Tag Archive: laikas

Subjektyvus ir tikras laikas

Kelionės laiku mokslinės fantastikos gerbėjus žavėjo visais laikais, tačiau retas kas rimtai pasvarsto, kaip šią svajonę realiai įgyvendinti. Oficialiame moksle tai laikoma neįmanomu dalyku, todėl tokios teorijos prilyginamos šarlatanizmui, dėl kurio neverta gaišti laiko. Problema ta, kad pats oficialus mokslas neretai priartėja prie šarlatanizmo ribos, nes jo naudojamos sąvokos seniai neatitinka pasiektų žinių lygio. Pirmas žingsnis, kurį būtina padaryti, yra įprastinio laiko vaizdinio atsisakymas, nes šis vaizdinys neparodo kas laikas yra iš tikro. Turime atskirti kur yra tikras laikas, o kur tik subjektyvus laiko įspūdis. Mokslas šio skirtumo nedaro ir dažnai remiasi tik subjektyviu laiko įspūdžiu, kuriame kelionė laiku atrodo neįmanoma.

laiko kelioneKaip atsiranda subjektyvus laiko įspūdis paaiškinti nesunku. Čia galima pasinaudoti ekrano ir prie jo prijungto kabelio pavyzdžiu. Kabeliu teka informacijos srautas, vadinamas morfizmų srautu, kur informaciniai vienetai eina vienas po kito, sekoje. Ekrane šie morfizmai išskleidžiami ir išdėliojami vienas šalia kito, prie kabelio „laiko“ prijungiant ekrano „erdvę“. Iš esmės, toks yra žmogaus suvokimo principas, kur kabelis yra nervai, o ekranas yra sąmonė. Šioje sistemoje pagrindinė laiko vieta yra tarp dviejų taškų, A ir B, kabelio sraute. Šie taškai ekrane išskleidžiami į erdvę ir gaunami A ir B taškai vienas šalia kito. Mokslo klaida ta, kad jis įsivaizduoja, jog šie du taškai pirminėje tikrovėje išsidėstę taip pat kaip kabelyje ir ekrane. Iš tikro šis išsidėstymas gali būti visiškai kitoks, kurį dar reikia atrasti, norint suprasti kas yra laikas pačioje realybėje, ne vien jos atvaizde.

Taigi tikrovėje mes neturime nei kabelio, nei ekrano ir dar reikia atrasti, kokia jos tikra sandara anapus subjektyvaus žmogiško suvokimo. Tik tada žinosime, ką reiškia persikelti atbuline eiga iš taško B į tašką A „laiko“ tėkmėje. Kaip tai vaizduojama tradiciniame moksle galima paaiškinti naudojant koordinačių sistemą, kur viena ašis yra erdvė, kita – laikas. Judėjimas šioje koordinačių sistemoje visada vyksta įstrižai, nes jis susideda iš dviejų vektorių, erdvės ir laiko. Judėjimas ekrano-kabelio sistemoje visada yra erdvėlaikyje. Jeigu vektoriai būtų atskiri, tai sugrįžti atgal iš taško B į tašką A erdvėje įmanoma, bet šitaip grįžtant suvienytoje sistemoje, visada įsiterpia laiko vektorius, kuris tą grįžimo tašką visada pastumia laike į priekį. Tad net sugrįžę į tą patį tašką erdvėje, mes jame būname kitame laike, nes laiko vektorius laikomas nesustabdomu ir neapsukamu. Kelionė laiku reiškia, kad iš judėjimo erdvėje išimamas laiko vektorius arba jis apsukamas „priešinga kryptimi“.

Kiekvieną akimirką tikrovės chaose įvyksta daug poslinkių, kurie prie pradinio taško prijungia skirtumo vektorių sistemą. Norint sugrįžti į pradinę būseną, kas būtų grįžimas laiku atgal, reikia kompensuoti visus šiuos skirtumus. Tačiau tai ne taip paprasta, nes reikia žinoti kokia to skirtumo sandara ir rasti tokio skirtumo kompensavimo mechanizmą. Kodėl tai atrodo neįmanoma kabelio-ekrano sistemoje galima paaiškinti taip: kabelio taškų seka ir ekrano taškų išsidėstymas šalia vienas kito sujungiamas su kontinuumo vaizdiniu, kuriame tęsiant kiekvieną ankstesnį tašką, kartojama tai, kas buvo prieš tai. Tokiame tapatybe ir homogeniškumu pagrįstame kontinuumo vaizdinyje neįmanoma suformuluoti jokio mechanizmo, kuris leistų modeliuoti laikines „reakcijas“. Tokiame vaizdinyje laikas ir erdvė yra paprasti dariniai, neturintys jokios struktūros ir sandaros, todėl nėra už ko užsikabinti ieškant mechanizmo.

(daugiau…)

Žaidimų su laiku pasekmės

Kelionės laiku tipiška mokslinės fantastikos tema, kuri iš grožinės literatūros ir filmų perėjo į kitas sritis. Viena jų yra ezoterika, kurioje dažnai pasirodo žmonės ir istorijos, susijusios su paranormaliais gebėjimais, leidžiančiais pažaboti laiką. Ji taip pat reiškiasi ir kaip užribio mokslo tema, svajojant apie laiko valdymo technologijas. Visos technologijos prasideda nuo teorijos, teorijoms sukurti reikia tirti tikrovę. Norint valdyti laiką, reikia žinoti kas jis iš tikro yra. Kol sąmonėje karaliauja primityvus fenomenologinis vaizdinys, be jokios subtilesnės reiškinio analizės, tol apie kokį nors efektyvesnį valdymą nėra net kalbos. Todėl turime pažinti laiką, nesivadovauti jo primityviais vaizdiniais. Kūryboje ir ezoterikoje dažnai fantazuojama, priskiriamos sau neegzistuojančios galios; mokslas siekia būti rimtesnis, bet dažnai apribodamas fantaziją uždaro gerų idėjų šaltinį, padarydamas šiam klausimui didelę žalą. Kad skeptikai neverkšlentų, pateikiu savo idėjas kaip konstruktą, kurį galima panaudoti kūryboje, rašant laiko kelionių tema. Taip pat reikia neužmiršti, kad be kelionių yra daug kitokių laiko valdymo galimybių, tokių kaip pranašavimas, ateities numatymas ir t.t.

