Atsiliekančių griaustinių pasaulyje

1

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių mokslų yra kvantinė kosmologija, kuris atlieka pirmosios filosofijos vaidmenį, nes paaiškina pagrindinius mus supančios realybės principus. Kvantinės kosmologijos pamatas yra kvantiniai laukai, kurie išplečiami iki kosminių mastelių, pretenduojant jais paaiškinti galutinę realybę. Kodėl kvantinis laukas turi tapti kosmologiniu – akivaizdu: jis yra vienas ir užpildo visą erdvę bei laiką. Pavyzdžiui, logiškai mąstant, visoje realybėje yra vienas elektronų laukas, nes jeigu jo savybės ir dėsniai tokie patys, ir jeigu jie susiję erdvėje, tai išskirti juos kaip skirtingus – nėra loginio pagrindo. Jeigu tartume, kad yra daug elektronų laukų, tai jie visą erdvę padengtų kaip iš lopinių sudaryta antklodė; tačiau kadangi visų lopinių savybės tokios pačios, tai laikyti juos skirtingais laukais – nėra priežasties. Todėl visi laukai yra kosminiai ir visos kvantinių laukų teorijos – kosmologinės. Tai priklauso nuo laukų veikimo mastelių.

Kad visa visata – vienalytė turėtų būti aišku net jos visos nepatikrinus. Elektronas Paukščių tako ir Andromedos galaktikoje yra tas pats, turi tas pačias savybes. Lokalizmas yra pasenęs mąstymas, kurį pakeitė kosmologinis globalizmas. Yra ne elektronai čia ir ten, atskirti vienas nuo kito neišmatuojama erdve, bet yra visur esantis laukas, o elektronai yra tik šio globalinio lauko sūkuriai. Kadangi laukas visa savo kosmine apimtimi yra vienas, tai ir ryšiai turi būti ne tik lokaliniai, bet ir globaliniai. Galima tyrinėti atskirus elektronus, o galima bandyti įminti ir viso lauko paslaptį. Visų laukų mįslės įminimas atskleistų ir žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį.

Šiais laikais, ypač išpopuliarėjus kosminiams mokslams (anksčiau jie buvo vadinami gamtos mokslais), žmogaus akiratis labai pasikeitė ir norint neatsilikti reikia keisti savo mąstymą papildant jį naujais principais. Aristotelio sukurta pirmoji filosofija arba senovėje buvę populiarūs gamtos mokslai, dabar yra pasenę. Aišku, kosmoso teorija nėra iš principo nauja, nes ir Aristotelio teorija, vadinama pirmąja filosofija, taip pat buvo kosmologinė, tik jo modelis buvo klaidingas. Šiais laikais mokslas irgi turi būti pateikiamas kaip kosmologinis. Tame nėra nieko blogo, jeigu žmogus žinos, kad, pavyzdžiui, atomai Andromedos galaktikoje yra tokie patys kaip ir Žemėje arba kad ten gali egzistuoti šimtai milijonų kol kas nepasiekiamų gyvybės civilizacijų. Kai kurios gali būti atsilikusios, kitos, galbūt, gerokai pažengusios.

2

Žmogaus pagrindinis suvokimo mechanizmas pagrįstas elektronų ir fotonų fizika, vadinama kvantine elektrodinamika (KED). Jeigu nebūtų fotonų ir jie neturėtų tokių savybių kokias turi, tai kosminės realybės, ir ne tik – nematytume. Tada būtume kaip kokios amebos energijų vandenyne, kurios reaguoja tik į pačią artimiausią aplinką. Tačiau pagrindiniai kosminiai kūnai – pradedant nuo mūsų žvaigždės, Saulės – yra energetiškai aktyvūs (t. y., nepusiausviri), nes juose vyksta reakcijos ir tos reakcijos skleidžia fotonus. Šie reaktoriai gali būti labai toli, o gali būti ir čia pat. Bet kokiu atveju, pasitelkę teleskopus, matome žvaigždes ne tik savo galaktikoje, bet ir gretimose. Suvokimas atsiranda tada, kai iš Andromedos galaktikos atskrenda fotonų srautas ir sureaguoja su fotoreceptoriais akių tinklainėse. Šie receptoriai sukuria vidines sroves, kurios tam tikru būdu, gnostiniuose laukuose virsta reprezentacija, tokia kaip spindintis taškelis, vadinamas žvaigžde.

Su tokia kosmine realybe yra viena problema. A. Einšteinas atskleidė, kad „šviesos“ greitis yra konstanta, t. y., turi ribą. O tai reiškia, kad kuo nutolusi tikrovė toliau, tuo ji labiau vėluoja. Mes visada matome praeitį. Be abejo, yra tolima praeitis, kurios dar nepamatėme, bet kada nors pamatysime, o kai ko galime nepamatyti niekada. Kadangi šviesa juda fiksuotu greičiu, o vietiniai procesai nelaukia, tai kosminėje kvantinio lauko teorijoje mūsų realybė netiksli arba iškreipta. Viskas tampa ir keičiasi ir to, kas kokį nors akimirksnį buvo – dabar jau nėra.

Šitą principą suvokti nėra sunku. Mes netgi turime analogiją žaibo ir griaustinio pavyzdžiu. Žaibas yra fotonai, o griaustinis – garso bangos. Kadangi šviesa daug greitesnė už garsą, tai visada pirma pamatome žaibą, o tik po to išgirstame griaustinį. Tad apytiksliai galime sakyti, kad žaibas yra tiksli tikrovė, o griaustinis yra ta pati tikrovė, tik daug kartų vėluojanti. Žinant koks garso greitis, net galima apskaičiuoti atstumą iki žaibo, suskaičiavus tarp jų laiko skirtumą apytikslėmis sekundėmis. Pavyzdžiui, tarus kad garso greitis yra 330 m/s ir praeina 5 s, tai atstumas iki žaibo bus 330 x 5 = 1650 m (1,65 km). Tas pats yra ir su nutolusia galaktika: tik žaibas, kuris yra pati tikrovė, nematomas, nes nėra greitesnių info-fotonų, o šviesa yra maždaug kaip vėluojantis griaustinis. Kosmose, mes gyvename vėluojančių griaustinių pasaulyje.

3

Dar Aristotelio laikais, kosmologinė teorija neapsiėjo be pirmojo judintojo, kuris tiek graikų, tiek kitose tautose, atstovavo Dievo vaidmenį. Tai buvo loginis konstruktas, kurį perėmė krikščionių teologija ir filosofija. Kad išvengtume begalinės regresijos, turime vis toliau nukeliamą „judantį judintoją“ sustabdyti, paversdami jį nejudančiu, bet judinančiu visas kitas „žemesnes“ sferas iki pat Žemės pasaulio centre. To reikia ir mūsų laikais, nes šita loginė ir ontologinė problema galutinai neišspręsta. Pirmas judintojas yra Didysis sprogimas, o sudarytas jis iš kvantinių laukų, užimančių visą erdvę ir visą laiką. Dabar juda ir judinami yra fundamentalūs laukai, iš kurių sudaryta visa mus supanti aplinka.

Mažiau dinamiškose sistemose atsisakoma Didžiojo sprogimo teorijos ir vietoj jo į realybės modelį įrašomas Šaltinis, kaip pagrindinių ontologinių laukų kvintescencija. Yra Šaltinis (pirmasis judintojas), iš kurio viskas kyla, net patys laukai. Kadangi tikima, kad Šaltinis „iškelia į šviesą“, arba „kuria“, tai tokios mokslinės ar pseudomokslinės teorijos labai artimai siejasi su teologija. Ir šita teologija ateina iš „seno“ pasaulio, beveik visai nepasikeitusi. Žmogui čia reikės dar daug padirbėti. Turėsime gryną mokslą, be pseudo-religinių priemaišų ir galime gauti teologizuotą mokslą, kuris labiau tinkamas religinei sektai su savo tikėjimais ir įsivaizdavimais; tai toli gražu ne grynas mokslas.

Visur kur tik pradedama kalbėti apie ribinę kosmologiją, iš paskos ateina kokia nors sektantiška religija arba teologija.

