Genijų misija

Šiame skyrelyje pratęsiu bendruosius samprotavimus apie eterį, kurie vis dar yra pasiruošimas praktinei veiklai. Tai, ką darau yra gnostinių implantų projektavimas į eterio kauzalinį kontinuumą, kurie yra tik vietos pradinis paruošimas tolesniam išvystymui. Tikslumo didinimui, aišku, reikės realių sąveikų, tačiau iki to reikia paruošti teorinį modelį iš bendro supratimo, iš to, ką kiti jau naudoja alternatyviose pažinimo sistemose. Dalis darbo jau padaryta, manau, juo visai sėkmingai galima pasinaudoti filognozijoje.

Informacinio ploto savo gnostiniuose implantuose sumuojame nedaug, dėl šios priežasties jo aiškinamoji galia nedidelė. Galima įsivaizduoti prote tokį gnostinį implantą į tikrovės kauzalinį kūną, kuris paaiškintų jos atsiradimą pilnu paaiškinimu. Toks žinojimas prieinamas tik toli pažengusioms civilizacijoms, kurios sugeba tobulai manipuliuoti gyvybės ir tikrovės substratais. Pavyzdžiui, pusė informacinio ploto – tikrai reikštų tarpžvaigždinę kosminę civilizaciją, matančią realybę labai dideliu gyliu ir suprantančią kaip ji veikia. Deja, mes kol kas sumuojame, mano vertinimu, iki 5 proc. informacinio ploto, arba 1/20. Tikras kauzalinis kūnas yra pilna tikrovė, bet jis paslėptas anapus sąmonės, o tai, ką mes matome – tėra nedidelis sluoksniukas, kuris mums pasako apie tikrovę labai nedaug. Todėl stengiamės sužinoti daugiau, bet labai apdairiai, apgalvotai ir išmintingai.

Mane dominančią realybės dalį vadinu eteriu, tai jau ne kartą sakiau. Ji mane domina todėl, kad mano nuomone, visi ateities proveržiai susiję su šia sritimi. Pateiksiu bendrą įsivaizdavimą, kaip aš suprantu šį gnostinį implantą į kauzalinį tikrovės kūną. Tikiuosi, kad parengiamąją informaciją visą atsimenate, ypač spektrinę substancijų juostą ir kaip vadinu artimuosius eterius, kurie yra iš Standartinio modelio perimti bozoniniai laukai, pervadinti eteriu ir pavadinti kitu pavadinimu. Tai būtina, nes čia ne fizika, čia filognozija. Aksitonu vadinu elektromagnetinę sąveiką, kleonu – silpnąją sąveiką, ir eineru – stipriąją sąveiką.

Skaityti toliau

0. Filognozijos apibrėžimas

Filognozijos koncepciją reikia mąstyti šalia filosofijos ir mokslo sąvokų, nuo kurių bandoma atsiriboti siekiant pabrėžti šios disciplinos naujumą, bet tuo pačiu pripažįstant ir neišvengiamą ryšį, nes visais trimis atvejais siekiama tikrovės pažinimo. Filosofija ir mokslas siekia pažinti tikrovę savais metodais, todėl laikomi skirtingomis disciplinomis. Filognozija netapatinama nei su filosofija, nei su mokslu todėl, kad laikoma, jog jos pažinimas skiriasi ir nuo filosofijos, ir nuo mokslo. Žinoma, nepaisant visų skirtumų, visada įmanoma atrasti ir bendrumų, nes objektas tas pats, tikslas tas pats, skiriasi tik metodai ir perspektyva. Filognozija atskiriama nuo mokslo ir filosofijos todėl, kad nenorima įsilieti į tradicines pažinimo sistemas ir jose ištirpti.

Apibrėžimai

  • Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė tikrovės dauglypos atodanga sątvare.
  • Dauglypa (multipleksas) yra nehomogeniška, daugiadimensinė daugelio dėmenų samplaika, kurios tikslas atskleisti holoplastinę tikrovės sandarą.
  • Holoplastinė sandara yra tokia, kuri atskleidžia pilna objekto struktūrą, pažodžiui tariant, viską sulipdanti.
  • Sątvaras – tai žmogaus pilna sąmonė kaip šviesos arka, kurioje atsiveria aplink žmogų esančios realybės vaizdas. Sątvaras turi fiksatinę, objektyviąją dalį arba pasaulį ir laksatinę dalį, subjektyviąją realybę, kuri atsiveria mąstyme.

