Kelios mintys apie kalbą

Nors lingvistikos mokslas yra teorija, kuri žmonėms neįdomi, noriu pasidalinti kai kuriais savo vertinimais ir pastebėjimais.
Natūralus pasaulis istoriškai išreikštas neryškiai, žmogui per daug ilgais eonais. Skirtingų istorinių epochų kalbos vystosi greičiau, bet visos įvedamos naujovės yra tik skirtingos schemos, su skirtingais sujungimais ir skirtingais išsišakojimais. Pokyčiai ateina kaip kažko naujo įvedimas, išėmimas arba perstatymas. Šitaip kalbos keičiasi ir tampa nesuprantamomis, diferencijuojasi. Kadangi kalba paprastam (sąlygiškai) vartotojui reikalinga informacijos perdavimui ir informacijos saugojimui, tam ji turi turėti tokias sąlygas: ji turi būti bendra ir vienoda visoje grupėje, ji turi turėti pakankamai sudėtingą struktūrą, kad galėtų pilnai išreikšti žmogaus mąstymą, santykius ir supantį pasaulį visuose pažintuose jo gyliuose.
Istorijoje kalbiniai pasauliai keičia vienas kitą ir tuos pasaulius atitinka lingvistinės schemos, kur kažkas prijungiama naujo, išimama arba perstatoma, tačiau tai nepakeičia pačio pasaulio, tik transformuoja proto struktūrą. Kadangi istorija yra atmirusi, su ja bendrumas neaktualus ir nereikia to bendrumo dirbtinai įvedinėti. Jeigu norisi tyrinėti šaltinius, reikia senovės kalbos mokytis kaip atskiros kalbos.
Senovės pasaulio medis gali būti įdomus patyrinėti, bet bendrumai būna tolimi, daug tarpinių perėjimų, atstumas iškreipia ryši, kažkas ateina iš nieko, kažkas nueina į nieką ir čia domėjimasis gali būti tik specialaus pobūdžio, kaip duomenų bazės apie tokį procesą kaupimas, kad žinotum kaip iš principo tai vyksta.
Žmogui, kuris gyvena dabar ir jo gyvenimas su praeitimi neturi nieko bendro, tokius dalykus žinoti nebūtina. Ką duoda žinojimas, kad kažkada anglų kalboje buvo linksniuotės ir linksniai, o dabar jų nėra. Svarbu, kad dabartinis kalbos momentas atspindėtų pilną tuo metu esančio žmogaus patirtį, nesiaurintų jo galimybių ir neužkirstų perspektyvių kelių į ateitį. Tai žmogaus gyvenime per daug antraeilis dalykas. Tikra patirtis vyksta anapus kalbos, o kalba tik įrankis. Noriu kad jis būtų patogus man ir kitiems.

Kita vertus yra specialistai, kurie užsiima kalbų kūrimu ir tvarkymu. Jie turi žinoti kalbos paslaptį ir padaryti ją prieinamą visiems. Koks bazinis principas, pavaizduota schemoje.

kalbaČia pateikta, esminė kalbos struktūra, kuri turi dvi aktualias kryptis, jungimą ir skaidymą. Yra bazinė kalbos sistema: garsai, ženklai ir reikšmės ir jų jungimas į išplėstus rinkinius bei skaidymas į bazinius vienetus. Pagal tai galimas ryšių įvairiomis kryptimis ieškojimas. Kalbos mokymosi principas – paprastas: skaidinių išmokimas, bei jungimas per jų įsisavinimą. Smegenys pridėtos todėl, kad prie šios pagrindinės struktūros prijungia įvairius prielipinius psichizmus, kurie tiesiogiai nesusiję su kalba. Jausmai, emocijos, nuotaikos, būsenos ir t.t.
Kalboje daugiau nieko nėra. Analizė yra sudėtingų rinkinių skaidymas į paprastesnius arba jungimas į sudėtingesnius, taip pat prielipinių struktūrų, atsiradusių dėl smegenų veiklos, tyrimas, sukėlimo arba realizacijos priemonių ieškojimas. Istorinėje perspektyvoje, keičiasi baziniai elementai arba rinkinių struktūros, taip pat psichizmų prielipų konfigūracijos. Galima kažką pridėti, išimti arba perstatyti, kitaip sujungti.
Gramatika ir žodynas ryškiai pasikeičia kas 100 metų. Kai skirtumas yra tūkstantis metų, kalbos skiriasi kaip sunkiai suprantami dialektai.

Nesileidžiant į dideles sąmokslo teorijas, kalbos pradžią galima aiškinti keliais pagrindiniais būdais. Tai galėjo vykti daug paprasčiau nei galėtų atrodyti. Tariame, kad:
1. Kalba yra žmogaus kūrinys, o žmogus yra natūralios evoliucijos rezultatas. Tada kalbos būtų paprasčiausiai per ilgus tūkstantmečius surinkti komunikaciniai kaupiniai. Pirma stadija begramatinė kalba, sudaryta iš šūksnių ir pavadinimų, vėlesnė gramatinė kalba, kur pavadinimai papildyti gramatiniais santykiais.
2. Kalba – ne žmogaus kūrinys, žmogus – genetinių eksperimentų rezultatas, kuriuos vykdė kitos civilizacijos, kurios arba išsikėlė, arba išnyko. Tada iš tikro, kalba galėtų būti kaip „virusas“ įdiegtas pilnu variantu. Tai gali būti aiškinama tokiomis versijomis. Buvo pirma rasė, kurie turėjo tokią padovanotą kalbą. Bet ši kalba išnyko arba apaugo vėlesnių bendruomenių papildymais ir pakeitimais. Kalba galėjo labai degraduoti, o vėliau būti užmiršta ir paskui iš naujo sukurta, pagal pirmą variantą.
Bet nemanau, kad pradžia atgaminama, ir mane domina tik kalbos dabartis ir ateitis. Nors galima visuose pirmosios kalbos išdarkymuose bandyti ieškoti „prokalbės“ elementų. Tačiau kaip jau ir minėjau, vartotojui – tai neaktualūs klausimai.

Kokia galėjo būti pati atsiradimo sistema – parodyta schemoje. Bekalbė sąmonė turėjo bekalbį mąstymą, kuris vadinamas pirmykšte mintimi. Sukūrus kalbą, atsirado semantinė mintis, kuri susiliejo su pirmykšte mintimi ir tapo šiuolaikinio mąstymo pagrindu.

kalba2Kalba kyla iš akių ir ausų sukuriamų juslinių galimybių, kurias apjungia mintis, surenkama proto.
Akys kuria vaizdų pasaulį, kuris perdaromas į ženklus, ausys kuria garsų pasaulį, kuris šiuo atveju sujungtas su žmogaus balso traktu. Balsas sugeba generuoti tik labai ribotą garsų skaičių, kurie skirstomi į balsius ir priebalsius, šie skirstomi pagal vietą ir artikuliacijos būdą. Tada fonemos įvairiais metodais susiejamos su ženklais. Pagrindiniai – fonografinis (ženklas-garsas) ir ideografinis (ženklas-sąvoka).
Bet įsivaizduokite, kad yra begalybė garsų, generuojamu su sintezatoriumi. Kaip suklasifikuoti visus sintezatoriaus garsus. Ribotos sąvokos, balsis, priebalsis, artikuliacijos vieta, artikuliacijos būdas – netinka. Galėtų būti net ir 10 000 fonemų ir daugiau. O tada įsivaizduokite kokios galimybės iš sintezatoriaus fonemų sukurti ženklus, tuos ženklus susieti į rinkinius-junginius-ideogramas ir iš jų padaryti žodyną bei gramatiką.
Žmogaus balsas yra ribotas, bet nėra ribotas garsų pasaulis ir su tais garsais susieta mintis. Garsinė mintis susieta su proto sintezatoriumi, kuris gerokai išplečia galimų fonemų skaičių. Jeigu būtų galimybė komunikuoti tiesiogiai mintis į mintį, kalbos struktūroms nebūtų jokių apribojimų.
Čia pavyzdys, kad suprastumėte, kokia netobula yra naudojama kalba ir kokios galimybės atsiveria DI arba telepatijoje. Būtų įmanoma foneminė-sąvokinė telepatinė kalba. Bendravimui su DI ar technotronine sąmone programinio kodo nepakanka, nes jis sudarytas iš komandų, o bendravime vyksta daug daugiau. Mažiausiai turi būti veiksmą atliekantis subjektas, veiksmas ir to veiksmo objektas. Tik tada įmanoma kalbėti apie pasaulį.
Evoliucijos esmė – iš akustinio transiverio (transmitter – receiver), kuriuo yra natūrali kalbėjimo sistema, bus pereita prie dirbtinio elektromagnetinio transiverio ir jis bus integruotas į smegenis. Smartphonas yra sudurtas su akustiniu transiveriu, o tai bus padaryta smegenyse tiesiai uždedant ant suvokimo, kaip parodyta schemoje, pateiktoje prieš tai.
Neišvengiamai teks keisti kalbą, panaudojant gilesnius semantinius kokybių gabaliukus informacijos konstravimui ir perdavimui. Dabartinė kalbos forma bus papildyta, vėliau turės išnykti.
Technotroninės kalbos klausimas keliuose epizoduose paliestas filme „The Machine“ (2013).

