Moralinis pasirinkimas filognozijoje

Rašydamas apie mąstymo universalizatus, parodžiau kokios dvi pagrindinės standartinės logikos, galimos filosofijose ir ideologijose. Lingvoforminio mąstymo branduolys yra SVO (subjektas-veiksmas-objektas) sistema, kurią supa įvairios orbitinės dalys. Šiame branduolyje turime kraštines dalis, kurios būna kertinės kas-centrinėje perspektyvoje, ir centrinę, kuri pagrindinė kuo-centrinėje sistemoje. Pirmu atveju sureikšminama pradžia ir pabaiga, autorius ir kūrinys, kaltininkas ir auka, kurie apdovanojami įvairiomis vertėmis ir surikiuojami į hierarchines sistemas. Tokia perspektyva yra moralinės laikysenos pagrindas, kuris tvirtina, kad subjektas, kas-centras, yra neperžengiama riba, nes turi neprilygstamą vertę. Sustoti laikoma gėriu; peržengimas, nepaisymas, suniekinimas laikomas moraliniu blogiu. Imant kitą loginę galimybę, kas-centrai nureikšminami, iš jų išimama vertė, atimamas subjekto statusas ir akcentas perkeliamas prie peržengiančio veiksmo, kuris visada turi jėgos substratą kaip įrankį, todėl yra kuo-centriškas. Toks yra moralumo ir amoralumo principas.

Šios dvi logikos galimos dviem variantais, kurie mano jau buvo aptarti kitoje vietoje. Filosofijoje išskiriu paviršininkus ir gelmininkus, kurie skiriasi savo požiūriu į mąstymo ir pažinimo klausimus. Gelmininkui tiesos vieta yra gelmė, paviršininkui – paviršius. Taip pat visą laiką sakiau, kad esu gelmininkas ir kūriau gelmininko filognozinę paradigmą. Iš esmės, gelmininkas daro peržengimo veiksmą, todėl atrodytų, kad yra amoralistų pusėje, neigiančių subjekto reikšmę. Tačiau tai ne visada tiesa. Tai ypač akivaizdžiai matosi religinėse teorijose – religija peržengia žmogaus paviršių, bet gelmėje randa neperžengiamą sielą; peržengia tikrovę, bet joje randa neperžengiamą dievą. Vadinasi, tai kad iš paviršiaus žengiama į gelmę, nereiškia, kad nelieka kas-centrų, prie kurių privaloma sustoti. Vienas iš žinomiausių paviršininkų ir kas-centristų yra A. Šliogeris, kuris pasisakė prieš bet kokį objekto-subjekto peržengimą tiek vartojimo, tiek pažinimo pasaulyje ir kovojo prieš kuo-centrinės sistemos amoralizmą.

Skaityti toliau

Žmonių tipologija

Šiame įraše nusprendžiau pasidalinti pačia naujausia informacija iš teorinės psichologijos srities ir tuo, kaip šia teorija pasinaudoti praktiškai, kaip „psytechnologija“ vertinant kitus žmones. Buvo mano galimybių leista padaryti tam tikrus teorinius sujungimus paimant detales iš mano sistemos ir sujungti jas į labai gražią ir praktiškai naudingą visumą. Įžangai tereikia priminti kelis mano terminus, kuriuos būtina žinoti, norint suprasti atskleidžiamą principą. Pirma pora yra dvi pasaulėžiūrinės grupės, kurios įvardijamos kaip gnostikai ir genetikai. Gnostikai įkūnija vidinio, dvasinio pasaulio principą, kuris gali turėti įvairias formas, apimančias ir racionalų protą ir moralinę sąmonę, tačiau visas jas jungia kryptis iš išorės į vidų. Kita grupė yra genetikai, kurie rūpinasi populiacijos „veislininkyste“, užsiima selekcija, geriausių egzempliorių dauginimu, kūniškumo ir fiziškumo išaukštinimu. Šią porą pastatome kaip vertikalią tiesę, kurios viršutinė dalis yra gnostinė, o apatinė genetinė.