4

Kadangi visa žmonių populiacija suburta į kalbinius kolektyvus, kuriuose priimta keistis informacija, tampa svarbus bandymas šias galutines tikroves aprašyti. Tai daroma ir savo artimiausioje aplinkoje, ir, informacinio globalizmo epochoje, platinama visai planetai. Vienokią kalbą turi mokslas, kitokią filosofija ir dar kitą – religija. Iš esmės, filosofija arba mokslas atsirado tada, kad buvo išmokta įvairiomis priemonėmis užrašyti informaciją. Tai, be abejo, daroma ženklais, kurie yra garsų arba idėjų simboliai. Todėl simbolinis mąstymas yra mokslinio mąstymo prielaida.

Yra du pagrindiniai ženklų tipai: fonografinis, kai ženklas žymi garsą, ir ideografinis, kai ženklas žymi idėją. Svarbu pažymėti, kad ideografinės gali būti ne tik natūralios, bet ir dirbtinės, virš-etninės kalbos, tokios kaip logika arba matematika. Šiose dirbtinėse kalbose svarbiausia išreikšti loginę struktūrą, o ne būti nuoroda į išorinį arba vidinį daiktą ar santykį. Esmė ta, kad bet kokiu atveju visada išlieka bendros kalbos savybės, kurių pagrindinė išsaugoti ir perduoti informaciją.

Tyrinėjant galutinę realybę, taip pat ieškoma informacijos perteikimo kalbos. Pirmas pasirinkimas buvo natūrali kalba, kuri naudota tiek prozine, tiek poetine savo forma. Turime kosmogonines poemas, eilėraščius, traktatus, mitus ir t.t. Išreikšti nejudantį pirmą judintoją buvo bandoma palyginimais, metaforomis, simboliais. „Įrodinėjimai“ buvo poetiniai, turintys grožinės literatūros bruožų. Tačiau, pirmiausiai senovės Graikijoje, buvo sukurta logikos kalba, kurią naudojo filosofai ir kurie senus kosmo-teo-gonijos klausimus bandė performuluoti logiškai griežta ir net matematine kalba. Tačiau pati kalba, kaip ženklų rinkinys ir kaip tekstas, neturi jokių paslapčių. Svarbiausia tai, ką sugeba suvokti žmogaus sąmonė. Iš dalies tai atsispindi kalboje, tačiau daug kas lieka ir už teksto arba minties gabale, kuris niekaip neperkeliamas į kringelių seką.

Pati sudėtingiausia kada nors sukurta aprašymo ir aiškinimo kalba yra matematika. Tai pirmiausiai ideografinis raštas, kurio ženklai siejami su matematinėmis „idėjomis“ arba struktūromis. Toks pavyzdžiui, yra integralo arba sumos ženklas, riba, išvestinė ir t.t. Kalba turi ir materialų pagrindą, vadinama skaičiaus operatoriumi, kuris teoretizuojant pakeičiamas raidėmis, nes konkretus kiekis nedomina, domina tik skaičių santykių struktūra. Pradėjus matuoti ir matavimuose taikyti matematikos teorijas, iš gamtos filosofijos atsirado fizikos mokslas, kurio pradininkais buvo G. Galilėjus (16 a.) ir I. Niutonas (17 a.).

Viskas prasidėjo kaip klasikinė mechanika, o dabar turime kosmologinę kvantinio lauko teoriją, kuri pakeitė mitologinius ir religinius bandymus paaiškinti galutinę realybę. Kadangi pradininkai ir pirmieji mąstytojai turėjo genijų protus, tai daugelis senų klausimų panašiais pavidalais iškyla ir šiuolaikinėse, mokslinėse kosmogonijose.

5

Didžioji informacijos dalis yra prieinama laisvai, todėl susipažinti su ja yra dvi galimybės. Galima matuoti ir tirti pačiam, naudojant įvairius empirinius arba teorinius metodus, o galima naudotis ir kitų sukurtais bei į knygas sudėtais kalbiniais veidrodžiais. Gali kilti klausimas „Kam to reikia?“, dirbi savo darbą, gauni atlyginimą ir daugiau niekas nedomina. Domėtis, žinoma, niekas neverčia, bet taip pat žinios nepakenkė niekam, ypač kai šias žinias galima gauti beveik veltui. Kita vertus, juk visada įdomi psichologija, kuri leidžia pažinti save ir kitus žmones, prie to galima pridėti tiksliuosius mokslus, kuriais bandoma aprašyti sąmonės struktūras ir veikimo principus. Klausimai: „Ar esi toks koks turi būti?“, „Ar pasaulis yra teisingas?“, „Koks šios vidinės ir išorinės realybės statusas?“, nedomina tik visiškai abejingų savimi ir pasauliu žmonių. Dar viena kliūtis galėtų būti negebėjimas suprasti sudėtingų ženklų struktūrų, nes ant smegenų uždėta gabumų slopinimo programa.

Tokia programa įjungta daug kam, tačiau žmonės kovoja ir nemaža jų dalis pasiekia pergalę, pradeda matyti visas šios tikrovės paslaptis, kurios jiems atsiveria sąmonėje ir prote. Svarbiausia suvokti, kad visų žmonių galimybės vienodos, o gabumai yra valdoma matrica. Išmokimas yra ne kas kita, kaip morfizmo perkėlimas iš sensoriumo į kognityvinę žievę, kur įgauna kognityvinio juslumo formą. Jeigu skaitai tekste formulę ir net po kelių minučių išorinio studijavimo šis turinys neperkeliamas į kognityvinį juslumą, tai reiškia, kad uždarytas ryšio tarp sensorinės ir kognityvinės žievės kanalas.

6

Tai, kad pasaulis ir žmogus egzistuoja stebuklas ne tik senosios filosofijos prasme, bet ir pagal pačią naujausią fiziką. Jeigu būtų kitokios bent kelios konstantos arba kvantinio lauko savybės, tokia visata nebūtų susiformavusi, o tai reiškia, kad nebūtų ir žmogaus sąmonės. Vadinasi, pagal kvantinę kosmologiją suvokimas apie tai, kad mes esame stebuklas yra būdingas ir fizikos moksle. Mus supančios struktūros atsirasti gali tik dėl tam tikrų fundamentalių simetrijų pažeidimo, kurie leidžia atsirasti stabiliam atomui, kuris turi gebėjimą pritraukiant gretimus atomus ir suformuoti įvairias substancijas. Juk galėtų nebūti ne tik žvaigždės ir planetų, bet ir kosminių dulkių, dujų debesų ir kitų tamsiųjų materijos formų, kurių savybės sudaro galimybes formuotis kosminei sistemai. Tai planetų sistemos aplink žvaigždę, žvaigždžių sistemos galaktikose, ir galaktikų super-spiečiai.

Pagal kvantinio lauko teoriją, fizikos procesai visur vienodi ir yra tik vienas protingos gyvybės atsiradimo algoritmas, kuris, jeigu tam yra sąlygos, realizuojamas visose planetų sistemose, net galaktikose, kurios yra už milijonų šviesmečių nuo Žemės. Jeigu tos gyvybės formos turi kūnus, tai jie turi būti panašūs į Žemės gyvūnijos pavyzdžius; jeigu yra sąmonė, tai ji taip pat turi turėti tą patį fizikinį substratą ir panašiai gebėti sieti informaciją apie supančią aplinką.

Kita vertus, fizika nerealizavusi daug perspektyvių galimybių, susijusių su sąmonės, proto ir pažinimo mokslais. Aš šias galimybes vadinu gnostinės branos terminu. Šis terminas ir ši realybė modeliuojama pagal fizinių laukų analogiją, tik čia jau pereinama į dvasinius pasaulius, kuriuos, manau, galima pažinti tokiomis pačiomis priemonėmis kaip ir fizinis pasaulis. Čia reikia įvesti daug naujų idėjų, bent terminologijos lygiu ir labai gerai patyrinėti, be abejo, gerbiant žmonių teises. Taip pat empiriškai, kad struktūros būtų ne tik postuluojamos teoriškai, bet būtų patvirtintos eksperimentais. Tai būtų pagrindinis įrodymas, kad teorijos teisingos ir kad technologijos – veikia.

