Nietzsches įžvalgos

Žmonės, bent kiek susipažinę su F. Nietzsches filosofija, nesunkiai supras, kodėl šis filosofas tiek svarbus aiškinant 20 ir 21 amžiaus globalinius procesus. Nors jo „teorijos“ tiems laikams kai jis rašė atrodo originalios ir naujos, iš tikro jis atskleidė seną kaip pats žmogus psichologinį/socialinį principą, kuris yra visų valdžios santykių pagrindinis mechanizmas. Bendrai žiūrint, jo filosofija nėra tokia jau originali, nes daug idėjų buvo išsakyta jau senovės graikų interpretacijose. Bet Nietzsches tekstai, kurie apibūdintini kaip radikalus subjektyvizmas, nes tvirtina, kad nėra jokios absoliučios tikrovės ar tiesos, yra tik galios santykių nulemtos iliuzijos, šiuos principus išreiškė išsamiausia ir įtaigiausia forma. Sąmonė jam buvo ne tiesos, bet iliuzijos vieta, todėl savaime jos statusas gerokai sumenksta lyginant su tuo, kaip sąmonė buvo aiškinta absoliutistų filosofijose. Tačiau šį sąmonės trapumą, netikroviškumą, Nietzsches manymu, gali išgelbėti fizinės galios sistema. Iliuzija virsta „tiesa“ tada, kai ją perteikia galios pranašumą turinti organizacija, kuri save, nors ir iliuziškai, bet linkusi tapatinti su „tikrove“.

Antras Nietzsches filosofijos aspektas yra naujoviškas silpnumo ir stiprumo traktavimas. Pagal šį skirstymą, jis konstruoja skirtingus silpnųjų ir stipriųjų mentalitetus, kurie reiškiasi tiek pavieniuose individuose, grupėse ir net didžiulėse socialinėse organizacijose, tokiose, kaip karalystės, imperijos, respublikos ir t. t. Daug nesiplečiant, jų esmė tokia: galingesnis mano, kad silpnesnis turi paklusti, nes tokios yra galios santykių nulemtos realijos ir priešintis beprasmiška, vienintelis kelias – susitarti; silpnesnis įsivaizduoja, kad galingesnis turi nepulti, gerbti teises ir autonomiją, net jeigu apginti ir įtvirtinti tų teisių nėra jokių galimybių. Pastaruoju atveju, einama iki to, kad silpnesnis pradeda perrašinėti tikrovę taip, kad galingesnis būtų šios tikrovės požiūriu neteisus ir net psichologiškai turėtų dėl savo pranašumo kentėti ir trokšti savo sunaikinimo. Tai yra, silpnesnis rezga gudrų planą, kaip galingesnio pranašumą atsukti prieš jį patį, kad negalėdami dėl savo silpnumo ir menkumo kito nugalėti, priverstų jį tai padaryti patį. Šis Nietzsches atskleistas silpnųjų planas retai pavyksta, bet tokių atvejų istorijoje yra buvę; ir, be to, bus tol, kol ši planeta bus pilna paliegėlių – svarbiausia valstybiniu lygmeniu.

Taigi, jeigu nėra tiesos, nėra tikrovės – kas tada yra? Pasak Nietzsches, yra tik subjektyvistiniai konstruktai, kurie išreiškiami tikrovės lingvistine, ženkline, vaizdine forma, nors yra tik įsivaizduojama ir trokštama realybė. Imant kalbinį lygmenį, iliuzinis turinys išreiškiamas būtiškomis kalbos priemonėmis, aiškinant kas buvo, kas yra ir kas turi būti. Nenorėdami susilpninti savo padėties, niekada nesako „atrodo“, „galbūt“, bet visada „yra“. Tačiau, kad galėtum įvertinti tokios būties būtiškumą, reikia suvokti visą filosofinę ir mokslinę ontologinę/gnoseologinę/etinę suvokimo teorijų gelmę ir būti teoriškai iki galo sąžiningu: galų gale niekas nežino kaip iš tikro viskas yra, ir iš tikro daug kas, kas yra įsivaizduojama kaip absoliuti būtis – tokia tik atrodo. Žinoma sąžiningumas, ypač silpnam žmogui, nėra didelis privalumas, nes ir taip silpną jis dar labiau susilpnina, todėl visos silpnos valstybės ir imasi įvairių „pranašumo“ konstruktų kūrimo, kuriuos neva suranda absoliučioje realybėje. Bet, kaip atskleidė Nietzsche, tai yra esamos arba įsivaizduojamos galios projekcijos, bet niekada ne tikrovė ir niekada ne tiesa, nors taip pat suvokiama, kad šis subjektyvumas privalo būti pateikiamas kaip tiesa.

