Ezoterinės aiškiaregystės principas

Apie ateities numatymą jau esu rašęs. Pirmas apie tai rašytas įrašas yra „Aiškiaregystė“ (http://www.psytechnologijos.lt/ ekstrasensorika/aiskiaregyste/), kur pagrindinė mintis yra, kad sąmonės turi skirtingą įvykių horizontą ir iš siauresnio horizonto perspektyvos platesnis horizontas gali atrodyti kaip ateities numatymas. Antras įrašas yra visai nesenas, pavadinimu „Instrukcija pranašui“ (http://www.psytechnologijos.lt/ateitis/instrukcija-pranasui/). Čia taip pat aptariu tas sąlygas, kurios grindžia ateities numatymo galimybę. Tai įmanoma todėl, kad kai kurie įvykiai yra cikliniai. O jeigu necikliniai, tai labai dažnai būna kaupiamieji, su kritiniu įvykio tašku. Ir retkarčiais pasitaiko atsitiktiniai įvykiai, kuriuos, nepažiūrėjus tiesiai į ateitį, numatyti labai sunku.

Pabandykime apibrėžti, ką reiškia numatyti ateitį. Tai reiškia – gauti apie ją kokią nors informaciją. Kokie tokios informacijos gavimo būdai? Vienas yra numatymas vadovaujantis savo protu ir logika, kitas – tiesioginis priėjimas prie informacijos šaltinių, kurių horizontas daug platesnis, nei įprastinio žmogaus. Jie iš savo aukštesnės padėties mato ir žino daug daugiau, nei įprastiniai žmonės ir dalinasi savo žiniomis laisvanoriškai arba ne. Informacijos gavimas įmanomas įprastiniais kanalais, siejant tokią galimybę su įvairių organizacijų insaideriais, apie kuriuos aš jau rašiau („Insaiderių klasifikacija“) (http://www.psytechnologijos.lt/insaideriai/insaideriu-klasifikacija/). Dar vienas kanalas yra ezoterinis, kuriuo ne visi tiki, bet nepaisant to, neretas pasidomi. Dažniausiai, aišku, dėl pramogos.

Aš asmeniškai, kaip visada domiuosi ne tiek tokios informacijos turiniu, nes neplatinu jokių ateities pranašysčių, bet teorija. Mane domina tokio „pranašavimo“ principas ir sąmonės bei pasaulio modelis. Kaip šį modelį interpretuoti, tikėti jo galimybėmis ar ne, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui pačiam. Gal kas ras naudingos informacijos, kurią gali pritaikyti savo gyvenime geresniam tikrovės pažinimui ir supratimui.

Numatymas yra susijęs su laiku, tad būtina turėti tam tikrą modelį, kuris paaiškintų šios realybės laiko struktūrą. Pats laikas yra labai mįslinga tikrovės savybė ir jo paslapties įminti aš čia nesiruošiu, bet pamėginsiu pateikti veiksmingą modelį, kuris leis sutvarkyti ir sudėlioti visą turimą informaciją į vaizdžią sistemą.

Tarkime, kad laikas juda vertikaliai ir kiekvienas esinys, sąmonė, fizinis kūnas ar daiktas, judėdamas laike brėžia vertikalią liniją. Taip pat yra tokių vertikalių linijų hierarchija, nes smulkesnė būtybė visada įkomponuota į didesnę iki pat galaktikos, galaktikų spiečių ir visatos, kuri taip pat brėžia vertikalią liniją laike, nes buvo toks momentas, kai ji atsirado, praėjo tam tikra evoliuciją ir dabar pasiekusi tam tikrą šios evoliucijos stadiją. Kiekvienas šiuo metu egzistuojantis esinys yra įsirėmęs į bendrą didžiąją Dabartį, kurią žymėsime kaip horizontalią tiesę. Visos sąmonės, kurios su šia tiese susiliečia, yra gyvos, o jeigu yra tarpas, tai sąmonės mirusios ir perėjusios į kitą realybę. Kuo tarpas nuo dabarties didesnis, tuo toliau į praeitį nueina tokios sąmonės, arba kito daikto, egzistencija. Kadangi visata nesibaigusi, tai ji su dabartimi susiliečia ir aišku vystysis į ateitį. Bet gali būti kad egzistavo ankstesnės išnykusios visatos. Tai jos yra atkarpos praeityje, kurios su dabarties momentu niekaip nesusiliečia ir yra jau išnykusios.

