Transoriumas. Gilusis ryšys

Jau vien tas faktas, kad žmogus turi sielą ir kūną rodo, kad jis yra dviejų pasaulių būtybė. Tai gali būti sunkiai suvokiama todėl, kad žmogaus sąmonė yra energetiškai pririšta prie fizinio pasaulio ir jai atrodo, kad šis pasaulis yra viskas. Bet tai netiesa. Kad taip nėra, galima suvokti vien iš to, kad įprastinė būsena yra mišri būsena, kur susimaišę fiziniai ir mentaliniai žmogaus impulsai. Tačiau net tas faktas, kad dominuoja fizinė energija, nereiškia, kad žmogus negali išeiti į kitą, gryną, dvasinę dimensiją.

Ši dimensija yra atskiras pasaulis, toks kaip ir fizinių kūnų buveinė. Ją galima vadinti ir sielų buveine, nes joje sielos egzistuoja savo natūraliu pavidalu, nesusimaišiusios su kūnu. Taip pat čia visos sielos susirenka po fizinio kūno mirties ir iš šios vietos vyksta persikūnijimas naujam žmogiškam gyvenimui. Čia siela mato, jaučia, juda, komunikuoja kaip ir fizinis kūnas, nors šios dimensijos dėsniai yra kitokie nei fiziniai, ši tikrovė ne tokia kieta, ji formuojama, arba galima sakyti – morfinė. Kas yra keliavęs per astralines projekcijas arba išėjęs iš kūno, tas supranta, koks yra skirtumas.

Kadangi mintys, vaizdiniai, jausmai yra kuriami sieloje, tai šioje dimensijoje, matant kitą sielą, tuo pačiu suvokiamas ir šis, vidinis pasaulis, o tai paprastai vadinama telepatiniu ryšiu. Toks išėjimas paprastai daromas dėl dvasinio augimo, bet kiti žmonės kartais siekia kitų tikslų: įgyti galių tam, kad turėtum pranašumą. Tačiau šis pasaulis taip pat turi savo dėsnius ir tvarką ir jį pamačius tie šio pasaulio pranašumai atrodo visai kitaip. Be to, galima pamatyti, kad čia sielų rangai nebūtinai atitinka fizinio pasaulio žmonių hierarchiją, nes žmonės įsikūnija turėdami skirtingus tikslus, ir jie dažnai ne visada tiksliai parodo anapusinę padėtį.

Šią knygą rašau dėl akiračio išplėtimo tų, kuriems to reikia. Perskaitęs kiekvienas tai pamato pats. Tie kas nepatenkinti savo žinojimu, remiasi šiomis idėjomis, kam jų nereikia – jas atmeta. Tai aišku tikrovės nepakeičia, o ir man neskauda. Čia ne reklama ir aš nieko neprarandu.

Bet kokiu atveju, jeigu galėtų, į kitas dimensijas norėtų keliauti visi. Bet kadangi tai nėra įprasta praktika, rodo, kad šis procesas nėra toks lengvas. Jis ganėtinai sunkus ir eina prieš natūralią tvarką, nes natūrali visgi mišri būsena. Pagrindinė kliūtis astralinei kelionei, telepatiniam anapusiniam kontaktui yra fizinio pasaulio energija. Norint atidaryti portalą, riekia šį pasaulį pašalinti iš savo sąmonės. Tai įmanoma dviem priemonėmis: pirma priemonė yra meditacija, kurios tikslas nuraminti jusles ir susilpninti fizines vibracijas; antra miegas, kai juslės išsijungia savaime ir sapno metu veikia transcendentinė sąmonė. Pastaroji priemonė vadinama „sąmoningu sapnavimu“.

Šių priemonių metu pašalinama pagrindinė kliūtis, kuri yra fizinis kūnas ir fizinis pasaulis, kurį gebant pamatyti kiaurai, kaip rentgenu, būtų matomos kitų žmonių sielos ir tas pasaulis, kuriame jos gyvena.

