Žmonių tipologija

Šiame įraše nusprendžiau pasidalinti pačia naujausia informacija iš teorinės psichologijos srities ir tuo, kaip šia teorija pasinaudoti praktiškai, kaip „psytechnologija“ vertinant kitus žmones. Buvo mano galimybių leista padaryti tam tikrus teorinius sujungimus paimant detales iš mano sistemos ir sujungti jas į labai gražią ir praktiškai naudingą visumą. Įžangai tereikia priminti kelis mano terminus, kuriuos būtina žinoti, norint suprasti atskleidžiamą principą. Pirma pora yra dvi pasaulėžiūrinės grupės, kurios įvardijamos kaip gnostikai ir genetikai. Gnostikai įkūnija vidinio, dvasinio pasaulio principą, kuris gali turėti įvairias formas, apimančias ir racionalų protą ir moralinę sąmonę, tačiau visas jas jungia kryptis iš išorės į vidų. Kita grupė yra genetikai, kurie rūpinasi populiacijos „veislininkyste“, užsiima selekcija, geriausių egzempliorių dauginimu, kūniškumo ir fiziškumo išaukštinimu. Šią porą pastatome kaip vertikalią tiesę, kurios viršutinė dalis yra gnostinė, o apatinė genetinė.

Kita pora jau žinomi filosofų tipai, vadinami paviršininkais ir gelmininkais. Paviršininkai aukština sensorinio pasaulio paviršių, jo fenomenologiją – niekindami viską, kas ateina iš gelmės. Jie gelmės nemato, ją neigia tvirtindami, kad joje nėra nieko gero ir gražaus, o visas gėris susitelkęs paviršiuje, kuriame turi gyventi „tikrasis žmogus“. Gelmininkų pozicija yra priešinga: jų paviršius netenkina, paviršiuje jie mato tik iliuziją ir apgaulę, o visa tiesa jų manymu slypi gelmėje. Joje yra visų daiktų tikroji šaknis ir paslaptį įminti galima tik atvėrus gelmę. Gelmė yra žinojimas, o paviršius – nežinojimo ir iliuzijos tamsa. Paviršininkų ideologija istorijoje buvo labai paplitusi, senovės ir viduramžių civilizacijos, pamatytos iš žemo socialinio sluoksnio perspektyvos buvo paviršiaus civilizacijos. Gelmė buvo magijos ir mago sritis. Tačiau paviršininkui magija tėra patyčių ir potencialaus blogio šaltinis, jie nenori matyti viso, pilno žmogaus, arba nori tam tikrus pasaulius laikyti visiems laikams uždarytus.

Tačiau mano tikslas yra ne netinkamus principus atmesti (pirmiausiai pasisakau prieš paviršininkų ideologiją), bet visus juos apjungti į bendrą visumą ir tą visumą panaudoti žmonių tipologijai sukurti. Taigi gnostikai ir genetikai yra vertikali tiesė, o gelmininkai ir paviršininkai ją kertą horizontalia tiese, kurios kairėje pusėje yra gelmininkai, o kitoje paviršininkai. Gauname tokį kryžių, kuris turi keturis segmentus, kuriuose galima išdėlioti pagrindinius keturis kriterijus, kuriuos jungiant gaunami įvairių tipų žmonės, pasižymintys tam tikromis išorinėmis ir vidinėmis savybėmis. Taigi turime kairįjį ir dešinįjį horizontalų segmentą, kuris dalinasi į viršutinę ir apatinę dalį. Dešinės pusės apačioje yra „gražuolių“, o viršuje „kalbėtojų“ kategorija. Gražuoliai apdovanoti fiziniu grožiu, o kalbėtojai turi proto išorinės, kalbinės projekcijos galimybę, padovanoti iškalba ir oratorių sugebėjimais. Kairėje pusėje yra „sielininkai“ viršuje ir „harmoningieji“ apačioje. Sielininkai daugiau linkę į gnostinio pasaulio pusę, tuo tarpu harmoningieji, priklauso genetikų vertinimo kriterijų skilčiai, bet fiziškumas ir kūniškumas suprantami iš vidinės, laksatinės perspektyvos. Tai sveikata, jėga, ištvermė, valia, korporinė vaizduotė ir pan.

gelmininkaiTokia yra apibendrinta schema. Nors joje dar trūksta vieno svarbaus momento, apie kurį pakalbėsiu netrukus, taip jau galima jungti kriterijus ir nustatyti, visą jų komplektą kiekviename žmoguje. Akivaizdu, kad šie kriterijai nėra veikiantys, jeigu jiems nesukuriamas priešingas polius, nes savybę galima turėti, o galima jos neturėti. Galima būti gražiu ir negražiu, kalbėtoju ir nekalbėtoju, harmoningu ir neharmoningu, protingu ir neprotingu. Kitaip sakant, kiekviena iš skilčių turi pliusinį ir minusinį variantą. Pliusai sudaro vidinį kvadratą, o visi minusai – išorinį. Turint tokį modelį jau galima išskirti pagrindinius tipus, kurie užkoduoti brėžinyje. Dvi kraštutinės galimybės yra visų minusų kvadratas ir visų pliusų kvadratas, tarp kurių įsiterpia įvairūs tarpiniai variantai. Imkime tokį pavyzdį kai turime kairinį viršutinį pliusų trikampį, kuriam trūksta tik apatinio dešinio kriterijaus, kuris pasislinkęs į minuso kvadratą ir gaunamas savotiškas rombas vietoje taisyklingo kvadrato. Vadinasi: kalbėtojas žymimas +, sielininkas +, harmoningas +, o išorinio grožio prasme -. Galimas yra apverstas trikampis, kai žmogus kalbėtojas +, gražuolis +, harmoningasis +, o sielos prasme -, vadinasi išsigimėlis ir urodas.

Visų organizacijų vertinami tobuli pliusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės, išorinės ir vidinės – idealios. Mažiausiai vertinami tobuli minusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės minusinės ir tokio žmogaus vertė laikoma nuline, tariama, kad tokie turi būti izoliuojami arba laikomi prispausti žemiausioje kastoje, nes tai „degradavę“ tipai. Degradavimas gali turėti stipriąją ir silpnąją formą. Taip pat vertinami įvairūs tarpiniai variantai, kai pavyzdžiui, jėgos struktūromis ieškomi tobuli kandidatai nelabai gražiems darbams daryti ir jų „graži siela“ nereikalinga. Tai įvairūs psichopatai ir sadistai, sielos minusai, kurie tačiau neturi problemų visose kitose vietose. Tokie dažnai vertinami kaip vadovai ir lyderiai, kuriems reikia priimti „sunkius sprendimus“ ir jiems gražus ir harmoningas dvasinis pasaulis – nereikalingas. Jie galbūt gerai dirba savo darbus, tačiau visuomenei sukuria ne gražius gyvenimus, bet kančių pasaulius, kuris pagrįstas prievarta, smurtu ir baime. Idealiausias atvejis visiems žmonėms, kai visi segmentai yra pliuso pusėje, bet jie turi būti labai galingi intelektualiai, kad galėtų įveikti dvasinius išsigimėlius, kurių neriboja jokios priemonės, o gražūs žmonės įstato save į griežtų principų rėmus.

