1. Kontinuumai

Norint suprasti filognozijos metodą, reikia žinoti kontinuumo sąvoką ir kaip ji taikoma pažinimo procese. Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad šis žodis yra nelietuviškas ir jį galima pabandyti sulietuvinti žodžiu „tęsmas“. Ar jis turi galimybių prigyti ir pakeisti skolinį – nežinau, todėl kol kas naudosiu žodį „kontinuumas“, kuris tik retkarčiais bus pakeičiamas lietuvišku variantu. Abu žodžiai reiškia tą patį.

Šios sąvokos atsiradimo mąstyme paaiškinimas greičiausiai yra paprastas: ji nurodo kažkokį labai svarbų sątvaro aspektą, ypač rodomojoje sąmonėje. Kiek jis turi „ekrano“ formatą, tiek yra ištęstas erdvėje ir laike, turi ekstensyvumo ir intensyvumo momentus. Pradiniu savo variantu ši idėja gana paprasta – tai kažkokios realybės tęsimasis, kai kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas yra ankstesnėse dalyse. Šis principas tinkamas ne tik erdvinei tikrovei, bet ir bet kokiai savybei, ypač tą savybę vertinant kaip trunkančią laike. Kitaip sakant yra erdvės kontinuumas, laiko kontinuumas ir kitų reiškinių kontinuumai, turintys aprašytą bruožą.

Dėl paminėtos priežasties, to paties kartojimo tęsiant ankstesnes dalis, kontinuumo sąvokai labai svarbi tapatybės savybė. Tapatybė gali būti statiška ir dinamiška, priklausomai nuo to ar vienodumas yra judantis, ar sustingęs. Statiškame kontinuume, kuris yra paprasta tapatybė, judėjimas būna neįmanomas, nes kiekvienai daliai esant lygiavertei ir niekur nesant persvaros, apsikeitimas vietomis neįmanomas. Todėl statiškame tapatybės kontinuume judėjimas negalimas. Kitas variantas, kai pati kontinuumo esmė yra judri ir tapatybės reikia ieškoti judrume. Tada visas kontinuumas savyje turi tam tikrą judesio komponentą, bet tie komponentai visi simetriški, šiuo atveju šitaip išsaugant tapatybės savybę. Abiem atvejais netaisyklingas laisvas judėjimas neįmanomas, nes tokiam judėjimui reikalingas tapatybės pažeidimas, vadinasi kažkoks faktorius, kuris į kontinuumą įneša anomaliją.

Laikantis kontinuumų sąvokos rėmų, tokia anomalija gali būti tik kitas, kito tipo kontinuumas, kuris sujungiamas su pradiniu kontinuumu. Jiems susimaišius, tarp elementų atsiranda didelis skirtumas, ir šis skirtumas kontinuumus verčia judėti netaisyklingu judėjimu. Šioje vietoje, statiško arba dinamiško tapatybės kontinuumo sąvoka turi būti papildyta deformuoto kontinuumo galimybe, kurioje tapatumo principas pažeidžiamas tiek erdvėje, tiek laike. Deformuotas kontinumas reiškia, kad darant pratęsimą, nebūtinai kartojasi „tas pats“ – gali atsirasti skirtumas, kuris tęsmą paverčia netolygiu. Šis klausimas labai svarbus matematikoje, nes konstruojant skaičiaus teoriją, paprastai naudojamas statiškas tapatybės kontinuumas ir visi skaičiuose esantys vienetukai laikomi vienodais. Dėl šios priežasties pagrindine matematiko problema tampa begalinis kartojimasis, nes kiekvieną kartą kartojantis tam pačiam dalykui, neįmanomas natūralus užsibaigimas. Užbaigiama tik nenatūraliai nutraukiant kartojimo veiksmą, nustatant vienetukų sekoje dirbtinę ribą. Deja tokia matematika yra netiksli ir labai problematiška, nes ji neturi jokio atitikmens tikrovėje. Dėl šios priežasties, filognozijoje bandoma naudoti ne begalinės kiekybės principą, bet kaipybės principą, kontinuumą laikant ne tapačiu, o deformuotu. Skaidant deformuotą kontinuumą į kvantus, šie nebūna visi lygūs, todėl tradicinė skaičiaus koncepcija pakeičiama į daugiadimensinius skaičius, kurie yra kaipybinių multipleksų sandūros.