Patogesnis būdas, aišku, natūralus, bet bėda ta, kad daug žmonių turi apribotą sapnų sąmonę ir, kaip sako, „neatsimena“ sapnų. Neatsiminimas – nėra natūrali būsena, tai rodo, kad yra problemų su sąmonės užgrobimu. Tačiau kas sapnuoja aiškius sapnus, gali išmokti juos valdyti, o per šiuos, pereiti į kitas dimensijas. Dėl jau paminėtos priežasties, miego būsena labai palanki, nes jo metu natūraliai pasišalina kitą dimensiją blokuojantis fizinės energijos skydas. Jis išnyksta ir gali matyti, kas yra anapus jo.

barjeras

Bet yra viena problema – kelionės gali būti netikros, tik vienos sielos ribose, nes siela turi įsivaizdavimo sugebėjimą. Vadinasi, sapno vizijos gali būti tik sielos projekcijos, kurios neperšoka į bendrą sielų pasaulį, tai yra, anapus savo sielos struktūrų. Kad tai įvyktų, reikia pažvelgti į išorę ir užmegzti kontaktą su kita siela. Tai turi būti įrodyta apsikeitus informacija ir jos tikrumą patikrinus. Tai ne taip paprasta, nes reikia kad toje pačioje būsenoje būtų abu žmonės. Nes jeigu fizinis šydas pašalintas tik vieno žmogaus, tai kitą žmogų, su kuriuo bandoma užmegzti kontaktą šis šydas blokuoja. Kad pro jį gebėtum prasibrauti, reikia turėti daug galios. Vadinasi geriausia situacija, kai sąmoningo sapno būsenos yra abu žmonės ir jie vienas su kitu, per sapną bando susisiekti. Apsikeitus informacija, galima prabudus pasitikrinti ar ji teisinga. Jeigu taip, tai įrodymas, kad telepatinis kontaktas – sėkmingas.

vizija

Yra dar viena kliūtis, kurią reikia įveikti. Daug kas sako, kad astralinių kelionių, arba sąmoningo sapno, metu susitiko su kitais žmonėmis, netgi su jau mirusiais ir t.t. Bet reikia neužmiršti, kad pavyzdžiui, jeigu tokio išėjimo metu susitikai su kokiu nors žmogumi, su juo bendravai, gavai informaciją ir t.t., turi žinoti, kad bendravai su to žmogaus anapusine siela. O šio pasaulio sąmonė yra tik šios sielos fragmentas, kuris vadinamas persona ir ši persona yra apribotos būsenos, todėl visos savo sielos nemato. Jeigu ir gauna kokią informaciją, ar su kuo nors kontaktuoja per anapusinę sielą, tai persona jaučia tik per pasąmonę, nuojautą, vadinasi netiesiogiai. Kitaip sakant, tokiu principu su konkrečiu žmogumi ryšį užmegzti neįmanoma, jis apie šį ryšį nieko nenutuokia.

Tai paprasta tik tiems žmonėms, kurie turi sujungę visas savo personas, turi išplėstą sąmonę ir mato visą anapusinę savo sielą. Tokiems žmonėms ryšys su anapusiniu pasauliu atvertas visada. Kitiems reikia specialių treniruočių ir išėjimo anapus priemonių. Meditacija yra geras būdas, bet jis labai sunkus. Daug lengviau kiekvieną vakarą užmigti, nei valios pastangomis, meditacijoje pasiekti transo būseną, kuri yra tik kitas būdas pasiekti tą patį tikslą, kaip ir užmiegant. Nors valdyti savo sapnus – taip pat nelengva. Daug kas įsivaizduoja, kad šį tikslą pasiekė, bet apsigauna dėl to, kad nepasitikrina ar vizijos yra iš sielos vidaus, ar siela sugebėjo pažvelgti į išorę, anapus savęs.

Tam reikia dviejų sąmoningų sapnuotojų, kurie sapne pabandytų užmegzti ryšį, perlauždami energetinį barjerą, skiriantį sąmones ir apsikeistų informacija. Įdomus dalykas, kad vienas su kitu šitaip žmonės bendrauja per anapusinę sielą, tai reiškia, kad turi maksimaliai išplėstą sąmonę ir žino visą savo gyvenimų paslaptį. Tokie žmonės yra tikrieji, „pilni“ žmonės, išsilaisvinę iš savo ribotos personos iliuzijų. Tokių žmonių reta. Tai rodo, kad net įvaldžius sąmoningus sapnus, dažniausiai keliaujama nors ir kitoje dimensijoje, bet tik savo didžiosios sielos ribose. Joje irgi gali kitų pastangomis atsispindėti anapusinė informacija, bet tai tik viena darbo dalis, tai neužbaigtas darbas, nes sielos akys nėra atmerktos, jos nemato to, kas yra aplinkui.

