Fizika ir psytechnologijos

Dvi tyrimų kryptys

Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiais išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje žemiau. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

Tada visa ši sistema projektuojama į pirminę tikrovę, anapus ekrano, kuris ją atspindi. Pirminėje tikrovėje, nematomoje realybėje padaromas eksperimentas, ta realybė „pajudinama“, surenkami duomenys ir analizuojami – jeigu yra teorija, žiūrima ar ji pasitvirtino, jeigu teorijos nėra, teorija kuriama pagal prieš tai pateiktą principą.

mokslas
Pavyzdžiui, pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje – nėra instrumentų.

Visi juslinio ekrano (sensoriumo) dėmenys, realybę perteikia tik žmogui būdingomis formomis, išima iš jos tik dalį informacijos, ir primeta tokias kokybes, kurios galbūt pačioje pirminėje tikrovėje neegzistuoja. T. y., ir erdvė ir laikas ir judėjimas. To ženklas – įvairūs paradoksai ir nepaaiškinami reiškiniai, tačiau tikima, kad tarp suvokimo modelių ir realybės yra bent apytikslė kovariacija. Todėl ateities įvykius galima nuspėti skaičiuojant formulėmis.

Svarbiausias dalykas, kurį nuolatos kartoju yra tas, kad kryptį nuo išorinės tikrovės galima apsukti ir pritaikyti vidinei krypčiai. To viešai niekas nedaro ir čia tik mano asmeniniai ieškojimai.

Mokslas neprivalo apsiriboti išorine kryptimi; jis įsibrovė ir į vidinį pasaulį, tik šie pasiekimai nėra viešinami. Kaip jie naudojami priklauso tik nuo žmonių, kurie šias technologijas valdo. Tos priemonės labai efektyvios ir netinkamai naudojamos gali padaryti daug žalos. Renkantis tarp nežinojimo ir žalos – geresnis būtų nežinojimas, tik bėda ta, kad žinojimo neįmanoma dirbtinai apriboti. Tie kas turi galią, ieško metodų ją realizuoti ir silpnesni jų sustabdyti neturi jokių priemonių.

Žinojimui galima priešpastatyti tik dar efektyvesnį žinojimą.

Tas principas, kurį rodžiau į išorinę kryptį, lengvai apsukamas į vidinę kryptį, į psichinį pasaulį; lengvai sukuriamas analogiškas mokslas. Tai, kas išorinėje kryptyje parodyta kaip substancija, vidinėje kryptyje yra „vidinis minčių laksatas“. Šis laksatas įstatomas į analogiškus suvokimo dėmenis, kuriuos dar galima išplėsti, ir taip pat modeliuojamas matematiškai.

Po laksato kokybinėmis „juslinėmis“ formomis yra luksorinų laukas, gnostinė materija, ir ją aiškinanti kvantinių laukų teorija. Tada sujungiame abi kryptis į vieną sistemą, įstatome į suvokimo kapsulę ir gauname viso žmogaus teoriją, „visą spektrą“. Ką tai duos? Atidarys hipostratas, sukurs prielaidas telepatijai ir pan. Žmogus ir pasaulis aplink jį taps atversta knyga.

mokslas2
Reliatyvumo teorija čia galbūt negalioja, todėl reikia naujo Einšteino, naujai teorijai. Tačiau jeigu minčių substratas yra koks nors kvantinis laukas, tai įgreitinus psichiką iki reliatyvistinių greičių, psichika irgi turėtų susitraukti, laikas sulėtėti ir sumažėti mąstymo greitis.

Pagal Einšteiną nėra absoliutaus atskaitos taško, nėra absoliučios erdvės ir nėra absoliutaus laiko. Kosminėse erdvėse reikia nustoti žiūrėti į šiuos parametrus iš viršaus, įsivaizduojant, kad įmanoma savo galvoje aprėpti tokius mastelius. Yra tik vietinės, taškinės perspektyvos, tarp kurių maksimaliai šviesos greičiu keliauja informacija. Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos – laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno – juda kitas ir atvirkščiai.

Pasenusios metafizinės-religinės schemos

Tokį požiūrį įprasta vadinti materialistiniu ir ateistiniu, nes jis remiasi „nudvasintu“ mokslu. Tokiame interpretavime pagrindinė problema – pasenęs filosofinis sąvokų aparatas. Primityviai skirstyti į materiją ir dvasią, juo labiau vaizduoti, kad tarp jų nesutaikomas konfliktas, yra senų religinių ir metafizinių vaizdinių bei teorijų palikimas. Žodis materija fizikui šiais laikais nieko nesako. Kvantinių laukų teorijoje yra dviejų tipų dalelės fermionai ir bozonai. Ar tikslu sakyti, kad fermionas yra materijos kvantas? Pagal Einšteino lygtį E = mc^2 masė, kuri pagrindinė „kietos empirikos“ savybė, lygi energijai. Kieto objekto masė matuojama kilogramais, o fermiono masė elektronvoltais, kurie yra energijos matavimo vienetas. Kvante masė = energijai. Bozonai, kurie yra jėgos pernašos kvantai, arba iš viso neturi masės, arba jų masė matuojama tais pačiais elektronvoltais. Kvanto vidinė struktūra interpretuojama kaip tikimybiškai aprašomas energijos virpesys. Remiantis šia logika, materialistus būtų galima vadinti energetistais, bet tokios filosofijos krypties nebuvo, ir šio termino nėra tik todėl, kad toks tradicinis skirstymas filosofijoje neegzistuoja, nors jis turi pagrindą. Fizikai tvirtina, kad viskas yra energija, o tradicinis materialumas – tik viena iš energijos būsenų ir formų.

Laikoma, kad senovinis religinis-metafizinis skirstymas materija-dvasia turi tokią pačią prasmę kaip organinė ir neorganinė chemija. Atrodo, kad negyva materija ir gyvi organizmai sudaryti iš visiškai kitokios medžiagos, bet toks įspūdis klaidingas, seniai įrodyta chemijoje, kad ir akmuo ir kūnas sudarytas iš tokių pat atomų, tik jų struktūra negyvoje ir gyvoje materijoje skiriasi. Lygiai taip pat mąstoma, kad skirtumas dvasia-kūnas turi tas pačias fundamentalias statybines dalis, tik jos suorganizuotos kitaip. Tam tikru būdu suorganizavus negyvos materijos atomus, gaunama gyva materija, tam tikru būdu suorganizavus gyvą materiją, gaunama dvasinė materija, arba tiksliau energija. Tokio mokslo sukūrimas susiduria su sunkumais, tačiau jis kuriamas ir kuriamas ne filosofinių sąvokų priešpriešos principu, bet bendro pagrindo radimu, nes tokia taktika daug kartų pasiteisino.

Elektromagnetinės bangos turėtų būti tokia pat materija, bet ji toli gražu ne kieta, taip pat turi daug egzotiškų savybių, kurias ištyrę dabar galime šia energija labai sėkmingai naudotis. Pritaikymo galimybių – begalybė. Kita materijos forma yra elektronų srovės laidininkuose. Pažiūrėkite į žaibo iškrovą arba elektros išlydį ir pamatysite, kad šita materija toli gražu ne kieta empirika, ji ne tik nekieta, bet ir nematoma, nes informaciją apie iškrovą gauname tik todėl, kad ji taip pat skleidžia optinius fotonus, kuriems jautrūs akies receptoriai. Pagal elektromagnetinio ir elektronų lauko analogiją, sukonstruoti visi kiti laukai, ir jie asocijuojami su energija, kuriai būdingos visos kvantų mechanikos aprašomos savybės: tikimybiškumas, neapibrėžtumas, superpozicija, dualumas, sietis, bangos funkcijos kolapsas įvedus detektorių ir pan.

Atrodo, akmeniui toli iki gyvo organizmo, bet jie sudaryti iš tos pačios energijos; atrodo, kad organizmui toli iki dvasios, bet gali būti, kad juos sieja ta pati energija, tik kitaip suorganizuota.

Todėl reikėtų vengti fizikai taikyti pasenusius filosofinius šablonus, ir vietoj to žiūrėti į patį fizikos turinį ir tada spręsti, ar fizikinis metodas pakankamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos bando atsakyti religija, ar ne. Sąvokų opozicijos perkėlimas iš kadaise viešpatavusios ideologijos yra iškraipantis vaizdą metodas, tad norint išvengti painiavos ir nesusipratimų, reikia nustoti vartoti klaidingas sąvokas. O bandyti aiškinti tai, kas nežinoma, tuo, kas jau išaiškinta – yra logiškiausia taktika. Filosofiniai visumos braižymai neturi jokio pranašumo ir netgi vertės, nebent tai yra tušti rėmai, kuriuos dar reikia užpildyti faktais. Filosofas tik nubraižo šabloną. Laikas pasenusias logikas atiduoti į archyvą, ir nustoti braižyti schemas pagal kelių tūkstančių metų senumo modelius. Šiais laikais tie modeliai yra gerokai pažengę į priekį.

Dažnai būna, kad filosofinis tyrimas „neužstringa“ tik todėl, kad nesusiduria su niekuo realaus, tik žaidžia abstrakcijomis ir loginėmis struktūromis savo prote, todėl atrodo, kad nėra jokių ribų. Iš tikro tokia riba yra pats protas, nes jis irgi ne begalinis, dėl to filosofas užstringa taip pat kaip mokslininkas ir pradeda naudoti visokias mistines sąvokas.

Kadangi filosofas žaidžia tik savo galvoje, jis operuoja galimybėmis, mokslininkas tiria pačią tikrovę ir jam reikalavimas yra visas išvadas pagrįsti faktais, vien samprotavimai – nepakankami. Todėl turi būti griežtai atskiriama kur yra galimybės, o kur faktai.

Kelias link holoplastinės teorijos

Jeigu pamėgintume nubraižyti tikrovės pažinimo situaciją atvaizduojančią schemą, paveiksliukas turi būti dalinamas į tokias dvi dalis: vienoje dalyje priežasties-padarinio logika negalioja, kitoje galioja, nes materija yra tam tikroje būsenoje, kuri atsiranda dėka entropijos. Priežasties-padarinio logika tinka makroskopiniams reiškiniams, ypač tiriamiems klasikinėmis fizikos disciplinomis. Priežasties-padarinio logika negalioja mikroskopiniame lygyje, ypač kvantinėje mechanikoje, nes čia laikas ir informacija gali judėti bet kokia kryptimi. Tačiau reikia neapsigauti, kad čia aprašomi tik keli kvantai, vadinasi labai smulki realybės dalis, nes viskas tinka ir kvantinei kosmologijai bei apima visą visatą, kuri tiriama kvantiniame lygmenyje.