Tai akivaizdi problema, nes mafijose egzistuoja nusikalstamo transhumanizmo sąmokslas. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir pozityvų šių technologijų pritaikymą, kurio esmė – žmogaus proto galimybių išplėtimas.

Aš rašau ne šiuo tikslu, bet žinau, kad šis klausimas labai aktualus.

7

Pamėginkime panagrinėti teiginį, kad klasikinis mokslas deterministinis, todėl jis į žmogaus pasaulį atneša nelaisvę. Ir priešingai pats moderniausias mokslas, kvantinis, žmogų išlaisvina, nes jame tikrovė priklauso nuo stebėtojo. Iki šio mokslo, stebėtojas priklausė nuo tikrovės, o dabar – atvirkščiai. Kadangi žmogus laisvės trokšta, laisvė yra vertybė, kuriai teikiama pirmenybė prieš nelaisvę, tai vertybinis pasirinkimas turėtų būti labai paprastas: atsisakome to, kas nevertinga ir renkamės tai, kas vertinga. Tai pateikiama kaip receptas seno mokslinio kalėjimo sugriovimui. Natūraliai kyla klausimas – O ką gauname mainais? Kas yra ta nauja vertybė? Tai yra kūrybinė laisvė, tik kadangi kol kas realiai taip tikrovės valdyti neišeina, nes ji fiksuota, yra fiksatas, tai pradedama tampyti savo vaizduotę, nes ji, kaip laksatas, iš tikro visiškai pasiduoda bet kokiai kūrybai. Bet ar to mes norime? Ir ar toks paaiškinimas ir pažadas padaryti dievais mus tenkina?

Apie vaizduotę žino visi, bet taip pat ir savo vidinėje sąmonėje puikiai natūraliu jausmu atskiria kas tikra, o kas tik fantazijos. Fantazijų laisvė nėra tai, ko siekia žmogus. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad banke turiu milijardą eurų, bet nuo to nei kiek nepraturtėju, nes įsivaizdavimas – ne tikrovė. Tas pats ir su mokslinėmis teorijomis. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad sukurta mokslinė teleportacijos teorija, bet jeigu tai tik fantazijos, tai tokios „teorijos“ vertė tokia pat kaip ir įsivaizduojamo milijardo banko sąskaitoje.

Taipogi priimta tvirtinti, kad kadangi mokslas deterministinis, jis niekaip nesuderinamas su laisve. Visi turi paklusti gamtos dėsniams, o tai yra paklusimas teorinei tironijai. Mums atrodo, kad mokslas atima laisvę ir uždaro į dėsnių kalėjimą.

Tačiau mokslo vertė atsiranda kaip tik dėl priešingos savybės: pažinę tikrovę, galime ją valdyti. Moksle laisvė atsiranda būtent dėl valdymo galimybės. Valdymas vadinamas paprastu žodžiu „technologija“. Iš tikrųjų, gravitacijos dėsniui, suformuluotam I. Niutono paklūsta visi, tačiau mokslo dėka žinodami kas tai yra, galime kurti dėsnio įvaldymo technologiją. Turime sukurtas raketas ir kitokias kosmines mašinas, su kuriomis dėsnį galima įveikti ir pakilti į orbitą. Dėsnis gali atrodyti gniuždantis, gali atrodyti, kad nėra būdų jį apeiti, tačiau tai neįmanoma ypač tada, kai trūkta pažinimo duomenų, kurie leistų šią problemą išspręsti. Ir tokią laisvę nuo determinizmo dovanoja ne kas kita, kaip mokslas. Yra begalė tokių pavyzdžių, įrodančių, kad mokslas ne tik kalėjimas, bet jame užkoduotas kelias į išsilaisvinimą per tikrovės pažinimą ir technologiją.

Galimas ir jau minėtas „išsilaisvinimas“, kai tikrovė ne įvaldoma bet „sukuriama“ tokia, kokios nori. Bet šis procesas daugiau vyksta laksato terpėje, kuris glaudžiai susijęs su vaizduote. Šioje terpėje taip pat norisi laisvės, nes tikrovę pažinti sunku, dar sunkiau sukurti technologiją. Bet jos galimybės irgi gali būti ribotos. Tada gali atrodyti, kad iš kietos išorės geriau sugrįžti į vidų ir čia susikurti savo vidinį pasaulį, kuriame viskas galima, kuriame nereikia nieko pažinti, o dar labiau – išradinėti kažkokias technologijas. Iš tikrųjų, tai sunku, technologijoms reikia begalinio intelekto, o fantazijos prieinamos bet kam…

Bet manau, kad sąmonė į dvi dalis buvo padalinta ne veltui. Tai buvo kompromisas: tai kas žmogui nepriklauso, nepriklauso taip pat ir sąmonėje. Ši dalis vadinama fiksatu. O tai, kas žmogus yra, padaryta jo nuosavybe, kurią valdyti galima kaip nori. Tai yra laksatas. Mano manymu taip viską ir reikėtų palikti. Negerai, kai fiksatas užvaldo vaizduotę ir ji pavirsta nuotrauka, nevaldomu monolitu, bet taip pat negerai norėti laksatu paversti visą išorinį pasaulį, nes taip galima labai prisidirbti, jeigu sąmonė nerodys, kas pasaulyje vyksta iš tikro, ir vietoj to bus pakišta kokia nors haliucinacija…

8

Kadangi mus domina kvantinė kosmologija, norėčiau dar pakalbėti apie visatos mastu labai svarbų principą, kurį atskleidė A. Einšteinas. Glaustai jo „Specialioji reliatyvumo teorija“ aprašoma taip: dėsniai nepriklauso nuo perspektyvos; šviesos greitis – konstanta; esant reliatyvistiniams greičiams matavimai gauna paklaidas: laikas lėtėja, ilgis trumpėja, o masė didėja. Norint šiuos principus suvokti, svarbu išsiaiškinti kas kosmose yra laikas. Tam visu pajėgumu reikia įjungti savo laksatą ir sujungti jį su fiksuota tikrove. Šioje vietoje, kai atradimai paverčiami ženklais, atsiranda vadinamasis „deterministinis“ klasikinis mokslas.

Kaip atrodo paprastas mechaninis laikrodis žinome visi. Yra padalomis sugraduotas ciferblatas, taip pat turima rodyklė, kuri parodo, kokioje vietoje yra procesas ir vidinis mechanizmas. Esmė ta, kad šią sandarą galima perkelti ir į išorinį pasaulį, susiejant jį su laikrodžio dalimis. Ciferblatas yra erdvė, kurią galima matuoti; rodyklė yra fotonas, kuris juda erdvėje ir jeigu erdvė padalinta į dalis, fotono judėjimu galima matuoti bet kokio judėjimo procesą. Tai yra ne kas kita kaip laiko matavimas, kuris užkoduotas net pačioje tikrovės sandaroje. Procesai tikrovėje yra dviejų rūšių – vykstantys akimirksniu ir užtrunkantys kažkiek laiko. Kiek laiko procesas užtrunka, galima išmatuoti laikrodžiu. Ir įmanomas absoliutus bei fundamentalus laikrodis, kuris yra pati tikrovė, nes fotonas arba šviesa juda baigtiniu greičiu, kurio viršyti negali. Tai reiškia, kad visatoje visi signalai užtrunka, nes jie vyksta ne akimirksniu, kadangi ribotas laikrodžio greitis ir milžiniškas atstumas tarp dviejų įvykių.

