Kosminės civilizacijos modelis

Filognozijoje iškelta vizija neapsiriboja Žemės civilizacija ir numato, kad tam tikru momentu gyvenimas persikels į kosminę erdvę, kurioje turėsime išgyventi pasitelkdami pačias pažangiausias technologijas. Iš pradžių kosminė civilizacija apsiribos Saulės sistemos erdve, po to, gal būt, pasieksime artimiausias žvaigždes. Manau, kad visų filognozijos krypčių pasiekimai turi būti skirti šiam tikslui. Kosmosas žmogui nėra palankus, čia jis susidurs su daugybe sunkiai išsprendžiamų problemų, kurias įveikti galėsime tik pažinę tikrovę. Problemų ratas yra nesunkiai suvokiamas – jos bus psichologinės, fizinės ir technologinės. Psichologinės todėl, kad žmogus neprisitaikęs gyventi ir dirbti tokiomis sąlygomis ir gyvenant tokioje ekstremalioje aplinkoje neišvengiamos didelės psichologinės problemos, nesugebant susitvarkyti su emociniu ir kognityviniu krūviu. Kita problema yra fizinė, nes žmogus kosmose būtų išimtas iš natūralios aplinkos, dėl ko grės dideli sveikatos sutrikimai, darantys kosmosą sunkiai išgyvenamu ilgesnį laikotarpį. Technologinėje dalyje turime transporto, ryšio priemonių, skaičiavimo technikos klausimus, kuriuos išspręsti taip pat privaloma.

Todėl ir manoma, kad be žmogaus kiborgizacijos kosminis projektas vargu ar bus įmanomas. Kiborgizacija reiškia, kad turi būti sukurtas techninis psichologinis kokonas, kuris sustiprintų psichiką, išimant nereikalingus emocinius ir savijautos sluoksnius, taip pat pridedant darbui su technika protinius sugebėjimus. Šis psichologinis kokonas yra psichotroniniai implantai, kompiuteris galvoje ir telepatinio ryšio priemonės, naudojančios virtualizuotą sensoriumą. Kiborgas yra kibernetinis organizmas, turint omenyje tai, kad jo proto funkcijos sustiprintos kompiuteriu, naudojant kompiuterio smegenų sąsają. Nereikalingi sluoksniai būtų emocijos, fizinis nuovargis, skausmas ir panašūs, kurie turėtų būti reguliuojami tam, kad dirbant kosmose nebūtų bereikalingo psichologinio krūvio. Kitas kokonas turėtų būti fizinio kūno. Šis aspektas labai svarbus, nes dėl kenksmingų sąlygų gresia dideli sveikatos sutrikimai, ir netgi mirtis. Todėl fizinio kūno kiborgizacija, papildymas technologijomis – svarbi užduotis. Iš dalies tai susiję su psichologiniu kokonu, nes žmogus savo viduje kūną suvokia tik kaip homunkulą, kuris turi įvairias smegenų reguliuojamas būsenas. Tačiau iliuziją psichotroniškai pakeisti neužtenka, nes turi nepažeistas būti ir tikras pirmapradis kūnas, esantis anapus homunkulo. Vienas iš sprendimų yra prie kūno prisitaikančio ir jį apsaugančio skafandro-egzoskeleto technologija, kuri turėtų pavirsti papildoma technologinių organų sistema. Smegenys turėtų kognityvinio egzokortekso priemonę, o kūnas egzoskeleto.

Skaityti toliau

Atsiliekančių griaustinių pasaulyje

1

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių mokslų yra kvantinė kosmologija, kuris atlieka pirmosios filosofijos vaidmenį, nes paaiškina pagrindinius mus supančios realybės principus. Kvantinės kosmologijos pamatas yra kvantiniai laukai, kurie išplečiami iki kosminių mastelių, pretenduojant jais paaiškinti galutinę realybę. Kodėl kvantinis laukas turi tapti kosmologiniu – akivaizdu: jis yra vienas ir užpildo visą erdvę bei laiką. Pavyzdžiui, logiškai mąstant, visoje realybėje yra vienas elektronų laukas, nes jeigu jo savybės ir dėsniai tokie patys, ir jeigu jie susiję erdvėje, tai išskirti juos kaip skirtingus – nėra loginio pagrindo. Jeigu tartume, kad yra daug elektronų laukų, tai jie visą erdvę padengtų kaip iš lopinių sudaryta antklodė; tačiau kadangi visų lopinių savybės tokios pačios, tai laikyti juos skirtingais laukais – nėra priežasties. Todėl visi laukai yra kosminiai ir visos kvantinių laukų teorijos – kosmologinės. Tai priklauso nuo laukų veikimo mastelių.