Iš šitos sistemos matosi, kad yra tik fasadinė žmogaus pusė, kuri paviršininkų labiausiai vertinama ir jiems užtenka, kad organizacijoje dirbtų tik „gražuoliai“ ir „kalbėtojai“, o kas yra jų viduje būna ne taip svarbu. Tai natūralu civilizacijose, kurios neapdovanotos hipostratiniu pasauliu, neturi mintiregos priemonių, ta gelmininkų vertinama dalis yra paprasčiausiai nepasiekiama ir dėl šios priežasties nuvertinama. Atradus mintiregą atsiveria pilnas žmogus, kurį vadinu „holoplastiniu“ ir jame galima vertinti tiek išorines, tieks vidines savybes, kurių neįmanoma paslėpti po jokiu fasadu. Tarkime genijui svarbus vienintelis kriterijus gelminis-gnostinis, jis turi būti sielininkas, apdovanotas aukštu intelektu. Gerai, kai jis tuo pačiu harmoningas ir geras kalbėtojas, tačiau išorinė išvaizda – vaidina mažiausia reikšmę. Kitas atvejis – aktorius, kuriam svarbiausia – išorinis grožis, gali būti geras kalbėtojas, būti apdovanotas vidine harmonija ir sveikata, bet būti visiškas pizdukas, be proto ir moralės. Tačiau tai nėra taip svarbu, nes jis dirba išoriniu gražuoliu – turi būti „džiaugsmas akims“, o visa kita susikuriama fasadiniu įvaizdžiu. Taip dažnai dirba ir aktoriniai politikai, kurie būna tampomi už virvučių užkulisinių jėgų.

Tai, aišku, nėra viskas ką galima pasakyti šioje vietoje, nes grožio visomis prasmėmis klausimas ne toks paprastas. Grožis turi kokį nors „aukso pjūvio“ principą, kuris kalamas į galvą kaip universalus kriterijus, vienodas visiems. Kiekviena visuomenė turi tokį standartinį aukso pjūvį, kuris pasižymi tam tikra logika, tvarka ir proporcijų bei simetrijų sistema. Visi žmonės pagal šį kriterijų matuojami ir rūšiuojam į tobulus ir defektyvius. Tačiau kriterijų formos priklauso nuo daugelio aplinkybių ir yra lemiami epochos, kultūros ir net sąmonės tipo. Skirtingų tipų sąmonės „aukso pjūvį“ suvokia skirtingai ir dažniausiai visus kitus vertina pagal save, nes yra gražūs pirmiausia „patys sau“. Jų interesas save primesti kaip normą ir išrūšiuoti visus pagal tą formulę, kurioje jie „geriausi“. Pavyzdžiui, baltiesiems drakonams žmogus (žmogbeždžionė) gali atrodyti kaip minkštakūnis, muilinas polipas, nors šis pats sau yra grožio įsikūnijimas.

Vadinasi visur yra norma (standartas) arba nenorma. Taisyklė ir klaida. Vertybė ir antivertybė. Bet kiekvienu atveju pagal subjektyvų „aukso pjūvį“. Turime ideologijos sluoksnį, kuris sukuria tokią poliarizuotą vertinimų sistemą, atsispindinčią kalbų žodynuose, kur svaidantis žodžiais atitikimas liaupsinamas, o neatitikimas – menkinamas. Kiekvienas ideologinio žodyno segmentas, aptarnaujantis kokią nors gyvenimo arba tikrovės sritį yra padalintas į minusinį ir pliusinį segmentą ir su minusiniu trypiama tai, kas neatitinka normos, ir aukštinama tai, kas laikoma „tobulumo įsikūnijimu“. Tai yra pagrindinis žodyninis sąmonės valdymo tipas, kur visi žmonės turi tokio žodžių išdėliojimo kloną ir žodyno įdiegtą psichologijos programą, pagal kurią stengiasi save išlaikyti teigiamų žodžių segmente ir visaip vengia neigiamų, nes tie, kas atsiduria minusinių žodžių kalėjime – išstumiami iš visų gražių vietų. Moksle yra „mokslininkas“ ir „šarlatanas“, tiesoje „teisuolis“ ir „melagis“, kariuomenėje „drąsuolis“ ir „bailys“, moralėje „ šventuolis“ ir „degradas“ ir pan. Tokie vertinimai aišku priklauso nuo pamatinės sąmonės formos, kuri užkoduota kiekvienos civilizacijos kultūroje, tačiau mažai sąmonei, neišsiskyrusiai iš masės – tai absoliutūs ir universalūs kriterijai. Yra galimybė atsistoti aukščiau viso to, pagal savotišką savo aukso pjūvį, tačiau vis tiek turi būti išsaugomas pagrindinis keturių segmentų principas, tik kiekvienas segmentas pakeliamas į atitinkamai aukštesnį lygmenį.

Žemo lygio visuomenėje vertybės dažnai kuriamos nežinant pilno žmogaus vaizdo, todėl į minuso pusę nustumiami tie tipažai, kurie įvertinus visus kriterijus daro visai teisėtus pasirinkimus. Vienas iš pavyzdžių yra lytinė orientacija, kuri vertinama ne pagal biologinį akių kūną, bet pagal vidinę, laksatinę ir hipostratinę žmogaus sandarą, kuri ateina iš smegenų formos, blogesniu atveju iš smegenų technologinio programavimo. Toks žmogus visada labiau būna gelmininkas negu paviršininkas ir jam tai, kaip jis jaučiasi savo viduje turi svarbesnę reikšmę. Kai išorė ir vidus neatitinka, žmogus renkasi vidų, nes jo tikrasis aš yra čia, mintis yra reikšmingesnė už akių kūną. Planetos valdžia naudoja sociosferos valdymui biosferos rūšinės įvairovės principą kaip pagrindinį ir įveda socialinės rūšies sąvoką, kuri sujungiama su laisvos diferenciacijos ir laisvos migracijos principais. Toks „resurso“ valdymas laikomas produktyviausiu, o terorizavimas savo viduje gaminti vieną kokią nors išorinę formą laikomas atgyvena.

Tikiuosi, kad šiuo principu šiek tiek išplėčiau akiratį ir pagerinau sąmonės kokybę. Šiam kartui naujienos iš aukštesnių pasaulių tokios.

Istorijos H-taškas

Visų žmonių gyvenimas yra įrėminamas dviem pagrindiniais įvykiais, kurie įstato žmogų į ribas, apibrėžia jį baigtine egzistencija šiame pasaulyje. Tie neišvengiami įvykiai yra gimimas ir mirtis. Tikras žmogaus sąmonės gimimas įvyksta tada, kai jis prisijungia prie luksorinų lauko ir įsijungia šviesos arkos struktūra, kuri ir yra tikrasis žmogus. Priešingas procesas yra atsijungimas nuo šio lauko ir šviesos arkos išnykimas visiems laikams. Kaip tai konkrečiai įvyksta čia aiškinti neketinu, nes daug informacijos kituose straipsniuose, tik noriu paminėti, kad šie taškai nėra nei absoliuti pradžia, nei absoliuti pabaiga. Yra daug žmonių, kurie tiki, kad yra egzistencija iki gimimo, o iš to logiškai seka, kad turi kažkas būti ir po mirties. Kitaip sakant, tikima dviem pasauliais: šiuo, mišriu pasauliu, kuriame siela susimaišiusi su kūnu šviesos arkoje ir dvasiniu pasauliu, kuriame gyvena gryna siela, be fizinio kūno. Gyvenimą pagal tokį supratimą rėmina susijungimas ir atsiskyrimas.