Tokie kūrėjai visada imasi gudrybės, kuri yra reikalavimas būti lėkšto fenomenologinio paviršiaus žmogumi, tai netgi vaizduojant kaip moralinį imperatyvą. Kodėl taip elgiamasi suvokti nesunku, juk visi paviršiai, netgi iliuzijos, gali atrodyti kaip tikrovė, bet fenomenologijos statusas išaiškėja, kai atveriamas šio paviršiaus maskuojamas falsifikavimo mechanizmas. Atskleisi mechanizmą – sugrius iliuzijų pasaulis, todėl tokie žmonės linkę nuo gelmės klausimo bėgti į intelektualinių iliuzijų ir falsifikacijų pasaulį. Maža to, tokie „filosofai“ imasi gąsdinimų, kad jeigu pažvelgsi toliau, ir pabandysi atskleisti kas po paviršiumi slepiasi – tapsi „blogio monstru“ ir pagal į savinaiką orientuotos psichologijos matricą turėsi pats save morališkai ir fiziškai sunaikinti. Tai ir yra pagrindinė taktika – į savo priešo sąmonę įterpti savinaikos virusą, matricą, programą arba bombą. Kiek tai pavyksta – kitas klausimas, tačiau neklystant galima pasakyti, jog tai yra tipiška taktika. Jeigu paliegėliai sugeba sustiprinti savo poziciją (tai irgi įmanoma), dažnai iš inercijos šią taktiką naudoja ir toliau, bet jau kaip galios projekciją ne į stipresnį, bet į silpnesnį ir tai yra sadistinio kankinimo pagrindinė technologija.

Vadinasi turime dvi taktikas. Viena yra įbūtinimas, o kita dekonstrukcionizmas. Visi save įbūtina kaip aukščiausią galią arba teisę, o mechanizimų ieško ir juos dekonstruoja tik priešų „absoliučios tikrovės“ vizijose, iš kurių jie semiasi psichologinių galių. Įbūtintojai yra tuo pačiu ir paviršininkai, o dekonstrukcionistai visada yra gelmininkai, kurių tikslas parodyti, kad „gėris“ nebūtinai toks jau geras. Dažniau tai būna paprasčiausias susireikšminimas, kuris save steigia kaip absoliutų tikroviškumo, tiesos kriterijų. Šios taktikos ypač ryškios šiuolaikinėse propagandos priemonėse, kai visos globalinės tikrovės atsiduria įvairiuose ekranuose, kurie savo prigimtimi yra konstrukciniai, ir technologiškai imituoja tokią pačią natūralių vaizdinių pasaulio pamatinį mechanizmiškumą, konstrukcionizmą. Taip, pavyzdžiui, naudojamos stovinčios ir judančios skaitmeninės grafikos, kurios „iliuziniai“ atvaizdai savo fenomenologiniu paviršiumi niekuo nesiskiria nuo tikrovės. Tačiau melą galima nustatyti patyrinėjus įvairias „gelmes“ – todėl dekonstrukcionizmo triumfas neabejotinas.

Toks pramatymas įmanomas net netechnologinėje sąmonėje, ypač kalbiniuose atvaizduose, kai sąmonė pasineria į lingvistinių mechanizmų pasaulį (gramatika, sintaksė), kuris įvaldytas tiek, kad gali sukurti kokią tik nori tikrovę ir atitikimas nėra privalomas. Taip kalbinė realybė pasiskirsto į gražius (grožinius, tiesos) paviršius, bet nemažesnė reikšmė skiriama ir psichologiniam/kognityviniam kalbos mechanizmų valdymui, kuris nėra jokia paslaptis ir yra bet kokios propagandos ir informacinio karo pagrindinė priemonė ir ginklas. Bet yra tam tikros kognityvinės funkcijos, kurios savo tikra sandara yra kalba (mechanizmas ir turinys), bet mechanizmas nuo suvokimo paslėptas kaip jusliniuose atvaizduose ir matome tik galutinį turinį. Tai yra, tokioje „kalboje“ bet kaip mechanizmu manipuliuoti draudžiama ir reikia pasikliauti pirmaisiais „kūrėjais“, kurie šią sistemą kūrė. Taigi kalba yra ir sensoriumas, tik manipuliavimas fiksato mechanizmu yra nesąmoningas ir anoniminis. Aišku, pažinus šią gelmę, sensoriumo kalbą įvaldyti įmanoma, bet tai jau tų žmonių, kurie įvaldę psichotronines technologijas, privilegija. Daugumai žmonių duota valdyti tik kalbą ir kūną, visa kita – tik nevaldomas fenomenologinis paviršius, kuriuo belieka pasikliauti.