Kad visa visata – vienalytė turėtų būti aišku net jos visos nepatikrinus. Elektronas Paukščių tako ir Andromedos galaktikoje yra tas pats, turi tas pačias savybes. Lokalizmas yra pasenęs mąstymas, kurį pakeitė kosmologinis globalizmas. Yra ne elektronai čia ir ten, atskirti vienas nuo kito neišmatuojama erdve, bet yra visur esantis laukas, o elektronai yra tik šio globalinio lauko sūkuriai. Kadangi laukas visa savo kosmine apimtimi yra vienas, tai ir ryšiai turi būti ne tik lokaliniai, bet ir globaliniai. Galima tyrinėti atskirus elektronus, o galima bandyti įminti ir viso lauko paslaptį. Visų laukų mįslės įminimas atskleistų ir žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį.

Šiais laikais, ypač išpopuliarėjus kosminiams mokslams (anksčiau jie buvo vadinami gamtos mokslais), žmogaus akiratis labai pasikeitė ir norint neatsilikti reikia keisti savo mąstymą papildant jį naujais principais. Aristotelio sukurta pirmoji filosofija arba senovėje buvę populiarūs gamtos mokslai, dabar yra pasenę. Aišku, kosmoso teorija nėra iš principo nauja, nes ir Aristotelio teorija, vadinama pirmąja filosofija, taip pat buvo kosmologinė, tik jo modelis buvo klaidingas. Šiais laikais mokslas irgi turi būti pateikiamas kaip kosmologinis. Tame nėra nieko blogo, jeigu žmogus žinos, kad, pavyzdžiui, atomai Andromedos galaktikoje yra tokie patys kaip ir Žemėje arba kad ten gali egzistuoti šimtai milijonų kol kas nepasiekiamų gyvybės civilizacijų. Kai kurios gali būti atsilikusios, kitos, galbūt, gerokai pažengusios.

2

Žmogaus pagrindinis suvokimo mechanizmas pagrįstas elektronų ir fotonų fizika, vadinama kvantine elektrodinamika (KED). Jeigu nebūtų fotonų ir jie neturėtų tokių savybių kokias turi, tai kosminės realybės, ir ne tik – nematytume. Tada būtume kaip kokios amebos energijų vandenyne, kurios reaguoja tik į pačią artimiausią aplinką. Tačiau pagrindiniai kosminiai kūnai – pradedant nuo mūsų žvaigždės, Saulės – yra energetiškai aktyvūs (t. y., nepusiausviri), nes juose vyksta reakcijos ir tos reakcijos skleidžia fotonus. Šie reaktoriai gali būti labai toli, o gali būti ir čia pat. Bet kokiu atveju, pasitelkę teleskopus, matome žvaigždes ne tik savo galaktikoje, bet ir gretimose. Suvokimas atsiranda tada, kai iš Andromedos galaktikos atskrenda fotonų srautas ir sureaguoja su fotoreceptoriais akių tinklainėse. Šie receptoriai sukuria vidines sroves, kurios tam tikru būdu, gnostiniuose laukuose virsta reprezentacija, tokia kaip spindintis taškelis, vadinamas žvaigžde.

Su tokia kosmine realybe yra viena problema. A. Einšteinas atskleidė, kad „šviesos“ greitis yra konstanta, t. y., turi ribą. O tai reiškia, kad kuo nutolusi tikrovė toliau, tuo ji labiau vėluoja. Mes visada matome praeitį. Be abejo, yra tolima praeitis, kurios dar nepamatėme, bet kada nors pamatysime, o kai ko galime nepamatyti niekada. Kadangi šviesa juda fiksuotu greičiu, o vietiniai procesai nelaukia, tai kosminėje kvantinio lauko teorijoje mūsų realybė netiksli arba iškreipta. Viskas tampa ir keičiasi ir to, kas kokį nors akimirksnį buvo – dabar jau nėra.

Šitą principą suvokti nėra sunku. Mes netgi turime analogiją žaibo ir griaustinio pavyzdžiu. Žaibas yra fotonai, o griaustinis – garso bangos. Kadangi šviesa daug greitesnė už garsą, tai visada pirma pamatome žaibą, o tik po to išgirstame griaustinį. Tad apytiksliai galime sakyti, kad žaibas yra tiksli tikrovė, o griaustinis yra ta pati tikrovė, tik daug kartų vėluojanti. Žinant koks garso greitis, net galima apskaičiuoti atstumą iki žaibo, suskaičiavus tarp jų laiko skirtumą apytikslėmis sekundėmis. Pavyzdžiui, tarus kad garso greitis yra 330 m/s ir praeina 5 s, tai atstumas iki žaibo bus 330 x 5 = 1650 m (1,65 km). Tas pats yra ir su nutolusia galaktika: tik žaibas, kuris yra pati tikrovė, nematomas, nes nėra greitesnių info-fotonų, o šviesa yra maždaug kaip vėluojantis griaustinis. Kosmose, mes gyvename vėluojančių griaustinių pasaulyje.