Žmonės patiria daug įvairių patirčių, kurios gali atrodyti kaip patvirtinimas, kad kitas pasaulis egzistuoja, tačiau tai iki galo bus aišku tik tada, kai jį pamatysime (arba nepamatysime) kiekvienas asmeniškai. Nemanau, kad teisinga koncentruotis į tai, kas bus kažkada ir kažkur, kai tikra misija spręsti išgyvenimo klausimus čia ir dabar. Dėmesio centre turi būti atkarpa, kuri įrėminama kraštutinių būsenų, ir jos, kaip perėjimas į nieką ar kažką, jau yra anapus šio gyvenimo aktualių klausimų.

Esu rašęs apie dvi žmonijas arba tiksliau du žmogaus tipus. Vienas yra genetikas, o kitas – gnostikas. Genetikų pagrindinis dėmesio objektas yra rūšis, kuri yra gyvybės forma, savyje galinti turėti bendrą programinį komponentą ir individualią tos programos realizaciją. Programa, kitaip rūšis, savaime neegzistuoja ir ji visada yra kūniškai individuali. Todėl klausimas kas svarbiau, individas ar kolektyvas, genetikams nėra toks paprastas. Kolektyvas yra to paties tipo programų realizacijų rinkinys, individas yra vienas egzempliorius. Todėl teisinga yra sakyti, kad dalis programos tikslų realizuojama per individą, kita dalis – per grupę. Genetikų tikslas – gerinti rūšies programą, tobulinti rūšį, kad žmogaus tipas ne prastėtų bet tobulėtų. Tai vyksta per konkurenciją ir atranką tų genetinių linijų, kurios įkūnija geriausias realizacijas. Šios teorijos vienas žinomiausių 19 a. propaguotojų buvo F. Nietzsche.

Yra ir priešiška stovykla, kuri buvo pavadinta gnostikais. Šis žodis paimtas iš graikų kalbos ir reiškia „pažinimas“ (gnosis gr. – pažinimas). Tai reiškia, kad gnostikai dirba su sąmone, siela, protu, su visais sugebėjimais, kurie susieja aplinkos informaciją ir paruošia informaciją ir aplinką praktiniam naudojimui. Gnostiko užduotis – įminti pasaulio paslaptį, o tam reikalingas kuo galingesnis pažinimo įrankis, kuris turi būti maksimaliai ištobulintas. Todėl reikalingas švietimas, lavinimasis, ugdymas, visų gnostikui reikalingų įgūdžių aštrinimas. Gnostikų ir genetikų tikslai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, nes vienas proto gerinimo būdų yra genetinė atranka. Taip pat konkurencijoje, kai sprendžiama kieno genai geresni, žmogus turintis aukštesnį intelektą, geriau jungiantis aplinką, mokantis organizuoti savo resursus – turi daugiau išlikimo šansų.

Visa bėda prasideda tada, kai šios kryptys atsiskiria ir kiekviena nukeliauja į savo ribotą pasaulį. Gnostikams pradeda rūpėti tik dvasiniai dalykai, ribojant ir silpninat fizinius, o genetikai užsiima tik gyvuline veislininkyste, kuri naudoja programos tobulėjimui neaktualius kriterijus. Be genetinio inkaro, gnostikai sunaikintų žmoniją per 100 metų. O genetikai be gnostinės tėkmės – gyventų primityvius laukinių gyvenimus. Kaip ten bebūtų, kol žmonija perduoda estafetę iš kartos į kartą, tol genetikai kažkokia dalimi visada gyvuoja, bet civilizacija prasideda nuo gnostikų įsigalėjimo, kurio pirmos formos visada būdavo religinės. Po to atsirado filosofija ir galiausiai mokslas kaip tobuliausia gnostikų forma, kuri efektyviausiai leidžia įvaldyti žmogų supantį kosminį pasaulį.

Kadangi įdomiausias visada asmeninis atvejis, tai pritaikant aprašytą principą yra įmanomi trys gyvenimo tipai: du pabėgę vienas nuo kito kraštutinumai ir mišrus variantas,  kurį laikau geriausiu. Minėtoje atkarpoje žmogus kažkaip turi realizuoti abu variantus, jeigu nori sėkmingai įvykdyti pagrindinę šio gyvenimo misiją.

Imant kolektyvinį variantą, svarbiausias klausimas kokio tipo santvarka realizuojama, į kokius rėmus įstatomas daugumos žmonių gyvenimas. Galimas religijų viešpatavimas, asketizmas, griežta puritoniška moralė, celibatas ir pan. Deja tokios santvarkos eina prieš prigimtį ir prieštarauja pagrindiniam rūšies programos reikalavimui – sėkmingai perduoti geriausius genus. O geriausi ne visada būna tie, kurie atitinka žemo lygio, vidutinybėms skirtas normas. Kai viešpatauja genetikai, civilizacija gali atrodyti „degradavusi“, tačiau vislumas iš tikro nėra pakenkęs nė vienai rūšiai, kuo daugiau individų, tuo visada daugiau galimybių. Laisvas elgesys šią situaciją tik skatina. Aišku, taisyklės visur reikalingos, bet čia kalba apie filosofinį požiūrį, o ne tvarką ir betvarkę. Religija niekina kūną ir viską kas su juo susiję, todėl sumenkinamos ir visos jo rūšiai svarbios funkcijos. Aš laikausi tokio požiūrio, kad kuo daugiau nelaisvės, tuo civilizacija labiau degradavusi, nes nelaisvė deformuoja žmogaus funkcijas, kurios gyvybiškai reikalingos žmonijai kaip gyvybės formai. Patologiškai bijoti ar bjaurėtis tuo, kas gyvybiškai svarbu yra rūšies išsigimimo požymis.

Kita pusė, nepaisant nieko, lieka taip pat svarbi, nes šis elementas yra individo sąveikos su aplinka priemonė. Kad galėtų išlikti, ši sąveika turi būti maksimaliai efektyvi. Todėl turi būti tobulinama sąmonė, maksimaliai užaštrinamos visos jos galimybės. O kad žmogus nebūtų tik primityvus žvėris, sąmonė duoda civilizuotą supratimą. Jeigu pavyzdžiu imtume, „neišskridusią“ į kitą pasaulį ezoteriką, tai jos vienas propaguojamų tikslų yra dvasinis augimas, kuris vadinamas pakilimu. Pakilimas reikalingas todėl, kad jis išplečia horizontą, leidžią aplinką surinkti iš aukštesnės sąmonės perspektyvos. Tokią sąmonę jau ne kartą esu pavadinęs holoplastine sąmone, sugebančia surinkti visą aplinkinio pasaulio struktūrą ir perkelti ją į protą. Ši struktūra svarbi tuo, kad leidžia aplinką valdyti ir tapti jos šeimininku, kas padidina rūšies šansus kovojant dėl išlikimo su kitomis rūšimis. Sąmoningų rūšių yra ne viena, tad jų galimybės tarpusavio sąveikose priklauso nuo intelekto koeficientų lygio. Mus įveiktų rūšis su IQ vidurkiu 180. Kosminei civilizacijai reikia vidutinio 250 taškų IQ. Tai lyginama su mūsų rūšies vidutiniu 100 taškų.

