Tiesos grupės

Individualios kalbos apraiškos yra tik viena medalio pusė, todėl gali atrodyti, kad šis principas sumažina kalbos pasaulio įtakos mastus. Tačiau tokia prieiga naudojama sąmoningai, nes prie tiesos turi būti kylama laipsniškai, nuo paprasto prie sudėtingo. Iš pradžių tikslinga suprasti individualios kalbos savybes, tada galima pažiūrėti į bendrą kalbos pasaulio vaizdą, apimantį visą planetą. Kalba čia suprantama kaip tam tikras visą planetą gaubiantis apvalkalas, kurį galima skaidyti į dalis ir ieškoti tarp tų dalių sąryšių. Tai svarbu todėl, kad kalba visada egzistuoja kaip aplinka, į kurią patenka žmogus – ir jo tikslas tą aplinką įsisavinti, įtraukiant į save. Todėl kalba egzistuojanti atskirai nuo žmogaus tampa svarbesne už žmogų, ji yra pagrindinis sąmonę formuojantis faktorius. Ta aplinka labai didelė, apimanti visą planetą, todėl norint suprasti šią perspektyvą reikia įsivaizduoti visą žemės rutulį ir kaip jame pasiskirstę kalbiniai pasauliai.

prison

Šitas apvalkalas skaidosi į tokias dalis: a) tikrovė (planetos paviršius, sąmonės paviršius), b) kalba (įvairios kalbinės grupės), ir c) informacija (visos žinios, kurios tikrovę per kalbą transformuoja į duomenų sankaupas ir srautus). Kalbos paskirtis – tikrovę paversti informacija. Kai tai padaroma, tikrovė įgyja pavidalą, tinkamą saugojimui, kaupimui, tyrimui, modeliavimui ir panašiems veiksmams.

Tarp šitų dalių įsiterpia tam tikri kanalai, kurie jungia tikrovę, kalbą ir informaciją – tai melo arba tiesos sąmonė. Kad gimtų informacija, turi įvykti kontaktas tarp tikrovės ir sąmonės. Šio kontakto metu įvyksta procesas, kuris suvokiamo pasaulio duomenis transformuoja į informaciją. Šio proceso metu sąmonė gali būti tiesos, o gali būti ir melo sąmonė. Jeigu tai yra melo procesas, kalbos pagaminta informacija būna melo sankaupa, melo agregoras arba melo pasaulis. Tokių pasaulių labai daug, nes kalbos generavimas nekontroliuojamas jokio priežiūros mechanizmo ir į eterį prasmunkanti informacija gali nuo realybės būti labai toli. Bet sakoma, kad yra žodžio laisvė ir kiekvienas gali skleisti tokią informaciją, kokią nori, net jeigu tai yra melas. Tai labai įsigalėję masinio poveikio priemonėse ir informaciją tikrinti žmonės atpratinti labai seniai. Tiesa nustota skirti nuo kūrybos. Gali parašyti romaną ir pateikti jį kaip tikrą istoriją, pavyzdžiui dėl didesnio pelno. Daug kam patinka skaityti ir tokie žmonės čia nemato jokių problemų.

Ir priešingai, jeigu sąmonė yra tiesos sąmonė, susiformuoja tiesos pasaulis, kuris turėtų žmones dominti labiau negu įspūdingas melas. Bėda su tuo ta, kad tiesa dažnai būna nepriimtina, tad kyla didelis noras ją pagrąžinti, pritaikyti savo reikmėms. Tai labai dažnai būdinga net tais atvejais, kai propaguojamas griežtas kontrolės metodas, kaip antai moksle, tačiau subtilaus melo labai daug ir čia. Bet šis melas yra gilus, kylantis iš pačios kalbos esmės, kurios būdingas bruožas yra tikrovę ne atverti, bet uždengti ir slėpti po interpretacijų uždanga. Kalba savo esme yra daugiau ne tiesos, bet melo vieta, kitaip sakant, prie ko tik prisiliečia, viskas virsta melu, nes dalinė, nepilna tiesa jau yra melas.