Toliau: Kokios gali būti kalbos, ir koks turėtų būti tų kalbų ryšys su supančiu pasauliu, kuris teikia kalbai turinį?

Primityvi kalba yra tokia, kuri apsiriboja vienu siauru pasauliu ir kurioje galioja vienas vertinimo matas, kuris užsisklendžia primityviame binariniame skirstyme – Gėris V Blogis.
Pažangesnė yra ta kalba, kuri mato daugybę skirtingų pasaulių ir daugybę Gėrio V Blogio formų, kurios nesutampa. Toks mąstymas turi susikurti aukštesnę lygmenų ir gradacijų sistemą, gėrio ir blogio apibrėžimų taksonomiją. Turi būti suprantama kiek daug priklauso nuo siauro požiūrio ir savavališko pasirinkimo. Nėra vienos privalomos formos, todėl tenka naudoti apsisprendimų sistemas ir metodus.

Šitas galimybes atitinkanti kalba turėtų būti tikra kalba. Joje teisinga kad įvairiais požiūriais Gėris1=Blogis3=Gėris8=Blogis11. Kitaip sakant, tarp gėrio ir blogio nėra vienareikšmio skirtumo ir vienareikšmės priklausomybės. Žemuose pasauliuose, tikra kalba yra neleidžiama, nes toks mąstymas kelia siaubą. Tačiau yra pasaulių, kuriuose tai – norma.
Begalinė kalba tai kalba, kuri gali atverti begalybę ir kuri kuriasi lygiagrečiai su suvokimo procesu ir neturi jokių normatyvinių, „amžinų“ struktūrų. Tai yra kalba, kuri pavaldi laisvam papildymui ir tas papildymas įvyksta bet kada, po kiekvieno sąmonės išplėtimo. Tai kalba esanti už garsų ir ženklų, net už minčių apkaustytų kalbos formomis, ir susijusi su begaline holoplastine sąmone. Tokia kalba yra kalba sau. Kai šie išplėtimai įsisavinami, juos galima perkelti į tikrą kalbą ir netikros kalbos „taip“ modusą.
Kalbant apie telepatiją, nuojautą, empatiją mano metode tai yra gebėjimas pamatyti galimybių visumą. Bet čia svarbu pasirinkti tinkamą vertinimo lygmenį, nes pagal tai, kaip apibrėžiamos kalbos, kurios labai įtakoja suvokimą, galimi net trys bendri galimybių variantai. Vadinasi kai interpretuojamos sąmonės galimybės, reikia žinoti kokio pasaulio sąmonė tai yra, nes aukštesnio pasaulio įsprausti į žemesnio vertinimus neįmanoma. O žemesnio pasaulio sąmonei aukštesniame per daug erdvės, kurios ji neturi kuo užpildyti, todėl nuojauta atsiremia į tuštumą.
Išorinė žmogaus forma gali būti apgaulinga. O gudrūs žmonės, net bendraudami neišsiduoda savo tikro lygio.
Kitas klausimas – realizacijos fiziniame pasaulyje. Motoriniai judesiai turi ribotas schemas, ir savo suvokimus galima tik „nupiešti“ arba „išpliurpti liežuviu“. Kai tai vyksta neribota kalba, vieno pasaulio žmogui įterptam tarp taip arba ne, atrodo, kad kalba su psichiatrinės pacientu.
Belieka tik klausimas, kokių kalbų reikia ir kokiam tikslui.

Kalbos pinklės

Istorinė kalbos apžvalga

Pirma aplinkos susiejimo ir pažinimo sistema buvo vaizdinė. Buvo išmokta pamatyti ir suvokti. Labiau atsijusia pažinimo priemone tapo geometrija, kaip gebėjimas braižyti įvairias formas ir figūras, kurios buvo imamos iš savo gyvenimo ir aplinkos arba iš vidaus. Nuo to prasidėjo žmogaus kaip subjekto sąmonė.

Tada buvo pritaikytas gebėjimas išgirsti, suprasti ir pamėgdžioti. Iš pradžių buvo mėgdžiojami garsai, po to pradėta „mėgdžioti“ vaizdus, formas ir objektus. Taip atsirado kalbos užuomazgos, ypač tada, kai tuos garsus pradėta naudoti grupėse. Kolektyvinis garsų, paverstų ženklais naudojimas paklojo pamatus visoms kada nors egzistavusioms kalboms, kuri savo pradine forma buvo šnekamoji kalba. Šnekamoji kalba naudota dešimtis tūkstančių metų, nesivarginant ją išsaugoti kokia nors patvaresne forma. Tai buvo aktualus poreikis, tačiau žmogus kliovėsi savo atmintimi ir jokios pagalbinės priemonės neatrodė reikalingos.

Tačiau taip mąstė tik paskiri žmonės.

Individualiam žmogui raštas nereikalingas, bet jis reikalingas bendruomenei, nes naudojant vien šnekamąją kalbą, informaciją galima gauti tik iš vidaus, ištraukiant ją iš konkrečių žmonių atminties, o tai nėra patogu. Tad visuomet egzistavo poreikis turėti informaciją išoriniuose laisvai prieinamuose pavidaluose, kokiu tapo raštas. Tačiau jis radosi lėtai ir sunkiai, nors atkakliai ir sistemingai. Jis tapo svarbiu įvykiu, įsteigusiu pačią tiksliąją, nemitologinę istoriją, kuri anksčiau būdavo perduodama iš lūpų į lūpas. Atradus knygą, istorija buvo perduodama metraščiais iš knygos į knygą ir ji tapo priklausoma ne tiek nuo konkrečių žmonių, kiek nuo organizacijos ir jos archyvų.

Naudojantis garsais, informaciją iš savo vidaus galima skleisti kitiems žmonėms ir ją į vidų gauti iš kitų žmonių. Raštas sudarė galimybę keistis informacija tarp skirtingų istorinių kartų ir geografiškai nebūtinai susijusių bendruomenių ar organizacijų. Tai buvo du informacijos suišorinimo būdai, iš kurių vienas nepatvarus, pagrįstas tik atmintimi ir kitas patvarus, ženklais užrašytas ant molinės lentelės, papiruso, pergamento, popieriaus ir t.t.

Tais laikais žmogus, ypač mieste, gebėjo pagaminti daug ką: pastatyti pilį, laivą, pagaminti ginklų, įrankių ir t.t. Visa tai buvo santykis su išoriniu pasauliu, kuris vystėsi pirmiausiai. Žmogus buvo sumanus. Tuo pačiu vystėsi žmogaus sąmonė, kuri irgi padarė stulbinančius šuolius. Taip atsirado šnekamoji kalba, kuri „pagamino“ pirmą žmonių bendruomenę, kuri išsiveržė iš gyvūnų pasaulio. Buvo sukurti mitai, legendos, sakmės, padavimai, epai ir t.t., kurie steigė konkrečios bendruomenės išskirtinį, ypatingą pasaulio vaizdą. Tačiau visa tai buvo laikoma atmintyse, kuri nors ir buvo fenomenali, bet dėl įvairių gyvenimo peripetijų – nepatvari ir nepatikima, todėl didelė dalis sakytinės kultūros buvo užmiršta, ji dingo visiems laikams. Padėtį šiek tiek pagerino rašto sistemų sukūrimas. Tačiau, nors situacija buvo žymiai pagerinta, nebuvo patikimų informacijos išsaugojimo technologijų: reikėjo materialaus substrato, kuris buvo netvirtas ir neamžinas: Molis trupėjo, papirusas ir pergamentas iro, popierius dūlėjo ir t.t. Nebuvo saugojimo ir priežiūros organizuotų priemonių, o jeigu kiek vėliau ir atsirado, tai irgi negalėjo apsaugoti visko. Bet jeigu ne raštas, tai senojo pasaulio dokumentų būtų išnykę dar daugiau. Tačiau nuo to saugojo raštinės ir archyvai, privačios ir viešos bibliotekos ir, aišku, raštininkai, kurie knygas platino jas perrašinėdami.