Tačiau tai tik įrankis, kurio realizavimą atspindi tikrovės holoplastinio vaizdo atvėrimo koeficientas. Imant procentų matavimo vienetą, visas vaizdas būtų 100 proc. Kadangi mes nežinome, kokia ta pilna tikrovė yra, įvertinti labai sunku, bet galima sugalvoti kriterijus. Vienas jų – gebėjimas sukurti sintetinę gyvybę ir sintetinę sąmonę. Tada Žmogaus holoplastinė realybė bus įvaldyta 100 proc. Tačiau sąmonės teorijos, ne technologijos, žinome gal 10 proc., o biogenetikos ir genų inžinerijos – 15 proc. Turint 250 intelekto koeficientą, manau tokie klausimai išsispręstų per 50 metų.

Visa tai, ką aprašiau, yra kiekvienos biologinės rūšies pagrindinė misija, kurioje dalyvauja kiekvienas individas atskirai. Vadinasi reikalinga ne tik primityvi konkurencija dėl savo genų prastūmimo, bet ir bendras visos rūšies darbas išauginti naują tipą, tapti šio proceso visišku šeimininku. Su tuo susiję daug etinių klausimų ir nuo to labai priklauso, kokią mes priskiriame gyvybės formoms egzistencinę vertę. Tačiau procesas – nesustabdomas. Gamta gyvūnams buvo ir liko labai žiauri, sąlygas gyvenimui sudarydama tik ekstremalias. Civilizacija turi galimybę sukurti rojų, bet tas rojus būtų ateities galimybių ir pažangos sąskaita. Vadinasi neišvengiamai tenka ieškoti balanso. Kokių įrankių reikia kovojant prie kitas rūšis ir kosmines atšiaurias sąlygas, ir kiek reikia pristabdyti, kad būtų išlaikomi bent minimalūs etiniai reikalavimais ir gyvybei suteikiama bent minimali egzistencinė vertė.

O tas istorinis taškas, kurį pasiekus bus žinoma 100 proc. tikrovės holoplastinė struktūra, vadinama H-tašku. Manau, kad visi žmonės pagal savo sugebėjimus ir išgales turi stengtis prisidėti prie šio istorinio momento priartinimo, nes šis momentas prilygs savo svarba pirmos gyvybės atsiradimo momentui. Aišku, viso to likimas priklauso nuo konteksto: jeigu visata ciklinė, tai net tokios civilizacijos neišvengiamai žlunga, jeigu neranda galimybių valdyti tikrovės arba pasitraukti į kitą realybę. Taip gali ir neatsitikti, tada žmogaus smalsumas būna galingiausias akstinas.

Globalizacija ir tautiškumas

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir visata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmogus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgyventi. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip reprezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę, tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikrovės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Žinios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata, kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pasaulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu, nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai, nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus, kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Genetinė ašis

Gamtinį žmogų apibrėžia tokios sąvokos: rūšis, individas, gyvybė. Gyvybė yra pati bendriausia sąvoka, kuri inkorporuoja į save rūšį ir individą. Rūšis – tai ne kas kita kaip biologinė programa, o individas yra jos realizacija. Ši priklausomybė rodo, kad žmogus įtrauktas į jo ribas peržengiančią esaties formą ir jos apibrėžiamas. Atsiranda konfliktas tarp bendrumo ir atskirumo aspektų. Programa apjungia, tačiau individualumas supriešina, verčia ieškoti būdų atsikratyti šios priklausomybės. Panaši problema kyla ir gyvybės ryšyje su tikrove ir galų gale su jos pagrindu, kurį sąlygiškai vadiname Šaltiniu.

Gyvybė kaip rūšis – taip pat individas, kuris skiriasi nuo kitų rūšių-individų. Individas išsiskiria iš visumos ir siekia ją paneigti, tačiau tai įmanoma tik tiek, kiek leidžia pati visuma. Matome, kad iš individualių perspektyvų vyksta žiaurus karas su gamta, kuri šiame lygmenyje sudaryta iš kolektyvinių individų. Jis vyksta rūšių viduje ir tarp rūšių.

Matome, kad šis karas iš bendros programos perkeliamas į kiekvieną atskirą individą ir yra susijęs su jo išgyvenimo galimybėmis. Karas yra naikinimas, išnaudojimas, perkūrimas, silpninimas, pažinimas ir t.t. Jis įrašytas į kūno ir visatos reprezentacijos sandarą, įeina į individo esmę ir suteikia formą egzistencijai. Tai yra, programos galimybės priklauso nuo individualių galimybių ir programos tikslas apdovanoti individą šiam karui reikalingais sugebėjimais. Individas yra visuotinio karo forpostas, nuo kurio galimybių priklauso kolektyvinio individo įsitvirtinimas.

Tačiau perėjus į aukštesnes pakopas, kai lemiamą vaidmenį pradeda vaidinti gnostinio sujungimo gebėjimai, kūnas velkamas per istoriją kaip našta, neleidžianti pasiekti dar aukštesnių gyvybės egzistencinių pakopų, kurios jau būtų susijusios su žmogaus dvasia.

Žmogaus galimybės

Žmonių kolektyvinis individas yra triuškinanti pergalė kitų kolektyvinių individų atžvilgiu. Tačiau atsiranda vidinė grėsmė, kuri sugriauna dalį rūšies galimybių, nes žinios ir galia atsiduria netinkamose rankose. Ši dalis gali būti tokia svarbi, kad gali grėsti ir visos rūšies išnykimas. Nes agresyviai formuojamas porūšis (tipas), kuris įsivaizduoja, kad jo iškilimo vienintelis kelias yra motininės rūšies sunaikinimas. Kristalizuojantis porūšiams, kyla toks pats karas kaip gamtoje vyksta tarp kolektyvinių individų (rūšių), kurie gyvena vienas kito sąskaita.

Kiekvienas žmogus įsišaknijęs biologiniame bendrume, tačiau šis bendrasis aspektas nesprendžia klausimų tokiu principu kaip žmogaus protas, t. y., mintimis. Programa mąsto kitaip ir šis mąstymas trunka tūkstantmečius. Todėl einamuoju momentu pagrindinis sprendėjas yra individas, kuriam rūšis suteikia visus lėmimo įgaliojimus. Todėl šioje egzistencijoje svarbą įgyja gnostinis pasaulis, kuriame kiekvienas žmogus susieja tą aplinką būties viduje, kurioje turi išgyventi. Todėl atsiranda ne gamtinis, bet dvasinis porūšis, išsiskiriantis ne organizmo požymiais ir biologiniais „ginklais“, bet protu. Protas lemia viską.