Kontinuumai gali būti gryni ir negryni. Pirmi yra skirstomi į tipus, turinčius skirtingas prigimtines savybes, kurios skiriasi nuo kito tipo kontinuumų savybių. Dėl šios priežasties, jiems maišantis, negrynuose kontinuumuose gali atsirasti skirtumų galimybė, kuri būtina norint priversti kontinuumą judėti ir struktūruotis. Kontinuumai turi būti ištirti realiais instrumentiniais tyrimais, turi būti išmatuotos jų savybės, bet įvadui užtenka pačios idėjos ir to, kad kontinuumai laikomi nevienodais ir dėl šio nevienodumo tampa įmanoma įvairovė tikrovėje. Tipus galimas skirstyti pagal tradicines fizikos kategorijas, tokias kaip substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Yra substanciniai kontinuumai, erdvės kontinuumai, kuriems susimaišius atsiranda multiplekso struktūra ir dėka reakcijų jo viduje – judėjimas. Žiūrint į tikrovę iš sąmonės judėjimų sąryšio, susiformuoja laiko sąvoka, kurios pagrindinis elementas yra trukmės kvantas. Be šio principo, kiekvienoje kategorijoje galima išskirti savybes, vadinamas parametrais, arba multipleksų dėmenimis. Kiek šios savybės trunka laike, jos gali būti tapačios, o gali būti kintamos, todėl joms galioja statiškų arba deformuotų kontinuumų sąvoka.

Šioje vietoje kontinuumo teoriją galima dar labiau apibendrinti, ištraukti jį vien iš „materialistinės“ tikrovės ir įstatyti į realią sątvaro sandarą. Sątvaras turi tokius pagrindinius sluoksnius:

  • fizinis pasaulis,
  • biologinis pasaulis,
  • socialinis pasaulis,
  • ekonominis pasaulis,
  • psichologinis pasaulis,
  • laisvės pasaulis.

Verta pereiti per visus šiuos sluoksnius ir pabandyti pažiūrėti ar įmanoma jų analizei pritaikyti kontinuumų metodą. Mano pagrindinė inovacija ta, kad deformuoti kontinuumai laikomi pagrindiniais, o statiški kontinuumai tik atskaitos sistema ir koordinatės, naudojamos statiško matavimo tikslu (nors šis matavimas yra netikslus). Kontinuumų deformacijų formą patogu vaizduoti koordinačių sistemoje, kurioje vertikali ašis yra parametras, turintis statiško taško segmentą ir didėjimo arba mažėjimo kryptis, ir horizontali ašis yra laiko parametras, kuris rodo deformacijų formos kitimą laike. Ant šių ašių uždėta kreivė yra pati deformacija, kuri rodo, kiek parametras nukrypsta į vieną ar kitą pusę, nuo statiškos būsenos. Kreivės nuokrypis, vadinamas užpildu, yra deformacija, kuri yra savo multipleksą turintis procesas, aiškinamas kaip tiesioginė arba netiesioginė deformacijos priežastis, atsirandanti dėl tam tikrų tikrovėje įrašytų dėsningumų, simetrijų, asimetrijų ir kitų savybių.

Visa kontinuumų ir multipleksų idėjos esmė, kad tikrovė atsiranda dėka galimybės nukrypti nuo tapatybės būsenos. Šiame nuokrypyje paslėpta visa filognozijos struktūra, kurią tyrinėtojas turi atskleisti tiriamuoju darbu. Jeigu nebūtų nuokrypio nuo pradinės statiškos būsenos, nebūtų įmanoma, jokia raida, evoliucijos arba deevoliucijos kryptimi. Tai reiškia, kad deformacija, kitimas visada įmanomas dviem kryptimis: atsiradimo ir išnykimo. Nors pradinis kontinuumas, galima daryti prielaidą, buvo esantis visada ir jo atveju galėjo iš paprastos tikrovės atsirasti sudėtingesnė, o tada sudėtingesnė vėl grįžti į paprastą.

deform

Kokie galimi pavyzdžiai pagal sątvaro sluoksnio modelį.

