Esencijų fizika

Pati neproduktyviausia ir neperspektyviausia sąvoka fizikoje yra „vakuumo“ arba „tuštumos“ sąvoka. Tikrovėje tuštumos neegzistuoja, o jeigu atrodo kitaip, tai tik dėl netobulo suvokimo. Ši sąvoka ne tik klaidinga, bet ir stabdanti pažangą, nes paskelbus ką nors nieku arba tuštuma, daroma prielaida, kad čia nėra ko ieškoti, neįmanomi atradimai ir naujos fizikos teorijos. Dar absurdiškiau kai pradedama teigti, kad tikrovė atsiranda iš nieko. Nenorima sakyti „nežinome iš kur atsiranda“, vietoj to pakišama tuštumos sąvoka kaip atsiradimo šaltinis, kuris viską paaiškina, bet tik todėl, kad nieko nereikia aiškinti, nes tuštumoje nieko nėra.

Mano „vakuumo“ teorija tą nematomą ir neapčiuopiamą realybę vadina „esencijų jūra“. Esencijos, kaip jau esu paaiškinęs – tai nemateriali energijos forma, iš kurios atsiranda materialūs kvantai esencijų reakcijų metu. Esencijų reakcijų metu gali materializuotis ir dematerializuotis kvantai, iš kurių sukonstruota fizinė ir dvasinė materija. Aišku, paprastai, be priežasties niekas neatsiranda ir neišnyksta, nes esencijų jūra yra stabilios būsenos ir joje įprastinėje situacijoje yra tik „nulinio taško energija“. Tačiau šį stabilumą galima sutrikdyti, tada atsiranda energija (tai yra, sureaguoja esencijų gijos), reikalinga kvanto sukūrimui. Šios dvi vietos matosi Hamiltono operatoriaus apibrėžime, kuris paimtas iš harmoninio osciliatoriaus formulės.

operariushČia matome H – Hamiltono energijos operatorių, h – Planko veiksmą, ω – tamprumo koeficientą, a – atsiradimo arba išnykimo operatorių. hω yra kvantui reikalinga sukurti energija, aa – padidina arba sumažina energiją vienu vienetu, 1/2hω yra „nulinio taško energija“, kuri pagal absurdišką logika buvo laikoma „vakuumo energija“. Bet kaip tuštuma, niekas gali būti energingas? Tokiu atveju tai ne tuštuma.

Šita formulė yra kvantinio lauko teorijos riba, kuri paaiškina kaip iš nieko atsiranda kvantai, toliau šios formulės fizikai nerodo (nenoriu tikėti kad nieko neturi). Mano manymu šis operatorius turi būti išvedamas iš esencijų reakcijas aprašančių formulių, kurios paaiškintų ką iš tikro reiškia kiekvienas narys: kvanto energijos šuolis ir nulinio taško energija, kuri „vakuume“ yra nežinia iš kur.

Mano manymu galimos dvi fizikos perspektyvos: kvanto perspektyva ir geometrono perspektyva. Kas tai yra. Pradėsiu nuo geometrono, nes jis eina pirmiau už kvantą. Geometronas tai esencijų energijų sudaryta geometrinė struktūra, kuri turi stabilią formą. Geometronų jungimosi arba reakcijų vietoje atsiranda tam tikro tipo branduolys, kuris vadinamas kvantu. Kvantas visada būna apgaubtas tam tikra konstrukcija, kuri turi geometrinę formą, susiformuojančią aplink kvantą ir ta forma yra sąveikų tarp kvantų šaltinis. Jėgos tarp kvantų atsiranda ne apsikeičiant virtualiais jėgos kvantais, bet geometronams apsikeičiant energija. Jeigu geometronų simetrijos atitinka, jie sąveikauja, jeigu geometronų simetrijos neatitinka, jie nesąveikauja.

Todėl kai žiūrime iš kvanto perspektyvos ir kuriame visokias vaiduoklines sąveikų sąvokas, mes kalbame apie geometronų reakcijas. Tačiau kvantą galima matuoti, tirti, o geometronas tiesiogiai neprieinamas, nematome nei jo formos, nei struktūros. Todėl kurti fiziką iš šios perspektyvos labai sunku. Tačiau ateityje šis dualizmas turės neišvengiamai būti įtrauktas į oficialią fiziką ir ten turės pakeisti „tuštumos“ sąvoką.