Šitaip visos žinios atsidūrė knygose. Buvo sukurtos knygos išsaugojimo sistemos, kurios palikdavo ir platindavo informaciją ateinančioms kartoms laike, arba geografiškai atsijusioms bendruomenėms. Kita vertus, ši tvarka buvo naudojama ne tik žinių perdavimui, nes jos iki šių dienų yra privilegija, bet ir sąmonės pasaulio vaizdinių formavimui. Su knyga, pavyzdžiui, Biblija, ilgus šimtmečius buvo formuojamas tam tikras žmonių mąstymas ir gyvenimo būdas. Tai reiškia, kad iš pradžių knygų, raštijos buvo nedaug, tik pagrindiniai kanoninių raštų sąvadai, tačiau istorijos eigoje jų vis daugėjo ir jos darėsi vis prieinamesnės.

Knyga išlaisvino informaciją, o informacija išlaisvino žmogų. Kiekvienas žmogus ilgainiui suprato, kad jis gali rinktis: mėgdžioti senus tekstus arba juos kritikuoti ir kurti savo variantus. Savo pasaulį tapo įmanoma išplatinti ir sukurti naują bendruomenę, kurios gyvenimas paremtas nauja idėja. Nors tai galėjo tik išskirtiniai istoriniai autoritetai ir lyderiai.

Kaip kalbų buvo ne viena bet tūkstančiai, padalintų į savo šeimas ir kolektyvinius kalbinius individus, taip išplito ir pasaulėvaizdžių įvairovė: žmogus galėjo kurti savo pasaulį ir jame gyventi nebūtinai priklausomai nuo kitų pasaulių. Taip buvo padėtas pamatas individualizmui, kurį ypač sustiprino filosofijos įžengimas į areną ir galimybė tapti autoriumi, išminčiumi arba žinovu (sofistu). Kitais žodžiais tariant, visas žmogaus dvasinis/kultūrinis gyvenimas tapo tekstų pasauliu, į kurį šiais laikais įvedami jau visi žmonės. Tačiau kadangi nemažai žmonių nesupranta šio pasaulio specifikos, negali tinkamai orientuotis kalbos klausimų srityje ir juos iki šiol mulkina.

Negana to, yra su kalba (raštija) susiję sąmokslai, kai kurie iš kurių trunka netgi ne vieną tūkstantmetį. Pirmas yra archyvų klausimas, kai žmonijai neleidžiama susipažinti su visa raštija, kurioje saugoma daug religinių, filosofinių, politinių ir net kriminalinių paslapčių. Pirmiausiai, jau vien šis įslaptinimo sąmokslas yra nusikaltimas prieš žmoniją. Pavydžiu gali būti suklastotos arba pakeistos chronologijos; niekada neegzistavę autoriai ir jų veikalai, tikrų idėjų, planų, strategijų neviešinimas net po tūkstančių metų, nes tai, kas buvo pradėta kadaise, vyksta iki šių dienų.

Kitas sąmokslas yra vienos kalbos sąmokslas, kai žmogui neleidžiama mokėti „per daug“ kalbų, kai patys antžmogiai gali išmokti bet kokį jų skaičių, jeigu reikia – visas. Ši sistema pagrįsta universalios gramatikos principu, kurios išmokoma pirmiausiai. Po to, pagal universalių gramatikų tipus, pridedamas koks nori konkrečių kalbų skaičius. Tačiau taip ugdomi tik antžmogių palikuonys, kurie geba perprasti bet kokio žmogaus sąmonę, pamatyti jo kalbą, vaizdinius, pasaulį ir gyvenimą; skaito slaptus raštus viešuomenei nežinomomis kalbomis, kurios, beje, daug sudėtingesnės už bet kokią žinomą paprastą kalbą.

Universalios gramatikos principas

Paskiros gramatikos elementai

Norėdami susipažinti su universalios gramatikos principu, pirmiausiai turime perprasti kokios nors vienos kalbos gramatiką. Kalba pirmiausiai yra žodžiai ir jų formos. Jie į vidų perimami kaip garsai arba ženklai. Ženklai gali būti fonografiniai, kaip atskiros fonemos, kurios koduojamos raidžių ženklais; arba ideografiniai, kai ženklas siejamas ne su garsine forma, bet tiesiai su idėja arba sąvoka, o tarimas pridedamas kitais būdais. Visi žodžiai turi savo formas ir savo sekas, vadinamas sakiniais, pastraipomis ir tekstais. Visu tuo domisi kalbos leksika ir gramatika.

Bet viskas prasideda nuo žodyno, kuris atsirado jungiant garsus (fonemas) į sekas, ir siejant juos su objektais, kurie virtę semantika sudarydavo žodžio reikšmės struktūrą. Taigi buvo vaizdas, fonemų sekos, žodžiai ir didesni teksto vienetai. Norint suprasti kalbos specifiką šiame lygmenyje reikia atkreipti dėmesį į šio pasaulio vaizdo dėmenis ir elementus, pirmiausiai materiją, sandarą, daiktus – taip atsirado daiktų garsai ir ženklai. Toliau – vyksmus ir procesus, kurie vyksta su šiais daiktais – ir tai sukuria kitą žodžių klasę, kurie nurodo į veikimus. Tad turime vyksmų garsus ir ženklus. Ir trečia forma yra individualios savybės, kurias galima priskirti daiktams ir vyksmams – tokie garsai ir ženklai vadinami apibūdinimais. Likę žodeliai yra įvairūs pakaitalai ir pagalbinės priemonės, kaip pavyzdžiui, jungtukai, asmeniniai įvardžiai arba prielinksniai.

Šie žodžiai grupuojami ir jungiami į struktūras, sudarančias eilutę. Galima sintaksinė struktūra veiksnys ir tarinys (V-T) arba papildinys ir tarinys (P-T), kurie kiekviename sakinyje sudaro gramatinį branduolį. Visi kiti žodžiai – tik pagalbiniai, papildantys arba modifikuojantys šio branduolio elementus. Šių branduolio elementų formos yra sudėtingiausios ir sunkiausiai įsisavinamos.

Pažiūrėkime kokias reikšmes koduoja „daiktų“ žodžiai.

1) giminė;

2) skaičius;

3) linksnis;

4) konkretumas/nekonkretumas.

Kai kurių kalbų daiktavardžių paradigmos – labai sudėtingos: jos turi daug linksnių (7 lietuvių k.), o žodžiai pagal formą, dažnai pagal giminę/galūnę, skirstomi į linksniuotes (5 lietuvių k.). Bet yra ir kalbų, kurios beveik neturi jokių linksnių ir daiktavardžiai neskirstomi į jokias linksniuotes (anglų k.).

Labai dažnai lingvistinio branduolio antras dėmuo, „vyksmas“ yra pagrindinis elementas koduojantis visą perduodamą informaciją. Reikšmės tokios:

1) asmuo;

2) giminė;

3) laikas;

4) veikslas;

5) rūšis;

6) nuosaka;

7) nekaitomos formos (bendratis, dalyvis).

Svarbiausia yra asmuo ir laikas. Vyksmai koduoja asmens informaciją, turi asmenuočių sistemą, pagal kurias veiksmažodžiai koduojami į grupes (pavyzdžiui, švedų k. yra 4 veiksmažodžių tipai, arba asmenuotės, pagal kurias yra trijų vienaskaitos ir trijų daugiskaitos asmenų formos). Kalbant apie laikus, paradigma yra vienoda visoms kalboms, kuriose laikai skirstomi į 3 visiems gerai žinomus blokus: esamasis laikas, būtasis laikas ir būsimasis laikas. Pavyzdžiui, anglų kalboje yra tokie laikai veikiamojoje (active voice) ir neveikiamojoje (passive voice) rūšyje:

present simple (I read; the book is read)

present continuous (I am reading; the book is being read)

present perfect (I have read; the book has been read)

present perfect continuous (I have been reading; the book has been being read)

 

past simple (I read; the book was read)

past continuous (I was reading; the book was being read)

past perfect (I had read; the book had been read)

past perfect continuous (I had been reading; the book had been being read)

 

future simple (I will read; the book will be read)

future continuous (I will be reading; the book will be being read)

future perfect (I will have read; the book will have been read)

future perfect continuous (I will have been reading; the book will have been being read; liet. knyga bus skaityta [tris valandas])

Taip pat kai kuriose kalbose išvystyta nuosakos (mood) sistema, kurioje svarbiausia tariamoji nuosaka (subjunctive mood). Pavyzdys, gali būti lotynų kalba, kurios kiekvienas veiksmažodžio laikas turi ir tariamosios nuosakos formą. Lotynų kalboje konjunktyvas visas yra sintetinis, naudojantis priesagas ir galūnes:

praesens

laude-m

laude-s

laude-t

laude-mus

laude-tis

laude-nt

 

imperfectum

lauda-re-m

lauda-re-s

lauda-re-t

lauda-re-mus

lauda-re-tis

lauda-re-nt

 

perfectum

laudav-eri-m

laudav-eri-s

laudav-eri-t

laudav-eri-mus

laudav-eri-tis

laudav-eri-nt

 

plusquamperfectum

laudav-isse-m

laudav-isse-s

laudav-isse-t

laudav-isse-mus

laudav-isse-tis

laudav-isse-nt

Galūnių sistema žymi asmenis, o priesaga yra konjunktyvo įvairiais laikais formos. Tokių vyksmų žodžių paradigmos yra grynai sintetinės, nes jų žymekliai yra prijungiami prie reikšminio veiksmažodžio šaknies, o ne naudojama analitinė forma, kaip anglų kalbos laikuose.