Bet čia yra tik fizinis pasaulis ir fizinė brana. Tuo tarpu aš aiškinu, kad šios realybės sandara mažų mažiausiai dvisluoksnė, ir kad kiekvienas šio pasaulio daiktas turi savo komponentą taip pat ir gnostinėje branoje. Žmogaus atveju – tai anapusinė siela. Kitų esinių atvejų tai gali būti kitokios energetinės struktūros, kurios gali būti sąmoningos arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie ezoterikai teigia, kad sielą turi ir Žemė, ir Saulė, kitos žvaigždės, netgi visa galaktika. Bet tai tik reiškia, kad, jų įsitikinimu, šios fizinio kosmoso struktūros turi komponentą anapusiniame kvantinių laukų sluoksnyje. Aišku, planetos sąmonė kitokia negu žmogaus, bet jeigu vyksta koks nors informacinis procesas, informacijos surinkimas, apdorojimas, tai galima tikėti, kad šie fiziniai dariniai turi „sąmoningą“ anapusinį komponentą gnostinėje branoje. Vadinasi, ta fizinio kosmoso hierarchinė struktūra turi savo veidrodinį atspindį gnostinėje branoje, ir kad ten yra panaši, bent koreliuota kosminė hierarchija.

Tai reiškia, kad savo schemą iš vertikalių laiko brūkšnių iki dabarties horizontalės galime perkelti ir į gnostinę braną, čia ją šiek tiek papildydami, nes joje egzistuoja ne tik mišrios, bet taip pat ir grynos arba laisvos energetinės struktūros, vadinamos dvasinėmis būtybėmis. Kalbant apie žmogų reikia pabrėžti, kad kai jo laikas fizinėje realybėje užsibaigia, kai jis miršta, jis neišnyksta, bet pereina į kitą dimensiją ir egzistuoja čia gryna energetine forma. Bent jau taip tvirtina įvairūs ezoteriniai mokymai.

Šiame pasaulyje sąmoningumas pirmiausiai reiškia informacijos susiejimą. Bet informacija turi tam tikrą materialų substratą. Reikšmingiausias substratas yra elektromagnetinės bangos arba kitaip šviesa. Tačiau kaip įrodė Einšteinas, šviesos greitis yra konstanta. Tai reiškia, kad kuo toliau yra įvykių šaltinis, tuo labiau jis vėluoja. Tad jeigu imtume informacinę dabartį, tai ji ne atitinka egzistencinės dabarties horizontalę, bet yra pasvirusi tam tikru kampu žemyn į praeitį. Kitaip sakant, tai, ką žiūrėdami į visatos tolius matome dabar, iš tikro yra ne visatos dabartis, bet praeitis. Kuo toliau žiūrim (teleskopais), tuo tolimesnę praeitį matome.