Visa planeta yra padalinta į melo arba tiesos sąmones, kurios pereina į kalbų grupes, turinčias savotišką kodavimo formą. Šios kalbos grupės tikrovę verčia į savos formos informacijos telkinius, kurie padalinti į tiesos arba melo grupes. Visa visuomenė yra šitaip susiskaidžiusi, padalinta į kalbines grupes, o kalbinių grupių viduje atsiranda tiesos arba melo grupės. Kiekvienas naujas gimęs žmogus įvedamas į kokią nors grupę, tampa jos narių ir jo galvoje įspaudžiama tos grupės „tiesos“ forma. Kai praeinamas „ugdymo“ procesas, žmogus tampa tos tiesos grupės pilnaverčiu nariu ir gali dalyvauti informaciniuose karuose tarp skirtingų tiesos grupių.

Tiesos grupės gali būti persidengiančios ir nepersidengiančios. Tuo atveju kai pasiskirstoma aptarnaujamais tikrovės fragmentais, tai grupės nepersidengia, kaip pavyzdžiui įvairios mokslo disciplinos, kurių kiekviena turi savo unikalų objektą. Tuo atveju kai jos persikloja, turimos alternatyvios tiesos grupės, aptarnaujančios tą patį objektą. Paprastai būna viena dominuojanti grupė ir su jomis konkuruojančios alternatyvos, kurios būna labai agresyviai puolamos. Dažnai būna prisidengiama tiesos vėliava, bet ši „tiesa“ tebūna tos grupės tiesa, kuri kitų grupių nepripažįstama. Perspektyvų į pasaulį yra labai daug, nenuostabu, kad bet kokia perspektyva gali tapti tiesos grupe ir siekti įsiviešpatavimo kitoms grupėms. Šiuo metu bandoma į dominuojančias pozicijas įstumti mokslo tiesas, tačiau labai stiprios ir tradicinės tiesos grupės tokios kaip filosofinės mokyklos ir religinės srovės. Tokia mokslo dominavimo situacija suformuota naudojant indoktrinaciją mokyklose nuo labai mažo amžiaus, todėl ši tiesos grupė turi pranašumą prieš kitas grupes.

Žmogus su kalbine aplinka susijęs elementariu ryšiu: jam vystantis iš pradžių jis siurbia tiesos grupės informaciją, o po to, kai sugebėjimai išvystomi – įgyja teisę atlikti informacijos papildymus su savo originaliu indėliu. Pasirenkama kryptis priklauso paprastai nuo to, koks padedamas pamatas jauname amžiuje. Šis klausimas labai sudėtingas: jaunas žmogus veikiamas didelio skaičiaus tiesos grupių įtakos, kuri niekaip nereguliuojama ir sukuria pasaulyje chaoso įspūdį, panašų į tą, kuris matosi Facebook naujienų sraute. Taip pažiūrėjus į visus kalbos pasaulius planetoje iš viršaus, matosi kaip kalba formuoja bendrą planetoje vaizdą, į kurį patalpinami individualūs žmonės, kurie informaciją vartoja arba informaciją generuoja.

Pavyzdžiui, yra fizikos tiesos grupė, kuri pasidalinusi į atskirus arba persiklojančius fragmentus, kuri konkuruoja su religijos, filosofijos, ezoterikos tiesos grupėmis, ir pretenduoja į galutinį žodį, tiesos klausime pritaikydama savo metodą. Šios tiesos grupės viduje yra daug smulkesnių tiesos grupių, kurios tyrinėja savo tikrovės fragmentą ir kaupia informacinį agregorą, kuris išreikštas per kalbą. Arba yra politikos tiesos grupės, kuriose propaguojama kokia nors politinė ideologija, kuri sudaro to žmogaus vidinį kalbinį pasaulį, kuris reiškiasi taip pat ir išorinėmis veiklos formomis. Kiekviena tiesos grupė informacijos apvalkale kovoja dėl įtakos ir dominavimo ir iš to kyla daug agresyvios kalbos proveržių, kurių tikslas griauti ir naikinti. Propaguojama įvairovė ir teisė į įvairovę, tačiau šios įvairovės ir fanatizmo savo grupėje mišinys sukuria didelius agresijos židinius planetoje.