Esencijų pasaulis turi būti labai sudėtingas; jį aprašyti bus galima cheminių elementų lentelės principu. Yra skirtingi esencijų tipai, kurie sudaro skirtingus geometronus ir tie geometronai skirtingai sąveikauja, pagamindami skirtingus kvantus. Vienas iš būdų klasifikuoti kvantus yra pagal tai, kiek geometronų susijungia jiems materializuojantis: duonai – du geometronai, treonai – trys geometronai, kvatronai – keturi geometronai, kvintonai – penki geometronai ir t.t. Pagal tokį principą reikėtų išsiaiškinti kas yra elektronai, kvarkai, neutrinai ir pan. Galima daryti neįrodytą prielaidą, kad elektronai yra duonai, o kvarkai – treonai.

Galima apibendrinti programą, kas turi būti padaryta tiriant esencijas:

  • turi būti atskleisti visi esencijų tipai,
  • atskleistos visos reakcijos,
  • visi galimi kvantai,
  • visos galimos kvantų transmutacijos,
  • visi valdomi technologiniai procesai.

Pagrindinis procesas be abejo yra kvanto materializacija ir dematerializacija. Taip pat transmutacijos, kurios parodo kaip kinta kvantas prijungus naują geometroną arba naujų elementų. Kaip galima būtų tirti „vakuumą“: turi būti išskirti visi esencijų tipai, izoliuoti ir tikrinami skirtingų reakcijų deriniai kaip chemijoje. Kadangi pačias esencijas užgriebti sunku, tai galima daryti per kvantą. Reikia valdyti kvanto skilimą į esencijas ir esencijų susijungimą į kvantą. Tada bent bus žinomas konkretus kiekvieno kvanto rinkinys.

Pats eksperimentas – tai dematerializacijos-materializacijos kamera, kurioje galima valdyti atsiradimo-išnykimo oscialiacijas. Dematerializacija ir materializacija turėtų būti susijusi su esencijų srovėmis, kurias būtų galima išmatuoti. Materializuojantis kvantui įvyksta konvergencija, o išnykstant – divergencija. Sugebant stabilų vakuumą destabilizuoti ir sukelti konvergencijos sroves, sujungiant skirtingo tipo variantus, būtų galima kurti materiją iš nieko. Valdant šį procesą, būtų galima sukruti bet kokį elementą, kuris gali įeiti ir į fizinę, ir į gnostinę braną.

Be to, galima daryti prielaidą, kad portaluose materija pervedama į esencijų būseną ir keliaujama tuneliu ne materijoje, bet esencijų energijos jūroje, kuri eina kiaurai per visas materialias struktūras. Bet tai turėtų būti valdoma labai griežtais dėsniais, kurių valdymas sudėtinga problema, panašiai kaip cheminės reakcijos, kurių metu negali vykti dėsniams prieštaraujantys procesai, viskas atitinka griežtas atomo simetrijas.

Šioje vietoje dar galima paliesti materialių dėsnių problemą. Dėsnis yra geometrinių simetrijų atitikmuo. Pasaulis dėsningas todėl, kad jis simetriškas, ir jam paaiškinti nereikia įvedinėti jokių papildomų „kosminių protų“. Protas yra geometrinis taisyklingumas. Galima spėti, kad žmogaus proto paslaptis taip pat paaiškinama šiuo principu. Tie elementai, iš kurių sudaryta psichika yra simetriški, todėl jų sukeliami procesai turi simetriškas, taisyklinga charakteristikas, kurias galima numatyti žinant geometriją. Tai ir yra dėsnis/protas.

Geometrono ir kvanto perskyrą galima išplėsti iki makroskopinių objektų, nes jungiantis kvantams jungiasi ir geometronai. Todėl kiekvienas makroskopinis objektas, turi aplinka save iš esencijų sudarytą geometrinę struktūrą, kurios elementai gali būti kilometrų dydžio lyginant su centrine kvantų sankaupa. Ir šie objektai sąveikauja ne vien per kvantus, bet ir per geometronus, ir tos sąveikos gali būti kilometrų atstumų nuo fizinio kūno. Tokią sandarą turi psichika ir tarp jų įmanoma tiesioginė nemateriali sąveika. Visa tai, aišku, neperduodama į suvokimą, bet gali turėti netiesioginį energetinį poveikį per pasąmonę.