Pagal A. Einšteiną, per vieną sekundę fotonas gali nuskrieti ribotą maksimalų atstumą. Norint atstumą ilginti, reikia daugiau laiko, t. y. pradedamos skaičiuoti papildomos sekundės, bet niekaip neįmanoma padidinti greičio. Gali atrodyti, kad greitis didinamas turėtų būti iki begalybės. Tačiau kadangi fotono greitis ribotas, vadinasi ribota materijos ryšio energija, kuri pagrįsta elektromagnetiniu lauku, tai viršijus šią ryšio energiją, suyra visa iš atomų sudaryta substancija. Pagal SRT šitaip suyra laikrodis, sudarytas iš erdvės ir fotono, kuris nebegali matuoti laiko. O išnykus laikrodžiui, išnyksta ir laikas, ir apskritai – subyra visa tikrovės sąranga. Tik reikia neužmiršti, kad tai galioja fizinei branai, bet gali negalioti kitoms branoms, kuriose veikia kitos konstantos ir kiti greičiai.

9

Per technologijas įveikus šias problemas ir apribojimus, prieš žmoniją atsivers didinga kosminė perspektyva, kuri bus iššūkis, kurį ji privalės įveikti. Jeigu tai nepavyks, ši nesėkmė bus didelis smūgis. Keliauti galima laksatu – tai yra vidinė perspektyva ir keliauti galima fiksatu, tai yra reali galimybė. Kelionė laksatu iš esmės yra iliuzija, nes žmogus keliauja tik savo galvoje, o kūnas pririštas prie tos pačios konkrečios vietos. Galima ir apgaulė, kai kūno perspektyva pašalinama iš suvokimo, viskas paverčiama laksatu ir atrodo, kad šios kelionės – tikros. Tai virtualios realybės esmė – technologijų, kurios irgi labai intensyviai kuriamos. Realios galimybės atsiveria tada, kai sukuriamos technologijos, leidžiančios keliauti kūnu, o tuo pačiu ir visa savo sąmone. Tai daug sunkiau, ir tokioms technologijoms reikia begalinio intelekto. Gal todėl intelektas virsta savotišku stabu, nes tik jis gali atverti tokią galimybę.

Tai yra amžina istorija. Žmogus gali likti sėslus arba gali tapti kosminiu nomadu, arba klajūnu. Akivaizdu, kad toks žmogus, koks yra dabar – kosminiu nomadu būti negalės niekada. Žmogus turi būti pakeistas. Dėl šios priežasties ir kilo transhumanistinis ažiotažas. Pirmiausiai reikia daug didesni proto ir pažangesnio suvokimo, reikia sustiprinti fiziškai ir fiziologiškai ir svarbiausia – prailginti amžių šiame fiziniame pavidale. Sėslūnams toks įsibrovimas į žmogų kelia siaubą, tačiau jie nesuvokia kam to reikia, nes nesiruošia keisti savo gyvenimo ir priimti jokių kosminių iššūkių. Jie atsisako pažangos arba pažangą įsivaizduoja kitaip nei klajūnai, prieš kuriuos atsivėrusi kosminė perspektyva su beribėmis galimybėmis.

Be abejo, reikalingas ir milžiniškas mokslo šuolis, nes šitoks mokslas, koks yra dabar nesvarbu klasikinis ar kvantinis, tokių galimybių nesuteikia. Laisvė kyla tik iš technologijų. Kol technologijų nėra, galima tenkintis vaizduotės galimybėmis arba užsidėti kokį nors technologinį arba natūralų „Oculus Rift“. Tačiau keliausi neišeidamas iš savo kambario. Tai tas pats kaip burgsti sėdint ant kėdės ir įsivaizduoti, kad važiuoji su „Formule-1“.

Mokslas sako, kad išorine erdve skristi galima tik pritaikius reaktyvinę arba potencialinę jėgą. Reaktyvinė jėga sukuriama išmetant materiją vienam kosminio laivo gale ir judant dėl impulso tvermės dėsnio priešinga kryptimi. Dar viena galimybė – potencialinės jėgos. Tai reiškia, kad reikia sukurti įtempio diferencialą ir šį įtempi panaudoti kaip varomąją jėgą. Tam, žinoma, reikia atrasti mechanizmą – kuris turėtų būti panašus į lanko ir strėlės įtaisą, tik daug kartų sudėtingesnis, nes tam reikia fundamentalios tikrovės pažinimo proveržių, o proveržiams reikia proto. Geriausiai protas tarpsta logikoje, matematikoje ir fizikoje. Gali pasitarnauti ir meninės fantazijos, bet tik kaip pagalbinė priemonė, su kuria šį pasaulį būtų galima pavaizduoti estetiškai patrauklų.

10

Žmogus yra gyvybės forma ir jam galioja visi tie principai, kurie būdingi bet kokiai gyvybei. Tai, ką aprašiau prieš tai reiškia, kad kosminiam proveržiui reikalingas didelis šuolis rūšies prasme, nes dabartinė rūšis prie kosminių kelionių neprisitaikiusi. Tačiau ir laukti, kol kosminė rūšis atsiras savaime – nėra laiko. Todėl ir reikalingas transhumanizmas, su kuriuo galėtų pagerinti rūšį, pritaikyti nomadiškam gyvenimui. Be abejo, tai susiję su labai skaudžiais klausimais ir net dramomis, nes „senos versijos“ žmogus gali būti padarytas netinkamu arba pasenusiu. Kils netgi konfliktai ir vyks kovos dėl valdžios. Tačiau procesas alternatyvų neturi.

Žmogaus biologinė sistema tokia. :Yra rūšies programa ir individuali realizacija, kurie bendrai yra gyvybės forma. Visuomet egzistavo įtampa tarp kolektyvinio bendrumo, kuris yra programoje užkoduotas kolektyvizmas, nes rūšis egzistuoti gali tik kaip kolektyvas ir kiekviena individuali realizacija turi aukoti dalį savo individualumo. Bet kita vertus, individas taip pat svarbus, nes dėl būvio kovoja pats, programos tam suteiktos visos priemonės, kad išgyventų aplinkoje, pirmiausiai kaip individas. O tam reikia ne tik fizinės ištvermės, bet ir sumanumo. Rūšiai svarbus sąmonės klausimas, kurį kitur aš vadinu „gnostine ašimi“. Kiekvienas turi kovoti už save, net būdamas tik bendros programos konkrečia realizacija.

Iš to matosi, kad svarbiausia – žmogaus kodas, kuris aprašo tiek fizinę, tiek gnostinę ašį ir per jį rūšį galima pakeisti. Tai visų transhumanistų didžiausia svajonė. Per šią vieta, manau, ir bus kuriama nauja kosminė rūšis, kurie bus vadinami kosminiais nomadais – ir bus daug pažangesni už dabartinius žmones. Tai yra visokiausių baimių priežastis, ir svarbiausia baimė – tapti antrarūšių, nors iki tol buvai planetos valdovu. Ši dilema neišsprendžiama. Įsivaizduoju, kad bus bandoma sudarinėti sutartis ar ką nors panašaus. Bet pirma vieta priklauso čempionui – tai yra teisingumas.

11

Įprasta manyti, kad mokslas – tai matrica kurią reikia sugriauti, ypač dėl prieš tai minėtų priežasčių. Tačiau aš įsitikinęs, kad problema daug sudėtingesnė. Matrica yra ne mokslas, bet mokslo nebuvimas, neleidimas įsisavinti tikrų mokslinių paslapčių ir neleidimas tapti mokslo kūrėju, paslepiant visas tokios laisvos kūrybos priemones. Kai paslėptas mokslas, tai nėra galimybių sukurti naujas išlaisvinančias technologijas. Mokslas slepiamas – jis tikrai ne kalėjimas. Slepiama matematikos ir fizikos kalba, uždedama lobotomija ant proto ir šis nežinojimas arba nesupratimas tampa kalėjimu.

Kitas mokslo slėpimo nuo žmonių būdas yra neveikiančios „alternatyvos“ pakišimas, kai aiškinama, kad nereikia dirbti, nereikia nieko studijuoti ir tyrinėti, užtenka išlaisvinti vaizduotę iš kurios išeina visi keliai į laisvę. Atseit atveria kelius ir atidaro duris ne technologijos, bet fantazijos. Bet kas yra fantazija? Tai irgi tam tikra vidinė technologija, tik jai nereikia jokio proto ar sugebėjimų. Dėl šios priežasties, ši galimybė gali atrodyti patraukli, nes į ją investuoti nereikia nieko ir nereikalauja jokių pastangų. Atsisėdi ant fotelio, paimi į rankas baranką ir burzgi kaip „Formulė-1“. Gali netgi įsivaizduoti, kad visada gauni pirmą vietą ir čempiono titulą.