Kita pora jau žinomi filosofų tipai, vadinami paviršininkais ir gelmininkais. Paviršininkai aukština sensorinio pasaulio paviršių, jo fenomenologiją – niekindami viską, kas ateina iš gelmės. Jie gelmės nemato, ją neigia tvirtindami, kad joje nėra nieko gero ir gražaus, o visas gėris susitelkęs paviršiuje, kuriame turi gyventi „tikrasis žmogus“. Gelmininkų pozicija yra priešinga: jų paviršius netenkina, paviršiuje jie mato tik iliuziją ir apgaulę, o visa tiesa jų manymu slypi gelmėje. Joje yra visų daiktų tikroji šaknis ir paslaptį įminti galima tik atvėrus gelmę. Gelmė yra žinojimas, o paviršius – nežinojimo ir iliuzijos tamsa. Paviršininkų ideologija istorijoje buvo labai paplitusi, senovės ir viduramžių civilizacijos, pamatytos iš žemo socialinio sluoksnio perspektyvos buvo paviršiaus civilizacijos. Gelmė buvo magijos ir mago sritis. Tačiau paviršininkui magija tėra patyčių ir potencialaus blogio šaltinis, jie nenori matyti viso, pilno žmogaus, arba nori tam tikrus pasaulius laikyti visiems laikams uždarytus.

Tačiau mano tikslas yra ne netinkamus principus atmesti (pirmiausiai pasisakau prieš paviršininkų ideologiją), bet visus juos apjungti į bendrą visumą ir tą visumą panaudoti žmonių tipologijai sukurti. Taigi gnostikai ir genetikai yra vertikali tiesė, o gelmininkai ir paviršininkai ją kertą horizontalia tiese, kurios kairėje pusėje yra gelmininkai, o kitoje paviršininkai. Gauname tokį kryžių, kuris turi keturis segmentus, kuriuose galima išdėlioti pagrindinius keturis kriterijus, kuriuos jungiant gaunami įvairių tipų žmonės, pasižymintys tam tikromis išorinėmis ir vidinėmis savybėmis. Taigi turime kairįjį ir dešinįjį horizontalų segmentą, kuris dalinasi į viršutinę ir apatinę dalį. Dešinės pusės apačioje yra „gražuolių“, o viršuje „kalbėtojų“ kategorija. Gražuoliai apdovanoti fiziniu grožiu, o kalbėtojai turi proto išorinės, kalbinės projekcijos galimybę, padovanoti iškalba ir oratorių sugebėjimais. Kairėje pusėje yra „sielininkai“ viršuje ir „harmoningieji“ apačioje. Sielininkai daugiau linkę į gnostinio pasaulio pusę, tuo tarpu harmoningieji, priklauso genetikų vertinimo kriterijų skilčiai, bet fiziškumas ir kūniškumas suprantami iš vidinės, laksatinės perspektyvos. Tai sveikata, jėga, ištvermė, valia, korporinė vaizduotė ir pan.

gelmininkaiTokia yra apibendrinta schema. Nors joje dar trūksta vieno svarbaus momento, apie kurį pakalbėsiu netrukus, taip jau galima jungti kriterijus ir nustatyti, visą jų komplektą kiekviename žmoguje. Akivaizdu, kad šie kriterijai nėra veikiantys, jeigu jiems nesukuriamas priešingas polius, nes savybę galima turėti, o galima jos neturėti. Galima būti gražiu ir negražiu, kalbėtoju ir nekalbėtoju, harmoningu ir neharmoningu, protingu ir neprotingu. Kitaip sakant, kiekviena iš skilčių turi pliusinį ir minusinį variantą. Pliusai sudaro vidinį kvadratą, o visi minusai – išorinį. Turint tokį modelį jau galima išskirti pagrindinius tipus, kurie užkoduoti brėžinyje. Dvi kraštutinės galimybės yra visų minusų kvadratas ir visų pliusų kvadratas, tarp kurių įsiterpia įvairūs tarpiniai variantai. Imkime tokį pavyzdį kai turime kairinį viršutinį pliusų trikampį, kuriam trūksta tik apatinio dešinio kriterijaus, kuris pasislinkęs į minuso kvadratą ir gaunamas savotiškas rombas vietoje taisyklingo kvadrato. Vadinasi: kalbėtojas žymimas +, sielininkas +, harmoningas +, o išorinio grožio prasme -. Galimas yra apverstas trikampis, kai žmogus kalbėtojas +, gražuolis +, harmoningasis +, o sielos prasme -, vadinasi išsigimėlis ir urodas.

