Tag Archive: kvantinis laukas

Atsiliekančių griaustinių pasaulyje

1

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių mokslų yra kvantinė kosmologija, kuris atlieka pirmosios filosofijos vaidmenį, nes paaiškina pagrindinius mus supančios realybės principus. Kvantinės kosmologijos pamatas yra kvantiniai laukai, kurie išplečiami iki kosminių mastelių, pretenduojant jais paaiškinti galutinę realybę. Kodėl kvantinis laukas turi tapti kosmologiniu – akivaizdu: jis yra vienas ir užpildo visą erdvę bei laiką. Pavyzdžiui, logiškai mąstant, visoje realybėje yra vienas elektronų laukas, nes jeigu jo savybės ir dėsniai tokie patys, ir jeigu jie susiję erdvėje, tai išskirti juos kaip skirtingus – nėra loginio pagrindo. Jeigu tartume, kad yra daug elektronų laukų, tai jie visą erdvę padengtų kaip iš lopinių sudaryta antklodė; tačiau kadangi visų lopinių savybės tokios pačios, tai laikyti juos skirtingais laukais – nėra priežasties. Todėl visi laukai yra kosminiai ir visos kvantinių laukų teorijos – kosmologinės. Tai priklauso nuo laukų veikimo mastelių.

Kad visa visata – vienalytė turėtų būti aišku net jos visos nepatikrinus. Elektronas Paukščių tako ir Andromedos galaktikoje yra tas pats, turi tas pačias savybes. Lokalizmas yra pasenęs mąstymas, kurį pakeitė kosmologinis globalizmas. Yra ne elektronai čia ir ten, atskirti vienas nuo kito neišmatuojama erdve, bet yra visur esantis laukas, o elektronai yra tik šio globalinio lauko sūkuriai. Kadangi laukas visa savo kosmine apimtimi yra vienas, tai ir ryšiai turi būti ne tik lokaliniai, bet ir globaliniai. Galima tyrinėti atskirus elektronus, o galima bandyti įminti ir viso lauko paslaptį. Visų laukų mįslės įminimas atskleistų ir žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį.

Šiais laikais, ypač išpopuliarėjus kosminiams mokslams (anksčiau jie buvo vadinami gamtos mokslais), žmogaus akiratis labai pasikeitė ir norint neatsilikti reikia keisti savo mąstymą papildant jį naujais principais. Aristotelio sukurta pirmoji filosofija arba senovėje buvę populiarūs gamtos mokslai, dabar yra pasenę. Aišku, kosmoso teorija nėra iš principo nauja, nes ir Aristotelio teorija, vadinama pirmąja filosofija, taip pat buvo kosmologinė, tik jo modelis buvo klaidingas. Šiais laikais mokslas irgi turi būti pateikiamas kaip kosmologinis. Tame nėra nieko blogo, jeigu žmogus žinos, kad, pavyzdžiui, atomai Andromedos galaktikoje yra tokie patys kaip ir Žemėje arba kad ten gali egzistuoti šimtai milijonų kol kas nepasiekiamų gyvybės civilizacijų. Kai kurios gali būti atsilikusios, kitos, galbūt, gerokai pažengusios.

(daugiau…)

Ezoterinis mokslas

Gali atrodyti keista, bet kuo giliau mokslas pažįsta tikrovę, tuo labiau suartėja su ezoterinėmis tradicijomis. Tai tik parodo, kad ezoterika ir mokslas yra skirtingi keliai, kurie veda į tą patį tikslą. Ezoterika patvirtina mokslą, o mokslas – ezoterika. Kitaip gali atrodyti tik todėl, kad žinomas tik nedidelis fizikos mokslo fragmentas, kuris neparodo pasaulio kaip visumos. Kai fizikas pradeda mąstyti apie visumą, jis neišvengiamai savo mokslą projektuoja į ezoterinį modelį. Taip gali būti todėl, kad ezoterinis mąstymas yra visiems žmonėms universalus tikrovės pažinimo modelis.

Kai kurie mokslininkai, tokie kaip S. Hawking‘as yra pasakę, kad paaiškinti pasauliui Dievo „hipotezė“ nereikalinga, bet kokie tokių mokslininkų motyvai – sunku suprasti, nes matant fizikos modelį jo visumoje, neišvengimai į galvą ateina Absoliuto, arba Šaltinio, prielaida, nes ji žmogaus mąstymui yra natūrali tikrovės modelio dalis.

Fizikos aukščiausias pasiekimas, naujausiais laikais yra laukų ir jų energijos kvantų modelis. Šį modelį labai lengva perkelti ir į ezoterinį pasaulį, nes jis čia dera natūraliai ir leidžia paaiškinti daugelį klausimų. Pavyzdžiui, Absoliutas – tai tam tikras, ypatingas kvantinis laukas, kuris iš savęs gali išspinduliuoti energiją ir ši energija susiformuoja į žemesnius pasaulius. Tai moksliškai paaiškintas kūrimas, tik šis kūrimas yra ne iš „nieko“ bet iš savęs, iš savo perteklinės energijos.

Kvantinių laukų formulės gali atrodyti labai sudėtingos, tiesiog neįkandamos, nors jų esminis principas yra labai paprastas. Tačiau čia aš formulių nenaudosiu, nes jas labai patogu pakeisti Feynmano diagramomis. Šios diagramos yra sudarytos iš tiesių arba vingiuotų linijų, kurios žymi materijos arba jėgų kvantus. Kai du judantys materijos kvantai apsikeičia energija, tarp jų brėžiama vingiuota linija, šitaip parodant, kad tarp kvantų atsiranda traukimo arba stūmimo jėga. Kai kvantai vienas kitą traukia, jie susirenka į energijos simetrinę struktūrą, kuri yra visų fizinių objektų pagrindas.