Tas pats galioja ir gnostinei branai, nes ji irgi yra kosmosas, turi savo hierarchiją ir savo informacijos surinkimo mechanizmą per laksatą, tai yra vidinę sąmonės dalį. Tačiau gnostinis elektromagnetinis laukas nebūtinai lygus šviesos greičiui. Tarkime kad greitis tris kartus didesnis. Tai reikštų, kad per anapusinį komponentą apie įvykius iš praeities (informacinė dabartis) galime sužinoti tris kartus greičiau. Tai garantuoja daug platesnį horizontą ir tai reiškia, kad tų atžvilgiu, kurie mato mažiau, galima būti „aiškiaregiu“. Tik bėda ta, kad beveik visiems žmonėms gnostinė visatos pusė yra uždaryta ir jie gyvena tik informacinės dabarties fizinio kosmoso pasaulyje. Tai reiškia, kad tolimesnių visatų vietų net dabartinio momento nemato, nes tai apriboja informacijos gavimo greitis. Jeigu būtų galima prisijungti prie aukštesnės sąmonės, kuri turi didesnį realybės plotą, kaip planeta, žvaigždė ir t.t., tai šis suvokimas būtų visiškai kitoks. Bet tai pasiekti beveik neįmanoma, nes tarp skirtingų sąmonių kompleksų yra įstatytos pertvaros ir jos žmogų izoliuoja nuo aukštesnės aplinkos.

Tarus, kad informacinį procesą turi visa visata, per visą dabarties horizontalės plotą, tai prisijungus prie šio proceso būtų galima matyti visą realybę, nors laikas, laiko suvokimas čia būtų visiškai kitoks. Ir nesvarbu ar tai būtų padaroma per šiapusinį ar anapusinį pasaulį.

Kita vertus, grįžtant prie ateities numatymo galimybės, įmanoma įsivaizduoti procesą, kuris formuoja informaciją paimdamas ją ne iš dabarties, bet iš pačios ateities. Šiuo metu toks procesas mokslui nežinomas, bet struktūrinė galimybė tokia yra. Tokią galimybę mūsų schemoje galima pavaizduoti kaip įstrižą brūkšį, kuris nuo dabarties sąmonės įstrižai kylą į viršų,  kirsdamas dabarties horizontalę. Tai, kad šis brūkšnys įstrižas ir jis nuo dabarties yra toliau, kuo hierarchija kylama labiau į viršų reiškia, kad didesnio kosminio darinio informacinis procesas aprėpia didesnį realybės, o taip pat ir ateities plotą. Šis informacinės ateities brūkšnys yra ne tik fizinės branos pusėje, bet ir gnostinės ir jo pasvirimo kampas turi būti kitoks todėl, kad šiame pasaulyje galioja kitokie fizikos dėsniai ir veikia kitokie informacinės ateities procesai.

Norint matyti ateitį, reikia žinoti visą šitą struktūrą ir vystyti paranormalius savo sąmonės gebėjimus. Viskas išskyrus raudonais lankais pažymėtą vietą yra paranormalu, o tai reiškia – neduota normaliam suvokimui. Todėl aiškiaregystės negalime laikyti normalia. Kita galimybė yra išsiugdyti ne sąmonės unikalius gebėjimus, bet tam tikras technologijas, kurios leistų atverti naujus informacijos kanalus ir pakeistų informacinės dabarties ir ateities galimybes.

Manau svarbiausias dalykas yra atverti visoje realybėje naują dimensiją, kuri leistų pažiūrėti į kiekvieno esinio anapusinį komponentą. Šį langą atverti įmanoma per vidinę savo sąmonės dalį, kuri vadinama vaizduote. Tačiau tai turi būti ne įprastinis fantazavimas, bet čenelingas. Kiekvienas savo fantaziją nuo tikrovės atskiriame pagal tai, kad žinome jog patys esame vaizdinių autoriai. Bet yra vaizdiniai, kuriuos jaučiame kaip tikrus, pavyzdžiui, atmintį ir puikiai žinome, kad jie neišfantazuoti ir atspindi tikrovę. Taigi norint tapti šio anapusinio pasaulio kanalu, reikia laukti informacijos, kuri sukuria tokį patį ar panašų jausmą, kaip atmintis. Jeigu tokios informacijos patirti neteko, reikia tam ruošti savo vidinį pasaulį susikuriant viso gnostinio kosmoso hierarchinę struktūrą, nuo visos visatos, stambių kosminių darinių, iki žvaigždžių ir planetų atitikmenų anapusiniame pasaulyje. Taip pat reikia neužmiršti, kad gali egzistuoti ne tik mišrios, bet ir grynos struktūros, laisvos dvasinės būtybės, kurios gyvena savo pasauliuose ir taip toliau. Kadangi žmogaus sąmonė turi anapusinį komponentą, tai su šiuo pasauliu turi būti įmanomas kontaktas. Tą kontaktą reikia ruoštis aktualizuoti vaizduotės vaizdiniais, bet turint tokį jausmą, kaip ką nors atsimenant.