Tikrovė žymiai sudėtingesnė. Čia reikia kovoti ne prieš mokslo kalėjimą, bet siekti įtikinti tuos „iliuminatus“, kurie iš tavęs pavogė tavo protą, atėmė mokslą ir išsilaisvinimo technologijomis galimybę. Tačiau sėdėdamas ant fotelio to nepasieksi. Net jeigu ant akių uždės kokį nors „Oculus Rift“ – vis tiek nepasieksi, nes visa ši iliuzija veikia tik galvoje, o galvoje per daug palaido ir nesutvarkyto laksato.

Ezoterinis mokslas

Gali atrodyti keista, bet kuo giliau mokslas pažįsta tikrovę, tuo labiau suartėja su ezoterinėmis tradicijomis. Tai tik parodo, kad ezoterika ir mokslas yra skirtingi keliai, kurie veda į tą patį tikslą. Ezoterika patvirtina mokslą, o mokslas – ezoterika. Kitaip gali atrodyti tik todėl, kad žinomas tik nedidelis fizikos mokslo fragmentas, kuris neparodo pasaulio kaip visumos. Kai fizikas pradeda mąstyti apie visumą, jis neišvengiamai savo mokslą projektuoja į ezoterinį modelį. Taip gali būti todėl, kad ezoterinis mąstymas yra visiems žmonėms universalus tikrovės pažinimo modelis.

Kai kurie mokslininkai, tokie kaip S. Hawking‘as yra pasakę, kad paaiškinti pasauliui Dievo „hipotezė“ nereikalinga, bet kokie tokių mokslininkų motyvai – sunku suprasti, nes matant fizikos modelį jo visumoje, neišvengimai į galvą ateina Absoliuto, arba Šaltinio, prielaida, nes ji žmogaus mąstymui yra natūrali tikrovės modelio dalis.

Fizikos aukščiausias pasiekimas, naujausiais laikais yra laukų ir jų energijos kvantų modelis. Šį modelį labai lengva perkelti ir į ezoterinį pasaulį, nes jis čia dera natūraliai ir leidžia paaiškinti daugelį klausimų. Pavyzdžiui, Absoliutas – tai tam tikras, ypatingas kvantinis laukas, kuris iš savęs gali išspinduliuoti energiją ir ši energija susiformuoja į žemesnius pasaulius. Tai moksliškai paaiškintas kūrimas, tik šis kūrimas yra ne iš „nieko“ bet iš savęs, iš savo perteklinės energijos.

Kvantinių laukų formulės gali atrodyti labai sudėtingos, tiesiog neįkandamos, nors jų esminis principas yra labai paprastas. Tačiau čia aš formulių nenaudosiu, nes jas labai patogu pakeisti Feynmano diagramomis. Šios diagramos yra sudarytos iš tiesių arba vingiuotų linijų, kurios žymi materijos arba jėgų kvantus. Kai du judantys materijos kvantai apsikeičia energija, tarp jų brėžiama vingiuota linija, šitaip parodant, kad tarp kvantų atsiranda traukimo arba stūmimo jėga. Kai kvantai vienas kitą traukia, jie susirenka į energijos simetrinę struktūrą, kuri yra visų fizinių objektų pagrindas.

Šis principas (kvantinių laukų), kaip ir jo atvaizdavimas diagramomis, labai produktyvus, nes juo galima paaiškinti visus šios realybės reiškinius. Natūralu, kad biofizikoje taip aiškinami kūno sandaros ir fiziologijos procesai. Tačiau šį modelį galima gerokai išplėsti ir juo naudojantis aiškinti beveik viską. Pavyzdžiui, jis natūraliai tinka sąmonės ir sielos teorijos sukūrimui. Siela yra tam tikro tipo kvantinis laukas, kuris sugeba apdoroti ir atvaizduoti iš fizinio pasaulio gautą informaciją. Tačiau šis laukas labai skiriasi nuo fizinės visatos ir net turi savo kosmosą, kuris ezoterikoje ir religijoje vadinamas Dangumi, Dangaus karalyste. Iš tikro tai yra ne kas kita, kaip paralelinis pasaulis, su kuriuo silpna sąveika ir į kurį patekti galima tik per žmogaus sielą, nes tik ši yra natūraliai prisitaikiusi tokiame kosmose gyventi.

Kadangi šie du kosmosai surišti, tai juos vadinu mišria realybe, savotiška dviejų realybių sankirta. Tad žmogus, egzistuojantis šioje sankirtoje yra dviejų pasaulių gyventojas ir savo dėmesį gali koncentruoti į vieną arba kitą realybę. Tie kas domisi siela, daugiau rūpinasi tuo, kas jų laukia po mirties. O fizinio pasaulio žmonės labiau prisirišę prie kūniškų dalykų. Tai aišku nėra absoliutus vertinimas, nes jis priklauso nuo amžiaus tarpsnio. Jauniems žmonėms svarbesnis jų kūnas, kūniški reikalai, o vyresniems – siela ir tai, kas bus po mirties. Tokia realybės sandara atsirado ne be priežasties, tad realiai, optimalus variantas yra balansuoti tarp, tarpinėje aktyvaus sąmoningumo būsenoje, puoselėti savo protą ir intelektą, pažinti pasaulius, kurių dalimi esi.

Visą principą galima pavaizduoti tokia schema, kurioje nėra atvaizduota kiekviena detalė, bet parodoma tik hierarchija ir kūrimo mechanizmas.

 absoliutasPirmiausiai paaiškinsiu kai kuriuos terminus. Absoliutas, arba Šaltinio laukas, tai ta struktūra, iš kurios ateina visa paraleliniams pasauliams reikalinga energija, iš kurios susiformuoja žemesnių laukų kvantai, kurie jungdamiesi kuria savo pasaulio organizmus. Energijos emisija į žemesnį pasaulį – tai skilimo metu atsiradusi energija, kurios pakanka žemesnės paralelinės visatos susiformavimui. Kadangi „dieviško skilimo“ produktai yra įvairūs, kaip energijos ir kvantų tipai, tai iš jų atsiranda skirtingos realybės. Vieni žemesni, kaip ezoterikoje sakoma – žemesnių vibracijų; kiti aukštesnį – arba aukštesnių vibracijų. Fizinis kūnų pasaulis gana žemo rango realybė, yra manoma kad net žemiausia, bet galimos tamsos jėgos, kurios turi dar žemesnį lygį ir yra infra-pasaulis. Aukštesnės vibracijos reiškia subtilesnes energijas, kurios vis didėja ir didžiausios arčiausiai prie Absoliuto. Tai yra ultra-pasauliai.

Skirtingus pasaulius galima vadinti įvairiai: tankiais, dimensijomis, sluoksniais, arba paraleliniais pasauliais. Nors pastarasis terminas labiau tinkamas skirtingoms realybėms, kurios yra tame pačiame hierarchiniame lygmenyje. Pavyzdžiui, nesąveikaujantys kūnų pasauliai yra paraleliniai pasauliai. O kūno ir sielos pasauliai – skirtingų tankių pasauliai. Ir tai ne tik ezoterikos, bet ir mokslo faktas.

Toliau belieka paaiškinti „plenumo“ ir raidinių simbolių reikšmes. Plenumas yra vakuumo priešybė. Kadangi tuštumų niekur nėra, yra tik prietaisais nefiksuojami kvantai, tai vakuumas, kuris reiškia „tuštuma“ yra netinkamas terminas. Aš, kaip ir kiti ezoterikai, jį keičiu žodžiu plenumas, kuris reiškia „pilnuma“. Kas dėl raidžių, tai čia viskas paprasta, jos yra paimtos iš fizikos standartinio modelio ir yra kvantų tipų simboliai. L – leptonai: elektronai, miuonai, tauonai ir neutrinai. F – fotonai. Q – kvarkai. W – silpnosios sąveikos bozonai ir G – stipriosios sąveikos bozonai. Galų gale H yra higgso lauko bozonai, kurie kvantams suteikia masę. Nereikia užmiršti ir žaliai pažymėtos gravitacinės sąveikos, kuri mūsų kosmose yra svarbiausia rišanti jėga.