Fizikai vaizduoja, kad sugeba skaidyti tik stambesnes materijos sampynas, tokias kaip atomas, branduolys, bet patį kvantą užgriebti ir patikrinti jo sandarą – per daug sudėtinga. Laikausi principo, kad neįmanomų dalykų nebūna, tereikia surasti technologiją, kuri leidžia valdyti procesus. Deja be specialių pastangų, tokios technologijos pirmus žingsnius pradės žengti tik po 200 metų. Kokie būdai šią ateitį priartinti turėtų žinoti patys fizikai. Jeigu iš vadovėlių neišims „vakuumo“ sąvokos tai gal būt reikės laukti dvigubai ilgiau.

Galima tik palinkėti fizikams ir fizikos filosofams greitesnio proto prašviesėjimo. Tada greičiau subręs naujo mokslo vaisiai. Tik vaikščiojant nepramintais takais, galima atrasti.

Esencijos

Ieškant tikrovės pažinime naujų kelių, vienas iš metodų yra tylinčių temų prakalbinimas. Tylinti tema yra tokia, kuri sąmonėje neturi žodyno ar gramatinių formų, todėl ją labai sunku išreikšti. Tie, kas užsiima kalbos valdymu, tam tikras temas specialiai išstumia į užribį, kad žmogaus sąmonė būtų apribota ir jis negalėtų padaryti atradimų, kurie nuvestų jį į proveržį. Taip žinias norima pasiimti sau ir su niekuo jomis nesidalinti. Tam galvoje sukuriamos kalbos formos, kurios panašios į pelkę, kuri labai klampi ir per kurią labai sunku pereiti, nes kyla aklavietės iliuzija, daugybė abejonių ir klaidos nuojautų. Iš išorės žiūrint tokioms pelkėms galvoje sukuriami semantiniai kalėjimai, su kuriais žmonės einantys uždraustais keliais nukenksminami iš išorės, per organizuotą masinę sąmonę. Taip žmogus save riboja iš vidaus, taip pat jam pastatomos sienos iš išorės visuomenėje.

Tokios būsenos būna labai sunkiai įveikiamos, tačiau tai nėra neįmanoma. Pelkę galima pereiti, kalėjimo sienas – sugriauti. Tada atsiveria tie keliai, kuriuos tokiomis užtvaromis buvo bandoma nuo žmonių paslėpti. Vienas iš tokių semantinių kalėjimų yra pavadinimas „pseudomokslas“, su kuriuo žmogaus teorijai uždaromi visi keliai, o pelkė šiame kalėjime yra mintys, kad teorijos yra grynos fantazijos arba šarlatanizmas, ir kad neverta šiuo keliu eiti. Stabdymas vyksta ir iš išorės, ir iš vidaus, todėl atrodo, kad nėra jokios perspektyvos. Tačiau tai iliuzija ir tie, kas sugeba šią iliuziją nugalėti, atveria savo viduje naują pasaulį, kuris gali atvesti prie tikro šuolio žinojimo srityje.

Idėjos, kurią ketinu paviešinti, nesu įrodęs, nes tai nėra taip paprasta, tačiau tai nereiškia, kad ji neturi jokių perspektyvų ir ateityje nebus pirmas žingsnis nauja kryptimi. Pačio principo lygyje viskas yra išnagrinėta, tereikia mintims suteikti tinkamą formą. Šioje vietoje pravartu prisiminti mano dinaminio kontinuumo ir dimensinių skaičių metodą, kurio pagrindinė mintis ta, kad kiekvienas dydis gali turėti daugybę vidinių dimensijų, dėl kurių išorinių vienetų požiūriu net lygiais atrodantys elementai gali būti nelygūs. Norint įvertinti lygumo absoliutumą, reikia palyginti visas vidines dimensijas. Taip pat sąveikos tarp vidaus ir išorės yra dinamiškos, todėl visos dimensijos nuolatos deformuojasi ir nėra jokių statiškų kontinuumų.

Šią mintį galima suformuluoti į tokią grafinę schemą:

esencijosVertikali skalė rodo tikrovės mastą nuo smulkiausios iki didžiausios. Didžiausias mastas yra visata, o smulkiausias mastas – fundamentalus kvantas. Standartinėje fizikoje, žemiau kvanto nieko nėra, tik „vakuumas“, taip pat neaišku kas yra virš visatos – kuriamos teorijos kad gali egzistuoti multivisata. Deja ši laikoma neįrodyta. Ant šios skalės nubrėžiame dvi įstrižas susikryžiuojančias tieses, kurios turi apatinę, viršutinę dalį ir susikirtimo tašką, kuris yra išorinis vienetas. Apatinė dalis žymi vidines dimensijas, tai, kas sudaro išorinį vienetą, o viršutinė dalis yra sujungtų vienetų pasaulis.