3

Dar Aristotelio laikais, kosmologinė teorija neapsiėjo be pirmojo judintojo, kuris tiek graikų, tiek kitose tautose, atstovavo Dievo vaidmenį. Tai buvo loginis konstruktas, kurį perėmė krikščionių teologija ir filosofija. Kad išvengtume begalinės regresijos, turime vis toliau nukeliamą „judantį judintoją“ sustabdyti, paversdami jį nejudančiu, bet judinančiu visas kitas „žemesnes“ sferas iki pat Žemės pasaulio centre. To reikia ir mūsų laikais, nes šita loginė ir ontologinė problema galutinai neišspręsta. Pirmas judintojas yra Didysis sprogimas, o sudarytas jis iš kvantinių laukų, užimančių visą erdvę ir visą laiką. Dabar juda ir judinami yra fundamentalūs laukai, iš kurių sudaryta visa mus supanti aplinka.

Mažiau dinamiškose sistemose atsisakoma Didžiojo sprogimo teorijos ir vietoj jo į realybės modelį įrašomas Šaltinis, kaip pagrindinių ontologinių laukų kvintescencija. Yra Šaltinis (pirmasis judintojas), iš kurio viskas kyla, net patys laukai. Kadangi tikima, kad Šaltinis „iškelia į šviesą“, arba „kuria“, tai tokios mokslinės ar pseudomokslinės teorijos labai artimai siejasi su teologija. Ir šita teologija ateina iš „seno“ pasaulio, beveik visai nepasikeitusi. Žmogui čia reikės dar daug padirbėti. Turėsime gryną mokslą, be pseudo-religinių priemaišų ir galime gauti teologizuotą mokslą, kuris labiau tinkamas religinei sektai su savo tikėjimais ir įsivaizdavimais; tai toli gražu ne grynas mokslas.

Visur kur tik pradedama kalbėti apie ribinę kosmologiją, iš paskos ateina kokia nors sektantiška religija arba teologija.

4

Kadangi visa žmonių populiacija suburta į kalbinius kolektyvus, kuriuose priimta keistis informacija, tampa svarbus bandymas šias galutines tikroves aprašyti. Tai daroma ir savo artimiausioje aplinkoje, ir, informacinio globalizmo epochoje, platinama visai planetai. Vienokią kalbą turi mokslas, kitokią filosofija ir dar kitą – religija. Iš esmės, filosofija arba mokslas atsirado tada, kad buvo išmokta įvairiomis priemonėmis užrašyti informaciją. Tai, be abejo, daroma ženklais, kurie yra garsų arba idėjų simboliai. Todėl simbolinis mąstymas yra mokslinio mąstymo prielaida.

Yra du pagrindiniai ženklų tipai: fonografinis, kai ženklas žymi garsą, ir ideografinis, kai ženklas žymi idėją. Svarbu pažymėti, kad ideografinės gali būti ne tik natūralios, bet ir dirbtinės, virš-etninės kalbos, tokios kaip logika arba matematika. Šiose dirbtinėse kalbose svarbiausia išreikšti loginę struktūrą, o ne būti nuoroda į išorinį arba vidinį daiktą ar santykį. Esmė ta, kad bet kokiu atveju visada išlieka bendros kalbos savybės, kurių pagrindinė išsaugoti ir perduoti informaciją.

Tyrinėjant galutinę realybę, taip pat ieškoma informacijos perteikimo kalbos. Pirmas pasirinkimas buvo natūrali kalba, kuri naudota tiek prozine, tiek poetine savo forma. Turime kosmogonines poemas, eilėraščius, traktatus, mitus ir t.t. Išreikšti nejudantį pirmą judintoją buvo bandoma palyginimais, metaforomis, simboliais. „Įrodinėjimai“ buvo poetiniai, turintys grožinės literatūros bruožų. Tačiau, pirmiausiai senovės Graikijoje, buvo sukurta logikos kalba, kurią naudojo filosofai ir kurie senus kosmo-teo-gonijos klausimus bandė performuluoti logiškai griežta ir net matematine kalba. Tačiau pati kalba, kaip ženklų rinkinys ir kaip tekstas, neturi jokių paslapčių. Svarbiausia tai, ką sugeba suvokti žmogaus sąmonė. Iš dalies tai atsispindi kalboje, tačiau daug kas lieka ir už teksto arba minties gabale, kuris niekaip neperkeliamas į kringelių seką.