Atskyrimas apčiuopiama ir neapčiuopiama, proto-kūno, ir vaizdavimas, kad tiriami tik kūniški objektai neteisingas, nes yra sąmonės fizikos mokslas, kuriame naudojama pasiteisinusi kvantinių laukų paradigma. Todėl, kad didesnė tikimybė, jog galioja tie dėsniai ir struktūros, kurios jau atrastos, tereikia juos išplėsti, o ne atradinėti kažką visiškai naujo. Bet čia tik galimybės lygyje.

Todėl schema iš tikro tokia:

galimybes

Fundamentali realybė grindžia nefundamentalią todėl, kad yra jos vidinė dalis, tai iš ko sudaryti visi didelių mastelių objektai. Joks kitoks pagrindimas kaip faktas – nenustatytas. Yra galimybė samprotauti ir kurti versijas, tačiau versija ne tikrovė.

Matome, kad tikrovė dalinasi į pažintą ir nepažintą visuose hierarchiniuose lygmenyse. Pirma yra vadinama faktais, o visa tai kas nepažinta – pateikiama tik kaip galimybės ir hipotezės. Šis procesas, artėjimas prie 100 proc. pažintos tikrovės yra pagrindinis istorinis procesas. Tas taškas, kuriame pasiekiamas pagrindinis tikslas vadinamas H-tašku (holoplastinis taškas).

Naujos fizikos galimybė 2

Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su klasikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reonomiškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais, kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra surenkami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda, reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines schemas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gaunama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemomis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą kokybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskaidymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prietaisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas – erdvės, laiko ir fenomeno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai, turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui reikalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsirandačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu“, „tai yra“. Tai savarankiškas labais svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai, kad sąmonė yra „šviesa“.

Visas patyrimo centras susikoncentruoja išoriniame ir vidiniame reline, kuris yra klasikinės fizikos duomenų pagrindinė vieta. Čia fizika semia savo pirmapradę formą ir nieko nežino apie tai, kad yra pirminė tikrovė ir kad iliuzinėje formoje nėra jokios holoplastinės realybės. Tokiame patyrime nėra jokios tikros gelmės, kuri leistų suprasti, iš kur viskas ateina, kaip žmogus sukuriamas ir kaip jis patiria supantį pasaulį. Nors kita vertus, idėja pamatyti tai, kas yra nematoma – gali atrodyti beprotiška. Tai iš tikro labai sudėtinga. Matosi vienintelė galimybė, sukurti galingą meta-analizatorių, kuris į šią kibernetinę sistemą sugebėtų pažiūrėti iš išorės, ir pabandytų įžvelgti, kaip surenkami klasikiniai parametrai. Pirmykščiai rinkiniai ir jų tobulesnio atvaizdo gavimas yra rožinė svajonė.

Individualus realinas – nėra viskas, tai nėra galutinė stotelė, nes turi būti megastruktūros, kurios susieja visą biologinę rūšį ir galų gale visą biosferą. Tačiau tokios megastruktūros yra anapus individualaus suvokimo. Be to, daug įdomesnės ne tokios realizacijos, bet ši paviršinė anapusybė, tai yra grynas realinas, nesuformuotas į suvokimo kapsulę. Nes visai logiška, kad yra aktualios izoliuotos sistemos, taip pat visas potencialus, nerealizuotas okeanas, kuris laukia būti suformuotas. Ši vieta irgi labai svarbi, nes ji taip pat lemia kaip įgauna galutinį pavidalą klasikinis parametras, toks kaip erdvė, laikas, forma ir t.t.

Tai įdomu tuo, kad galima technologinio projektoriaus sistema, kuri galėtų piešti realine struktūras, ir formą „tai yra“ suteikti technologiniams procesams, vienas kurių yra dirbtinė sąmonė.

Bandžiau ieškoti arche ir chronos pradų. Tačiau šie dalykai egzistuoja tik kaip surinkimo struktūra, ir nepasiekia tos tikrosios pradžios, kuri yra pirmykščiai rinkiniai. Tai pavadinimas, tam tikra vieta, idėja ir supratimas, tačiau nėra jokio vaizdo. Reikalaujantys vaizdų, norėtų didelio ir labai lengvo rezultato, patys neįdėję jokio darbo. Viskas turi parsidėti nuo struktūrų išgryninimo ir meta-analizės, apie kurią užsiminiau.

Šis samprotavimas gali atrodyti painus, net beprasmis dėl didelio kiekio naujoviškos terminologijos, tačiau nereikėtų sutrikti, čia nėra pastanga duoti galutinį atsakymą į pagrindinę paslaptį, tai daugiau turi padėti suvokti tą iliuzijų pasaulį, kuriame gyvena sąmonė. Tačiau ne tam, kad paskandintų neviltyje, nematant tikrovėje nieko tikro, bet tam, kad duotų metodą, bent metodo užuomazgas. Kitaip sakant, pagrindinė prigimtinė filosofija kylanti iš suvokimo „tai yra“, papildoma suvokimu „tai yra iliuzija“, ir atveda prie minties, kad reikia ieškoti kelio į tikrą pasaulį. Žmogus yra tikrame pasaulyje kaip pirmapradė esybė, tačiau jo suvokimas pasiklydęs iliuzijoje. Mano siūloma kibernetinė fizika galėtų būti kelio pradžia anapus iliuzijos.

Nenustebčiau, jeigu pirmiausiai žmones apimtų manija kurti netikras simuliacines realybes-kalėjimus vieni kitiems. Tačiau turiu viltį, kad ne visi pasiklys šiame klystkelyje ir suras tikrai progresyvų pritaikymą. Sukurti kitą, geresnę sąmonę – viena iš galimybių. Neregys pagaliau taptų reginčiu. Matytų ir save ir kitus aplink save kaip tai, kas jie yra iš tikro.

Dabar belieka visa tai perkelti į apibendrinančią schemą, kad painus aiškinimas taptų suprantamesnis. Čia principas labai paprastas, tik sakinių konstrukcijos gali atrodyti sudėtingos, sunkiai įsivaizduojamos.

fizika

Raudona rodyklė žymi etapus, nuo kurių reikėtų pradėti gilintis į sistemą. Nulinis etapas yra mūsų pasaulis, kuris filosofijos ir mokslo gerai ištyrinėtas. Tačiau norint suprasti dar giliau, reikia pereiti prie pirmo, antro, trečio etapo ir taip toliau. Kol bus pasiekti pirmykščiai rinkiniai, iš kurių sudarytas holoplastinis pirminės tikrovės laksatas.

Jeigu ką nors sudominau kaip kokia keistenybė, tačiau sunku suvokti tai, apie ką rašau, reikia būti susipažinus su visais mano pagrindiniais įrašais, dalį kurių galima rasti tinklaraštyje psytechnologijos.lt. Kiti yra nepasiekiami, tačiau jie kita vertus nėra tokie svarbūs, nes jie atspindi mano kelio pradžią, mano idėjų užuomazgas ir ištakas.

Šita schema yra mano dar vienas žingsnis tema „Naujos fizikos galimybė“.

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis – dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

Tos laiko siužetinės linijos būtų matomos iš pabaigos perspektyvos, kaip užbaigtas, praėjęs pasaulio modelis, kuriame galima būtų nustatyti visas meta-struktūras, ryšius, kurie parodyti visas įvykių priežastis ir pirmus judintojus. Deja žmoguje sujungta ir a) momentinė perspektyva, nes jo sąmonė kaip informacija nuolat juda, ir b) pabaigos perspektyva to gyvenimo atžvilgiu, kuris žmogui ir pasauliui jau yra pasibaigęs. Tuo tarpu tolesni scenarijai įmanomi tik kaip numatymas, planavimas arba judėjimą ir įvykius aplenkianti informacija, tekanti greičiau, nei vyksta procesai. Tada galime numatyti ateitį ir laukti įvykių, būti jiems pasiruošę.

Taigi galime skirti du atvejus, kai iš informacijos judėjimas išimamas, nes jis pasibaigęs ir dėl to, kad renkamės tokią modeliavimo perspektyvą – pirmenybę teikdami statiškam vaizdui, ir jeigu reikia į trajektorijas įdėdami momentines dinamikas.

Įprasta žmogų mokyti gyventi šioje akimirkoje, gėrėtis momentiniu grožiu, tačiau taip formuojant mąstymą, žmogus gali save pastatyti į labai sunkias padėtis, nes tektų patirti gyvenime daug įvykių, kurie iš principo numatomi ir prognozuojami, bet šitaip susiaurinant sąmonę paverčiami netikėtais. Kai kurie netgi gali ištikti kaip smūgis, griaunantis visą gražių akimirkų grožį. Vietoje to, aš propaguoju holoplastinio vaizdo mąstymą, kai žmogus bando sukurti ne tik erdvės aprėptį ir orientuotis joje iki matomo horizonto, bet sukurti laiko aprėptį, kuri leistų sąmonėje suformuoti hiper-dabartį, kurioje kaip viena geometrinė figūra matytųsi visas gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos. Žmogus gyvena apie 80 metų, t. y., aštuoniasdešimt planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Pradžia yra įėjimas į realiną, pirmas realino susiformavimas ir pabaiga yra atsijungimas nuo luksorinų lauko ir realino išsijungimas. Tarp šių taškų eina mišri būsena, kurioje žmogus yra suvokianti egzistencija, turinti realizuoti savo galimybes pasaulyje, kuriame atsiranda.

Žmogus turi matyti visą savo gyvenimą, taip pat tų žmonių, su kuriais susijęs. Jeigu modeliuojama visa žmonija, tai galima matyti visos žmonijos kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorijas, kurios leidžia numatyti ar net formuoti naudingas situacijas, darant intervencijas į asmeninius žmonių gyvenimus. Net ateitis gali būti matoma kaip pabaiga, jeigu yra koks nors tikslas, ir žiūrima kaip sujungti susiraizgiusias trajektorijas, kad būtų gautas norimas rezultatas. Akimirkos dvasingumas yra iliuzija, kuri atitraukia žmogų nuo viso vaizdo ir gali būti neištaisomų klaidų gyvenime priežastis.

Čia buvo nukrypimas nuo temos, apskritai kalbant apie požiūrį į tikrovės dėmenis. Toks požiūrio modifikavimas galimas ir kalbant apie fizikinį pasaulio modelį. Tai, ką parodžiau pagrįsta tik vieno dėmens išėmimu, kuriuo yra judėjimas. Išėmus judėjimą, gaunamas statiškas pasaulio vaizdas. Tačiau vien išėminėjimu vargu ar įmanoma įminti objektyvaus laksato paslaptį, reikia kažką ir pridėti. Todėl areonominis modelis gaunamas išėminėjimu, bet pilnas vaizdas bus gautas tik tada, kai prie to bus pridėta ir tai, ko trūksta.