Gnostiniai kompleksai yra ultra-pasaulio, kito, sielų tankio atominės struktūros, iš kurių sudarytos mūsų sielos ir dvasiniai sielos kūnai.

Kaip matome, gaunasi visiškai priimtinas ezoterikos ir fizikos mokslo lydinys, kuris gali paaiškinti daug šios realybės paranormalių fenomenų, ypač susijusių su religijos, magijos, ir ezoterinių technologijų reiškiniais. Daug fantastinių sąvokų, tokių kaip telepatija, teleportacija, portalas tarp dimensijų, gyvenimas po mirties tampa daug aiškesnės pritaikius žinomus mokslinius modelius. Taip pat galima paaiškinti ir psichotroniką, kaip poveikį iš kito pasaulio, iš kito tankio, į kurį pereiti yra sukurtos technologijos, dėl ko ją, neturint šių technologijų, labai sunku įrodyti. Nors kita vertus yra daug įvairių natūralių apsaugų, panašių į tas, kokias kūnas gali gauti šiame, fiziniame pasaulyje.

Pavyzdžiui, naudojantis šiuo modeliu galima paaiškinti kaip vyksta peršokimas tarp skirtingų paralelinių realybių. Tarkime, kad atomas turi parametrą, kuris vadinamas aromatu (flavour). Yra 5 aromato rūšys ir atomai sąveikauja tik savo aromato ribose. Tai reikštų, kad yra penki iš atomų sudaryti paraleliniai pasauliai. Bet tarkime, kad yra procesas (energijos sugėrimas arba emisija), kuris leidžia atomų aromatą pakeisti iš vieno į kitą. Tai reikštų, kad organizmas, pakeitęs atomų aromatą, peršoka į kitą, paralelinę realybę, tarkime, iš 2 aromato į 4 aromato. O vizualiai: viename pasaulyje staiga išnyksta ir kitame pasaulyje atsiranda iš „nieko“.

Įmanomas toks šokinėjimas tarp paralelinių realybių, arba tam tikri įrenginiai, kuriuos įprasta vadinti portalais.

Tačiau tai, apie ką aš čia kalbu yra ezoterinis (arba slaptas) mokslas, kurį naudoti leidžia tik Illuminati pasaulyje gyvenantiems žmonėms, kurie šitas technologijas turi susikūrę, bet nenori dalintis su žmonija. Mokslas žino daug daugiau nei rodoma ir mainstream‘iniu paveiksliuku pasitikėti negalima, reikia mąstyti savo galva.

Akies psichotronika

Nuo pat pradžių galima susitarti, kad aišku, jog kalbėdami apie sąmonę, turime galvoje visus ją sudarančius kvantinius laukus. Kodėl tai „laukai“ – turėtų būti suprantama: iš laukų sukonstruota visa tikrovė, tad jeigu sąmonė yra šios tikrovės dalis, ji taip pat turi būti laukų struktūra. Šie laukai specifiniai, jie kitokie nei tie, iš kurių sudarytas kūnas, tačiau, nepaisant to, tai vis tiek laukai. Supratus šią dalį, galima žengti žingsnį dar toliau. Turime bendrą bet kokio lauko modelį, kuris kaip šablonas tinka bet kokiam konkrečiam laukui. Natūralu, kad jis bent iš dalies gali būti taikomas ir sąmonės laukui. Šis standartinis modelis, be abejo, turi būti papildytas, nes sąmonė dirba su informacija, tuo tarpu kūnas sudarytas iš mikro-jėgų, kurios save realizuoja kaip fizinę egzistenciją. Kadangi kūnas sukonstruotas iš jėgų, kaip visuma jis yra „jėgos agregatas“, kurį galima naudoti fiziniam darbui, kurio centre – biologinė Niutono jėga. Kita vertus, jeigu sąmonė ir „dirba“, tai ji dirba su informacija ir čia reikia jau visai kitų lauko savybių. Informaciją reikia aprėpti, atspindėti ir pritaikyti. Tada ją galima perduoti naudoti kūnui. Aprėpia indukcijos plotas („ekrano“ savybė), atspindi rodomoji sąmonė ir pritaiko valdymo modulis. Visi šie procesai vyksta specifiniuose laukuose, kuriuos vadinu gnostiniais.

Abiejų tipų laukai – begaliniai, todėl juos galima įženklinti tokiais ženklais:

[math] \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \mid GC \rangle = \infty [/math]

Raidė F reiškia fizinis, G – gnostinis, o C – kontinuumas. Kitaip sakant, šie ženklai nurodo paprastą faktą, kad sąmonės laukas yra tokia pat begalybė, kaip ir fizinis kosmosas; jis neapsiriboja vienu ar keliais žmonėmis, net viena biosfera. Kadangi sąmoningos biosferos kosmose gali rastis bet kur, tai rodo, kad jos substratas turi kosminius mastelius, šį faktą žymint begalybės simboliu. Galima pažymėti ir dar vieną labai svarbų faktą, kad fizinis ir gnostinis laukai – nesutampa:

[math] \mid FC \rangle \neq \mid GC \rangle [/math]

Šis faktas neigia redukcionistinį modelį, kuris tvirtina, kad sąmonės kaip informacijos susiejimo funkcija yra tik tam tikra fizinių laukų būsena. Kitas modelis laikosi dualizmo prielaidos, pagal kurį – sąmonė ir kūnas skirtingi pasauliai, nors ir sujungti. Tačiau surištumas yra normali laukų būsena, pasitaikanti labai įvairiuose kvantinių laukų reiškiniuose. Tai reiškia, kad tapatybės nėra, tai matosi iš „lygties“, bet yra tam tikra sąveika, kuriai būtų galima sugalvoti kokį nors ženklą, bet ne čia yra esmė to, ką šioje vietoje noriu pasakyti.

Kvantinio lauko teorijoje kvantinis laukas yra operatorius. Tai yra jis rodo, ne kad yra kažkokia kiekybinė savybė, bet kad su duota funkcija reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Paprasti operatoriai, pavyzdžiui, yra šaknies arba integralo ženklas. Šaknis reiškia, kad reikia apskaičiuoti trupmeninį, mažesnį už vienetą laipsnį, o integralas – kad reikia integruoti funkciją, o tai padaroma suradus pirmykščių funkcijų skirtumą. „Laukas“ kvantinio lauko teorijoje – analogiškas operatorius, kuris rodo, kad su kontinuumu GC atlikus tam tikrus veiksmus, sukuriama kvantų fizikinė sistema, kurioje gali būti bet koks kvantų skaičius (iki begalybės). Fizinių laukų operatoriai yra žinomi, jie tyrinėjami „Standartiniame modelyje“, o gnostinių laukų operatoriai – laikomi paslaptyje ir naudoti leidžiama tik jų šablonus. Kadangi pati operatoriaus struktūra yra sudėtinga, jos visos čia nepateiksiu, parodysiu tik bendrą logiką.

(Tarp kitko, kad būtų aiškiau, operatorius ženklinamas kepurėle virš lauko ženklo.) Fizinis ir gnostinis laukas žymimi taip

[math] \Phi [/math]  ir  [math] \Psi [/math]

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle = \infty [/math]

[math] \hat {\Phi} \mid GC \rangle = \infty [/math]

Tą faktą, kad šie laukai sąveikauja, galima pažymėti abiejų krypčių rodyklėmis. Pirmas yra sąmonės laukas, nes jis yra „analitinis centras“, o tada eina fizinis laukas, kaip žmogaus komandas vykdantis operatyvinis vienetas.