Visų organizacijų vertinami tobuli pliusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės, išorinės ir vidinės – idealios. Mažiausiai vertinami tobuli minusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės minusinės ir tokio žmogaus vertė laikoma nuline, tariama, kad tokie turi būti izoliuojami arba laikomi prispausti žemiausioje kastoje, nes tai „degradavę“ tipai. Degradavimas gali turėti stipriąją ir silpnąją formą. Taip pat vertinami įvairūs tarpiniai variantai, kai pavyzdžiui, jėgos struktūromis ieškomi tobuli kandidatai nelabai gražiems darbams daryti ir jų „graži siela“ nereikalinga. Tai įvairūs psichopatai ir sadistai, sielos minusai, kurie tačiau neturi problemų visose kitose vietose. Tokie dažnai vertinami kaip vadovai ir lyderiai, kuriems reikia priimti „sunkius sprendimus“ ir jiems gražus ir harmoningas dvasinis pasaulis – nereikalingas. Jie galbūt gerai dirba savo darbus, tačiau visuomenei sukuria ne gražius gyvenimus, bet kančių pasaulius, kuris pagrįstas prievarta, smurtu ir baime. Idealiausias atvejis visiems žmonėms, kai visi segmentai yra pliuso pusėje, bet jie turi būti labai galingi intelektualiai, kad galėtų įveikti dvasinius išsigimėlius, kurių neriboja jokios priemonės, o gražūs žmonės įstato save į griežtų principų rėmus.

Iš šitos sistemos matosi, kad yra tik fasadinė žmogaus pusė, kuri paviršininkų labiausiai vertinama ir jiems užtenka, kad organizacijoje dirbtų tik „gražuoliai“ ir „kalbėtojai“, o kas yra jų viduje būna ne taip svarbu. Tai natūralu civilizacijose, kurios neapdovanotos hipostratiniu pasauliu, neturi mintiregos priemonių, ta gelmininkų vertinama dalis yra paprasčiausiai nepasiekiama ir dėl šios priežasties nuvertinama. Atradus mintiregą atsiveria pilnas žmogus, kurį vadinu „holoplastiniu“ ir jame galima vertinti tiek išorines, tieks vidines savybes, kurių neįmanoma paslėpti po jokiu fasadu. Tarkime genijui svarbus vienintelis kriterijus gelminis-gnostinis, jis turi būti sielininkas, apdovanotas aukštu intelektu. Gerai, kai jis tuo pačiu harmoningas ir geras kalbėtojas, tačiau išorinė išvaizda – vaidina mažiausia reikšmę. Kitas atvejis – aktorius, kuriam svarbiausia – išorinis grožis, gali būti geras kalbėtojas, būti apdovanotas vidine harmonija ir sveikata, bet būti visiškas pizdukas, be proto ir moralės. Tačiau tai nėra taip svarbu, nes jis dirba išoriniu gražuoliu – turi būti „džiaugsmas akims“, o visa kita susikuriama fasadiniu įvaizdžiu. Taip dažnai dirba ir aktoriniai politikai, kurie būna tampomi už virvučių užkulisinių jėgų.

