Tag Archive: kalba

Kelios mintys apie kalbą

Nors lingvistikos mokslas yra teorija, kuri žmonėms neįdomi, noriu pasidalinti kai kuriais savo vertinimais ir pastebėjimais.
Natūralus pasaulis istoriškai išreikštas neryškiai, žmogui per daug ilgais eonais. Skirtingų istorinių epochų kalbos vystosi greičiau, bet visos įvedamos naujovės yra tik skirtingos schemos, su skirtingais sujungimais ir skirtingais išsišakojimais. Pokyčiai ateina kaip kažko naujo įvedimas, išėmimas arba perstatymas. Šitaip kalbos keičiasi ir tampa nesuprantamomis, diferencijuojasi. Kadangi kalba paprastam (sąlygiškai) vartotojui reikalinga informacijos perdavimui ir informacijos saugojimui, tam ji turi turėti tokias sąlygas: ji turi būti bendra ir vienoda visoje grupėje, ji turi turėti pakankamai sudėtingą struktūrą, kad galėtų pilnai išreikšti žmogaus mąstymą, santykius ir supantį pasaulį visuose pažintuose jo gyliuose.
Istorijoje kalbiniai pasauliai keičia vienas kitą ir tuos pasaulius atitinka lingvistinės schemos, kur kažkas prijungiama naujo, išimama arba perstatoma, tačiau tai nepakeičia pačio pasaulio, tik transformuoja proto struktūrą. Kadangi istorija yra atmirusi, su ja bendrumas neaktualus ir nereikia to bendrumo dirbtinai įvedinėti. Jeigu norisi tyrinėti šaltinius, reikia senovės kalbos mokytis kaip atskiros kalbos.
Senovės pasaulio medis gali būti įdomus patyrinėti, bet bendrumai būna tolimi, daug tarpinių perėjimų, atstumas iškreipia ryši, kažkas ateina iš nieko, kažkas nueina į nieką ir čia domėjimasis gali būti tik specialaus pobūdžio, kaip duomenų bazės apie tokį procesą kaupimas, kad žinotum kaip iš principo tai vyksta.
Žmogui, kuris gyvena dabar ir jo gyvenimas su praeitimi neturi nieko bendro, tokius dalykus žinoti nebūtina. Ką duoda žinojimas, kad kažkada anglų kalboje buvo linksniuotės ir linksniai, o dabar jų nėra. Svarbu, kad dabartinis kalbos momentas atspindėtų pilną tuo metu esančio žmogaus patirtį, nesiaurintų jo galimybių ir neužkirstų perspektyvių kelių į ateitį. Tai žmogaus gyvenime per daug antraeilis dalykas. Tikra patirtis vyksta anapus kalbos, o kalba tik įrankis. Noriu kad jis būtų patogus man ir kitiems.

(daugiau…)

Kalbos pinklės

Istorinė kalbos apžvalga

Pirma aplinkos susiejimo ir pažinimo sistema buvo vaizdinė. Buvo išmokta pamatyti ir suvokti. Labiau atsijusia pažinimo priemone tapo geometrija, kaip gebėjimas braižyti įvairias formas ir figūras, kurios buvo imamos iš savo gyvenimo ir aplinkos arba iš vidaus. Nuo to prasidėjo žmogaus kaip subjekto sąmonė.

Tada buvo pritaikytas gebėjimas išgirsti, suprasti ir pamėgdžioti. Iš pradžių buvo mėgdžiojami garsai, po to pradėta „mėgdžioti“ vaizdus, formas ir objektus. Taip atsirado kalbos užuomazgos, ypač tada, kai tuos garsus pradėta naudoti grupėse. Kolektyvinis garsų, paverstų ženklais naudojimas paklojo pamatus visoms kada nors egzistavusioms kalboms, kuri savo pradine forma buvo šnekamoji kalba. Šnekamoji kalba naudota dešimtis tūkstančių metų, nesivarginant ją išsaugoti kokia nors patvaresne forma. Tai buvo aktualus poreikis, tačiau žmogus kliovėsi savo atmintimi ir jokios pagalbinės priemonės neatrodė reikalingos.

Tačiau taip mąstė tik paskiri žmonės.

Individualiam žmogui raštas nereikalingas, bet jis reikalingas bendruomenei, nes naudojant vien šnekamąją kalbą, informaciją galima gauti tik iš vidaus, ištraukiant ją iš konkrečių žmonių atminties, o tai nėra patogu. Tad visuomet egzistavo poreikis turėti informaciją išoriniuose laisvai prieinamuose pavidaluose, kokiu tapo raštas. Tačiau jis radosi lėtai ir sunkiai, nors atkakliai ir sistemingai. Jis tapo svarbiu įvykiu, įsteigusiu pačią tiksliąją, nemitologinę istoriją, kuri anksčiau būdavo perduodama iš lūpų į lūpas. Atradus knygą, istorija buvo perduodama metraščiais iš knygos į knygą ir ji tapo priklausoma ne tiek nuo konkrečių žmonių, kiek nuo organizacijos ir jos archyvų.