Tai ką parašiau yra susiję su žmogaus psichikos sandara, bet tas pats principas galioja ir socialinėms struktūroms, kurios irgi naudoja socialinius informacijos tvarkymo (taip pat klastojimo) mechanizmus. Tai įvairūs informaciniai karai tarp skirtingų populiacijos sluoksnių arba tarp skirtingų populiacijos grupuočių, kurios gali būti vadinamos valstybėmis, tautomis ir t.t. Privilegijuota kasta visada valdo abu komponentus – mechanizmą ir fenomenologija, o nuo žemesnių sluoksnių, kad ši valdymo sistema atrodytų absoliučia tikrove – jis paslėptas. Visi demaskuotojai persekiojami ir gąsdinami skelbiant, kad jie siekia destruktyvių tikslų, nors tas tikslas – tik parodyti gražaus iliuzinio propagandos skleidžiamo paveiksliuko melagingumą ir iliuziškumą. ~Kaip tai turėtume vertinti? Ar žmogus turi teisę žinoti kaip viskas yra iš tikro ar turi būti ideologiniu mulkiu. Ir kaip juo padaryti žmogų, kuris iš tikro pats supranta visas paslaptis ir tokios fufelinės propagandinė tikrovės neperka? Aš už teisę žinoti. Jeigu yra balta – turi būti sakoma balta, o jeigu yra juoda – turi būti sakoma juoda. Ir ne tik apie kitus, bet pirmiausiai apie save. Blogiausia, kad juodas pasaulis save vaizduoja baltu, o visi kiti tampa „velniais“, nors patys tokie ir yra…

Tuo galima ir baigti šį trumpą samprotavimą, kuris pagrįstas Nietzsches teorija, kurios pagrindinė formulė yra tokia: tikrovė = galia + iliuzija. Kitokios tikrovės dažniausiai nebūna, nes visi socialiniai santykiai pagrįsti galios ir įtakos žaidimais, kuriuose sąžiningumas privalumu nelaikomas, nes reikia laimėti bet kokia kaina (asmeniškai ji būna labai didelė – visas gyvenimas), todėl žaidžiama rimtai. Iliuzija yra kalba, teorijos, atvaizdai, ekranai ir t. t. Toliau sensoriumas gali būti laikomas nepajudinamu pamatu, bet tik todėl, kad nuo sąmonės paslėptas sensorinės kalbos mechanizmas ir žmogus pats jo valdyti negali. Betgi šiais laikais mokslininkų atrastos ir tokios galimybės, tad šie atvaizdai taipogi gali būti tik mechanizminės klastotės arba kitaip – Matrica. Galia yra organizacija, psichologija ir technologijos (suvokimo manipuliavimo ir fizinės jėgos). Taigi ir turime Nietzsches išvadą – jokios tikrovės nėra vyksta tik galios žaidimai su propagandiniais fenomenologiniais konstruktais: „Stiprus vis tiek yra silpnas, o silpnas „iš tikrųjų“ yra neįveikiamas galios bastionas.“ Jau sakiau, kad tai gali suveikti, o gali ir ne – nuo to priklauso įvairių grupuočių galios žaidimų išdavos.

Bet kokiu atveju, galutinai atsakyti į nei vieną su tikrove susijusį klausimą neįmanoma, nors galima numatyti pamatinę problemą ar šiose formose, hologramose yra kokia nors absoliuti dalis, tik esanti, ar viskas yra kuriama galios santykių. Jeigu viskas kuriama, šios tikrovės viduje nėra jokio absoliutumo, tik kosminė iliuzinė holograma, kuri gali atrodyti tiek kaip drama, tiek kaip cirkas.

Šviesa ir iliuzijų labirintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pageidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šios temos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualią realybę“, kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine nėra nauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica“ ir naujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricos idėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, buvo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų bei mitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytų religijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos „dvasinės praktikos“ kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulio idėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje. Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausių antikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė“, Platonas) taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis, greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olos sienos, o tikras pasaulis – anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgos principu. Žodis „ola“ ir buvo žodžio „matrica“ pirmtakas.

Išvaduoti iš olos, mūsų dienų terminais reiškia – išsivaduoti iš matricos iliuzijų. Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjo rytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais laikais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta ir visi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai, ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaikinė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica“, mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomis ir t.t. Ir svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savo prote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrųjų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinė būsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolektyvinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija. Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesi į organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tik žengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis“ pasaulis buvo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa – atrodo „tikras“ pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukštesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Tai vienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybių vaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš padarant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią net esi pasiruošęs „bausti“…

Visa tai daugiau susiję su matrica galvoje, bet pasiekęs tam tikrą lygį pradedi galvoti, kad matrica yra ir tas pasaulis, kuris matomas aplink tave. Visa tai netikra, tik į sąmonę įstatytas ekranas. Tad jeigu vidus – ekranas, išorė – ekranas, tai kas tada tikra, kur surasti bent mažiausią tikrovės spindulėlį ir kur yra tie kriterijai, kurie galėtų šią tikrovę pagrįsti neginčijamais įrodymais? O gal tokios tikrovės iš viso nėra, yra tik mažesni ekranai didesniuose ekranuose ir nėra jokio absoliutaus pagrindo?