Pati sudėtingiausia kada nors sukurta aprašymo ir aiškinimo kalba yra matematika. Tai pirmiausiai ideografinis raštas, kurio ženklai siejami su matematinėmis „idėjomis“ arba struktūromis. Toks pavyzdžiui, yra integralo arba sumos ženklas, riba, išvestinė ir t.t. Kalba turi ir materialų pagrindą, vadinama skaičiaus operatoriumi, kuris teoretizuojant pakeičiamas raidėmis, nes konkretus kiekis nedomina, domina tik skaičių santykių struktūra. Pradėjus matuoti ir matavimuose taikyti matematikos teorijas, iš gamtos filosofijos atsirado fizikos mokslas, kurio pradininkais buvo G. Galilėjus (16 a.) ir I. Niutonas (17 a.).

Viskas prasidėjo kaip klasikinė mechanika, o dabar turime kosmologinę kvantinio lauko teoriją, kuri pakeitė mitologinius ir religinius bandymus paaiškinti galutinę realybę. Kadangi pradininkai ir pirmieji mąstytojai turėjo genijų protus, tai daugelis senų klausimų panašiais pavidalais iškyla ir šiuolaikinėse, mokslinėse kosmogonijose.

5

Didžioji informacijos dalis yra prieinama laisvai, todėl susipažinti su ja yra dvi galimybės. Galima matuoti ir tirti pačiam, naudojant įvairius empirinius arba teorinius metodus, o galima naudotis ir kitų sukurtais bei į knygas sudėtais kalbiniais veidrodžiais. Gali kilti klausimas „Kam to reikia?“, dirbi savo darbą, gauni atlyginimą ir daugiau niekas nedomina. Domėtis, žinoma, niekas neverčia, bet taip pat žinios nepakenkė niekam, ypač kai šias žinias galima gauti beveik veltui. Kita vertus, juk visada įdomi psichologija, kuri leidžia pažinti save ir kitus žmones, prie to galima pridėti tiksliuosius mokslus, kuriais bandoma aprašyti sąmonės struktūras ir veikimo principus. Klausimai: „Ar esi toks koks turi būti?“, „Ar pasaulis yra teisingas?“, „Koks šios vidinės ir išorinės realybės statusas?“, nedomina tik visiškai abejingų savimi ir pasauliu žmonių. Dar viena kliūtis galėtų būti negebėjimas suprasti sudėtingų ženklų struktūrų, nes ant smegenų uždėta gabumų slopinimo programa.

Tokia programa įjungta daug kam, tačiau žmonės kovoja ir nemaža jų dalis pasiekia pergalę, pradeda matyti visas šios tikrovės paslaptis, kurios jiems atsiveria sąmonėje ir prote. Svarbiausia suvokti, kad visų žmonių galimybės vienodos, o gabumai yra valdoma matrica. Išmokimas yra ne kas kita, kaip morfizmo perkėlimas iš sensoriumo į kognityvinę žievę, kur įgauna kognityvinio juslumo formą. Jeigu skaitai tekste formulę ir net po kelių minučių išorinio studijavimo šis turinys neperkeliamas į kognityvinį juslumą, tai reiškia, kad uždarytas ryšio tarp sensorinės ir kognityvinės žievės kanalas.

6

Tai, kad pasaulis ir žmogus egzistuoja stebuklas ne tik senosios filosofijos prasme, bet ir pagal pačią naujausią fiziką. Jeigu būtų kitokios bent kelios konstantos arba kvantinio lauko savybės, tokia visata nebūtų susiformavusi, o tai reiškia, kad nebūtų ir žmogaus sąmonės. Vadinasi, pagal kvantinę kosmologiją suvokimas apie tai, kad mes esame stebuklas yra būdingas ir fizikos moksle. Mus supančios struktūros atsirasti gali tik dėl tam tikrų fundamentalių simetrijų pažeidimo, kurie leidžia atsirasti stabiliam atomui, kuris turi gebėjimą pritraukiant gretimus atomus ir suformuoti įvairias substancijas. Juk galėtų nebūti ne tik žvaigždės ir planetų, bet ir kosminių dulkių, dujų debesų ir kitų tamsiųjų materijos formų, kurių savybės sudaro galimybes formuotis kosminei sistemai. Tai planetų sistemos aplink žvaigždę, žvaigždžių sistemos galaktikose, ir galaktikų super-spiečiai.

