Ar alternatyva tik pramoga?

Ezoterikų ir konspiracijos teoretikų vienas iš tikslų yra iš tos informacijos, kuri žinoma ir prieinama viešai, išlukštenti informaciją, kurią norima laikyti paslėptą nuo visuomenės. Dalį tos informacijos jie gali žinoti patys, iš savo tiesioginio patyrimo, kita dalis gaunama iš šaltinių ir ja reikia pasitikėti, nes tai gali būti ne tik informacija, bet ir dezinformacija. Žinoma informacija yra faktai, numatoma – tik galimybės. Galimybes taip pat svarbu žinoti, nes jos yra galimi judėjimo keliai ateityje, kuriems reikia būti pasiruošus.

Pažiūrėkime, kaip turi būti dirbama su informacija. Pradėti reikia nuo to, kad ji gali būti suformuluota ir artikuliuota žodžiais, o gali tekti šį darbą padaryti patiems. Tarkime, yra vieši pareiškimai, sprendimai, elgesys ir veiksmai, tam tikri įvykiai, kurie gali rodyti tam tikrus tikslus, siekius. Reikia pasistengti juos aiškiai suformuluoti ir svarbiausia – už deklaruojamo viešųjų ryšių fasado pamatyti tikrus planus. Tai, kas matoma tiesiogiai, kas užfiksuota suvokime yra faktai, tačiau ši informacija ne visada rodo pilna paveikslą. Tai būna tik dalis vaizdo, o kita dalis yra tik kaip galimybė. Kiekvieno žmogaus tikslas šią galimybę susiaurinti iki maksimalaus įmanomo tikslumo, naudojant visas savo žinias ir visą turimą gyvenimo patirtį. Juk kiekvienas žino kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas yra visuomenė, ir tai leidžia daryti pakankamai tikslius vertinimus.

Toliau tenka naudotis šaltiniais, kurie ne visada patikimi, gali turėti savų interesų, gali siekti klaidinti ar kažkuo pasinaudoti. Toliau pamėginsiu paaiškinti, kaip yra vertinamas šaltinis. Jo informacija pagal patikimumą skirstoma taip pat į tiesiogiai patirtą ir gautą iš kažko kito. Tiesiogiai patirta informacija priklauso nuo žmogaus horizonto. Kad jį nustatytume turi būti įvertinta šaltinio vieta pasaulio sistemoje: kiek jis arti prie dominančių uždarų zonų pagal savo pareigas, funkcijas ir kontaktus. Horizontas yra erdvės, tai yra erdvinė galimybė prieiti prie aktualių informacijų, jeigu jis dirba kokioje nors organizacijoje, užima svarbias pareigas ir t.t. Taip pat horizontas yra laiko – jis aprėpia pirmiausiai dabartį, paskui visą praeitį. Ateitis tiesioginio patyrimo neaprėpiama, bet galima žinoti planus – tada informacija gaunama ne iš patyrimo, bet iš šaltinių.

Vieno žmogaus visi horizontai nebūna labai platūs, ypač jeigu jis priklauso žemam sluoksniui, bet jie gali būti išplėsti šaltiniais. Tai reiškia, kad priėjimą žmogus gali turėti ne tik tiesiogiai prie įvykių, bet prie informacijos surinktos kitų. Vadinasi šie du aspektai – žmogaus vieta ir galimybė prieiti prie šaltinių – yra susiję. Visada domina žmonės, turintys priėjimą prie uždarų zonų ir norintys jų informaciją paskelbti visuomenei. Tai yra pavojinga, nes už paslapčių viešinimą galima sumokėti net gyvybe. Priežastis paprasta: priimami į organizaciją žmonės pasirašo neviešinimo pasižadėjimus ir juos perspėja kokios už atskleidimą gresia bausmės, todėl tokie žmonės visada žino ką daro ir kuo rizikuoja. Tačiau kartais informacija būna tokia svarbi, kad žmogus nepaiso pavojaus dėl gero darbo.