Galima šioms struktūroms net teikti pavadinimus arba vardus, tam kad lengviau būtų identifikuoti ir atsiminti, taip pat tvarkyti informaciją. Šiuos žodžius gali pateikti pats anapusinis pasaulis arba galima sugalvoti ir pačiam bei naudoti sutartinai, visada, aišku, pasakant ar tas vardas sutartinis ar gautas čenelingu. Būtybės turi turėti hierarchiją, technologijas, būti susigrupavusios. Grupuotės gali konkuruoti, gali vystytis koks nors siužetas pagrįstas kokiais nors įvykiais ar vidiniais konfliktais ir t.t. Kai kalbėjau apie insaiderius, kurie informaciją gauną per vidinį savo kanalą, aš turėjau galvoje panašią sistemą. Vidinis kanalas gali būti užgrobtas ir žemietiškomis telepatijos technologijomis, ir kartais anapusinėmis būtybėmis apsimeta spec. tarnybos. Bet įmanomas ir tikras ezoterinis čenelingas. Tai galiu patvirtinti ir aš, nes pats esu kažką panašaus patyręs. Čenelingas, kad ir kokia kilmė jo būtų – yra tikras dalykas.

Ir pabaigai apibendrinta schema tos sistemos, kurią bandžiau glaustai paaiškinti šiame įraše. Noriu tik dar pridurti vieną galimybę. Tiek fizinėje, tiek gnostinėje branoje yra periodiniai ir cikliniai procesai, ne vien kaupiamieji, ir žinant šiuos ciklus, kuriuos galima žymėti ant vertikalių brūkšnių kaip periodiškai pasikartojančias atkarpas, galima numatyti jų konfigūracijas į tolimą ateitį. Ciklai svarbūs todėl, kad kartojasi energetinės dienos ir nakties, būdravimo ir miego būsenos, kurių žinojimas kosminiais masteliais labai svarbus.

frontas

Aiškiaregystė

Sąmonės tėkmės požiūriu, žmogaus realybė sudaryta iš faktų, esaties ir galimybių. Iš šių trijų tapsmo kategorijų svarbiausia yra esatis, kurią galima patikslinti žodžių junginiu esatis dabar. Žmogaus gyvoji sąmonė geriausiai apibūdinama šiais žodžiais. Viskas, kas vyksta, vyksta dabar, nes neteisinga tarti nei „vyksta praeityje“, nei „vyksta ateityje“. Kitaip sakant, žmogaus sąmonės tapsmo vienas iš požymių yra seka, kurios negalima nei painioti, nei gretinti, pavyzdžiui, praeitį statant prieš dabartį arba tariant, kad dabarčių yra „daugiau“ nei viena ir jos yra kitoje vietoje, nei mano dabartis.