Gnostinis kolektyvinis individas

Kaip gamtoje biologinė programa sukuria kolektyvinį individą vadinamą rūšimi, taip sąmonėje kalba sukuria gnostinį kolektyvinį individą vadinamą tauta. Šiam tautiniam individui galioja tie patys principai kaip ir rūšies biologinei tikrovei. Pati tauta, kaip tam tikras bendrumo aspektas, pasaulyje nesireiškia niekaip, kaip nėra kalbos be kalbėtojo, kuriuo gali būti, pavyzdžiui, žmogus arba knyga. Tautos „programa“ visa individualizuota. Ir kiekvienas žmogus gali būti pilnavertis šio kolektyvinio individo atstovas, kuris įgaliotas lemti lygiai taip pat kaip ir bet kas kitas. Šitaip vidurūšinė kova tarp rūšies individų pakyla į aukštesnį lygį ir vyksta tarp kalbinių kolektyvinių individų, kurie kariauja tarpusavyje taip, kaip gamtoje kariauja viena prieš kitą biologinės rūšys. Rūšis lemia kūno forma, o tautas – reprezentacijos forma, kurią apibrėžia kalbos ženklų sistema.

Žinoma, tarp šių kolektyvinių individų yra skirtumas: tautą (tautas) sunaikinus – lieka rūšis, o rūšį (rūšis) sunaikinus – nelieka nieko išskyrus „negyvą“ pasaulį. Sunaikinus visas rūšis – nelieka gyvybės. Sunaikinus būtį, nelieka pasaulio ir t.t. Todėl yra tokia būtiška hierarchija: Absoliutas, Visata (-os), Gyvybė (-ės formos), Rūšys, Žmonija (Homo Sapiens), Rasė, Tauta. Visais atvejais yra tam tikras bendrumo pamatas ir iš jo išsiskiriantis individas. Individą kaip F. Nietzsches Antžmogį išaukštinti galima tik visiškai jį atsiejus nuo pamato ir padarius jį nepriklausomu, t. y., neatsirandančiu ir neišnykstančių dievu, kuris negali būti apribotas nei silpnu kūnu, nei silpnu protu. Tik tada jis galėtų atmesti visas artimiausias bendrumo formas ir kolektyvinius individus, tokius kaip tauta ir biologinė rūšis. Galbūt net tokius kaip įprastinės gyvybės formos. Iš Šaltinio ir Pirminės tikrovės rastųsi esatis, gerokai pranokstanti tipišką gyvybės sampratą.

Iš kokio pamato tokia kiltis įmanoma? Tauta tai yra tik netiesiogiai, kiek ji leidžia tinkamus rūšies tapsmo procesus. Bet realiai genetiškai šiuos klausimus reguliuoja biologinė programa (rūšis). Ir ne tik kaip mechaniška „atranka“, bet ir kaip tam tikras rūšies kvantinis protas, galintis perkurti rūšies programą, sukurti porūšius ir naujas rūšis.

Bendrumo formų transformacijos

Sunaikinus kalbą – sunaikinama tauta, sunaikinus genus – sunaikinama rūšis. Tai yra ir Žmonijos istorinio proceso dalis, ir gamtinė realybė, kurioje jau išnykę milijonai gyvybės rūšių. Tai, kaip šis nyksmas nuteikia žmogaus sąmonę, šiam procesui neturi jokios įtakos.

Naikinimas galimas kaip degradavimas, kaip karas ir kaip evoliucija. Tenkinti gali tik paskutinis variantas, nes substratas išlieka tas pats ir ant jo statomas antstatas. Degradavimas yra vidinis procesas, naikinantis kolektyvinį individą dėl vidinių priežasčių, kurios dėl kokių nors veiksnių tampa valingam apsisprendimui nepavaldžiu nykimu. Karas tarp kolektyvinių individų buvo gamtos dėsnis, kuris dabar matomas tarprūšiniuose santykiuose (tarprūšinis kanibalizmas), hierarchijoje ir pasiskirstyme biosferoje. Tai yra konkurencija dėl išteklių arba genetiškai užkoduota psichologinė neapykanta kitokiai formai. Evoliucija – tai žengimas į priekį, kuriame inkorporuojamos ankstesnės pakopos, tik dabar daug kartų tobulesnės.

Toks procesas galimas dvejose vietose. Bendrinančio faktoriaus masėje, kai programa laipsniškai keičia pati save arba tai gali būti greita individualizuota revoliucija, kuri sugeba patraukti paskui save masę.

Įprastinės gnostinės ašies formos individe yra psichologija, kalba, visuomenės sandara. Kalba yra kolektyvinės psichologijos dalis, o ši kolektyvinė psichologija virsta socialiniais santykiais. Čia įsiterpia kultūra, mokslas, ekonomika, politika ir t.t. Šitaip kinta rūšys ir tautos.

Globalinis procesas

Terminas, kuris apibūdina šiuo metu vykstantį globalinį procesą, visiems gerai žinomas – tai „integracija“. Karinė integracija NATO forma vyksta aplink JAV centrą, o politinė ir ekonominė integracija – aplink Europos Sąjungą. Iš kitos pusės, tokia pati „integracija“ vyksta aplink Rusijos Federaciją, kuri svajoja ne tik atgauti savo buvusias teritorijas, bet jas dar labiau išplėsti. Tai nėra joks tabu, kadangi tą patį JAV ir ES darė visą 20 a. RF sustiprėjo tiek per paskutinius dešimtmečius, kad gali pradėti strateginio mėgdžiojimo procesą.

Pagal aprašytus kolektyvinio individo principus, rūšis viena, tačiau padalinta į tautinius kolektyvinius individus, kurių pagrindas yra kalba. Galima sakyti, kad pirmiausiai tauta yra savita unikali kalbos sistema, kuri grindžia suvokimo ir mąstymo formas. Bet kalbą galima sunaikinti, tuo pačiu sunaikinant ir tautą. Tai reiškia, kad tauta yra kartu su kalba išmokstamas dalykas, ir perkėlus į kitą socialinę lingvistinę terpę, atsiranda kitos tautos individas. Šis ištautinimo procesas visada vyksta kaip virsmas į kitą tautą per asimiliacijos procesą. Nes jeigu tauta užmiršta savo kalbą, ją pakeisti turi kita kalba, nes žmogus be kalbos gyventi negali. Todėl kiekvienos tautos pagrindinis interesas yra saugoti savo kalbą. Tai nebūtinai reiškia, kad turi būti stabdomas vystymasis, reikia siekti, kad šis vystymasis nepereitų į kitos tautos galios lauką.

Tai reiškia, kad prieš kelis dešimtmečius prasidėjęs globalinis procesas labai glaudžiai susijęs su asimiliacija, kuri didžiausią grėsmę kelią mažoms tautoms. Šalia asimiliacijos proceso pirmiausiai eina individualizmo propagavimas, kai žmogus paverčiamas tik žmonijos nariu, labai dažnai tik biologiniu subjektu, priklausančiu tam pačiam gamtiniam kolektyviniam individui, kuriam sudaromos individualaus vystymosi sąlygos. Tačiau tuo pačiu, didžiosios tautos išsitautinti lingvistiškai nesiruošia ir nepastebimai ruošia asimiliavimo prielaidas. Ir, kadangi žmogus be kalbos negali gyventi, ir yra patalpintas į galingą svetimos tautinės įtakos sferą, jis paprasčiausia pakeičia savo kalbą į kitą – vietinę arba oficialią, reikalingą darbui aukštesnėse politinėse ar ekonominėse struktūrose.