Tai, aišku, nėra viskas ką galima pasakyti šioje vietoje, nes grožio visomis prasmėmis klausimas ne toks paprastas. Grožis turi kokį nors „aukso pjūvio“ principą, kuris kalamas į galvą kaip universalus kriterijus, vienodas visiems. Kiekviena visuomenė turi tokį standartinį aukso pjūvį, kuris pasižymi tam tikra logika, tvarka ir proporcijų bei simetrijų sistema. Visi žmonės pagal šį kriterijų matuojami ir rūšiuojam į tobulus ir defektyvius. Tačiau kriterijų formos priklauso nuo daugelio aplinkybių ir yra lemiami epochos, kultūros ir net sąmonės tipo. Skirtingų tipų sąmonės „aukso pjūvį“ suvokia skirtingai ir dažniausiai visus kitus vertina pagal save, nes yra gražūs pirmiausia „patys sau“. Jų interesas save primesti kaip normą ir išrūšiuoti visus pagal tą formulę, kurioje jie „geriausi“. Pavyzdžiui, baltiesiems drakonams žmogus (žmogbeždžionė) gali atrodyti kaip minkštakūnis, muilinas polipas, nors šis pats sau yra grožio įsikūnijimas.

Vadinasi visur yra norma (standartas) arba nenorma. Taisyklė ir klaida. Vertybė ir antivertybė. Bet kiekvienu atveju pagal subjektyvų „aukso pjūvį“. Turime ideologijos sluoksnį, kuris sukuria tokią poliarizuotą vertinimų sistemą, atsispindinčią kalbų žodynuose, kur svaidantis žodžiais atitikimas liaupsinamas, o neatitikimas – menkinamas. Kiekvienas ideologinio žodyno segmentas, aptarnaujantis kokią nors gyvenimo arba tikrovės sritį yra padalintas į minusinį ir pliusinį segmentą ir su minusiniu trypiama tai, kas neatitinka normos, ir aukštinama tai, kas laikoma „tobulumo įsikūnijimu“. Tai yra pagrindinis žodyninis sąmonės valdymo tipas, kur visi žmonės turi tokio žodžių išdėliojimo kloną ir žodyno įdiegtą psichologijos programą, pagal kurią stengiasi save išlaikyti teigiamų žodžių segmente ir visaip vengia neigiamų, nes tie, kas atsiduria minusinių žodžių kalėjime – išstumiami iš visų gražių vietų. Moksle yra „mokslininkas“ ir „šarlatanas“, tiesoje „teisuolis“ ir „melagis“, kariuomenėje „drąsuolis“ ir „bailys“, moralėje „ šventuolis“ ir „degradas“ ir pan. Tokie vertinimai aišku priklauso nuo pamatinės sąmonės formos, kuri užkoduota kiekvienos civilizacijos kultūroje, tačiau mažai sąmonei, neišsiskyrusiai iš masės – tai absoliutūs ir universalūs kriterijai. Yra galimybė atsistoti aukščiau viso to, pagal savotišką savo aukso pjūvį, tačiau vis tiek turi būti išsaugomas pagrindinis keturių segmentų principas, tik kiekvienas segmentas pakeliamas į atitinkamai aukštesnį lygmenį.

Žemo lygio visuomenėje vertybės dažnai kuriamos nežinant pilno žmogaus vaizdo, todėl į minuso pusę nustumiami tie tipažai, kurie įvertinus visus kriterijus daro visai teisėtus pasirinkimus. Vienas iš pavyzdžių yra lytinė orientacija, kuri vertinama ne pagal biologinį akių kūną, bet pagal vidinę, laksatinę ir hipostratinę žmogaus sandarą, kuri ateina iš smegenų formos, blogesniu atveju iš smegenų technologinio programavimo. Toks žmogus visada labiau būna gelmininkas negu paviršininkas ir jam tai, kaip jis jaučiasi savo viduje turi svarbesnę reikšmę. Kai išorė ir vidus neatitinka, žmogus renkasi vidų, nes jo tikrasis aš yra čia, mintis yra reikšmingesnė už akių kūną. Planetos valdžia naudoja sociosferos valdymui biosferos rūšinės įvairovės principą kaip pagrindinį ir įveda socialinės rūšies sąvoką, kuri sujungiama su laisvos diferenciacijos ir laisvos migracijos principais. Toks „resurso“ valdymas laikomas produktyviausiu, o terorizavimas savo viduje gaminti vieną kokią nors išorinę formą laikomas atgyvena.