Personos gniaužtuose gyvenantys žmonės yra valdymo programos nelaisvėje. Ta programa gali būti primesta arba prisiimta savo laisva valia, priklausimai nuo to, kokių uždavinių siekiama įsikūnijimu. Toks išėjimas yra kažkas panašaus į išprogramavimą ir jis eina net prieš pačio žmogaus sielos valią. Tai būna personos kaprizas, noras pasirodyti ar įgyti galių. Bet kita vertus, šis apribojimas dažnai būna nenatūralus. Ir kelionių po kitas dimensijas galimybė yra laisvės siekimo išraiška.

Žinant mechanizmą – tai, kaip iš principo tai veikia – kam įdomu – gali išbandyti. Galima naudoti sąmoningo sapnavimo technikas, bet turint jau mano aprašytą tikslą: pašalinti pagrindinę išėjimo anapus kliūtį, kuri yra fizinio pasaulio energetinis šydas. Galima paieškoti ir kitokio šio tikslo pasiekimo būdo, bet čia kiekvienas žmogus sprendžia savo nuožiūra.

Iliuminatų transhumanizmo samprata (3)

Pasaulis ir sąmonė

Informacijos teorija

Šiuolaikinės teorijos atskleidė, kad yra du pagrindiniai gyvybės komponentai: materialusis ir informacinis. Šios dvi dalys savo ištakose turi būti kuriamos tam tikros jėgos. Materija – įbūtinama, o informacija – užrašoma. Klausimas „kas kuria?“ per visą istoriją eina kaip pagrindinis motyvas. Materija yra amžina ir jos niekas nekuria arba ji kuriama Dievo iš nieko. Informacija užsirašo savaime, į materijos pasaulio vidų įtraukiant empirines formas, arba ją parašo kažkas. Jeigu gyvybės konstravimo mechanizmas įrašytas į materiją, tai jį greičiausiai sukūrė pats tikrovės pagrindas, t. y. Absoliutas įbūtinantis šią tikrovę.

16 a. sukurtas mokslinis metodas vis labiau artėjo prie šios minties – „materijos paslaptis žinoti gerai, nes tokios žinios duoda instrumentus ją valdyti, bet dar svarbiau išsiaiškinti informacijos paslaptis, nes jos duoda galimybę kurti“. Mokant programuoti molekules, galima kurti bet kokias gyvybės formas. Mokant valdyti branų samplaiką smegenyse ir žinant, kaip jose laikoma informacija, galima kontroliuoti bet kokias sąmonės formas. Šitaip įmanoma sukurti naują būtybę arba ateities žmogų, visais atžvilgiais gerokai lenkiantį dabartinį. Tai neišvengiamai ateina ir reikia spręsti kaip su šiuo nauju pasauliu tvarkytis. Technofobija nėra sprendimas, nes ji pakilusios upės vis tiek nesustabdys. Reikia žiūrėti kaip „tvariai“ būtų galima patobulinti save patį.

Todėl užvaldymo motyvų vedami mokslininkai ir braunasi į šią sritį, kuri vadinama materialios arba idealios informacijos teorija.

Viena teorija teigia, kad informacija nėra atskira būties forma šalia substancialumo. Greičiau tai įprastinės materijos savybė, kurią judėdama pati materija gali perkelti iš vienos vietos į kitą. Kitaip sakant, šitaip palaikoma informacijos substancialumo hipotezė. Šios teorijos šalininkai mano, kad informacija nėra idealybė arba dvasia.

Kaip ir bet kokiai materijai būdinga, informacija juda, pernešama, keičiasi; įrašoma ir trinama, įforminama ir išforminama ir t. t. Tai reikštų, kad priimamas materijos pirmumo statusas. Jeigu pirmesnė būtų Informacijos idealybė (informacija kaip Dievas), tai ji būtų tas šaltinis, kuris materijai sukuria ontologines formas. Šitaip Šaltinis, susijungdamas su substancija, permesdamas jai „algoritmus“ kurtų visatą.