  1. Fizikoje labai patogu šį principą taikyti reliatyvumo teorijoje. Pasirinkau A. Einšteino suformuluotą laiko lėtėjimo fenomeną, didėjant laikrodžio judėjimo greičiui. Tai, kad laiko parametras nėra pastovus ir priklauso nuo kito parametro rodo, jog laiko kontinuumas nėra statiškas ir tapatus. Kuo greičiau juda laikrodis, tuo laikas lėtesnis, ir kuo laikrodis juda lėčiau, tuo greitesnis. Kodėl taip yra paaiškinantis multipleksas šiuo atveju gana paprastas. Judėjimas į laiko tėkmę įveda papildomą erdvės kiekį, o jeigu per tą patį laiką nueitas kelias pailgėja, turi sulėtėti greitis. Panašiai yra su mase, kuri didėjant kinetiniam greičiui, didėja. Einšteinas aiškina, kad masė lygi energijai, didėjantis greitis didina judančios masė energiją, vadinasi turi padidėti ir masė.
  2. Biologijos sluoksnyje pasirinkime biomechaniką. Imkime tokį gebėjimą kaip bėgiko greitis. Akivaizdu, kad greitis nėra vienodas, ir nebūtinai nuo pasirinkimo kokiu greičiu bėgti, nes čia kalba apie maksimalų greitį. Greitis didėja pirmiausiai nuo treniruotumo lygio, nuo įgimtų sugebėjimų, nuo psichologinės būklės, nuo aplinkos sąlygų, tokių kaip aplinkos temperatūra, slėgis, vėjas, gravitacijos stiprumas, kojos sukibimas su danga ir t.t. Visi šie paslėpti deformacijos multiplekso dėmenys turi įtaką bėgimo rezultatui. Todėl rekordų registravimas nelabai tikslus, nes skirtinguose bėgimuose, ne visada vienodos bėgimo sąlygos, todėl rezultatai vien chronometro parodymais – nepalyginami.
  3. Socialinėje sferoje galima imti tokį parametrą, kaip gėrio kiekis, kuris gali būti nekintantis ir didėjantis arba mažėjantis. Didėja tada, kai plečiasi gėrio zonos ir mažėja tada, kai plečiasi patogeninės zonos visuomenėje. Nuo kokių priežasčių priklauso gėrio didėjimas visuomenėje. Žmonės turi būti laimingi, o jų elgesys paremtas geraširdiškumu ir taikingumu. Tai psichologinis ir socialinis gėris. Prie to galima pridurti materialines sąlygas, ekonominį klestėjimą, laisvę nuo sunkaus fizinio ir protinio darbo. Kai parametras suka šia kryptimi, įsiterpia išvardintos ir neišvardintos priežastys, kurios sudaro deformacijos multiplekso formulės turinį. Žinant jos dėmenys, nesunku suprasti, kaip aktyviai siekti, kad gėrio situacija gerėtų. Priešingu atveju kaupiasi patogeniniai dalykai ir socialinės organizacijos juda sprogimo link ir subyrėjimo.
  4. Ekonominio pasaulio kontinuumo principas tas pats kaip ir prieš tai parodytų. Imkime tokį parametrą kaip kaštai, kurie priklauso nuo darbo našumo. Jeigu našumas nesikeičia, kaštai, prie kitų vienodų sąlygų – vienodi. Tačiau našumui gerėjant arba blogėjant kaštai mažėja arba didėja, nuo ko priklauso prekės arba paslaugos kaina ir tai, kokia jos paklausa: didesnė kaina paklausą mažina, o mažesnė – didina. Našumas tvarkomas lavinat įgūdžius ir kvalifikaciją, optimizuojant ir organizuojant, įvedant naujas, inovacines technologijas. Jos paprastai priklauso nuo žmonių intelekto ir mokslo lygio. Visi siekia, kad našumas tik gerėtų, nes tai mažina kainą, daro prekę/paslaugą prieinamesne ir kokybiškesne. Kaip to siekti, rodo kontinuumo deformacijos multiplekso struktūra.
  5. Psichologiniame pasaulyje, tokiu kontinuumu gali būti įgūdžio stiprumas, priklausantis nuo mokymuisi skirto valandų skaičiaus ir nuo įgimtų žmogaus sugebėjimų. Taip pat, kaip organizuojamas mokymas: ar jis kokybiškas, efektyvus, įdomus ir pan.
  6. Paskutinis pavyzdys yra laisvės pasaulis. Šį kartą turime omenyje technologinę laisvę, kuri matuojama realios veiklos tikrovėje mastu. Pagrindinis tokios laisvės faktorius yra turimų žinių apie tikrovę kiekis. Kuo žmogus žino daugiau, tuo tikrovės valdymas galingesnis ir atvirkščiai. Žinių kiekis paprastai didėja kaupiamuoju būdu, bet ištikus katastrofai, žlugus socialinei santvarkai, žinios gali būti prarastos ir civilizacijos lygis labai smunka. Čia labai smulkiai neaiškinsiu, bet kiekvienas multipleksą reikalingą žinių kiekio auginimui gali pamodeliuoti patys. Norint turėti daugiau laisvės tikrovėje, būtina ją labai gerai pažinti, o tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Todėl šis įvadas yra vienas iš multiplekso elementų, nes jo sukeliama „deformacija“ kontinuume yra sąmonės kokybės gerėjimas, kuris viena iš laisvės sąlygų.