Reikia tik pridurti, kad neturėtume įsivaizduoti, kad horizonto klausimas toks paprastas, nes iš pažiūros gali atrodyti, kad žmogus pagal vietą sistemoje negali turėti priėjimo prie informacijos, bet ta informacija gaunama ne per fizinę erdvę, o per vidinį kanalą. Yra tokių žmonių, kurių galvose dėl nežinomų priežasčių atsiranda svarbi informacija. To priežastis paprasta, čia veikia tam tikros jėgos, kurios implantuoja tą informaciją telepatiškai, norėdami likti nežinomais, o tas kanalas tampa tarsi viešųjų ryšių atstovu. Dažnai ši informacija būna su įdiegta pastovaus informacijos viešinimo programa ir žmogus pradeda rašyti knygas, duoti interviu, skleisti žinią per internetą ir t.t. Kadangi čia nėra tiesioginio patyrimo, nors informacija gali turėti ir vaizdų pavidalą, toks kanalas yra paremtas šaltinių horizontu.

Kita vertus, kadangi žmonių, kurie tai daro neįmanoma pamatyti ir įvertinti, informacija tampa mažiau patikima nei tuo atveju, kai iš šaltinių gaunama tiesioginio kontakto metu. Tačiau situacija ne tokia bloga, nes informaciją galima analizuoti, tikrinti, lyginti su kitais šaltiniais, taip pat vertinti pagal tai, ar ji pasitvirtino praeityje. Jeigu yra sėkmingo atskleidimo praeityje faktų, tokio šaltinio informacija tampa daug vertingesne.

Yra dar vienas kriterijus. Kiek žmogus, kuris užsiima ezoterinės ar konspiracinės informacijos atskleidimu žinomas ir garsus. Tai svarbu todėl, kad tokiais žmonėmis domisi potencialūs viešintojai, nes yra suformuota auditorija ir galima lengvai pasiekti didelius skaičius žmonių alternatyviais kanalais specifinei informacijai. Todėl žymesni „šoumenai“ linkę  pritraukti šaltinius, ir natūraliai turi išplėstą šaltinių horizontą. Kita vertus, patys jie gali aukšto statuso uždarose zonose neturėti ir patirtis dažnai būna tokia pati kaip ir eilinių žmonių. Kita vertus, auditorija gali būti ir pasipelnymo šaltinis, todėl į tokius „ezoterikus“ kreipiasi žmonės, kurie nori pasidaryti reklamą ir uždirbti. Visa tai taip pat reikia turėti omenyje. Įvertinti labai paprasta – reikia žiūrėti į informacijos turinį, jį analizuoti. Žmonės, kurie yra turėję savo patirčių, greitai atpažįsta kas tikra, o kas tėra imitacija.

Visuomenę be abejo domina informacija iš uždarų zonų, nes iš savo pasaulio informacija jie laisvai dalinasi patys. Uždarų zonų tipų nėra daug ir jas visas galima nesunkiai suklasifikuoti: karinės-mokslinės, verslo-finansinės, politinės, religinės. Šios zonos išsisklaidžiusios po visą planetą, bet ypač galingiausiose organizacijose, tokiose kaip JAV, ES, Rusija, Kinija ir tos valstybės, kurios nuo jų priklauso. Taigi patikimi šaltiniai su savo tikrais, neimituotais horizontais yra mokslininkai, politikai, verslininkai, kariškiai. Bet tokių pasitaiko labai retai, nes jie savo gyvenimus su šiomis organizacijos būna surišę visiems laikams ir retai kada nori rizikuoti savo gyvybe. Tačiau vis tiek atsiranda tam tikros grupės, kurios nori nutekinti gautą informaciją. Kadangi to patys padaryti negali, naudojasi „šoumenų“ paslaugomis.

Tačiau informacijos šaltiniai – ne vienintelė galimybė pamatyti tai, kas stovi už uždangos. Be faktų galima numatyti ir visas galimybes, kurios išeina iš uždarų zonų. Tas galimybes dažnai išduoda ir jie patys, tik ši informacija būna išsklaidyta ir padrika, ir suformuluoti tikras fiksuotas tendencijas reikia savo protu. Tam reikia sekti pareiškimus, sprendimus, elgesį, veiksmus ir stengtis išsiaiškinti ko visu tuo siekiama iš tikro. Visa tai dažnai būna ekranas, į kurį siekiama atkreipti dėmesį arba kuris naudojamas kaip dūmų uždanga, reikalinga tam, kad kažką paslėptų, užmaskuotų. Dauguma procesų ir įvykių planetoje būna ne atsitiktiniai, bet dirbtinai sukelti ir jie akivaizdžiai išduoda kuria kryptimi bandoma stumti žmoniją.