Pabraižant naują blokų schemą, centre būtų branduolys, kairiame viršutiniame kampe – statiškas judėjimas, dešiniame viršutiniame kampe arxe, apačioje – chronos. Šias dalis dar reikėtų papildyti ir išplėsti, pavyzdžiui, branduolį – informacija ir energija, sujungti arche ir chronos į areonominę geometriją, ir gautume mąstymo naujai pirmą pavyzdį. Kol kas paveiksliuko nebraižau, nes noriu, kad tie, kas domisi tokiomis galimybėmis, palavintų savo vaizduotę patys. Tenoriu nubraižyti prieš tai aptartą informacijos judėjimo žmoguje schemą, kuri remiasi į ankstesnius piramidinius modelius.

areonominisKaip jau ir buvo sakyta, paveikslėlyje matome, kad yra skirtingi laikai. Viena rodyklė su kilpa rodo a) informacijos laiką, kuri pereina per sąmonę ir b) anapusinį tikrovės laiką, kuris tik atsispindi pirmajame. Tas atsispindėjimas, deja tėra hipotezė ir mes nežinome ar informacija, atspindėdama judėjimą ir laiką, neiškreipia tikrovės. Galbūt tikrovėje tai daug sudėtingesnė koncepcija negu tai atspindi iš informacijos suformuotas sąmonės realinas.

Tai labai svarbūs klausimai siekiant suprasti žmogaus ir pasaulio prigimtį ir šiuo supratimu pagrįsti naują mokslą. Naujas mokslas įmanomas, ir mano trumpas samprotavimas yra to įrodymas. Reikia nebijoti keisti savo mąstymą, susikurti naują požiūrį į šio pasaulio reiškinius, neužmirštant ir savęs.

Antigravitacinė levitacija

Dvi gravitacijos paradigmos

Antigravitacinė levitacija laikoma viena iš archetipinių mokslinės fantastikos idėjų, kuri galėtų turėti begalę praktinių pritaikymų, išspręstų daugybę techninių klausimų. Manau nesuklysiu pasakęs, kad pati akivaizdžiausia panaudojimo sritis būtų transportas. Padarius technologiją pakankamai kompaktiška, būtų galima sukurti net asmeninius levitatorius, kuriuos naudojant joks aukštis nebūtų baisus.

Kodėl viso to neturime, kas trukdo sukurti tokią technologiją ir pažaboti gravitaciją? Situacija ne tokia akivaizdi, kaip gali atrodyti, nes yra daug požymių, kad šios technologijos naudojamos (NSO), negana to, kad jos buvo žinomos net senovėje ir naudojant jas buvo statomos Egipto piramidės, kiti sunkiasvoriai monumentai, kur reikėjo kilnoti daugelį tonų sveriančius blokus ir statulas. Tad kodėl mes to neturime savo įprastiniame gyvenime? Kodėl planetos valdžia slepia technologiją nuo žmonijos? Tai klausimai retoriniai ir aš į juos neatsakinėsiu, bet pabandysiu pasigilinti į tai, kaip fizikai supranta gravitaciją ir kaip įmanoma sukurti levitavimo nedideliuose aukščiuose priemones?

Yra dvi pagrindinės gravitacijos teorijos paradigmos. Vienai jų pradžią davė Niutonas su savo gravitacinio potencialo formule. Gravitacinio potencialo esmė yra masė (M) atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui, padauginta iš gravitacijos konstantos (G), t. y., kuo toliau nuo masės centro, tuo potencialas silpnesnis. Šioje formulėje Niutonas susiejo pačius akivaizdžiausius planetos parametrus, o visą nežinomą gravitacijos fiziką patalpino konstantoje (G), kuri koreguoja dalybos neatitikimą matavimams. Tai buvo pradžia judėjimo, kuris iš pradžių postulavo „action at a distance“ principą, o po to nematomą tarpą tarp nutolusių objektų užpildė jėga, turinčia energijos mainų formą.

Kitai paradigmai pradžią davė Einšteinas. Jo lygtis yra daug sudėtingesnė ir ji pagrįsta geometrijos idėja. Masė su mase ne apsikeičia energija, bet iškreipia aplinką, aplink esantį erdvėlaikį, todėl jame atsiranda geometrija pagrįsta jėga. Ji gali atrodyti mistiška todėl, kad ši geometrija nematoma akiai ir atrodo, kad tarp masyvių objektų nieko nėra. Šios geometrijos šaltinis yra įtempio-energijos tenzorius. Šioje matricoje surikiuoti: energijos tankis, impulso tankis ir impulso srautas. Visi šie parametrai, sujungti su gravitacijos konstanta (G), Einšteino lygtyje yra erdvės-laiko kreivumo šaltinis. Šis kreivumas aplink materijos-energijos sankaupą sukuria gravitacinį potencialą, su jėgos vektoriumi žemyn.

Jeigu nebūtų potencialo, nebūtų traukos; jeigu potencialą būtų galima keisti, būtų galima valdyti traukos jėgą. Kai tarp kūnų turinčių masę nėra traukos, jie gali judėti nepriklausomai vienas nuo kito su savo propulsijos sistema. Kitas variantas, ne pašalinti potencialą, bet suteikti jam priešingą kryptį ir šias dvi potencialo kryptis įvairiai balansuoti. Tai daug naudingesnė situacija, nes jeigu gravitacija būtų visiškai pašalinta, tai objektas paprasčiausiai nevaldomai varomas išcentrinės jėgos išskristų į kosmosą, nes traukia ne tik planeta, traukia taip pat ir kosminė erdvė.

Gilesnis gravitacijos suvokimas

Mano straipsniuose fizikos sistema jau buvo parodyta. Ji sudaryta iš dviejų parametrų blokų: substancija-energija-informacija ir erdvė-judėjimas-laikas. Niutono teorija grindžiama pirmu bloku, o Einšteinas naudoja antrą. Gravitacija atsiranda kai substancijos sankaupos apsikeičia energija, energijos srautais arba kai iškreipiamas erdvėlaikis, kuris yra judėjimo scena.

Niutono teoriją galima tiesiogiai sieti su kvantinių laukų teorija, Standartiniu modeliu ir atitinkamai kvantine gravitacija. Tai reiškia, kad šios paradigmos substancija dalinasi į laukus, o šie į atskirus kvantus, ir kad realybė yra ne vientisa, bet diskretiška. Tai yra, kai kvantinis laukas granuliuojasi, už jo daugiau nelieka jokios realybės ir tas lauko ir kvantų „anapus“ yra niekis. O materiją sukabintą laiko ne erdvėlaikis, bet energijos mainai tarp kvantų, kurie sukuria tarp substancijos granuliuotų sankaupų trauką arba stūmimą. Pagal šį modelį, substancija yra sluoksniuota ir šis diskretiškumo-vientisumo principas, skirtinguose sluoksniuose gali būti skirtingas. Vienas laukas linkęs labiau kvantizuotis, kitas mažiau. Tie laukai, kurie kvantizuojasi mažiau, vadinami jėgos laukais ir jie riša kaip pagrindas tuos laukus, kurie labiau diskretizuojasi.

Pagal šį modelį, gravitacija yra vienas toks mažiau diskretizuotas sluoksnis, kuris riša visą įprastą materiją visatoje, per apsikeitimą kvantizuota energija. Koks viso to mechanizmas – dar nėra galutinai išaiškinta, bent tai neviešinama žmonėms.

Einšteino teorija labiau susijusi su erdve-judėjimu-laiku. Pagal šią teoriją – yra nenutrūkstantis kontinuumas, kuris labai elastingas ir jeigu turi diskretiškumo aspektą (padalintas į dalis arba kvantus), tai jis nėra šimtaprocentinis kontinuumo sutraukymas į smulkius fragmentus. Vadinasi, didelės energijos sankaupos erdvėlaikį ištempia, dėl ko pasikeičia jo vidinės savybės, kurias galima vadinti pralaidumo arba tankio gradientu. Dėl to jame atsiranda jėgos vektoriai, nukreipti į kreivumą sukuriančią masę. Erdvėlaikis gali būti savarankiškas sluoksnis, tai gali būti koks nors kvantinis laukas arba tai gali būti laukų visuma tose vietose, kur energija minimali, bet lieka fundamentali, permatoma „laukų“ struktūra. Pagal šį principą, gravitacija tėra geometrinė kinematika (judėjimas).

Vadinasi, norint sukurti galutinę gravitacijos teoriją, reikia išsiaiškinti kreivumo (geodeziko) priežastį. Jeigu geodezikas netiesus, tai todėl, kad kreivas paviršius, arba todėl, kad judėjimas vyksta stipriame potenciale. Teorijos skiriasi tuo, ar tarp substancijos fizinių sistemų įsiterpia tarpininkas, ar ne. Tai yra, ar energija tiesiogiai veikia energiją, ar energija veikia erdvę, o erdvė kreipia substancijos sankaupos trajektoriją. Tai yra tiesioginė arba netiesioginė sąveika. Energija – erdvė – energija arba energija – energija.

Kaip sukurti antigravitacinę levitaciją

Įdomiausias klausimas, kokios galimybės abiem atvejais sukurti levitaciją. Yra du teoriniai variantai: neutralizavimas ir kompensacija. Neutralizavimas, tai tam tikroje ribotoje zonoje, netoli žemės paviršiaus, energijos srauto arba geodeziko pašalinimas. Tam reikia, kad atsirastų specialios rūšies substancija, kuri nesąveikauja su gravitacine energija arba geodeziku (tarpininkaujančia erdve). Viena iš problemų tokiu atveju yra levitatoriaus valdymas, nes jam kontroliuoti reikėtų specialios propulsijos sistemos, kadangi jis pasidarytų visiškai nepriklausomas nuo planetinės masės ir elgtųsi kaip tuščioje kosminėje erdvėje. Kompensavimas yra priešingo vektoriaus sukūrimas. Jeigu trauka veikia žemyn, tai reikėtų sukurti priešpriešinę jėgą, kuri veiktų aukštyn. Tai reaktyvinių arba Archimedo jėgų pavidalu yra daroma, bet antigravitacija reiškia, kad šis tikslas pasiekiamas kvantinių laukų lygmenyje, sukuriant tam tikras kvantinio lauko (substancijos) būsenas. O galbūt įmanoma skirtingų ženklų gravitacija, tik reikia surasti šio proceso fizikinį mechanizmą.