Tai kontinuumų pavyzdžiai paimti atskirai, tačiau jiems susimaišius, gaunasi neracionalizuojamo chaoso situacija. Chaotiško kontinuumo esmė ta, kad kiekviename jo taške laike, erdvėje ir kitose dimensijose, skirtumą sukeliantis multipleksas yra skirtingas. Dėl šios priežasties, negalima naudoti vieno standartinio nuokrypio modelio visiems taškams. Kiekvienas taškas turi būti pažintas ir „išmatuotas“ atskirai. Skaidymas tapatybės kiekviename taške principu – neįmanomas. Yra viena galimybė – skirtumus jungti, bendrinti ir glodinti, nustatant bendrą chaoso gradientą, kuriame matytųsi visos ekstreminės zonos, kurios visada būna labiausiai dominančios sritys. Visas holoplastinis planetos kontinuumas – labai sudėtingas, tačiau kuo tiksliau žmogus sugeba jį savo galvoje sumodeliuoti, tuo jo orientavimasis pasaulyje geresnis. Iš pradžių nebūtina siekti matyti visą, holoplastinį vaizdą, galima paimti jo atskiras dalis, atskirų tipų kontinuumus ir jo paprastas deformacijas ir jas savo galvoje paanalizuoti. Tačiau geriausiai tai daryti bandant dėmenis apjungti iš visų paminėtų ir nepamintų sątvaro sluoksnių, kuriuose matomas planetos vaizdas.

Klausimai:

  1. Kas yra kontinuumas?
  2. Koks skirtumas tarp tapataus ir deformuoto kontinuumo?
  3. Kokia viena iš statišku kontinuumu pagrįstos matematikos problemų?
  4. Ar įmanoma sukurti skaičių naudojant deformuotą kontinuumą?
  5. Kas yra užpildas?
  6. Kaip aiškinamos statiško kontinuumo deformacijos priežastys?
  7. Kokie pagrindiniai laisvės augimo deformacijos multiplekso dėmenys?
  8. Ar tradicinė matematika veiksni matuojant chaotiškus kontinuumus?
  9. Kokios galimybės naudojant deformuotų kontinuumų modelį paaiškinti anapus rodomosios sąmonės esančią realybę?