Galima tarti kelis žodžius ir apie šio termino etimologiją. Žodis „filognozija“ sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „fileo“, reiškiančio „myliu“ ir „gnosis“, reiškiančio „pažinimas“. Pavadinimas sudarytas pagal žodžio „filosofija“ pavyzdį, tik žodis „sophia“, „išmintis“, pakeistas žodžiu „pažinimas“. Pažinimo šiais laikais siekia pirmiausiai mokslas, tad šį metodą galima būtų vadinti mokslu, tačiau filognozijoje daug filosofijos elementų, todėl ji negali būti įtraukta į jokį šiuo metu egzistuojantį fundamentalųjį mokslą. Apie tai daugiau bus kalbama vėlesniuose skyriuose, tačiau dabar galiu pasakyti pagrindinį skirtumą tarp filognozijos ir grynojo mokslo: mokslas siekia kiek įmanoma plačiau taikyti kiekybinius metodus, matematiką, tačiau filognozija naudoja „kaipybinį“ metodą ir „kaipybinę“ matematiką, kurioje svarbiau ne „kiek“, bet „kaip“. Taip yra todėl, kad multiplekso principas yra deformacijų tikslus atspindėjimas, kuris neįmanomas esant kiekybinei skaičiaus sampratai. Filognozijoje visi objektai konstruojami kaip multipleksai. Šis principas artimesnis filosofijai, o ne fizikai, tačiau tradicinė filosofija neturi multiplekso sąvokos.

Apibrėžus terminą, galima pereiti prie bendrųjų klausimų, tokių kaip „Koks yra pagrindinis filognozijos tikslas, kokius uždavinius ši disciplina sau kelia?“ Pagrindinis tikslas įvardintas filognozijos apibrėžime, tačiau tai bendresne kalba galima įvardinti kaip siekį pagerinti sąmonės kokybę. Sąmonės kokybės matas yra tiesa, kuri gali būti visa, pilna tiesa, 100 proc., ir mažiau negu 100 proc. Žmogus žinantis 100 proc. tiesos yra tiesos žmogus, kuris yra filognozijos idealas, o visi kiti, kuriems iki to trūksta vadinami didesniais arba mažesniais „tiesos debilais“. Kol tikrovės paslaptis neatskleista iki holoplastinio lygio, tiesos debilais esame visi, todėl ir siekiama pažinimo, kad iš nežinojimo būklės galėtume pereiti į žinojimo.

Tereikia paaiškinti kaip filognozijoje matuojama sąmonės kokybė. Kokybė yra kriterijus, parodantis 1) kiek procentų tiesos apie tikrovę atskleista, ir 2) koks procentas šios tiesos įvaldytas vertinant pagal realios veiklos mastą. Tai reiškia, kad ne tik turi būti teorinės žinios, bet ir tų žinių technologinis įvaldymas. Jeigu „žinios“ nepaverčiamos technologijomis, jos nėra pilnavertės, tikros žinios, nes neatveria žmogaus protui galimybių atlikti su tikrove kūrybines manipuliacijas. Todėl technologija yra tikrasis vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu turimos teorinės žinios, kurios leidžia veikti visos galaktikos masteliais, tai yra galaktinės civilizacijos lygio sąmonės kokybė. Paprastai galaktika laikoma aukščiausiu pasiekiamu rezultatu, kurio turėtų siekti protauti gebančios gyvybės formos.