Pradėsiu nuo fundamentalių su laiku susijusių skirčių. Šis klausimas skirstomas į tris aukštus, kuriuose laikas pasirodo skirtingais avatarais: pagrindinis laikas – nežinia kas, nes jis yra už patyrimo srities, priminėje tikrovėje. Kokia jos struktūra šioje vietoje galima pasakyti tik pasitelkus teorinę ezoterinę vaizduotę, kuri pakiša idėją leidžiančia pagauti esminį jo bruožą. Man šis bruožas apsireiškė kaip laiko laužmenų (fraktalų) konstruktas, kuris gali turėti „keliolika“ dimensijų. Esmė ta, kad laiko nelaikau vienmčiu, jo negalima žymėti viena progresine tiese, ši savybė atsiranda tik aukštesniuose lygmenyse. Tiesioginis laikas yra tas prezentinis srautas, kurį suformuoja į sąmonės sątvarą patenkanti informacija. Tai ta pagrindinė žmogaus „amžinoji dabartis“, kurioje visada yra sąmonė. Be abejo šis prezentinis srautas yra to tikro pagrindinio lauko slaja, kurioje užmaskuojamos tos sudėtinės tikro laiko struktūros, kurias reikia žinoti, norint laiką valdyti technologiškai. Prezentinis srautas tos struktūros neparodo, todėl privaloma jį peržengti. Toliau eina perdirbtas laikas, kuris yra pertvarkytas prezentinis srautas, pavirstantis į du avatarus: preteritinį laiką, kuris žymi praeitį ir futūrinį laiką, kuris nurodo į ateitį. Šie du paskutiniai avatarai yra labiausiai nutolę nuo to tikrojo laiko, jie yra tie likučiai, kurie lieka panaudojus prezentinį srautą. Vadinasi tikrais išoriniais kūnais gyvename tikrame daugiamačiame laike, o suvokiame jį kaip šiuos tris išvardintus srautus: dabartį, praeitį ir ateitį.

(daugiau…)

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

(daugiau…)

Ezoterinės aiškiaregystės principas

Apie ateities numatymą jau esu rašęs. Pirmas apie tai rašytas įrašas yra „Aiškiaregystė“ (http://www.psytechnologijos.lt/ekstrasensorika/aiskiaregyste/), kur pagrindinė mintis yra, kad sąmonės turi skirtingą įvykių horizontą ir iš siauresnio horizonto perspektyvos platesnis horizontas gali atrodyti kaip ateities numatymas. Antras įrašas yra visai nesenas, pavadinimu „Instrukcija pranašui“ (http://www.psytechnologijos.lt/ateitis/instrukcija-pranasui/). Čia taip pat aptariu tas sąlygas, kurios grindžia ateities numatymo galimybę. Tai įmanoma todėl, kad kai kurie įvykiai yra cikliniai. O jeigu necikliniai, tai labai dažnai būna kaupiamieji, su kritiniu įvykio tašku. Ir retkarčiais pasitaiko atsitiktiniai įvykiai, kuriuos, nepažiūrėjus tiesiai į ateitį, numatyti labai sunku.

Pabandykime apibrėžti, ką reiškia numatyti ateitį. Tai reiškia – gauti apie ją kokią nors informaciją. Kokie tokios informacijos gavimo būdai? Vienas yra numatymas vadovaujantis savo protu ir logika, kitas – tiesioginis priėjimas prie informacijos šaltinių, kurių horizontas daug platesnis, nei įprastinio žmogaus. Jie iš savo aukštesnės padėties mato ir žino daug daugiau, nei įprastiniai žmonės ir dalinasi savo žiniomis laisvanoriškai arba ne. Informacijos gavimas įmanomas įprastiniais kanalais, siejant tokią galimybę su įvairių organizacijų insaideriais, apie kuriuos aš jau rašiau („Insaiderių klasifikacija“) (http://www.psytechnologijos.lt/insaideriai/insaideriu-klasifikacija/). Dar vienas kanalas yra ezoterinis, kuriuo ne visi tiki, bet nepaisant to, neretas pasidomi. Dažniausiai, aišku, dėl pramogos.

Aš asmeniškai, kaip visada domiuosi ne tiek tokios informacijos turiniu, nes neplatinu jokių ateities pranašysčių, bet teorija. Mane domina tokio „pranašavimo“ principas ir sąmonės bei pasaulio modelis. Kaip šį modelį interpretuoti, tikėti jo galimybėmis ar ne, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui pačiam. Gal kas ras naudingos informacijos, kurią gali pritaikyti savo gyvenime geresniam tikrovės pažinimui ir supratimui.

Numatymas yra susijęs su laiku, tad būtina turėti tam tikrą modelį, kuris paaiškintų šios realybės laiko struktūrą. Pats laikas yra labai mįslinga tikrovės savybė ir jo paslapties įminti aš čia nesiruošiu, bet pamėginsiu pateikti veiksmingą modelį, kuris leis sutvarkyti ir sudėlioti visą turimą informaciją į vaizdžią sistemą.

(daugiau…)