Pagal kvantinio lauko teoriją, fizikos procesai visur vienodi ir yra tik vienas protingos gyvybės atsiradimo algoritmas, kuris, jeigu tam yra sąlygos, realizuojamas visose planetų sistemose, net galaktikose, kurios yra už milijonų šviesmečių nuo Žemės. Jeigu tos gyvybės formos turi kūnus, tai jie turi būti panašūs į Žemės gyvūnijos pavyzdžius; jeigu yra sąmonė, tai ji taip pat turi turėti tą patį fizikinį substratą ir panašiai gebėti sieti informaciją apie supančią aplinką.

Kita vertus, fizika nerealizavusi daug perspektyvių galimybių, susijusių su sąmonės, proto ir pažinimo mokslais. Aš šias galimybes vadinu gnostinės branos terminu. Šis terminas ir ši realybė modeliuojama pagal fizinių laukų analogiją, tik čia jau pereinama į dvasinius pasaulius, kuriuos, manau, galima pažinti tokiomis pačiomis priemonėmis kaip ir fizinis pasaulis. Čia reikia įvesti daug naujų idėjų, bent terminologijos lygiu ir labai gerai patyrinėti, be abejo, gerbiant žmonių teises. Taip pat empiriškai, kad struktūros būtų ne tik postuluojamos teoriškai, bet būtų patvirtintos eksperimentais. Tai būtų pagrindinis įrodymas, kad teorijos teisingos ir kad technologijos – veikia.

Tai akivaizdi problema, nes mafijose egzistuoja nusikalstamo transhumanizmo sąmokslas. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir pozityvų šių technologijų pritaikymą, kurio esmė – žmogaus proto galimybių išplėtimas.

Aš rašau ne šiuo tikslu, bet žinau, kad šis klausimas labai aktualus.

7

Pamėginkime panagrinėti teiginį, kad klasikinis mokslas deterministinis, todėl jis į žmogaus pasaulį atneša nelaisvę. Ir priešingai pats moderniausias mokslas, kvantinis, žmogų išlaisvina, nes jame tikrovė priklauso nuo stebėtojo. Iki šio mokslo, stebėtojas priklausė nuo tikrovės, o dabar – atvirkščiai. Kadangi žmogus laisvės trokšta, laisvė yra vertybė, kuriai teikiama pirmenybė prieš nelaisvę, tai vertybinis pasirinkimas turėtų būti labai paprastas: atsisakome to, kas nevertinga ir renkamės tai, kas vertinga. Tai pateikiama kaip receptas seno mokslinio kalėjimo sugriovimui. Natūraliai kyla klausimas – O ką gauname mainais? Kas yra ta nauja vertybė? Tai yra kūrybinė laisvė, tik kadangi kol kas realiai taip tikrovės valdyti neišeina, nes ji fiksuota, yra fiksatas, tai pradedama tampyti savo vaizduotę, nes ji, kaip laksatas, iš tikro visiškai pasiduoda bet kokiai kūrybai. Bet ar to mes norime? Ir ar toks paaiškinimas ir pažadas padaryti dievais mus tenkina?

Apie vaizduotę žino visi, bet taip pat ir savo vidinėje sąmonėje puikiai natūraliu jausmu atskiria kas tikra, o kas tik fantazijos. Fantazijų laisvė nėra tai, ko siekia žmogus. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad banke turiu milijardą eurų, bet nuo to nei kiek nepraturtėju, nes įsivaizdavimas – ne tikrovė. Tas pats ir su mokslinėmis teorijomis. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad sukurta mokslinė teleportacijos teorija, bet jeigu tai tik fantazijos, tai tokios „teorijos“ vertė tokia pat kaip ir įsivaizduojamo milijardo banko sąskaitoje.

Taipogi priimta tvirtinti, kad kadangi mokslas deterministinis, jis niekaip nesuderinamas su laisve. Visi turi paklusti gamtos dėsniams, o tai yra paklusimas teorinei tironijai. Mums atrodo, kad mokslas atima laisvę ir uždaro į dėsnių kalėjimą.