Kokie pagrindiniai reikalavimai galaktinei civilizacijai – akivaizdu: turi būti pakankamo greičio galaktinis susisiekimas ir tokias keliones atitinkanti gyvenimo trukmė. Tai minimalūs reikalavimai. Pavyzdžiui, norint per visą galaktiką perskristi per 50 metų, turi būti greitis 2000 kartų viršijantis šviesos greitį ir minimalus reikalavimas žmogaus gyvenimo trukmę pailginti iki 1000 metų. Tokiu atveju per visą žmogaus gyvenimą, skersai galaktiką būtų galima perskristi 20 kartų. Galima spėti, kad galaktikoje yra daug aukšto lygio civilizacijų ir sprendžiasi klausimas, kuri iš jų pirma pasieks šį tikslą. Ta civilizacija, kuri tai padarys sėkmingai anksčiau už kitus, taps dominuojančia. O tai labai svarbus egzistencinis klausimas kiekvienai gyvybės formai, nes kokie šios dominuojančios civilizacijos principai lems kaip bus vienijama galakatika ir koks bus žemesnio išsivystymo sąmonių likimas. Jos bus sunaikintos, pavergtos ar gaus teisę į laisvą evoliuciją.

Todėl kiekvienos civilizacijos pagrindinis tikslas, kuo labiau didinti sąmonės kokybę, kad neatsiliktų nuo kitų ir turėtų deramą vietą kosminiame pasaulyje. Akivaizdu, kad aukščiausias lygis, ne vieno žmogaus, ne vienos kartos ir ne vieno šimtmečio uždavinys. Filognozijos tikslas įvertinti visas sąmonėje užkoduotas galimybes ir nustatyti kiek reikės laiko pasiekti aukščiausiam tikslui. Mano netiksliu vertinimu, galima kelti uždavinį 1000 metų, sukurti strateginį planą, pasirašyti darbų grafiką ir visomis savo proto pajėgomis šio tikslo siekti. Matome, kad filognozija ne tiek užbaigta teorija, kiek strateginis planas, kuris nukreiptas į ateitį – ne į tai, kas jau pasiekta, bet į tai, ką dar reikės pasiekti, kad žmogus galėtų atskleisti 100 proc., holoplastinį tikrovės vaizdą. Kitaip sakant, tai neužbaigtas projektas, prie kurio žmonija turės dirbti bent 1000 metų ir toliau, kad įgyvendintų pagrindinius filognozijos tikslus. Tai reiškia, kad šioje teorijoje yra tik gairės, kurios turi būti užpildytos savo protu, o ne tik jau pasiektų ir visiems žinomų banalybių „zubrinimas“.

Tačiau sąmonės kokybė – ne viskas, vien būtinųjų tikrovės ir žinojimo struktūrų neužtenka, būtina įvesti laisvės komponentą, kurio tikslas ne tik atspindėti tikrovę anapus žmogaus, bet ir laisvai formuoti sąmonę. Kitaip sakant, ant tiesos pamato būtinas ideologinis antstatas, parodantis ką su ta tiesa žmogus turi daryti. Tikslas nėra vien prisitaikyti ir atitikti, tikslas yra į tikrovės pažinimą įnešti laisvės komponentą, kuris būtinas visiems fundamentaliems tikrovę atspindintiems konstruktams. Tai labai atsakingas klausimas, nes žinios suteikia didelę galią, kuri gali būti panaudota griovimui arba kūrimui, puoselėjimui arba žlugdymui. Tiesos atskleidimas apie kokį nors objektą visada jį žmogaus psichikoje sumenkina, paverčia beveik niekniekiu, su kuriuo, atrodo, gali daryti ką nori. Tokia negatyvi nuostata privalo būti kompensuojama, o tai daroma ne tiesos, bet ideologiniame sluoksnyje. Dėl šios priežasties, filognozijos tikslas ne vien atidengti tikrovę, bet ir apsaugoti ją nuo beatodairiško naikinimo pozityviu ideologiniu sluoksniu. Tiesai reikalinga atsvara, reikia ieškoti pusiausviros tarp holoplastinės tikrovės atvėrimo ir pozityvaus nusiteikimo jos atžvilgiu ideologijoje. Tiesa atskleidžia paslaptį, o ideologija parodo kelią – būtini abu principai.