Žvilgsnis anapus horizonto

Pats efektyviausias tikrovės tyrimo metodas, kokį yra sukūrusi žmonija, yra vadinamasis kontinuumų metodas. Apibendrinęs šį metodą gavau trijų kontinuumų principą, kurio užtenka norint atrasti tikrovės sandarą ir ją aprašyti. Metodas taip vadinamas todėl, kad jame yra trys kontinuumai, kuriuose darbą galima atlikti atskirai, o tada jie sujungiami ir tie taškai, kuriuose jie sutampa, yra atskleistos tiesos vietos. Pirmas yra matematinis kontinuumas, kuriame teoriškai tiriamos matematinės struktūros, kuriama matematinė kalba. Antras kontinuumas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris tikrovę dalina į pačias bendriausias kategorijas, o tada tos kategorijos dar smulkiau skirstomos į atskiras savybes, vadinamas parametrais. Šis kontinuumas didele dalimi taip pat gali būti tiriamas vien galvoje, mąstant ir nedarant jokių eksperimentų. Paskutinė vieta yra sensorinis kontinuumas, kuris jau turi būti tiriamas empiriškai, eksperimentu. Mokslo užduotis yra suderinti atitikimus visose trijose vietose, tada gaunamas atskleistas tikrovės fragmentas, kurį galima valdyti technologiškai.

Kol kas mano tyrimas vyksta pirmo ir antro kontinuumo rėmuose, nenaudojant jokio praktinio eksperimento. Todėl šį tyrimą galima vadinti teoriniu. Teorijoje svarbiausios yra pati kontinuumo kaip tokio sąvoka ir pagrindiniai dėmenys, į kuriuos išskaidoma kontinuumo sandara. Numanau, kad yra žmonių, kuriems kontinuumo vaizdinys yra neaiškus ir miglotas, todėl jį reikia apibrėžti, tačiau apibrėžime vis tiek turi pirmiausiai būti suprasti terminai, nes be to neįmanoma galvoje sukurti teisingo kontinuumo vaizdinio. Aš kontinuumą apibrėžiu kaip „tapatybės fraktalą“. Fraktalas paprastai būna struktūra, kuri viduje sudaryta iš sumažintų savo paties formų, ištęstų pirmiausiai į vidų, bet tas pačias formas atkartojanti taip pat didinant ir į išorę. Tačiau statiškas kontinuumas neturi jokios struktūros, ir čia didinama arba mažinama „forma“ yra tapatybė. Pritaikius mano sulietuvintą žodynėlį, fraktalas yra laužmuo, o kontinuumas – tęsmas. Taip apibrėžiamas matematinis kontinuumas, kurį labai patogų į vidų ir išorę išreikšti vidiniais ir išoriniais vienetais. 1 = 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 – į vidų ir 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 = 1 – į išorę. Jeigu pridedame papildomų dimensijų ir formuojame dauglypą, tai jose galioja toks pats vienetų kontinuumas. Toks yra matematinio kontinuumo pagrindas.

Kitas kontinuumas yra dėmenų dauglypa, kuri jau nėra tapatybės fraktalas savaime, bet juo tampa kai dėmenų kontinuumas sujungiamas su matematiniu kontinuumu. Taigi kokie yra pagrindiniai tikrovės ekranų dėmenys, kurie į grupes sugrupuoja visus tikrovės aprašymui naudojamus parametrus? Tai yra substancijos grupė: substancija-energija-informacija ir judėjimo grupė: erdvė-judėjimas-laikas. Schemoje šie dėmenys yra išskaidomi, tačiau tikrovėje juos reikia dėti vieną ant kito ir jungti į vieną sistemą, nes visos kategorijos yra viena, neišardoma sistema. Taip pirmiausiai sujungiame substancijos grupę, uždėję ant jos energijos ir informacijos sąvoką, tada ant šio junginio uždedame erdvę ir visą substancija-energija-informacija pasklinda erdvėje, tada įvedame judėjimo kategorija ir substancija… tampa judri, o šis judrumas sukuria laiko sąvoką. Jeigu imtume kategorijas paremtas parametrais tai turime erdvę x, trukmę t, masę m, judėjimą v, energiją E ir t.t. Sujungę pamatinius parametrus galime gauti sudėtinius, tokius kaip jėga ma, impulsas mv ir pan. Šios kategorijos su skaičiais susiejamos į jų vidų įdedant tapatybės fraktalą ir tą fraktalą suskaidant į statiškus arba dinamiškus skaičius.