Erdvės kreivumas nereiškia, kad nėra būdų jo kompensuoti. Vienas iš tokių būdų – yra geodeziko užpildymas. Galima įsivaizduoti taip. Kreivumas yra dvimatė įduba, o jos viduje, masės rutulys. Neturint papildomos energijos, rutuliui „išlipti‘ iš šios įdubos neįmanoma. Bet tarkime, kad įduba užpildoma vandeniu, o rutulys vandenyje plūduriuoja. Tai būtų metaforiškas mechanizmas kaip kompensuoti įdubos trauką žemyn. Tereikia peržiūrėti visas fizikos materijos teorijas ir surasti būdų, kaip geodeziko įdubimą užpildyti. Arba galima sukurti kažką panašaus į „oro pagalves“, kurios yra egzotiška substancijos būsena, kurios neveikia geodeziko trauka ir kurios pakelia įprastinę sąveikaujančią materiją.

Taip pat labai naudinga patyrinėti gravitaciją sluoksnis po sluoksnio ir pažiūrėti, koks skirtingo sluoksnio vaidmuo. Ar elektromagnetinis laukas kuria gravitaciją, ar jis atskirai gali turėti jai įtaką? Taip pat – kiti laukai, tokie kaip elektronai, kvarkai, gliuonai, W bozonai ir t. t.? Labai naudinga pasiaiškinti, kokią įtaką gravitacijai turi substancijos įvairūs parametrai: tarkime sukinys; arba skilimais ir reakcijomis, struktūromis sukurti tokias būsenas, kurios įgytų gravitacinį neutralumą taip, kaip įmanomas elektrinis neutralumas.

Žmones antigravitacinė levitacija žavi ne be reikalo. Tai realizavus praktiškai, civilizacija pereitų į kokybiškai naują lygį ir atsivertų iki šiol daug nematytų galimybių. Pirmiausiai – atpigtų transportas, arba bent pasidarytų nepriklausomas nuo tam tikrų energijos išteklių, būtų nustota teršti aplinka, atsivertų neregėtos galimybės statyboms ir inžinerijai. Taip pat egzotiškos pasidarytų individualių kelionių galimybės.

Ir paskutinis štrichas yra klausimas, kokios technologijos matomos įvairių NSO pasirodymų metu? Juk jos labai panašios į antigravitacijos technologijas…

Slaptos fizikos principai

Fizikos mokslas apima daugybę teorijų, tarp kurių galima pasimesti ir labai sunku viską įsivaizduoti kaip vieną, bendrą paveikslą. Jeigu išeitų sukurti tokią bendrą schemą, matytume visus šiuolaikinės fizikos pasiekimus, skirtumą tarp slaptos ir viešos fizikos ir galėtume įžvelgti tai, ko šiuolaikinei fizikai trūksta ir kokia jos perspektyva. Mums rodoma ne viskas, ką žino mokslininkai, ir toks paveikslas būtų raktas į fizikos ezoteriką.

Išeitis yra. Ir tos išeities pavadinimas – vadinamoji „Feynmano diagrama“, kuri buvo atrasta amerikiečių fiziko Richardo Feynmano ir pradėta naudoti 1948 m. kvantinio lauko teorijoje. Ši diagrama sudaryta iš tiesių ir vingiuotų linijų, kurios naudojamos žymėti elementarių kvantų judėjimui erdvėje ir laike. Tačiau norint matyti visą fiziką, reikia fragmentuotas, atskiras diagramas sujungti į visumą, kurioje vienu metu matytųsi visi žinomi kvantai ir sąveikos. Toks bendras vaizdas ir būtų visa fizika.

Feynmano diagramoje materijos kvantas žymimas viena vientisa linija, o jėgos arba sąveikos kvantas vingiuota. Pati diagrama vaizduoja vieną kvantą, bet atskirų kvantų nebūna, yra tik kvantinis laukas. Negana to, visi kvantiniai laukai yra kosminiai. Tai reiškia, kad viena linija iš tikro žymi kosminių mastų lauką, kurio viename taške įvyko atskirų kvantų sąveika, pavyzdžiui, elektronas išspinduliavo fotoną.

Šitas metodas taip kaip aš pateikiu, fizikų nenaudojamas. Taip yra arba todėl, kad visa diagrama labai sudėtinga ir ją sunku patalpinti į knygos puslapį, arba todėl, kad nuo visuomenės slepiamas bendras fizikos vaizdas,  kuris suskaidomas ir fragmentuojamas. Taip pat, tokia schema leidžia lengvai matyti tas fizikos dalis, kurios yra slaptinamos – tam paprasčiausiai reikia Feynmano diagramą papildyti naujais išsišakojimais ir naujomis sąveikomis. Aišku, mokslas yra tik tai, kas yra patvirtinta eksperimentiškai ir laikoma faktu, tačiau toks principas leidžia numatyti labai daug logiškai pagrįstų galimybių.

Paprastos dviejų kvantų diagramos atrodo taip:

diagramos

Tačiau šitaip atskirai vaizduojant kelis kvantus, paslepiamas bendras vaizdas, ir užmaskuojama visa įmanoma įžvelgti ezoterika. Visas vaizdas turi prasidėti nuo Šaltinio kvanto, iki paties žemiausio skilimo ir išsišakojimo produkto, jeigu tokiems išsišakojimams yra pabaiga. Logiška, kad turi būti kažkokia pradžia ir kažkokia pabaiga, nes turinio prasme pasaulis turi būti baigtinis. Pirmas kvantas vadinamas Šaltiniu, kiti kvantai tikrovės sluoksniais arba dimensijomis. Kaip šie kvantai skilimo ir sąveikų metu išsišakoja, tokie gali atsirasti kosmosai, paralelinės visatos, skirtingos dimensijos ir t. t. Kosmosas atsiranda tame bendros Feynmano diagramos fragmente, kuriame tarp kvantų (laukų) yra aktyvios sąveikos, o jeigu sąveikos labai silpnos, tai formuojasi paralelinės skirtingo tankio visatos.

Pačia diagramą tiksliai nubraižyti yra sunku ir reikalauja daug darbo, tad šiame straipsnyje pateikiu tik pavyzdį, kad skaitytojus supažindinčiau su bendru principu. Šis principas naudingas tuo, kad jį naudojant galima paaiškinti visus „paranormalius“ reiškinius. Tam tereikia įvesti naujus kvantinius laukus ir naujas sąveikas, nes pagrindinis šios fizikos teorijos postulatas yra, kad visa tikrovė sudaryta iš kvantinių laukų, kurie yra kosmosai.

Trys paraleliniai pasauliai galėtų atrodyti taip:

paraleliniai

Matome, kad kuo žemiau išsišakojime, tuo pasauliai labiau izoliuojasi, o aukštesniame lygyje visi pasauliai ateina iš bendros šaknies. Parodytame paveikslėlyje, trečias pasaulis yra aukščiausias, arčiausiai Šaltinio, vadinasi turintis daugiausiai jo savybių ir tampriausius ryšius. Toliau eina pirmas pasaulis, kuris išsišakoja į viršų ir yra taipogi iš bendro Šaltinio išėjusi visata, kuri netgi gali turėti savo gyvybės formas ir civilizacijas. Antras pasaulis yra mūsų tikrovė, kuri išsišakoja žemiausiai į apačią ir yra žemiausias, nors šioje netikslioje schemoje turtingiausias pasaulis, nes turi daugiausiai kvantų tipų.

Kokias paslaptis galima įžvelgti turint tokį fizikos vaizdą. Pirmiausiai, kad tarp paralelinių visatų galima atverti kanalus, kuriuos įprasta vadinti portalais. Yra dviejų tipų portalai: informacinis ir fizinis. Kad būtų įmanomas informacinis kanalas, turi būti kvantinė jungtis, kažkoks skilimo produktas, kuris sąveikauja su mūsų realybės kvantiniais laukais. Turi būti jungiantis atsišakojimas. Fizinis portalas reiškia, kad į paralelinę visatą patekti galima fiziškai, savo kūnu. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu tarp kvantinių laukų yra energetinis suderinamumas ir yra sąveika. Nes priešingu atveju kūnas paprasčiausiai išnyktų sureagavęs su netinkama materija. O tam reikia mokėti keisti fizinio kūno kvantų tipą, priskirti jam tam tikrų savybių arba mokėti sukurti apsauginį lauką.

Ši sistema atveria labai daug galimybių, nes leidžia pagal analogiją su mūsų pasauliu, kurti atominės sandaros modelius, nes sudėtingų kvantų struktūrų galimybės yra ribotos. Pavyzdžiui, gali būti kompleksinės dalelės tik branduolio tipo, gali būti branduolio su apvalkalais, taip pat iš jų gali formuotis įvairūs molekuliniai kristalai ir t.t. Taip pat šios sąveikaujančių laukų struktūros turėtų būti pavaldžios fazinių būsenų kitimui, nuo plazminės iki kietos. Bet fazinės būsenos yra sąlygiškas dalykas, nes priklauso tik nuo to, kaip kvantai tarpusavyje sąveikauja. Jeigu sąveikos nėra, vienoje dimensijoje kieta medžiaga, kitoje gali būti pereinama kiaurai.

Kitas dalykas, mūsų visata rodo, kad substancija gali suformuoti gyvybės būsenas. Sąveikos gali būti palankios gyvybei – gyvybės juostose, nepalankios gyvybei – ekstremaliose kosminėse būsenose, ir dirbtinės – mėgdžiojančios pirmą ir antrą juostą. Gyvybė substancijoje formuojasi pagal Hėgelio nustatytą dialektinį metodą, kuris yra toks: tezė – antitezė – sintezė. Tezė yra primityvi nediferencijuota materijos būsena; antitezė atsiranda tada, kai materijoje susiformuoja būsenos, kurios sugeba sukurti objekto priešstatą informacijos apdorojimo principu. Antitezinėje būsenoje atsiranda sąmonė, kuri išskaidyta į fiksatą – aplinkinis pasaulis ir laksatą – vidinis mąstymas. Sintezė yra laksato ir fiksato susijungimas visos visatos mastu ir super-proto susiformavimas.

Tokią evoliuciją substancija gali praeiti visuose paraleliniuose pasauliuose ir suformuoti jame gyvų, protauti galinčių būtybių civilizacijas. Ir visa tai matosi kaip galimybė iš bendrų Feynmano diagramos principų.