Tuo domėtis reikia todėl, kad kartu su visa mase stumiamas kiekvienas atskiras žmogus, todėl laiku pamačius spąstus, galima pasistengti jų išvengti. Dažnai pasitaiko, kad patys ezoterikai naudojami kaip dūmų uždanga arba kaip ekranas, kurio tikslas vilioti į spąstus, todėl informaciją labai svarbu atsirinkti naudojant paprastus išvardintus kriterijus. Planetoje vyksta globalinis žaidimas, ir alternatyvi žiniasklaida yra šio globalinio žaidimo dalis.

Imkime tokį ezoteriką D. Wilcock. Kas jis toks, jis pats paviešino savo knygoje „Ascension Mysteries“. Viena vertus – tai geras ženklas, nes atskleidė savo biografiją, stengdamasis neklastoti ir nemeluoti. Dažnai viešintojai apsimetėliai, kad padarytų didesnį įspūdį, pirmiausiai klastoja biografiją, kad žinios atrodytų patikimesnės. D. Wilcock motina buvo dainininkė, o tėvas muzikos žurnalistas, pats jis baigęs psichologijos koledžą. Taip pat žinome, kad gyveno nedideliame mieste paprastą gatvės gyvenimą, mokykloje turėjo viršsvorį ir buvo užgaliojamas bendraklasių. Tai kaip žinių šaltiniui – informacija neįspūdinga.

Žinome, kad skaitė daug ezoterinės literatūros, domėjosi aktyviais sapnais, mėgo mokslinę fantastiką, rūkė žolę ir gal vartojo ką nors stipriau ir t.t. 22 m. amžiaus baigė koledžą, dirbo psichologu su psichiškai neįgaliais, kol tapo profesionaliu ezoteriku, skaitančiu paskaitas, dalyvaujančiu konferencijose, rašančiu knygas ir vedančiu televizijos laidas. Trumpai tariant, tapo internetine įžymybe.

Iš šios biografijos matosi, kad pats tiesioginio priėjimo prie uždarų zonų niekada neturėjo, tačiau tapo žinomu paskaitininku ir ezoterinių konferencijų pranešėju, susipažino įvairiais žmonėmis, savo sričių žinovais. Galima net tikėti, kad prieina prie slaptų archyvų ir duomenų bazių, kurios prieinamos tik tiems, kurie turi pakankamai aukštą ezoteriko rangą. JAV tokie žmonės turi savo organizacijas, jie nėra padrikai veikiantys, ir jais kaip alternatyviu informacijos kanalu naudojasi tikri informacijų šeimininkai. Todėl atmesti visko kaip prasimanymo – nereikėtų. Nors mąstyti savo galva taip pat neturėtume užmiršti.

Su D. Wilcock ezoterika galima susipažinti jo puslapyje http://divinecosmos.com/

Jo naujausios temos yra alternatyvi Saulės sistemos istorija, senovės ateiviai, slapta kosminė programa, atitrūkusi civilizacija, Antarktidos konspiracijos teorija, ikiadominių žmonių civilizacija ir t.t.

Tikrovė, archetipai ir mitai

Pagal kvantinės psichologijos principus, kaip į žmogų žiūri, taip jį ir matai. Jeigu tokių žiūrėtojų yra daugiau, tai šitas matymas netgi, įsivaizduojama, virsta būtimi, kuri išreiškiama žodžiais „jis yra…“. Dar tolesnis žingsnis, kai šita grupė matytojų suvokia, kad gali ne tik „atspindėti“, bet ir sukurti savo fantazijų pasaulyje ir bendru susitarimu išplatinti. Tada jau formuluotė tampa tokia: „visi taip kalba, vadinasi taip yra…“. Tikrovininkai žodį „yra“ labai mėgsta, juo pakeičia visus: įsivaizduoju, spėju, manau, galvoju, prognozuoju, vertinu ir t.t. Nesvarbu kaip viskas susidėstę, viskas šitiems kietuoliams „yra taip, kaip mes kalbame, nes tai kalbame mes…“.