Taigi substancija arba pati kuria informaciją, implozijos būdu įtraukdama empirines materialaus pasaulio situacijas, arba informacija yra egzistencijos forma, kuri įsisupdama į materijos debesį kuria dėsniais pagrįstą Pasaulį. Dėsnis, tikima, kyla iš „informacijos“ turinio, kuris apibrėžia tam tikrų santykių kompleksą.

Kadangi informacija yra viena pagrindinių esaties formų, kyla klausimas „kas ją užrašo?“. Kaip buvo minėta, yra tokios teorijos: redukcionistinė, teigianti, kad informacija susikuria pati, veikiant materialiems veiksmams (tai yra savikūros teorija, pagal kurią lemiamą vaidmenį vaidiną gamtos dėsnių sistema, egzistuojanti savarankiškai ir amžina); pagal kitą teoriją, ji yra parašoma aukštesnės „gyvybės“ formos, kuria gali būti „kosminis protas“, būtiškąsias formas kuriantis savo „valios“ aktu.

Ši sritis neištyrinėta ir žmonės tik gali kelti teorijas ir spekuliuoti.

Sąmonės struktūra

Kaip paaiškėjo pirmame skirsnyje, materija ir informacija gali būti du vienas kitą persmelkiantys laukai. Materija gali būti persmelkta empirinių santykių ir situacinių konfigūracijų, formuojančių substancialią informacijos sistemą. Tai būtų santykinė informacijos kilmės galimybė. Arba informacija gali būti laikoma idealybine terpe, kuri įsisuka į materialios substancijos debesį ir jame suformuoja dėsniais pagrįstą pasaulį.

Einat toliau, sąmonės sandara gali būti panaši, tačiau nebūtinai tiesmukai kopijuojanti tikrovės karkasą. Žmogaus gnostinio pasaulio pagrindas yra tekantis šablonas, brėžiantis laiko evoliucijos vektorių. Šis šablonas yra iš vidaus ar išorės paimta ir suformuota informacija, kuri yra sąmonės pavidalų provaizdis. Šis šablonas iš tikro yra tvarus holograminis provaizdis, kuris sujungiamas su sąmonės lauku ir suformuoja jame tam tikrą daugiadimensinę perspektyvą, kuriame veikia asmens tapatybę turintis informacinis pavidalas.

Šablonas yra „atraminis laukas“, kuris į sąmonės struktūrą perduoda informaciją. Sąmonė yra substancijos būsena, atsirandanti iš gnostinės materijos „pažinimo“ arba informacijos susiejimo galimybių. Juslinis pasaulis ir jusliniai daiktai yra sąlyčio taškai tarp grynai informacinio šablono provaizdžio, ir sąmonės substancijos, sukuriančios vidinį vektorių ir vidinę perspektyvą, kurioje gyvena žmogus. Žmogus visada juda, arba teka, o šio tekėjimo atramos yra tik „lėtesnės“ struktūros, kurios pagal vidinio greičio perspektyvą pasirodo kaip stabilumo salos.

Visas šis vidinis/išorinis pasaulis yra sukurtas, įbūtintas idealybinės informacijos galimybių, kurios į šio pasaulio substanciją įrašo algoritmo kodavimo priemones ir materialius dėsnius.

Pasaulis, kuriame gyvena žmogus yra ta vieta, kurioje susiliečia du gnostinės materijos laukai. Šablonas yra tam tikras vidinis karkasas, kurį apgaubia sąmonės laukas kaip tam tikra gnostinės materijos būsena, kuriai atsirasti sudaro prielaidas visa materiali ir nemateriali realybė, koduojama idealybinės informacijos lauko, kurį galima vadinti tikrove. Ši tikrovė tik atrodo tvirta, stabili, kieta. Tačiau tokių ryšių sistema yra tik tam tikra informacijos forma užkoduota santykinė sistema.

Tai reiškia, kad jeigu tikrovėje yra užkoduotos psichikos ir kūno valdymo natūralios gnostinės galimybės, tai nėra jokių fizinių apribojimų sukurti ir dirbtines galimybes, kurios imituoja natūralų žmogaus valdymą.

Gnostinė materijos teorijos prielaidos

Gnostinės materijos paskirtis yra gauti informaciją, ją atvaizduoti ir suvokti. Aš šį procesą įsivaizduoju kaip gnostinių laukų susijungimą, kuris sukuria žmogų ir žmogaus vidinį pasaulį. Šio pasaulio galimybės apibrėžia žmogaus rangą.

