Tag Archive: kontinuumas

1. Kontinuumai

Norint suprasti filognozijos metodą, reikia žinoti kontinuumo sąvoką ir kaip ji taikoma pažinimo procese. Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad šis žodis yra nelietuviškas ir jį galima pabandyti sulietuvinti žodžiu „tęsmas“. Ar jis turi galimybių prigyti ir pakeisti skolinį – nežinau, todėl kol kas naudosiu žodį „kontinuumas“, kuris tik retkarčiais bus pakeičiamas lietuvišku variantu. Abu žodžiai reiškia tą patį.

Šios sąvokos atsiradimo mąstyme paaiškinimas greičiausiai yra paprastas: ji nurodo kažkokį labai svarbų sątvaro aspektą, ypač rodomojoje sąmonėje. Kiek jis turi „ekrano“ formatą, tiek yra ištęstas erdvėje ir laike, turi ekstensyvumo ir intensyvumo momentus. Pradiniu savo variantu ši idėja gana paprasta – tai kažkokios realybės tęsimasis, kai kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas yra ankstesnėse dalyse. Šis principas tinkamas ne tik erdvinei tikrovei, bet ir bet kokiai savybei, ypač tą savybę vertinant kaip trunkančią laike. Kitaip sakant yra erdvės kontinuumas, laiko kontinuumas ir kitų reiškinių kontinuumai, turintys aprašytą bruožą.

Dėl paminėtos priežasties, to paties kartojimo tęsiant ankstesnes dalis, kontinuumo sąvokai labai svarbi tapatybės savybė. Tapatybė gali būti statiška ir dinamiška, priklausomai nuo to ar vienodumas yra judantis, ar sustingęs. Statiškame kontinuume, kuris yra paprasta tapatybė, judėjimas būna neįmanomas, nes kiekvienai daliai esant lygiavertei ir niekur nesant persvaros, apsikeitimas vietomis neįmanomas. Todėl statiškame tapatybės kontinuume judėjimas negalimas. Kitas variantas, kai pati kontinuumo esmė yra judri ir tapatybės reikia ieškoti judrume. Tada visas kontinuumas savyje turi tam tikrą judesio komponentą, bet tie komponentai visi simetriški, šiuo atveju šitaip išsaugant tapatybės savybę. Abiem atvejais netaisyklingas laisvas judėjimas neįmanomas, nes tokiam judėjimui reikalingas tapatybės pažeidimas, vadinasi kažkoks faktorius, kuris į kontinuumą įneša anomaliją.

Laikantis kontinuumų sąvokos rėmų, tokia anomalija gali būti tik kitas, kito tipo kontinuumas, kuris sujungiamas su pradiniu kontinuumu. Jiems susimaišius, tarp elementų atsiranda didelis skirtumas, ir šis skirtumas kontinuumus verčia judėti netaisyklingu judėjimu. Šioje vietoje, statiško arba dinamiško tapatybės kontinuumo sąvoka turi būti papildyta deformuoto kontinuumo galimybe, kurioje tapatumo principas pažeidžiamas tiek erdvėje, tiek laike. Deformuotas kontinumas reiškia, kad darant pratęsimą, nebūtinai kartojasi „tas pats“ – gali atsirasti skirtumas, kuris tęsmą paverčia netolygiu. Šis klausimas labai svarbus matematikoje, nes konstruojant skaičiaus teoriją, paprastai naudojamas statiškas tapatybės kontinuumas ir visi skaičiuose esantys vienetukai laikomi vienodais. Dėl šios priežasties pagrindine matematiko problema tampa begalinis kartojimasis, nes kiekvieną kartą kartojantis tam pačiam dalykui, neįmanomas natūralus užsibaigimas. Užbaigiama tik nenatūraliai nutraukiant kartojimo veiksmą, nustatant vienetukų sekoje dirbtinę ribą. Deja tokia matematika yra netiksli ir labai problematiška, nes ji neturi jokio atitikmens tikrovėje. Dėl šios priežasties, filognozijoje bandoma naudoti ne begalinės kiekybės principą, bet kaipybės principą, kontinuumą laikant ne tapačiu, o deformuotu. Skaidant deformuotą kontinuumą į kvantus, šie nebūna visi lygūs, todėl tradicinė skaičiaus koncepcija pakeičiama į daugiadimensinius skaičius, kurie yra kaipybinių multipleksų sandūros.