(daugiau…)

Akies psichotronika

Nuo pat pradžių galima susitarti, kad aišku, jog kalbėdami apie sąmonę, turime galvoje visus ją sudarančius kvantinius laukus. Kodėl tai „laukai“ – turėtų būti suprantama: iš laukų sukonstruota visa tikrovė, tad jeigu sąmonė yra šios tikrovės dalis, ji taip pat turi būti laukų struktūra. Šie laukai specifiniai, jie kitokie nei tie, iš kurių sudarytas kūnas, tačiau, nepaisant to, tai vis tiek laukai. Supratus šią dalį, galima žengti žingsnį dar toliau. Turime bendrą bet kokio lauko modelį, kuris kaip šablonas tinka bet kokiam konkrečiam laukui. Natūralu, kad jis bent iš dalies gali būti taikomas ir sąmonės laukui. Šis standartinis modelis, be abejo, turi būti papildytas, nes sąmonė dirba su informacija, tuo tarpu kūnas sudarytas iš mikro-jėgų, kurios save realizuoja kaip fizinę egzistenciją. Kadangi kūnas sukonstruotas iš jėgų, kaip visuma jis yra „jėgos agregatas“, kurį galima naudoti fiziniam darbui, kurio centre – biologinė Niutono jėga. Kita vertus, jeigu sąmonė ir „dirba“, tai ji dirba su informacija ir čia reikia jau visai kitų lauko savybių. Informaciją reikia aprėpti, atspindėti ir pritaikyti. Tada ją galima perduoti naudoti kūnui. Aprėpia indukcijos plotas („ekrano“ savybė), atspindi rodomoji sąmonė ir pritaiko valdymo modulis. Visi šie procesai vyksta specifiniuose laukuose, kuriuos vadinu gnostiniais.

Abiejų tipų laukai – begaliniai, todėl juos galima įženklinti tokiais ženklais:

[math] \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \mid GC \rangle = \infty [/math]

Raidė F reiškia fizinis, G – gnostinis, o C – kontinuumas. Kitaip sakant, šie ženklai nurodo paprastą faktą, kad sąmonės laukas yra tokia pat begalybė, kaip ir fizinis kosmosas; jis neapsiriboja vienu ar keliais žmonėmis, net viena biosfera. Kadangi sąmoningos biosferos kosmose gali rastis bet kur, tai rodo, kad jos substratas turi kosminius mastelius, šį faktą žymint begalybės simboliu. Galima pažymėti ir dar vieną labai svarbų faktą, kad fizinis ir gnostinis laukai – nesutampa:

[math] \mid FC \rangle \neq \mid GC \rangle [/math]

(daugiau…)

Absoliutas ir mokslas

Geriausia, kas pasiekta šiuolaikiniame fundamentaliame moksle yra kvantų teorija, kurios modernus variantas buvo sukurtas tik pirmoje 20 a. pusėje. Idėja nėra nauja, bet seni, filosofiniai jos variantai – nepasirodė produktyvūs. Rezultatų ir apčiuopiamą naudą pradėjo duoti tik matematinis ir matavimais grįstas kvantų mokslas. Tačiau kvanto teorija negali būti izoliuota, nes čia turime reikalą tik su kažkokios didesnės realybės dalimi. Tai matosi iš to, kad kvantų yra daug ir individualūs kvantai neegzistuoja, egzistuoja tik kolektyvų tipai ir rūšys. Ta realybė, iš kurios ateina tam tikro tipo kvantas, vadinamas lauku. Taigi laukas ir to lauko kibirkštėlė, vadinama kvantu – yra fundamentali realybė.

Naudojantis šios fundamentalios realybės koncepcija, galima bandyti aprėpti visumą ir netgi pamėginti įminti mūsų tikrovės paslaptį. Turi būti šios tikrovės pradžia, kuri vadinama Absoliutu arba Šaltiniu ir riba, kurios vaidmenį atlieka pats „žemiausias“ pasaulis. Bet jeigu viskas sudaryta iš skirtingų tipų laukų ir jų kvantų, tai ši sistema turi turėti hierarchiją ir tam tikrą išsišakojančią struktūrą, kurios šakos, nuo aukščiausio taško, vadinamo Absoliutu, leidžiasi žemyn ir skyla visais įmanomais būdais. Jeigu kokios nors skilimo atšakos sąveikauja ir keičiasi energija labiau, tai ši sistema sudaro savarankiškos labiau susaistytos realybės burbulą. Jeigu tokios sąveikos silpnos, tai turimas reikalas su paraleliniais pasauliais.

Mokslas yra svarbiausias, bet tik žmonėms, kurie tiesiogiai užsiima tyrinėjimu. Visiems likusiems užtenka supratimo, kaip veikia šis principas. Tai reiškia, kad matematika nėra esminė ir reikia suprasti tik pačius svarbiausius jos principus. Mūsų realybės mechanika – tai yra visos įmanomos kvantinių laukų judėjimo ir keitimosi energija lygtys, išreiškiamos bendru Lagranžianu, kuris paimtas iš klasikinės mechanikos ir yra ne kas kita kaip kinetinės (T) ir potencinės (V) energijos skirtumas L = T – V. Be abejo, kinetinė ir potencinė energija turi savo klasikines formules, bet čia jau vidurinės mokyklos fizikos programos kursas. Tereikia žinoti, kad lygybė yra T = V ir kad tai virsta lygtimi F = F, arba F(T) – F (V) = 0. Iš šių formulių galima išvesti visas kvantiniuose laukuose veikiančias jėgas, ypač naudojant veiksmo sąvoką S = Lt, kuri lygi F(T) – F(V) = 0.

(daugiau…)