Kiekviena tikrovės dalis turi savo pliusinę ir minusinę dalį ir dažnai sąveikoje jos skirtinguose objektuose gali turėti priešingą reikšmę: kas vienam pliusas, tai kitam minusas ir kas vienam minusas, tai kitam pliusas. Imant tikrovę kaip visumą, būtina ieškoti pusiausviros ir harmonijos, nes sureikšminus kokią nors vieną dalį ir tenkinant tik tos dalies perspektyvos poreikius, nustumiamos į bedugnę visos kitos dalys. Iš dalies tas galioja ir pažinimui, nes pažinimas tikrovę labai susilpnina ir daro ją pažeidžiama. Tačiau šis ribos peržengimas pažinimu yra neišvengiamas. Dėl šios priežasties ir manau, kad turi būti ieškoma pozityvios ideologijos atsvaros, kad žinojimas nebūtų naudojamas vien naikinimui išnaudojant pažinime atskleistas silpnas vietas. Neišmintingai naudojant tiesą, galima sunaikinti viską, todėl žinojimas užkrauna didelę atsakomybę ir jis skirtas ne bet kam: be išvystytos moralinės sąmonės žinios yra mirtis. Vadinasi į sąmonės kokybę būtina įvesti ir trečią komponentą be jau minėtų dviejų, o būtent išvystytą pozityvią ideologiją, kuri propaguoja ne eksploatavimą ir naikinimą, bet puoselėjimą ir vystymą.

Supratus šiuos tris pagrindinius sąmonės kokybės kriterijus, reikia suprasti ir pačios sąmonės pagrindinį principą, kaip ji veikia. Sąmonė yra tam tikras substancijos, vadinamos gnostine darinys, į kurį iš išorės patenka informacija ir jame yra suformuojama į aplinkos atvaizdą. Atvaizdas turi dvi pagrindines dalis – priekinę sąmonę, kurią laikome mus supančiu objektyviu pasauliu ir galinę sąmonę, kurioje yra mūsų asmenybė, atmintis, protas ir mąstymas. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, o galinę sąmonę – laksatu. Apie tai daugiau bus kalbama tolesniuose skyriuose, bet paprastai šiuos pavadinimus galima paaiškinti taip: fiksatas reiškia, kad vaizdas nevaldomas, fiksuotas, o laksatas, kad valdomas ir kūrybiškai formuojamas. Yra ir kiti pavadinimai, labiau įprasti: juslinis pasaulis vadinamas sensoriumu, o mąstymo pasaulis – kognityviumu. Abu jie priklauso rodomajai sąmonei.

Šis principas reiškia, kad tai, ką matome savo sąmonėje yra ne pati tikrovė, bet tik jos atvaizdas. Vadinasi ir tikras žmogus, ir tikras pasaulis yra anapus jo. Nematome tikro daikto, nematome tikro kūno ir netgi nematome tikros minties, matome tik tai, kas atsiranda tada, kai gnostinėje substancijoje suformuojama informacija, kurios nuoroda yra į išorinę realybę. Tos suformuotos informacijos yra homunkulai, ypač žmogaus kūnas, kuris yra tik „akių kūnas“. Iš to seka, kad tikrasis žmogus yra nematomas, nepasiekiamas sąmonei. Šis žmogus vadinamas pirmapradžiu žmogumi, kuris yra visas, pilnas žmogus, atsispindintis atvaizduose tik nedideliu procentu savo tikro pavidalo. Tokiu atveju filognozijos tikslas, į šį suformuotą atvaizdą įtraukti kuo daugiau anapusinės tikrovės, imituoti jos „kontūrą“, kad būtų galima suprasti kas ji yra ir kaip ji veikia. Tai galima bandyti daryti teoriškai ir galima daryti praktiškai, su savo pirmapradžiais kūnais ir instrumentais judinant pirminę tikrovę ir žiūrint kaip poveikis atsispindi įtrauktoje informacijoje. Taip galima suprasti veikiamos tikrovės prigimtį.