(daugiau…)

Žvilgsnis anapus horizonto

Pats efektyviausias tikrovės tyrimo metodas, kokį yra sukūrusi žmonija, yra vadinamasis kontinuumų metodas. Apibendrinęs šį metodą gavau trijų kontinuumų principą, kurio užtenka norint atrasti tikrovės sandarą ir ją aprašyti. Metodas taip vadinamas todėl, kad jame yra trys kontinuumai, kuriuose darbą galima atlikti atskirai, o tada jie sujungiami ir tie taškai, kuriuose jie sutampa, yra atskleistos tiesos vietos. Pirmas yra matematinis kontinuumas, kuriame teoriškai tiriamos matematinės struktūros, kuriama matematinė kalba. Antras kontinuumas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris tikrovę dalina į pačias bendriausias kategorijas, o tada tos kategorijos dar smulkiau skirstomos į atskiras savybes, vadinamas parametrais. Šis kontinuumas didele dalimi taip pat gali būti tiriamas vien galvoje, mąstant ir nedarant jokių eksperimentų. Paskutinė vieta yra sensorinis kontinuumas, kuris jau turi būti tiriamas empiriškai, eksperimentu. Mokslo užduotis yra suderinti atitikimus visose trijose vietose, tada gaunamas atskleistas tikrovės fragmentas, kurį galima valdyti technologiškai.

Kol kas mano tyrimas vyksta pirmo ir antro kontinuumo rėmuose, nenaudojant jokio praktinio eksperimento. Todėl šį tyrimą galima vadinti teoriniu. Teorijoje svarbiausios yra pati kontinuumo kaip tokio sąvoka ir pagrindiniai dėmenys, į kuriuos išskaidoma kontinuumo sandara. Numanau, kad yra žmonių, kuriems kontinuumo vaizdinys yra neaiškus ir miglotas, todėl jį reikia apibrėžti, tačiau apibrėžime vis tiek turi pirmiausiai būti suprasti terminai, nes be to neįmanoma galvoje sukurti teisingo kontinuumo vaizdinio. Aš kontinuumą apibrėžiu kaip „tapatybės fraktalą“. Fraktalas paprastai būna struktūra, kuri viduje sudaryta iš sumažintų savo paties formų, ištęstų pirmiausiai į vidų, bet tas pačias formas atkartojanti taip pat didinant ir į išorę. Tačiau statiškas kontinuumas neturi jokios struktūros, ir čia didinama arba mažinama „forma“ yra tapatybė. Pritaikius mano sulietuvintą žodynėlį, fraktalas yra laužmuo, o kontinuumas – tęsmas. Taip apibrėžiamas matematinis kontinuumas, kurį labai patogų į vidų ir išorę išreikšti vidiniais ir išoriniais vienetais. 1 = 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 – į vidų ir 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 = 1 – į išorę. Jeigu pridedame papildomų dimensijų ir formuojame dauglypą, tai jose galioja toks pats vienetų kontinuumas. Toks yra matematinio kontinuumo pagrindas.

Kitas kontinuumas yra dėmenų dauglypa, kuri jau nėra tapatybės fraktalas savaime, bet juo tampa kai dėmenų kontinuumas sujungiamas su matematiniu kontinuumu. Taigi kokie yra pagrindiniai tikrovės ekranų dėmenys, kurie į grupes sugrupuoja visus tikrovės aprašymui naudojamus parametrus? Tai yra substancijos grupė: substancija-energija-informacija ir judėjimo grupė: erdvė-judėjimas-laikas. Schemoje šie dėmenys yra išskaidomi, tačiau tikrovėje juos reikia dėti vieną ant kito ir jungti į vieną sistemą, nes visos kategorijos yra viena, neišardoma sistema. Taip pirmiausiai sujungiame substancijos grupę, uždėję ant jos energijos ir informacijos sąvoką, tada ant šio junginio uždedame erdvę ir visą substancija-energija-informacija pasklinda erdvėje, tada įvedame judėjimo kategorija ir substancija… tampa judri, o šis judrumas sukuria laiko sąvoką. Jeigu imtume kategorijas paremtas parametrais tai turime erdvę x, trukmę t, masę m, judėjimą v, energiją E ir t.t. Sujungę pamatinius parametrus galime gauti sudėtinius, tokius kaip jėga ma, impulsas mv ir pan. Šios kategorijos su skaičiais susiejamos į jų vidų įdedant tapatybės fraktalą ir tą fraktalą suskaidant į statiškus arba dinamiškus skaičius.

(daugiau…)