[math] \hat {\Psi} \mid FC \rangle \longleftrightarrow \hat {\Phi} \mid GC \rangle [/math]

Žinoma, vien lauko kontinuumo ir jo padalinimo į harmoninius osciliatorius – neužtenka tam, kad paaiškintum suvokimo reiškinį, bet fundamentalią struktūrą iš standartinio lauko modelio perkelti į sąmonės lauką – galima.

Kalbant apie sąmonės laukus, pagrindinis procesas yra informacijos perkėlimas iš fizinio pasaulio į gnostinę braną. Šis perkėlimas vyksta moduliuojant indukcijos būdu. Apibrėšime terminus. Moduliavimas yra informacijos struktūros uždėjimas ant kokio nors substrato, pavyzdžiui, radijo ryšyje šis substratas yra radijo bangos. Substratas moduliuojamas, siunčiamas dideliais atstumais ir tada nuskaitomas. Moduliavimas vykdomas indukcijos būdu, tai reiškia informacijos morfizmas perkeliamas į substratą iš vienos formos į kitą, naudojant indukcijos fenomeną (kai vienas laukas sukuria kitą lauką). Pavyzdžiui, elektronų laukas, valdomas srovės, sukuria fotonų bangas, į kurias perkeliamos srovės charakteristikos elektros grandinėje. Šis procesas naudojamas ir biologijoje, kur smegenyse, kurios yra kanalas į gnostines branas, moduliuojamas sąmonės laukas ir sukuriamas kūno aplinkoje esančio pasaulio modelis. Šis principas jau daug kartų aiškintas, tad šioje vietoje – nesiplėsiu.

Biologinėse informacijos susiejimo sistemose vyksta procesas, kurį galima pavadinti „kaskadine indukcija“, kai moduliavimas pernešamas į vis aukštesnį lygmenį. Tai galima paaiškinti tokiu paveikslu.

indukcijaŠį principą labai lengva imituoti naudojant technologines priemones, kas psichotroninę įtaigą daro labai paprasta. Nuskaitant moduliuotas sroves – gaunama bet kokio kaskadinės indukcijos lygmens informacija; darant srovėms išorinę įtaką – informacija į sąmonę įrašoma. Kitaip sakant, su psichotronine technika galima vykdyti abi-kryptę sąveiką su žmogumi. Tuo pagrįstos, informacijos įsisavinimo, komunikacijos, tardymo ir klastojimo technologijos, naudojamas CŽV. Šiuo metu legali yra tik „akių psichotronika“, kuri vadinama Augmented reality ir Virtual reality technologijomis. Šis principas yra labai paprastas, į akies ekraną kartu projektuojant natūralius ir dirbtinius fotonus, gaunama „išplėstoji realybė“, o jeigu projektuojami 100 proc. tik dirbtiniai fotonai – tai yra „virtuali realybė“. Tokios technologijos legalios ir jos labai intensyviai kuriamos, o masinė prekyba prasidėjo 2016, metais. Pirmiausiai technologijos taikomos pramogoms ir iš dalies darbui, ypač „išplėstoji realybė“, su kuria galima kaip nori papildyti įprastinę akies realybę.

Šios „psichotronikos“ paviešinimas reiškia, kad iššifruotos visos akies ekrano moduliavimo charakteristikos, ir kad jos seniai nelaikomos jokia paslaptimi. Bet proto daug turėti, kad suprastum jog tuo pačiu principu veikia ir aukštesnių lygmenų psichotronikos – nereikia. Čia psichotronika gali irgi tik išplėsti, o gali ir pakeisti visą sąmonės turinį, ir vienintelis kriterijus, kuris leidžia atsikirti, kur matrica, o kur – ne, yra kaupiamoji sąmonė. Tačiau jeigu suklastota ir ji, tai jokių kriterijų nelieka. Aukščiausia, žmogui prieinama psichotronika, yra tiesioginis gnostinių laukų moduliavimas per „pseudo-fotoninę“ indukciją ekranas-į-ekraną. Tai daroma per atstumą arba tiesioginio kontakto būdu. Tokia technologinio sapno „realybės“ paslaptis.

Bet grįžkime prie sąmonės lauko klausimo, kuris dar nebaigtas ir daug įdomesnis. Čia, pagal standartinį lauko modelį, randami du aspektai a) sukabinimas arba surišimas ir b) informacinis susiejimas, reprezentantu rekonstruojant šaltinį. Pirmo proceso principai turėtų būti analogiški fizinei branai, kur šį darbą atlieka mikro-jėgos, kurios aiškinamos kaip apsikeitimas sąveikos kvantais. Šio proceso matematinio skaičiavimo pagrindas yra Lagranžo energija, kuri yra potencinės ir kinetinės energijos skirtumas.

Pirmiausiai, reikia suprasti kaip fizikoje apibrėžiama „energijos“ sąvoka. Energija – tai gebėjimas atlikti darbą, kuris tiesiogiai susijęs su jėgos sąvoka. Tad nenuostabu, kad iš lagranžiano, atlikus tam tikrus veiksmus, galima apskaičiuoti bet kokios fizinės ir gnostinės sistemos mikro-jėgas. Šios mikro-jėgos apskaičiuojamos naudojant pagrindinę kokio nors konkretaus lauko judėjimo mechanikos lygtį, kuri sudaroma naudojant Lagranžo judėjimo lygties šabloną. Kadangi laukas sudarytas iš kvantų, tai šio lauko judėjimas arba „mechanika“, tai visų kvantų bendrai suminis judėjimas, kurio kiekybines charakteristikas galima apskaičiuoti naudojant lauko lygtį.

Tačiau yra ne tik lauko mechanika, bet ir transformacijos. Kadangi substancija sudaryta ne iš paprasto lauko, bet iš sudėtingų struktūrų, tokių kaip atomai arba kompleksai, tai pasikeitus šių struktūrų sudėčiai, keičiasi substancijos savybės. Tai gali įvykti išspinduliuojant sudėtines dalis, dėl ko persitvarko struktūros arba sugeriant papildomus kvantus, dėl ko pasikeičia struktūrų energetinės ir mikro-jėgų būsenos. Šie procesai ypač svarbūs gnostinėje branoje, nes gnostinės smegenys, kurios vadinamos Sąmone, taip pat auga, transformuojasi ir keičiasi. Tai vyksta panašiai kaip ir kūne – tam turi būti sugeriama energija ir „statybinės medžiagos“. Ir šis procesas vyksta gnostinėje branoje. Tai gali pastebėti ir kiekvienas žmogus asmeniškai, juk mokymasis ir patirties kaupimas yra ne kas kita kaip gnostinių smegenų, arba Sąmonės, augimas.

Absoliutas ir mokslas

Geriausia, kas pasiekta šiuolaikiniame fundamentaliame moksle yra kvantų teorija, kurios modernus variantas buvo sukurtas tik pirmoje 20 a. pusėje. Idėja nėra nauja, bet seni, filosofiniai jos variantai – nepasirodė produktyvūs. Rezultatų ir apčiuopiamą naudą pradėjo duoti tik matematinis ir matavimais grįstas kvantų mokslas. Tačiau kvanto teorija negali būti izoliuota, nes čia turime reikalą tik su kažkokios didesnės realybės dalimi. Tai matosi iš to, kad kvantų yra daug ir individualūs kvantai neegzistuoja, egzistuoja tik kolektyvų tipai ir rūšys. Ta realybė, iš kurios ateina tam tikro tipo kvantas, vadinamas lauku. Taigi laukas ir to lauko kibirkštėlė, vadinama kvantu – yra fundamentali realybė.

Naudojantis šios fundamentalios realybės koncepcija, galima bandyti aprėpti visumą ir netgi pamėginti įminti mūsų tikrovės paslaptį. Turi būti šios tikrovės pradžia, kuri vadinama Absoliutu arba Šaltiniu ir riba, kurios vaidmenį atlieka pats „žemiausias“ pasaulis. Bet jeigu viskas sudaryta iš skirtingų tipų laukų ir jų kvantų, tai ši sistema turi turėti hierarchiją ir tam tikrą išsišakojančią struktūrą, kurios šakos, nuo aukščiausio taško, vadinamo Absoliutu, leidžiasi žemyn ir skyla visais įmanomais būdais. Jeigu kokios nors skilimo atšakos sąveikauja ir keičiasi energija labiau, tai ši sistema sudaro savarankiškos labiau susaistytos realybės burbulą. Jeigu tokios sąveikos silpnos, tai turimas reikalas su paraleliniais pasauliais.

