Tag Archive: iliuzija

Nietzsches įžvalgos

Žmonės, bent kiek susipažinę su F. Nietzsches filosofija, nesunkiai supras, kodėl šis filosofas tiek svarbus aiškinant 20 ir 21 amžiaus globalinius procesus. Nors jo „teorijos“ tiems laikams kai jis rašė atrodo originalios ir naujos, iš tikro jis atskleidė seną kaip pats žmogus psichologinį/socialinį principą, kuris yra visų valdžios santykių pagrindinis mechanizmas. Bendrai žiūrint, jo filosofija nėra tokia jau originali, nes daug idėjų buvo išsakyta jau senovės graikų interpretacijose. Bet Nietzsches tekstai, kurie apibūdintini kaip radikalus subjektyvizmas, nes tvirtina, kad nėra jokios absoliučios tikrovės ar tiesos, yra tik galios santykių nulemtos iliuzijos, šiuos principus išreiškė išsamiausia ir įtaigiausia forma. Sąmonė jam buvo ne tiesos, bet iliuzijos vieta, todėl savaime jos statusas gerokai sumenksta lyginant su tuo, kaip sąmonė buvo aiškinta absoliutistų filosofijose. Tačiau šį sąmonės trapumą, netikroviškumą, Nietzsches manymu, gali išgelbėti fizinės galios sistema. Iliuzija virsta „tiesa“ tada, kai ją perteikia galios pranašumą turinti organizacija, kuri save, nors ir iliuziškai, bet linkusi tapatinti su „tikrove“.

Antras Nietzsches filosofijos aspektas yra naujoviškas silpnumo ir stiprumo traktavimas. Pagal šį skirstymą, jis konstruoja skirtingus silpnųjų ir stipriųjų mentalitetus, kurie reiškiasi tiek pavieniuose individuose, grupėse ir net didžiulėse socialinėse organizacijose, tokiose, kaip karalystės, imperijos, respublikos ir t. t. Daug nesiplečiant, jų esmė tokia: galingesnis mano, kad silpnesnis turi paklusti, nes tokios yra galios santykių nulemtos realijos ir priešintis beprasmiška, vienintelis kelias – susitarti; silpnesnis įsivaizduoja, kad galingesnis turi nepulti, gerbti teises ir autonomiją, net jeigu apginti ir įtvirtinti tų teisių nėra jokių galimybių. Pastaruoju atveju, einama iki to, kad silpnesnis pradeda perrašinėti tikrovę taip, kad galingesnis būtų šios tikrovės požiūriu neteisus ir net psichologiškai turėtų dėl savo pranašumo kentėti ir trokšti savo sunaikinimo. Tai yra, silpnesnis rezga gudrų planą, kaip galingesnio pranašumą atsukti prieš jį patį, kad negalėdami dėl savo silpnumo ir menkumo kito nugalėti, priverstų jį tai padaryti patį. Šis Nietzsches atskleistas silpnųjų planas retai pavyksta, bet tokių atvejų istorijoje yra buvę; ir, be to, bus tol, kol ši planeta bus pilna paliegėlių – svarbiausia valstybiniu lygmeniu.

Taigi, jeigu nėra tiesos, nėra tikrovės – kas tada yra? Pasak Nietzsches, yra tik subjektyvistiniai konstruktai, kurie išreiškiami tikrovės lingvistine, ženkline, vaizdine forma, nors yra tik įsivaizduojama ir trokštama realybė. Imant kalbinį lygmenį, iliuzinis turinys išreiškiamas būtiškomis kalbos priemonėmis, aiškinant kas buvo, kas yra ir kas turi būti. Nenorėdami susilpninti savo padėties, niekada nesako „atrodo“, „galbūt“, bet visada „yra“. Tačiau, kad galėtum įvertinti tokios būties būtiškumą, reikia suvokti visą filosofinę ir mokslinę ontologinę/gnoseologinę/etinę suvokimo teorijų gelmę ir būti teoriškai iki galo sąžiningu: galų gale niekas nežino kaip iš tikro viskas yra, ir iš tikro daug kas, kas yra įsivaizduojama kaip absoliuti būtis – tokia tik atrodo. Žinoma sąžiningumas, ypač silpnam žmogui, nėra didelis privalumas, nes ir taip silpną jis dar labiau susilpnina, todėl visos silpnos valstybės ir imasi įvairių „pranašumo“ konstruktų kūrimo, kuriuos neva suranda absoliučioje realybėje. Bet, kaip atskleidė Nietzsche, tai yra esamos arba įsivaizduojamos galios projekcijos, bet niekada ne tikrovė ir niekada ne tiesa, nors taip pat suvokiama, kad šis subjektyvumas privalo būti pateikiamas kaip tiesa.