Šita situacija prasideda jau valdomoje ir suorganizuotoje bendruomenėje, kurioje visada įtvirtinama grupuotė, kuri veikia pagal formulę „mūsų kalbėjimas yra būtis“. Dar aukščiau šis reikalavimas taikomas visuomenės lygyje, kuri suformuota kokioje nors valstybės organizacijoje. Galbūt, skirtumas yra tas, kad čia kalbėjimas jau yra masinės informavimo priemonės: nes kalbama čia jau per laikraštį, televizorių arba internetą. Jeigu imsime „live“ formatą, tai įvairūs susitikimai, susirinkimai, diskusijos, pranešimai, konferencijos ir kitos visuomeninės komunikavimo ir idėjų platinimo priemonės. Bet čia dažniausiai veikia tik aptarnautojai, vadinami „vidurine klase“. Jie aptarnauja valdžią, lyderius.

Aukščiausias taškas yra sprendimus priimanti organizacijos grietinėlė, kuri liepia tikrovei „būti…“. Tuomet, kad ji būtų, žemesnės grandys pradeda kalbėti. Kalba jos visais lygiais – visos visuomenės, valstybės, arba vietinėje konkrečios bendruomenės spaudoje arba per neoperatyvinės agentūros tinklą, kurios paskirtis kontroliuoti laisvą žmogų. Ką jie apie ką nors „papasakoja“, tas, tikima, yra… Paprasti žmonės netikrina, nes negali, bijo, nesupranta, arba visiškai paskendę savo rūpesčiuose, nežino (ar nenori žinoti), kas aplink jį dedasi. Nesvarbu ar tai būtų geri, ar tai būtų blogi dalykai. Sakoma: „kiekvienas dirba savo darbą“. Arba: „man ir savo rūpesčių užtenka, kam man užsikrauti dar svetimus?“. Todėl tokie dalykai ir vyksta. Todėl viskas visiems ir yra vienodai…

Taip viskas yra iš vienos pusės. O iš kitos pusės, kuo daugiau kalbos įbūtintojai užsiima kūrybiniu darbu, tuo šita užduotis jiems darosi lengvesnė, nes gyvename pasaulyje, kuriame „žinių“ vis tiek niekas netikrina. Dažniausiai tai net neįmanoma. Todėl gali paskelbti bet ką – praeina beveik viskas. Ir tai suvokta labai seniai. Žmonių, kurie save laiko „tikrovininkais“, žinančiais kaip yra, ir galinčiais padaryti, kad masinėje sąmonėje taip viskas ir būtų.

Šitoks „žinių“ skleidimas vadinamas mitologizavimu. Tai reiškia, pateikiama ne informacija, ne faktai ir analizės, bet mitai, kuriuos aptarnaujantis personalas per masinio poveikio priemones kala masinės visuomenės žmonėms į galvas. Tai yra, istorijos pasakojamos taip, kad jos ne atskleistų kaip kas nors buvo arba yra, bet kad surezonuotų su tam tikromis archetipų struktūromis, ir kad vidiniame ekrane jos užsitėkštų ant žmogaus kontūro. Archetipai tai būna herojai, piktadariai, dievai ir velniai, nusikaltimas ir bausmė, teisingumas ir t.t.

Šis principas labai dažnai naudojamas agentūrų ir prokuratūros operacijose – kaip jos pateikiamos visuomenei. Pasakojama ne faktai, ne įrodymai, ne analizė, ne parodymai, bet apie žmogų pasakojamas mitas. Tokios priemonės naudojamos rezonansinėse bylose arba rezonansiniuose nusikaltimuose, kai bausmei atlikti ir piktadario rolei suvaidinti išrenkamas nekaltas žmogus. Tai dažnai būna tokios operacijos, kurios panašios į ritualinio žmogaus aukojimo operaciją, kažkokiam valstybę globojančiam „dievui“. Žiaurių aukų dievai reikalaudavo ne tik senovėje, jos nei kiek ne mažiau žiaurios ir šiais laikais, tik pridengtos po nusikaltimo, katastrofos, nelaimingo atsitikimo, ligos širma.

Teisėsauga gali pasakoti, pvz., šaltakraujo piktadario mitą, idioto piktadario mitą, genialios herojiškos operacijos mitą ir t.t. Tam turi būti agentūrų paruoštas įvykis, turi būti „sučiuptas“ piktadarys, iškvostas genialių tardytojų ir galutinai „liudijimais“ ant menčių paguldytas teisme. Tai yra neišvengiamo „teisingumo“ mitas, nors teisingumo dažniausiai nebūna jokio, nes šitaip pakišamas niekuo dėtas, atrodo atsitiktinai, bet iš tikro specialiai išrinktas žmogus, kad naudojant jį būtų galima ruošti tokias archetipines operacijas, kuriose triumfuoja valstybės organizacijos viršūnėlė, kuri amžiams tokiais aukojimais užtikrina savo valdžią – savo kalba sukuria tikrovę, baudžia ir tuo užsitikrina savo ribų neturintį pranašumą.