Esaties dabar mastą lemia telepatijos galimybės. Kiek žmogus geba aprėpti anapusybės, tiek sąmonė turi būties. Silpniausia yra individuali esatis dabar, nes ji sujungia mažiausią realybės plotą. Galingiausia yra visuotinybė, kuri, kaip aukščiausio rango laukas, sujungia į Dabar visą šią tikrovę. Be tokios perspektyvos visumos įsivaizduoti neįmanoma, nes tokiu atveju nebūtų faktoriaus, rišančio dabarties būtyje visos dabarties. Šis faktorius įprastai vadinamas Absoliutu. Tačiau imant šį terminą kaip filosofinį, bet ne teologinį. Tai tik loginis išprotavimas, ne religinė patirtis. Pagal šią logiką, Dievo apibrėžimas būtų „Didžiausia Esanti Dabartis“. Kuo dabartis mažesnė, net kaip Dievo kibirkštėlė, tuo labiau ji lemiama Absoliuto, kurio atžvilgiu individas yra tik nedidelis šios didžiosios Dabarties fraktalinis fragmentas.

Tačiau žmonių gyvenime dabartis yra bėganti dabartis. Ji bėga nuo savęs ir buvusius santykius palieka kaip faktus, kaip tai, kas padaryta arba atlikta. Praeitis sustingsta ir visiems laikams išlieka tik kaip tai, kas įvyko. Kadangi praeitis yra susikristalizavusi į stabilią struktūrą dabartis, tai visa praeitis yra panašiai kaip dabarties visiems laikams sustingusi veidrodžio kopija. Kuo gyvoji esatis didesnė, kuo daugiau telepatinių ryšių aprėpia, tuo praeities žinojimas yra gilesnis ir didingesnis. Didinga esatis užtikrina ir didingą praeitį, ją įamžina ir užtvirtina tikrovės metraštyje, kuris rašomas aukščiausios esaties. Viskas užrašoma ir niekas nepraeina. Praeiti gali tik tokia silpna esatis, palyginus su Absoliutu, kaip žmogus. Dievo dabar dar nepraėjo, o žemėje jau pasikeitė šimtai tūkstančių kartų. Šis planas kaip galimybę jau numatė visą ateitį, bet žmogui atrodo, kad tikrovės tapsmas vyksta pagal „tikimybės“ ir „atsitiktinumo“ dėsnius.

Pamačius savo sąmonėje šį principą, bandymai modeliuoti, kurti, planuoti savo „ateitį“ atrodo juokingi – viskas yra taip, kaip turi būti. Jeigu praeitis šiuo metu vis dar vyktų, tai būtų ne praeitis, bet kažkas kita, nes šitas žodis paprasčiausiai netinka. Visos loginės problemos kyla iš to, kad laikas įsivaizduojamas kaip substancija, kaip tai, ką galima laikyti ketvirta dimensija, kuri gali virsti erdve. Tačiau laikas nei erdvė, nei substancija – laikas yra santykių ir situacijų kaita. Nueiti į praeitį reiškia, palikti informacinį įspaudą ir išnykti, dingstant situacijoms arba išsisklaidant ryšiams.

Galimybės įmanomos kaip situacijos, iš kurių tenka rinktis arba kurios parenkamos aplinkybių. Šios galimybės gali keliauti per visus tris segmentus – praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau svarbu yra galimybė pasirinkti taip, kad ji vyktų pačiame dabarties smaigalyje. Pasirinkimas yra ne kas kita kaip kūrimas, kaip aktualizavimas ir realizavimas to, kas akimirksnį virsta būtimi ir sustingsta. Šios laiko dalys skiriasi tuo, kad esatis dabar ir faktas yra žmogiškos sąmonės, kurių galia priklauso nuo aprėpties mąsto. O pagrindinis šiame pasaulyje dieviškumo atributas yra aktualizuotų galimybių, arba ateities, dabar esatis. Tai yra, prote galime vieną ant kitos uždėti rodomąją ir kaupiamąją sąmonę ir jas sujungti, dėl ko įmanomas naujas dabarties-praeities išgyvenimas. Tačiau taip paprastai to padaryti su ateitimi neįmanoma, nes tam reikalingas tiesioginis ryšys su Dievo sąmone. Didžioji dauguma „pranašų“ tebuvo mėgdžiotojai, kurių pilna ir šiais laikais ir jie užsiima tik ateities galimybių modeliavimu. Tuo tarpu susijungimas su Didžiąja Dabartimi, kuri tuo pat metu yra ir Visa-Būtis, tai ne modeliavimas. Taigi žmogus, gebantis visus šiuos fragmentus sujungti ir uždėti vieną ant kito, kad viskas būtų dabar yra Dievo išrinktasis. Šis statusas toks yra apibrėžiant jį remiantis laiko arba tapsmo atributu.