Tačiau mokslo vertė atsiranda kaip tik dėl priešingos savybės: pažinę tikrovę, galime ją valdyti. Moksle laisvė atsiranda būtent dėl valdymo galimybės. Valdymas vadinamas paprastu žodžiu „technologija“. Iš tikrųjų, gravitacijos dėsniui, suformuluotam I. Niutono paklūsta visi, tačiau mokslo dėka žinodami kas tai yra, galime kurti dėsnio įvaldymo technologiją. Turime sukurtas raketas ir kitokias kosmines mašinas, su kuriomis dėsnį galima įveikti ir pakilti į orbitą. Dėsnis gali atrodyti gniuždantis, gali atrodyti, kad nėra būdų jį apeiti, tačiau tai neįmanoma ypač tada, kai trūkta pažinimo duomenų, kurie leistų šią problemą išspręsti. Ir tokią laisvę nuo determinizmo dovanoja ne kas kita, kaip mokslas. Yra begalė tokių pavyzdžių, įrodančių, kad mokslas ne tik kalėjimas, bet jame užkoduotas kelias į išsilaisvinimą per tikrovės pažinimą ir technologiją.

Galimas ir jau minėtas „išsilaisvinimas“, kai tikrovė ne įvaldoma bet „sukuriama“ tokia, kokios nori. Bet šis procesas daugiau vyksta laksato terpėje, kuris glaudžiai susijęs su vaizduote. Šioje terpėje taip pat norisi laisvės, nes tikrovę pažinti sunku, dar sunkiau sukurti technologiją. Bet jos galimybės irgi gali būti ribotos. Tada gali atrodyti, kad iš kietos išorės geriau sugrįžti į vidų ir čia susikurti savo vidinį pasaulį, kuriame viskas galima, kuriame nereikia nieko pažinti, o dar labiau – išradinėti kažkokias technologijas. Iš tikrųjų, tai sunku, technologijoms reikia begalinio intelekto, o fantazijos prieinamos bet kam…

Bet manau, kad sąmonė į dvi dalis buvo padalinta ne veltui. Tai buvo kompromisas: tai kas žmogui nepriklauso, nepriklauso taip pat ir sąmonėje. Ši dalis vadinama fiksatu. O tai, kas žmogus yra, padaryta jo nuosavybe, kurią valdyti galima kaip nori. Tai yra laksatas. Mano manymu taip viską ir reikėtų palikti. Negerai, kai fiksatas užvaldo vaizduotę ir ji pavirsta nuotrauka, nevaldomu monolitu, bet taip pat negerai norėti laksatu paversti visą išorinį pasaulį, nes taip galima labai prisidirbti, jeigu sąmonė nerodys, kas pasaulyje vyksta iš tikro, ir vietoj to bus pakišta kokia nors haliucinacija…

8

Kadangi mus domina kvantinė kosmologija, norėčiau dar pakalbėti apie visatos mastu labai svarbų principą, kurį atskleidė A. Einšteinas. Glaustai jo „Specialioji reliatyvumo teorija“ aprašoma taip: dėsniai nepriklauso nuo perspektyvos; šviesos greitis – konstanta; esant reliatyvistiniams greičiams matavimai gauna paklaidas: laikas lėtėja, ilgis trumpėja, o masė didėja. Norint šiuos principus suvokti, svarbu išsiaiškinti kas kosmose yra laikas. Tam visu pajėgumu reikia įjungti savo laksatą ir sujungti jį su fiksuota tikrove. Šioje vietoje, kai atradimai paverčiami ženklais, atsiranda vadinamasis „deterministinis“ klasikinis mokslas.

Kaip atrodo paprastas mechaninis laikrodis žinome visi. Yra padalomis sugraduotas ciferblatas, taip pat turima rodyklė, kuri parodo, kokioje vietoje yra procesas ir vidinis mechanizmas. Esmė ta, kad šią sandarą galima perkelti ir į išorinį pasaulį, susiejant jį su laikrodžio dalimis. Ciferblatas yra erdvė, kurią galima matuoti; rodyklė yra fotonas, kuris juda erdvėje ir jeigu erdvė padalinta į dalis, fotono judėjimu galima matuoti bet kokio judėjimo procesą. Tai yra ne kas kita kaip laiko matavimas, kuris užkoduotas net pačioje tikrovės sandaroje. Procesai tikrovėje yra dviejų rūšių – vykstantys akimirksniu ir užtrunkantys kažkiek laiko. Kiek laiko procesas užtrunka, galima išmatuoti laikrodžiu. Ir įmanomas absoliutus bei fundamentalus laikrodis, kuris yra pati tikrovė, nes fotonas arba šviesa juda baigtiniu greičiu, kurio viršyti negali. Tai reiškia, kad visatoje visi signalai užtrunka, nes jie vyksta ne akimirksniu, kadangi ribotas laikrodžio greitis ir milžiniškas atstumas tarp dviejų įvykių.