Žinoma, visos tokios operacijos būna maksimaliai slaptos, kad klastojama žino tik tie, kurie su organizacija yra surišti visiems laikams ir pasiruošę aklai jai tarnauti iki pat galo, nes paprasčiausiai neturi išeities. („Išeiti“ galima tik į vieną visiems gerai žinomą vietą.) Kaip įvykiai izoliuojami ir apdorojami sakytojų jau esu aiškinęs naudodamas falsimuliakro terminą, kurį pasiimu iš vieno LT filosofo. Šis žodis reiškia, kad iš savo fenomenologinio paviršiaus kažkas atrodo kaip gryna tikrovė, bet pažiūrėjus į gelmę arba patikrinus paaiškėja, kad tai tobula tikrovės klastotė. T. y., turime fenomeninį paviršių, to paviršiaus sufalsifikavimo mechanizmą, ir galutinėje vietoje Nieką. Tai yra Niekas sufalsifikuojamas kaip kažkas, o po to tas kažkas sutvarkomas taip, kad simuliuotų tikrovę ir grynoje fenomenologijoje nuo jos niekaip nesiskirtų.

Tai yra sakytojų, tarėjų ir būties produkuotojų pagrindinė priemonė, kuri per masinio poveikio priemones platinama savo iliuziniu paviršiumi, o mechanizmas, technika ir t.t. įslaptinama didžiausia valstybine paslaptimi. Tad, naudodami šias priemones, grietinėlė gali bet ką paversti bet kuo, nes Niekas begalinis, fantazijos neišsemiamos, o technika neturi jokių „įvaizdinimo“ apribojimų.

Taigi, falsimuliakras kuriamas žmogaus galvoje minčių, vaizdinių, atsiminimų pavidalu. Agentūra apsupusi žmogų suvaidina socialinio falsimuliakro spektaklį ir tampa „liudininkais“. Prokuroras, neleisdamas ištarti nei žodžio surenka „duomenis“ kaltinamajam aktui. Ir galų gale viskas perkeliama į teisingumo atstatymo teisme falsimuliakrą. Nors teisingumo iš principo negali būti. Svarbiausia tai, kad eilinis pilietis skaito tik skleidžiamą mitą ir herojizuotą tyrėjų didvyriško darbo aprašymą ir šitoks falsimuliakrinis „teisingumas“, masinio poveikio priemonėse visada triumfuoja.

Koks nors žmogelis visą gyvenimą skaito tokius pranešimus, žiūri reportažus ir visą gyvenimą net nepagalvoja, kad viskas yra tik niekingas spektaklis, bukas melas. Tačiau šitas melas paverčiamas mitu su savo archetipinėmis struktūromis, jis masiškai įsirašo žmonėms į smegenis ir tarpusavio pašnekesiuose jie kartoja tai kaip gryną tikrovę, neturėdami žalio supratimo apie falsimuliakrų kūrimo mechanizmą.

Šitaip žmogus aklas, apgautas žiūri į kito žmogaus kontūrą savo sąmonėje ir savo menkame protelyje pasakoja sau, kitiems kas šitas kontūras yra… Tačiau pasakoja ne tai, ką pamato, bet atveria savo sąmonėje dvokiančių falsimuliakrų kloaką, tik dažniausiai nesupranta iš kurios pusės dvokia…

Už tokių operacijų visada stovi tam tikra suįžūlėjusi grupė, kuri supranta, turi priemonių, galią yra susitarę ir meistriškai šį mechanizmą ištreniravę. Supranta masių psichologiją, kaip istorijos gulasi žmogui į galvą, kokios archetipinės struktūros suformuotos smegenų plovimu ir kaip jas veiksmingai išnaudoti. Taip pat kokiais kardonais apjuosti pačią tikrovę, kad prie jos niekas pašalinis negalėtų prisikapstyti.