(daugiau…)

Šviesa ir iliuzijų labirintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pageidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šios temos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualią realybę“, kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine nėra nauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica“ ir naujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricos idėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, buvo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų bei mitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytų religijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos „dvasinės praktikos“ kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulio idėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje. Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausių antikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė“, Platonas) taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis, greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olos sienos, o tikras pasaulis – anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgos principu. Žodis „ola“ ir buvo žodžio „matrica“ pirmtakas.

Išvaduoti iš olos, mūsų dienų terminais reiškia – išsivaduoti iš matricos iliuzijų. Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjo rytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais laikais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta ir visi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai, ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaikinė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica“, mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomis ir t.t. Ir svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savo prote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrųjų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinė būsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolektyvinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija. Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesi į organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tik žengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis“ pasaulis buvo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa – atrodo „tikras“ pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukštesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Tai vienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybių vaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš padarant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią net esi pasiruošęs „bausti“…

(daugiau…)

Apie olos valdovus

Perskaičius šį pavadinimą iš karto turėtų kilti asociacija su Platono „Olos alegorija“. Tačiau, nors tai ir akivaizdu, aš šią idėją noriu panaudoti savo tikslais, t. y., ne taip, kaip ją naudojo Platonas. Jam ola buvo neišsilavinusių ir tamsių žmonių kalėjimas, kurie nėra matę tikro pasaulio, todėl savo iliuziją laiko tikra. Bet aš noriu olą pavaizduoti ne tik kaip kalėjimą, į kurį neaišku kaip žmonės patenka, bet kaip spąstus, į kuriuos įvilioja neatsparius vilionėms arba apgaulei žmones.

Jų yra du tipai: pirmi yra laisvi tikrovės gyventojai, kurie mato tikrą pasaulį ir džiaugiasi visomis jo siūlomomis galimybėmis, kurių yra be galo daug; kiti – yra kaliniai, kurie gali būti net ne pirmos kartos, t. y., kalėjime gimę ir matę tik jo sienas ir vidinę sąrangą. Pastarieji įstrigę spąstuose ir nežino kaip iš jų ištrūkti.

Nors tai gali nuskambėti griežtai, bet tokie spąstai yra beveik visi žmonės ir jų grupės, nes ola yra tas pasaulis, kurį susikuria kiekviena savarankiška perspektyva, kuri siekia išlikti ir save išaukštinti. Susikūrę tokius ideologinius spąstus, jie siekia įvilioti į juos kuo daugiau žmonių, kad šios konkrečios olos galia būtų kuo didesnė. Vadinasi ne visai teisinga sakyti, kad yra olų pasaulis ir laisvas pasaulis, nes visi pasauliai vaidina tą patį vaidmenį. Net tas didysis laisvas pasaulis yra tik labai didelė ola, tik jos tikslas gal kiek kitoks. Vien dėl to, kad ji neriboja, nemenkina joje esančio žmogaus statuso, bet siekia suteikti jiems lygiavertį rangą.

Kita vertus, yra ir laisvam žmogui pragaištingos olos, kuriose jis paverčiamas vergu, kaliniu, nusikaltėliu arba „blogio“ įsikūnijimu. Norint pamatyti kaip tai atsitinka, reikia suvokti kokia yra šios „olos taktikos“ proto krušimo sistema. Pirmiausiai tai paaiškinsiu naudodamas šią Platono metaforą, paskui pamėginsiu į klausimą pažvelgti psichologiškai ir technologiškai. Ši ola ne šiaip koks urvas, bet prie įėjimo į ją yra užrašas „Tikrovės ir tiesos rūmai“. Ji prasideda ilgu tuneliu, į kurį įviliojamas žmogus, kuris nuėjęs į gilumą pamato fakelais apšviestą menę, kuri turi du į šonus vedančius urvus, simbolizuojančius pasirinkimo galimybes. Viena galimybė yra „Blogio irštva“, o kita galimybė „Aukso karalija“, į kurią patenka tie, kurie sutinka pagarbinti karalių, tapti jo paklusniu tarnu. Taigi spąstai veikia taip: žmogus įžengia į ilgą tunelį, tikėdamasis pasiekti Tikrovę ir Tiesą, bet kai patenka į „Šviesos menę“ durys už nugaros užsidaro, ir grįžimą atgal padaro neįmanomą. Tada šis pasaulis, ši ola, šis kalėjimas primeta tą pasaulio sandarą, kuri atitinka įsivaizdavimus šios olos viduje. Turi pagarbinti „olos valdovą“, tai yra žmogų, kurio spąstuose tu esi, arba keliauji į blogio irštvą ir šioje oloje tampi „nusikaltėliu“, kuriam kiti šios olos gyventojai gali klijuoti minusines sąvokas ir „daryti su tavim ką nori“, nes šiame urve tu neturi jokių teisių. Jeigu pagarbini – gauni vietą tarnauti šios iliuzijų olos šutvei.

(daugiau…)