Tikiuosi, kad šiuo principu šiek tiek išplėčiau akiratį ir pagerinau sąmonės kokybę. Šiam kartui naujienos iš aukštesnių pasaulių tokios.

Šliogeris: paviršininkai ir gelmininkai filosofijoje

Šliogerio kaip filosofo karjera apima daugiau nei 27 metus ir visą kalną prirašytų filosofinių kūrinių. Jų žanras įvairus: nuo dienoraštinių įrašų rinkinių iki programinių veikalų ir monografijų. Šiuos kūrinius skaitau maždaug nuo 1992/3 m. tad noriu parašyti apie tai kelis savo žodžius. Noriu iš karto pasakyti, kad Šliogerio filosofinei programai nepritariu, bet esu sau radęs daug įdomių ir vertingų dalykų. Pradedant nuo tokių vadovėlių kaip „Transcendencijos tyla“, monografijos „Alfa ir Omega“, bei programinio veikalo „Esmas ir niekis“ ir baigiant filosofijos apologijomis „Filosofijos likimas“ ir „Kas yra filosofija?“, bei įvairiais straipsnių rinkiniais.

Savo filosofijoje Šliogeris stengiasi atlikti du veiksmus: ištraukti protą iš tikrovės gelmės, transcendencijos ir išplėsti jį paviršiuje, apsiribojant tik tiesioginio patyrimo pasauliu. Jo manymu, kiti filosofai buvo/yra per daug įlindę į gelmę, į daiktų, tikrovės vidurius, todėl nemato pačios tikrovės, kurią jis asocijuoja su paviršiumi. Todėl, jo manymu, žmogų reikia iš to vidaus ištraukti ir pastatyti priešais patį, tikrą daiktą. Tačiau šitaip pastatytas žmogus turi būti apribotas/apsiriboti, kad ištemptas iš vidurių nepabėgtų anapus horizonto. Abiem atvejais sunaikinamas tiesioginis susitikimas su daiktišku paviršiumi, todėl yra filosofo klystkelis. Gelmėje arba toliuose, jo manymu, nėra ko ieškoti.

Tai yra pati pradžia, pagrindinė Šliogerio idėjos santrauka. Pradėjau paminėdamas, kad šiai programai nepritariu, nes šį paviršių laikau, savo terminologija, realino iliuzija, ne tikru pasauliu. Kad būtų galima suprasti kodėl įvyksta toks išsiskyrimas reikia žinoti filosofijoje egzistuojantį filosofinių tipų skirstymą į paviršininkus ir gelmininkus. Šliogeris yra tipiškas paviršininkas, vienas iš nedaugelio filosofijoje. Net vadinamieji fenomenologai, iš tikrųjų, perima daug gelmininkų bruožų. Gelmininkams būdinga tai, kad jie peržengia, transcenduoja ribą, naikina paviršių, nes nelaiko jo tikru pasauliu. Juslinis daiktas, tėra akių kūnas arba semantinis/taktilinis kūnas, pririštas prie prisilietimo juslės. Tačiau šis pasaulis tėra vaizdinys galvoje, o tikras daiktas yra anapus šio tiesioginio jusliškumo. O filosofija turi siekti to, kas tikra, todėl atsiranda gelmininkai, kurie šio tikrumo ieško gelmėje, daikto nematomoje šaknyje.