Kalbant labai griežtai, „tikrovė“ po kurią nardo kasdieninė sąmonė yra falsimuliakrų košė, kuriama organizacijos – tai yra socialiniai falsimuliakrai, ir šie dar labiau sutvirtinami dirbtinai technologijomis organizuojant, po to praplaunant smegenis su „žinių“ falsimuliakrais, kurie vadinami ideologija. Po to ateina eilė ir pačiai tikrovei, kuri giliai paslepiama nuo laisvos sąmonės ir vietoj jos pakišamas šnekų, vaizdų, istorijų falsimuliakrais, kurie žmogui atrodo kaip tikras pasaulis. Šitaip priprantama prie bet kokio melo, prie bet kokio briedo ir tikima tik dėl autoriteto, kuris irgi formuojamas per psichologinį poveikį masinei sąmonei. Šitaip paaiškėja, kad nėra į ką atsiremti ir nėra už ko užsikabinti. O falsimuliakrų košė agresyvi ir puolą kiekvieną alternatyvą, tam naudodama agresyvius, gerai išdresiruotus šunis, kurie užsiima propaganda ir smegenų krušimu.

Klausimą kelti ar mes tikime tuo pasauliu, kuriame „gyvename“ ir kuris mums rodomas?.. gali būti pavojinga, nes gali pats greitai atsidurti tikrovės „tarėjų“ taikiklyje, kurie gali papasakoti tokią tavo gyvenimo „istoriją“, kad atrodysi baisesnis už patį velnią. Tačiau tokie gąsdintojai suklumpa pirmiausiai tada, kai suvokia, kad šituo pagąsdinti – neįmanoma. Falsimuliakrinio mėšlo nebijo niekas, ir žmonės iš tikro nėra jau tokie kvailiai, nebent, aišku, jie būtų nepagydomi niekšai ir tokiu spektakliu norėtų pasimėgauti. Bet čia jau kitas klausimas.

Ir paskutinis dalykas, kam tokia istorija-mitas iš viso reikalingas? Pirmiausia todėl, kad tai yra paprasto žmogaus mąstymo principas, nes jis masto mitais, mitologiškai, tad pačiam tokį mitą sukurti ir pakišti – labai patogu. Antras momentas, neigiamas piktadario mitas, kurį agentūra gali ruošti žmogui net visą gyvenimą yra veiksmingas socialinis efektorius. Tad valdantys tikroves ir mitus, gali formuoti žmogaus socialinį statusą: padaryti taip, kad jis būtų arba „priimtasis“ arba „atstumtasis“. Taip patogu ir susidoroti. Tereikia parinkti archetipą, personą arba kaukę – šiaip tai vadinama etiketės priklijavimu – įtvirtinti juos masinėje sąmonėje, sukurti viso gyvenimo mitą, ir šitaip norimu pavidalu įvesti žmogų į daugiau ar mažiau reikšmingą Istoriją.

Joje turime valdovų, didikų mitus, kultūrininkų ir tautininkų, politinių veikėjų, piktadarių, niekšų ir idiotų mitus. Visa tai sukuriama jau paaiškintu falsimuliakrų konstravimo mechanizmu, kuris sukuria regimybės fenomenologiją, tačiau už jos plyti tik juoda aklina tuštuma.

Licencija melui

Šiame įraše tęsiama tema, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip propagandoje naudojamas pasakojimo blokas ir teigiamų bei neigiamų perspektyvų grupavimas (Apie „labai jau gerus“). Rašiau, kad mane domina skaitytojo perspektyva ir tai, kaip jis gali naudoti tekstus informacijos rinkimui. Bėda ta, kad autoriai ne visada siekia pateikti objektyvią informaciją ir skaitytojai gali būti suklaidinti, paveikti, dezorientuoti. Todėl naujoje dalyje noriu šiek tiek pakalbėti apie tai, ką daryti, kad dezinformavimo pavojus būtų maksimaliai nukenksmintas.

Galima pradėti nuo apibendrintos perspektyvos, kuri parodo kokia kalbos funkcija ir kam gali būti naudojama kalbinė informacija. Į šią situaciją galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų: viena jų yra valdymas, o kita – žvalgyba. Valdymas informacija manipuliuoja, siekdamas paveikti emocijas arba suklaidinti, o žvalgyba ją renka, kad rekonstruotų žinias, išeinančias už žmogaus patyrimo ribų.