Yra kiti požymiai, susiję su kitomis tikrovės dalimis, kurios visiems žinomos iš tos pačios fizikos mokslo. Tai yra erdvė ir substancija. Laikas iš esmės yra ne kas kita kaip substancijos judėjimas arba kitimas. O šie gali vykti tik erdvėje, keisdami vietas arba būsenas. Galima manyti, kad laiko segmentai, pritaikyti fizikinei realybei yra transcendencijos sužmoginimas, tačiau nepaisant to, toks tikrovės interpretavimas taip pat įmanomas. Dabartis gali būti labai svarbi substancijos fizikai ta prasme, kad ji aprėpia tam tikrą vienu metu vykstančių įvykių kompleksą, kuris yra ne šiaip padrikų procesų visuma, bet yra vienijantis faktorius, uždarantis substanciją į Dievo struktūrą, panašiai kaip dabartį sutelkia žmogaus sąmonė. Pavyzdžiui, žmogaus sąmonę galima palyginti su skruzdės sąmone ir horizontu. Tarkime skruzdė keliauja savo skruzdėlyno taku su kokiu nešuliu ir nežino savo horizonto rėmuose, kad skruzdėlyną nunešė vandens srovė. Tuo tarpu žmogaus sąmonė aprėpia abu įvykius ir žino kas bus. Tai nėra tikslus pavyzdys, nes čia daugiau erdvinės dabarties klausimas, nes skruzdė su nešuliu ir skruzdėlynas už kažkiek metrų yra erdvinis sutelkimas. Tačiau įsivaizduokime tokią substancinę galimybę laiko sraute. Skirtinguose egzistencijos lygiuose horizonto apimtis skiriasi ir galimas tam tikras gebėjimas, kurį galima būtų susieti su „aiškiaregyste“.

Kita vertus, pranašo vaidmuo gal per daug sureikšmintas ir mistifikuotas, ir galėtume pamąstyti apie paprastą telepatiją, su kuria bandoma aprėpti šiuos tris segmentus su žmogaus pasauliu. Pagal jau minėtas tris dalis norėdami nuskenuoti kokį nors žmogų, turėtume siekti užmegzti ryšį su trimis asmeninės tikrovės aspektais: laikas, erdvė ir sąmonės būsena. Svarbiausia telepatiškai nuskenuoti sąmonės būseną ir koreliuoti ją su vieta laiko skalėje ir erdvės koordinatėse. Šiuos kriterijus galime taikyti dabarčiai, praeičiai ir ateičiai. Noriu tik priminti, kad čia kalba ne apie patirtį savo jutimų organais, bet apie telepatiją (net ne kognityvinę).

Tarkime skenuojame ką nors Dabar. Turime nustatyti kur yra. Kad būtų paprasčiau, pirmiausiai aprėpiame plačiausią galimybę ir ją stengiamės kuo daugiau susiaurinti: planeta, šalis, miestas, rajonas, namas, darbas ir t.t. Tada sujungiam su kalendoriumi, kuris priklauso nuo planetos judėjimo aplink savo ašį, dėl ko keičiasi šviesus ir tamsus periodas. Įdomu tai, kad remiantis ankstesniais svarstymais, visiems žmonėms gyvenantiems planetoje Dabartis yra viena ir ta pati, skiriasi tik padėtis erdvėje ir būsena žmogaus sąmonėje. Taigi laikas yra universalus, susietas su perspektyvą grindžiančia sąmone. Tą patį galima padaryti su praeitimi, nustatant vietą laike ir būseną toje vietoje ir laike. Kaip jau galima buvo suprasti, ateitis skenuojama taip pat.