Tokių teorijų, kad nieko nėra tikra, viskas tik iliuzija, be senų religijų ir filosofijų, žinome ir iš naujesnių laikų. Vienas žymesnių buvo F. Nietzsche, kuris teigė, kad nėra jokios tiesos, viskas tėra iliuzijų pasauliai. Svarbu ne tai, kas tikra, o kas ne, bet kiek iliuzija turi galios, kad save per veiklųjį aspektą galėtų pateikti kaip tikrovę ir tiesą. F. Nietzsches formulė buvo tokia: tikrovė = iliuzija + galia. Kitaip sakant, kuo daugiau galios, tuo daugiau „tikrovės“, jokių kitokių kriterijų, pasak jo, nėra.

Šiek tiek anksčiau, moderniosios filosofijos priešaušryje stovi kita svarbi filosofijai figūra, R. Dekartas, kuris taipogi rėmėsi iliuzijos prielaida, ir bandė surasti neginčijamą pagrindą, ir surado jį savo mąstyme. Jo formulė buvo tokia: „Cogito, ergo sum“ (Mąstau, vadinasi, esu.). Tačiau bent jau Nietzsche’ei ir daugeliui, kitų – ši tezė nebuvo įtikinama. Jie iliuzija laikė taip pat ir mąstymą, todėl ši vidinė sąmonės dalis jiems buvo nepakankamai tvirtas pagrindas. Bet svarbu tai, kad abejonės egzistencinė laikysena taipogi buvo labai svarbi, kuri susijusi su senais religiniais netikrumo, iliuziškumo įsivaizdavimais. Tik šiems visiems samprotavimams ir apmąstymams trūko vienos dalies, t. y., iliuzijos mokslo ir technologijų.

Šiuolaikinei matricos koncepcijai būdinga tai, kad ji yra ne ontologinė ar biologinė, bet greičiau technologinė. Iliuzija gali būti ne tik natūrali, biologinė, bet ir dirbtinė. Būtent apie tai ši naujoji idėjos forma ir kalba. Mokslas savo rentgeno spinduliu kiaurai peršvietė žmogaus smegenų tikrovę ir surado joje tas priemones, kurios kuria vidinės realybės šviesą. Šios technologijos leidžia šią šviesą užvaldyti ir sukurti čia bet kokį pasaulį. Tai yra čia galima valdyti ne tik pasaulio ir kūno haliucinaciją, bet ir pačią „asmenybės“ haliucinaciją ir sukurti bet kokį atvaizdą. Būtent tai ir yra „Matrica“ ir tokiai matricai reikia naujo išsivadavimo mito ir priemonių, nes senos priemonės – neveiksmingos.

Reikia šiek tiek plačiau paaiškinti patį matricos principą. Žmogus savo prigimtimi yra ekraninis žmogus, nes tai, ką sąmonė savo viduje mato yra biologinis ekranas, kurio paskirtis informacijos atvaizdavimas. „Ekrano“ terminą įprasta naudoti kalbant apie dirbtinius TV ekranus arba kompiuterio monitorius, tačiau tas pats naudojama ir biologinio organizmo viduje. Žmogus sudarytas iš dviejų susijusių ekranų ir tų ekranų valdymo bloko: pirmas ekranas yra pasaulis, antras ekranas yra mąstymas. Abu yra susieti abipusiais ryšiais, t. y., antras ekranas, rodantis mintis dažniausiai tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su pirmu ekranu ir reaguoja į tai, kas šiame „išoriniame“ ekrane rodoma – sukelia mintis, vaizdinius, emocijas, tik šie vidinio pasaulio reiškiniai šiek tiek kitaip susiejami ir atvaizduojami, bet visada koreliuoti su pasauliu arba su savimi. Prie šių „rodomųjų“ ekranų reikia pridėti atmintį, kurioje įsirašo visas ekranų turinys, išdėstytas „erdvėje“, t. y., per visą ekranų plotą, ir laike, kuriame vienas vaizdas seka paskui kitus vaizdus.

Pragyvenus tam tikrą gyvenimo atkarpą, susikaupia daug „tikrovės“ informacijos ir žmogus, žinodamas visus ekranuose įmanomus scenarijus, gali numatyti visas būsimas peripetijas, nes siužetai – kartojasi. Su šia žmogaus schema – viskas gerai. Tokia yra jo prigimtis ir lemtis. Bet pradėjome nuo to, kad sąmonę galima įstatyti į pakeistinę realybę, kurios ekranuose rodomas netikras pasaulis, kaip jau sakiau, jeigu tikras iš viso egzistuoja. Bet kokiu atveju, kažkoks ekranas yra pagrindinis, o visi kiti ekranai, kurie paslepia pagrindinį, yra iliuzijų matricos.