Pagal A. Einšteiną, per vieną sekundę fotonas gali nuskrieti ribotą maksimalų atstumą. Norint atstumą ilginti, reikia daugiau laiko, t. y. pradedamos skaičiuoti papildomos sekundės, bet niekaip neįmanoma padidinti greičio. Gali atrodyti, kad greitis didinamas turėtų būti iki begalybės. Tačiau kadangi fotono greitis ribotas, vadinasi ribota materijos ryšio energija, kuri pagrįsta elektromagnetiniu lauku, tai viršijus šią ryšio energiją, suyra visa iš atomų sudaryta substancija. Pagal SRT šitaip suyra laikrodis, sudarytas iš erdvės ir fotono, kuris nebegali matuoti laiko. O išnykus laikrodžiui, išnyksta ir laikas, ir apskritai – subyra visa tikrovės sąranga. Tik reikia neužmiršti, kad tai galioja fizinei branai, bet gali negalioti kitoms branoms, kuriose veikia kitos konstantos ir kiti greičiai.

9

Per technologijas įveikus šias problemas ir apribojimus, prieš žmoniją atsivers didinga kosminė perspektyva, kuri bus iššūkis, kurį ji privalės įveikti. Jeigu tai nepavyks, ši nesėkmė bus didelis smūgis. Keliauti galima laksatu – tai yra vidinė perspektyva ir keliauti galima fiksatu, tai yra reali galimybė. Kelionė laksatu iš esmės yra iliuzija, nes žmogus keliauja tik savo galvoje, o kūnas pririštas prie tos pačios konkrečios vietos. Galima ir apgaulė, kai kūno perspektyva pašalinama iš suvokimo, viskas paverčiama laksatu ir atrodo, kad šios kelionės – tikros. Tai virtualios realybės esmė – technologijų, kurios irgi labai intensyviai kuriamos. Realios galimybės atsiveria tada, kai sukuriamos technologijos, leidžiančios keliauti kūnu, o tuo pačiu ir visa savo sąmone. Tai daug sunkiau, ir tokioms technologijoms reikia begalinio intelekto. Gal todėl intelektas virsta savotišku stabu, nes tik jis gali atverti tokią galimybę.

Tai yra amžina istorija. Žmogus gali likti sėslus arba gali tapti kosminiu nomadu, arba klajūnu. Akivaizdu, kad toks žmogus, koks yra dabar – kosminiu nomadu būti negalės niekada. Žmogus turi būti pakeistas. Dėl šios priežasties ir kilo transhumanistinis ažiotažas. Pirmiausiai reikia daug didesni proto ir pažangesnio suvokimo, reikia sustiprinti fiziškai ir fiziologiškai ir svarbiausia – prailginti amžių šiame fiziniame pavidale. Sėslūnams toks įsibrovimas į žmogų kelia siaubą, tačiau jie nesuvokia kam to reikia, nes nesiruošia keisti savo gyvenimo ir priimti jokių kosminių iššūkių. Jie atsisako pažangos arba pažangą įsivaizduoja kitaip nei klajūnai, prieš kuriuos atsivėrusi kosminė perspektyva su beribėmis galimybėmis.

Be abejo, reikalingas ir milžiniškas mokslo šuolis, nes šitoks mokslas, koks yra dabar nesvarbu klasikinis ar kvantinis, tokių galimybių nesuteikia. Laisvė kyla tik iš technologijų. Kol technologijų nėra, galima tenkintis vaizduotės galimybėmis arba užsidėti kokį nors technologinį arba natūralų „Oculus Rift“. Tačiau keliausi neišeidamas iš savo kambario. Tai tas pats kaip burgsti sėdint ant kėdės ir įsivaizduoti, kad važiuoji su „Formule-1“.

Mokslas sako, kad išorine erdve skristi galima tik pritaikius reaktyvinę arba potencialinę jėgą. Reaktyvinė jėga sukuriama išmetant materiją vienam kosminio laivo gale ir judant dėl impulso tvermės dėsnio priešinga kryptimi. Dar viena galimybė – potencialinės jėgos. Tai reiškia, kad reikia sukurti įtempio diferencialą ir šį įtempi panaudoti kaip varomąją jėgą. Tam, žinoma, reikia atrasti mechanizmą – kuris turėtų būti panašus į lanko ir strėlės įtaisą, tik daug kartų sudėtingesnis, nes tam reikia fundamentalios tikrovės pažinimo proveržių, o proveržiams reikia proto. Geriausiai protas tarpsta logikoje, matematikoje ir fizikoje. Gali pasitarnauti ir meninės fantazijos, bet tik kaip pagalbinė priemonė, su kuria šį pasaulį būtų galima pavaizduoti estetiškai patrauklų.

