Tag Archive: fizika

Fizika ir psytechnologijos

Dvi tyrimų kryptys

Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiais išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje žemiau. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

(daugiau…)

Naujos fizikos galimybė 2

Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su klasikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reonomiškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais, kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra surenkami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda, reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines schemas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gaunama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemomis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą kokybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskaidymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prietaisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas – erdvės, laiko ir fenomeno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai, turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui reikalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsirandačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu“, „tai yra“. Tai savarankiškas labais svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai, kad sąmonė yra „šviesa“.

(daugiau…)

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

(daugiau…)

Antigravitacinė levitacija

Dvi gravitacijos paradigmos

Antigravitacinė levitacija laikoma viena iš archetipinių mokslinės fantastikos idėjų, kuri galėtų turėti begalę praktinių pritaikymų, išspręstų daugybę techninių klausimų. Manau nesuklysiu pasakęs, kad pati akivaizdžiausia panaudojimo sritis būtų transportas. Padarius technologiją pakankamai kompaktiška, būtų galima sukurti net asmeninius levitatorius, kuriuos naudojant joks aukštis nebūtų baisus.

Kodėl viso to neturime, kas trukdo sukurti tokią technologiją ir pažaboti gravitaciją? Situacija ne tokia akivaizdi, kaip gali atrodyti, nes yra daug požymių, kad šios technologijos naudojamos (NSO), negana to, kad jos buvo žinomos net senovėje ir naudojant jas buvo statomos Egipto piramidės, kiti sunkiasvoriai monumentai, kur reikėjo kilnoti daugelį tonų sveriančius blokus ir statulas. Tad kodėl mes to neturime savo įprastiniame gyvenime? Kodėl planetos valdžia slepia technologiją nuo žmonijos? Tai klausimai retoriniai ir aš į juos neatsakinėsiu, bet pabandysiu pasigilinti į tai, kaip fizikai supranta gravitaciją ir kaip įmanoma sukurti levitavimo nedideliuose aukščiuose priemones?

Yra dvi pagrindinės gravitacijos teorijos paradigmos. Vienai jų pradžią davė Niutonas su savo gravitacinio potencialo formule. Gravitacinio potencialo esmė yra masė (M) atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui, padauginta iš gravitacijos konstantos (G), t. y., kuo toliau nuo masės centro, tuo potencialas silpnesnis. Šioje formulėje Niutonas susiejo pačius akivaizdžiausius planetos parametrus, o visą nežinomą gravitacijos fiziką patalpino konstantoje (G), kuri koreguoja dalybos neatitikimą matavimams. Tai buvo pradžia judėjimo, kuris iš pradžių postulavo „action at a distance“ principą, o po to nematomą tarpą tarp nutolusių objektų užpildė jėga, turinčia energijos mainų formą.

(daugiau…)

Slaptos fizikos principai

Fizikos mokslas apima daugybę teorijų, tarp kurių galima pasimesti ir labai sunku viską įsivaizduoti kaip vieną, bendrą paveikslą. Jeigu išeitų sukurti tokią bendrą schemą, matytume visus šiuolaikinės fizikos pasiekimus, skirtumą tarp slaptos ir viešos fizikos ir galėtume įžvelgti tai, ko šiuolaikinei fizikai trūksta ir kokia jos perspektyva. Mums rodoma ne viskas, ką žino mokslininkai, ir toks paveikslas būtų raktas į fizikos ezoteriką.

Išeitis yra. Ir tos išeities pavadinimas – vadinamoji „Feynmano diagrama“, kuri buvo atrasta amerikiečių fiziko Richardo Feynmano ir pradėta naudoti 1948 m. kvantinio lauko teorijoje. Ši diagrama sudaryta iš tiesių ir vingiuotų linijų, kurios naudojamos žymėti elementarių kvantų judėjimui erdvėje ir laike. Tačiau norint matyti visą fiziką, reikia fragmentuotas, atskiras diagramas sujungti į visumą, kurioje vienu metu matytųsi visi žinomi kvantai ir sąveikos. Toks bendras vaizdas ir būtų visa fizika.

Feynmano diagramoje materijos kvantas žymimas viena vientisa linija, o jėgos arba sąveikos kvantas vingiuota. Pati diagrama vaizduoja vieną kvantą, bet atskirų kvantų nebūna, yra tik kvantinis laukas. Negana to, visi kvantiniai laukai yra kosminiai. Tai reiškia, kad viena linija iš tikro žymi kosminių mastų lauką, kurio viename taške įvyko atskirų kvantų sąveika, pavyzdžiui, elektronas išspinduliavo fotoną.

Šitas metodas taip kaip aš pateikiu, fizikų nenaudojamas. Taip yra arba todėl, kad visa diagrama labai sudėtinga ir ją sunku patalpinti į knygos puslapį, arba todėl, kad nuo visuomenės slepiamas bendras fizikos vaizdas,  kuris suskaidomas ir fragmentuojamas. Taip pat, tokia schema leidžia lengvai matyti tas fizikos dalis, kurios yra slaptinamos – tam paprasčiausiai reikia Feynmano diagramą papildyti naujais išsišakojimais ir naujomis sąveikomis. Aišku, mokslas yra tik tai, kas yra patvirtinta eksperimentiškai ir laikoma faktu, tačiau toks principas leidžia numatyti labai daug logiškai pagrįstų galimybių.