Šie branduolio elementai turi būti derinami tarpusavyje, o taip pat su apibūdinamaisiais žodžiais (tradiciškai vadinamais būdvardžiais ir prieveiksmiais). Ir galų gale, įvairiose vietose sakinyje gali būti įterptos vyksmo aplinkybės. Jeigu pabandytume kalbos pasaulį paversti paveiksliuku, tai turėtume žymėti daiktų arba santykių kontūrus – tai išreiškiama daiktavardžiais; ir turėtume žymėti prie formų pridėtas rodykles, kurios žymėtų veiksmą, procesą, judėjimą, kitimą, buvimą ir t.t. Būtų galima sugalvoti būdus kaip panaudojant apibūdinimus dar turiningiau išreikšti tikrovę, kad būtų galima perduoti kuo tikslesnę informaciją apie išorinį arba vidinį pasaulį. Šis vidinis pasaulis, beje, mūsų laikais tampa pačiu svarbiausiu ir daiktų, vyksmų ir apibūdinimų pradedama ieškoti pirmiausiai čia, savo prote ir mąstyme.

Turime prisiminimus, jausmus, vaizdinius, mintis, idėjas, pasaulius ir apie juos labiau linkę kalbėti daugiau nei apie išorinę tikrovę.

Turime atskirus elementus, grupes, apibendrinimus, ryšius, atskirą pasaulį ir atskirą protą, tas sąmonės formas, kurios juos susieja ir t.t. Iš tokių apibendrinimų ir susietų pagrindinių realybių kyla „abstrakčios“ sąvokos ir žodžiai: Tiesa, Gėris, Būtis ir t.t. Šiose sąvokose įvairiai apjungiamos pasaulio ir proto dalys ir išreiškia „teorinę“ filosofijos kategoriją arba sąvoką, kuri apibendrina kokią nors sistemą, argumentus, ideologinius pasaulėvaizdžius, atsirandančius prote ir t.t. Tai būdinga religijoms arba tendencingoms filosofijoms.

Taigi matome kas žmonėms buvo būdinga per visą istoriją. Jie visada turėjo šventus, mitologizuotus daiktus, vadinamus stabais, su kuriais buvo susieti religiniai ir garbinimo vaizdiniai. Taip pat tai buvo perkelta ir į kalbą, kurioje atsirado tokie patys kalbiniai stabai, kokiais yra pasaulyje garbinami daiktai. Tai yra sudėtinės sąmonių valdymo dalys.

Universalioji gramatika

Kiekviena kalba turi reikšminę leksemą (žodžio kamienas, kuria koduojama žodinė reikšmė) ir universalius gramatinius vaidmenis, kuriuos galima išreikšti įvairiais būdais. Žinomiausi vaidmenys yra vyksmų laikas arba daiktų linksnis. Tokių vaidmenų sistema yra universali, tik su nežymiomis variacijomis, todėl galima sudaryti tokių bendrinių gramatikų klasifikaciją.

Iliustravimui kaip veikia šis principas galima pasinaudoti kalbų skirstymą į „sintetines“ ir „analitines“. Lietuvių kalba yra sintetinė, nes joje gramatiniai santykiai išreiškiami afiksais (galūnėmis, priesagomis ir priešdėliais). Tai tokios kalbos, kuriose gramatinės morfemos jungiamos prie žodžio iš priekio arba galo. Analitinėse kalbose, tokiose kaip anglų, afiksai nunykę ir jie keičiami analitinėmis konstrukcijomis ir žodžių tvarka, nuo kurios priklauso ir gramatinės reikšmės. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodžio „namas“ vietininko linksnis parodo kur vyksta veiksmas „nam-e“. Tuo tarpu anglų kalboje žodis „house“ neturi jokių linksnių (išskyrus kilmininko) ir „vietininkas“ išreiškiamas konstrukcija „in the house“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka prielinksnis „in“, kuris nurodo buvimą viduje.

Esmė kurią norėjau parodyti yra ta, kad daugumoje kalbų yra koks nors „vietininkas“, tačiau skirtingų tipų kalbose šis vaidmuo gali būti reiškiamas skirtingais būdais. Universalios gramatikos paskirtis surasti tuos leksinius ir gramatinius vaidmenis, kurie būdingi daugumai kalbų ir taip sukurti universalią gramatiką, kuri apimtų visų kalbų struktūrines galimybes. Tai nėra taip sudėtinga kaip gali atrodyti, nes ženklų sistemos yra linijinės ir variacijos yra tik branduolio, arba centro, nustatyme ir elementų išdėstyme aplink šį branduolį: elementai gali būti prijungti arba atskirti: prijungti iš priekio, galo arba viduryje; arba atskirti: irgi priekyje per kažkiek vietų nuo branduolio; arba gale per kažkiek vietų už branduolio. Pavyzdžiui, jeigu iliustruotume anglišką vietininką lietuvių kalboje (nam-e), tai atrodytų maždaug taip: pagrindinė forma būtų „namas“, o vietininko dalelytė „e“: ir gautume „žmogus yra e namas“ (Žmogus yra name). Taip viskas vyksta anglų kalboje, tik vietoje dalelytės „e“ naudojamas prielinksnis „in“.

Beje, kalbos kaip analitinės struktūros atsiranda ne būtinai iš karto. Istorijoje žinoma, kad iš pradžių sintetinėmis kalbomis buvusios kalbos virsta analitinėmis. Tokia pavyzdžiui yra anglų k., kurios senasis variantas (Old English) turėjo daug sintetinės kalbos bruožų, t. y. gramatiniams santykiams išreikšti buvo gausiai naudojami afiksai – linksnių, asmenų galūnės ir t.t. Tačiau istorijos eigoje visi šie požymiai nunyko, daiktavardžiai prarado visus linksnius ir linksniuotes. Panaši situacija yra ir romanų kalbose (prancūzų, ispanų, portugalų, italų), kurios yra lotynų kalbos ir vietinių europietiškų dialektų mišinys. O lotynų kalba yra sintetinė kalba, kaip graikų, baltų ir slavų. Iš to matome, kad Indoeuropiečių kalbų šeimos europinė dalis turi šias dviejų tipų kalbas: sintetinę ir analitinę: į pietų ir rytų kryptį – sintetinės, o į vakarų ir šiaurės kryptį – analitinės.

Tačiau visos jos turi bendrų bruožų, arba vaidmenų, sistemą, kurie jas sieja, skiriasi tik raiškos priemonės. Dėl šios priežasties įmanomi vertimai iš vienos kalbos į kitą, nes jeigu tarp kalbų nebūtų nieko bendra, nebūtų įmanomas joks vertimas. Reikia tik gebėti parinkti lygiagrečias formas visuose teksto sluoksniuose.

Kai vaikas ruošiamas gyventi aukščiausioje kastoje, jo protą stengiamasi atskirti nuo kalbos formų ir leidžiama turėti ne kalbinę semantiką. Tada išmokstama viena pagalbinė kalba, kuria saugoma informacija ir kurios reikia planetų valdymui. Ši pagalbinė kalba yra Universalios gramatikos (UG) išmokimo priemonė, kurią įsisavinus antžmogių vaikas turi išmokti kurti kalbas pats. Pirmiausiai, pagal UG klasifikacijas išmokstamos visos valdomos planetos populiacijos kalbos (septyni tūkstančiai). Tai reikalinga tam, kad galėtų įsikūnyti į bet kokią sąmonę ir ją valdyti. Po to eina bet kokių naujų kalbų kūrimo galimybė naudojant kokį nors UG modelį. Išmokti tiek kalbų, nėra sudėtinga, nes kaip jau parodžiau gramatikos yra primityvios ir daugumoje kalbų bendros – skiriasi tik garsiniai ir rašytiniai ženklai. Tačiau turint fenomenalią atmintį, tai nesukelia jokių sunkumų. Kalba valdo tik paprastą žmogų, o antžmogis pats valdo kalbą, todėl jo protas formuojamas taip, kad būtų nuo kalbos atsietas. Jis daugiausiai gyvena telepatinėse virtualiose realybėse.

