dar vieną pasaulį, kuris yra tikrasis žmogus. Jeigu šis, fizinis pasaulis sukelia daug problemų, konfliktų, nesutarimų, nesupratimo, tai tik todėl, kad žmogus nesupranta nei savęs, nei tikro pasaulio esmės. Viską sudėliojus į savo vietas, dingsta visi klausimai, kurie pašalinami atsakymais, kuriuos su schemų pagalba pateikiu savo tinklaraštyje. Žmogus žymiai sustiprėja psichologiškai, bet tuo pačiu atsiranda ir platesnis supratimas. Šis supratimas yra atsakymai, kurie, teisingai suvokti, įsisąmoninti ir priimti, parodo teisingiausią kelią arba vietą, kurioje galima apsistoti ilgesniam laikui. Bet schemos ir principai yra tik pradžia – visą pagrindinį darbą turi padaryti pats žmogus.

Įprastai gyvename įstatyti į fizinio pasaulio pasaulėvaizdį, kuris užima visą žmogaus vidų ir paverčia žmogų tik šio pasaulio būtybe. Su šiuo pasauliu žmogų pirmiausiai riša kūnas, kuris valdomas laisvės šviesos, turi čia išgyventi. Šios dalies, vadinamos sensoriumu, sluoksniai yra sąmonė ir vaizdinys, kurie perkeliami į proto asociatyvinę hologramą ir užpildo ją šios krypties informacija. Tai yra fizinių branų pasaulis, kuris susieja sensoriumus į vieną struktūrą, apimančią šios krypties realybę, kurios nežinoma dalis, žymima x, nurodo į fizinę transcendenciją. Matoma dalis ir nematoma gelmė yra daugelio žmonių dėmesį prikausčiusi pagrindinė tikrovė.

Bet yra ir kita kryptis, kuri panaši į aprašytą fizinį pasaulį, bet yra visiškai kitokia realybė, kurią galima vadinti dvasine, gnostine ar kaip nors kitaip. Pavadinimai nesvarbūs, svarbus teisingas supratimas.

 visasIš šios schemos nesunku suprasti, kad įprastas branduolys yra EGO ir kūno junginys, kurie atstovauja vieną iš dviejų išvardintų krypčių: kūnas yra fizinio pasaulio dalis, kuriame veikia ir kurio dėsniams turi paklusti; EGO yra dvasinis kūnas, atstovaujantis gnostinę kryptį ir turintis rodyti žmogui dvasinį pasaulėvaizdį. Šis pasaulėvaizdis yra toks pats kaip ir fizinio pasaulio pasaulėvaizdis, kuriame gyvena žmogaus kūnas ir kuriame susitinka su kitais kūnais, su kuriais gali bendrauti išorine šneka. Dvasiniame pasaulėvaizdyje taip pat yra pasaulis šiapus ir anapus dvasinio horizonto. Pasaulyje „šiapus“ žmogus susitinka su kitais dvasiniais kūnais ir bendrauja su jais mintimis. Tad yra fizinė transcendencija ir dvasinė transcendencija, iš kurios išnyra dvasinis pasaulis, tampantis sąmonės ir dvasinio proto maistu.

Šitaip žmogui atsiveria du šios realybės sluoksniai, fizinis ir gnostinis, ir jis gyvena abejose, išnaudodamas visus privalumus, kuriuos teikia toks pasidalinimas ir kovoja su trūkumais bei silpnybėmis, atsirandančiomis dėl to, kad kiekvienoje vietoje veikimo galimybės ribotos, o tai visais atžvilgiais silpnina žmogų. Šis pasidalinimas gali būti ir suprantamas. Yra du ar daugiau pasaulių, kurių kiekvienas turi savo savybes ir būtis bei egzistencija skirtingose branose įmanoma tik pagal tos branos savybes. Jeigu žmogus visas būtų tik fizinės branos, tai jis nebūtų gyvas savo dvasia. Bet jeigu jis būtų tik iš gnostinių laukų, tai jis niekaip negalėtų veikti šioje pamatinėje realybėje šioje visatoje. Tai gali būti tam tikra misija, dėl kurios žmogus buvo pasiųstas į šį pasaulį, bet kad jis būtų gyvoji dvasia, reikalinga gnostinė brana. Todėl smegenyse atsiveria „kanalas“ per kurį šiame kūne persikelia dvasia ir kūnui suteikia tokių galimybių veikti, kurių sukurti negalėtų jokia fizinė realybė.