Sensoriumą galima laikyti pirminiu ekranu, pagal kurio dėmenis pažįstama anapusinė realybė, tačiau šie dėmenys jau yra išsisėmę ir neparodo tikro anapusybės vaizdo. Todėl viena pagrindinių filognozijos priemonių yra antrinio ekrano sukūrimas kongnityviume, kuris pakeistų sensorinį ekraną ir sąmonę labiau priartintų prie tikrovės. Tam reikia ieškoti naujų dėmenų, naujų sąveikų, naujų procesų, kurie būtų daug daugiau negu vien tik substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Tradiciniam pažinimui labai žymų antspaudą uždeda kalbos struktūra, kurioje dvi pagrindinės žodyno kategorijos yra daiktavardžiai ir veiksmažodžiai. Daiktavardžiai aprašo substanciją, veiksmažodžiai veiksmus tarp substancijos elementų, ir perspektyva į anapusinę tikrovę tuo išsisemia. Todėl norint pažengti toliau reikia perdaryti savo kalbą, kad pažinimas nebūtų paženklintas kalbinių struktūrų primityvumo. Filognozijos įvado vienas iš uždavinių yra paruošti dirvą tokiems pakeitimams, sukurti principus, pagal kuriuos būtų galima konstruoti naują kalbą, kuri būtų naujo, kognityvinio, laksatinio ekrano pagrindas, per kurį būtų galima pamatyti daug daugiau pasaulio negu per tradicinį.

Užbaigdamas filognozijos apibrėžimą, noriu pateikti apibendrintą schemą, kuri parodo pačius pagrindinius, bendriausius žmogus struktūrinius elementus.

pirmapradis

Norint žengti toliau šio „Filognozijos įvado“ skyriais, privaloma įsisavinti šią schemą ir prieš tai pateiktą žmogaus sandaros paaiškinimą. Žmogus, kaip jis save suvokia, yra tik homunkulas atsiradęs ant priekinės rodomosios ir galinės rodomosios sąmonės sandūros, o tikras žmogus niekaip neišreikštas ir jo visas, holoplastinis vaizdas nežinomas. Filgnozijos tikslas ne aprašinėti ir tyrinėti homunkulą, bet atskleisti visą, pilną žmogų, kitaip sakant pamatyti „visą spektrą“, esantį anapus vaizdo ir veiksmo.

Klausimai:

  1. Kas yra filognozija?
  2. Kuo filognozija skiriasi nuo religijos, filosofijos ir mokslo?
  3. Kokie pagrindiniai filognozijos uždaviniai?
  4. Kaip apibrėžiama sąmonės kokybė?
  5. Kam reikalingas „netiesos“ komponentas filognozijoje?
  6. Kokia pati bendriausia žmogaus sandara?
  7. Kodėl multiplekso sąvoka kertinė filognozijoje?
  8. Kas yra fiksatas ir laksatas?
  9. Kodėl filognozijoje naudojamas ne kiekybinis, bet kaipybinis prinicpas?
  10. Kodėl civilizacija turi siekti atskleisti holoplastinį tikrovės vaizdą?
  11. Kuo svarbus „naujo ekrano“ metodas filognozijoje?

Laisvė kaip fundamentali tikrovės jėga

Jau kurį laiką vystau multiplekso (dauglypos) sąvoką, kuri gali būti sunkiai suprantama, nes norint ją suprasti, reikia turėti tokius vaizdinius galvoje, kokius turiu aš. Tai pasiekti nėra taip paprasta, nes kiekvieno žmogaus proto vystymosi kelias yra individualus ir kiekvienas žmogus mąsto savo sąvokomis, kurias kartais suderinti su kito žmogaus galvoje esančiomis sąvokomis – neįmanoma. Visgi tikiuosi, kad mano tekstai pakankamai suprantami tiems, kas nori juos suprasti ir aš sėkmingai užvedu ant kelio, kurį noriu, kad kiti žmonės išbandytų. Tas kelias pirmiausiai yra minčių ir mąstymo kelias, todėl jis netinkamas tiems, kas neturi polinkio savarankiškai mąstyti, niekada nėra girdėję kas tai yra filosofija. Kitaip sakant, būtinos tam tikros sąlygos ir prielaidos, be kurių bendrą pasaulį sukurti neįmanoma.