Daugiakalbiškumas greitai neišnyksta, bet dažniausiai lieka tik žemiausiuose sluoksniuose; o norint daryti bent mažiausią karjerą, asimiliacija daroma būtinybe. Tokiame kontekste atsiranda „globalios valstybės“ projektas. Jo galutinis rezultatas – kitos tautos išmokimas arba dar tolimesnis – naujos tautos sukūrimas. Juk kažkaip kalbėti vis tiek reikės, ir viena kalba reikš naują vieną tautą.

Tauta gali egzistuoti dvejomis formomis: kaip teritorinis vienetas ir kaip organizacinis vienetas. Istorija rodo, kad organizaciniu tautų buvę labai mažai, nes savos teritorijos neturėjimas tautą labai susilpnina. Stipriausias variantas yra kai tauta turi viską – kalbą, organizaciją, teritoriją ir norint stabdyti globalizacinius procesus, turi saugoti šiuos egzistencijai lemiamus veiksnius.

Šis ir kitas pasaulis

Pažiūrėjus į žmonijos istoriją matosi, kad ji, kaip individų kaita, perėjo du etapus: gamtinio žmogaus ir kultūrinio žmogaus. Tikra istorija prasideda kartu su kultūriniu žmogumi, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra civilizacija. Pagal gnostinio kalbinio kolektyvinio individo principą civilizacija vystėsi lygiagrečiai su tautų vystymusi. Todėl istorijoje egzistavo vienatautės ir daugiatautės civilizacijos. Žmogus šiose terpėse dažniausiai buvo masės žmogus, kurio individualumas buvo slopinamas. Šios masės buvo rūšies biologinės programos masė ir kultūros masė, kuri buvo neatsiejama nuo kalbos. Individualybės išsiskyrimas būdavo unikalus įvykis ir tokie individai buvo laikomi „genijais“. Nors dažnai tai buvo sutinkama kaip išsigimimas arba iškrypimas.

Gamtoje rūšys egzistuoja milijonus metų ir palyginus su atskiru individu šis laikas yra beveik amžinybė. Tai yra amžinybė genetine prasme ir ją išpažįsta „genetikų“ grupuotė, kurie save laiko genetinės programos saugotojais. Kartu su kūnu laikina ir dvasia, kuri taip pat trokšta turėti tokią „amžinybės“ terpę kaip ir kūnas. Tačiau šiame pasaulyje tiesiogiai tai neduota (nors iš esmės tiesiogiai neduota ir rūšis). Šitaip atsiranda tikėjimo kitu pasauliu kultūra, būdinga visoms išsivysčiusioms civilizacijoms. Šis tikėjimas yra gnostinės ašies pagrindinis klausimas, kurios paslaptys saugomos „gnostikų“ grupuotės. Šis žinojimas duotas išrinktiesiems, o masės slapta valdomos vienos ar kitos grupuotės, priklausomai nuo to, kuri iš jų dominuoja.

Žmonės gauna ženklus, tekstus, knygas, bet prie tikros, gyvos esaties neprileidžiami. Tad jiems belieka viena galimybė – laukti kol baigsis šis trumpas gyvenimo kelias, trunkantis 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Iš gamtos ir kultūros kelio išeiti sunku, tačiau žmonės vis daugiau domisi išplėstomis galimybėmis, su kuriomis galėtų įveikti kolektyvinių masių trauką ir susikurti savo pasaulį. Žinoma, tam priešinasi civilizacija, kultūra, mokslas, visuomenė, gamta, būtis, visata ir netgi Dievas.

(Ne)pakeičiamos prigimties klausimas

Esmė ir egzistencija

Klausimai „kas yra sąmonė?“, „kas yra žmogus?“ iškilo seniai, tada, kai žmogus dar tik pradėjo mąstyti. Šių klausimų pradžia yra istorijos objektas, kurios tikslas atsakyti „kur, kada, kas ir kaip“ (kur aiškino, kada aiškino, kas aiškino ir kaip aiškino), kiek prieinama iš pasiekiamų šaltinių. Šitoks paklausimas nubrėžia kelias atsakymo galimybes ir teorijas: a) žmogus turi į jį įdėtą nekintamą prigimtį, tik reikia ją išsiaiškinti ir b) iš žmogaus galima padaryti ką nori, bet reikia gerai praplauti smegenis ir sukurti tinkamą kontekstą (psichosocialinė inžinerija) arba sukurti biologinės informacijos valdymo priemones (genetinė inžinerija). Pirmu atveju, išeinama į ieškojimų kelią, o antruoju kuriama matrica, šablonas, kurią būtų galima uždėti ant žmogaus.

Šios dvi kryptys atspindi ir hierarchinės organizacijos perspektyvą: viršuje norima, kad iš žmogaus būtų galima daryti bet ką, pagal iškilusius organizacijos poreikius – toks yra megalomaniškas valdžios troškimas. Kitaip sakant, tikima, kad tai, kas yra žmogus – nustatoma valdžios. O pavergtoms apačioms kalama į galva, kad nekintama prigimtis jau nuo amžių pradžios yra surasta, ant jo uždėta iš viršaus, ir žmogus turi šiai „lemčiai“ paklusti. Savęs kūrimas persekiojamas ir juodinamas, tariama, kad neteisėtas maištas yra savivalė prieš Dievą, Gamtą, Valdžią, Tautą. Galima pasirinkti kas patogiau pagal esamą padėtį.

Iš tikro save (ir kitus) kuria nežabota galia, pagal savo poreikius. Šie poreikiai, jeigu „kuriamas“ Kitas, yra išnaudojimas, eksploatavimas ir t.t. Vergas turi patarnauti, gaminti, kurti, prižiūrėti ir t.t. Kitais atvejais, kai nėra nežabotos galios – tai virsta maištu prieš „valdžią“, kuriai reikalingas ne „bet koks“ žmogus, ne toks, kuris pats save susikuria pagal savo matymą, bet toks, kurį būtų galima eksploatuoti nusistatytais tikslais.

Galima manyti, kad visi esiniai turi savo nustatytą prigimtį ir ją žino net neklausdami. Tokia yra visa gamta. Tačiau palyginimui čia tinkama citata iš Sartro, kuris teigia, kad žmogui „egzistencija eina pirmiau už esmę“. Egzistencija yra ne kas kita kaip esmės kūrimas. Ką žmogus susikuria savo laisvai valdoma egzistencija, toks ir yra. Ši tezė taip pat reiškia ir jau minėtą situaciją, kai egzistencija užgrobiama valdžios, kuri kuria esmę jau pagal savo įsivaizdavimą.