Dirbtinis nuo tikro skiriasi, be kitų kriterijų, ir „dydžiu“. Tai yra, tas ekranas, kuris didesnis yra ir tikroviškesnis, bet ne vien ploto prasme, tačiau taip pat ir atmintyje. Plotas yra visa sąmonė, kurioje talpinama viskas, o į atmintį keliauja visą sąmonę grindžiantis laikas. Tai yra, ekranus reikia tikrinti – ir Dabar esančius, ir Buvusius, kurie yra kaupiamojoje gnostinių laukų dalyje. Įsivaizduokime, kad yra galimybė ekraną išplėsti į Visą Sąmonę tiek esamuosiuose, tiek praeities laukuose, tada ekrano nuo tikrovės atskirti nebūtų įmanoma. Kalbant su šiokiu tokiu humoru, visa tikrove galima būtų padaryti kokį TV3 arba LNK televizijos kanalą ir jeigu žmogaus sąmonė nuo pat nušvitimo pradžios ir per visą plotą nebūtų turėjusi jokios kitos realybės, tai pasaulis būtų sutvarkytas pagal šių televizijos kanalų „logiką“, kurią būtų galima tyrinėti, atsiminti, klasifikuoti, katalogizuoti, rinkti visus įmanomus scenarijus ir t.t.

Pagal šią vidinę logiką – tikras yra didžiausias ekranas ir tas, kurio žmogus pats nevaldo, bet yra valdomas kažkokios už ekrano esančios „jėgos“. Įprastinis šio pasaulio ekranas, fizinė arba juslinė realybė, turi tokius pagrindinius kriterijus:

1) esantis pagrindu;

2) pastovus;

3) užimantis visą plotą;

4) suvokiamas iš vidaus;

5) pagrįstas deterministiniais priežastiniais ryšiais;

6) pažinus;

7) turintis praktinį pritaikymą;

8) tinkamas gyventi kūnui.

Tačiau šie kriterijai tikrove atrodo todėl, kad mes tokias ekrano savybes įpratę matyti nuo gimimo. Kadangi kitokių tokio paties masto ekranų žmogus nepatiria, tai neturi kriterijų kitokių ekrano tipų įvertinimui. Gali vertinti tik dirbtinius ekranus bei hologramas, bet jie yra technologiškai valdomi ir neužima viso ploto, tad bet koks TV ekranas matomas pagrindinio ekrano kontekste ir sąmonė gali atskirti kas „tikra“ ir kas „netikra“.

Iš esmės, tai neišsprendžiama problema, nes kitas ekranas su įprastais ar neįprastais požymiais yra tik dar vienas ekranas. Taip yra todėl, kad tokia žmogaus prigimtis – jeigu negali kažkuo būti, belieka tai parodyti ekrane, jeigu nori, kad tai taptų organizmo orientavimosi objektu. O rodymas neapsieina be ekranų. Reikalas tas, kad žmogus, kiek jis yra, daug artimesnis rodomajam, o ne esančiam žmogui, nes nieko nėra kas tik būtų ir kaip tai, kas yra, būtų matoma. Vadinasi, visa tikrovė turi būti surenkama ir atkartojama sąmonėje vaizdinio pavidalu. Kadangi tai nuoseklus procesas, sudarantis tam tikrą seką, tai yra galimybė bet kurioje vietoje į šią seką įsiterpti ir pakišti klastotę. Ir pagal tai, ką žmogui analizatorius „atneša“, nustatyti ar tai tikra, ar ne – neįmanoma. Todėl sprendžiant patikimumo klausimą, naiviu fenomenologizmu pasitikėti neverta, nes meluoja visi ir pasaulis, ir žmonės, ir net pats sau. Vienintelis būdas išsivaduoti iš apgaulės pinklių yra tikrinti visą mechanizmą. Šis procesas postmodernistinėje filosofijoje vadinamas dekonstrukcija. Dekonstrukcija – būtina. Aišku, jeigu nenori būti maustomas idiotas.

Tad pagal matricos archetipą, pasaulį galima interpretuoti kaip dirbtinio intelekto (DI) valdomą ekranų ir technologinių avatarų (sintetinių organinių androidų) pasaulį. Yra aukštesnė realybė, bet ši realybė yra tik kaip aukštesnio lygio ekranas, kuris turi savo logiką ir savo pasaulį ir yra tam tikras „žaidimas“. Panaši idėja yra nagrinėjama filme „Avalon“, kurio pagrindinė siužetinė linija yra pasaulis kaip žaidimo simuliacija, kurioje yra galimybės, įvykdžius užduotis ir pasiekus visus iškeltus tikslus, pereiti į auštesnį lygį. Matome, kad pagrindinis veiksmas vyksta žemesniame žaidimo lygyje, o mūsų šiuolaikinis pasaulis, kaip Rojus, yra kažkas panašaus į atlygį už pasiektus rezultatus. Tačiau turi vykdyti visas komandas – jeigu pralaimi, iškrenti iš žaidimo.

