Tag Archive: ekranas

Psichotroniniai ekranai

Pasauliai kaip sluoksniai

Naujausias žmogaus realybės aprašymo laimėjimas yra U formos sluoksnių junginys, paaiškinantis skirtingus pasaulius, kuriuose galioja pamatiniai fizikos žinomi ir nežinomi dėsniai. Pagrindinis, labiausiai vidinis sluoksnis yra fizinis pasaulis, kurį aprašo „Standartinis Modelis“, turintis a) materijos kvantus, grupuojamus į leptonus ir kvarkus ir b) jėgos laukų kvantus, kurie sukuria tarp jų jėgas. Masė pagal šią teoriją taip pat yra potencialinė jėga, kuri materijos sankaupą patalpina į potencialinį lauką, kuris priešinasi kinetinė jėgos vektoriaus poveikiui, t. y., tą jėgą silpnina, sukurdamas atoveiksmį. Atoveiksmis reiškia, kad kieto kūno sankaupą sunku išjudinti iš vietos arba jeigu ji juda – sustabdyti.

Tai aprašo pirmą transcendencijos sluoksnį, kuris žinomas eksperimentiškai, nes su juo betarpiškai sąveikauja žmogaus kūnas ir sąmonė. Tačiau tiesiogiai net pirmas sluoksnis suvokimui neduotas ir mes jį patiriame tik pagal fenomenologiniame burbule esančias reprezentacijas. Aišku, vidinė realybė – mąstymas ir pasaulis – ir pirmas sluoksnis yra kaip dvi medalio pusės, nes visos realybių teorijos remiasi prielaida, kad tarp jų yra bent apytikslis atitikimas. Jeigu jo nebūtų, tiesos sąvoka neturėtų jokios referencijos ir mes nežinotume kas ir koks iš tikro yra išorinis pasaulis, o vidinė fenomenologija būtų kaip sapnas. Bet tai, kad įmanoma bent apytikslė tiesa rodo teorijų veiksmingumas ir galimybė jas pritaikyti praktiškai.

Ankstesniame įraše aprašiau, kad sąmonė gali būti aiškinama naudojant du principus: esą ji yra pirmo sluoksnio ypatingas atsišakojimas, kurio vidinę sandarą ir veikimo dėsnius aiškina pirmo sluoksnio kibernetikos ir neuro-informatikos teorijos. Tam atseit nereikia jokių aukštesnių „dvasinių“ realybių; o „Standartinis Modelis“ gali paaiškinti viską. Kita galimybė – naudoti išorinį sluoksnį, apgaubiantį minėtus vidinius pasaulius taip pat U formos konfigūracija. Šį sluoksnį aš vadinu gnostiniu sluoksniu, kuris atsakingas už visas dvasines realybes, tokias kaip sąmonė, mąstymas, protas, atmintis, asmenybė ir t.t. Tai nėra didelė inovacija, nes čia naudojamasi paprasčiausia analogija, tik laukai ir kvantai papildomi naujomis, psichiniam pasauliui kurti reikalingomis savybėmis. Fenomenologinis burbulas, pagal šią koncepciją nėra pirmo sluoksnio atauga, bet kyla naujoje „išorinėje realybėje“, kuri su vidiniu kūnų pasauliu sąveikauja per informacijos perkėlimo mechanizmus.

(daugiau…)

Metafizinis žmogus

metafizinis žmogusNorint pamatyti, kas šioje tikrovėje yra žmogus, labiausiai trukdo kalba su savo pavadinimų sistema. Kuomet žiūrint į žmogų matoma tik ji, žmogus niekada neatsiveria kaip metafizinis. Ši taktika netgi dažnai naudojama metafizinio žmogaus pašiepimui, kai numojama: „yra tik kažkoks…., o įsivaizduoja….“. „Kažkoks“ reiškia koks nors pavadinimas.

Kas žmogus „yra“ egzistuoja dvejose vietose: kalboje ir tikrovėje. Viena jis yra ir veikia žodžiuose, o visai kas kita – realybėje. Panašus efektas gaunasi ir vadinant žmogų iš mokslinės kalbos perspektyvos: ji taip pat neparodo metafizinio žmogaus ir čia jis visada, paviršiuje arba potekstėje, suprantamas kaip „kažkoks…, o ….“. Ir kvailiausia būna, kai šiuos žodžius išgirsti ne iš kitų, bet ir pradedi kartoti pats sau, piešti kaip kokią nors kalbos tinklo garsų seką ar tokių sekų sistemą. Todėl norint pamatyti metafizinį save, reikia šį klaidingą žvilgsnį pašalinti iš savo suvokimo.

Tačiau norint perduoti informaciją, kalba būtina. Todėl ją reikia naudoti, bet naudoti kitaip, kad nebūtų savo ir kito žmogaus sąmonei primetamas kalbinis kalėjimas. Pavadinimas yra tarsi kalėjimo kamera, į kurią žmones nori uždaryti valdžia. Tad jeigu kalbos atsisakyti neišeina, tai reikia bent susikurti kuo daugiau naujų pavadinimų, kad jie būtų savi ir tokie, kokie turi būti. Uždarantys žodžiai yra blogi, o išlaisvinantys – geri. Tai yra pavadinimo vertinimo kriterijus. Toks, pavyzdžiui, yra posakis „metafizinis žmogus“: toks, koks jis yra iš tikrųjų, pačiame pasaulyje. Kalba žmogaus visiškai nepaleidžia, tačiau vis tiek jis matomas daugiau nei tik „kažkoks pavadinimas, o įsivaizduoja…“. Kalba turi būti ne kalėjimas, bet namai.

(daugiau…)