Manau, kad su žmogumi situacija sudėtingesnė nei su kitais esiniais. Nes kūnas turi pirmesnę esmę ir ši esmė pereina į tam tikrą kūno galimybių apibrėžtą egzistenciją. Sąmonė, atvirkščiai, yra „tuščia“. Jos egzistencija pasirenkama, susikuriama ir tik tada išpildo savo apsibrėžtą esmę. Sąmonė susikuria save, savo formas, o kūnas yra toks, koks duotas gamtos. Tačiau naujausiais laikais, sąmonės psichosocialinė inžinerija (egzistencijos užgrobimas) jau netenkina. Inžinerijos prerogatyvą bandomą pasigrobti ir kūno egzistencijos užgrobimui, turint tikslą formuoti ir performuoti kūno esmę (prigimtį).

Tada žmogus formuosis/bus formuojamas valdžios visas toks, kokio reikia eksploatavimui, pvz., psichikos inžinerija – smegenų plovimu, socialinė inžineriją – egzistencijos užgrobimu, kuri paverčiama „darbu“, ir biologinė inžinerija pirmiausiai per manipuliavimą genais arba psichotroninė inžinerija dedant implantų plokšteles į smegenis ir t.t.. Svajonė tokia, kad prievarta primetus bet kokią egzistenciją, galima būtų performuoti viso žmogaus esmę, padaryti ją kokią nori.

Gamtinė ir „aukštesnė“ prasmė

Aptartame kontekste galima kelti žmogaus gyvenimo prasmės klausimą, kuris labai glaudžiai susijęs su žmogaus prigimties klausimu. Žmogaus prigimtis siejant jį su gyvenama aplinka yra nustatyta ar ne, ji turi kokią nors aukštesnę prasmę, ar visas žmogus yra gamtinis? Žmogaus prigimtis gali būti tokia, kad jo gyvenimas bus be jokių aukštesnių prasmių, vien tik paprastas išlikimas ir dauginimasis sudėtingose planetos aplinkose.

Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo prasmė gali būti tik gamtinė ir ji gali būti aukštesnė nei gamtinė. Gamtoje yra du pagrindiniai dalykai, kuriuos turi daryti visi gyvi organizmai: išgyventi ir daugintis. Išgyvenimas, biologine prasme pirmiausiai yra prasimaitinimas. Vystantis kultūrai, prasimaitinimo klausimas praėjo tokią evoliuciją: iš pradžių buvo medžioklė, žemdirbystė, ir galiausiai gamyba. Reprodukcijos klausimas taip pat praėjo tam tikrų socialinių formų evoliuciją.

Aukštesnė prasmė šiame gamtiniame kontekste glaudžiai susijusi su biologinės informacijos klausimu. Tai yra genetika, kuri saugo, keičia ir tobulina biologinę organizmų vystymosi programą. Čia ryšys yra su visa rūšies evoliucija, biologiniu kitimu. Individas trumpai gyvena pirmiausiai todėl, kad rūšies evoliucijai reikia intensyvios kaitos ir organizmų perprogramavimo. Jeigu žmogus gyventų ilgai, evoliucija būtų daug lėtesnė.

Taigi čia yra užslėpta ir tam tikra gamtinė prasmė, organizmo informacijos saugojimas ir perdavimas, nebloginant rūšies savybių. Čia atsiranda toks paradoksas: individo prasmė yra rūšis (programa), bet pati rūšis individualizuotai neegzistuoja. Rūšis – tai programa, o ne individuali substancija. Tad išeina, kad individas tik aptarnauja programą. Jokios kitokios individualios prasmės gamtinis individo gyvenimas, tikima, neturi.

Yra tik maistas ir dauginimasis, o visa kita tarnauja šiems tikslams. Čia išliekama kūnų arba organizmų lygmenyje, kuris yra realizuota rūšies informacija arba biologinė programa. Bet yra ir kitas ne rūšinis, bet pirmiausiai individualus prisitaikymas, vadinamas informacijos sujungimu sąmonėje. Šis sujungimas reikalingas tam, kad individas išgyventų tam tikroje konkrečioje aplinkoje. Žmogaus evoliucija šioje vietoje yra kultūrinės evoliucijos terpė, kurioje pažinimo informacija tampa vis svarbesnė, kol šis informacinis mechanizmas, ar organizmo būsena, tampa pagrindine.

Tarp šių dviejų informacijos rūšių (reprodukcinės ir pažinimo) atsiranda net konkurencija ir susiformuoja dvi stovyklos, genetikų ir gnostikų. Vieni svarbiausiu žmogaus uždaviniu laiko programos aptarnavimą, o kiti gnostinių gebėjimų vystymą. Gnostikai istorijoje įgyja vis didesnį svorį, ir iš šios krypties išsivysto gnostinės informacijos sujungimo svarbos teorijos, kurios esmė yra tokia, kad prasitęsia ne tik organizmas, bet ir sąmonėje yra informacija, programa ir „reprodukcija“, kai žmogui mirus, jis kaip asmuo neišnyksta, bet pereina į kitą egzistenciją.

Pagal sudėtingumą ir įspūdį, biologinės programos nublanksta prieš žmogaus sąmonės galimybes ir natūraliai pradedama tikėti, kad svarbiausia ne biologinė informacija, jos saugojimas, bet individuali sielos informacija, kuri ne tarnauja genetikai ir reprodukcijai, bet yra svarbi pati savaime, nes yra ne tik organizmo evoliucija, bet visų pirma ir sielos evoliucija. Organizmo evoliucijai svarbu išlikti konkurencijoje ir sėkmingai prasitęsti, o sielos evoliucija turi atrastus savo „kelius“ (žinios, treniruotės, lavinimasis, elgesio etika ir t.t.).

Kūnas turi esmę, nes jis yra programos realizacija, sąmonė taip pat yra koduojama genetiškai, bet į šį pasaulį ji ateina visiškai tuščia, jos formos įdedamos vėliau, santykiuose su gyvenama aplinka. Galimos įvairios sąmonės formos, bet organizmo programa yra viena. Ir kyla klausimas, kaip yra su prigimtine šių žmogaus dalių esme. Kūnas apibrėžtas, bet formuojamas genetinės bioinformacijos, sąmonės formos sukuriamos aplinkos.

Žmogui kaip konkrečiam individui pavaldi tik gnostinė dalis, jis gali keisti savo sąmonės informaciją, bet negali performuoti organizmo, šis performavimas yra už atskiro individo ribų ir jam neprieinamas. Sąmonė prieinama, ją žmogus gali lavinti, aukštinti, tobulinti. Jis gali lavinti ją pats arba tai gali daryti kiti. Čia susiduriame su įvairių inžinerijų klausimu, psichine inžinerija, socialine inžinerija, ir genetine inžinerija. Kad žmogus neturėtų išankstinės užprogramuotos ir nepakeičiamos esmės pirmiausiai svajoja valdžia, tai yra socialinis struktūrinis elitas, kuris nori valdyti viską, ne tik sąmonę, bet ir kūną. Taip iškyla mokslininko figūra, kurio tikslas surasti metodus dirbti su įvairiomis natūraliomis informacijos sistemomis, psichine informacija, genetine informacija ir t.t.