Pagal šią logiką, kas ir koks yra žmogus, lemiama ekrano ir jo valdymo programos. Pagal tokią logiką, žmogus, galbūt, gali nebūtinai būti kūniška būtybė – jis gali būti save suvokiantis morfinis laukas gebantis suformuoti bet kokius pavidalus. Tai yra „paslaptis“ ir visi būdai savo akimis pamatyti šią paslaptį – draudžiami, pavyzdžiui, haliucinogenų vartojimas, kuris ištampo juslinio pasaulio formas, ir žmogus suvokia, kad tai tik vienas iš morfologiškai valdomų tikrovės laukų, kuris nebūtinai fiksuotas, jis gali tapti toks pats laisvas, kaip vaizduotė fantazijų pasaulyje. Vadinasi visos objektyvios logikos yra reliatyvios ir viskas nebūtinai taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai seniai nėra paslaptis, netgi sukurtos ir naudojamos technologijos, tik tam, kad būtų galima manipuliuoti masėmis, visa tai asocijuojama su psichikos sutrikimais ir laikoma „nepatikima“ informacija. O ši informacija daug patikimesnė nei statistinio vieneto, „paklusnaus piliečio“, nes čia susiduriama su žmogaus paslaptimis, tik nenorima leisti tokios informacijos viešinti.

Šiuo metu vaizduojama, kad virtualios realybės sistemos tik kuriamos, pradedant nuo išplėstinės realybės. Pavyzdžiui, „Microsoft“ naujausias projektas „HoloLens“, pasirodysiantis su „Windows 10“. Tikslas, aišku, sukurti idealios pakeistinės, arba virtualios realybės, sistemą, kurioje pakankamai ilgai išbuvęs žmogus negalėtų atskirti, kur tikras pasaulis, o kur – žaidimas. Tam reikia išmokti diegti ekranus į sensoriumą ir šie ekranai turi užimti 100 proc. sąmonės. Tikro pasaulio vaizdiniai galėtų likti tik kaupiamojoje sąmonėje. Tai pasiekus, būtų nesvarbu kur yra žmogus, viskas būtų vienodai tikra arba netikra. Statusas neturi jokios reikšmės, svarbus tik įspūdis sąmonėje.

Ar norėtų žmonija gyventi „tikrame pasaulyje“? Tradicinis nevaldomas ekranas būtų paprasčiausiai neįdomus, arba žiaurus, jeigu jame žaidimo „dievai“ verstų žmogų patirti kančias ir skausmą. Net jeigu pasaulis nuobodus, tokio „paįvairinimo“ tikrai nereikia. Ekranui vis didėjant tol, kol jis pasiekia maksimalų plotą neišvengiamai formuojasi dvi kastos: žaidimo valdovai ir žaidimo avatarai, panašiai kaip pavaizduota fantastiniame filme „Gamer“ („Žaidėjas“). Čia matoma sušvelninta „naudos“ sistema, kuri leidžia dirbant avataro darbą „užsidirbti“, bet iš tikro toks geranoriškumas – abejotinas, nes turint tokias smegenų valdymo technologijas, niekas nesutrukdytų paversti žmones vergais ir žaisti su jais bet kokio žanro „kompiuterinius“ žaidimus.

Ir paskutinis potėpis, toks žaidimas greičiausiai virstų „tikrove“ ir žaidimo viduje nebūtų žinoma net kad čia tik simuliacija. Avataras galvotų, kad gyvena tikrame pasaulyje arba kokioje nors fiksuotoje hologramoje, kuri pagal žmogaus prigimtį laikoma pirmine realybe. Bet tai būtų siaubinga iliuzija.

Ką daryti? Galima žaidimą boikotuoti, bet taip pat galima iliuzijoje bandyti surasti šviesą, kuri kaip švyturys parodytų kelią iš labirinto, kuriame patalpinta žmogaus sąmonė.

Apie olos valdovus

Perskaičius šį pavadinimą iš karto turėtų kilti asociacija su Platono „Olos alegorija“. Tačiau, nors tai ir akivaizdu, aš šią idėją noriu panaudoti savo tikslais, t. y., ne taip, kaip ją naudojo Platonas. Jam ola buvo neišsilavinusių ir tamsių žmonių kalėjimas, kurie nėra matę tikro pasaulio, todėl savo iliuziją laiko tikra. Bet aš noriu olą pavaizduoti ne tik kaip kalėjimą, į kurį neaišku kaip žmonės patenka, bet kaip spąstus, į kuriuos įvilioja neatsparius vilionėms arba apgaulei žmones.

Jų yra du tipai: pirmi yra laisvi tikrovės gyventojai, kurie mato tikrą pasaulį ir džiaugiasi visomis jo siūlomomis galimybėmis, kurių yra be galo daug; kiti – yra kaliniai, kurie gali būti net ne pirmos kartos, t. y., kalėjime gimę ir matę tik jo sienas ir vidinę sąrangą. Pastarieji įstrigę spąstuose ir nežino kaip iš jų ištrūkti.