10

Žmogus yra gyvybės forma ir jam galioja visi tie principai, kurie būdingi bet kokiai gyvybei. Tai, ką aprašiau prieš tai reiškia, kad kosminiam proveržiui reikalingas didelis šuolis rūšies prasme, nes dabartinė rūšis prie kosminių kelionių neprisitaikiusi. Tačiau ir laukti, kol kosminė rūšis atsiras savaime – nėra laiko. Todėl ir reikalingas transhumanizmas, su kuriuo galėtų pagerinti rūšį, pritaikyti nomadiškam gyvenimui. Be abejo, tai susiję su labai skaudžiais klausimais ir net dramomis, nes „senos versijos“ žmogus gali būti padarytas netinkamu arba pasenusiu. Kils netgi konfliktai ir vyks kovos dėl valdžios. Tačiau procesas alternatyvų neturi.

Žmogaus biologinė sistema tokia. :Yra rūšies programa ir individuali realizacija, kurie bendrai yra gyvybės forma. Visuomet egzistavo įtampa tarp kolektyvinio bendrumo, kuris yra programoje užkoduotas kolektyvizmas, nes rūšis egzistuoti gali tik kaip kolektyvas ir kiekviena individuali realizacija turi aukoti dalį savo individualumo. Bet kita vertus, individas taip pat svarbus, nes dėl būvio kovoja pats, programos tam suteiktos visos priemonės, kad išgyventų aplinkoje, pirmiausiai kaip individas. O tam reikia ne tik fizinės ištvermės, bet ir sumanumo. Rūšiai svarbus sąmonės klausimas, kurį kitur aš vadinu „gnostine ašimi“. Kiekvienas turi kovoti už save, net būdamas tik bendros programos konkrečia realizacija.

Iš to matosi, kad svarbiausia – žmogaus kodas, kuris aprašo tiek fizinę, tiek gnostinę ašį ir per jį rūšį galima pakeisti. Tai visų transhumanistų didžiausia svajonė. Per šią vieta, manau, ir bus kuriama nauja kosminė rūšis, kurie bus vadinami kosminiais nomadais – ir bus daug pažangesni už dabartinius žmones. Tai yra visokiausių baimių priežastis, ir svarbiausia baimė – tapti antrarūšių, nors iki tol buvai planetos valdovu. Ši dilema neišsprendžiama. Įsivaizduoju, kad bus bandoma sudarinėti sutartis ar ką nors panašaus. Bet pirma vieta priklauso čempionui – tai yra teisingumas.

11

Įprasta manyti, kad mokslas – tai matrica kurią reikia sugriauti, ypač dėl prieš tai minėtų priežasčių. Tačiau aš įsitikinęs, kad problema daug sudėtingesnė. Matrica yra ne mokslas, bet mokslo nebuvimas, neleidimas įsisavinti tikrų mokslinių paslapčių ir neleidimas tapti mokslo kūrėju, paslepiant visas tokios laisvos kūrybos priemones. Kai paslėptas mokslas, tai nėra galimybių sukurti naujas išlaisvinančias technologijas. Mokslas slepiamas – jis tikrai ne kalėjimas. Slepiama matematikos ir fizikos kalba, uždedama lobotomija ant proto ir šis nežinojimas arba nesupratimas tampa kalėjimu.

Kitas mokslo slėpimo nuo žmonių būdas yra neveikiančios „alternatyvos“ pakišimas, kai aiškinama, kad nereikia dirbti, nereikia nieko studijuoti ir tyrinėti, užtenka išlaisvinti vaizduotę iš kurios išeina visi keliai į laisvę. Atseit atveria kelius ir atidaro duris ne technologijos, bet fantazijos. Bet kas yra fantazija? Tai irgi tam tikra vidinė technologija, tik jai nereikia jokio proto ar sugebėjimų. Dėl šios priežasties, ši galimybė gali atrodyti patraukli, nes į ją investuoti nereikia nieko ir nereikalauja jokių pastangų. Atsisėdi ant fotelio, paimi į rankas baranką ir burzgi kaip „Formulė-1“. Gali netgi įsivaizduoti, kad visada gauni pirmą vietą ir čempiono titulą.

Tikrovė žymiai sudėtingesnė. Čia reikia kovoti ne prieš mokslo kalėjimą, bet siekti įtikinti tuos „iliuminatus“, kurie iš tavęs pavogė tavo protą, atėmė mokslą ir išsilaisvinimo technologijomis galimybę. Tačiau sėdėdamas ant fotelio to nepasieksi. Net jeigu ant akių uždės kokį nors „Oculus Rift“ – vis tiek nepasieksi, nes visa ši iliuzija veikia tik galvoje, o galvoje per daug palaido ir nesutvarkyto laksato.