Kitaip dar galima skirstyti į informacijos šaltinį ir jos gavėją. Šaltinis yra išeinanti seka ir jos tikslas paveikti, gavėjas priima įeinančią seką ir analizuoja ją žvalgybiniais tikslais. Kadangi žvalgyba ir valdymas nesutampa arba kitaip nesutampa šaltinio ir gavėjo tikslai, gaunama informacija gali būti netinkama. Tada žvalgyboje naudojama provokacijos taktika, kuri siekia per manipuliaciją priversti šaltinį parodyti savo išeinančioje sekoje ir tai, ko jis nenorėtų parodyti.

Kadangi šių priešingų pusių tikslai skirtingi, tai svarbu žiūrėti, kas sugeba primesti savo dominavimą. Jeigu dominuoja šaltinis, tai gavėjas yra manipuliavimo objektas. Jeigu dominuoja gavėjas, tai šaltinis yra žvalgybinės informacijos tiekėjas. Gali būti ir taip, kad nedominuoja niekas. Tokiu atveju dažnai vyksta įvairūs taktiniai žaidimai, kuriuose naudojamos įvairios maskuotės ir klaidinimas. Skaitytojui, kuris dominuodamas vaidina „žvalgybos“ vaidmenį, tai reikia visuomet turėti galvoje ir neleisti jokiam žurnalistui ar propagandos ruporui („Delfi“, „LRytas“, „15min“), primesti savo taktiką ir skaitytoją padaryti manipuliacijų ir valdymo objektu.

Vienas iš būdų pasiekti šį tikslą yra pasakotojo bloko tinkamas supratimas ir panaudojimas gretinant informaciją. Kadangi skaitytoją tekstai domina kaip žinios, kurios išeina už skaitytojo patyrimo ribų, tai kad autoriai ir šaltiniai neužvaldytų gavėjo, reikia bandyti informaciją rinkti iš kuo didesnio šaltinių ir perspektyvų skaičiaus. Turėtų dominti tokie aspektai: ar faktai tikri, ar išgalvoti; ar vertinimai bei interpretacijos pagrįstos, ar subjektyvios. Propagandoje naudojamos abi priemonės – dezinformacija, pramanytų istorijų ir įvykių pasakojimas ir iškreipti vertinimai, pagal šabloną „geras-blogas“. Kad tokie triukai sąmonės nenuvestų klystkeliais, reikia gretinti visas įmanomas perspektyvas ir pažiūrėti, kaip skirtingos perspektyvos pateikia tą pačią informaciją, kokius naudoja faktus ir kaip juos interpretuoja.

Kokios galimos perspektyvos aiškinau pirmoje dalyje, kur buvo aprašytas pasakotojo blokas. Trikampis turi tris perspektyvas, kurias simbolizuoja kampai. Taip pat perspektyvos gali būti vienaskaitinės ir daugiskaitinės. Paprastai domina daugiskaitinė perspektyva, nes propaganda užsiima didelės organizacijos, tokios kaip valstybės. Vadinasi išeinančių sekų kanalų yra labai daug ir reikia mokėti juos pamatyti ir susieti, taip pat palyginti kaip skirtingi propagandiniai kanalai pateikia informaciją. Tai matosi iš to, kokia tekstuose naudojama perspektyva – kas vertina, kas teisia, kas sprendžia, kas interpretuoja, kas pareiškia, kas piktinasi ir kaip į tai žiūrima. Į save žiūrima teigiamai, o į konkurentą – neigiamai.

Iš viso yra 18 atskaitos taškų. Paaiškinsiu kaip jie gaunami. Trikampis turi 3 kampus: Aš (autorius), Tu (skaitytojas) ir Jis/Ji (tradicinė tema). Koks žmogus atlieka kokį vaidmenį – gali keistis. Tai daroma sukant trikampį apie centrą per vieną, dvi ir t.t. padalų. Taip „Aš“ gali virsti „tema“ arba „skaitytoju“. Atitinkamai simetriškai persislenka ir kiti kampai. Tai viena. Kitas dalykas – pasakotojais gali tapti visi subjektai: pasakoja skaitytojai, temos objektai ir t.t. Ir visi naudoja savo perspektyvą, temai primeta savo vertinimus bei interpretacijas. Iš viso to seka, kad kiekvienas iš trijų taškų, gali turėti tris interpretacijas, kaip tą tašką vertina visos 3 perspektyvos. Vadinasi ta pati informacija, gali turėti 9 versijas. Kadangi propaganda yra vienaskaitinė ir daugiskaitinė, tai šias 9 perspektyvas dar galima padauginti iš dviejų, taip gaunant 18 variantų. Šitaip gaunasi, kad galimi teisingi ir neteisingi pasakotojai, teisingi ir neteisingi skaitytojai ir teisingos bei neteisingos temos. Ar teisingas, ar neteisingas priklauso nuo to ar pasakoja konkurentas, ar „sąjungininkas“. Ir trečias variantas visada būna „teisingiausias“, kaip kiekvienas pasakoja apie save (skaitytojas-apie-save, pasakotojas-apie-save, tema-apie-save).