Vienas iš fundamentalių pasiekimų yra atomo atradimas, kurį galima laikyti atskaitiniu išoriniu vienetu. Tada apatinė dalis yra visi atomo elementai, tokie kaip kvarkai, sudarantys protonus ir neutronus, elektronai bei juos rišančios jėgos. Atomų žinoma virš šimto rūšių (118). Apatinėje grafiko dalyje atomai materializuojami, viršutinėje – formuoja molekules, iš kurių atsiranda substancijos. Galima sakyti, kad fundamentalūs kvantai yra „esencijos“, o nuo atomo prasideda materija. Tai teisinga tik šiame lygmenyje, nes naujas terminas „esencija“ bus naudojamas kitam tikslui. Jeigu eitume dar aukščiau ir centriniu vienetu laikytume molekulę, tai „esencijos“ būtų atomai, o materija visos iš atomų įmanomos sudaryti molekulės. Ir ribinis atvejis – jeigu centrinis vienetas visata – tai vidinis pasaulis būtų sudarytas iš žvaigždžių ir galaktikų, o išorinis būtų daugybės visatų multivisata. Skalės viršuje tai kol kas riba.

Tokią pačią ribą turi ir apatinė skalės dalis, kuri užsibaigia fundamentaliais kvantais, tokiais kaip kvarkai, elektronai, gliuonai, fotonai ir pan. Toliau šios ribos fizikai pažvelgti nesugeba. Daroma prielaida, kad kvantas iš „vakuumo“ atsiranda ir „vakuume“ išnyksta. Čia vertėtų prisiminti pradžioje pasakytus žodžius: tokios sąvokos kaip „vakuumas“, „tuštuma“, „niekas“ yra pelkės sąvokos, kurių tikslas žmogų suklaidinti ir neleisti jam atrasti naujų kelių. Šios sąvokos turi būti išmestos į šiukšlyną ir turi būti atvertas pasaulis, kuris šiame fundamentaliame lygmenyje valdo kvantų materializaciją ir dematerializaciją, tačiau ne iš nieko, bet iš gilesnio už fundamentalų pasaulį. Taigi nuslenkam įstrižas koordinačių ašis iki žemiausios padalos, fundamentalaus kvanto ir gauname: viršuje materialaus pasaulio sudedamąsias dalis, apačioje – nematerialaus, kurį vadinu esencijų pasauliu.

Esencijas tyrinėti labai sunku, nes esencijų išmatuoti su prietaisais, kurie sukonstruoti iš kvantų – neįmanoma. Esencijos tai tam tikrų „energijų“ jūra, kurioje vyksta reakcijos tarp esencijų gijų ir šių reakcijų metu materializuojasi kvantai. Jeigu kvantas išnyksta „vakuume“ – tai jis dematerializuojasi į fundamentalias esencijas. Kitaip sakant yra vienas esencijų kontinuumas, turintis įvairių rūšių gijų. Kaip šios sureaguoja – tokio tipo fundamentalus kvantas ir atsiranda. Tai reiškia, kad nėra jokių savarankiškų laukų, kurie kvantuojasi, šitaip sukurdami vieno tipo kvantus. Iš tikro tie „laukai“ turėtų būti inkrustuoti esencijų jūroje. Atsiradę kvantai esant tam tikroms sąlygoms suformuoja atomus, iš kurių kyla visas aukštesnis pasaulis, kuris mokslo pakankamai gerai ištyrinėtas.

Belieka tik paklausti, o iš kur atsiranda esencijos. Tai jau esu paaiškinęs kitoje vietoje, kur kalbėjau apie visatos atsiradimą. Esencijos iš tikro yra viršvisatinė substancija, kuri įtraukiama į visatos vakuolę (singuliarą) visatos atsiradimo metu. Šią įtrauktą esenciją vadinu injektoju. Skirtingų tipų injektonai sudaro visą vidinį visatos kontinuumą, kuriame pradeda injektono esencijų reakcijos būdu materializuotis materijos kvantai, iš kurių sudarytas akimis regimas ir neregimas pasaulis, pagrindinis visatos karkasas.