Mūsų visatą aš vadinu mišria, difuzine realybe, kurioje gyvena būtybės sudarytos iš fizinių ir dvasinių kūnų. Kūnai priklauso fizinei branai, o sielos – gnostinei branai. Feynmano diagramos modelis atrodytų taip:

difuzinis

Viršuje matome sielų pasaulio Feynamo diagramos principą, apačioje kūnų pasaulio, kurį dalelių fizikoje aprašo „Standartinis modelis“. Pagrindiniai materijos kvantai yra leptonai ir kvarkai ir yra 5 jėgos sąveikos. Visų jų čia tiksliai nežymėjau, bet pateikiu kaip principą. Žemiau fizinio pasaulio yra tamsiosios materijos brana, kuri šiuo metu intensyviai tyrinėjama ir bandoma surasti tamsiosios materjos fundamentalius kvantus ir nustatyti kaip jie sąveikauja su mums žinimu pasauliu.

Matome, kad tarp sielos ir kūno kvantų turi būti jungtis, kuri pagrįsta kvantinės energijos mainais. Fizikai šios teorijos visuomenei nerodo, bet ji, akivaizdu yra labai aktyviai kuriama ir naudojama psichotroninių prietaisų konstravime. Gnostinės branos atomus aš vadinu gnostiniais kompleksais, kurie turi savo sudėtingą sandarą, ir svarbiausiai yra ne trimatėje, bet keturmatėje erdvėje. Pagal mano hipotezę, sąmonės kvantai yra luksorinai, kurių srautas sukuria hologramos suvokimo sugebėjimą. Toks sugebėjimas būtinas toje substancijos evoliucijos stadijoje, kurią Hėgelis vadina antiteze ir kuri žymima dviguba U forma. Pagal šią hipotezę, yra du kosmosai: dvasinis ir fizinis. Ir žmogaus mirtis reiškia, kad atsiskiria siela nuo kūno ir keliauja į savo dvasinį kosmosą, kurį vadinu gnostine brana. Viso kosmoso evoliucija artėja prie sintezės būsenos, kuris vadinamas Omega tašku, pagal Teilhard de Chardin (1881-1955) filosofinę hipotezę.

Šis visos fizikos vaizdavimo būdas naudingas tuo, kad juo galima paaiškinti įvairius keistus reiškinius. Vienas reiškinys yra keistos skrendančios plazminės sferos. Plazminė sfera, tai paralelinėje kvantinėje realybėje esanti struktūra, kuri turi išsišakojimą į mūsų pasaulį, per fotonų kanalą. Vykstantis procesas, jeigu jis turi daug energijos, iš paralelinio pasaulio skleidžia intensyvią elektromagnetinę radiaciją, kuri sukuria atmosferoje jonizuotos plazmos kamuolius. Tai gali būti kamuolinis žaibas, arba net paralelinio pasaulio techninis skraidantis aparatas, kuris per portalą į mūsų realybę skleidžia energiją ir ji atmosferoje virsta plazmos kamuoliu. Pavyzdžiui, tokia reakcija gali vykti skraidančio aparato variklio degimo kameroje, kurioje vyksta procesas, apimantis kelias dimensijas.

Kitas paranormalus fenomenas, kai nufilmuojama kaip žmonės vaikšto kiaurai sienas, arba staiga dingsta. Tai irgi susiję su paraleliniais pasauliais, kuriuos paaiškinau Feynmano diagramų pavyzdžiais, kai iš kitos realybės padaroma į šį pasaulį vienkryptės hologramos projekcija, kuri šiame pasaulyje veikia, o mūsų pasaulis į hologramą neturi kietos įprastinės sąveikos. Tai leidžia vaikščioti kiaurai įvairias kietas kliūtis. Visus šiuos atsakymus leidžia surasti mano aprašytas metodas su pilna sujungta Feynmano diagrama, kurią įmanoma išplėsti net į perspektyvoje numatomas fizikos galimybes.

Ir pabaigai keli „Youtube“ filmukai su keistais reiškiniais:

<>

Fizika ir paranormalus pasaulis

Šiame skyrelyje bandysiu paaiškinti kuo skiriasi primityvus fizikos supratimas nuo neprimityvaus. Tai gali pasirodyti keista, bet su ezoterika ir parapsichologija susijęs neprimityvus šio mokslo vaizdinys, o didžioji skeptikų dalis remiasi neteisingu fizikos įsivaizdavimu. Dėl šios priežasties skeptikai dažnai būna ganėtinai nerimti fizikai, nes jų įsitikinimai prieštarauja aukštosios fizikos principams. Parapsichologija prieštarauja ne fizikai, bet iškreiptam, supaprastintam jos įsivaizdavimui.

Norint savo sąmonėje susikurti tikrą fizikos vaizdą reikia suvokti bent vieną svarbų principą.

Pagal šį principą fizinės sistemos skirstomos į uždaras ir atviras. Uždaros sistemos tarpusavyje sąveikauja labai ribotai, tik susidūrimais ir jų sąlygotais poslinkiais erdvėje. Be šios sąveikos ir proceso daugiau nei šių sistemų viduje, nei tarp sistemų niekas nevyksta. Dauguma turbūt jau suprato, kad tai klasikinės mechanikos fizinių sistemų apibūdinimas. Šis mokslas teisingas – uždaros sistemos tik taip iš tikrųjų ir sąveikauja. Tačiau klaidinga teigti, kad tai vienintelis fizinės sistemos tipas, ir kad tik taip vyksta visi procesai.

Atviros sistemos yra tokios, kurių sąveika vyksta ne tik poslinkiu erdvėje, bet ir reakcijomis, nurodančiomis į vidinę struktūrą ir jų persitvarkymus. Atvirų sistemų reakcijose keičiasi sandaros konfigūracijos, pakeičiant substancijos tipą, energijos lygį, radiacijos foną ir t. t. Taip pat, atvirose sistemose atsiranda įvairūs neklasikiniai ryšiai ir šiais ryšiais pagrįstos sąveikos, kurių metu perduodama informacija. Geras atvirų sistemų pavyzdys iš klasikinio mokslo yra chemija, kuri atprašo, kokios būtinos sąlygos atsirasti atviroms sistemoms, kad tarp jų įvyktų reakcija. Pavyzdžiui, sujungiame dvi medžiagas, tarp kurių akimirksniu įvyksta cheminė reakcija: pasikeičia medžiagos tipas, išsiskiria šiluminė energija, šviesa ir šalutiniai produktai. Akivaizdu, kad toks procesas įmanomas tik tarp atvirų sistemų (skirtingų reagentų).

Matome, kad ši skirtis atsiranda jau klasikinėje fizikoje, kurios įvairios šakos aprašinėja ir atviras, ir uždaras fizines sistemas. Pagal primityvų įsivaizdavimą, ši situacija iškreipiama vaizduojant, kad įmanomos tik uždaros klasikinės mechanikos sistemos, ir kad visuose eksperimentuose matuojami įvairūs poslinkiai erdvėje bei laike, o taip pat su šiais poslinkiais susiję dydžiai. Visa kita, tvirtinama, neegzistuoja. Tačiau tai melas. Yra atvirų sistemų sąveikos, vadinamos reakcijomis, ir šias sąveikas kiekybiškai daug sunkiau išmatuoti, nei uždaras sistemas. O kiek yra reakcijų rūšių, kurios iš viso niekaip nematuojamos, juo labiau – poslinkiais erdvėje…

Realybėje tokios sistemos yra tik redukcionistiniai modeliai, nes tikrovė viena. Tai reiškia, kad atvirumas arba uždarumas yra tos pačios, vienos sistemos aspektai. Dar daugiau, iš dabartinio mokslo perspektyvos, atviros sistemos yra fundamentalesnės už uždaras, nes kiekvienoje uždaroje sistemoje veikia atvira sistema, tik sprendžiant modeliavimo klausimus, ji laikinai izoliuojama ir daroma prielaida, kad egzistuoja tik ribinis, uždaras atvejis. Galiu patarti kaip šį klausimą interpretuoti. Jeigu sistema uždara, tai daroma prielaida, kad ji neturi vidinės sąveikaujančios sandaros, tarp kurios elementų užsimezga ryšiai ir jų dėka įvyksta vidinės transformacijos.

Pavyzdys elementarus. Klasikinėje mechanikoje substancija yra geometrinių taškų suma, kurie turi tik masės savybę. Prielaidų, kad yra kažkokia kitokia sandara ir kitokios savybės – nedaroma. Tačiau visi žinome, kad tai netiesa. Vadinasi, klasikinės mechanikos modelis – tik labai susiaurintas, ribinis atvejis, nes sandara labai turtinga net Bendrosios fizikos rėmuose.

Imkime substancijos gabalą ir pamėginkime pažiūrėti, kas dar gali būti jo viduje. Tas gabalas gali būti laidininkas, o gali ir nebūti. Yra šiluminiai procesai, kuriuos aprašo termodinamika: šilumos perdavimas, faziniai būviai yra tik keli iš jų. Yra elektromagnetiniai procesai, kuriuos aprašo elektrodinamika: srovės, elektriniai ir magnetiniai laukai, fotonų spinduliavimas. Kaip jau sakiau, yra cheminiai procesai, kurių pagrindas – klasikinė atomo ir branduolio teorija. Kadangi tarp šių vidinių realybių atitinkamame lygmenyje vyksta sąveika, kuri neišmatuojama jokiu poslinkiu erdvėje arba laike, tai jos yra ne uždaros, bet atviros, negana to – galinčios maišytis.

Jeigu neturėtume šios turtingos vidinės sandaros teorijų ir manytume, kad egzistuoja tik masės gabalas, tai tokios sąveikos iš tikro atrodytų kaip magija. Pamąstykime, ką šis žodis reiškia. Jis reiškia, kad vyksta kažkokia priežastinė sąveika, tik nežinomas jos mechanizmas, nes fizikai dar nesukūrė jokios teorijos. Tačiau, kad reakcija vyktų ir veiktų, teorija nebūtina. Kodėl teorijos nesukuriamos kitas klausimas, susijęs su žmogaus pažinimo galimybių ribomis. Jeigu atsiremta į pažinimo galimybių sieną, teorijos gali nebūti sukurtos iš viso, tačiau tikrovė veikia nepriklausomai nuo to.

Yra dar vienas klausimas. Bendrai tarus, atvirų sistemų reakcijos gali būti matomos ir nematomos. „Matomos“ suprantant labai plačiai: tai gali būti akys, sąmonė arba net matavimo prietaisai. „Nematomos“ – reiškia nefiksuojamos įprastiniais ar lengvai apibrėžiamais priežastiniais ryšiais. Juk žinoma, kad veikia visa tikrovė su savo slapta gelme ir jos veikimas nuo to ar gebame matuoti arba sukurti sąveikos teoriją – nepriklauso. Kad ši tikrovė veikia, parodo tik rezultatas arba tam tikra sunkiai apibrėžiama savijauta ar sąmonės bei kūno būsena. Kūnas su kokia nors aplinka gali turėti atviro reagavimo sistemą, kuri nėra techniškai ir teoriškai apibrėžta, bet atsiranda sąveika, įvyksta reakcija, kaip šilumos pernaša arba elektromagnetinė indukcija, ir kūnas sureaguoja, sukeldamas kokią nors psichinę būseną. Šią būseną pavyzdžiui galima pavadinti aplinkos „indukuota“ liga.