Taip galima matyti ir be ironijos, nes pats apie save žmogus žino daugiausiai informacijos, o kiti naudojasi šaltiniais ir kognityvinėmis fantazijomis, prasimanymais. Bet kita vertus, apie save galima žinoti ir „per daug“. Tada teisingai pasakoti vengiama.

Todėl tai, kad koks nors „Delfi“ kaip kolektyvinis propagandinis ruporas, turintis tikslą manipuliuoti skaitytojais, apie save (Valstybę) pasakoja labai gerai, nereiškia, kad tokia yra tiesa. Nes čia tik viena perspektyva iš 18 (mes-apie-save). Bet pasakotojais tampa ir skaitytojai, ir temos, pavyzdžiui, komentaruose ir čia rodomas paveiksliukas – ne toks jau gražus pačiam „Delfi“. Aišku, propagandistai nenusileidžia ir šie subjektai arba pasakotojai įgauna be savo įsivaizdavimo ir propagandistų sukonstruotą šaržuotą paveikslą: „vatnikai“, „troliai“, „išdavikai“, „agentai“ ir pan. Tačiau dažniausiai į save pažiūrėję skaitytojai ir temos pamato visai kitokį savo portretą, nes propaganda – meluoja.

Kas dažniausiai domina skaitytoją? Manau tai objektyvumas, kai kalbama apie kitus ir aukštinimas, kai kalbama apie jį patį. Objektyvumas – tai kuo daugiau perspektyvų. Aukštinimas – tai galimybė parodyti tikrą informaciją, griaunant visus melus ir dezinformaciją. Tačiau tai ne viskas, nes ankstesnėje dalyje rašiau, kad vien papasakojimo – neužtenka, nes kalba yra ne faktai, bet faktų išraiškos priemonės. Todėl reikia dar vieno kriterijaus, kuris vadinamas įrodymai. Aišku, žurnalistai įrodinėti nesivargina. Nes tai darbas, o pagal jų logiką už darbą reikia mokėti. Tad propaganda rašo pagal tuos, kas geriau sumoka.

Be abejo, kiekvienas skaitytojas tampa pasakotoju pats, taip apkeisdamas vaidmenis, virsdamas informacijos šaltiniu. Ko reikėtų siekti tokiu atveju. Jeigu siektų dominavimo bet kokia kaina, būtų manipuliatorius. Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai. Svarbu kokio siekiama tikslo ir kam. Jeigu tikslas geras, tai dominavimo ir manipuliavimo siekimas – pateisinamas. Kad galėtum siekti pozityvaus dominavimo, reikia būti susipažinus su tema iš savo patirties arba iš šaltinių, kurie yra įrodę savo informacijos tikroviškumą. Tada reikia siekti nukenksminti propagandą ir dezinformaciją, pateikiant savo pagrįstą požiūrį ir svarbiausia siekti nepakenkti savo informacijos gavėjui. „Nepakenkti“ reiškia nepakenkti klaidinimu, nes kartais pakenkti gali ir tiesa, jeigu ji galios centrų nepageidaujama.

Galėčiau visus savo dergėjus pakrikštyti „vatnikais“ arba VSD agentais, nes nesutikimas su alfa-informatoriais prilygsta nusikaltimui, bet tai jau būtų „Delfi“. Nes tie, kas iš tikro sugeba dominuoti, tai yra dominuoja ne per melą ir šmeižtą, bet todėl, kad jų pusėje tiesa, tokie metodai nereikalingi. Nes juk blogis yra ne prieštaravimas, o melas nepriklausomai nuo to, kas jį skleidžia. Licenzijos skleisti melą neturi niekas.