Kiekvienam iš esencijų reakcijų atsiradusiam kvantui būdinga tai, kad jis yra ir išorinis materializuotas vienetas, išstumtas iš vidinių dimensijų, bet tuo pačiu susietas su tam tikru „eterio“ geometronu. Geometronas tai tam tikra su kiekvienu kvantu asocijuota geometrinė energijų struktūra, nuo kurios priklauso to paties tipo ir skirtingo tipo kvantų sąveikos – jie traukia vienas kitą ar stumia, kuria sąryšines sistemas arba nekuria. Tai, kad schemose yra funkcionuojančios viršutinės dalys rodo, jog tikrovėje yra pakankamai energetinių geometronų, kurie sudaro sąlygas elementus jungti į aukštesnio lygmens sistemas, kurios siekia iki visatinių mastelių.

Mano aptariamame lygmenyje svarbiausi geometronai, kurie asocijuoti su kvantu. Esmė ta, kad palyginus su pačiu centriniu materijos kvantu, geometrono struktūra gali būti daug kartų didesnė, gali būti net iki 100 000 kartų. Vadinasi, kai kvantai jungiasi į sampynas, taip pat jungiasi ir geometronai, ir susijungusio objekto tikras vaizdas gali neatitikti centrinio iš materialių kvantų sudaryto karkaso. Be karkaso yra geometronas, kuris objektą įkomponuoja į aplinkui esančias energijų jūras – eterio sluoksnyje ir fundamentaliame esencijų sluoksnyje.

Kad būtų su kuo palyginti, galima kaip pavyzdį naudoti elektromagnetizmo teoriją, kurioje pagrindines geometrono struktūras aprašo Maksvelo lygtys. Tačiau šios lygtys tėra labai nedidelė eterio geometronų visos teorijos dalis. Neatskleista/neatskleidžiama dalis – užblokuota kuriant sąvokų pelkę, pagal kurią turima elektromagnetizmo teorija vaizduojama išbaigta galutine teorija ir kad čia nėra daugiau ko ieškoti. Pelkė galvoje neturėtų apgauti.

Užbaigti norėčiau mane labiausiai dominančiu sąmonės klausimu. Tarus, kad ši sritis turi tokią pačią fundamentalią sandarą kaip materija (laikant sąmonę atskira materijos forma), jai galioja tas pats kilmės iš esencijų pasaulio principas. Be abejo, suvokimo laukas vadinamas luksorinais yra labai specifinis, todėl jis materializuojasi tik iš labai specifinių esencijų reakcijų. Išmokus šį esencijų sluoksnį valdyti, būtų atidarytas kelias sąmonės klausimų valdymui. Šiuo metu, iš materijos perspektyvos tai sunku, nes tais kvantais, kurie valdomi, gnostinių kvantų aptikti nesugebama ir šis sąmonės pasaulis yra tamsusis pasaulis, prieinamas kol kas tik per vidinės fenomenologijos savistabą.

Kai mokslas šimto metų bėgyje pasieks reikalingus lygius, atsivers keliai, kurie bus realizuoti daugybe fantastinių technologijų. Nesinorėtų tik vieno – kad jas užgrobtų karinis pramoninis kompleksas ir pritaikytų naikinimo priemonių kūrimui. Juk esencijų reakcijų valdymas leistų materializuoti ir dematerializuoti objektus, todėl šis procesas gyvybei labai pavojingas.

Nuo ko prasidėjo visata

Nors teorinės kosmologijos klausimai atrodo tolimi nuo gyvenimo aktualijų, tačiau yra žmonių užsiimančių ir tokiomis problemomis. Paprastai atrodo, kad jų darbas beprasmis, neduodantis jokios naudos, tačiau bendras tikrovės paveikslas irgi įdomus, nes nuo jo galima pereiti prie daug artimesnių dalykų ir artimesnių technologijų. Teorinis modelis remiasi tik gera idėja, tačiau gera idėja ne visada iš karto pereina į gerą praktiką. Nepaisant to, pradėti geriausia nuo idėjos, o tada ją testuoti. Rezultatų pateikti negaliu, bet galiu pasidalinti savo mintimis. Ji gali būti priimta, atmesta arba ignoruojama.