Šitaip konkurencinės kovos drama, kuri natūraliai vyksta šimtus tūkstančių metų, lėtas genetinės informacijos kitimas, suspaudžiama į vieno žmogaus gyvenimo ribas. Nes genų inžinerija greitai užaugina „patobulintus“ organizmus, ir „žemesnė rasė“ tampa nebereikalinga šimto metų atkarpos ribose. Kad tai būtų įmanoma psichologiškai, turi būtų visiškai performuota ideologinė visuomenės sistema, kuri leistų tokį struktūrinio elito elgesį su žmogumi. Tokio susidievinimo pasekmės gali būti sunkios. Niekas nežino kokias pasekmes gali sukelti neišmanantis žaidimas su biologine genetine informacija.

Ribos peržengimas

Tokios yra dvi informacijos sistemos, tarp kurių vyksta konkurencija. Tai yra genetinė informacija ir gnostinės informacijos sujungimo sistema. Pirma yra rūšinė, neindividuali, o dvasios formavimas – individualus, pavaldus individualios valios įtakai. Genetikai laukia tobulesnio organizmo, o gnostikai kuria dvasinės evoliucijos teoriją. Pavyzdys, gali būti religinės reinkarnacijos ir karmos idėjos, kai tikima, kad sąmonės klonuojasi kaip kūnai. Naujas kūnas yra nauja genetinės programos realizacija, kažką paveldinti iš ankstesnių organizmų, bet su modifikacijomis; nauja sąmonė yra ankstesnės sąmonės reinkarnacija, kuri neatsimena savo ankstesnių „gyvenimų“ ir yra pavaldi karmos „dėsniui“: jeigu siela buvo gera – laukia evoliucija, o jeigu bloga – deevoliucija.

Ribų peržengimas, kurios apibrėžia tokias žmogaus esmes, kyla iš aukštesnės sisteminės klasės, kuri tiek susižavi galia, kad pradeda žaisti dievų žaidimus. Jie nori valdyti ir genetinę informaciją, ir informacijos jungimo procesą sąmonėje su psichotronine technika. Todėl visi ryšiai su žmogumi ir požiūriai į jį tampa požiūriu į biologinę „medžiagą“, ir pagrindinis metodas yra įvairios inžinerijos, kurios šią medžiagą formuoja. Tai yra psichosocialinė inžinerija, kuri paskiria žmogui tam tikrą vaidmenį organizacijoje, ir genetinė inžinerija, kurios tikslas organizacijos elitui kurti patobulintus individus, biologinę medžiagą, veikiančią našiau ir efektyviau. Ir nori, kad šis procesas būtų toks greitas, kad rezultatai matytųsi vieno žmogaus gyvenimo ribose, vietoj šimtų tūkstančių metų.

Savęs formavimo idėja

Visų gyvybės rūšių prigimtys turi panašias formas, arba fiziologines ir anatomines struktūras. Kitaip sakant yra bendra ir nekintama visos gyvybės planetoje esmė. Skiriasi tik išorinės detalės, o vidus – tas pats. Tačiau biologinė programa turi galimybę keistis tam, kad prisitaikytų prie kintančios aplinkos. Tai yra pamatinė esmė. Tačiau nelendant į pačią gelmę, šias išorines formas taip pat galima laikyti žemesnio lygio esme. Pavyzdžiui, vandenyje plaukiojanti žuvis ir sausuma lakstantis žinduolis. Žuvies ir žinduolio prigimtys (esmės) skirtingos taip, kaip skiriasi rūšys gyvenančios skirtingose aplinkose, bet kaip gyvybės – jų prigimtys vienodos.

Gyvybę performuoti gali tik aukštesnės jėgos, jeigu tokios yra. Galbūt įmanoma rasti būties formas, kurios yra ne tik negyva ir gyva substancija, bet ir kažkokią trečią arba ketvirtą formą. Žodžiu, gyvos materijos prigimtis yra, bet ji nėra vienintelė ir nekintama. Nors šis procesas toli peržengia individualią egzistenciją. Individuali sąmonė savo biologinės programos valios pastangomis keisti negali. Bet jeigu esme pavadinsime dar konkretesnes savybes ir formas tai sąmonė jas keisti gali. Kultūrinės tradicijos, ritualai, gyvenimo būdas ir t.t. Jeigu prigimtimi ir esme laikysime šias išorines formas, tai jas taip pat iš principo galima performuoti, tačiau socialinė organizacinė kontrolė tokia, kad tam gali reikti dešimtmečių ar net šimtų metų socialinės raidos. Individo gyvenimo rėmuose šios vertybės valdžios propaguojamos kaip nekintamos.

Šioje tikrovėje evoliucija perėjo per tokius etapus arba šuolius, kurie rodo, kad prigimtis lėtai vis dėlto keičiasi, nors valdomi ne individo, bet anoniminių biofizinių realybių, apie kurias žinoma labai mažai.

a) Negyva materija virto gyva materija.

b) Iš vandens gyvybė peršoko į sausumą.

c) Iš biologinio gyvūno organizmo peršoko į dvasią.

d) Dabar gyva materija siekia pakeisti substratą ir savo kūną bei dvasią siekia perkelti į technologinius aparatus.

Žmonija yra kryžkelėje – ir turi rinktis arba natūralų dvasios vystymasį arba kurti „dvasingas“ mašinas. Taip pat technologijos reiškia, kad žmogus kaip individas toks susidievinęs, kad prigimties keitimo mokslinius rezultatus nori matyti jau savo gyvenimo atkarpoje. T. y., milijonus metų vykstanti prigimties kaita, evoliucija, kaip minėtais etapais, suspaudžiama į šimtmečius, o gal net dešimtmečius. Tai yra „grandiozinis“ dvasios atverto mokslinio pasaulio pasiekimas.

Žodžiu, prigimtis nėra nekintanti, bet jos keitimas – ne žmogaus reikalas. Tad kaip suprantame šūkį „formuoti save“? Tai liečia ne biologinį organizmą, bet aukščiausią informacijos sujungimo sistemą, kuri anksčiau tarnavo biologinėms reikmėms (išgyvenimui ir dauginimuisi), bet istorijoje vis labiau laisvėjo ir sukūrė savo dvasios viršenybės sistemą. Šis pokytis buvo tokia reikšminga revoliucija, kad net genetinė biologinė programa tapo nesvarbia. Juk galbūt siekiama net iš viso ištrūkti, jei tai įmanoma, iš žmogaus organinio substrato. Tad pirmiausia genetinę informaciją siekiama užvaldyti su genų inžinerija, kad evoliucijai užtektų kelių dešimtmečių vietoj milijonų metų. O po to, sukūrus galingesnius informacijos apdorojimo sugebėjimus, šios programos visiškai atsikratyti. Jeigu yra aukštesnės egzistencijos formos, kam šita primityvi organika reikalinga. Lieka tik dvi galimybės – konservatyvi ir libertarinė.

Šitaip žmogus gali formuoti save arba užsiimti kitų žmonių „biologinės medžiagos“ inžinerija. 1) Informacijos sujungimo sąmonėje inžinerija, 2) organizmo genetinė inžinerija. Paprastai tokius dievų žaidimus žaidžia įvairūs sisteminiai elitai, kurių tikslas užvaldyti visas nišas ir suabsoliutinti savo asmeninę valdžią. Atseit, žmogaus prigimtį lemia ne gamta, ne pats žmogus, bet planetos valdžia. Iš tiesų taip buvo visada, nors atrodo, kad dabar vyksta kažkoks keistas perversmas.