Nors tai gali nuskambėti griežtai, bet tokie spąstai yra beveik visi žmonės ir jų grupės, nes ola yra tas pasaulis, kurį susikuria kiekviena savarankiška perspektyva, kuri siekia išlikti ir save išaukštinti. Susikūrę tokius ideologinius spąstus, jie siekia įvilioti į juos kuo daugiau žmonių, kad šios konkrečios olos galia būtų kuo didesnė. Vadinasi ne visai teisinga sakyti, kad yra olų pasaulis ir laisvas pasaulis, nes visi pasauliai vaidina tą patį vaidmenį. Net tas didysis laisvas pasaulis yra tik labai didelė ola, tik jos tikslas gal kiek kitoks. Vien dėl to, kad ji neriboja, nemenkina joje esančio žmogaus statuso, bet siekia suteikti jiems lygiavertį rangą.

Kita vertus, yra ir laisvam žmogui pragaištingos olos, kuriose jis paverčiamas vergu, kaliniu, nusikaltėliu arba „blogio“ įsikūnijimu. Norint pamatyti kaip tai atsitinka, reikia suvokti kokia yra šios „olos taktikos“ proto krušimo sistema. Pirmiausiai tai paaiškinsiu naudodamas šią Platono metaforą, paskui pamėginsiu į klausimą pažvelgti psichologiškai ir technologiškai. Ši ola ne šiaip koks urvas, bet prie įėjimo į ją yra užrašas „Tikrovės ir tiesos rūmai“. Ji prasideda ilgu tuneliu, į kurį įviliojamas žmogus, kuris nuėjęs į gilumą pamato fakelais apšviestą menę, kuri turi du į šonus vedančius urvus, simbolizuojančius pasirinkimo galimybes. Viena galimybė yra „Blogio irštva“, o kita galimybė „Aukso karalija“, į kurią patenka tie, kurie sutinka pagarbinti karalių, tapti jo paklusniu tarnu. Taigi spąstai veikia taip: žmogus įžengia į ilgą tunelį, tikėdamasis pasiekti Tikrovę ir Tiesą, bet kai patenka į „Šviesos menę“ durys už nugaros užsidaro, ir grįžimą atgal padaro neįmanomą. Tada šis pasaulis, ši ola, šis kalėjimas primeta tą pasaulio sandarą, kuri atitinka įsivaizdavimus šios olos viduje. Turi pagarbinti „olos valdovą“, tai yra žmogų, kurio spąstuose tu esi, arba keliauji į blogio irštvą ir šioje oloje tampi „nusikaltėliu“, kuriam kiti šios olos gyventojai gali klijuoti minusines sąvokas ir „daryti su tavim ką nori“, nes šiame urve tu neturi jokių teisių. Jeigu pagarbini – gauni vietą tarnauti šios iliuzijų olos šutvei.

Žmonės, kurie visą laiką pragyvenę tokiame tamsos pasaulyje, įsivaizduoja, kad tai tikras pasaulis ir skirstymas į dvi tokias primityvias galimybes atitinka tikrovės sąrangą. Nematę kitokio pasaulio, nesuprasdami, kad čia tik ola, slėptuvė nuo realybės, kurios skirstymai į blogio ir gėrio poliarinę opoziciją yra tik apsišaukėlių klasta; nes galimybė rinktis tik tarp „mūsų“ ir „jų“ yra melas, nes pasirinkimo galimybių yra begalybė. Tai reiškia, kad žmogus, atėjęs iš tikro pasaulio, bet bandomas įstumti į šias alternatyvas – apgaunamas, nes įtiki, kad jei nesirenki paklusti olos valdovui, tai vienintelė galimybė būti nusikaltėliu ir žmogumi su minuso ženklu. Tai yra nesąmonė, nes pasaulis daug sudėtingesnis ir tokios olos tėra megalomanų haliucinacija, net jeigu turi sukaupę galią ir moka įtaigiai įtikinėti. Nepaklusnumas žmogaus automatiškai nevisžmogiu nepaverčia. Greičiau žmogiškumą praranda tas, kuris iš baimės sutinka paklusti olos valdžiai.

Tai gali pasirodyti keista, bet visas pasaulis sudarytas iš tokių olų, todėl gali atrodyti, kad kitokio ir nėra ar kitoks neįmanomas. Tai reikštų ėjimą individualiu keliu, laviruojant tarp jame išsimėčiusių spąstų. Kyla ir kitokia pagunda – tai yra susikurti savo olą. Galimybių čia labai nedaug, todėl kad tokios olos visada būna dirbtinės, ir alternatyvos arba pasirinkimo galimybės, netikros ir neatitinkančios visų žmogaus galimybių. Klausimas ar galima sukurti olą, kuri būtų tikroviškesnė ir dėl to patrauklesnė kitiems. Visos olos yra didesnio ar mažesnio laipsnio Narcizo sindromas. Nepaisant to, tam tikrų vidinių skirtumų yra ir pirmiausia galios požiūriu, nes kai kurios olos sukuriamos pranašesnėse sąlygose ir sugeba įvilioti daugiau žmonių. Todėl vyksta karas tarp olų ir varžomasi dėl to, kuri iš jų bus vyriausia, kuri bus suverenas. Tada, jau pagal savo „didingus vaizdinius“, kiekvienas urvas suskirsto kitus urvus su jų gyventojais ir vieni keliauja į „Blogio tunelį“, kiti į „Valdovo garbinimo rūmus“, kurie sukurti savo sąmonėje haliucinuojančios ir didybės manijos apimtos „asmenybės“ arba tokių „asmenybių“ grupuotės. Pliusiniai žmonės paverčiami teisėjais, o minusiniai – teisiamaisiais, įsivaizduojant, kad šios loginės matricos užtenka, kad įgytum teisę teisti kitą, nes pagal tokias olos galimybes, galima būti tik karaliumi – tai Aš, arba nusikaltėliu – tai yra visi tie, kurie nepaklūsta man.