(daugiau…)

Filologinių diversantų metodai

Neurolingvistinis programavimas

Greičiausiai visi yra girdėję žmogaus sąmonės valdymo metodą, vadinamą „neurolingvistiniu programavimu“. Žodis „neuro“ nurodo į smegenis, „lingvistinis“ į kalbos sistemą, o „programavimas“ į psichologinį poveikį. Šio metodo esmė ta, kad smegenims daromas poveikis su kalba: specialiai parinktais žodžiais, frazėmis, sakiniais ir tekstais. Šis poveikis nėra pagrįstas kokiu nors labai sudėtingu mokslu; jis sukeliamas naudojant įgimtas ir įgytas, su kalbos formomis susijusias psichologijas. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikro taip valdomi, galima daryti išvadą, kad planetoje „normalių“ (kaip aš suprantu laisvų) yra ganėtinai nedidelis procentas. Tačiau normaliu tapti įmanoma, bet pirmiausiai reikia perprasti paprastus neurolingvistinio programavimo poveikius, kad nuo jų nepriklausytų jokie tavo sprendimai.

Panagrinėkime tokius reiškinius: žodis – kaip neuronų elektrinio sužadinimo vieta smegenyse; reikalingų sužadinimų per žodžius surinkimas; žodinių sužadinimų junginio projekcija į kitas nelingvistines smegenų zonas (emocijų, minčių, veiksmų); dėmesio paslinkimas, kai savaiminis ar sukeltas sužadinimas neturi reikalingo turinio, tačiau yra greta jo ir specialiu poveikiu gali būti perkeltas į norimą vietą. Imant redukcionistines materialias smegenis, žodis jose atsiranda kaip elektrinis aktyvumas tam tikrame neuronų mazge. Kad toks žodis atsirastų, turi būti labai ilgą laiką, beveik nuo gimimo, naudojamas lingvistinis dresiravimas, kuris iškraipo pasaulio suvokimą pagal valdžios poreikius tam, kad šitaip paruoštą suaugusį žmogų būtų galima valdyti veikiant neuronų aktyvumą (veiksmo potencialų sukėlimas). Šis principas pagrįstas įdėtaisiais žodžiais, vadinamais efektoriais.

Turint šitaip paruoštą žmogų, jį galima įvairiai programuoti – tiek destruktyvia, tiek konstruktyvia kryptimi. Tam reikia sužadinti reikalingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus. Tai gali būti projekcijos į emocijų ir jausmų sritis, į kognityvinius mazgus, juose iššaukiant reakcijas, ir svarbiausia – į veiksmų tvarkymo neuronų tinklus. Pavyzdžiui tam, kad žmogus priimtų motorinį sprendimą, pagrįstą sukeltosiomis emocinėmis būsenomis.

(daugiau…)

Apie „labai jau gerus“

Šiuo metu propagandą analizuoja visi, kas netingi – net patys propagandistai. Taip pat ir aš apie tai nekartą esu rašęs. Tačiau ši tema yra tokia plati, kad neišsisems niekada – vis bus galima parašyti ką nors naujo, iškelti kokį nors netikėtą, bet labai svarbų aspektą, priemonę, gudrybę. Viena tokių retokai aiškinamų priemonių yra grupavimas, pritaikytas pasakotojo blokui, apie kurį esu rašęs „Lingvistinėse“ temose. Praktiškai, nuo jo prasideda visi tekstai, kurie rašomi kaip autorių pasakojami pasakojimai. Tokia sakytinių ir rašytinių tekstų visuma vadinama diskursu.

Trumpai kas yra pasakojimo blokas. Kiekvieno teksto struktūrą sudaro elementai a) kas pasakoja, b) kam pasakoja, c) ką pasakoja. Tai yra autorius, adresatas, tema. Tema visada yra teksto viduje ir ji yra pagrindinis minties perteikimo kanalas. O autorius ir adresatas, gali būti sudvejintas. Kai autorius save paverčia tekste veikiančiu pasakotoju ar veikėju ir kai adresatas įtraukiamas į tekstą ir konstruojamas jo tikras arba iškraipytas paveikslas. Veikėjai ir su jais susiję faktai yra tema, o pasakotojas ir adresatas yra vidinis, iš teksto į išorę neiškeltas pasakojimo blokas. Tai galima įvardinti tokia seka: aš – apie save, aš – apie tave, aš – apie jį/ją. Tai yra temos sluoksnis, aprašantis visas įmanomas pasakojimo kryptis. Pasakotojo blokas nuo šio sluoksnio atskirtas ir tekste gali veikti kaip pasakojantys arba besiklausantys veikėjai.

Kryptys išreiškiamos asmeniniais įvardžiais, kurie turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, leidžiančias perteikti individualią ir kolektyvinę perspektyvą. Pasakotojų gali būti daug, bendrai kalbančių per savo išrinktą atstovą. Adresatai taip pat suvokiami kaip grupė, kuriai skirtas pasakojamas tekstas. Tema gali apimti vieną asmenį arba visą jų grupę, kuri veikia bendrai, kartu su kitais, vienas prieš kitą arba kartu prieš kokį nors bendrą priešą, kuris gali būti ir autorius, ir adresatas. Nuo šių niuansų priklauso, kokiu tonu tekstas parašytas ir šie asmenys ar grupės yra liaupsinami ar menkinami. Užbėgant į priekį, galima pateikti tokį propagandos triuką, kai koks nors asmuo per propagandos priemones apipilamas mėšlo kibiru ir laikomas paruoštas kaip būdas susidoroti su kitais, neįtinkančiais asmenimis – konkurentais, priešais ir pan. Tereikia juos kaip nors susieti su šiuo paruoštu žmogumi ir visas negatyvas pasidalina į tiek dalių, kiek žmonių su „blogiu“ yra sujungta. Pasidalina, bet ne tik nesumažėja, o dar ir padidėja.

(daugiau…)