(daugiau…)

Fizika ir paranormalus pasaulis

Šiame skyrelyje bandysiu paaiškinti kuo skiriasi primityvus fizikos supratimas nuo neprimityvaus. Tai gali pasirodyti keista, bet su ezoterika ir parapsichologija susijęs neprimityvus šio mokslo vaizdinys, o didžioji skeptikų dalis remiasi neteisingu fizikos įsivaizdavimu. Dėl šios priežasties skeptikai dažnai būna ganėtinai nerimti fizikai, nes jų įsitikinimai prieštarauja aukštosios fizikos principams. Parapsichologija prieštarauja ne fizikai, bet iškreiptam, supaprastintam jos įsivaizdavimui.

Norint savo sąmonėje susikurti tikrą fizikos vaizdą reikia suvokti bent vieną svarbų principą.

Pagal šį principą fizinės sistemos skirstomos į uždaras ir atviras. Uždaros sistemos tarpusavyje sąveikauja labai ribotai, tik susidūrimais ir jų sąlygotais poslinkiais erdvėje. Be šios sąveikos ir proceso daugiau nei šių sistemų viduje, nei tarp sistemų niekas nevyksta. Dauguma turbūt jau suprato, kad tai klasikinės mechanikos fizinių sistemų apibūdinimas. Šis mokslas teisingas – uždaros sistemos tik taip iš tikrųjų ir sąveikauja. Tačiau klaidinga teigti, kad tai vienintelis fizinės sistemos tipas, ir kad tik taip vyksta visi procesai.

Atviros sistemos yra tokios, kurių sąveika vyksta ne tik poslinkiu erdvėje, bet ir reakcijomis, nurodančiomis į vidinę struktūrą ir jų persitvarkymus. Atvirų sistemų reakcijose keičiasi sandaros konfigūracijos, pakeičiant substancijos tipą, energijos lygį, radiacijos foną ir t. t. Taip pat, atvirose sistemose atsiranda įvairūs neklasikiniai ryšiai ir šiais ryšiais pagrįstos sąveikos, kurių metu perduodama informacija. Geras atvirų sistemų pavyzdys iš klasikinio mokslo yra chemija, kuri atprašo, kokios būtinos sąlygos atsirasti atviroms sistemoms, kad tarp jų įvyktų reakcija. Pavyzdžiui, sujungiame dvi medžiagas, tarp kurių akimirksniu įvyksta cheminė reakcija: pasikeičia medžiagos tipas, išsiskiria šiluminė energija, šviesa ir šalutiniai produktai. Akivaizdu, kad toks procesas įmanomas tik tarp atvirų sistemų (skirtingų reagentų).

(daugiau…)

Kaip suprasti fiziką?

Įžanga

Žmogaus gyvenime yra daug dalykų, be kurių galima puikiai apsieiti. Tarp jų yra ir mokslai. Tačiau su viena išlyga: jeigu nepadarysi darbo tu, tai jį padarys kas nors kitas už tave. Ir ne tik padarys, bet prie to dar ir pasisavins tavo gyvenimą. Vadinasi apsieiti be mokslo tas pats, kaip apsieiti be savo gyvenimo. Kam gerai ir taip, tai jiems linkiu ko geriausios kloties. Šitą straipsnį rašau tiems, kas mąsto atvirkščiai – tiems, kas fiziką laiko svarbia ir mato tą naudą, kurią ji potencialiai gali duoti.

Tai nėra pirmas straipsnis ir ši tema gal kiek išsiplėtė, nepridedant labai daug naujos informacijos. Tačiau būtina, kad šį principą įsisavintų kuo didesnis skaičius žmonių. Noriu padaryti pastabą: kad čia aprašoma ne „tikrovė“ ir ne „tiesa“, bet tie principai, kuriuos privaloma suprasti norint įsisavinti šiuo metu populiariausią „Standartinį modelį“. Čia ne „realybė“, kurią norima kažkam įpiršti, bet mokymosi metodas. Todėl pagrindinės šio modelio sąvokos yra susitarimo dalykas. Galima būtų pavadinimus sugalvoti ir kitokius arba priskirti jiems kitokį turinį, tačiau pervadinimai – tai ne mokslas, o tik iškabų pakeitimas.

Šis mokslas svarbus dėl dviejų dalykų: jis padeda suprasti ir apsiginti. Tai irgi galima atiduoti kitiems, tačiau jaučiu, kad žmonės mąstyti ir gintis nori patys.

Taip pat nesiruošiu ir tuščiažodžiauti, todėl tekstas bus koncentruotas, svorį perkeliant į supaprastintas iliustracijas, kurias permąsčius, modelius perstumdyti galės kiekvienas pats. Nereikia norėti, kad būtų padaryta viskas – šis įrašas yra tarsi meškerė, su kuria laimikį sužvejoti gali kiekvienas savarankiškai.

Kita vertus, mokslas yra supainiotas, tad nemažai žmonių užstringa tarpinėse būsenose tarp supratimo ir visiško nesigaudymo. Postūmis iš išorės gali būti naudingas. Tie, kas yra pažengę, manau gali šio įrašo neskaityti, nes akivaizdu, kad jiems „pagalba“ – nereikalinga.

(daugiau…)