gnosisDauglypą aiškinau kaip matematinę idėją, susijusią su daugiadimensiniais skaičiais, tai yra tokiais, kurie turi ne vieną išorinę dimensiją, bet ir paslėptas, ir tai, kokia jų reikšmė, priklauso nuo pilnos skaičiaus struktūros. Šio principo esmė ta, kad net išoriškai lygūs dydžiai gali būti nelygūs dėl paslėptų papildomų realybių, įeinančių į skaičiaus struktūrą. Dauglypos paprastai būna nehomogeniškos, sudarytos iš nevienodų sudėtinių dalių, todėl jas labai sunku pertvarkyti, lyginti, transformuoti, atlikti įvairius matematinius veiksmus. Iš gyvenimo galima paimti tokius paprastus dauglypos pavyzdžius kaip piniginis vienetas ir jo vertė. Tarkime 1 euro vertė 2000 m. ir 1 euro vertė 2015 m. skiriasi, todėl tarp išorinių vienetų lygybės dėti negalima, nes jie turi papildomą dimensiją, kurios nelygios. Galime imti prekę ir jos kainą – tai irgi paprastas ekonominis dauglypos pavyzdys, kuriame akivaizdžiai matosi išorinė dimensija – prekė ir papildoma dimensija – prekės kaina. Net išoriškai vienodos dauglypos gali būti nevienodos, nes kaina priklauso nuo įvairių priežasčių: kokioje parduotuvėje, kokioje šalyje parduodama ir pan. Dar vienas dauglypos pavyzdys yra žmogus. Vienas žmogus gali būti milijonierius turintis penkias firmas, o kitas skurdžius, gyvenantis nuo atlyginimo iki atlyginimo. Imant žmogų kaip pilną dauglypą su visa struktūra, į kurią įeina turtas ir nuosavybė, žmonės nėra lygūs, nors visada yra tik vienas žmogaus „egzempliorius“. Tačiau tikrovėje visi žmonės turi daug papildomų dimensijų, kurias taip pat būtina vertinti.

Tai yra paprastas dauglypos paaiškinimas, bet jos esmę suprasti labai svarbu, nes mano sistemoje dauglypa yra kertinė sąvoka, taikoma visoms realybėms: materijai, visuomenei, sąmonei, kalbai ir pan. Kiekviena realybės sritis turi savo rūšies dauglypos struktūrą, kurią išaiškinus, pažįstama jos prigimtis ir žinias galima panaudoti technologinei pažangai. Atomas ir molekulė yra dauglypa, substancija yra dauglypa, ekrano dėmenų kontinuumų junginys yra dauglypa, kalba yra dauglypa ir pan. Panagrinėkime lingvistinį atvejį. Kiekvienas ištartas sakinys yra artikuliacinių kadrų seka, kuri surenka lingvistinę dauglypą, vadinamą sakiniu. Lingvistinės dauglypos uždavinys yra išpakuoti semantinę dauglypą, kuri vadinama mintimi. Kalboje mintys paverčiamos kadrų sekomis, kuriose renkamas kito žmogaus galvoje minčių vaizdas, perduodamas šnekėtojo. Šis procesas išsiskiria tuo, kad kalba yra tik tarp žmonių siuntinėjamas kodas, kuris pasako žmogui, kokią vietą savo prote turi aktyvuoti tam, kad surinktu šnekėtojo perduodamą informaciją savo galvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo prote jau turi turėti pilnus pasaulius, kalbinis kodas tik pasako, kokias dalis reikia išrinkti, kad pamatytum koks vaizdas yra šnekančio žmogaus galvoje. Jeigu žmonių pasauliai skirtingi arba žiniose yra spragos, kodas atsiremia į tuštumą – žmogus nesupranta, ką nori pasakyti kalbėtojas. Todėl efektyviam susišnekėjimui, reikalingas bendras žinių lygis.