Mokslas yra svarbiausias, bet tik žmonėms, kurie tiesiogiai užsiima tyrinėjimu. Visiems likusiems užtenka supratimo, kaip veikia šis principas. Tai reiškia, kad matematika nėra esminė ir reikia suprasti tik pačius svarbiausius jos principus. Mūsų realybės mechanika – tai yra visos įmanomos kvantinių laukų judėjimo ir keitimosi energija lygtys, išreiškiamos bendru Lagranžianu, kuris paimtas iš klasikinės mechanikos ir yra ne kas kita kaip kinetinės (T) ir potencinės (V) energijos skirtumas L = T – V. Be abejo, kinetinė ir potencinė energija turi savo klasikines formules, bet čia jau vidurinės mokyklos fizikos programos kursas. Tereikia žinoti, kad lygybė yra T = V ir kad tai virsta lygtimi F = F, arba F(T) – F (V) = 0. Iš šių formulių galima išvesti visas kvantiniuose laukuose veikiančias jėgas, ypač naudojant veiksmo sąvoką S = Lt, kuri lygi F(T) – F(V) = 0.

Tai labai paprasti principai, ir kas yra susidūręs su klasikine mechanika, kurioje svarbiausia yra jėgos vektoriaus sąvoka, supranta, kad ji paprasčiausiai perrašoma į sudėtingesnę matematiką ir perkeliama į kvantinių laukų teoriją, kur irgi veikia įvairūs jėgos vektoriai, kuriuos galima apskaičiuoti įvairiais būdais, pavyzdžiui, per kinetinę lauko ir potencine lauko energiją. Imama vieno kvanto mechanika, tada ši mechanika apibendrinama į viso kvantų lauko mechaniką. Mūsų pasaulis sudarytas iš tokių kvantų laukų, ir mes esame iš jų sudaryti. Galima sakyti, kad tai fundamentali teorija, kuri pretenduoja paaiškinti visą mūsų pasaulį ir viską, kas jame vyksta. Bėda tik ta, kad neįmanoma žinoti visų iki vieno laukų, nes naudojant mūsų laukuose sukonstruotus matavimo prietaisus, labai sunku surasti sąveikas su pasauliais, kurie toli atsišakoję nuo mūsų realybės ir su šia nevyksta jokie energijos mainai. Kai sakoma, kad pasiektas koks nors izoliuotas kvantinis burbulas, tai reiškia, kad sukurta portalo tarp realybių technologija, nes portalas yra ne kas kita kaip energijos ir informacijos pernešimas iš vieno burbulo į kitą.

Dažnai rašau, kad žmogus yra „mišri realybė“. Tai reiškia, kad jo egzistencija įsprausta tarp dviejų pasaulių, bet dominuoja vienas žemesnis pasaulis, kuris vadinamas kūniška egzistencija. Kitas burbulas yra tik iš dalies įsiterpęs į šią realybę, tam, kad jo pagrindu būdų galima suformuoti aukštesnes kognityvines būtybių funkcijas. Bet tokia egzistencija laikina ir kai ji išyra, šiame pasaulyje sakoma, kad žmogus miršta. Bet iš tikro miršta tik nedidelė jo dalis. Tai visiems žinoma, nes mokslas šias paslaptis 20 a. yra paaiškinęs, tačiau daug kas nesupranta, kad jiems rodomas ne visas paveikslas ir kad tokių realybių ir paralelinių pasaulių gali būti labai daug. Bet mes jų nematome, todėl, kad mūsų akis reaguoja tik į fotonus, kurie surišti su elektronų ir protonų sankaupomis, o šios sankaupos – tik nedidelis šios realybės fragmentas. Mokslininkai daug kalba apie tamsiąją materiją. Ši tamsioji materija ir yra artimiausias paralelinis pasaulis, kuriame gali gyventi sąmoningos būtybės ir net turėti savo civilizacijas, tačiau kadangi su mūsų pasauliu tiesioginė sąveika nevyksta arba ji vyksta mūsų akiai ir sąmonei nežinomu būdu, tai mes apie šį pasaulį nieko nežinome. Tačiau tai ne amžinas nežinojimas, nes įmanoma atrasti mechanizmą, leisiantį su šiuo tamsiuoju pasauliu susijungti per portalą.

Mūsų realybė turi tokius sluoksnius LF + QGF + H. Būtina daryti prielaidą, kad yra sąmonės sluoksnis, kurį žymime GN (gnostinis sluoksnis). Bet visa sluoksnių suma gali būti begalinė iki pat Absoliuto, kurį sąlygiškai galima žymėti Ab. Tarp mūsų pasaulio (kosmoso) ir Absoliuto turi įsiterpti galybė paralelinių, arba tarpinių pasaulių, kuriuos žymėsime P1, P2, P3 ir Pn. Taigi visa lygtis turi būti tokia:

[ LFW + QGFW + H ] + [ GN ] + [ P1 + P2 + P3 + … Pn ] + … [ Ab ]

Kadangi procesai laukuose įmanomi labai riboti, apibrėžiant juos kaip reakcijas, skilimus ir apsikeitimą energija, tai vieno pasaulio atsiradimą iš kito galima bandyti paaiškinti remiantis šiuo principu. Kadangi viskas atsirado iš Absoliuto, kuris yra iš super-dalelių sudaryta struktūra, tai įmanoma tik kaip super-dalelės skilimas arba super-dalelės energijos kvantų išspinduliavimas, kurie leidžiasi vis žemiau nuo Absoliuto ir sąveikaudami žemesniuose sluoksniuose, kuria vietinius realybės burbulus. Galima tikėti, kad žmogaus pirminė siela ateina iš paties Absoliuto energijos, bet leisdamasi žemyn, ji apauga žemesnių vibracijų luobais, kurie tampa sielos kūnais ir atsiranda būtybės, kurios priklauso mišriems pasauliams. Viena tokių mišrių būtybių yra žmogus.

Kas yra grįžimas į Absoliutą? Tai irgi skilimai, arba energijos išspinduliavimai, kurių metu atsiskiria žemesnių vibracijų luobai, žmogus įgauna vis grynesnę energetinę formą, kol pasiekia tokį grynumą, kuris tinkamas susijungimui su pačiais Absoliuto super-kvantais. Tai yra grįžimas į aukščiausią realybės tašką, į namus, iš kurių išėjo arba buvo sukurta visa žemesnių pasaulių visuma. Bėda tik galbūt ta, kad žmogus bijo, nes žemesnių apvalkalų nusimetimą vadina mirtimis, o šios jam kelia siaubą. Bet kad galėtum sugrįžti į aukščiausią egzistencijos tašką, tai neišvengiamas procesas ir šie etapai mirtimis atrodo tik todėl, kad žmogus labai prisiriša prie savo žemesnių kūnų ir žemesnių gyvenimų. Kartais prisiriša tiek, kad su jais save sutapatina, ir jam atrodo, kad praradęs kūną jis praranda viską, nors yra atvirkščiai, praradęs sielos pančius, jis išsilaisvina ir kyla į aukštesnės egzistencijos būvį. Tai suprantantis žmogus nebijo mirties, o nebijodamas mirties nebijo šiame pasaulyje nieko, nes supranta, kad siela, kaip ir Dievas, – nesunaikinama.

Kartais nesusivokę žmonės mano, kad mokslas ir Dievo teorijos viena kitai prieštarauja, bet taip atrodo tik tiems, kurie nesupranta naujausio mokslo dvasios, kuri leidžia sujungti šias atrodytų tokias skirtingas realybes ir suteikti laukiančiam žmogui viltį, kad niekas nėra prarasta, kad jis yra toks pats galingas kaip šios realybės visuma, nes pats yra šios visumos dalis.