Tai yra teorijos pagrindas, kuris leidžia suskurti reonominį tikrovės modelį, kuris išskiria judėjimo savybę kaip pagrindinę tikrovės savybę. Iš esmės tradicinė fizika yra substancijos judėjimo erdvėje matematinio aprašymo metodas. Galima bandyti šį modelį keisti į kitą, kokį nors nereonominį modelį, tačiau tai labai sunku, nes smegenų ekranuose tikrovė pateikiama kaip judri ir ši savybė yra žmogui nenuginčijamas faktas. Tačiau gebant pažvelgti anapus realybę reprezentuojančių ekranų, turėtų būti galimybė sukurti ir nereonominį modelį, kuris pagrįstas daug sudėtingesne koncepcija už judėjimą. Tai svarbus klausimas ir kalbant apie kontinuumą, nes tikrovėje, kadangi ji pagrįsta judėjimu, šis taip pat turi būti judrus. Todėl išskiriami dinamiški ir statiški kontinuumai. Statiškas pagrįstas tapatybės fraktalu, o dinamiškas – tapatybės deformacija, kuri pati gali būti statiška arba kintanti. Iš tokių kontinuumų išvedami mano kuriami dimensiniai skaičiai, kurie gali turėti išorinių dimensijų, dėl ko vienos dimensijos palyginimas nepakankamas norint nustatyti skaičių santykį. Jeigu pereitume prie tikrovės klausimo, problema ta, kad neaišku iš kur kyla baigtinio statiško kontinuumo judrumas. Jeigu kontinuumas uždaras, judrumo šaltinis neįmanomas. Judrumą aš aiškinu kaip atviro kontinuumo savybę, kuris gali gauti impulsą deformacijoms iš aukštesnės erdvės. Iškyla pirmojo judintojo problema, kurią išsprendžiu pagrindinės tikrovės dalies (PTD) sąvoka, kuri judrumą turi savo esmėje, tą savo esmę skleidžia į išorę, bet jos iš niekur nepaima. Žemesni kontinuumai inkrustuoti vienas į kitą, ir judrumą, dinamiką bei deformacijas, dėl kurių atsiranda judri struktūra, perduoda vienas kitam.

Dabar pakalbėkime apie empiriką ir apie tuos sluoksnius šiuose dėmenyse, kurie nepatiriami suvokimu. Padarius prielaidą, kad matome ne visą tikrovę, kategorija substancija turi būti padalinta į sluoksnius, kurie matomi ir nematomi. Kiek tokių sluoksnių yra nematant pasakyti neįmanoma, tačiau pradžiai tarkime kad jų yra penki. Ta materijos dalis, kuri matoma ir kuri aprašinėjama formulėmis, yra tik 1/5 tikros realybės sandaros. Vadinasi, kiekvienas objektas be tos 1/5 matomos dalies turi 4/5 nematomų struktūrų, kurios taip pat yra realios. Nematoma ir nematuojama dalis gali atrodyti niekaip nepasiekiama, tačiau yra viena galimybė – naudoti analogiją, tai yra nematomoms substancijos dalims perkelti matomos substancijos kategorijas ir bandyti taip jas modeliuoti, kurti įvairius galimybių žemėlapius, tai darant tol, kol kokioje nors naujoje vietoje bus sujungti visi trys kontinuumai. Be to, kadangi matematinis ir dėmenų kontinuumai yra teoriniai, juos įmanoma modeliuoti vien savo galvoje ir tada ieškoti galimybių pritaikyti realiame pasaulyje. Čia reikia galingo ir originalaus mąstymo, kuris leistų sąmonei pažvelgti anapus horizonto. Tam, kad būtų aklai atspėta anapusinių sluoksnių sandara, reikalinga tokia pat sėkmė, kaip aukso puodo laimėjimas loterijoje. Tačiau atkakliai dirbant, tiriant visus įmanomus žmogaus galvoje variantus, rezultatą pasiekti įmanoma. Tarp matomų ir nematomų dalių turi būti kažkokia analogija, todėl perkėlimas irgi gana efektyvus metodas.