Kodėl kalbą išmokti nėra sunku, jau turėtų būti aišku: universali kalbos sistema nėra labai sudėtinga. O jeigu imsime leksemas, tai jas galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: yra pasaulis ir judėjimas. Visas pasaulis atskleidžiamas daiktavardžiais, o judėjimas – veiksmažodžiais. Ir tai yra viskas, visi žodyniniai leksiniai vienetai, sudarantys bet kokios kalbos branduolį. Daiktavardžiai yra dalių, elementų pavadinimai; o veiksmažodžiai yra įvairios šiame daiktų pasaulyje atsirandančios judėjimo rūšys. Judėjimai žeme, ore, vandenyje (daiktavardžiai) yra eiti/važiuoti, skristi ir plaukti (veiksmažodžiai). Daiktavardžiai ir veiksmažodžiai atveriami ne tik kaip apibendrintos kategorijos, bet ir kaip savybių ir įspūdžių sistema. Apibūdinimai atsako į klausimus „koks?“ ir „kaip?“

Dėl to kalbą išmokti ir nėra sunku, nes yra tik trys grupės pagrindinių kategorijų, kurios yra pasaulis, judėjimas ir savybės. Tai atitinka fizikos triadą substancija-erdvė-laikas, pagal kurią kuriamos visos formulės įstatant į jas kiekybinius parametrus. Pasaulyje turime įvairius daiktus, objektus ir kiekvienas iš jų turi savo judėjimų galimus būdus. Žmogus: eina, bėga, čiuožia, skrenda, plaukia, neria, šoka, iriasi, braunasi, lipa, kopia, klampoja, pėdina, kulniuoja, lekia ir t.t. Visa tai yra galimų judėjimo rūšių pavadinimai, išreikšti trečiojo asmenis esamuoju laiku. Savo sąmonėje tereikia atgaminti įvairius judėjimo būdus susijusius su „subjektu“ ir suteikti jiems pavadinimus. Šitaip, per visas kategorijas, galima sujungti iki 100 000 leksinių vienetų. Iš tikro, tai nėra labai daug ir darbas nėra itin sudėtingas.

Pagrindinė kalbų šeima

Visiems žinoma, kad pagrindinė planetos kalbų šeima yra indoeuropiečių. Ši kalbinė grupė kadaise išplito iš pietryčių į vakarus ir dabar užima visą Europą, šiaurės ir pietų Amerikas.

Indoeuropiečių kalbų šeimoje yra 439 kalbos, turinčios bendrą universalią gramatiką, tad pirmiausiai turi būti mokomasi universalios gramatikos principų (jie aišku irgi išreikšti „pagalbine“ kalba), po to, ši gramatika paverčiama tomis konkrečiomis kalbomis, kurių reikia žmogui. T. y., šablonas pagal poreikius užpildomas bet kokiu turiniu: mokantis konkrečių fonetikų, leksikų ir gramatikų. Visų pirma tam, kad galėtum suprasti kaip mąsto žmonės, o paskui – kaip jie yra valdomi.

Paveikslėlyje matome pradinius atsišakojimus, tokius kaip a) anatolų kalbos, b) keltų-italų kalbos, c) baltų-slavų-germanų kalbos, ir d) graikų-arijų kalbos. Galutiniame etape matome a) indų kalbas (hindi, pendžabi, sanskritas), b) germanų kalbas (anglų, vokiečių, švedų), c) baltų kalbas (lietuvių, latvių), d) slavų kalbas (rusų, lenkų, serbų) ir t.t.

Gali kilti klausimas, kam tiek kalbų reikalinga ir kam jų visų mokytis. Tačiau šis klausimas slepia dar vieną sąmokslo teoriją, kuri aiškina, kad tai nėra atsitiktinumas ar natūrali padėtis. Tai padaryta tam, kad žmones būtų lengviau valdyti pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Taip pat buvo norima, kad žmonės mažiau žinotų, ypač apie skirtumus – tikėjimų, papročių, etikų, pažiūrų ir taip toliau, nes tai silpnina vietinę valdžią. Taip pat kalba yra nuosavybės kodas, kuris parodo kokiam antžmogiui žmogus priklauso.

Ir paskutinis akcentas, turint fenomenalią atmintį ir protą, „mokytis“ nėra sunkus darbas, tai greičiau panašu į pramogą, nes nereikalauja jokių pastangų.

Smegenys ir kalba

Smegenyse kalba įdiegiama kaip fonemų ir grafemų tinklas. Kalba yra pasaulis, įleidęs šaknį į smegenis. Srautas pastoviai įeina ir pastoviai išeina, parodydamas kaip pasaulis žmogaus buvo „sutiktas“. Grafemos ir fonemos formuoja leksinius vienetus, iš kurių sudaromos ilgesnės kalbos sekos. Todėl galima sakyti, kad kalba su smegenimis susijusi tokiomis formomis:

  1. a) įeinančios sekos,
  2. b) išeinančios sekos, ir
  3. c) tinklinis išsidėstymas kalbos centruose, kognityvinėje žievėje.

Įeinančios sekos išskaidomos į kognityvinius rekonstruktus, išeinančios sekos kognityvinius modelius transformuoja į kalbą, o mąstyme žmogus mato garsinius-raidinius-reikšminius-vaizdinius gabalus, išimtus iš asociatyvinių hologramų. Įeinančių (iš manęs) sekų tikslas – valdyti, o išeinančių (į mane) – sužinoti. Valdoma naudojantis lingvistinės psichologijos žiniomis, o sužinoma naudojant prievartą arba gudrybes.

Šie metodai gali būti naudojami prieš atskirus žmones. Kai valdyti reikia didesnes mases – prievarta ir gudrybės vadinamos propaganda, smegenų krušimu ir t.t. Informacinis karas kyla tada, kai susiduria kelios priešingos propagandos. Propagandai reikia užgrobti tekstų gaminimo industriją, ir per juos rodyti tik sau naudingą paveiksliuką. Toliau yra cenzūra ir susidorojimas, jeigu kas nors bando pradėti informacinį karą, skleisti savo požiūrį. Taip kuriamas standartinis polit-korektiškas diskursas, kuris tampa vertinimo kriterijumi ir atskaitos tašku, naudojamu tikrovininkų. Viskas kas yra „kitaip“ tampa „nenormalu“. T. y., įteiginėjama, kad valdžia yra absoliutus gėris, o visi nepaklūstantys – „nusikaltėliai“. Ypač suagresyvėjusi yra internetinė tekstų gamybos industrija, kurioje reiškiasi vis labiau įžūlėjantys „žurnalistai“.

Informaciniame kare naudojamos ir gynybinės, ir puolimo priemonės. Gynyba atmuša kamuolius, kurie grasina sunaikinti, o kai kas nors nori sužinoti slaptą informaciją – skleidžiama dezinformacija. Kai nagrinėjamas šiaip koks propagandinis tekstas, reikia žiūrėti

  1. a) kas už teksto stovi,
  2. b) kam tekstas taikomas,
  3. c) kas norima pasakyti ir
  4. d) bandyti suvokti pačiam, nežiūrint į tai, kas pasakyta, kaip yra iš tikro.

Pirmiausiai, eina tekstinio vieneto stilius: gramatinės-leksinės formos ir semantinės figūros. Tyčiotis galima teksto išorėje ir viduje. Išorėje ženklai, formos, sintagminės konstrukcijos, pakartojimai, leksemos; viduje – reikšmės, reikšminės asociacijos, neįprasti konstruktai, kitaip sakant, įvairūs simboliniai elementai arba metaforiškos struktūros. Kariauti stilistinėmis priemonėmis yra kalbos „meistrų“, arba žurnalistų, darbas – apipilti mėšlo kibiru ir viešai tyčiotis.