Dar vienas dalykas, kurį privaloma suprasti yra kiekybės ir kaipybės skirtumas. Matematikoje, kuri kažkodėl laikoma tikslia, nors „nupjauna“ visas realybės deformacijas, svarbiausia yra kiek ko nors yra, kiekybė. Kiekybėje visi gabaliukai laikomi vienodais ir be šio „kiek“ apie juos daugiau nereikia nieko žinoti. Tačiau kaip jau paaiškinau daugiadimensiniuose skaičiuose svarbu ne kiek, bet kaip, t. y., kaipybė. Tai suprantama, nes visi skaičiaus dimensijų multipleksai ne vienodi, jų negalima išrikiuoti į sutvarkytas sekas, todėl gaunamos sandūros, kuriose svarbiau kokia yra dauglypos struktūra. Noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad tikrovėje grynai kiekybiniai elementai labai reti, nes tikrovės deformuotos ir chaotiškos, jose nėra jokios taisyklingos tvarkos, taisyklinga tvarka yra primetama savavališkai. Todėl tikrovė geriau pažįstama ne kiekybiniu, bet kaipybiniu principu. Tokį mokslą laikinai nusprendžiau vadinti filognozija, žmogų, kuris juo užsiima – filognozininku. Visai įmanoma, kad ateityje šį pavadinimą pakeisiu, tačiau kol kas jis yra toks. Prieš tęsdamas dar noriu paaiškinti šio pavadinimo etimologiją tiems, kas nesupranta. „filo“ dalis yra graikiškas žodis, reiškiantis „myliu“, o „gnosis“ reiškia „pažinimas“. Taigi filognozija yra „pažinimo meilė“, panašiai kaip filosofija yra „išminties meilė“. Tikslus apibrėžimas yra toks: Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė holoplastinio tikrovės multiplekso atodanga sątvare. „Holoplastinė“ reiškia „pilnai sulipdanti visas tikrovės dalis“; o „sątvaras“ yra sąvoka, kuria apibūdinu žmogaus „pilną sąmonę kaip šviesos arką, kurioje atsiveria aplinkui žmogų esančios realybės vaizdas“. Sątvaras turi priekinę fiksatinę dalį, vadinamą objektyvia realybe, ir galinę laksatinę dalį, kuri yra įkreipta į subjektą.

Matome, kad pagrindinis filognozijos tikslas yra surasti matomą ir nematomą realybę sudarančius multipleksų rinkinius, kuriuos būtų galima aprašyti moksline filognozijos ženklinimo kalba. Jau buvo galima suprasti, kokia pagrindinė šio principo inovacija – kiekybinis aspektas nustumiamas į antrą planą ir į pirmą planą iškeliamos nehomogeniškos kaipybės, kurios aprašinėjamos specialia kalba, kuri gali būti šiek tiek panaši į logikoje naudojamą kalbą. Svarbiausia žinoti pagrindinę multiplekso sandarą ir atrasti visas įmanomas reakcijas, kurių metu įvyksta multiplekso perstatymai, dėl kurių keičiasi tikrovės būsena. Dabartiniuose moksluose tikrovė padalinta į specialias sritis, kurios dirba savo pažinimo darbą atskirai nuo kitų, kuria savo ženklinimo sistemas, metodus, formules ir t.t. Šios sritys vystomos nekoordinuotai, todėl tarp jų atsiranda tokie dideli skirtumai, kad jas paskui suderinti būna labai sunku. Tuo tarpu mano atveju yra vienas pagrindinis tikrovės multipleksas, vadinamas holoplastiniu, kuris mąstomas bendrai, o atskiros dalys tuo pačiu principu, ir ta pačia notacijos sistema įkomponuotos į visumą. Kadangi tikrovės sandara nehomogeniška, ji yra dauglypa, natūraliai atsiranda sluoksniai, tačiau jie tyrinėjami neatitraukti nuo visumos.

Paėmus patį sątvaro vidų išsiskiria tokie sluoksniai:

  1. fizinis pasaulis,
  2. biologinis pasaulis,
  3. socialinis pasaulis,
  4. psichologinis pasaulis,
  5. kalbinis pasaulis.