Matomą pasaulį vadinu strata, o nematomi sluoksniai tuomet yra hipostratos. Strata yra 1/5 tikrovės dalis, o hipostrata 4/5. Artimiausia neištyrinėta fizika yra sąmonės fizika, su kuria kiekvienas turime subjektyvų fenomenologinį sąlytį, tačiau kol kas neturime užbaigto tiksliojo mokslo, kokiu aprašomas fizinis pasaulis. Sąmonės realybę vadinu gnostine, ir šis naujas mokslas bus gnostinės substancijos modelis, kurį aprašę gausime 2/5 realybės. Pasiekę šį tikslą gausime pilną žmogaus sandaros spektrą ir bus galima sąmonės kalbinio kalėjimo dėžutę pakelti į naują lygmenį šitaip sukuriant naują civilizaciją. Ši perspektyva gali atrodyti grėsminga, nes atsiras galingos psichikos naikinimo priemonės. Tačiau problema manau ne ta. Dabar turimi labai galingi kūno žudymo ginklai, kuriais lengvai galima nužudyti milijonus. Tačiau jie yra vieši, uždrausti ir kontroliuojami, o atimti žmogui gyvybę ar luošinti yra draudžiama įstatymų. Bėda su sąmonės ginklais yra ta, kad jie iki šiol yra įslaptinti, ir juos naudojantys apsimeta, kad tokios priemonės neegzistuoja ir tikri nužudymai dėl šios priežasties neišaiškinami kaip nusikaltimai. Mokslas turi vystytis į priekį, tačiau, kad šis vystymasis būtų saugus, jis turi būti viešas ir prižiūrimas. Slaptumas ir nepriežiūra yra didžiausias pavojus.

Manau, kad gyvybės kilmės klausimą įmanoma pilnai atskleisti tik supratus 3 hipostratos principus, tai yra, pažinus 3/5 realybės. Šita hipostrata leistų atsakyti į klausimą kas vyksta su žmogumi prieš jo gimimą ir po mirties, ar žmogus laikinas ar amžinas, ar turi pakartotinių įsikūnijmų galimybę ir panašiai. Šie mokslai šiuo metu turi tik religinę ir filosofinę formą ir juos galima svarstyti tik dviejų kontinuumų rėmuose, tai yra, teoriškai. Klausimai tokie: koks trečios hipostratos kontinuumų multipleksas?, kokia ekrano dėmenų sandara?, kaip juos sujungti ir kaip uždėti ant pačios anapusinės tikrovės? Iš dalies turi veikti analogija, todėl čia galėtume ieškoti substancijos ir judėjimo grupių analogijos, ir žiūrėti kokiame dinaminiame kontinuume jos veikia. Toks tyrimas yra labai perspektyvus ir civilizacijos laukia labai ilgas kelias, jeigu nesusinaikins. Kad taip neatsitiktų, turime mažinti civilizacijos griaunamąją galią ir stiprinti kuriamąją potenciją.

Darbas turi būti daromas nuosekliai, todėl kol kas judu antros hipostratos teoriniuose kontinuumuose ir šiais metais pamėginsiu pateikti originalų naujovišką dėmenų modelį. Jis gali būti tiek reonominis tiek nereonominis, jeigu pavyks sugalvoti aukštesnio už judėjimą lygio koncepciją, kuri būtų varančioji substancijos jėga. Tai įmanoma ekraną iš fiksato patraukus į laksatą, ir pabandant anapus horizonto esančią realybę atspindėti čia, pritaikant originalius ekrano dėmenis, iš kurių būtų išimti tradiciniai mazgai.

apzvaga