Tokios olos pavyzdžiui yra valstybės, toliau tautos, religinės organizacijos arba bažnyčios, kalbos, mokslinės teorijos, kurios turi savo pasaulį, kuris veikia kaip aprašyta olos struktūra, į kurią įtraukia neatsargius keliautojus ir primeta tik tokį primityvų pasaulį – „arba tu su mumis, arba prieš mus, t.y., už mūsų priešus“. Tačiau tai iliuzija, nes čia tik ribotos perspektyvos susikurta falsifikacija, kuri primetama silpnai sąmonei, kurią nori priversti paklusti; ir ji paklūsta iš baimės būti identifikuojama su minusinėmis sąvokomis ir patalpinta į olos „nusikaltėlių“ kastą, nes čia neturi jokių teisių. Yra du keliai. Jeigu valdovas nelabai skaniai kvepia, bet nėra pakankamai jėgų ištrūkti iš spąstų, tai renkiesi didvyrio kelią; o jeigu galios pakanka, tai sudaužai šitą iliuzijų pasaulį ir išsilaisvini ne tik pats, bet išlaisvini ir kitus spąstuose atsidūrusius nelaimėlius.

Žodžio „ola“ naudojimas gali atrodyti šiek tiek literatūrinis. Galima bandyti aiškinti labiau filosofiškai arba moksliškai. Tik tam nelabai tinkami žodžiai, nes žmonės nemokomi mąstyti laisvai ir net laisvam mąstymui neturi kalbinių priemonių. „Olos taktika“ yra smegenų plovimo priemonė, kurios tikslas įstatyti sąmonę į iliuzinių pasirinkimų „dėžutę“, kuri primeta galimybes to, kuo žmogus gali būti. O tos galimybės iš anksto paruoštos taip, kaip yra naudinga olos valdžiai, tai yra leidžia valdyti žmogaus psichiką. Tam viena alternatyva sukuriama patraukli, o kita atstumianti, arba kitaip, laisvė – nepatraukli, o nelaisvė – pateikiama kaip geras pasirinkimas. Kad tuo žmogus būtų įtikintas, kuriama visa olos struktūra, kuri yra ideologinė struktūra arba ideologinis pasaulis, kuriame save piešia kaip didvyrius, o kitus – kaip nusikaltėlius. Tai daroma įvairiais metodais, kurie gali būti fiziniai, psichologiniai ir t.t. Labai svarbus metodas yra kalba, kurios efektorius siekiama išsiaiškinti arba sukurti naujus, jeigu naudingų nerandama. Kalbos matrica iš esmė yra psichotroninė matrica, kuri leidžia psichiką valdyti žodžiais, kurie daro perdėta poveikį sąmonei ir tai įrodymas, kad sąmonė nėra laisva, nes tikroje kalboje, nėra jokių emocinių efektorių.

Tai, kad veikia psichotronika matosi iš to, kad jauti kaip žodžių „krūvis“ išlieka net tada, kai šis ideologinis pasaulis arba kalėjimas sąmonėje sudaužomas. Logiškai supranti, kad mąstymas klaidingas, bet žodžiai veikia kaip seniau. Tai reiškia, kad sugriuvus socialinei olai, kalbinė ola, kuriama technologinėmis priemonėmis – išlieka. O tai gali būti ženklas, kad olos griuvimas tėra iliuzija, paprasčiausiai už spektaklio stovinti grupuotė nori pakeisti dekoracijas.

Ką galima padaryti? Manau, kad galimybių nedaug, nes pavyzdžiui, bandymas sukurti „gerąją olą“, problemos neišsprendžia, nes tai vis tiek nėra nei „tikrovė“, nei „tiesa“. Kažkam ji vis tiek pasirodys nepriimtina, ir jeigu jų daugės, tai atsiras „ blogio irštvos“ tunelio poreikis. Galima iš viso nekurti olų, jeigu tai tik įmanoma, arba susikurti olą tik sau arba labai nedideliam žmonių skaičiui. Tačiau teks aiškintis santykius su kitomis olomis ir bus daug problemų.

Svarbiausia pamoka tai, kad visi kitų tau klijuojami minusai arba pliusai egzistuoja tik olos zombių kiaušuose.