Kokiais būdais savo tikslų siekia ir vieni, ir kiti – pasakyti nesunku. Paviršininkai yra fenomenologai, kuriuos domina tai, kaip esinys, daiktas pasirodo pirmiausiai akims. O tai gelmininkams tėra „akių kūnas“, kuris yra tik akyse ir niekur daugiau neegzistuoja. Todėl jie sprendžia problemą kaip pamatyti tikrą daikto kūną ir atsakymą suranda logikoje bendrąja prasme. Todėl gelmininkai yra logikai.

Šliogerį būtų galima pavadinti fanatišku paviršininku, o tie kas paviršių laužo laikomi naikintojais ir griovėjais, net jeigu daro tai tik savo galvoje. Pasak filosofo, kaip tik nuo to viskas ir prasideda. Filosofijos raida tokia: a) išlipimas į paviršių, b) paviršiaus praktika (meninė, estetinė), c) paviršiaus teorija (filosofinė). Tai nepragmatiškas ir nenaudingas santykis su daiktiškąja aplinka, bet tuo pačiu ir tikro filosofo, paviršininko, idealas.

Šliogerio filosofija yra programinis karas visiems gelmininkams ir jų „filosofijoms“. Kaip jis su gelmės trauka kovoja? Vienas būdas – juslinio paviršiaus suabsoliutinimas, substancializavimas. Aš šį pasaulį vadinu fiksatu. Tai kas yra anapus yra nepasiekiama, niekaip neišreiškiama būtis. Daiktas yra būties fenomenas. Pati gelmė – tuščias vaizdinys ir filosofas turi savo dėmesį ištraukti į paviršių, prie fenomeno. Kitas veiksmas – vidinės krypties sunaikinimas iškėlus hipotezę, kad šioje vietoje yra anti-substancijos vieta, kurią jis vadina Niekiu. Žmogus atsiranda iš šios anti-substancijos ir pats kaip sąmonė, kaip siela, kaip dvasia – yra anti-substanciškas ir priešiškas fenomenui. Pasak Šliogerio, viskas, kas yra viduje – yra šios anti-substancijos čiuptuvas, todėl absoliutus blogis. Iš šios vietos negali ateiti nieko gero. Todėl, kadangi žmogus pats yra šis Niekis, jis pasmerktas būti amžinu blogiu, jeigu tik pabėga nuo paviršiaus į vidines užhorizontines erdves, arba jeigu leidžia Niekio limfą į juslinio daikto vidurius.

Kokios struktūros iš tikro daiktų sluoksniuose sukuriamos sąmoningos perspektyvos, paaiškinta mano įrašuose. Galima remtis net ir tuo paprastu pažinimo ratu, kuris sudarytas iš dviejų kognityvinių šuolių į vidų ir į išorę, ir šio rato sukauptos asociatyvinės hologramos, kurioje renkama informacija senso-kognityvinei sintezei, kurią galima projektuoti tiek į paviršių, tiek į gelmę. Tai yra natūrali sąmonės ir proto veikla, kurią Šliogeris siekia apriboti iki maksimumo. Jo idealas yra pirmo kognityvinio šuolio pati pradžia, kurioje pasiliekant apribojamas įtraukimo veiksmas, o paskui šio įtraukimo grąžinimas daiktams. Taip natūraliai žmogus pažįsta pasaulį, bet todėl paslepia daikto paviršių, išmargina jį reikšmėmis, aprengia reikšmių drabužiais. Deja tame aš nematau jokio laimėjimo, nors tokį variantą galima naudoti kaip vieną iš metodų.