Didelis kiekis tiesos grupių sukuria chaosą galvose, todėl informaciją ir kalbą linkstama riboti, kad susiformuotų vieno tipo sąmonė, kurią būtų galima išnaudoti kokioje nors tiesos grupėje savo reikmėms. Žmogus susiduria su tokia realybe ir turi rinktis savo tiesos grupę. Paprastai renkasi tokią, kuri labiausiai paplitusi gyvenamoje aplinkoje, nes jeigu pasirinksi priešišką tavo aplinkai tiesos grupę, bus labai apsunkintos gyvenimo ir karjeros galimybės. Žmogus paprastai būna silpnas, pasiduodantis aplinkos įtakai ir renkasi lengviausią kelią. Tačiau jeigu žmogus turi galingą protą, įmanomas ir toks variantas, kai sukuriama savo tiesos grupė ir sugebama pasiekti dominuojančias pozicijas savo atkaklaus darbo pastangomis. Tai priklauso nuo laikmečio ir madų, taip pat nuo visuomenės išsilavinimo lygio, nes niekas negarantuoja, kad ta tiesos grupė propaguoja tiesos sąmonę. Todėl didelis pavojus visuomenės pažangą statyti ant melo pamatų. Taip pat faktas ir tas, kad žmonių galvas keisti labai sunku, ir šis procesas efektyviausias jeigu pradedamas nuo auklėjimo švietimo sistemoje pačiame jauniausiame amžiuje.

Ar tai tikra kalbos misija nežinau, tačiau kalbos telkiniai naudojami būtent taip. Taip pat pasaulyje dėl to atsiranda labai daug blogio, kai žmogus nesugeba peržengti savo tiesos grupės iliuzinių vaizdinių ir kitoks požiūris sukelia buką agresiją. Kalba yra mechanizmas, kuris perdirba tikrovę, kuri virsta informaciniais pasauliais, saugomais visokiose laikmenose. Turime informacinių tikrovių salas ir tų telkinių generuojamus srautus į sąmones ir tarp sąmonių. Todėl vienas žmogus yra tik mažytis taškas kalbinių pasaulių ir informacijų vandenyne, kuris viso šio pasaulio įvaldyti neturi galimybių ir dažnai nunešamas ta kryptimi, kuria neša informacijos srautai. Telkiniai turi specialius transliavimo kanalus, kurie skleidžia tiesos grupių informaciją ir daro poveikį masinei sąmonei. Išsemti visos kalbos vienam žmogui neįmanoma, nes įsisavinamos informacijos kiekis ribotas.

Yra dar vienas aspektas į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį. Tiesos grupės būna net tik viešos ir ne visada jos nori transliuoti visai planetai savo informaciją. Tokios grupės yra uždaros arba kitas kraštutinumas – uždraustos. Uždara tiesos grupė turi iš tikro efektyvius tikrovės valdymo metodus ir nenori jais su niekuo dalintis, todėl ši informacija būna slaptinama. Ta slaptos-viešos informacijos rinka, kuri dirbtinai suformuota ezoterikos tiesos grupėje dažnai būna blefas ir melas. Taip paprasčiausiai savo informacijai bandoma suteikti daugiau vertės negu ji turi iš tikro ir aišku siekiama išvilioti iš žmogaus pinigus, nes už informaciją reikia mokėti. Kita pusė – tam tikra informacija yra uždrausta ir ne vien todėl, kad ji įslaptinta ir valdžia nenori, kad ją išaiškintų, bet ir todėl, kad informacija laikoma pavojinga. Nepaisant to, egzistuoja slaptos uždraustos tiesos grupės, kurios savo draudžiamą informaciją bando platinti konspiraciniais kanalais.

Todėl hierarchiją ir tiesos grupių pasiskirstymą suklasifikuoti galima taip: slaptos tiesos grupės, draudžiamos tiesos grupės, ribojamos tiesos grupės, viešos tiesos grupės ir įvairūs planetiniai kalbiniai arealai. Tam tikras ribojimas vykdomas visose tiesos grupėse, nes daroma pretendentų atranka ir inicijuojami tik gabūs ir perspektyvūs, kiti lieka tik išnaudojamų avinų vaidmenyje. Kiekviena grupė bando sukurti kažkokį savo viešą veidą ir aišku būna uždaras ratas, kuris žino daug daugiau už eilinius grupės narius. Pavyzdžiui, sąmonės valdymo technologijų informacija priklauso slaptų žinių kategorijai, ją žino tik inicijuoti į sistemą, tačiau šią paslaptį norėtų sužinoti daug kas, nes šios paslaptys yra didelio blogio ir didelės neteisybės šaltinis. Kita kategorija yra įvairūs planetinės valdžios nusikaltimai, kurie visada slepiami, o jeigu nuslėpti neįmanoma, dėmesys nuo valdžios nukreipiamas juos prisiuvant patogiems atpirkimo ožiams.