Kita vertus, be propagandos ir informacinių karų yra kitos kalbos funkcijos, kurios padeda suprasti, leidžia matyti tai, kaip gyvena ir mąsto žmonės. Tai gali būti įvairių tautybių ir populiacijų specifiniai kalbų pasauliai; gali būti turtinė ir politinė stratifikacija, kurios talpina žmogaus sąmonę į savitą pasaulį. Tokiais yra įvairūs turčių ir skurdžių getai, organizacijos įvairūs vaidmenys ir postai; darbas ir specialybė ir t.t. Turčiai turi įspūdingus namus ir vilas; skraido po pasaulį; naudojasi prabangos daiktais ir paslaugomis; rūpinasi savo atžalų karjeromis ir dinastijomis. Skurdžiai gyvena lūšnose, jaučia nepriteklius ir turi prasimanyti pragyvenimą bet kokiomis priemonėmis (taip lengva pasukti ir į „nusikaltimų“ kelią).

Išmanant sąmonių ir kalbų pasaulius, kultūrą, tradicijas ir papročius, galima perprasti beveik kiekvieną žmogų net jo nemačius arba suvokti tam tikrą būdingą žmogaus tipą.

Kalbos šaknis ir filosofija

Filosofija neatsiejama nuo kalbos struktūros. Ji turi savo pagrindinius žodžius ir šiais raktiniais žodžiais grupuoja turinį filosofo galvoje. Tokiu žodžiu gali būti tiesa, gėris, būtis. Tiesa yra pažinimo klausimas (epistemologija, gnoseologija), gėris yra teisingo elgesio klausimas (etika), būtis yra pirmosios filosofijos klausimas (metafizika, ontologija). Šie ir kiti pamatiniai žodžiai tampa filosofinio mąstymo, kertiniais aspektais, neatsiejamais nuo ženklų fetišizavimo, jų pavertimo garbinimo stabais ar tikėjimų ir įsitikinimų pagrindiniais mazgais, su kuriais įprasta kaip nors elgtis arba įprasta ką nors mąstyti.

Šios lingvistinės struktūros yra tai, kas paverčiama vienu per visą filosofinių tekstų istoriją keliaujančiu modeliu. Pavyzdžiui, A. Šliogeris savo knygoje „Transcendencijos tyla“ „atskleidė“ universalią metafizikos struktūrą, kurią pavadino „transcendentiniu absoliučiu individu“. Kol kalba „nežinoma“, t. y. lotynų, atrodo, kad viskas čia gerai. Bet pabandžius išversti į gryną lietuvių k., matome kas ši istorinė pirmosios filosofijos struktūra yra ir ko verta ši „teorija“. „Transcendere“ reiškia „per-žengti“; „absoliutus“ yra „at-sijęs“, „nepriklausomas“; „individuum“ galima versti kaip „nedalusis“. Tad ši teorija, išversta į lietuvių k., tampa panaši į kinietišką daosizmą, kuriame paprasti žodžiai naudojami kaip neįprastos metaforos ir simboliai.

Apibendrindami gauname struktūrą „peržengiantis atsijęs nedalusis“. Taigi metafizika, pasak A. Šliogerio yra šį pasaulį „peržengiančio atsijusio nedaliojo“ mąstymas, kontempliacija.

Kad nereikėtų šitaip keistai mąstyti, kaip išsigelbėjimas naudojamos lotynų, graikų, anglų kalbos, tarptautiniai žodžiai, specialybiniai skoliniai ir t.t.

Įvairių rūšių nedaliojo teorijos turi ir pirmosios filosofijos, ir etikos bruožų. Nedalusis veikia idealybiniame pasaulyje, vadinamame antgamtiniu arba perkeliamas į daiktų pasaulį ir nedaliais paverčia juslinius daiktus, atsiveriančius žmogaus patyrimui.

Neretai tokios filosofijos (išminties meilės) pavirsta, pasak L. Witgensteino, kalbos žaidimais ir vaizdas matant kaip jais užsiima solidaus amžiaus žmonės gali būti šiek tiek komiškas. Pavyzdžiui, kai bandoma nedalųjį iš antjuslinės transcendencijos perkelti į juslinį pasaulį ir pakeisti visą civilizacijos istorijos eigą.

Filologinių diversantų metodai

Neurolingvistinis programavimas

Greičiausiai visi yra girdėję žmogaus sąmonės valdymo metodą, vadinamą „neurolingvistiniu programavimu“. Žodis „neuro“ nurodo į smegenis, „lingvistinis“ į kalbos sistemą, o „programavimas“ į psichologinį poveikį. Šio metodo esmė ta, kad smegenims daromas poveikis su kalba: specialiai parinktais žodžiais, frazėmis, sakiniais ir tekstais. Šis poveikis nėra pagrįstas kokiu nors labai sudėtingu mokslu; jis sukeliamas naudojant įgimtas ir įgytas, su kalbos formomis susijusias psichologijas. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikro taip valdomi, galima daryti išvadą, kad planetoje „normalių“ (kaip aš suprantu laisvų) yra ganėtinai nedidelis procentas. Tačiau normaliu tapti įmanoma, bet pirmiausiai reikia perprasti paprastus neurolingvistinio programavimo poveikius, kad nuo jų nepriklausytų jokie tavo sprendimai.

Panagrinėkime tokius reiškinius: žodis – kaip neuronų elektrinio sužadinimo vieta smegenyse; reikalingų sužadinimų per žodžius surinkimas; žodinių sužadinimų junginio projekcija į kitas nelingvistines smegenų zonas (emocijų, minčių, veiksmų); dėmesio paslinkimas, kai savaiminis ar sukeltas sužadinimas neturi reikalingo turinio, tačiau yra greta jo ir specialiu poveikiu gali būti perkeltas į norimą vietą. Imant redukcionistines materialias smegenis, žodis jose atsiranda kaip elektrinis aktyvumas tam tikrame neuronų mazge. Kad toks žodis atsirastų, turi būti labai ilgą laiką, beveik nuo gimimo, naudojamas lingvistinis dresiravimas, kuris iškraipo pasaulio suvokimą pagal valdžios poreikius tam, kad šitaip paruoštą suaugusį žmogų būtų galima valdyti veikiant neuronų aktyvumą (veiksmo potencialų sukėlimas). Šis principas pagrįstas įdėtaisiais žodžiais, vadinamais efektoriais.

Turint šitaip paruoštą žmogų, jį galima įvairiai programuoti – tiek destruktyvia, tiek konstruktyvia kryptimi. Tam reikia sužadinti reikalingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus. Tai gali būti projekcijos į emocijų ir jausmų sritis, į kognityvinius mazgus, juose iššaukiant reakcijas, ir svarbiausia – į veiksmų tvarkymo neuronų tinklus. Pavyzdžiui tam, kad žmogus priimtų motorinį sprendimą, pagrįstą sukeltosiomis emocinėmis būsenomis.

Terorizuojant žmogų pirmiausiai ieškoma būdų kaip sukelti pamatines užvaldymo emocijas: baimę, kaltės jausmą arba gėdos jausmą, jais bandant stimuliuoti reakcijas kaip motorinius sprendimus arba veiksmus, siekiant juos suparalyžiuoti. Galima pateikti pavyzdį, kaip suparalyžiuojamas motorinis jausmas, naudojant iš anksto sukurtą vidinę ir išorinę aplinką. Yra daug žmogų žeminančių arba žeidžiančių žodžių, kuriais galima jį terorizuoti ir provokuoti. Tie žodžiai yra efektoriai, kurie dažnai iššaukia fizinės jėgos atsakymo motorinį sprendimą. Tačiau šis atsakymas socialinėje aplinkoje yra „neteisėtas“ ir už jį gresia bausmės. Bausmių efektorių sistema turi sukelti baimės jausmą ir stabdyti atsakymą. Ir šita išderinanti situacija labai dažnai naudojama tam, kad būtų sukeltas atsakymo psichologinis paralyžius, kai sukuriama tyčia išprovokuota motorinė būsena, kuri paskui suparalyžiuojama baime panaudoti fizinę jėgą, nes už tai gresia dar didesnės jėgos panaudojimas (iki gyvenimo sužlugdymo). Taip užtvenkiamos emocijos, jos ilgą laiką kaupiasi ir sukuria frustraciją arba perdegimą. Jeigu žmogus silpnas ir susaistytas, jis dažniausiai bijo ir lieka pakibęs tokioje tarpinėje būsenoje.

Šitaip žmogus uždaromas į kalbinę matricą, kuri neleidžia normaliai ir blaiviai mąstyti, duoti deramus atsakymus, vietoj to veikiant emociškai arba vadovaujantis į galvą įkaltais refleksais. Visiškai laisvas žmogus savo galvoje neturi jokių efektorių ir jo su kalbine matrica valdyti neįmanoma. Tuo tarpu, jeigu tokiu valdymu pagrįsta kokios nors žmonių grupės kalba, tai yra požymis, kad jie išauginti nenormaliomis sąlygomis ir jų smegenys suformuotos taip, kad juos būtų galima valdyti kaip kokius robotus arba ideologinius zombius. Tokie žmonės, jeigu jie nori išsilaisvinti, turi susikurti apsauginę sieną, kuri leistų neutralizuoti automatinį efektorių veikimą ir jis būtų kuo labiau kontroliuojamas žmogaus sąmonės.