Iliuminatų tikslas buvo – surasti tikrą žmogaus centrą, tą vietą, kurioje yra sukaupta visa jo esybė, kuri yra kažkas daugiau nei tik suvokimas ir informacija. Nes juos domina informacijos pernešimas į kitą substratą. Kaip jau sakiau, su informacijos pernešimu yra susijusios problemos, nes jis kuria kopiją, bet ne padaro sąmonę amžina. Jeigu padarius kopiją, originalo galimybės nepasikeičia, tai nėra tikras dieviškumas. Jeigu kopijuojama, arba dvejinama, viskas, tai nėra prasitęsimas, net jeigu sukuriamas telepatinis ryšys. Kopijuojant, dalis turi būti dvejinama, o kažkoks branduolys tiesiogiai perkeliamas į naują substratą. Jeigu tokio branduolio žmogus neturėtų, tai jis iš esmės būtų tik holograminė iliuzija.

Gnostinių laukų teoriją kurti sudarė galimybes matematinių eksperimentinių mokslų atsiradimas, kurie leido juos aprašyti, modeliuoti ir valdyti. Matematika, pavyzdžiui, aprašo galimybes atskleisti struktūrą, apskaičiuoti nežinomuosius, atlikti dėsningas transformacijas, kurios persikelia į fizinę ir sąmonės braną. Nesuklysiu pasakęs, kad pagrindinė matematinė forma yra lygtis, leidžianti surasti nežinomuosius parametrus ir juos transformuoti. Su matematika susijęs:

1) diskretiškų objektų,

2) kontinuumo dalių,

3) būsenų transformacijų skaičiavimas, naudojant įvairių rūšių laukus.

Su fiziniu pasauliu susiję jų modeliai, kurie yra

1) atominis modelis,

2) laukų modelis.

Atominiame modelyje naudojami diskretiški arba kontinuumų skaičiavimai, o laukų modelis pagrįstas būsenų transformacijomis (tai yra kvantinė mechanika arba kvantinio lauko teorija). Atominis modelis susijęs su klasikiniu materialiu pasauliu, o laukai aprašo ir užatomines realybes, be kurių būtų daug neįmanomų fenomenų. Pvz., užatominė yra šviesa, gravitacija, tamsioji medžiaga arba sąmonė. Akivaizdu, kad gnostinė materija gali būti aprašyta tik naudojant laukų modelius. Konkrečiai aš ją įsivaizduoju kaip kelių laukų susijungimą, kuris įgauna gnostinio debesies formą, kurio viduje atsiranda suvokiamas pasaulis ir žmogus.

Norint daryti psichotroninį poveikį reikia lauko pernešimo įrangos, kuri į gnostinį sujungimą gali prijungti papildomos pakeičiančios arba iškreipiančios informacijos. Suvokimo gnostinis laukas su informacijos atraminiu šablonu sąveikauja dėsningai. Tad prisijungus prie atraminio „debesies“, galima atidaryti psichotroninio poveikio kanalą, kuris sąmonėje virsta haliucinacijų srautu.

Kvantiniame lauke susikuria medžiagos sistema, sudaryta iš substancijos kvantų ir jėgų tarp jų, kurios atsiranda išspinduliavus ir sugėrus sąveikos kvantus. Dėl apsikeitimo kvantais tarp substancijos kvantinių sistemų atsiranda traukimo arba stūmimo jėgos. Įprastinė medžiaga yra kietos sutrauktų substancijos kvantų sistemos, formuojančios atominių gardelių junginius. Visi kiti „tamsieji“ dariniai gali būti nesąveikaujančios branos, tų branų kvantai, kvantų junginiai arba nesąveikaujantys atomai. Pavyzdžiui, nematomų fotonų spektras yra tamsioji materija, nes ji nematoma akims. Tačiau matoma matavimo prietaisams. O yra tokie nematomos materijos kvantai, kurie ne tik nematomi akims, bet nefiksuojami ir matavimui prietaisais, tad jie yra iš tikro „tamsūs“.