Gelmininkai naudoja loginius kontinuumų konstruktus ir sujungia juos su daiktų viduriuose esančiu natūraliu laksatu, žmogaus vaizduotės minkoma terpe. Šliogeris pasakytų, kad tokia sąmonė yra nešvari sąmonė ir ją reikia valyti, panašiai kaip tuščios sąmonės meditacijoje, arba tuštumos meditacijoje. Tačiau mokslininkų pavidalu gelmininkai nesitenkina tik vaizdiniais ir schemomis ir pereina prie veiksmo, kuris vadinamas materializavimu. Pats žmogus kaip kūnas irgi yra gelmėje ir gali daiktus judinti kaip tik šioje vietoje. Tada stebi kokia daikto reakcija, kokią fenomeninę struktūrą turi šių susidūrimų įvykiai. Tada šiuose fenomenuose ieško anapusinės logikos. Kai logika suprantama, pasidaro įmanomas gelmės materializavimo veiksmas. Tai yra būties arba anti-substancijos pavertimas kažkuo, pozityvia substancija.

Šios struktūros ir perskyra atsispindi visoje istorijoje ir reiškiasi kaip paviršininkų ir gelmininkų kova. Tai vyksta ne vien filosofijos forma, pats žmogus vystosi nuo paviršininko, prie gelmininko ir atgal. Pirmieji paviršininkai yra laukiniai, gyvenę išoriniame pasaulyje, be kalbos ir be Niekio. Po jų, kai atsiranda kalba ir kultūra, sukuriamas mišrus variantas, pradedama judėti vidaus kryptimi. Tai yra kultūros žmogus. Visiškai vidiniame pasaulyje įsipainiojęs ir jokios išorės nematantis yra technolaukinis, gyvenantis simuliacinėje realybėje, pagamintoje iš niekio falsifikato, kuris atrodo kaip simuliakras. Taigi vidaus-išorės dvistatoje galimos trys būsenos: dvi išorinės ir kraštutinės,  bei geriausias variantas, turintis sankirtos konfigūraciją. Žmogus turi šiek tiek pasiskolinti iš išorės, šiek tiek iš vidaus ir stovėti Tarp, tarpinėje būsenoje, neperžengdamas ribos ir saiko.

Istorija tokia schematiška, aišku, nebuvo, bet tai pagrindinė struktūra, kurios bruožus galima įžvelgti visuose didelio masto kultūriniuose civilizacijos reiškiniuose. Šiuo metu dauguma žmonių yra antro tipo laukinio stadijoje, jeigu vidinę simuliaciją laikysime laukiniškumo požymiu. Mano požiūriu, toks vertinimas per daug radikalus, negana to – jis neproduktyvus, net visuomenei pražūtingas. Jis yra pažangos, vystymosi, tobulinimo priešybė. O kaip sako F. Nietzsche: kas pastoviai nesivysto pirmyn, tas smunka. Neveltui F. Nietzsche yra vienas iš radikaliausių gelmininkų, su kuriuo mano tyrimai taip pat šiek tiek susiję. Kodėl Nietzsche man artimesnis: todėl, kad nekūrė jokių klaidinančių anti-substancijos teorijų ir vadino vidinę kryptį, tą substanciją, kuri čia atsiveria – valia. Šliogeriui, valia=niekis, niekis=naikinimas, naikinimas=blogis. Vadinasi tokio žmogaus sukurtas pasaulis savo šerdyje yra „blogas“, ir iš to kyla prigimtinis jo ir pasaulio nihilizmas.

Nuo nihilizmo gelbėja fenomeno paviršius, fiksatinis realinas, kuris suformuojamas iš informacijos egzistenciato kapsulėje, kurią vadinu šviesos arka. Šis pasaulis yra netikras, iliuzijos pasaulis. Realino formos nėra aukščiausia vertybė, ir vertomis laikomos net tos būsenos, kurios savo esme yra priešingos egzistenciatinėms. Jeigu būtų kitaip, tai reikštų žmogaus neleistiną susidievinimą, kuris primeta anti-substanciniam daiktui žmogaus sąmonės formą. O daiktas to nepriima, nes jis yra visiška svetimybė, o paviršius yra stipriausia žmogiškumo forma. Žmogus tėra rūbų dizaineris ir siuvėjas ir tuo didžiuojasi.