Moksliškai priežastinį ryšį įrodyti labai sunku, ypač jeigu mąstoma tik iš klasikinės mechanikos perspektyvos – „kūnas turi tik masę ir jį galima tik pernešti į kitą vietą, pastumti arba sulaužyti“. Visi kiti procesai – ezoterika. Tačiau mano pateikti pavyzdžiai rodo, kad tai netiesa, kad kūnas ir aplinka yra atviros sistemos ir įvairiuose jos lygiuose vyksta atviros reakcijos, kurios pakeičia konfigūracijas ir apskritai sistemos būsenas. Paranormalios sąveikos rodo, kad yra pasaulis, kuris mokslo menkai ištyrinėtas, ir kad jame veikia daugybė atvirų sistemų – kūno lygmenyje ir, nei kiek nemažiau, sąmonės lygmenyje. Pagal klasikinę mechaniką veikia tik fizinis kūnas, suprastas kaip masė, iš kurios galima išvesti daugybę kitų dydžių. Tačiau informaciniai procesai jau yra transcendencija.

Kalbėjau daugiau apie fizinės branos realybę, kurioje veikia vienas pagrindinis procesas, vadinamas jėgų sąveika. Tačiau yra ir kitas, sąmonių pasaulis, kurį priskiriu gnostinei branai ir laikau, kad jos pagrindinis procesas yra informacijos perdavimas. Čia taip pat turi būti šie ir, galbūt, kitokie sąveikos aspektai. Akivaizdu, kad sielos turi uždaros sistemos savybių, nes jos nesimaišo nei su aplinka, nei su kitomis sielomis arba kitaip – išlaiko pastovią tapatybę. Tačiau kadangi jos pagrindinis procesas yra informacijos pernaša ir formavimas, tai rodo, kad būtinas atviro reagavimo komponentas. Sieloje yra dalis, kuri geba užmegzti ryšį su aplinka ir tarp dviejų sistemų įvykus reakcijai – į vidų perduodama informacija, virstanti vidiniu pasaulio modeliu.

Siela neveikia kaip klasikinės mechanikos objektas. Procesai tikrai nepagrįsti poslinkių erdvėje konfigūracijomis. Ir tie, kas mąsto iš Niutono mechanikos perspektyvos, netgi pradeda įrodinėti, kad siela iš viso neįmanoma… Tie, kuriems ji egzistuoja tvirtina, kad vyksta tik tie procesai, kuriuos galima suformuoti į atvaizdus. Už atvaizdų nėra jokios realybės. O jie – vienintelis visų priežastinių ryšių paaiškinimas. Tačiau prieš tai pateikti argumentai rodo, kad toks įsivaizdavimas labai suprimityvintas ir neatitinka tikrovės. Parapsichologijos teorijos kaip tik ir remiasi tokiu išplėstu realybės vaizdu, kuriame sąmonės yra atviros sistemos tarpusavyje bei su aplinka, ir tarp jų gali vykti įvairios, net mums nesuvokiamos reakcijos, nes mūsų teorijos yra tik dalis įmanomos tikrovės. Tokios reakcijos yra telepatija, aiškiaregystė, psichokinezė ir pan. Dauguma žmonių to „nesugeba“ dėl tos pačios priežasties, dėl kurios šios paslaptys nuo visuomenės yra slepiamos.

Kaip suprasti fiziką?

Įžanga

Žmogaus gyvenime yra daug dalykų, be kurių galima puikiai apsieiti. Tarp jų yra ir mokslai. Tačiau su viena išlyga: jeigu nepadarysi darbo tu, tai jį padarys kas nors kitas už tave. Ir ne tik padarys, bet prie to dar ir pasisavins tavo gyvenimą. Vadinasi apsieiti be mokslo tas pats, kaip apsieiti be savo gyvenimo. Kam gerai ir taip, tai jiems linkiu ko geriausios kloties. Šitą straipsnį rašau tiems, kas mąsto atvirkščiai – tiems, kas fiziką laiko svarbia ir mato tą naudą, kurią ji potencialiai gali duoti.

Tai nėra pirmas straipsnis ir ši tema gal kiek išsiplėtė, nepridedant labai daug naujos informacijos. Tačiau būtina, kad šį principą įsisavintų kuo didesnis skaičius žmonių. Noriu padaryti pastabą: kad čia aprašoma ne „tikrovė“ ir ne „tiesa“, bet tie principai, kuriuos privaloma suprasti norint įsisavinti šiuo metu populiariausią „Standartinį modelį“. Čia ne „realybė“, kurią norima kažkam įpiršti, bet mokymosi metodas. Todėl pagrindinės šio modelio sąvokos yra susitarimo dalykas. Galima būtų pavadinimus sugalvoti ir kitokius arba priskirti jiems kitokį turinį, tačiau pervadinimai – tai ne mokslas, o tik iškabų pakeitimas.

Šis mokslas svarbus dėl dviejų dalykų: jis padeda suprasti ir apsiginti. Tai irgi galima atiduoti kitiems, tačiau jaučiu, kad žmonės mąstyti ir gintis nori patys.

Taip pat nesiruošiu ir tuščiažodžiauti, todėl tekstas bus koncentruotas, svorį perkeliant į supaprastintas iliustracijas, kurias permąsčius, modelius perstumdyti galės kiekvienas pats. Nereikia norėti, kad būtų padaryta viskas – šis įrašas yra tarsi meškerė, su kuria laimikį sužvejoti gali kiekvienas savarankiškai.

Kita vertus, mokslas yra supainiotas, tad nemažai žmonių užstringa tarpinėse būsenose tarp supratimo ir visiško nesigaudymo. Postūmis iš išorės gali būti naudingas. Tie, kas yra pažengę, manau gali šio įrašo neskaityti, nes akivaizdu, kad jiems „pagalba“ – nereikalinga.

Kadangi „holistinis“ principas tapo labai populiarus, nes žiūrint iš visumos į dalis, bendrą vaizdą pamatyti ir suprasti daug paprasčiau, nei jungti dalį prie dalies tol (nieko nesuprantant), kol pradeda ryškėti kažkoks kontūras, kuris irgi nepatikimas, nes neaišku į kokią figūrą jis įkomponuotas. Pradedant nuo visumos – tokių problemų nekyla.

Pirmiausia, kas yra tas „viskas“? Norint tai pamatyti, reikia pakelti akis į dangų, į visatos tolius, kurie tik dalis realybės. Fizika turi mąstyti įstatyta į tokią perspektyvą, nes tai žmogaus perspektyva. Kitas žvilginis krypsta į gelmę, kur vyksta mikroprocesai, sukuriantys pagrindą realybės, vadinamos substancijos pavadinimu. Dar viena pastaba: yra ne tik kūnų principais veikiantis pasaulis, bet ir sąmonės, kuri labai skiriasi nuo kūno – tai visai kito masto tikrovė, pavaldi kitokiems dėsniams. Šią skirtį aš vadinu atskira „fizine brana“ ir „gnostine brana“. Mano šablonai bando aprašyti šias realybes savo aukščiausioje realizacijoje, parodant ir tam tikrus skirtumus, kurių pagrįstumas paremtas žmogaus suvokimo aksiomomis. Šios dvi branos smegenyse susijungia, ir šio susijungimo epicentre vyksta pažinimo procesas. Šis procesas toks galingas, kad atveria duris tiek į išorinį, tiek į vidinį pasaulį, nes leidžia pažinti ir Save, ir Kitą. Netgi kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti.

Fizinė brana

Pirma schema yra sudaryta iš penkių blokų, iš kurių svarbiausias yra Informacija. Centre ji yra todėl, kad informaciniai procesai labai svarbūs gyviems organizmams ir jų tyrinėjimas padeda atverti jų paslaptis, įskaitant ir žmogaus. Šie blokai yra substancija-erdvė-informacija-judėjimas-laikas. Kiekviena dalis sudaro visos žmogaus fizinės tikrovės fragmentą, be to turi savo vidinę sandarą ir mechanizmus. Žinoma, ryškiausia tai yra substancijos bloke, kuri turi savo pagrindinį sandaros principą, vadinamą „laukų“ teoriją.

Substancija yra tam tikras kvantinių laukų junginys, kuris, sąveikaujant šiems kvantams, sukuria fizikų parašomus reiškinius. Juos kokybiškai ir kiekybiškai pažinti – yra pagrindinis tikslas. Kiek tokių laukų, kokie juose atsiranda kvantai, kokios jų savybės – tiksliai niekas nežino, tačiau mokslininkai tam ir deda pastangas, kad galėtų apšviesti kuo didesnį realybės plotą. Erdvė yra ta dalis, kurioje labai mažas kietos substancijos tankis, tad kieti objektai per ją gali pereiti beveik nesąveikaudami, nors yra ir tokia galimybė, nes kosmoso erdvėje dideli kūnai su erdve sąveikauja potencinėmis jėgomis, tokiomis kaip gravitacija arba higgso laukas. Tačiau pagal žmogaus suvokimą, šios vietos yra „nekietos“, todėl atrodo kaip tuščios. Kadangi yra tankios ir retos vietos – įmanomas kietų kūnų judėjimas išretėjusiose properšose. Bet tai, žinoma, priklauso nuo sąveikų pobūdžio, nes jėga yra tik jėgos laukai tarp kietų kūnų. Judėjimai visose šiose vietose sukuria „laiko“ perspektyvą, kuri pasako kas buvo, yra ir bus. Aišku, laikas yra labiausiai dirbtina sąvoka, nes jis yra tik tam tikra substancijos judėjimo arba kitimo abstrakcija.

klasikine fizika

Svarbiausia šio paveikslėlio dalis yra su informaciniais procesais susijęs „ratas“ substancija-erdvė-judėjimas, kurio centre yra informacija. Laikas yra šios struktūros išorėje ir yra labiausiai dirbtinis, nes jis yra tik žmogaus suvokimo savybė. Tikrovėje yra ne „laikas“, bet substancijos judėjimas. Iš pateiktos schemos matosi, kad substancija su judėjimu susijusi dviem „keliais“: kai substancija juda savyje (substancija-judėjimas) ir kai substancija juda erdvėje (substancija-erdvė-judėjimas). Kadangi pati erdvė nejudanti, tai jos minimalus judėjimas įmanomas tik kaip potencinės jėgos poslinkis (panašiai kaip guminės membranos). Substancija savyje gali būti kinetinė ir potencinė, nors dažniausiai šios savybės reiškiasi jai judant erdvėje. Savyje dažniau vyksta kitimas, kuris žmogaus sąmonėje reiškiasi kaip „laiko tėkmė“.