Šiuo metu kosmologijoje viešpatauja didžiojo sprogimo teorija, kuris laikomas visatos pradžia. Kas buvo iki jo ir ar iš viso kas nors buvo – apie tai nieko nesakoma. Didžiojo sprogimo iš singuliaro, mikroskopiškai mažo ir tankaus taško, momentas laikomas absoliučia pradžia. Akivaizdu, kad tai nelogiška ir kad suklupimas šioje vietoje, prie klausimo kas buvo prieš „pradžią“, yra keistas. To iš visatos vidaus niekaip patikrinti gali būti neįmanoma, bet gerų idėjų prikurti – nėra taip jau sunku.

O pradėti galima nuo pačio singuliaro sandaros. Norint suprasti kaip tai įsivaizduoju aš, reikia prisiminti dimensinius skaičius ir dinaminio nulio sąvoką. Dimensinis skaičius yra toks, kuris turi vidines-išorines erdves (priklauso kaip pažiūrėsi), į kurias galima suspausti pirmos dimensijos vienetus arba iš kurių vienetus galima ištraukti į išorę. Dinaminis nulis yra toks nulis, kuris išorėje vienetų jokių neturi, tačiau turi jų vidinėse erdvėse. Toks dinaminis nulis yra singuliaro provaizdis. Vienetai yra viduje esanti materija, o jos forma, kuri sukaupta vidinėse erdvėse, vadinama esencijomis. Taigi materija yra ne kas kita kaip į dinaminį nulį, singuliaro vidų (išorę), įtrauktos esencijos fazinė būsena.

Esencijos gali būti įvairių tipų, nuo kurių priklauso kokios formos bus iš jos atsiradusi materija. Šis anapus singuliaro esančių esencijų mišinys sudaro pagrindinius visatos medžiagos ingredientus. Šalia pat singuliaro pertvaros, barjero skiriančio vidų ir išorę, atsiranda srovės, kurios pereina kiaurai per barjerą, įtraukia plazmine forma esencijos masę ir duoda pradžią tam, kas vadinama mūsų visata. Ta įtraukta esencijos masė vadinama injektonu, kuris turi tankį, struktūrą, temperatūrą, energiją ir panašias savybes ir atsidūręs viduje – pradeda judėti sprogstamuoju judėjimu, išplėsdamas vidinių dimensijų sąskaita mūsų visatos erdvę.

Šis trumpas pradžios aprašymas leidžia suprasti, kad yra visatinė fizika, kuri vadinama kosmologija ir aprašoma naudojant standartinį kvantinių laukų modelį, ir yra viršvisatinė fizika. Pastaroji turės tyrinėti esencijos formas, dėsnius ir mechanizmą, kuriuo ji transformuojasi materija. Injektonas, tai aukštesnių, tarpvisatinių gijų įtraukimas į žemesnį pasaulį, kurioms čia suteikiamos egzotiškos savybės. Visai gali būti, kad iki tinkamo laipsnio suspaudus materija į juodąją sankritą ir galų gale į mikro-singuliarą, galima atvirkštiniu būdu sukurti injektoninę masę ir išstumti ją į išorinę erdvę. Valdant šitą procesą būtų galima turėti galingą energijos šaltinį ir kitus pritaikymus.

Kaip atsiranda esencijų srovės galima mąstyti pagal tai, kaip šis procesas vaizduojamas klasikinėje elektrodinamikoje – turi būti potencialų skirtumas. O skirtumas sudaromas tarp tuštumos ir pilnumos, vakuumo ir plenumo. Kokias formas turi esencijos, manau, svarstyti per anksti, mes galime matyti tik kuo jos virsta įtrauktos į singuliaro vidų, šiam išsiplėtus iki kosminių mastų. Atsiranda visur aplink mus matoma materija, kuri iš esmės yra sąryšinės sankaupos, atsiradusios iš spietinių deformacijų. Spietinių deformacijų vienetai yra elementarūs kvantai, kurie jungiasi į aukštesnių lygių sampynas, kurios formuoja materijos chemines savybes. Spietinė deformacija, arba granuliavimasis, atsiranda tada, kaip injektonas išsiplečia ir atvėsta.