Problema tik ta, kad šis žmogus, iš 21 a. visatos yra apribotas, nes jam neleidžiama pamatyti visos gnostinės branos. Tai padaryta uždarius arba apribojus gnostinį pasaulėvaizdį ir uždraudus tarpusavyje komunikuoti šiame pasaulyje. Jis įkreiptas tik į fizinę realybę ir priverstas darbu aptarnauti slaptą elitą, vadinamą Iliuminatais, kurie naudojasi šia padėtimi savo tikslais.

ribotas Šiame paveikslėlyje matome, kad sąmonės rodomoji dalis apima tik nedidelį gnostinio pasaulio fragmentą, dėl to EGO kūnas mato tik labai susiaurintą vidinės realybės dalį. Kadangi ši dalis ištrinta, ji sąmonei tampa neįdomi ir visas dėmesys perkeliamas į fizinį pasaulėvaizdį, pagal kurį formuojasi visi psichologiniai žmogaus aspektai: atmintis – tik šio pasaulio; protas – šio pasaulio asociatyvinė holograma; rodomoji dalis – tik sensoriumas ir jo užvaldytas mąstymas ir t.t. Kitaip sakant, tokia dvasia yra uždaryta į fizinio pasaulio kalėjimą, iš kurio išsivaduoti įmanoma tik atvėrus kitą pasaulį, kurį galima vadinti dvasiniu, nors pavadinimai čia nesvarbūs. Jame galima surasti save ir kitus žmones, bet tik dvasinėse formose, gaunant galimybę tarpusavyje bendrauti „minčių“ kalba, su tais, kurie ateina į dvasinio pasaulėvaizdžio „šiapus“. Toks pasaulis įmanomas ir kaip tikras, natūralus pasaulis ir kaip technologiškai sukurta „virtuali realybė“.

Tokia yra žmogaus gyvenimo esmė – dviejų realybių sankirta, kurios branduolys yra ego-kūnas. Tačiau gyvenimo riba yra mirtis, kurios metu branduolys išyra ir kiekviena dalis nukeliauja į tą pasaulį iš kurio atėjo ir įgauna natūralią šiam pasauliui formą. Kūnas suyra į atomus ir molekules ir susilieja su planetos substancija, šitaip sugrįždamas į natūralią fiziniam pasauliui formą. EGO taip pat išsiskaido, bet jo fragmentai su savo formomis ir morfizmais pereina į natūralią gnostinę būklę, ir tampa gryna, nestruktūrine dvasia. Šitaip viskas atsistato į prigimtinę, natūralią būseną.

Koks šių branų ryšio pobūdis – sunku pasakyti: ar tai įprasta simbiozė, o gal tai įsibrovimas, užgrobimas ar užkariavimas? Bet kokių atveju, tokia yra žmogaus fizinė ir dvasinė esmė, kuri kaip nuosprendžio trukmė turi būti atitarnauta. Vienintelis kelias iš šio kalėjimo, jeigu šis pasaulis toks atrodo, yra nenatūrali mirtis, kuri pagreitintu režimu įvykdo aprašytą branduolio disociaciją. Gyvenant vien fiziniame pasaulyje, čia iš tikro nėra kas veikti, nes gyvenimas čia suvokiamas kaip našta, nes reikia prasimaitinti, kovoti už būvį, dirbti, kęsti apribojimus, sirgti pagydomomis ir nepagydomomis ligomis ir kentėti nuo kitų įvairiausių kūno silpnybių. Tačiau kai žmogus visas, jis supranta daug daugiau nei iš ribotos perspektyvos ir šį gyvenimą geba paversti irgi prasmingu.

Todėl vertinant žmogų, svarbu nustatyti, koks yra žmogaus tipas. Tai priklauso nuo krypties ir perspektyvos ir nuo to, kokia pusė dominuoja asociatyvinėje proto hologramoje, nuo ko priklauso žmogaus mąstymas ir bendravimas kalba arba mintimis.

 rodyklėsŠiame paveikslėlyje iš branduolio išeinančios rodyklės parodo, kuri sąmonės kryptis dominuoja. Tai svarbu todėl, kad kryptis parodo žmogaus tipą ir tai, kokiam pasauliui jis priklauso. Tai viena vertus gali būti ir sąmoningas pasirinkimas, kai dėl vienos ar kitos priežasties žmogus renkasi dvasią arba kūną. Bet kita vertus, pasirinkimo priežastis gali būti užgrobimas ir programavimas, kai dvasinis pasaulėvaizdis paprasčiausiai ištrinamas iš sąmonės ir žmogus net nežino, kad yra įmanoma ir tokia realybė. Dauguma mano sutiktų žmonių yra būtent tokie nesuprantantys lobotomai. Kiti, gali būti tarnaujantys slaptiems šeimininkams, yra paprasčiausi užprogramuoti aktoriai.

Tie žmonės, kurie iš tikro nori atrasti save, ir kurie sugeba matyti toliau nei tik schemų ir raidžių paviršius, turi atsisukti į save, savo vidų, pamėginti atsirišti nuo fizinio pasaulio, patyrinėti savo lobotomiją, kad suvoktų jog ta būsena, kurioje esi – tai ne tikras tu, ir padaryti sprendimą, nuo kurio priklauso pradinis laisvės judesys. Nes gnostinis anapus ir yra ta erdvė, kurioje žmogui atsiveria neribotos laisvės galimybės. Po šio judesio, galima mėginti nešti laisvę į šį pasaulį, o galima ir padaryti kitokį sprendimą – siekti absoliučios laisvės, bet tik išvaikščiojus visus šio ir ano pasaulio kelius ir klystkelius.