Nėra nė vieno žmogaus, kuris nepriklausytų kokiai nors tiesos grupei. Tai paaiškinti paprasta – kiekviena grupė turi savo „tiesą“ ir jeigu nori būti į ją priimtas turi šią „tiesą“ pagarbinti. Kadangi ne grupėje išgyventi nėra galimybių, visi uždaryti kokiame nors sąmonės kalbiniame kalėjime. Tie, kas skatina kalėjimus griauti, taip pat yra tiesos grupė ir iš šio rato išsiveržti neįmanoma. Todėl vertinti reikėtų kitaip – pagal tai, kiek yra toje grupėje tikros tiesos sąmonės. Daug kur, kur ji agresyviai propaguojama, deja jos ten nėra nė kvapo. Savimi pasinaudoti leidžia tik mulkiai.

Apie „labai jau gerus“

Šiuo metu propagandą analizuoja visi, kas netingi – net patys propagandistai. Taip pat ir aš apie tai nekartą esu rašęs. Tačiau ši tema yra tokia plati, kad neišsisems niekada – vis bus galima parašyti ką nors naujo, iškelti kokį nors netikėtą, bet labai svarbų aspektą, priemonę, gudrybę. Viena tokių retokai aiškinamų priemonių yra grupavimas, pritaikytas pasakotojo blokui, apie kurį esu rašęs „Lingvistinėse“ temose. Praktiškai, nuo jo prasideda visi tekstai, kurie rašomi kaip autorių pasakojami pasakojimai. Tokia sakytinių ir rašytinių tekstų visuma vadinama diskursu.

Trumpai kas yra pasakojimo blokas. Kiekvieno teksto struktūrą sudaro elementai a) kas pasakoja, b) kam pasakoja, c) ką pasakoja. Tai yra autorius, adresatas, tema. Tema visada yra teksto viduje ir ji yra pagrindinis minties perteikimo kanalas. O autorius ir adresatas, gali būti sudvejintas. Kai autorius save paverčia tekste veikiančiu pasakotoju ar veikėju ir kai adresatas įtraukiamas į tekstą ir konstruojamas jo tikras arba iškraipytas paveikslas. Veikėjai ir su jais susiję faktai yra tema, o pasakotojas ir adresatas yra vidinis, iš teksto į išorę neiškeltas pasakojimo blokas. Tai galima įvardinti tokia seka: aš – apie save, aš – apie tave, aš – apie jį/ją. Tai yra temos sluoksnis, aprašantis visas įmanomas pasakojimo kryptis. Pasakotojo blokas nuo šio sluoksnio atskirtas ir tekste gali veikti kaip pasakojantys arba besiklausantys veikėjai.

Kryptys išreiškiamos asmeniniais įvardžiais, kurie turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, leidžiančias perteikti individualią ir kolektyvinę perspektyvą. Pasakotojų gali būti daug, bendrai kalbančių per savo išrinktą atstovą. Adresatai taip pat suvokiami kaip grupė, kuriai skirtas pasakojamas tekstas. Tema gali apimti vieną asmenį arba visą jų grupę, kuri veikia bendrai, kartu su kitais, vienas prieš kitą arba kartu prieš kokį nors bendrą priešą, kuris gali būti ir autorius, ir adresatas. Nuo šių niuansų priklauso, kokiu tonu tekstas parašytas ir šie asmenys ar grupės yra liaupsinami ar menkinami. Užbėgant į priekį, galima pateikti tokį propagandos triuką, kai koks nors asmuo per propagandos priemones apipilamas mėšlo kibiru ir laikomas paruoštas kaip būdas susidoroti su kitais, neįtinkančiais asmenimis – konkurentais, priešais ir pan. Tereikia juos kaip nors susieti su šiuo paruoštu žmogumi ir visas negatyvas pasidalina į tiek dalių, kiek žmonių su „blogiu“ yra sujungta. Pasidalina, bet ne tik nesumažėja, o dar ir padidėja.