Pereinant prie klasikinės ir šiuolaikinės fizikos klausimų, turiningiausia yra substancijos sąvoka, nes visos fizikos mokslo šakos bando paaiškinti jos sandarą. Į šias teorijas inkrustuojamos erdvės, informacijos, judėjimo ir laiko sąvokos, kurios daug skurdesnės, nes žmogui sunku įsivaizduoti jas kaip turiningus mechanizmus. Todėl turime tik tokius šių blokų parametrus: erdvė – x, laikas/trukmė – t, judėjimas net nežymimas, tik naudojamos judančio kūno greitis – v, ir pagreitis – a. Klasikinėje Niutono mechanikoje substancijos teorija irgi nėra turininga ir naudojama tik jos masė – m, ir tankis – q. Tačiau šis primityvumas yra primityvaus žmogaus fenomenologinio suvokimo pasekmė. Viskas yra daug sudėtingiau, bet tam reikia pasitelkti savo struktūrinį protą.

Iš šių primityvių parametrų išvedami pagrindiniai, kurie yra potencinės ir kinetinės jėgos bei potencinės ir kinetinės energijos. Informacijos teorija veikiausiai pati jauniausia, nes atsirado tik 20 a. Pirmiausia jos svarba buvo suvokta biologijoje, tačiau po to ją perkėlė ir į pačią naujausią fiziką, į kurią nesigilinsime. Aišku, kad informacija tai ne erdvė, ne judėjimas ir ne laikas. Lieka tik substancijos blokas, kur matome tarp jų abikryptę sąsają. Informacija veikia substanciją, o substancija veikia informaciją. Šis principas gerai matomas radijo ryšyje, kur kaip substancija naudojamos elektromagnetinės bangos, ant kurių uždėta tam tikra forma (moduliavimas). Be abejo, moduliuoti galima ne tik fotonus, bet ir elektronus elektrinėse grandinėse, kur taip pat vyksta informaciniai procesai.

Gali atrodyti, kad gamtoje to nėra ir turime tik dirbtines technologijas. Tačiau tai netiesa – informaciniai procesai svarbiausi gyvuose organizmuose – pirmiausiai sąmonėje, kuri surenka informaciją iš aplinkos, ir atgaminant gyvus organizmus reprodukcijoje ir augime. Šių procesų fundamentalūs principai vyksta fizikos tyrinėjamoje realybėje.

Klasikinės fizikos esmė yra substancijos kiekio, sąveikos ir judėjimo proporcingumas, kuris sukuria dvi būsenas: statikos – kai judėjimas nevyksta dėl sąveikaujančių jėgų ekvivalentiškumo ir dinamikos – kai vyksta judėjimas, nes pažeistos proporcijos, t. y., kurioje nors pusėje mažesnis substancijos kiekis.

Egzistuoja tokios „Bendrosios fizikos“ pagrindinės šakos:

Mechanika

Niutono mechanika,

Lagranžo mechanika,

Hamiltono mechanika,

Einšteino reliatyvumo teorija

Šiluminiai reiškiniai

termodinamika

Elektromagnetizmas

klasikinė elektrodinamika,

reliatyvistinė elektrodinamika.

Atominė sandara

atomo fizika,

branduolio fizika,

fizinė chemija

Visos šios teorijos yra skirtingi substancijos aprašymo būdai, kitus parametrus naudojant tik kaip pagalbinius. Viskas, aišku, prasideda, nuo atomo, t. y., branduolio teorijos; plačiausias žvilgsnis yra kosmoso sandara, kurią aprašo dangaus mechanika. Tarpiniai yra šiluminiai ir elektriniai reiškiniai. Teorijos esminis principas – paprastas. Kuriamas modelis, kurio elementai parametrizuojami ir į kiekvieną parametrą įdedamas matematinis kontinuumas. Juos susiejus, gaunamos įvairių fizikos sistemų kiekybinės savybės. Toliau naudojamas tam tikras standartinis modelis, kuriame sujungiama fizinė tikrovė su matematika. Šio modelio esmė yra Dekarto koordinačių sistema, į kurią įdedama substancija, ir kur vyksta visi pagrindiniai fizikos procesai.

koordinates

{A, B} yra judėjimo trajektorija, įstatyta į erdvės (x, y, z) ir laiko koordinates (ct). Galimos dvi sistemos pagal laiko kryptį. Viena teorija skelbia, kad laiko judėjimas gali būti tik vidinis, o kita, kad jis yra išorinis, kaip ketvirtas koordinačių sistemos matavimas. Schemoje pavaizduotas pastarasis variantas, nors galėčiau kryptį ir apsukti.

Gnostinė brana

Gnostinės branos schema labai panaši į prieš tai pateiktą, padarytas tik vienas, nežymus perstatymas. Nes gnostinėje branoje svarbiausią vietą užima ne išorinė substancija, bet informacija, kuri praktiškai sutampa su substancijos sąvoka. Gnostinės substancija turi tokias savybes, kurios leidžia dirbti su išorine informacija, paversti ją modeliu arba pasauliu. Šio vidinio pasaulio suvokimas ir vadinamas žmogaus sąmone. Kitos – dalys identiškos, nes žmogaus suvokimui atrodo, kad jos būtinos tam, kad vyktų ontologiniai procesai.

Manau svarbiausia yra informacijos judėjimas, pirmiausiai ją sutraukiant į save. Be abejo, būtina ją suformuoti, kad gautųsi suvokimui būdinga reprezentacijos forma. Ši forma sąmonę nukreipia dviem kryptimis: į išorę, kuri vadinama pirmine tikrove ir sąveikai su kuria apibūdinti naudojami išreikštos ir neišreikštos realybės terminai; į vidų, kur nukreipusi žvilgsnį mato save kaip asmenį, kuris sudarytas iš sąmoningos dalies ir pasąmonės. Šių dviejų fenomenologinių abstraktų rėmuose ir vyksta toks fizikui svarbus procesas, vadinamas moksliniu pažinimu.

Tad ši vieta svarbi dėl šių priežasčių: ji yra ir pažinimo įrankis, ir pažinimo objektas, galintis paaiškinti kaip tokia tikrovė iš viso atsiranda. Svarbiausia yra žmogaus sąmonė ir protas, nes Kita tikrovė atsiranda čia objekto pavidalu. Kitaip pirminė tikrovė niekaip nepatiriama. Nes fizinis pasaulis, yra tik kognityviumo modelis. Vadinasi, pažinimo įrankį ištyrinėti labai svarbu. O tai yra gnostinių branų tyrinėjimas. Tai nėra lengva, nes tam labai mažai mokslinių priemonių. Tačiau nepaisant to vis tiek būtina.

gnostine fizika

Gali kilti klausimas, kam šioje schemoje reikalinga erdvė, juk mintys nėra erdvinės. Atsakymas labai paprastas, nes substancija-informacija formuoja ne tik mąstymo procesus, bet ir sensoriumą, kuriame erdvė yra svarbiausia. Kognityviume svarbiausias yra judėjimas, kuris interpretuojamas kaip laikas. Tad su šiais trimis blokais – viskas aišku. Nedaug apie juos galima pasakyti ne tik fizinėje, bet dar mažiau – gnostinėje branoje. Svarbiausia yra gnostiniai mechanizmai, kurie inkrustuoti į gnostines substancijas. Labai nedetalizuojant, čia taip pat kuriama lauko, kuris pagrįstas kontinuumo dėsningumais, koncepcija. Laukai – labai specifiniai, ir iš fizinės branos kūno perspektyvos „minkšti“ (nekieti). Gnostinės branos gali sąveikauti pirmiausiai su fotonų, o po to su elektronų laukais, kurie leidžia abiem kryptimis perkelti moduliavimą. O tie moduliavimai yra informacijos pagrindinis kanalas iš vieno į kitą pasaulį.

Galima spėti, kad planetos ir žvaigždės traukia ne vien fizinę substanciją, bet sugeba sutelkti aplink save ir gnostinius debesis, kurie susirenka aplink jas. Manau, kad labai tikėtina, jog retame vakuume tokių galimybių beveik nėra. Tačiau tarp šių debesų gali būti nusidriekusios tam tikros gijos, gnostinius pasaulius jungiančios į vieną tinklą. Kai kokioje nors planetoje susiklosto tinkamos sąlygos, gnostinė ir fizinė brana susijungia į vieną sistemą ir čia pradeda formuotis biosfera, arba aplinką galinčių sutelkti sąmonėje organizmų sistema. Tai yra, fizinė ir gnostinė brana gali egzistuoti atskirai, arba kartu. Tačiau šis susijungimas ir bendradarbiavimas laikinas, panašiai kaip terminuotas įsidarbinimas. Individas padaro savo darbą šioje realybėje ir pasauliai atsijungia, kūnas grįžta prie akmens principo, o sąmonė prie gnostinio debesies natūralaus būvio, ekvivalentiško tam, kuris yra fizinėje branoje, bet čia jau pagal savo dėsnius.

Tyrinėti čia reikia labai daug ir nereikia galvoti, kad atsiras kažkas kitas, kuris padarys šį darbą. Mažų mažiausiai, būtina suvokti šį pagrindinį principą ir žinoti koks sąryšis tarp „paralelinių pasaulių“ ir kokios atveriamos galimybės.

Kaip bendrai veikia mišri tikrovė galima pavaizduoti tokiu paveikslėliu

fizine gnostine saveika

Matome, kad visi kognityviumo modeliai priklauso gnostinei branai, tik labiausiai išorinis sensoriumas atspindi pirminės tikrovės schemą, o protas ateina iš perdirbtų sensoriumo morfizmų ir tų formų bei galimybių, kurias duoda gnostiniai laukai išorinio pasaulio atvaizdavimui ir analizei. Kiekviena dalis turi mikrosandarą, kuri jungdamasi į didesnius darinius sukuria jau fenomenologinio sąmonės suvokimo lygio reiškinius, kurie suformuojami į daiktų ir minčių pasaulius. Čia vyksta susitikimai ir sąveikos tarp šių pagrindinių žmogaus realybių. Čia vyksta ir mokslinis pažinimas. Jis tikrai nėra absoliuti tiesa, tačiau vis tiek didesnė tiesa už nemokslinius kliedesius.