Praeitį žmogus valdo kaip savo ribotą, individualų prisiminimą, ir leidžia persikloti praeities ir dabarties sąmonei. Platesnė tikrovės praeitis galima tik kaip fizikinis modelis, aiškinantis visos realybės praeitį. Panašiai ir su ateitimi. Yra galimas ateities modeliavimas pagal praeities duomenis, o galima ir platesnė sistema, kurią lemia fizikinis priežastingumas ir ryšys su aukštesne aprėptimi. Dieviška sąmonė, įeinanti į dievišką gnozį yra retas ir unikalus atvejis, kurio laukti reikia ilgai ir reikia sugebėti atskirti grūdus nuo pelų; nes norinčių daug, bet mažai gebančių. Tad dažnai šitokiais netikrais pranašais laikomi kognityviniai modeliuotojai, kurie iš esmės yra šarlatanai kognityvistai. Kaip šis susijungimas su aukštesne sąmone įvyksta – niekas nežino, nežino ar žmogus pats turi prie jos prasibrauti, ar yra išrenkamas.

Tačiau nepaisant to, modeliavimo atsisakyti nereikėtų irgi, nes jis padovanotas tam, kad žmogus galėtų bent pamėgdžioti aukštesnės sąmonės sugebėjimus, jeigu nesugeba jiems prilygti. Bet kokiu atveju aiškiaregystės klausimas lydi žmogų per visą istoriją, o tai reiškia, kad ši tema yra įaugusi į žmonių rasės kraują. Pranašai atsirasdavo ir jais buvo tikima – ne šiaip sau. Negana to, iki tam tikro laipsnio šis gebėjimas būdingas visiems žmonėms. Tai yra genetinis sugebėjimas, užkoduotas žmogaus prigimtyje.

Aukščiausia žmogui įmanoma galimybė yra laiko segmentų sujungimas dabartyje, kai ant Dabarties pirmiausiai uždedama Praeitis, sukuriant yra-buvo struktūrą, ir ant šios turėtų uždėti Ateitį, kuri užbaigtų dieviškos sąmonės tapsmą dariniu yra-buvo-bus. Paprastas žmogus, savo gyvenimo rėmuose tai geba kaip modeliuotojas, o aukštesnio egzistencinio rango žmogus geba užmegzti ryšį su pačia tikrove. Tokia yra Žinojimo Akies prasmė.

Lengviausia matyti fiksatą, kuris yra tik planetos kamuolys. Daug sunkiau įžvelgti laksato dėsningumus, nes jo veikla daug padrikesnė, šokinėjanti nuo vieno taško prie kito, nors tie taškai iš esmės visi žinomi. Jų daug, tad tenka aprėpti didelį skaičių galimybių. Dažniausiai „triuko“ esmė ta, kad laksatas susietas su fiksato aplinka, arba pasauliu, arba situacija, kurioje žmogus yra platesnėje dabartyje. Tad laksate žmogus stebi, kas yra aplinkui, kažką prisimena iš faktų arba žinių atminties, ir numato, pagal gyvenimo tvarkaraštį, kas bus pačioje artimiausioje ateityje. Be to, šis vidinės būsenos skirstymas į laisvą laksatą ir kietą fiksatą, svarbus dėl to, kad nustato dvi Dabartis. Fiksato dabartis, bendra vienoje aprėptyje esantiems kūnams ir laksato dabartis, kuriai kontekstus galima surasti tik pasaulyje. Bėda tik ta, kad kadangi žmogus yra apribotos būsenos, jis nesugeba suvokti laksato kaip pasaulio, kuris yra ekvivalentiškas fiziniam pasauliui. Dėl to jam sunku pamatyti tokius svarbius dalykus.