Kaip ši situacija interpretuojama priklauso nuo santykio su tekstu. Vienaip pasakotojo blokas naudojamas teksto autorių, siekiančių savo tikslų, kuris dažniausiai būna paveikti skaitytojus, kitaip naudojamas skaitytojo, kuris skaito tik tam, kad gautų informacijos apie temą arba kartais apie patį autorių, atskleidžiantį savo mintis, pažiūras, vidinį pasaulį ir šiaip įvairią informaciją. Man svarbi kryptis yra skaitytojas, kuriam noriu padėti perprasti tekstus ir atpažinti tam tikras manipuliavimo ar smegenų plovimo priemones. Aišku, tiems, kam tai aktualu, kurie yra mažiau patyrę. Skaitytoją turėtų dominti tik informacija, kurios šaltinis yra tekstas ir jo autorius. Tačiau tekstai, ypač žurnalistikoje, retai būna tik informaciniai, nes juose daug propagandos, liaupsinant sau naudingus klausimus ir menkinant tai, kas neatitinka organizacijos, kuriai jie dirba, interesų.

Trumpai autoriai liaupsinti mėgsta save arba tą grupuotę, kuriai tarnauja. Šį liaupsinimą galima sugraduoti paprastai: „aš labai jau geras“ arba kukliau „aš šiaip normalus, stiprus vidutiniokas“. Reikia priminti, kad informacija yra verslas ir šiaip už dyką vardo „nedaro“ niekam. Gali būti net „normalus vidutiniokas“ ir net tuo didžiuotis, bet jeigu nepriklausai grupuotei arba jeigu nesumokėjai imidžmeikeriams, gero žodžio nelauk, nebent priklausai pliusu paženklintai masei arba išpažįsti pliusu paženklintą idėją. O apie tai, kad ką nors domintų „tiesa ir tik tiesa“ – šiais laikais galima užmiršti.

Taigi propagandos, kuri naudoja vien pasakojimo bloką, principas yra pliusų ir minusų sudėliojimas pagal savo tikslus ir pašalinių žmonių grupavimas „kas su kuo“. Mes „labai jau geri“ ir jie su mumis, tada geri ir jie, „stiprūs vidutiniokai“. Šį skirstymą galima perkelti į visus tris bloko trikampio kampus aš/mes – tu/jūs – jis/ji/jie/jos. Aš/mes absoliučiai geri, absoliučiai blogi (beje tuo ir didžiuojamės), arba dalis geri, o kita dalis – blogi. Tą patį galima padaryti su visais trikampio kampais. Tada gali būti siekiama mobilizuoti visą auditoriją, bandant atgrasyti nuo susisaistymo su tais, kurie pagal šitą sistemą turi daug minusų. Arba jeigu kalbama apie juos, tai norima sukelti ir suorganizuoti simpatiją arba antipatiją.

Diskursas gali būti individualus arba kolektyvinis. Kolektyvinis makaronas yra organizuota propagandos sistema, kuri naudoja daug įvairių propagandinio makarono kanalų. Kai individualaus teksto autorius atsiduria tokioje sistemoje, kur suorganizuoti ne tik „rašytojai“ bet ir „skaitytojai“, kaip vertinamas jo darbas priklauso nuo to, kokiame informaciniame lauke atsidūrė jo tekstas. Kai idėjos įtvirtintos, ar bent pati sistema nuolatiniu jų kartojimu tai nori pavaizduoti, tada prieštaravimas joms asocijuoja autorių su minusine mase ir pastato greta su priešu, neva tu dirbi prieš mus, vadinasi dirbi „jiems“. Šiuo tikslu platus diskursas ir pradedamas valdyti, atitinkamai, sau naudingu būdu sugrupuojant ir įvertinant pasakotojo bloko elementus.

Šių elementų pagrindinė konfigūracija yra AŠ ir KITI, nepriklausomai nuo to, ar kryptis yra autoriaus, ar skaitytojo. Galimi tokie vertinimo variantai: a) visi geri – tada visi pasirinkimai priimtini, nes tarp krypčių nėra jokių skirtumų, b) visi blogi – tada irgi nėra skirtumo, nes visi tokie patys ir nėra jokio atskaitos taško iš kurio būtų galima reikšti pretenzijas. Toliau c) aš geras – visi blogi. Šiuo atveju kovojama dėl savo orumo ir žmogus palūžta ir susilieja su mase arba – ne. d) aš blogas – kiti geri; kaip veikiama čia priklauso nuo galios ir logikos vidinio tvirtumo. Blogas gali būti kaip hiena arba kaip liūtas. Be abejo, visus vienaskaitos asmeninius įvardžius galima pakeisti daugiskaita ir tada ši sistema taikoma grupėms, o ne individualiems asmenims.