Technologijos ir pažanga

Pagal šias schemas labai lengva aprašyti ir iš šių abstrakčių mokslų atsirandančias technologijas. Daugiausia jų – tai fizinio pasaulio mechanizmai, bet įslaptintos egzistuoja ir gnostinės (psichotroninės) technologijos, tačiau kadangi šios technologijos sukurtos karo pramonės, tai jos normaliai visuomenei – neprieinamos.

Dalyje

  1. a) erdvė-judėjimas-laikas pirmiausiai yra transporto technologijos, kurių yra labai įvairios rūšys, priklausomai nuo to, kokiai aplinkai skirtos. Sausuma, oras, vanduo arba kosminė erdvė. Čia turime įvairias mašinas, laivus, lėktuvus, raketas, kosminius laivus. Šiose technologijose visgi labai svarbūs medžiagos mokslai, nes reikia energijos, o ši lygi materijai; taip pat reikia mechanizmo, kuris šią energiją paverstų mechanine. Taip pat, šis mechanizmas turi būti pigus ir našus. Technologijų vystymui ribų nėra.
  2. b) Toliau eina informacijos technologijos, kurios skirstomos į dvi rūšis: komunikacija (ryšio priemonės) ir apdorojimas (superkompiuteriai). Kadangi šios technologijos pagrįstos substancijos moduliavimu ir nuskaitymu, tai labai svarbus efektyvus materialaus substrato valdymas – elektronai, fotonai ir t.t. Informacija renkama, įrašoma, atgaminama ir perduodama. Tai svarbu ir civilinėse ir karinėse technologijose. Pavyzdžiui, technologijos tokios, kad net neturint kosminio transporto, galima daug informacijos surinkti optiniais ir radijo teleskopais. Su jais galima pamatyti net tolimas egzoplanetas.
  3. c) Iš substancijos komponento teorijų kuriami įvairūs medžiagų mokslai, kur gaminamos įvairiems įrenginiams reikalingos konstrukcinės dalys, taip pat, pavyzdžiui, pigiai energijai gaminti, ieškoma naujų substancijos procesų, ir priemonių tiems procesams valdyti, tarkim, statant įvairias energija aprūpinančias elektrines.

Karinės nuo civilinių technologijų skiriasi tuo, kad civilinės technologijos kuria, o karinės griauna arba ardo. Tam sukurtos priemonės, kurios žaloja kūno organus arba „išveda iš rikiuotės“ mąstymo procesus; taip pat griauna techniką ir infrastruktūrą. Ši sritis manęs nedomina, bet noriu padaryti vieną pastabą. Viešose civilinėse technologijose, apie gnostinę braną stengiamasi nieko nekalbėti, nes tokios technologijos saugomos valstybės paslaptimi. Tad nėra nei teorijų, nei taikomųjų prietaisų. Tuo tarpu karinėje pramonėje, kurios paslaugomis naudojasi planetos mafijinės grupuotės, gnostinės/psichotroninės technologijos – labais svarbios. Tai ir implantai ir nuotoliniai prietaisai, skirti valdyti, kankinti arba rinkti informaciją. Todėl šią slaptą fizikos šaką būtina viešinti, parodant visas neteisėtas jų galimybes, kurios naudojamos ne karo atveju ir prieš savo tikrus priešus, bet civilinės visuomenės pavergimui.

Mokslinio pažinimo metodas

Pirmas klausimas užduodamas fizikai yra kaip įmanomas pažinimas ir, juo labiau, kaip įmanomas „teorinis“ pažinimas. Kad tarp matematikos ir tikrovės būtų ryšys, tarp jų turi būti kažkas bendra. Į šį klausimą jau esu atsakęs kitur – tai yra kontinuumo vaizdinys, kuris jungia teoriją ir praktiką. Daroma prielaida, kad iš esmės teorinis kontinuumas ir fizinis kontinuumas turi vienodas savybes, todėl fizinį kontinuumą pažinti galima ir savo vaizduotėje.

Esu išskyręs tris kontinuumo rūšis:

  1. a) sensoriumo kontinuumas,
  2. b) fizinis vaizduotės kontinuumas ir
  3. c) matematinės vaizduotės kontinuumas.

Yra skirtingos hipotezės, pagal vieną kurių sensoriumo ir matematinis kontinuumas sutampa tik bendrais bruožais, nes yra tam tikrų paradoksų, kurie rodo, kad visai įmanomas išsiskyrimas tarp jų. Vienas iš pavyzdžių yra matematinės ir fizinės begalybės santykis. Kita hipotezė teigia, kad sutapimas nėra toks dažnas ir kiekviena tezė turi būti tikrinama eksperimentiškai. Tačiau pačiame primityviausiame kontinuumų ir skaičių ryšyje tas atitikimas yra, bet tik paprastuose parametrų kontinuumuose, kur savybė matematizuojama ją dalinant į gabaliukus. Tai yra kiekybinio principo esmė. Skaičius yra kiekybės operatorius, kurio argumentas – pradinė dar nediskretizuota terpė, pasižyminti fraktaliniu tapatybių sąryšiu daugiamatėje erdvėje. Bet pritaikius operatorių, šis kontinuumas dalinamas ir dalys susiejamos į grupę elementų, kurie apjungiami ir susiejami su ženklu, kuris vadinamas skaitmeniu. Šį principą lengva taikyti parametrams, kurie savo pradinėje būsenoje yra tokios fraktalinės tapatybių sistemos, formuojančios homogenišką „erdvę“. Kadangi yra galimybė operatorių pritaikyti ir sensoriumui, ir vaizduotės vaizdiniui, tai tarp šių terpių neišvengiamai atsiranda dėsningas sąryšis.

Visi ankstesniuose skyreliuose išvardinti realybės elementai yra tokie kontinuumai. Substancija – kontinuumas, erdvė – kontinuumas, judėjimas – kontinuumas, laikas – kontinuumas ir t.t. Labiau problemiška, galbūt, yra informacija, nes ji nėra ištisinė homogeniška terpė. Jeigu ji būtų tokia, tai joje nebūtų užkoduota informacija. Tačiau išskyrus tam tikrus informacijai būdingus parametrus, juos bent iš pradžių įsivaizduoti kaip ištisines terpes – nėra sudėtinga. Bet visai nebūtina, kad kontinuumas būtų viskas, nes tai tik pradinė būsena, su kuria atlikus modeliavimo veiksmus, jis pasidalija į diskretiškus elementus, tokius kaip pavyzdžiui, natūriniai skaičiai ir t.t. Tik reikia neužmiršti, kad skaičiai yra ne pradinė būsena, bet tam tikrų pradinių elementų sąryšis, žymimas ideografiniu ženklu, kokių sistema ir vadinama matematika. Tai ypač ryškiai matosi kalbant apie substanciją, kuri, tariama, savo pradine būsena sudaryta iš laukų sistemos. Taip pat tariama, kad egzistuoja kelios dešimtys laukų, tačiau kiek jų yra iš tikro, nežino niekas.

Esmė ta, kad šis principas labai panašus į matematinės vaizduotės principą. Nes iš pradžių turimas grynas ištisinis ir vienalytis laukas, kurio vaizdinys labai artimas kontinuumo vaizdiniui. Tačiau šis vaizdinys kvantuojamas, labai panašiai kaip kontinuume sukuriama diskrečių skaičių sistema. Skaičius yra lauko kvantas. Skirtumas tas, kad skaičiai nesąveikauja, o lauko kvantai sąveikauja ir formuoja aukštesnio rango diskrečias struktūras, tokias kaip krūviai, branduoliai, atomai ir t.t. Fizinėje branoje šie laukai aprašomi panašiame kontekste kaip ir klasikinėje mechanikoje, susiejant su erdve, trukme, judėjimu ir t.t. Sudarinėjamos proporcijos ir tarp pačios substancijos elementų, kuriuos įvairiai derinant įmanoma vaizduotėje sukurti visokias struktūras. Aišku, laukai ir jų kvantai matuojami, tikrinama ar matavimų rezultatai atitinka skaičiavimų rezultatus, nes teorijos be rimtos praktikos – nereikalingos.

Iš visos šios sistemos apibendrinimų sudarytos visos šiuolaikinės teorijos, nors jų centre yra tie patys klasikiniai atomai ir molekulės, kurias tyrinėja fizinė chemija, kurios visa sistema sudėta į cheminių elementų lentelę.

Moderni kvantinė fizika turi tokias šakas:

Kvantinė mechanika,

Kvantinio lauko teorija,

Dalelių fizika,

Kondensuotos materijos fizika,

Kosmologija

Šiame sąraše matome, kad šios sistemos apjungia tiek mikro, tiek makro realybę ir bendrai vadinamos „Standartiniu modeliu“. Iš viešos fizikos, tai yra aukščiausias lygis, kurį leidžiama žinoti viešai visuomenei. Matome, kad visi šie mokslai aprašo tik fizinę braną ir „Standartiniame modelyje“ apie gnostinę braną nėra net užuominų, nors psichotroninė technika seniai naudojama. Tai reiškia, kad gnostinė fizika, su kuria aprašoma žmogaus sąmonė, yra įslaptinta ir apie ją kalbėti – uždrausta.

Kita vertus, ji turi daug bruožų, kurie bendri abejų rūšių fizikoms. Pavyzdžiui tai, kad gnostinėje branoje taip pat yra mikro ir makro struktūros, kad procesai vyksta tam tikroje gnostinėje erdvėje, kad viskas joje taip pat „juda“ ir pan. Mikrorealybės pagrindas vadinamas gnostiniais kompleksais, kurie aprašo gnostinių laukų mikroskopinę gelmę, iš kurios iškyla visi sąmonės viduje vykstantys fenomenologiniai reiškiniai. Ryšys tarp mikro ir makro vaizduojamas trikampiu, kurio smaigalys yra vienas kvantas, tačiau smaigaliui augant, į struktūras įjungiama vis daugiau mikrorealybės, kuri pamažu virsta makroskopiniu gnostiniu fenomenu.

Analogiškai fizinei branai, egzistuoja ir gnostiniai kosmosai, tačiau visi pagrindiniai procesai susieti su planetų sistemos žvaigžde ir apie ją skriejančiomis planetomis. Planetos sukoncentruoja didžiąją dalį gnostinės struktūros ir čia atsiranda galimybės biologiniam organizmui „įpūsti“ sąmoningo suvokimo galimybę.

Taigi, pažinti įmanoma viską, tik reikia šiek tiek pamąstyti ir patyrinėti. Nenuostabu, kad karinis kompleksas šias teorijas slaptina, tačiau jie tai daro tik tam, kad galėtų išsaugoti savo valdžią. Tokiame pasaulyje labai gerai būtų parodyti laisvą protą, kad būtų galimybė apginti savo teises ir neleisti savęs paversti tik valdomais automatais.