Per visus šiuos sluoksnius eina dauglypos sąvoka, kuri laikoma pagrindiniu tikrovės aprašymo būdu. Šis sąrašas išsiskiria į dvi dalis, nes tikrovę laikau padalinta į gnostinę ir fizinę braną. Iš gnostinės branos ateina sąmonės realybė, laksatai, o iš fizinės branos, pasaulis, fiksatai. Pagal šį principą sluoksniai skirstomi į dvi grupes – fiksatinę ir laksatinę. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad fiksatinėje dalyje yra būtinosios struktūros, kurios sukonstruotos pačios tikrovės, o laksatinėje dalyje – nebūtinosios, priklausančios nuo savivalės arba laisvės. Laisvės sritis yra kalba, psichologinis pasaulis ir socialinis pasaulis, o būtinybės yra biologinė ir fizinė realybė. Žmogus žmogumi yra būtent dėl tokios sandaros, dėl to, kad į būtinybės pasaulį sugeba įnešti laisvę, kuri yra bet kokios kūrybos šaltinis, nesvarbu ar tai būtų meninė, ar mokslinė kūryba. Čia reikia prisiminti tai, ką rašiau savo senesniame įraše „Babelio bokštas“, kuriame pateikiau savo realybės schemą ir iš Hegelio paimtą dialektinį evoliucijos metodą: tezė, antitezė ir sintezė. Aš naudoju šią struktūrą visos realybės paaiškinimui, kurioje tezė yra Šaltinis, antitezė – tikrovė sudaryta iš gnostinės ir fizinės branos, bei sintezė, kurią vadinu Eiolu. Kodėl tam, kad iš Šaltinio atsirastų pasaulis reikalinga tokia sandara? Tai paprasta, atsiradimui būtini du paradai: medžiaginis, būtinybės pradas ir laisvės, kūrybinis pradas, kuris per laisvą perstatymą, per savivalę, į žemo lygio realybę įneša naują kokybę, vadinasi – pažangą. Šitaip vidinėje schemos struktūroje mėgdžiojama išorinė, ir būtinybė pereina į fizinę braną, fiksatinį sluoksnį, o laisvė pereina į gnostinę braną, kuri žmoguje įsikūnija į laisvą, kūrybingą sąmonę, ir ši laisvė pirmiausiai reiškiasi kalboje, kaip kalbinė laisvė, galimybė rikiuoti ir perrikiuoti, į būtinybę įnešant naujas galimybes.

Tačiau žmonėse susiformuoja įvairios skirtingos tendencijos, skirtingų tipų psichovektoriai ir žmogus gali turėti polinkį į laisvę (eiolinis žmogus) ir būtinybę (šaltinio žmogus). Šis principas kartojasi visur: moksle, visuomenėje, psichologijoje ir pan. Technologija – yra kūrinys, kuris iš natūralių būtinųjų struktūrų, per perstatymą, sukuria naują, dirbtinį daiktą. Visuomenėje socialinės formos ir žmogaus tipas sukuriamas eiolinės valdžios savivalės viršuje ir būtinybės – apatiniame socialiniame sluoksnyje. Psichologijoje turime laisvas laksatines formas ir būtinas fiksatines formas, kurias sujungus gaunamas žmogaus sukurtas kūrinys. Dėl šios priežasties matome, kad kosminis Eiolas įeina į visas dirbtines šiame pasaulyje matomas struktūras ir kad ši sandara pagrindinis dialektinės evoliucijos principas, kuris sako, kad be laisvės būtinybės pasaulyje neįmanoma jokia pažanga. Dėl šios priežasties, man kaip Eioliniam žmogui, laisvė visada buvo pamatinė vertybė ir aš nuo 17 metų, nuo tada kai pradėjau domėtis filosofija save laikiau libertaru. Tokiu išliksiu iki gyvenimo pabaigos, nes šio principo, įrašyto į tikrovės sandarą, sugriauti neįmanoma. Viena pirmųjų filosofinių knygų, kurias skaičiau jaunystėje, buvo Makso Štirnerio „Vienintelis ir jo nuosavybė“. Jis visa apimančių metafizikų nekūrė, daugiau kalbėjo apie individo ir visuomenės santykius, bet jo principai man visada buvo labai svarbūs. Laisvos valios principo pažeidimą laikau didžiausiu nusikaltimų, be kurio iš principo daugiau nėra jokių nusikaltimų. Šiame tekste paaiškinau kodėl, taip pat pateikiu savo visaapimančią sistemą, kuri vadinama filognozija ir kurios tikslas – išsemti visą tikrovės gelmę, atskleisti jos pagrindinę paslaptį. Tai manau gali būti daroma dauglypos metodu.