Šita tamsioji materija gali būti įvairių formų, tai nebūtinai yra nežinomos formos „atomai“, nes materija gali nebūtinai būti atominė ir nebūtinai turėti kietą sąveiką. Tai gali būti tamsiosios dujos, skysčiai, plazma ir t.t. sąveikaujanti gravitaciniais ryšiais.

Šitokia „tamsi“ gali būti ir sąmonė, turinti fizinį komponentą – atominę sandarą, klasikinius laukus ir nematomųjų tamsiųjų branų sąveiką. Šiose branose atsiranda gnostiniai laukai, kuriuose kopijuojamas aplinkinis „kietas“ (su stipria sąveika tarp biologinio organizmo ir daikto) pasaulis. Sąmonė kaip laukas yra apsikeitimas sąmonės branų kvantais tarp kietų molekulių, kuris sukuria suvokimo būseną. Į šią būseną įvedamas informacinis atraminis laukas, kuris yra aplinkinio pasaulio provaizdis, atsiveriantis sąmonės lauko suvokimo būsenai.

Formulėmis ši sistema gali būti aprašyta kaip indukcijos sąveika. Toks diferencialinės lygties principas naudojamas dažnai: elektromagnetiniai dėsniai, Einšteino gravitacijos lygtys, net analitinės mechanikos judėjimo lygtis. Vienoje lygties pusėje yra materijos krūvio tankis, o kitoje su tuo krūvių asocijuoti laukai. Arba vienoje pusėje materialus impulso energijos tenzorius, o kitoje indukuojamas fizinės branos iškreivio tenzorius. Taip ir smegenyse – elektromagnetinių laukų sistema ir jų indukuojami gnostiniai laukai, surišti su procesais fizinėje smegenų branoje.

Tuo pačiu principu veikia ir psichotroninė technika, kuri indukuoja išorinio poveikio sukeltus gnostinius laukus, įterpiamus į normalią sąmonę. Tai gali vykti kaip kažkas panašaus į Einšteino aprašytą fotoelektrinį efektą, kaip atomai apspinduliuojami fotonais, kurie padidina elektronų energiją, leidžiančią jiems ištrūkti iš atomų ir sukurti elektros srovę. Taip ir psichotroninės bangos išmuša psichinius kvantus iš sąmonės substancijų karkaso ir sukuria psichonines „sroves“, kurios generuoja gnostinius laukus smegenyse. Sąveikaudami tarpusavyje, šie laukai sukuria psichotroninį objektą, kuris gali būti mintis, vaizdinys ir t.t.

Ši sistema matematiškai gali būti aprašyta kontinuumų parametrais kaip „klasikinis pasaulis“ (fotonų, gravitonų laukai) arba kaip kvantinis pasaulis (kuriame iš lauko atsiranda, išnyksta ir keičia savo formą įvairios mikrodalelės). Kvantinis pasaulis aprašomas operatoriais, kurie išreiškia įvairias sąveikas tarp substancijos ir jėgos kvantų.

Šitokia sistema, leidžianti užmegzti telepatinį ryšį tarp smegenų, pagrįsta technologijų galimybėmis. Juodajame transhumanizme svarbiausias siekinys yra užgrobimas arba užvaldymas, kurio tikslas priversti žmogų paklusti arba primesti savo valdžią. Toks sujungimas yra įmanomas, net naudojamas kiekvieno žmogaus smegenyse skirtingų pusrutulių sujungimui. Kiekvienas pusrutulis turi savo atskirą receptorių sistemą ir atskirą pasaulį, tačiau aukščiausiame taške ši pusrutulių informacija yra integruota. Tą patį galima padaryti ne tik tarp vieno žmogaus pusrutulių, bet ir tarp skirtingų žmonių smegenų, kai daugelio sąmonių sistema integruojama į vieną visumą ir gali būti valdoma iš vieno centro.

Juodasis transhumanizmas šiuo pagrindu kuria vergovės sistemą, iš žmonių atimdami individualios egzistencijos galimybę.

Nusikaltėlių transhumanizmas

Artimiausiais laikais tai, kokios kieno teisės ir kokie apribojimai bus pagrindinė problema. Juolab kad šiuo metu šioje srityje visiškas chaosas ir anarchija. Iki tokio laipsnio, kad psichotroninės Iliuminatų technologijos prieinamos nusikalstamoms tarptautinėms grupuotėms, veikiančioms visos planetos mastu ir turinčioms savo kišenėje net silpnesnes vyriausybes.