Šitas teorijas žinantis mentalistas pirmiausiai aiškinasi kertines sąmonės sąvokas (koks garsinis arba ženklinis turinys rezonuoja su tam tikromis smegenų sritimis) ir tada kuria subtilių efektorių sistemą, kad kitą žmogų skatintų kam nors arba nuo ko nors atbaidytų.

Psichologinis atsakas psichotroniniam terorizavimui

Kad atsilaikytum prieš vidinį telepatinį terorą, reikia beveik plieninės valios. Kad ją įgytum, turi išjungti visas emocijas ir visas diversines kalbos struktūras, kurios kaip virusas įrašytos į smegenis. Šis virusas laukia signalo – ištarto arba perskaityto žodžio – ir signalą atpažinus, pradeda veikti. Tiesia projekcijas į kitus neuronų tinklus ir siekia juos užnuodyti teroristiniais nuodais, kurie persisunkę į sąmonę, sukelia priklausomybės jausmą nuo manipuliatorių kalbos priemonių, kurios vienu metu ir provokuoja, ir bando sukaustyti. Šis metodas yra kalbinio kalėjimo matrica.

Šitaip su neurolingvistiniu programavimu siekiama sukelti kaltės ir gėdos jausmą, kuriuos pavykus implantuoti, siekiama sukelti baimę ir išprovokuoti motorinį sprendimą, palankų lervoms. Vienas būdas yra BK sąvokų naudojimas, siekiant jas prisiūti smegenų vidinėms būsenoms. Tai yra, su montažo programomis viduje sumontuoja nusikaltimo jausmo būseną ir gąsdina iš BK atsivilktomis sąvokomis, su kuriomis žmogus daromas nusikaltėliu. Šios sąvokos yra pagrindinis spec. tarnybų naudojamas gąsdinimo metodas. Žmogui pastimuliavus tam tikrus žievės plotus, instaliuojama kaltės būsena, su montažu suformuojamas turinys, ir tada visai agentūrai paskelbiama, kad turi „įrodymus“ ir galima pradėti atviro agentūrinio teroro operaciją.

Šiai operacijai bandoma sukurti savilegitimacijos (leidimo išdavimo sau pačiam) jausmą, kuris irgi turi savo efektorius, tik šie ne kausto veiksmus, atsakymus, bausmes ir t.t., bet juos leidžia. Nors, aišku, šis leidimas iš esmės yra duodamas sau pačiam, svarbu tik tai, kad vidinės būsenos būtų išdėliotos taip, kad nei vienoje vietoje, nekiltų stabdymo sužadinimas: nestabdo nei tikrovė, nes ji pakeičiama pagal poreikius, nestabdo protas, nes jis visas išverstas į vieną pusę, yra užblokuoti jausmai ir emocijos, ir prievarta, smurtas, sadizmas neatrodo koktus. Agentūra visus šiuos blokus pašalina smegenų krušimu sau patiems, arba autogenine treniruote. Ir patys sau leidžia veikti.

Kaip nuo viso to apsiginti? Ką daryti, kad sąmonės neužvaldytų šios kontrolės priemonės? Pirmiausiai reikia suvokti, kad ši sistema pagrįsta neurolingvistinio terorizavimo efektorių principais, kurie yra kvantinė struktūra, kurią sužadina išorinis žodinis poveikis. Tad reikia ištyrinėti savo kalbos ir psichologijos struktūras, kad galėtum jas atskirti nuo savęs ir suprastum, kad tai įsibrovėlių, okupantų į sąmonę įstatyti trojanai, laukiantys kol koks nors išsigimėlis pabandys juos suaktyvinti ir tave neutralizuoti. Didžiausia nuostaba būna tada, kai tokie žmogystos pamato, kad visi valdžios primetimo instrumentai ir filologiniai svertai – sunaikinti ir žmogui neįmanoma padaryti jokio psichologinio poveikio.

Jeigu šių efektorių iš karto neutralizuoti nepavyksta, tai reikia pasirūpinti, kad jie per veiksmo potencialų projekcijas neplistų į kitas smegenų sritis, kurios atsakingos už kitas organizmo funkcijas: elgesį, mąstymą, atmintį, emocijas ir t.t. Toliau reikia neleisti valdyti dėmesio, kuris perkeliamas nuo viruso prie gretimų struktūrų, kurias siekiama atidaryti. O atidaryti pirmiausiai nori mąstymą ir atmintį, iš kurių traukiama informacija labiausiai domina agentūros žvalgybą.

Kad nepavyktų sukelti afekto būsenos, kurios metu siekiama išprovokuoti motorinius sprendimus, reikia matyti savo situacijos visumą ir turėti savo strateginį planą, kuris turi apibrėžti iš anksto paruoštus sprendimus įvairioms situacijoms. Net jeigu peresekiotojai šias mintis žino, tai nekeičia situacijos, svarbu, kad jų laikytumeisi ir veiktum tik iš anksto paruoštais ir saugiais metodais. Kiekvienas žmogus žino visą savo gyvenimą ir galutinis atsakas, kuris pasaulio valdovams yra žinomas, priklauso nuo tiesos, kurios pakeisti negali joks montažas ar turinio įdėjimas post factum, kad pakoreguotų situaciją operatyvinei operacijai naudinga linkme.

Apie „labai jau gerus“

Šiuo metu propagandą analizuoja visi, kas netingi – net patys propagandistai. Taip pat ir aš apie tai nekartą esu rašęs. Tačiau ši tema yra tokia plati, kad neišsisems niekada – vis bus galima parašyti ką nors naujo, iškelti kokį nors netikėtą, bet labai svarbų aspektą, priemonę, gudrybę. Viena tokių retokai aiškinamų priemonių yra grupavimas, pritaikytas pasakotojo blokui, apie kurį esu rašęs „Lingvistinėse“ temose. Praktiškai, nuo jo prasideda visi tekstai, kurie rašomi kaip autorių pasakojami pasakojimai. Tokia sakytinių ir rašytinių tekstų visuma vadinama diskursu.

Trumpai kas yra pasakojimo blokas. Kiekvieno teksto struktūrą sudaro elementai a) kas pasakoja, b) kam pasakoja, c) ką pasakoja. Tai yra autorius, adresatas, tema. Tema visada yra teksto viduje ir ji yra pagrindinis minties perteikimo kanalas. O autorius ir adresatas, gali būti sudvejintas. Kai autorius save paverčia tekste veikiančiu pasakotoju ar veikėju ir kai adresatas įtraukiamas į tekstą ir konstruojamas jo tikras arba iškraipytas paveikslas. Veikėjai ir su jais susiję faktai yra tema, o pasakotojas ir adresatas yra vidinis, iš teksto į išorę neiškeltas pasakojimo blokas. Tai galima įvardinti tokia seka: aš – apie save, aš – apie tave, aš – apie jį/ją. Tai yra temos sluoksnis, aprašantis visas įmanomas pasakojimo kryptis. Pasakotojo blokas nuo šio sluoksnio atskirtas ir tekste gali veikti kaip pasakojantys arba besiklausantys veikėjai.

Kryptys išreiškiamos asmeniniais įvardžiais, kurie turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, leidžiančias perteikti individualią ir kolektyvinę perspektyvą. Pasakotojų gali būti daug, bendrai kalbančių per savo išrinktą atstovą. Adresatai taip pat suvokiami kaip grupė, kuriai skirtas pasakojamas tekstas. Tema gali apimti vieną asmenį arba visą jų grupę, kuri veikia bendrai, kartu su kitais, vienas prieš kitą arba kartu prieš kokį nors bendrą priešą, kuris gali būti ir autorius, ir adresatas. Nuo šių niuansų priklauso, kokiu tonu tekstas parašytas ir šie asmenys ar grupės yra liaupsinami ar menkinami. Užbėgant į priekį, galima pateikti tokį propagandos triuką, kai koks nors asmuo per propagandos priemones apipilamas mėšlo kibiru ir laikomas paruoštas kaip būdas susidoroti su kitais, neįtinkančiais asmenimis – konkurentais, priešais ir pan. Tereikia juos kaip nors susieti su šiuo paruoštu žmogumi ir visas negatyvas pasidalina į tiek dalių, kiek žmonių su „blogiu“ yra sujungta. Pasidalina, bet ne tik nesumažėja, o dar ir padidėja.