Esencijos energiją galima pažymėti E, trukmę T, o injektono tankį – J. Tada pati primityviausia struktūra gautųsi tokia: E/T = J. Jeigu tankį paversime į J = M/X, gausime Ev = M, t. y., energija padauginta iš greičio lygi injektono masei. Tai aišku pati bendriausia schema, nes turi būti išplėsta kiekvieno parametro teorija, panašiai kaip standartiniame modelyje – pilnas kvantinių laukų lagranžianas. Tokio lygio šiuo metu nėra, tačiau galima naudoti atvirkštinio proceso modelį, kuris peržengia singuliaro kaip absoliučios pradžios koncepciją.

Dabar norėčiau kelis žodžius pasakyti apie pagrindinius injektonų tipus, turint galvoje pagrindines fenomenologinių pasaulių rūšis. Tai yra išorinis juslinis pasaulis, kuris aprašomas pagal materijos teorinį modelį, ir vidinis pasaulis, kuris taip pat privalo turėti savo materiją ir būti arba savarankiška, arba fizinės materijos atsišakojimas. Taigi vienas tipas injektonų skirtas sukurti sąmonės reiškinius, kurie dar yra mažai fundamentaliame lygmenyje ištyrinėti, o kitas organinius ir neorganinius reiškinius. Tuo pilnas rinkinys gali neišsisemti ir koks pilnas tikrovės multipleksas niekas nežino. Bet bent dvi dalys yra būtinos, nes yra daiktiški ir psichiniai pasauliai.

Gnostiniam injektonui galioja visi tie reikalavimai, kaip ir fiziniam: iš pradžių būna tik labai tanki plazma, tada ji plečiasi, vėsta ir granuliuojasi į fundamentalius vienetus, atsiranda sampynos, chemijos lygis ir galiausiai – gnostinės juslinės substancijos, kurių pagrindinė savybė matoma iš vidaus yra kokybiškumas. Injektono tikros būsenos, kuris yra anapus kokybinio suvokimo, yra nežinomos, tačiau tas būsenas veikiant, galima sąmonėje sukelti įvykius ir atlikus jų analizę, pabandyti nustatyti tikras spietinių sankaupų savybes, sukurti tikrą jų mokslą.

Pagrindinis modelis yra tas pats multipleksas, kuris yra: bazinė dimensija, vienetų rinkinys, ir prilipdytos išorinės-vidinės deformacijos. Pavyzdžiui, šiuo metu žinomas toks pagrindinis elementaraus kvanto multipleksas: energijos virpesys, krūvis ir sukinys, sukuriantis magnetinį momentą. Ši struktūra atsiranda iš vidinių injektonų sandaros elementų, kai jie iš išorinės, grynos būsenos įtraukiami į vidinę, materijos būseną.

Apibendrintai viską vaizduoju taip.

singuliaras

Čia matome multipleksą, kur raudonai pažymėta vidinė erdvė, žaliai pažymėtos esencijų srovės, kurios ateina iš viršvisatinio esencijų pasaulio, o mėlynai pažymėti įvairūs injektonų plazmos kamuoliai, kurie plėsdamiesi ir vėsdami virsta materija. Toks bendras modelis yra logiškiausias, nes viską suspausti į vieną absoliutų tašką ir laikyti jį absoliučia pradžia, neturinčia jokių vidinių deformacijų yra absurdiška. Vidinės deformacijos turi būti tokios didelės, kad jos neišvengiamai išsiveržia į išorę, tik kitokiomis substancinėmis formomis, kurias pavadinau esencijomis.

Belieka klausimas, kas yra tamsioji materija ir tamsioji energija, apie kurią kalba šiuolaikiniai kosmologai. Tamsioji materija – tai nežinomų rūšių injektonų sukurtos spietinės deformacijos, o tamsioji energija yra injektonų masės plėtos jėga, atsirandanti esencijai patekus į vidinę singuliaro pusę. Toliau klausimas ar visata plėsis be galo? Manau ne, ji plėsis tol, kol išeikvos visas vidines deformacijas, nes visata plečiasi ne tuštumoje bet yra apsupta esencijų debesies, kuris spaudžia iš išorės. Kai spaudimas nugalės plėtimąsi, šis procesas turės sustoti. Belieka klausimas ar įmanoma stabili būsena arba amžina visata, ar viskas sugrįžta atgal į singuliarą ir esencijų pasaulį. O gali būti ir taip, kad materija išsisklaido esencijoje ir jos iš naujo sugeriama į viršvisatinį pasaulį.

Šio proceso trukmė labai didelė, ir atskiram žmogui – nelabai aktuali. Bet ateities žmonijai gali pasiūlyti naudingų įžvalgų.