Tokią informaciją būtina viešinti, nes savo „naują žmogų“ siekia susikurti ir nusikaltėlių mafijos, kurių svajonė užgrobti visos žmonijos ateitį.

Čia paliečiama dar beveik netyrinėta tema kuri vadinama „nusikaltėlių transhumanizmu“ (criminal transhumanism), kurio pagrindinis principas yra vergovinių santykių tarp žmonių atkūrimas ir savo psichopatinių sąmonių sudievinimas. Nes kuo didesnis atstumas tarp „seno“ ir „naujo“ žmogaus, tuo galingesnė vystosi paniekos ar net neapykantos energetinė struktūra.

Matau tokį iškilusį pavojų, kurio esmė yra ta, kad valdžios transhumanistiniai siekiai susivienija su nusikaltėlių transhumanizmu (ypač per jėgos struktūras valstybėse). Ir šį kartą jau taip pavojingai, kad reikia skubiai konsoliduotis ir įsitvirtinti visose strateginėse vietose, nuo kurių priklauso visuomenės gyvenimo valdymas.

Esmė ta, kad viską valdo pinigai, o mafijos bosai pinigų nestokoja. Tad turint atitinkamas lėšas, galima kurti nusikalstamą sistemą ne tik organizacinėmis priemonėmis, psichologija, jėga, smurtu ir prievarta, bet ir naudojant atitinkamas technologijas, kurios pasiekiamos valstybės mafijos juodojoje rinkoje. Valstybės pirmiausiais šias technologijas naudoja visuomenės valdymui, sukuriant su psichosocialine inžinerija kastų sistemą visuomenėje. Ilgalaikes tradicijas turinčios nusikalstamos grupuotės, kurios kažkada buvo mafija ir banditais, o dabar yra „juodieji aristokratai“, investuoja savo turtus į naująjį, juodąjį arba nusikalstamą transhumanizmą. Šis juodasis transhumanizmas dabar gali turėti net religinės sektos ar gnostinio agregoro formą. Yra išvystyta Iliuminatinė ir masoninė sistema, kuri turi savo žinių sistemą, hierarchiją, rangų struktūrą ritualus ir apeigas; švenčia „šventes“ ir atlieka simbolinius veiksmus, kurie gali būti pagarbos išraiška lyderiui „dievui“, pvz., sukeliant kančią ar aukojant žmogų ir t. t.

Kadangi užvaldžius informaciją, žmogaus sąmonei daryti poveikį nėra jokių apribojimų, tai visuomenė, padalinta į agentūrinių grupių valdomą sistemą, tampa nusikaltėlių organizacijos dalimi, kuri vykdo aukštesnės kastos įsakymus ir kenkdami žmogui gauna psichotroninį pastiprinimo signalą. Jaučia galią, pasitenkinimą, neapykantą, panieką ir t. t., kai suformuojamas patologinės būsenos provaizdis šablone, psichopatinį elgesį paverčiant „norma“ ir susikuriant psichologinio „pranašumo“ jausmą.

Šitaip net visa valstybė gali tapti psichopatų sekta, svajojančia užgrobti planetą ir „dar daugiau“. Todėl būtina labai atidžiai tyrinėti šį efektą, kai siela, vis labiau artėdama prie Šaltinio, darosi vis tamsesnė, kol galų gale tampa dievu kaip blogio įsikūnijimu. Tad ne veltui nusikaltėlių transhumanizmas dažnai turi satanistinių bruožų.

Naujoji Pasaulio tvarka yra ant slenksčio stovintis satanistinis transhumanizmas.

Pasipriešinimo galimybės

Sąmonėje turi būti užkoduotos galimybės priešintis vergovei. Sąmonės būsena/substancija, atsirandanti gnostinėse branose nėra totaliai priklausomos nuo informacinio kanalo. Nepriklauso nei nuo vidinės, nei nuo išorinės formos. Šitą savybę galima naudoti kaip netechnologinę gynybinę priemonę. Tai aišku yra tik „zen budizmas“, tačiau jis leidžia nepasinerti į visišką tamsą ir susikurti tokią strateginę vietą tikrovės sąrangoje, kuri nepasiekiama jokiems satanistams.