Kaip ši situacija interpretuojama priklauso nuo santykio su tekstu. Vienaip pasakotojo blokas naudojamas teksto autorių, siekiančių savo tikslų, kuris dažniausiai būna paveikti skaitytojus, kitaip naudojamas skaitytojo, kuris skaito tik tam, kad gautų informacijos apie temą arba kartais apie patį autorių, atskleidžiantį savo mintis, pažiūras, vidinį pasaulį ir šiaip įvairią informaciją. Man svarbi kryptis yra skaitytojas, kuriam noriu padėti perprasti tekstus ir atpažinti tam tikras manipuliavimo ar smegenų plovimo priemones. Aišku, tiems, kam tai aktualu, kurie yra mažiau patyrę. Skaitytoją turėtų dominti tik informacija, kurios šaltinis yra tekstas ir jo autorius. Tačiau tekstai, ypač žurnalistikoje, retai būna tik informaciniai, nes juose daug propagandos, liaupsinant sau naudingus klausimus ir menkinant tai, kas neatitinka organizacijos, kuriai jie dirba, interesų.

Trumpai autoriai liaupsinti mėgsta save arba tą grupuotę, kuriai tarnauja. Šį liaupsinimą galima sugraduoti paprastai: „aš labai jau geras“ arba kukliau „aš šiaip normalus, stiprus vidutiniokas“. Reikia priminti, kad informacija yra verslas ir šiaip už dyką vardo „nedaro“ niekam. Gali būti net „normalus vidutiniokas“ ir net tuo didžiuotis, bet jeigu nepriklausai grupuotei arba jeigu nesumokėjai imidžmeikeriams, gero žodžio nelauk, nebent priklausai pliusu paženklintai masei arba išpažįsti pliusu paženklintą idėją. O apie tai, kad ką nors domintų „tiesa ir tik tiesa“ – šiais laikais galima užmiršti.

Taigi propagandos, kuri naudoja vien pasakojimo bloką, principas yra pliusų ir minusų sudėliojimas pagal savo tikslus ir pašalinių žmonių grupavimas „kas su kuo“. Mes „labai jau geri“ ir jie su mumis, tada geri ir jie, „stiprūs vidutiniokai“. Šį skirstymą galima perkelti į visus tris bloko trikampio kampus aš/mes – tu/jūs – jis/ji/jie/jos. Aš/mes absoliučiai geri, absoliučiai blogi (beje tuo ir didžiuojamės), arba dalis geri, o kita dalis – blogi. Tą patį galima padaryti su visais trikampio kampais. Tada gali būti siekiama mobilizuoti visą auditoriją, bandant atgrasyti nuo susisaistymo su tais, kurie pagal šitą sistemą turi daug minusų. Arba jeigu kalbama apie juos, tai norima sukelti ir suorganizuoti simpatiją arba antipatiją.

Diskursas gali būti individualus arba kolektyvinis. Kolektyvinis makaronas yra organizuota propagandos sistema, kuri naudoja daug įvairių propagandinio makarono kanalų. Kai individualaus teksto autorius atsiduria tokioje sistemoje, kur suorganizuoti ne tik „rašytojai“ bet ir „skaitytojai“, kaip vertinamas jo darbas priklauso nuo to, kokiame informaciniame lauke atsidūrė jo tekstas. Kai idėjos įtvirtintos, ar bent pati sistema nuolatiniu jų kartojimu tai nori pavaizduoti, tada prieštaravimas joms asocijuoja autorių su minusine mase ir pastato greta su priešu, neva tu dirbi prieš mus, vadinasi dirbi „jiems“. Šiuo tikslu platus diskursas ir pradedamas valdyti, atitinkamai, sau naudingu būdu sugrupuojant ir įvertinant pasakotojo bloko elementus.

Šių elementų pagrindinė konfigūracija yra AŠ ir KITI, nepriklausomai nuo to, ar kryptis yra autoriaus, ar skaitytojo. Galimi tokie vertinimo variantai: a) visi geri – tada visi pasirinkimai priimtini, nes tarp krypčių nėra jokių skirtumų, b) visi blogi – tada irgi nėra skirtumo, nes visi tokie patys ir nėra jokio atskaitos taško iš kurio būtų galima reikšti pretenzijas. Toliau c) aš geras – visi blogi. Šiuo atveju kovojama dėl savo orumo ir žmogus palūžta ir susilieja su mase arba – ne. d) aš blogas – kiti geri; kaip veikiama čia priklauso nuo galios ir logikos vidinio tvirtumo. Blogas gali būti kaip hiena arba kaip liūtas. Be abejo, visus vienaskaitos asmeninius įvardžius galima pakeisti daugiskaita ir tada ši sistema taikoma grupėms, o ne individualiems asmenims.

Grupavimas naudojamas tada, kai yra struktūrų, kuriose ženklai priešingi. Tada galima išsirinktą objektą asocijuoti su pliusu arba minusu. Kad būtų galima išaukštinti arba suorganizuoti neapykantą. Kai ženklai vienodi, pliusas arba minusas, tada pasirinkimo motyvai būna kitokie, ne moraliniai. Tada žiūrima pagal galimybes išlikti, o galbūt net suklestėti nesvarbu ar sistema „gera“ ar „bloga“.

Taigi tokios propagandos esmė yra pliusų ir minusų naudingos konfigūracijos suformavimas, vadinamas vertinimu, tada visų savo priešų ir konkurentų sugrupavimas su minusais, juos įtraukiant į „blogio“ masę. Po to belieka pakurstyti minios instinktus ir su taikiniu galima „teisėtai“ susidoroti. „Jeigu jis šitaip, mes nepakęsim…“ Su tokiu lozungu labai patogu susidoroti su visais konkurentais, apšaukiant parsidavėliais ir prichvatizuojant visą valdžią (labai ilgam). Bet viskas prasideda nuo propagandos sistemos, kurios priemonė – rašytojų suorganizavimas, o šių tikslas – suorganizuoti ir skaitytojus, kad jie nebūtų padrika minia. Tam rašytojai kurpia tekstus, kur pasaulis sugrupuotas pagal centrinės valdžios siekius. Pagrindinė propagandos priemonė yra žmogaus ar grupės pavaizdavimas „labai jau blogais“, šitaip prieš juos nukreipiant negatyvius sentimentus. Tada bet koks prieštaravimas siejamas su „išdavyste“, kurią niekina visi šitaip suorganizuoti skaitytojai ir dominuojančio diskurso vartotojai.

Belieka aprašyti, kaip žmogui prie kaktos prikalamas minusas, kuris yra ženklas, kad propagandos mašina gali pradėti savo darbą. Tam naudojami išgalvoti faktai, išgalvotos savybės, asocijavimas su „labai jau blogais žmonėmis“, sukurptos piktadarystės ir pan. Užtenka prisiminti, Kadafį NATO karo metu, kai buvo „įvedinėjama demokratija“, kaip šį žmogų vaizdavo žiniasklaida. Didžioji jos dalis buvo šlykštus melas. Bet toks „rašytojų darbas“… O kad jo sūnus su nukapotais pirštais nelaisvėje jau keli metai ir tai, kad jis išsigimėliškai kankinamas, neįdomu jokiai „žmogaus teisių organizacijai“… Tokia yra tikrovė.

Susidūrus su faktų fabrikavimu, reikia suvokti paprastą dalyką: faktai ir jų aprašymo priemonės ne tas pat. Apskritai faktai egzistuoja anapus kalbos, todėl vien jos neužtenka. Kalba yra faktų išraiškos priemonė, bet pats faktas turi būti pasaulyje ir jis turi būti ne tik papasakotas, bet ir įrodytas. Papasakojimas – ne įrodymas. Žmogus problemų turi tada, kai šis skirtumas supainiojamas ir žmogus bet kokius kliedesius pradeda laikyti tikrove, neva užtenka to, kad „gerai papasakota“. Tačiau melagių papasakotuose pasakose jokių faktų nėra, nes pavadinimai ir gramatinės morfemos nėra tikrovė – tai tik jos aprašymo priemonė. Pagal ją smegenys geba rekonstruoti vaizdinius, tačiau šis gebėjimas dažnai tik įtraukia į melo kloaką, išimdama žmogaus sąmonę iš sąlyčio su tikru pasauliu.

Minusai, pliusai, grupavimas – visa tai tik galvoje esantys iliuzijų pasauliai… Vien susiejimas savo galvoje su „blogiu“, žmogaus blogu nepadaro. Įsivaizdavimas – ne tikrovė.