Grupavimas naudojamas tada, kai yra struktūrų, kuriose ženklai priešingi. Tada galima išsirinktą objektą asocijuoti su pliusu arba minusu. Kad būtų galima išaukštinti arba suorganizuoti neapykantą. Kai ženklai vienodi, pliusas arba minusas, tada pasirinkimo motyvai būna kitokie, ne moraliniai. Tada žiūrima pagal galimybes išlikti, o galbūt net suklestėti nesvarbu ar sistema „gera“ ar „bloga“.

Taigi tokios propagandos esmė yra pliusų ir minusų naudingos konfigūracijos suformavimas, vadinamas vertinimu, tada visų savo priešų ir konkurentų sugrupavimas su minusais, juos įtraukiant į „blogio“ masę. Po to belieka pakurstyti minios instinktus ir su taikiniu galima „teisėtai“ susidoroti. „Jeigu jis šitaip, mes nepakęsim…“ Su tokiu lozungu labai patogu susidoroti su visais konkurentais, apšaukiant parsidavėliais ir prichvatizuojant visą valdžią (labai ilgam). Bet viskas prasideda nuo propagandos sistemos, kurios priemonė – rašytojų suorganizavimas, o šių tikslas – suorganizuoti ir skaitytojus, kad jie nebūtų padrika minia. Tam rašytojai kurpia tekstus, kur pasaulis sugrupuotas pagal centrinės valdžios siekius. Pagrindinė propagandos priemonė yra žmogaus ar grupės pavaizdavimas „labai jau blogais“, šitaip prieš juos nukreipiant negatyvius sentimentus. Tada bet koks prieštaravimas siejamas su „išdavyste“, kurią niekina visi šitaip suorganizuoti skaitytojai ir dominuojančio diskurso vartotojai.

Belieka aprašyti, kaip žmogui prie kaktos prikalamas minusas, kuris yra ženklas, kad propagandos mašina gali pradėti savo darbą. Tam naudojami išgalvoti faktai, išgalvotos savybės, asocijavimas su „labai jau blogais žmonėmis“, sukurptos piktadarystės ir pan. Užtenka prisiminti, Kadafį NATO karo metu, kai buvo „įvedinėjama demokratija“, kaip šį žmogų vaizdavo žiniasklaida. Didžioji jos dalis buvo šlykštus melas. Bet toks „rašytojų darbas“… O kad jo sūnus su nukapotais pirštais nelaisvėje jau keli metai ir tai, kad jis išsigimėliškai kankinamas, neįdomu jokiai „žmogaus teisių organizacijai“… Tokia yra tikrovė.

Susidūrus su faktų fabrikavimu, reikia suvokti paprastą dalyką: faktai ir jų aprašymo priemonės ne tas pat. Apskritai faktai egzistuoja anapus kalbos, todėl vien jos neužtenka. Kalba yra faktų išraiškos priemonė, bet pats faktas turi būti pasaulyje ir jis turi būti ne tik papasakotas, bet ir įrodytas. Papasakojimas – ne įrodymas. Žmogus problemų turi tada, kai šis skirtumas supainiojamas ir žmogus bet kokius kliedesius pradeda laikyti tikrove, neva užtenka to, kad „gerai papasakota“. Tačiau melagių papasakotuose pasakose jokių faktų nėra, nes pavadinimai ir gramatinės morfemos nėra tikrovė – tai tik jos aprašymo priemonė. Pagal ją smegenys geba rekonstruoti vaizdinius, tačiau šis gebėjimas dažnai tik įtraukia į melo kloaką, išimdama žmogaus sąmonę iš sąlyčio su tikru pasauliu.

Minusai, pliusai, grupavimas – visa tai tik galvoje esantys iliuzijų pasauliai… Vien susiejimas savo galvoje su „blogiu“, žmogaus blogu nepadaro. Įsivaizdavimas – ne tikrovė.